-
A. Kulakauskas: be lietuviško universiteto nebūtume tapę visaverte civilizuota tauta 11
Folklorinių tautų likimas
Prieš pat Vasario 16-ąją pasirodė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istoriko ir politologo prof. A.Kulakausko knyga „Pirmoji lietuviška alma mater: trumpa klasikinio universiteto Kaune istorija“. Joje glaustai, bet analitiškai iš istoriko ir politologo pozicijų papasakota Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto istorija nuo idėjos genezės iki „pomirtinio likimo“ ir atkūrimo istorijos.
Pridėta atkurtojo VDU istorijos kronika ir glausta pastarųjų 30 metų Lietuvos mokslo ir studijų politikos analizė per pagrindinių šios politikos principų, deklaruotų LR Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose, prizmę.
Didžiausias dėmesys čia skirtas ne universiteto vidaus istorijai, o jo sąsajoms su visuomenės ir valstybės raida atskleisti. Pasak A.Kulakausko, Lietuvos universitetas padėjo pagrindus lietuvių aukštajai kultūrai ir leido lietuviams tapti visaverte europietiška, civilizuota nacija.
„Kam buvo reikalinga Vasario 16-osios, lietuviška Lietuvos valstybė? Dabar daug kam atrodo, kad tai buvo vienintelė alternatyva, tačiau buvo ir kita Lietuvos vizija – Lietuva bendroje su Lenkija valstybėje. Deja, dėl daugelio priežasčių tokioje valstybėje lietuviška Lietuva negalėjo tikėtis Lenkijai lygiaverčio statuso. Tad faktiškai būtų likusi Lenkijos provincija, kurioje dominuojančios kalbos ir kultūros vaidmenį atliktų lenkų kalba ir kultūra, europinės aukštosios kultūros lygį pasiekusi jau XVIII a. ir jį išlaikiusi, nepaisant valstybės praradimo, per visą XIX a. Jei toks variantas būtų nugalėjęs, tai didelė tikimybė, kad lietuviai būtų likę folklorine tauta – kaip bretonai Prancūzijoje ar fryzai Nyderlanduose, valai ar senieji škotai (gelai) Jungtinėje Karalystėje. Nacionalizmo epochoje be savo valstybės ar bent plačios tautinės autonomijos mažai tautai sukurti savo kalba funkcionuojančią aukštąją kultūrą, pajėgią tenkinti bemaž visus svarbiausius civilizuoto žmogaus kultūrinius poreikius, praktiškai neįmanoma“, – teigė istorikas.
Anot jo, jau XIX a. buvo suprasta, kad, norint sukurti modernią visavertę lietuvių tautą, reikalinga lietuvių kalba funkcionuojanti švietimo sistema, apimanti visas pakopas nuo žemiausios – pradžios mokyklos – iki aukštosios mokyklos – universiteto.
Akimirka: Juozas Tumas-Vaižgantas tarp Lietuvos universiteto studentų. 1927 m. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.
Aukštasis mokslas – nuo nulio
Anot A.Kulakausko, lietuvių kalba funkcionuojančios švietimo sistemos, kurios viršuje būtų aukštoji mokykla, idėja atsirado anksčiau nei lietuvių tautinės valstybės. „Pirmiausia ją iškėlė Simonas Daukantas, kuriam rūpėjo ne tik lietuvių (ir žemaičių) švietimas jų gimtąja kalba, bet ir aukštosios kultūros kūrimo lietuvių kalba reikalai. Storų Lietuvos istorijos knygų rašymas lietuviškai buvo šio rūpesčio išraiška. Neatsitiktinai šios knygos, išskyrus vieną („Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, 1845), liko neišleistos. S.Daukantas pinigų, reikalingų joms išleisti, neturėjo, o eventualūs leidėjai matė, kad tokių knygų pirkėjų bus labai mažai“, – dėstė istorikas.
Kurti lietuvių kalba funkcionuojančią nacionalinę švietimo sistemą su lietuvišku universitetu jos viršūnėje buvo nelengvas uždavinys. Bent jau žymiai sunkesnis nei latviams ar estams.
„Apskritai, dauguma to meto išsilavinusios publikos, netgi simpatizavusios etninei lietuvybei, netikėjo, kad pavyktų jos pagrindu sukurti atskirą visavertę aukštąją kultūrą. Netgi Antanui Baranauskui, 1858 m. parašiusiam „Anykščių šilelį“ ir adekvačiai suvokusiam S.Daukanto gyvenimo misiją („Viso svieto mokslus lietuviams paduosiu,/ Viso svieto knygas, raštus lietuviškan versiu./ Lietuvnykai žmonės bus visi galvočiais,/ Visam svietui visuos moksluos eis kelio vedžiotų“), tai atrodė panašu į Sizifo darbą“, – pasakojo profesorius.
Vis dėlto, anot A.Kulakausko, nuo „Auszros“ laikų lietuviškai kalbanti inteligentija pasuko tuo keliu, kuriuo pirmasis bandė eiti S.Daukantas. Nuo XX a. pradžios tapo aišku, kad sėkmingai kurti lietuvių kalba funkcionuojančią aukštąją kultūrą, daugmaž lygiavertę kitoms civilizuotoms europinėms kultūroms, įmanoma tik turint tautinę valstybę ar plačią tautinę autonomiją (teritorinę ar kultūrinę). Tokia galimybė atsirado baigiantis Pirmajam pasauliniam karui ir jam pasibaigus.
„Tačiau ir susikūrus Vasario 16-osios Lietuvai, kurti lietuvių kalba funkcionuojančią nacionalinę švietimo sistemą su lietuvišku universitetu jos viršūnėje buvo nelengvas uždavinys. Bent jau žymiai sunkesnis nei latviams ar estams. Mat tarp latvių ir estų raštingų žmonių buvo apie 80 proc., tarp lietuvių – apie 50 proc. Tai lėmė skirtingos istorinės politinės raidos, ypač XIX a., aplinkybės. Latvių ir estų aukštųjų kultūrų potencialas buvo gerokai didesnis, kaip ir pilietinio organizuotumo lygis – ypač estų. Iki Pirmojo pasaulinio karo Tartu ir Rygoje veikė aukštosios mokyklos, kurias tereikėjo atitinkamai „suestinti“ ir „sulatvinti“. Gi lietuviams pradėti kurti lietuvišką universitetą Kaune visomis prasmėmis teko nuo nulio. Senojo Vilniaus universiteto kultūrinis palikimas ir materialinė bazė liko už tuometės Lietuvos ribų, nors Lietuva neatsisakė pretenzijų į Vilnių ir laikė jį savo konstitucine sostine“, – teigė A.Kulakauskas.
Pastatas: Lietuvos universiteto pirmieji rūmai, K.Donelaičio–A.Mickevičiaus g. kampas. XX a. trečiasis dešimtmetis. / Kauno miesto muziejaus archyvo nuotr.
Pradžia – Aukštieji kursai
Pasak istoriko, pradėjus kurti lietuvišką universitetą, kilo nemažai abejonių, ar jo teikiamas išsimokslinimas prilygs to meto europiniam standartui, ar norės jame studijuoti Lietuvos kitataučiai, ypač žydai, savo raštingumu gerokai lenkę lietuvius. Todėl kai kam atrodė, kad gal būtų racionaliau Lietuvos valstybei reikalingus specialistus rengti finansuojant jų studijas užsienio universitetuose. Vis dėlto tąsyk iškiltų pačios tautinės Lietuvos valstybės buvimo prasmės klausimas.
„Tačiau jau 1920 m. Kaune pradėję veikti Aukštieji kursai – šiandien sakytume privati aukštoji mokykla, kurios pagrindiniu kūrimo organizatoriumi buvo iš rytinio Lietuvos pakraščio, nuo Tverečiaus, atsidūrusio lenkų valdžioje, kilęs, kaip ir Augustinas Voldemaras, matematikas Zigmas Žemaitis – parodė, kad lietuvišką universitetą galima sėkmingai kurti: bus ir kvalifikuotų dėstytojų, netrūks ir studentų“, – anot A.Kulakausko, Lietuvos valstybinio universiteto steigimas užsitęsė dėl nesutarimų Steigiamajame Seime tarp katalikiško ir liberalaus pasaulietiško universiteto modelių šalininkų.
„Vis dėlto, 1922 m. vasario pradžioje pradėjusi veikti centristinių pažiūrų politiko Ernesto Galvanausko vadovaujama nauja koalicinė Vyriausybė sugalvojo būdą, kaip įsteigti valstybinį Lietuvos universitetą nelaukiant partinių politinių ginčų Steigiamajame Seime pabaigos. Buvo nutarta laikinai pasinaudoti dar 1918 m. pabaigoje Lietuvos Valstybės Tarybos patvirtintu (nors ir nebaigtu rengti) ir įstatymo statusą turėjusiu Vilniaus universiteto statutu, ir „atidengti“ Lietuvos universitetą per ketvirtąjį simbolinį atkurtosios Lietuvos valstybės gimtadienį, taip pabrėžiant jo istorinės misijos tapatumą su tautinės valstybės misija. Šis Vyriausybės žingsnis, pritarus ir Prezidento pareigas ėjusiam Steigiamojo Seimo pirmininkui Aleksandrui Stulginskiui, turėjo paspartinti ir Lietuvos universiteto statuto priėmimo procesą Steigiamajame Seime. Taip ir nutiko. Po beveik poros mėnesių Lietuvos universiteto statutas buvo priimtas“, – teigė istorikas.
Istorija: Lietuvos universiteto pirmasis senatas. Iš kairės: Z.Žemaitis, M.Biržiška, P.Jodelė, V.Čepinskis, J.Šimkus, B.Čėsnys, P.Avižonis, P.Būčys, P.Leonas. 1923 m. vasario 16 d. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.
Europinio lygio išsilavinimas
Anot jo, galime tik stebėtis, kaip per santykinai trumpą laiką nuo nulio pradėtas kurti lietuviškas universitetas, 1930 m. valdžios iniciatyva pervardytas Vytauto Didžiojo vardu, tapo normaliu vidutinio europinio lygio universitetu, kurio teikiamas išsilavinimas ir moksliniai darbai niekam užsienyje nekėlė rimtesnių abejonių.
Į Vilnių nuo 1940 m. perkelti trys Vytauto Didžiojo universiteto fakultetai tapo ir šiuolaikinio lietuviško Vilniaus universiteto istorijos etapo pradžia.
1939 m. pabaigoje, kai Lietuvai buvo perduotas Vilnius su dalimi Vilniaus krašto, ir Lietuvos Vyriausybė nutarė turėti du lietuviškus universitetus, į Vilnių nuo 1940 m. perkelti, uždaryto lenkiško Stepono Batoro universiteto bazėje įkurdinti trys Vytauto Didžiojo universiteto fakultetai tapo ir šiuolaikinio lietuviško Vilniaus universiteto istorijos etapo institucinės raidos pradžia.
„Nors 1940 m. vasarą Lietuva bemaž pusei amžiaus prarado nepriklausomybę ir tarptautinį subjektiškumą, bet dėl iki tol sukurtos, lietuvių kalba funkcionavusios nacionalinės švietimo ir kultūros sistemos su universitetu priešakyje lietuviai jau buvo tapę maža, bet civilizuota europine nacija, neabejojančia savo kuriamos aukštosios kultūros verte ir prasme“, – teigė A.Kulakauskas.
Nauja knyga
Prof. Antano Kulakausko knyga „Pirmoji lietuviška alma mater: trumpa klasikinio universiteto Kaune istorija“ bus pristatyta vasario 24–27 d. Vilniaus knygų mugėje, kur ir bus galima ją įsigyti. Vėliau knyga bus pasiekiama internetinėse knygų parduotuvėse, elektroninę jos versiją galima bus prenumeruoti ebooks.vdu.lt.
Švęsti kartu
1922 m. vasario 16-ąją Kaune įvyko Lietuvos universiteto įsteigimo iškilmės, tad lygiai po 100 metų trys didieji Kauno universitetai kviečia prisiminti šią svarbią ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai datą, ir stebėti šventinį 100-mečio minėjimo koncertą vasario 16 d. 21 val. tiesiogiai per LRT televiziją ir portalą lrt.lt.
Vytauto Didžiojo universitetas 100-metį pasitiks su bene 100 renginių ir visus 2022-uosius kvies į koncertus, parodas, konferencijas, kultūros renginius ir įvairias iniciatyvas. Renginiai nemokami ir atviri tiek universiteto bendruomenei, tiek plačiajai visuomenei. Daugiau informacijos ieškokite VDU svetainėje vdu.lt ir socialiniuose tinkluose. Glaustą Lietuvos universiteto istoriją, svarbiausius šių metų įvykius, taip pat prieigą prie elektroninės Kęstučio Raškausko knygos „Lietuvos universiteto tapsmas (1916–1922 m.)“ rasite ČIA.
-
Paminėtas Lietuvių konferencijos šimtmetis
1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis Vilniuje posėdžiavę įvairių šalies vietovių bei luomų atstovai sutarė, kad Lietuva turi būti nepriklausoma ir išrinko 20 Lietuvos Tarybos narių, kurie vasario 16-ąją ir įtvirtino šalies nepriklausomybę. Šiandien kelionę pradėjo knyga „Pasižadėjimas Lietuvai“, kurioje visi norintieji galės parašyti savo moralinį įsipareigojimą Tėvynei.
1918 m. vasario 16-ąją šių signatarų parašai įtvirtino Lietuvos nepriklausomybę. O išrinkti jie buvo 1917 m. rugsėjį vykusioje konferencijoje. Ir, kaip tuomet rašė signataras Petras Klimas, nepriklausoma Lietuvos valstybė atrodė kaip fantastinė vizija. Tačiau konferencijos dalyviai buvo vieningi – jų tėvynė turi būti nepriklausoma.
„Konferencija išrinko tarybą, kuri tapo vienintele arba pagrindine ir tarptautiniu mastu pripažinta taryba spręsti Lietuvos ir lietuvių tautos ateities klausimams“, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Antanas Kulakauskas.
Istorikas Antanas Tyla teigia, tarp pačių konferencijos dalyvių tuomet daug diskusijų nebuvę. Tačiau už jos ribų aistros virė, mat į konferenciją nebuvo pakviestos moterys. Ši klaida ištaisyta tik 1920 m., kai moterys išrinktos į Steigiamąjį seimą.
„Moterys užprotestavo visoj Lietuvoj – maždaug nuo Pasvalio, nuo Linkuvos iki Kauno ėjo peticija, kurioj buvo protestuojama, kad jos buvo išstumtos ir jos skelbė, kad mes pasirodėme, ypatingai Linkuvoj, kur moterys surengė demonstraciją“, – pasakojo istorikas, profesorius, habil. dr. Antanas Tyla.
O čia knyga, kurią po šimto metų, tikimasi, skaitys Lietuvos gyventojai. „Pasižadėjimų Lietuvai“ knygoje visi norintys galės įrašyti savo moralinį įsipareigojimą tėvynei ir taip tapti kito Lietuvos šimtmečio signatarais.
„Tegul tie žmonės drįsta parašyti ir tegul palieka tą knygą paskui tūkstančiui metų būsimai Lietuvos istorijai Mažvydo bibliotekoje“, – kalbėjo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
Pirmoji „Pasižadėjimų Lietuvai“ knygoje pasirašė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
-
Rusiją palaikantys vokiečiai fotografavosi prie Šiaulių aviacijos bazės tvoros 11
„Jie buvo truputėlį toliau nuo bazės, juos prižiūrėjo miesto policija, jie nebandė nei patekti, nei kitų veiksmų atlikti dėl mūsų ar NATO oro policijos misijos karių. Mes apie žygį žinojome, buvome pasiruošę, buvome visiškai užtikrinę tiek teritorijos, tiek karių, tiek visų aplinkinių saugumą“, - BNS sakė Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės viešųjų ryšių karininkė Ieva Gulbinienė.
Žygio dalyvius lydėjusi Šiaulių apskrities policija pranešė, kad trečiadienį dirbo sustiprintai, buvo pasitelkta karo policija.
„Svečiai Šiauliuose norėjo nuvykti prie NATO bazės, ten nusifotografuoti ir toliau keliauti į Latviją. Pareigūnai visą žygio koloną nulydėjo į Zoknius, kur šie nusifotografavo prie senų sovietinės kariuomenės angarų, o vėliau padėjo išvykti iš miesto“, - teigia policija.
Pasak I.Gulbinaitės, bazės darbas nebuvo sutrikdytas.
„Angarai yra beveik šalia mūsų tvoros, čia yra keletas senų angarų, kurie naudojami privačių kompanijų, iš jų elementariai padaryti sandėliai“, - sakė ji.
Į Lietuvą iš Rusijos Karaliaučiaus krašto keli šimtai vokiečių, dalyvaujančių žygyje iš Berlyno į Maskvą, įvažiavo antradienio vakarą. Jie siekia pademonstruoti draugiškumą Rusijai ir nepasitenkinimą Vakarų vykdoma politika Maskvos atžvilgiu.
Savo interneto svetainėje žygio rengėjai aiškina pasisakantys už glaudesnius Vokietijos ir Rusijos ryšius.
„Vietoj sankcijų, karinių grėsmių ar net karo, mes esame už abiejų šalių tautų pažintis ir bendradarbiavimą, kad būtų išsaugota taika, kaip pats didžiausias gėris“, - teigia jie.
Politologas Antanas Kulakauskas BNS sakė, kad Rusijai palankių nuostatų laikosi nemažai vokiečių, bet jų nėra dauguma.
„Vokietijoje šita linija nėra vyraujanti, bet pakankamai stipri, ir taip mano ne tik atvykusių iš Rusijos ar Kazachstano palikuonys, bet ir vokiečiai, buvo ir Gerhardas Schroederis (Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis), be to, ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje, ir kitur verslui kainuoja sankcijos. Logiškai paaiškinti nesunku, kodėl yra prisidedančių, tai labai sena linija“, - teigė jis.
Jo manymu, tokie renginiai nėra labai reikšmingi.
„Esminės reikšmės, žinoma, tai neturi, tačiau kaip ir bet kokios demonstracijos sujudina ir vieną, ir kitą pusę. Dominuojanti linija Lietuvoje tokiam žygiui yra priešiška, bet vokiečiams, kurie organizuoja, Lietuvos pozicija nėra labai svarbi“, - sakė politologas.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sako, kad Lietuva gerbia skirtingas nuomones, bet pabrėžia, kad šį renginį savo naudai išnaudos Rusijos propaganda.
„Esame laisva šalis, į Lietuvą gali atvykti visi pageidaujantys. Kartu jie turi gerbti įstatymus ir nesikėsinti į kitų piliečių teises. Tikimės, kad šie Vokietijos piliečiai elgsis civilizuotai“, - BNS sakė ministras.
Vokietija Lietuvoje kitąmet ketina dislokuoti tarptautinį batalioną, jame su sąjungininkais bus apie tūkstantis karių. Pajėgos dislokuojamos siekiant atgrasyti Rusiją.
