Kas yra emocinė priklausomybė?

Depresijos įveikimo centro įkūrėjo ir psichologo Antano Mockaus teigimu, emocinė priklausomybė – tai požiūris, kad jūsų savijauta priklauso nuo kito. Emocinė atsakomybė – tai suvokimas, kad pats esate atsakingas už tai, kaip jaučiatės.

„Žmogus – socialinė būtybė, todėl tarpusavio priklausomybė mums vertinga. Kuo artimesnis žmogus, tuo mums svarbiau, kaip jis jaučiasi, tuo lengviau suprasti jo situaciją. Taip iš dalies pildome savo natūralų poreikį susisieti su kitu, priklausyti, pasirūpinti, – sako psichologas. – Kita vertus, jei savo emocijas, jausmus ir vidinį pasaulį sutapatinu su kito žmogaus, mano savijauta nebepriklauso nuo manęs, taigi, tampu emociškai nestabilus. Kitas liūdi – ir man liūdna, kitas grimzta – ir aš su juo kartu.“

Bet juk gali būti ir kitaip: matau, kad artimasis susierzinęs, nelaimingas – pakalbinu, paklausau, pasiūlau savo pagalbą, tačiau pats netampu mažiau laimingas. Siekiamybė yra reaguoti empatiškai, bet nepersiimti kito žmogaus emocijomis. Pasak A. Mockaus, empatija yra ne emocijos atkartojimas, o veikiau supratimas, kaip kitas jaučiasi. Juk, pavyzdžiui, kai vaikas susapnuoja baisų košmarą, jį išklausome, paguodžiame, bet patys neišsigąstame ir savyje išliekame ramūs.

„Psichologo praktikoje pastebiu, kad ant to paties grėblio lipa įvairių kartų žmonės, stokojantys to, ką galima būtų pavadinti kognityviniu filtru, tai yra, situacijos sąmoningu apmąstymu iš pažvelgimu į save ir kitus iš šono. Jie jaučiasi atsakingi už kito jausmus, emocijas, daro viską, kad tik kitas nesupyktų, neįsižeistų. Šaržuojant net galima pasakyti – kad tik ko nors nepajustų. Taip tarsi saugomas kitas, bet iš tikrųjų žmogus saugo pats save, nes jei kitas supyks, bus nemalonu, sutriksi, jausiesi kaltas. Todėl imamasi kontroliuoti situaciją ir elgtis taip, kad visi šalia jaustųsi gerai. Tačiau svarbu pasakyti, kad tai yra sunkus darbas, ir jį dirbantis žmogus turi nuolat būti įsitempęs, negali atsipalaiduoti, negali sakyti, ką galvoja, kaip jaučiasi. Vadinasi, tampa emociškai priklausomas nuo kito“, – aiškina psichologas.

Anot jo, dar sudėtingiau, kai žmogus apskritai neturi ryšio su savimi, nesugeba pabūti vienas su savo mintimis, todėl tvirtai laikosi įsikibęs kito žmogaus. Lengva numanyti, kad tokie santykiai alina abi puses, o iš jų išeiti labai sunku, nes įsikibimas vis stiprėja. Be to, kai toks labai priklausomas žmogus atstumiamas, jis gali jausti didžiulį bejėgiškumą, nerimą, tarsi iš po kojų būtų išslydęs pagrindas. Natūralu, kad, neturėdamas santykių, jis jausis blogas ir niekam nereikalingas, todėl skubės megzti naujus.

Čia, pasak A. Mockaus, vertėtų prisiminti auksinę taisyklę – leisti sau prisirišti, bet kartu išlaikyti autonomiją, puoselėjant sąmoningumą, kad mano pasaulis ir jausmai nėra tapatūs kito žmogaus pasauliui ir jausmams. Ir kad aš esu atsakingas už tai, ką sakau ir darau, o ne už tai, kaip jaučiasi kiti.

Požiūris: A. Mockus pataria sąmoningai suvokti, kad jūsų pasaulis ir jausmai nėra tapatūs kito žmogaus pasauliui ir jausmams, ir kad jūs esate atsakingas tik už tai, ką pats sakote ir darote, o ne už tai, kaip jaučiasi kiti. / Goodlife Photography nuotr.

Išsiugdoma nuo mažens

Kaip tampama emociškai priklausomu?

A. Mockaus teigimu, neretai vaikas auga prižiūrimas labai kontroliuojančių tėvų ir visai neturi privataus gyvenimo, galimybės pažinti savęs kaip atskiro žmogaus – su savo norais, jausmais, sprendimais. Kadangi tėvai neatspindi vaiko vidinio pasaulio, jis taip ir nesusiformuoja „savojo aš“. Pavyzdžiui, kai vaikui liūdna – nesigilinama, kodėl, o tik reguliuojama: „Padaryk tą, nuspręsk aną, jokių noriu nenoriu.“ Geru vaiku laikomas paklusnus vaikas.

Kontrolė gali tęstis ir suaugus: „Dabar namus pirk, o dabar augink vaikus.“

„Skamba paradoksaliai, bet galima vienu metu ir labai kontroliuoti, ir visiškai emociškai apleisti. O kontroliuojantys tėvai neretai ir patys augo tokiame emociniame apleistume. Žmonės sunkiai vertėsi, kalbų apie meilę ir jausmus tiesiog nebūdavo. Negavę meilės patys, jos nemoka perduoti. Tikėkimės, kad ties mumis ši tradicija galutinai sustoja“, – svarsto psichologas.

Kaip atgauti savąjį „aš“?

Pirmiausia, pasak A. Mockaus, – apsispręsti pažinti savo vidinį pasaulį. Paklausti savęs: kokie yra mano poreikiai, interesai, lūkesčiai, mintys, norai – viskas, kas mane apibrėžia kaip jaučiantį, savo vidinį kompasą turintį žmogų. Jeigu pats neturite įrankių ar jėgų save pažinti – padėti gali psichologas, psichoterapeutas.

Empatija yra ne emocijos atkartojimas, o veikiau supratimas, kaip kitas jaučiasi.

Ilgalaikės tokio savęs ugdymo pasekmės yra vidinė pusiausvyra, stabilumas, tvirtumas, ramybė, didesnis pasitikėjimas savimi, mokėjimas pasirūpinti savo poreikiais, taigi, ir geresnė psichinė sveikata, mažiau psichikos sveikatos sunkumų.

Tiesa, būtent šie asmenybės bruožai mūsų visuomenėje, ypač vyresnių kartų atstovų, gali būti palaikyti puikybės, „pasikėlimo“ ženklais, nes tikimasi nuolankumo, atsidavimo, aplinkinių poreikių patenkinimo savųjų sąskaita. Laisvai kalbėti apie savo poreikius, žinoti, ko nori iš gyvenimo – tai jau „begėdystė“. Neatsitiktinai tuomet girdime: tas ar anas man kažko nedavė, kitas kaltas dėl mano nesėkmių, viską atidaviau, o jis ar ji neįvertino.

Psichologams neretai tenka susidurti ir su tokiu požiūriu: „Tai mano kančia, aš ją pažįstu, o jei kažko imsiuosi, gali būti dar blogiau. Nors dabar labai blogai, bet aš nieko nekeisiu, jūs man ką nors padarykite.“ „Jei žmogus taip nusiteikęs, padėti itin sunku. Pirmiausiai reikia pamatyti save iš šono“, – sako A. Mockus.

Visai kas kita, anot psichologo, kai jau esi atgavęs emocinę nepriklausomybę ir moki būti su savimi – tai labai aktualu nuolatinio išorinio nestabilumo sąlygomis. Jeigu esi emociškai nepriklausomas nuo kitų, stiprus pats savyje, bus lengviau nepakrikti užklupus nesėkmėms, nežiniai.

„Siekiamybė turėtų būti tokia: kad ir kas vyktų mano gyvenime, aš esu atsakingas už tai, kaip jaučiuosi, ir turiu pasirūpinti savimi – ar pamedituoti, ar pasportuoti, pasikalbėti su draugu, nueiti pas psichologą. Žmogui reikia nuolat ugdytis ir tobulėti, nes visuomet esame augimo kelyje“, – akcentuoja psichologas.

„Vadinamoji pošventinė depresija – tai tiesiog labiau prislėgta būsena. Ji baigiasi, kai žmogus po kurio laiko grįžta į kasdienę rutiną“, – sako Depresijos įveikimo centro įkūrėjas psichologas Antanas Mockus. Tačiau jis įspėja, kad iš tiesų sergant depresija po švenčių liga gali paūmėti.

– Kuo pošventinė depresija skiriasi nuo įprastos depresijos arba tiesiog liūdesio, dažniau apimančio praėjus šventėms?

– Tokios diagnozės kaip pošventinė depresija nėra. Žmonės po švenčių iš tiesų dažniau jaučia liūdesį, nuovargį, prislėgtą būseną, tačiau medicinine prasme tai nėra depresija. Kas kita, jei žmogus ir iki tol sirgo depresija – po švenčių ji gali paaštrėti. Priežasčių gali būti įvairių. Depresijai būdinga ilgai besitęsianti slogi nuotaika. Jei tokia nuotaika nepraeina dvi savaites ar mėnesį, o anksčiau džiuginę dalykai ima nebedžiuginti, kankina nerimas, diagnozuojama depresija. Susirgę depresija žmonės nebepatiria malonumo, jiems trūksta energijos, juos vargina nuolatinis nuovargis.

Psichologas Antanas Mockus. / „Goodlife Photography“ nuotr. 

Vadinamoji pošventinė depresija – tai tiesiog labiau prislėgta būsena. Ji praeina, kai žmogus po kurio laiko grįžta į kasdienę rutiną. Apskritai, žodžiu „depresija“ Lietuvoje piktnaudžiaujama. Žmonės sako: „man depresija“, nors iš tiesų neretai jie tėra apimti liūdesio ar pošventinio slogučio. Tačiau jei pasportuoji, pabendrauji ar kitaip prasiblaškai ir būsena pagerėja – tai ne depresija. Sergant depresija nuotaika yra mažai veikiama išorinių dalykų. Susirgus šia liga, žmogaus būsena, nuotaika greitai nepasikeičia.

– Po švenčių aplankantis liūdesys – normali būsena?

– Taip, visiškai. Prieš šventes ir per jas patiriame nemažai gerojo streso, kai daug ruošiamės, skubame, bėgame, paskui daug bendraujame, daug valgome. Būna toks intensyvus laikas, o po švenčių, kai viskas atslūgsta, atsiveria tam tikra tuštuma, jaučiamas nuovargis. Tada supranti, koks esi pavargęs, išsekęs. Liūdna nuotaika dar labiau išryškėja, jei žmogus padaugina alkoholio arba persivalgo. Jei per šventes kelias paras iš eilės neišsimiegama – nuotaika taip pat bus slogesnė. Tokia ji gali būti ir tada, jei žmogus į šventes deda labai daug vilčių – tikisi, kad bus labai linksma. Tačiau ateina šventė, visi susirenka, pavalgo, kartais dar ir susipyksta – žmogus nepatiria šventės idilės. Taigi, jei žmogus turi labai didelių švenčių lūkesčių, paskui neretai jis patiria nusivylimą, kad šventė nepavyko.

Be to, per šventes ypač pajuntama, kad tų žmonių, kurie buvo brangūs ir svarbūs, su mumis nebėra. Tai gali sužadinti ne tik liūdesį, bet ir sielvartą.

– Kylančios kainos ir Lietuvos kaimynystėje besitęsiantis karas taip pat gali pagilinti vadinamąją pošventinę depresiją?

– Toks neigiamas fonas – tarsi kirminas, graužiantis iš vidaus. Dalis žmonių dėl to patiria lėtinį stresą. Kai kurie stengiasi nekreipti dėmesio į Ukrainoje vykstantį karą, tačiau jis vis tiek mus paliečia. Dažniausiai netiesiogiai – per žinias, per augančias kainas, bet paliečia. Finansinis nesaugumas, nežinia, kaip reikės išgyventi, kelia nerimą. Tęsiasi ir pandemijos šleifas – ne visi po jos atsigavo. Be to, daugeliui žmonių problemos per pandemiją paaštrėjo. Jei žmogus dar iki pandemijos turėjo problemų, pavyzdžiui, patirdavo nuolatinį stresą ir nieko nedarė, kad su juo susidorotų, tai per pandemiją visa tai peraugo iki nerimo sutrikimų, lengvesnės ar sunkesnės depresijos. Izoliacija, buvimas vieniems apsunkino situaciją.

Žmogus, kuriam, atrodo, anksčiau nekildavo slogių minčių, o per pandemiją jam, pvz., teko karšinti tėvus, prisidėjo stresas darbe, nerimas prasidėjus karui Ukrainoje, dar galbūt artimo žmogaus netektis, neretai ima jausti nuolatinį nerimą. Tai jau gali būti depresijos pradžia. Tokie žmonės turėtų kreiptis į psichologus, psichoterapeutus, bandyti spręsti problemas, kurioms įsisenėjus gydymas tampa daug sudėtingesnis.

Susirgus depresija, ne tam tikros problemos sukelia slogių minčių, ne artimo žmogaus liga, stresas dėl studijų ar darbo – pati būsena tampa problema.

– Jei slogi nuotaika tęsiasi mėnesį, reikia kreiptis į specialistus?

– Taip, ilgai laukti nederėtų. Jei žmogus jaučia nuolatinį nerimą, sutrinka miegas, kyla neramių minčių, galbūt prisideda ir fiziologiniai potyriai: prakaituoja rankos, atsiranda jausmas, tarsi permuša širdis, tai pila karštis, tai krečia šaltis, žmogus darosi neramus, jautriau į viską reaguoja, dažnai jaudinasi, reikėtų kreiptis pagalbos.

Jei žmogus nemoka įveikti streso, nežino atsparumo stresui būdų, jis tą blogą psichinę būseną užleis. Būdų padėti žmogui yra: įvairių atsipalaidavimo pratimų, meditacijų. Kartais užtenka ir pokalbio. Tačiau jeigu į paaštrėjusią būseną nekreipiama dėmesio, liga užleidžiama, būna situacijų, kad neišsiverčiama be vaistų.

Šiais laikais tikrai yra kur kreiptis pagalbos: psichologo konsultacijų galima kreiptis ir į poliklinikas, ir privačiai. Dabar jau ir visuomenės sveikatos biurai siūlo trumpalaikę pagalbą. Svarbu, kad žmonės gautų pirminę pagalbą, kol liga dar nesikomplikavo.

– Kaip savo jėgomis žmogus gali išvaikyti pošventinį liūdesį?

– Jei tai tik liūdesys, jį išvaikyti padeda pokalbiai su artimais žmonėmis. Kai žmogus išsikalba – jam palengvėja. Padeda grįžimas į rutiną, dienotvarkės sudarymas. Reikia laiku eiti miegoti, pasirūpinti savo kūnu. Sveika pajudėti, išeiti pasivaikščioti ar filmą, spektaklį pažiūrėti, gauti teigiamų įspūdžių. Tačiau jei per šventes buvo nuolat važiuojama, einama, bendraujama – po švenčių kaip tik reikėtų stabtelėti ir pabūti ramiai. Kita vertus, poilsis, miegas, maisto ribojimas taip pat padeda susigrąžinti vidinę pusiausvyrą.

Žinojimas, kad žmogus negali visą gyvenimą būti laimingas, kad kartais reikia išgyventi ir liūdesį, veikia raminamai.

Jei nerimo šaltinis yra tam tikras finansinis nesaugumas, reikėtų susiskaičiuoti finansus, pasižiūrėti, kiek lieka susimokėjus už būtinąsias paslaugas, kam galima leisti pinigus, o ko reikėtų atsisakyti. Jei žmogus tik nerimauja, kaip čia bus, bet neskaičiuoja, tai nerimas dėl finansų ir liks.

Reikėtų nepamiršti, kad pošventinis liūdesys praeis. Žinojimas, kad žmogus negali visą gyvenimą būti laimingas, kad kartais reikia išgyventi ir liūdesį, veikia raminamai.

Reikėtų įsiklausyti į save, paklausti savęs, ko norisi: ar pabūti su draugais, ar, priešingai, vienam? Reikėtų pasirūpinti savimi. Svarbu nepamiršti, kad psichikos sveikata labai svarbi. Ja reikia pasirūpinti taip pat, kaip ir fizine sveikata.

– Sveikas gyvenimo būdas, judėjimas gali apsaugoti nuo depresijos ar tai tik padeda išvaikyti liūdnas mintis?

– Sveikas gyvenimo būdas yra prevencinė priemonė. Sveikiau gyvenančio, sportuojančio žmogaus atsparumas stresui didesnis. Sveikai gyvenantis žmogus neapsaugotas nuo didelį stresą keliančių veiksnių, tokių kaip atleidimas iš darbo, mylimo žmogaus išdavystė. Tačiau jei jis sportuoja, sveikiau maitinasi, tokie ir panašūs įvykiai jį paveiks mažiau.

– Vis išgirstame apie per šventes iš gyvenimo savo noru pasitraukusius asmenis.

– Žmonės, galvojantys apie savižudybę, tam gali pasirinkti šventę – gimtadienį ar kitą svarbią datą. Tokių minčių turintys žmonės tomis dienomis dažnai pamąsto apie savižudybę. Dėl momentinio vienišumo nesižudoma. Paprastai toks žmogus ilgą laiką gyvena slegiamas įvairių problemų naštos. Paskutinis lašas, sukeliantis beviltiškumo jausmą, skausmą, gali nukristi ir per šventes, ir paprastą dieną. Tačiau per šventes, kai žmogus ir per televizorių, ir galbūt kaimyniniame bute ar name mato su šeimomis ar draugų būryje švenčiančius žmones, jam gali sustiprėti vienišumo jausmas ir tapti impulsu imtis tam tikrų veiksmų.

– Kaip reikėtų reaguoti į artimo žmogaus užuominas, kad jis nebenori gyventi?

– Į tai reikėtų reaguoti rimtai. Ruošdamasis žudytis žmogus paprastai prasitaria apie savo planus. Sako: „viskas užkniso“, „atsibodo gyventi“, „neturiu dėl ko gyventi“ pan. Kartais konkrečiai pasako: „Nusižudysiu.“ Reikėtų atkreipti dėmesį, jei žmogus staiga grąžina skolas ar keistai atsisveikina.

Išgirdus užuominų apie savižudybę, reikėtų paklausti: „Užsiminei apie savižudybę. Ar tikrai apie ją galvoji?“ Dažnai žmonės bijo atvirai apie tai paklausti, ištarti žodį „savižudybė“. Tačiau paklausdami, ar žmogus ruošiasi savižudybei, tikrai nepaskatinsime jo tai daryti. Jei žmogus apie tai prisipažįsta, reikėtų ne tik su juo pasikalbėti patiems, bet ir nusiųsti pas specialistus.

Savižudybei besiruošiantiems žmonėms dažnai atrodo ne laikas apie tai kalbėti per šventes, gadinti kitiems nuotaiką, užkraunant savo liūdesį. Tačiau jei kitas žmogus nuoširdžiai pasidomi, kas vyksta jų viduje, jie paprastai išsikalba. Tiesa, ne visi žmonės moka išklausyti kito žmogaus skausmą. Reikėtų tiesiog ramiai išklausyti, nepuolant kažko daryti. Juk to žmogaus problemų neišspręsi staiga – tas žmogus jas turi spręsti pats. Tačiau galima padėti išklausant, surandant specialistą.

– Nemažai žmonių, prasidėjus naujiems metams, kelia sau didelius tikslus: nevalgysiu nesveiko maisto, pradėsiu sportuoti, ir pan. Ir labai nusimena, jei to padaryti nepavyksta. Ką daryti, kad netektų nusivilti?

– Planuoti, siekti tikslų taip pat reikia mokėti. Tai atskiras mokslas, kai išsikeliami mažesni uždaviniai, stebimas progresas ir pan. Žmonės neretai nori savo gyvenimą pakeisti, bet nieko nenori dėl to padaryti. Nenori mokėti tos kainos: pavargti, skirti laiko. Jie išsikelia tikslų, kurį laiką pabūna sau nuostabūs, o paskui tuos tikslus pamiršta. Kyla klausimas, kiek apskritai jie turi motyvacijos ir pasiryžimo ką nors keisti. Ar jie bandė rimtai įsigilinti, ar iš tiesų jie nori to pasiekti. Kartais žmonės paviršutiniškai galvoja, kad tikslus pasiekti labai lengva. Iš tiesų siekti tikslų, susijusių su gyvenimo būdo pasikeitimu, yra sunku. Už tai turi sumokėti tam tikrą kainą: patirti tam tikrą diskomfortą. Dažnai galvojama: tiek to, nepasiekiau – renkuosi patogumą.

– Siekdamas tikslo žmogus turėtų būti pasiruošęs paaukoti tam tikrą dalį patogaus gyvenimo?

– Taip. Reikėtų suprasti, kad pradėjus sportuoti teks keltis nuo sofos, aukoti dalį su šeima ar prie televizoriaus leidžiamo laiko. Kartais žmogus neįvertina savęs – galvoja, kad dabar tai jau jis pavarys. Tačiau, jei jis save pažįsta ir žino, kad pamatęs stakles sporto klube norės kuo greičiau iš ten pabėgti, reikėtų pagalvoti apie mielesnes veiklas, kurias atliekant būtų ir malonu, ir kūnas gautų fizinio krūvio. Jei kažkam labai nepatinka sporto salė, bet patinka laiką leisti lauke – galima eiti pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiu. Jei patinka futbolas, krepšinis, – gal jis su malonumu šiuos žaidimus pažais.

– Kiek iš esmės su naujais metais galima sieti viltis, kad gyvenimas pagerės?

Žmonės turi tokių iliuzijų, kad vieną dieną jų gyvenimas ims ir pasikeis tarsi mostelėjus burtų lazdele. Tai magiškas, vaikiškas mąstymas.

– Žmonės paprastai tikisi, kad kiti metai bus geresni. Atsiranda tokia momentinė šventinė viltis. Tačiau nėra jokių garantijų, kad gyvenimas pagerės. Nebent žmogus dės pastangas pakeisti tai, kas nuo jo priklauso, kad gyvenimas pagerėtų: daugiau dirbs, daugiau uždirbs, atsisakys žalingų įpročių ir pan. Filosofas Jeanas-Paulis Sartre’as sakė: „Mes esame savo veiksmų ir savo pasirinkimų rezultatas.“ Taigi, niekas savaime nepasikeis. Žmonės turi iliuzijų, kad vieną dieną jų gyvenimas ims ir pasikeis tarsi mostelėjus burtų lazdele. Tai magiškas, vaikiškas mąstymas: tikėti, kad gyvenimas gali pasikeisti vien apie tai pagalvojus ar kitiems to palinkėjus. Palinkėjimai – gerai, bet vien jų neužtenka. Jie gali nebent suteikti impulsą veikti. Gyvenimo pokyčių įvyksta priėmus sprendimus. Pokyčių siekimas yra susijęs su savęs pažinimu, pasirinkimais ir tai nelengvas procesas. Reikia ne tik pasirinkti, apsispręsti, bet ir nekeisti sprendimų: išeiti iš nemėgstamo darbo, palikti smurtaujantį partnerį. Žmogui dažnai būna baisu, kas bus priėmus sprendimus. Kurį laiką, pvz., išėjus iš darbo, finansiškai gali būti sunkiau, kol žmogus susiras kitą darbą. Tačiau reikia įvertinti ir ilgalaikę perspektyvą – kad vėliau pagerės. Kad žmogus neišsigąstų pokyčių, jis turi juos rimtai apgalvoti.

– Jei jau prakalbome apie palinkėjimų reikšmę – koks būtų jūsų palinkėjimas skaitytojams?

– Linkiu skirti dėmesio sau, pasigilinti į save. Stengtis pajusti giliausius savo poreikius. Tai padeda suprasti, kas iš tiesų šiame gyvenime svarbu. Iš to išplaukia pasirinkimai ir pokyčiai, leidžiantys gyventi autentiškiau.

Siekiant išvaikyti pošventinį slogutį svarbu:

1. Laikytis miego grafiko ir subalansuoti mitybą. Susitvarkyti su liūdesiu ir vienišumo jausmu padeda fiziškai stipresnis kūnas.

2. Nustatyti savo vidines ribas ir kryptį. Pamąstykite, kur yra jūsų ribos, kas ir kada jų nepaiso, kiek pats gerbiate savo įsitikinimus, vertybes ir poreikius. Antras žingsnis – laikytis visų šių svarbių vertybių. Niekada neapsimetinėkite, kad jaučiatės kitaip, nei yra iš tiesų, neleiskite sau atsidurti nesaugioje vietoje ar nepatogioje situacijoje, neatsakinėkite į nepageidaujamus klausimus apie savo gyvenimą, neįsitraukite į tam tikras nemalonias pokalbių temas, nemėginkite bet kokia kaina įtikti kitiems. Šiuo atveju geriau žengti trečią žingsnį – išsigryninti, ko šiuo metu išties norisi ir kas teikia daugiau džiaugsmo ir vilties. Užsirašykite 1–3 dalykus ant atskirų lapelių ir pasikabinkite matomoje vietoje. Ketvirtas žingsnis gali tęstis visus metus – darykite mažus žingsnius, kad tie svarbūs dalykai, kuriuos užsirašėte, taptų realybe.

3. Priimti vidinį jausmą tokį, koks jis yra. Atsisakykite minties, kad po švenčių ar atostogų turite jaustis pailsėję ar džiaugtis buvusiomis šventėmis. Taip atsikratysite spaudimo, kaltės ar gėdos jausmo, atsirandančių dėl to, kad taip išties nesijaučiate. Kai pripažįstate tai, ką išties jaučiate, suteikiate sau daugiau erdvės tiesiog būti savimi. Natūralu jaustis visaip ir tam yra daugybė objektyvių priežasčių. Šie jausmai jus daro tikrus, unikalius ir kuria naujas patirtis.

4. Skirti laiko sau. Per šventes dažnai būname tokie užsiėmę, kad nekreipiame dėmesio į savo poreikius, todėl atėjus naujiems metams, galime pajausti išsekimą ir sutrikimą. Skirkite dėmesio savo kūnui, protui, leiskite sau pailsėti, atsipalaiduoti ir grįžti į įprastą dienos ritmą. Rūpindamasis savo psichikos sveikata žmogus tampa atsparesnis ir geriau įveikia stresą. Stiprinkite savo psichikos sveikatą sistemingai ir dalykite laiką į tris dalis – kūnui, protui ir sielai. Vienas iš būdų sistemingai rūpintis savo kūnu, protu ir siela – reguliariai dalyvauti psichoterapijos grupėje.

Šaltinis: Vilniaus visuomenės sveikatos biuras „Vilnius sveikiau“.

Pirmiausiai, norisi paneigti mitą, jog savižudybės riziką patiria tik psichikos sutrikimų turintys žmonės. Tiesa ta, kad nė vienas nesame apsaugotas nuo išbandymų, kuriems užklupus, gyvenimas gali tapti, atrodytų, nepakeliamai sunkus. Ne veltui manoma, jog bent kartą gyvenime apie savižudybę pagalvoja kiekvienas žmogus – nebūtinai tiesiogiai, bet, pavyzdžiui, mintyse ištardamas žodžius: „norėčiau užmigti ir nebepabusti“.

Taip pat svarbu žinoti, kad savižudybė daugeliu atvejų nėra tik impulsyvus veiksmas, kaip gali pasirodyti iš šono. Taip atrodo todėl, kad nežinome, kas iš tikrųjų dedasi žmogaus viduje, nes jis nenori ar negali dalintis savo patiriama kančia. Tačiau dažniausiai savižudybės būna gerai suplanuotos – ilgai mąstoma, ruošiamasi, kartais net repetuojama. Toks procesas gali trukti net ne vienerius metus, kol žmogų išprovokuoja koks nors įvykis ar impulsas, kuris būna tik paskutinis lašas jau perpildytoje nepakeliamo emocinio skausmo taurėje. Peržvelgdamas savo kaip psichologo praktiką neprisimenu nė vieno apie savižudybę mąstančio žmogaus, kuris nepatirtų sunkių išgyvenimų: psichinio skausmo, nevilties, bejėgiškumo, neretai ir neapykantos sau.

Dažnai žmogų vienu metu prislegia daug sunkumų: darbo praradimas ar perdegimas darbe, aukšti reikalavimai sau ir nusivylimas savimi jų neišpildžius, priklausomybė nuo narkotinių medžiagų bei alkoholio, vienišumas, psichikos sutrikimai, kai žmogus iškrenta iš socialinio gyvenimo, yra stigmatizuojamas ir diskriminuojamas. Sudėjus šiuos sunkumus su mūsų visuomenei būdingu menku emociniu raštingumu, savo vidinio pasaulio nepažinimu ir pagalbos sau būdų neišmanymu – žmogus gali atsidurti labai sudėtingoje situacijoje.

Ir visgi, sunkumus patiria daugelis žmonių, tačiau apie savižudybę galvojantis žmogus dažnai pasižymi dar ir tuo, jog nežino, kaip šias problemas išspręsti, jaučiasi bejėgis jų akivaizdoje. Nesėkmingi bandymai jas spręsti paskatina dar smarkiau įsipainioti į nevilties ir neapykantos sau spąstus – tada mąstymas tarytum susiaurėja, tampa „tunelinis“ ir padėtis atrodo be išeities. O begalinis emocinis / psichinis skausmas niekaip neapleidžia ir nepakeliamai veria širdį, todėl savižudybė ima atrodyti kaip vienintelis dar likęs būdas atsikratyti sunkių jausmų ir baisios savijautos.

Čia išryškėja dar vienas labai svarbus, netgi esminis momentas, į kurį reikia atkreipti dėmesį – dažniausiai žmogus nenori mirti, o tik nutraukti savo patiriamą kančią. Kartais mintyse vyksta intensyvios grumtynės tarp noro gyventi ir mirti. Bet kuriuo atveju, labai svarbu žmogui padėti išsikapstyti iš bejėgiškumo būsenos. Net ir paprasčiausia galimybė išsikalbėti kartais veikia stebuklingai – tą ne kartą patyriau savanoriaudamas „Jaunimo linijoje“. Galima sakyti, nuoširdus pokalbis gydo – padeda neužsidaryti savyje ir skatina ieškoti problemų sprendimo. Todėl jei tik žmogus nori kalbėti, svarbu jam tokią galimybę suteikti. Turėkime omenyje, kad noras kalbėti rodo žmogaus norą gyventi. Jį išklausydami mes tą norą palaikome ir sustipriname.

Apskritai, turinčiam minčių apie savižudybę žmogui svarbu nepasilikti vienam. Mūsų laikmetis pasižymi individualizmu, bendruomeniškumo stoka. Tai neabejotinai turi įtakos prastėjančiai žmonių psichinei sveikatai, nes iš prigimties esame bendruomeninės būtybės. Tai patvirtinančių pavyzdžių toli ieškoti nereikia – koronaviruso pandemijos metu daugelio patirta socialinė izoliacija jau pasireiškė perpildytais psichologų kabinetais. Karantinas ypač skaudžiai atsiliepė tiems, kurie gyveno vieni arba jų bendravimo ratas buvo nedidelis. Šio to galime iš šios patirties pasimokyti – stiprus socialinis tinklas gali padėti ištikus daugeliui gyvenimiškų krizių.

Stiprinant savižudybių prevenciją labai svarbu, kad kuo daugiau žmonių gebėtų atpažinti savižudybės riziką ir nebijotų nukreipti pagalbos. Kitas svarbus dalykas, žinoma, yra rūpintis savo ir artimojo psichikos sveikata čia ir dabar, kad aplankius sunkumams būtume įgiję didesnį atsparumą ir pajėgtume savomis išgalėmis juos įveikti. Tam turime moksliniais tyrimais pagrįstų efektyvių būdų pasirūpinti savimi – tai fizinis aktyvumas, subalansuota mityba ir miego režimas, dėmesingo įsisąmoninimo (angl. mindfulness) praktikos, meditacijos. Šių savipagalbos būdų galima mokytis ir internetu, pasitelkiant programą „Be depresijos“ ar panašias psichologų iniciatyvas.

Žvelgiant plačiau, svarbu nepamiršti ir apie universalios prevencijos lygmenį – turime galvoti, kokią aplinką kuriame savo valstybėje. Esu už tai, kad vis daugiau būtų rūpinamasi žmonių fizinės ir psichinės sveikatos poreikiais, gerinama gyvenimo kokybė. Galų gale, norėtųsi atidžiau pažvelgti į mūsų formuojamą požiūrį savižudybės atžvilgiu. Savižudybė neretai vis dar romantizuojama istoriniuose kontekstuose, kai būdavo nusižudoma aukojantis dėl kitų, dėl tėvynės ar tiesiog nenorint pakliūti į priešo rankas. Reikia suprasti, kad savižudybių heroizavimas, netgi įvardijimas, kad savižudybė padėjo, veikia žmonių nuostatas ir skatina manyti, kad savižudybė yra vienas iš galimų ir priimtinų problemos sprendimo būdų. Visgi bendraudamas su tais, kuriuos kamuoja mintys apie savižudybę, nieko romantiško tame nematau. Iš tikrųjų bet kuri savižudybė yra didžiulė tragedija ir ji jokia prasme nėra pozityvi. Atvirkščiai, pozityvu yra suteikti visą reikiamą pagalbą, padaryti viską, kad žmogus jos nesiimtų.

Todėl užklupus dideliems sunkumams, kilus net menkiausioms mintims apie savižudybę, raginu nedelsiant kreiptis pagalbos nemokama emocinės pagalbos linija telefonu 1809. Taip pat padrąsinti kreiptis artimąjį ar pažįstamą, išgirdus mąstant apie savižudybę. Pagalbą teikia ir daugelis institucijų: visuomenės sveikatos biurai, kur galima gauti nemokamų konsultacijų, psichikos sveikatos centrai, krizių centrai. Nebijokime kreiptis pagalbos. Nepasilikime sunkumuose vieni.

Viešėdamas Lietuvoje jis pasakojo apie darbą smurte ir korupcijoje skendinčioje jo gimtosios Kolumbijos sostinėje. Vienas garsiausių Pietų Amerikos lietuvių įsitikinęs: ne draudimai, o kultūriniai eksperimentai ir betarpiškas žmogiškas ryšys kuria visuomenės stebuklus.

Kultūra – vietoj baudų

A.Mockus Kaune lankėsi prieš pat režisieriaus Sandro Bozzolo biografinio filmo "Nijolė" premjerą laikinojoje sostinėje. Šis filmas – apie A.Mockaus mamą, 1950-aisiais į Kolumbiją emigravusią, Lietuvoje gimusią žinomą skulptorę Nijolę Šivickas. Kolumbijoje pasižymėjusios menininkės asmenybė, auklėjimo metodai, gilus ryšys su kultūra padarė didelę įtaką filosofo tapatybei ir jo taktikai esant Bogotos meru.

Besisvečiuodamas Kaune A.Mockus džiaugėsi, kad 2022-aisiais miestas taps Europos kultūros sostine, ir prisiminimais grįžo į laikus, kai buvo Kolumbijos sostinės meru, kai ieškojo būdų, kaip iš tikrųjų pagerinti miestiečių kasdienybę, kaip sumažinti įsišaknijusį smurtą ir korupciją. Šioje kovoje geriausia talkininke A.Mockui tapo kultūra.

"Kai pradėjau valdyti Bogotą, ėmiau galvoti: čia įstatymų leidimas ir baudų taikymas pakeis labai mažai. Turiu imtis kitokių veiksmų. Kita pusė buvo kultūra. Kultūrą supratau kaip filosofo Jürgeno Habermaso vieną pagrindinių teiginių: žmonės turi turėti galimybę vieni kitus suprasti. Aš kartais padėdavau tai padaryti", – sako A.Mockus.

"Supratus, kad tik draudimais visko neišspręsi, reikia pasitelkti kultūrą. Tada daug dalykų išsispręsdavo savaime", – priduria jis.

Pravertė pedagogikos žinios

A.Mockus įsitikinęs, kad žmogus pats pasirenka savo kelią. "Dievas kūrė Žemę, atskyrė ją nuo dangaus, kūrė angelus ir visa kita, o kai priėjo prie žmogaus, pasakė: "O, Adomai, aš nežinau, koks turi būti žmogus, tu pats turi pasirinkti, koks tu nori būti." Žmogaus valia nuspręsti, koks jis bus", – biblinį pavyzdį pasitelkia filosofas.

"Su miestu yra taip pat – koks yra Kauno veidas, priklauso nuo kauniečių. Labai svarbus yra optimizmas, kad galima kai ką pakeisti", – tiki jis.

A.Mockus neslepia, kad pradžia Bogotos mero poste buvo sudėtinga. Anksčiau dirbusiems merams taip pat sunkiai sekėsi. Pirmąsias dvi darbo dienas jis pats praleido analizuodamas policijos kodeksą, įvairias ataskaitas. Policija spręsdavo tokius konfliktus, kurie kildavo, pavyzdžiui, kaimyno šuniui įkandus kito kaimyno šuniui.

"Kitos problemos buvo, pavyzdžiui, be leidimų pastatyti namai. Pagal ataskaitas, per metus buvo pastatytas tik vienas toks namas ir už tai nubaustas vienas žmogus. Tūkstančiai kitų net nebuvo matomi. Buvo labai didelė, užtušuota netvarka", – greitai suprato naujasis meras.

"Atsimenu, kai man pasiūlė eiti į politiką, būti meru, kadangi esu buvęs mokyklos direktorius, matematikos mokytojas, pradėjau galvoti, kad miestas yra kaip mokykla. Pagalvojau, kad reikia pabandyti. Ir po dviejų savaičių buvau labai laimingas", – apie nelengvą apsisprendimą pasakoja A.Mockus.

Dirbdamas mero poste laikėsi taisyklės: mokyti kitą, nes tuo pat metu išmoksti ir pats. "Pripažinimas, kad esi netobulas, padeda", – sako jis.

A.Mockus kitus mokė tik to, ką pats patyrė. Galima sakyti, tam tikra prasme jis buvo politikas pedagogas.

Vertybės – išugdomos

Lietuviu save vadinantis Kolumbijos politikas neslepia išgyvenęs daug įtampos, nes tuometis valstybės vadovas Ernesto Samper Pizano, kurį, kaip manoma, rėmė mafija, vis norėjo Bogotos merą įvelti į savo planus. "Padovanojo miestui apie 20 tūkst. policininkų. Kad tai įgyvendintų, atėmė dalį pensininkų pinigų – pensijų sistema tai leido. Jis užsakė didelių pastatų statybas – kad policininkai turėtų kur dirbti. Atsisakiau eiti į savo inauguraciją, nes policininkai buvo išlaikomi miesto lėšomis", – prisiminė politikas.

Man teko keletą kartų sakyti žmogui "šauk". Žmones ir jų vertybių sistemą galima išlavinti.

"Labai svarbu, kad kai vyksta tokios įtampos, konfliktai, žmonės įsijungtų ir suprastų, kad viskas daroma dėl jų", – pabrėžia A.Mockus. Todėl ir jis ieškojo būdų, kaip suburti bendruomenę, kaip paskatinti domėtis sostinės aktualijomis, dalytis įžvalgomis, kaip kurti kultūros miestą, atvirą žmonėms ir visapusiškam bendradarbiavimui. A.Mockus inicijavo akciją, kurios metu žmonės ant popieriukų rašė idėjas miestui, jas dėjo į balsadėžę, kad meras ir jo administracija vėliau galėtų atsižvelgti į šiuos pasiūlymus.

"Mes taip pat norėjome, kad mažiau žmonių žūtų mieste. Reikėjo atimti ginklus iš jų – mes tai ir darėme. Diskutavome, ar žmonėms geriau gintis šautuvu, ar be jo. Man teko keletą kartų sakyti žmogui "šauk". Žmones ir jų vertybių sistemą galima išlavinti", – užtikrintai sako A.Mockus.

Kitas tikslas buvo sumažinti policijos smurtą, teisėsaugos korupciją. Kai kartą pažįstamas iš Lenkijos pajuokavo, kad jo šalyje neveikiant kai kuriems dalykams paskutinis žingsnis būdavo išleisti į gatvę klounus, A.Mockus į tai pažiūrėjo kaip į rimtą pasiūlymą. "Įjungiau menininkus į miesto gyvenimą", – sako jis.

Meras žaidė miestiečių gėdos jausmu – yra viešai centrinėje Bogotos aikštėje gėdijęs šiukšlintojus. Jis nebijojo demonstruoti savo nežinojimo, nebijojo būti silpnas. "Tai yra labai subtilūs dalykai, subtili riba, kai tavo veiksmai pasiekia žmogų arba jie tampa tam tikra karikatūra. Prie viso šito reikia ir sąžiningumo", – sako A.Mockus.

"Kai kurie žmonės galvojo, kad tai, ką aš dariau Bogotoje, atspindėjo tai, ką Nijolė dažnai darydavo savo dirbtuvėse, kaip su žmonėmis bendraudavo", – apie mamą ir didelę jos įtaką formuojantis sūnaus asmenybei užsiminė A.Mockus.

Visame pasaulyje žinomas lietuvis prisipažįsta, kad visada buvo šioks toks sistemos chuliganas. "Kai pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą, mano senelis tada pasakė: "Jei tave pamatysiu einant šaligatviu, aš pereisiu į kitą gatvės pusę." Aš atrodžiau kaip hipis, buvau baisiai apsirengęs", – humoro jausmo nestokoja filosofas.

"Bogotos miesto taryboje irgi buvo žmonių, kurie sakė, kad aš per daug fundamentalistas, kartais perdedu. Aš esu žaliasis, bet visų pirma – žmogus", – pridurti skuba žaliųjų partijai priklausantis politikas.

Antanas Mockus. Scanpix nuotr.

Šaknys – šeimose

Šiandien A.Mockus – Kolumbijos parlamento narys. Jis didelis valdžios kritikas, tačiau išskiria, kad yra sritis, kurioje Kolumbija tvarkosi gerai: tai yra milžiniškos migracijos iš krizės slegiamos Venesuelos reguliavimas.

Pasak politiko, pagrindinė jo šalies problema vis dar išlieka ta pati – smurtas. "Kitas svarbus dalykas yra mokesčių surinkimas. Buvęs prezidentas žadėjo, kad per Panamą pastatys naują kanalą – kaskart pažadėdavo vis daugiau. Bet iš jo irgi daug išmokau. Jis apie korupciją sakydavo, kad tai yra tas pats, kaip skristi lėktuvu, iš kurio degalų bako čiulpiamas benzinas", – prisimena parlamentaras.

Korupcija iš dalies irgi pagrįsta labai stipriu šeiminiu jausmu. Kolumbijoje žmogus gali daug ką padaryti dėl solidarumo su savo šeima.

Pasaulį jau kelerius metus krečia naujienos iš Pietų Amerikos valstybių – apie ten vešinčią ir kaip domino efektas veikiančią korupciją, kuri vieną po kitos skina politikos viršūnėse įsitaisiusias personas. Kaip korupcijos ir smurto ratas sukasi ir kur yra jo šaknys?

"Vienas dalykas, kuris labai veikia smurto ir korupcijos pasikartojimą, yra smurtas namuose. Žmonės bando lavinti savo vaikus, bet jiems nepakankamai gerai sekasi. Vėliau prisideda organizuotas smurtas, narkotikų prekeiviai. Korupcija iš dalies irgi pagrįsta labai stipriu šeiminiu jausmu. Kolumbijoje žmogus gali daug ką padaryti dėl solidarumo su savo šeima", – sako A.Mockus.

"Korupcija yra labai stipriai susieta su nesąžininga politika, su nepasitikėjimu: tu galvoji, kad aš esu korumpuotas, o aš galvoju, kad tu esi korumpuotas. Nepasitikėjimas sutrukdo, žmonės dažnai yra geresni, negu mes galvojame. Tada labai sumažėja socialinis spaudimas, o socialinis spaudimas prieš vagystes, smurtą, korupciją galėtų būti išeitis", – priduria politikas.

Žaliųjų partijos atstovas sako, kad nors pasaulyje ir vilnija vadinamoji žalioji banga, Kolumbijoje ši politinė jėga yra pradinėje stadijoje. "Narkotikai turi didelį poveikį aplinkosaugai. Jei nebūtų narkotikų, iš dalies būtų išspręsta ekologijos problema. Dar yra nelegalūs naudingųjų iškasenų mainai", – situacija dalijasi A.Mockus.

Jis akcentuoja, kad visų problemų išeitis – apginti kolumbiečių gyvybes. "Kaprizų smurtas. Kolumbiečių gyvybių nevertinimas. Kai kolumbiečiai į gyvenimą žiūrės kaip į šventą, dalykai pasikeis, tik reikia patiems labai stipriai įsikalti tai į galvas", – sako politikas.

Kova dar nesibaigė

50 metų Kolumbijos sukilėliai, liedami kraują, kovojo su vyriausybe, tačiau prieš trejus metus buvo pasirašytas ilgai brandintas taikos susitarimas, kuris tuomečiam prezidentui Juanui Manueliui Santosui pelnė Nobelio taikos premiją. Šiandien sukilėliai neatrodo nusiteikę taip pat taikiai, kaip 2016-aisiais.

Neseniai FARC (Kolumbijos ginkluotųjų revoliucinių pajėgų) sukilėlių vadovas Ivanas Marquezas – vienas pagrindinių taikos susitarimo derybininkų – pareiškė, kad valdžia išdavė kai kuriuos pasirašyto dokumento punktus, todėl partizanai imsis tam tikrų atsakomųjų veiksmų.

"Reikalavimus sukilėliams dabar kelia dešinieji. Atlikta apklausa, ar žmonės nori taikos su partizanais, ar ne. Dauguma atsakė, kad nenori. Po to dešinieji pasijuto labai stiprūs ir pradėjo reikalauti, kad partizanams būtų sumažintos nuolaidos. Man nepatinka, kad tie, kurie nužudė daug žmonių, stipriai smurtavo, yra nenubausti. Suprantu dešiniųjų argumentus, kad jei jie nėra niekaip baudžiami, yra galimybė, kad bus daugiau smurto. Jei kultūra ir pagarba gyvybei nebus įkalta, situacija bus labai trapi", – nerimauja A.Mockus.

"Dešinieji nori nubausti partizanus, o mes, žalieji, suprantame, kad žmonės, kurie padarė didžiausius nusikaltimus, turi būti nubausti, bet bausmė gali būti ir šiek tiek mažesnė – iki aštuonerių metų nelaisvės tiems, kurie prisipažįsta padarę nusikaltimus. Tai, kas vyksta, turėtų dominti visą pasaulį. Tokia diskusija turėjo vykti po Antrojo pasaulinio karo. Tokios diskusijos, kurios vyksta dabar, gali turėti įtakos kitiems kraštams, pavyzdžiui, Venesuelai", – neabejoja jis.

Jis vėl žvelgia į Lietuvą, prisimindamas vieną tyrimą. "Jis parodo, kad Lietuva ir Kolumbija yra priešinguose poliuose. Lietuviai – komformistai. Lietuva yra tokia, kokią ekonomistas Maxas Weberis aprašo kaip modernią bendruomenę. O Kolumbija – labai religinga ir tikras paradoksas, kad šiais laikais galima moksliškai įrodyti, jog religingos bendruomenės turi didesnį potraukį smurtui", – pastebi filosofas.

Italų režisieriaus Sandro Bozzolo (Sandro Bocolo) filmą planuoja pristatyti rugsėjo 19 dieną Vilniaus kino centre „Skalvija“, o nuo rugsėjo 20-osios jis bus rodomas visoje Lietuvoje.

Pagrindinė herojė – A. Mockaus mama Nijolė Šivickas – mirė pernai, eidama 97-uosius metus, tik pabaigus filmą.

Režisierius, scenarijų rašęs kartu su kolumbiete Maria Cecilia Reyes, sako norėjęs atskleisti ekscentriško Kolumbijos politiko ir jo mamos menininkės ryšį. Filmą kartu kūrė ir lietuvių komanda – montažo režisierė Silvija Vilkaitė, su kolegėmis Venecijoje pagrindinį šiuolaikinio meno bienalės apdovanojimą pelniusi kompozitorė Lina Lapelytė, garso režisierius Vytis Puronas, koloristas Justinas Vencius.

S. Bozzolo pats studijavo Kaune ir apie matematiką, filosofą ir politiką A. Mockų sužinojo iš kolumbiečio studijų kolegos, vėliau pats susipažino su Mockų šeima.

„Šeimai nebuvo lengva įsileisti į savo asmeninį, ramų gyvenimą pašalinį žmogų su kamera. Antano mama Nijolė savo privatumą gynė visą gyvenimą, todėl filmavimo komanda buvo labai maža – tik aš ir Maria Cecilia“, – pasakoja S. Bozzolo.

Pasak M. C. Reyes, N. Šivickas niekada nenorėjo išmokti ispaniškai, todėl šia kalba kalbėjo tik trumpais sakiniais, o mintis daugiausia reiškė lietuviškai.

Tarptautinė filmo premjera įvyko praėjusių metų rudenį prestižiniame Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje.

A. Mockus Kolumbijos sostinės meru buvo 2001 – 2003 metais, 2010-aisiais jis šalies prezidento rinkimų antrajame ture nusileido Chuanui Manueliui Santosui.

Tikslas – apkeliauti pasaulį

Uostamiesčio dviračių sporto mėgėjų komanda, sudaryta iš įvairių profesijų atstovų, dalyvauja projekte, kurio tikslas – per 20 metų dviračiais apkeliauti pasaulį.

Pernai entuziastai keliavo Meksikoje, o šįkart tai – vienuoliktas jų žygis.

Iš viso jau įveikta apie 16 tūkst. kilometrų ir šis skaičius nuolat auga.

Šiuo metu lietuviai yra kelyje – svilinant Kolumbijos karščiui bando įveikti nemenką atstumą.

Tik ką keliautojai lankėsi Bogotoje, kur susitiko su neeiline asmenybe A.Mockumi. Pastarasis ne tik davė pradžią klaipėdiečių žygiui, bet ir maloniai priėmė į savo namus.

Prisiminė istorinę datą

Dviračiais Kolumbiją ketinantys apkeliauti klaipėdiečiai buvusiam Bogotos miesto merui, keliskart į Kolumbijos prezidentus kandidatavusiam A.Mockui įteikė Lietuvos istorinę vėliavą ir perdavė jam labų dienų.

"A.Mockus mus pakvietė pas save į namus. Papasakojo apie artimiausius planus, apie savo motiną, dailininkę Nijolę Šivickas, kuri į Kolumbiją atvyko po Antrojo pasaulinio karo. Šiuo metu apie jos gyvenimą ir kūrybinį kelią yra kuriamas dokumentinis filmas, kurį netrukus išvys visas pasaulis. Pernai A.Mockus svečiavosi Lietuvoje, kartu su mama aplankė savo tėvų gimtas vietas Anykščiuose", – įspūdžiais dalijosi vienas dalyvių Mindaugas Lekauskas.

Susitikimas keliautojus nuteikė itin optimistiškai. Pabendravę ir daugiau sužinoję apie A.Mockaus gyvenimą lietuviai jam perdavė istorinį valstybės simbolį.

"Profesorius gyveną aktyvų, visuomeninį gyvenimą, noriai dalijasi savo patirtimi, studentams skaito paskaitas, dalyvauja konferencijose. Po mūsų susitikimo jis išvyko skaityti paskaitos į Dubajų. Mes savo ruožtu artėjančio Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga jam įteikėme Lietuvos istorinę vėliavą. Tada A.Mockus davė startą kelionei ir mes išriedėjome", – dar būdamas Bogotoje pasakojo M.Lekauskas.

Vos netapo prezidentu

Maždaug po pusantro mėnesio 65-ąjį jubiliejų švęsiantis A.Mockus – išties neeilinė, net ekscentriška asmenybė.

Matematikos ir filosofijos profesorius gimė lietuvių imigrantų šeimoje, pirmą kartą į žiniasklaidos akiratį pateko praėjusio dešimtmečio pradžioje, kai būdamas universiteto rektoriumi parodė studentams savo pliką užpakalį.

Ir vėliau garsėjo savo politinėje veikloje naudodamas meninių akcijų ir performanso meno strategijas.

1994 m. jis buvo išrinktas Bogotos meru, o 2000 m. dar kartą perrinktas į šį postą.

Kelissyk A.Mockus kandidatavo į Kolumbijos prezidentus, bet nesėkmingai. Pastarąjį kartą – 2010 m., kaip Žaliųjų partijos kandidatui, jam pavyko patekti į antrą turą, tačiau, surinkęs 27,52 proc. balsų, jis pralaimėjo savo varžovui, Nobelio taikos premijos laureatui Chuanui Manueliui Santosui.

Ne kartą viešėjo Lietuvoje, laisvai kalba anglų, prancūzų, ispanų, lietuvių ir kitomis kalbomis.

Laukia nežmoniškas karštis

Po susitikimo su garsiu lietuviu Klaipėdos keliautojų laukia dideli iššūkiai.

Ir dabar vyrai neslėpė, jog žygio pradžia – labai sunki.

"Iš tikrųjų nelengva, sunki aklimatizacija, septynių valandų laiko skirtumas su Lietuva. Vakar miegoti kritau kaip lapas. Maža to, Bogota įsikūrusi beveik trijų kilometrų aukštyje, oro tik 60 proc. tiek, kiek jo yra Klaipėdoje. Minti tokiame aukštyje – iššūkis net patyrusiems sportininkams. Bet apskritai kalbant oras – geras, maždaug 22–23 laipsniai šilumos. Tiesa, po dviejų savaičių, mums nusileidus nuo kalnų, pasitiks tropinis klimatas. Maždaug 35–40 laipsniai karčio", – užsiminė M.Lekauskas.

Naujausias žygeivių kelionės nuotraukas ir filmuotą medžiagą galima išvysti interneto socialiniuose tinkluose.

Jiedu grįžo į Vilnių kartu su režisieriais Sandro Bozzolo ir Maria Cecilia Reyes kurti filmo apie N. Šivickas gyvenimą ir kūrybinį kelią.

N. Šivickas dar 1950 m. išvyko į Kolumbijos sostinę Bogotą, kur gyvena iki šiol. 1944–1950 m. ji studijavo Štutgarto valstybinėje meno akademijoje, o persikėlusi gyventi į Bogotą tapo žurnalų iliustruotoja. Ilgainiui pradėjo kurti aliejinę tapybą, grafiką, piešinius pastele ir geriausiai žinomus savo kūrinius – monumentalias skulptūrines keramikos instaliacijas. Dailininkė yra surengusi daugiau nei 20 asmeninių parodų, jos kūriniai keliavo po parodas JAV, Prancūzijoje, Australijoje, skirtingose Pietų Amerikos šalyse, nors Lietuvoje jos kūryba dar nebuvo visavertiškai pristatyta.

A. Mockus – matematikas, filosofas, žinomas Kolumbijos politologas, išgarsėjęs pasaulyje kaip Bogotos meras savo politinėje veikloje naudojęs meninių akcijų ir performanso meno strategijas.

Susitikimo metu bus pristatytas Lietuvoje nerodytas N. Šivickas audiovizualinis kūrinys „Darbai ir refleksijos 1972–1980”.

Pokalbį moderuos Rytis Zemkauskas. Pokalbis vyks lietuvių kalba.

Renginys nemokamas.

Vilniuje viešintis buvęs Kolumbijos sostinės Bogotos meras Antanas Mockus sako, kad didžiausia problema Lietuvoje – savižudybės.

Jis pastebi, kad savižudybių skaičius šimtui tūkstančių gyventojų Lietuvoje yra didesnis nei Kolumbijoje.

Anot A. Mockaus, spręsdami šią problemą žmonės turėtų geriau įsiklausyti į vieną iš Lietuvos himno eilučių. 

„Kolumbietį reikia saugoti nuo kito kolumbiečio, lietuvį reikia saugoti nuo jo paties, kad nė vienas lietuvis savęs nežudytų. Yra labai įdomus lietuvių himno posakis: iš praeities te stiprybę semia. Į tai reikia įsiklausyti. Nes Kolumbija iš praeities semia silpnumą. [Lietuviams] reikia paimti paraidžiui tą frazę ir pasitikėti, nebijoti laisvai kalbėti“, – ragina lietuvių kilmės Kolumbijos filosofas, politikas A. Mockus.

Lietuvoje jis dalyvauja „Kino pavasario“ renginiuose.

Šiemet jau 20-ąjį kartą vyksiantis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ vėlgi didelį dėmesį skiria ir lietuviškam kinui. Kovo 19-ąją prasidedančios kino šventės metu žiūrovų lauks net keturios lietuviškos programos. Jose – nuo nacionalinio kino premjerų iki lietuvių išeivių filmų ir dokumentikos antologijos.

„20-ojo festivalio gimtadienio proga atrinkome daugiau nei 50 vaidybinių, dokumentinių, trumpametražių ir klasikos filmų. Iš jų – 16 pilno metro. Rinkomės iš daugiau nei 100 lietuviškų filmų – iš daugiau nei bet kada anksčiau“, – antradienį Vilniuje, kino teatre „Pasaka“, surengtoje spaudos konferencijoje sakė „Kino pavasario“ lietuviškų filmų programos sudarytoja Justė Zavišaitė.

Laukia 12 lietuviškų premjerų

Festivalyje bus pristatyta net 12 naujų lietuviškų filmų, dauguma jų – trumpametražiai. Programoje „Lietuviškos premjeros“ – žiūroviškiausiu „Kino pavasario“ filmu anksčiau pripažintos juostos „Knygnešys“ režisieriaus Jono Trukano naujausias darbas „Vaiduoklis, kurio neprisimenu“, animatoriaus Igno Meilūno debiutas kine „Miškas“, dramaturgės, grupės „AVaspo“ vokalistės Gabrielės Labanauskaitės ir Adomo Jablonskio taip pat debiutinis filmas „Tuštumos kilpos“, jaunos režisierės Kamilės Milašiūtės drama „After Rave“ ir kiti filmai.

Į ekraną sugrįš Vaiva Mainelytė

„Tai siaubo komedija apie senatvę. Pagrindinį vaidmenį jame atlieka Vaiva Mainelytė. Ji labai apsidžiaugė, kai pasiūlėme dirbti, nes seniai buvo filmavusis kine. Fantastiška aktorė. Su ja dirbti – didžiulė privilegija. Filme ji, galima sakyti, kiekviename kadre“, – spaudos konferencijoje apie naująjį savo filmą kalbėjo J. Trukanas, kuriam prieš porą metų, kaip aktoriui, teko dirbti su pačiu Johnu Malkovichiumi.

„Kelias iki kino buvo ilgas ir per aplinkui – pradėjau nuo tiksliųjų mokslų, paskui susižavėjau animacija. Mano pirmasis filmas – apie magiškąją miško pusę. Beveik visus efektus darėme rankomis. Nors filmas trunka 12 minučių, jį filmuojant miške praleidome 60 pamainų. Viena naktis – vienas kadras, penkios sekundės“, – su savuoju filmu „Miškas“ supažindino I. Meilūnas.

Jis taip pat atskleidė, kad filme vaidina ir Vilniaus muzikiniame pasaulyje puikiai žinomas personažas Norvydas Birulis, „geltonojo lagaminėlio“ savininkas. Filmo premjeroje pagaliau bus galima sužinoti, kas yra to lagaminėlio viduje.

Populiarėjantis 4:3 formatas – ir lietuviškame kine

Festivalyje bus galima pamatyti ir pirmąjį audiovizualinių menų kūrėjos G. Labanauskaitės filmą „Tuštumos kilpos“, kurį ji sukūrė kartu su režisieriumi Adomu Jablonskiu. „Labai džiaugiuosi, kad susipažinome. Turėjau idėją ir scenarijų, bet jokios patirties, atvirkščiai nei Adomas. Pavyko įdomus eksperimentas. Dabar esu visiškai įsimylėjusi kiną ir noriu kurti dar ir dar“, – kalbėjo G. Labanauskaitė.

Priešingai nei „AVaspo“ kūryba, „Tuštumos kilpose“ žodžių nebus – toks sprendimas pasirinktas tyčia, siekiant išvengti vertimo problemų.

Netradicinį sprendimą kine siūlo ir filmas „After Rave“. Jis nufilmuotas dabar vis populiarėjančiu 4:3 formatu – pavyzdžiui, toks formatas naudotas „Oskarą“ gavusiame lenkų filme „Ida“ (rež. Pawelas Pawlikowski). „Ne, „Ida“ mums įtakos nepadarė, gal labiau Xavier Dolano filmas „Bet kuriuo atveju Lorens“ („Laurence Anyways). Pasirinkome šį formatą, nes norėjome buitį parodyti įdomiau ir koncentruoti dėmesį į pagrindinę filmo heroję“, – paaiškino filmo operatorius Vytautas Katkus. Filmas pasakoja apie jauną merginą, sužinančią apie senelio mirtį. „After Rave“ jau parodytas San Sebastiano kino festivalyje, taip pat laukia savo eilės festivaliuose Austrijoje ir Olandijoje.

Tarp lietuviškų premjerų – ir dokumentinis filmas apie dainininkę Sigutę Trimakaitę. Jį režisavo L. Ryškus, po ilgos pertraukos pristatantis naują filmą. Jis tvirtino, kad iš kino niekada nebuvo išėjęs. „Kine manęs galbūt nebuvo kitiems, bet ne man pačiam“, – sakė režisierius.

Tarp lietuviškų premjerų taip pat intriguoja Giedriaus Tamoševičiaus filmas „Džekis“ – jautri drama apie vyrą, kuriam dėl įkalinimo neleidžiama susitikti su dukra. Nestandartinį kino nuotykį siūlo Lino Mikutos filmas „Pakeleiviai“ apie žmones, stabdančius pakeleivingus automobilius.

Žiūrovai atras lietuvišką kiną

Lietuviški filmai yra ne tik tie, kurie sukurti Lietuvoje. Šiemet festivalio programos sudarytojai vėl surinko su Lietuva susijusius filmus iš viso pasaulio, net iš tokių žemynų kaip Afrika ir Australija. Į programą „Lietuviai svetur“ atrinkta net 20 filmų.

Tarp patekusiųjų – lietuvių išeivių JAV šeimoje gimusios režisierės Aldonos Watts filmas „Dainų šalis“ („Land of Songs“), parodantis ją sužavėjusias lietuvių liaudies muzikos dainininkes, australų juodo humoro detektyvas „Mulas“ („The Mule“) su kontroversišku personažu – mafijos smogiku iš Lietuvos, kurį ir suvaidino lietuvių kilmės pradedantysis aktorius.

Jautrią istoriją apie dukrą palikusią, į Sibirą ištremtą mamą papasakos dokumentinis filmas „Kartą mano mama“ („Once My Mother“), kuriame rodomi II-ojo pasaulinio karo įvykiai Lenkijoje istoriškai labai artimi ir Lietuvai. Be to, šio filmo prodiuseris – lietuviškų šaknų turintis Rodas Freedmanas, kurį bus galima sutikti visų šio filmo seansų metu.

S. Janušauskaitė: esu lietuvių aktorė

„Kino pavasaryje“ bus galima pamatyti ir Rusijoje ypač sėkmingą karjerą susikūrusią lietuvių aktorę Severiją Janušauskaitę. Už vaidmenį filme „Žvaigždė“ Rusijos kino festivalyje „Kinotauras“ ji buvo pripažinta geriausia aktore bei gavo nacionalinę Rusijos kino premiją „Auksinį erelį“, o visai neseniai aktorė nominuota ir Rusijos kino apdovanojimuose „Nika“, prilygstančiuose Rusijos „Oskarams“.

„Niekada nemaniau, kad viskas pasisuks taip. Nemokėjau rusų kalbos, maniau, kad būsiu Europos aktorė. Rusija niekada nebuvo mano svajonių šalis – ir nėra. Bet atsitiko taip, kad esu norima ten, man smagu, kad ten turiu galimybę dirbti su labai talentingais žmonėmis. Aš vis tiek esu lietuvė, gyvenu čia, visada su manimi galima išgerti kavos. Tiesiog myliu savo profesiją, man nesvarbu, kur dirbu. O užbėgant už akių klausimui apie politiką – jokiu būdu nepalaikau nei karo, nei Putino sistemos“, – kalbėjo S. Janušauskaitė.

Aktorė prisipažino, kad „Žvaigždė“ buvo pirmas kartas, kai ji jautė pasitenkinimą kurdama vaidmenį. Ruošiantis filmui ji turėjo išmokti vairuoti ir netgi nardyti. „Žvaigždė“ turi ir daugiau lietuviškų akcentų: jame vaidina aktoriai Juozas Budraitis ir Arūnas Storpirštis, filme skamba Alinos Orlovos muzika.

Garbingas svečias – Antanas Mockus

Lietuvišką programą kovo 21 d. atidarys dokumentinė drama „Gyvenimas yra šventas“. Ji žiūrovus supažindins su gyva legenda, buvusiu Bogotos meru Antanu Mockumi ir jo unikalia kampanija bandant tapti Kolumbijos prezidentu. Į filmo premjerą pažadėjo atskristi ir pats A. Mockus – retas svečias savo tėvų gimtinėje. Pristatant filmą dalyvaus ir vienas iš režisierių ir operatorius Nicolas Servide.

Ir filmas apie Sabonį

Tarp nepremjerinių lietuviškų filmų – ir Rimvydo Čekavičiaus visiškai šviežias filmas „Arvydas Sabonis, 11“, apie legendinį Lietuvos krepšininką. Į programą taip pat įtrauktas kol kas tik kelis kartus Lietuvos kino teatruose rodytas, bet puikiai įvertintas režisierės Giedrės Žičkytės filmas „Meistras ir Tatjana“, supažindinantis su kultiniu Lietuvos fotografu Vitu Luckumi. Taip pat – pirmasis lietuviškas animacinis filmas „Aukso žirgas“, kurio seansų metu bus pristatyta neseniai išleista knyga vaikams tuo pačiu pavadinimu.

Lietuviškos dokumentikos klasika

Nors „Kino pavasaris“ visų pirma yra naujausių filmų festivalis, programos sudarytojai suteikia ekraną ir senajam lietuviškam dokumentiniam kinui, kuris daugeliui žiūrovų bus atradimas. Į du skirtingus seansus surinkta iki ir po 1990 m. sukurtų devynių trumpametražių lietuviškų dokumentinių filmų antologija.

Čia žiūrovai galės atrasti tokių Lietuvos režisierių kaip Viktoras Starošas, Arūnas Matelis, Algimantas Maceina ar Audrius Stonys filmus. Vienas jų – režisieriaus Hendriko Šablevičiaus drąsi siurrealistinė, sovietmečiu uždrausta drama „Atspindžiai“, kuri bus parodyta pirmą kartą ją restauravus ir skaitmenizavus.

Laukia trumpametražių filmų naktis

Antrą kartą trumpų istorijų mėgėjai bus pakviesti į lietuviškų trumpametražių filmų naktį. Per 6 valandas bus parodyti 24 vaidybiniai, dokumentiniai ir eksperimentiniai filmai, sukurti lietuvių visame pasaulyje.

„Kino pavasaris“ išlaiko tradiciją rodyti filmus ne tik kino salėse, bet ir netradicinėse erdvėse. Šiemet portale „15min.lt“ įvyks penki internetiniai seansai, pasiekiami žiūrovams visoje Lietuvoje, o Artūro Jevdokimovo filmas „Suokalbis“ pakvies į senuosius Rašytojų namus, apie kuriuos jis ir pasakoja.

Kovo 11-ąją bilietai – pigesni

Didžiausias Lietuvoje kino festivalis „Kino pavasaris“ šiemet vyks jau 20-ąjį kartą ir truks nuo kovo 19-osios iki balandžio 2 d. Prekyba bilietais jau yra prasidėjusi. Trečiadienį, kovo 11-ąją, Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga bilietai į lietuviškų filmų seansus bus pigesni – po 2,3 euro.