Tarptautiniame tapytojų plenere Antanui Samuoliui atminti kartu su lietuviais kūrė šeši Ukrainos dailininkai. Tai lėmė ne tik kitokią sukurtų darbų tematiką ir nuotaiką – visi plenero dalyviai dvi savaites Pažaislyje gyveno Ukrainos nuotaikomis.
Negali patikėti žiaurumu
"Labai intensyviai įvykių nesekame – čia, vienuolyne, prastas interneto ryšys. Be to, nors Ukrainoje vyksta karas, mes turime kurti – turime priešintis karui", – sakė vienas ukrainiečių dailininkų Akhra Ajinjalas.
Plenere dalyvaujantys ukrainiečiai atvyko iš Kijevo. Visi jie dalyvavo įvykiuose Maidano aikštėje. "Kai vyko Maidano protestai – buvo tik Maidanas. Negalėjome kurti – ėjome į aikštę, buvome ten kartu su visais", – prisiminė.
Aktyvūs protestų dalyviai aikštėje praleistas dienas ir naktis mena taip ryškiai, tarsi tai būtų buvę vakar: iš pradžių minios taikių protestuotojų kiekvieną dieną pradėdavo Ukrainos himnu ir malda. Perspėti tarptautinių institucijų, protestuotojai vengė bet kokio chuliganiško elgesio: miestas gyveno savo gyvenimą, pasak kijeviečių, neišdužo nė viena vitrina. Paskui atsirado snaiperiai, minios akyse nuo jų kulkų ėmė kristi žmonės. Į miestą užvežė samdomų nusikaltėlių – tituškų. Prasidėjo neįtikimi žiaurumai.
"Kai mes pasakojame Maidano žiaurumus būdami kur nors į Vakarus nuo Ukrainos, žmonės netiki: tituškos savo aukoms kirto galvas, prapjaudavo pilvus. Žmonės dingdavo vidury baltos dienos. Keli šimtai žmonių tarsi išnyko: jų nerado nei gyvų, nei mirusių. Tomis dienomis ištisai veikė krematoriumai – praeiviai matė, kaip nužudytųjų kūnai, suvynioti į kažkokias marškas, buvo nešami į tą pusę. Matyt, taip bandyta nuslėpti tikrąjį aukų skaičių. Ir visa tai – ne kokiais viduramžiais, o XXI a. Europoje", – užsiminė Borisas Firtsakas.
"Tituškos turėjo savo braižą: vienas šaudavo į kaklą, kitas – į širdį, pagal tai skaičiuodavo savo aukas ir uždirbtus pinigus", – pasakojo parodų kuratorė Tatjana Kalyta.
"Dievas saugojo: mes per kruvinus įvykius Maidane išlikome gyvi. Bet mūsų akyse žuvo kiti taikūs protestuotojai. Mes tapome žvėriškumo liudytojais", – tikino dailininkai. Jie apgailestauja, kad nukentėjo ne tik žmonės – ir daugybė pastatų, tarp jų – istoriškai vertingų. Apgriauti pastatai kol kas neatstatyti.
Po Maidano įvykių nepaprastai išaugo vyresnių žmonių mirtingumas. "Atrodo, kas čia nuostabaus – pagyvenę, natūralu, kad miršta. Bet senukai krito kaip musės – neatlaikė įtampos. Daugeliui žmonių paūmėjo įvairios ligos, kitiems ir dabar pasireiškia miego sutrikimai. Tai vadinama potrauminiu sindromu, nuo kurio nepabėgsi. Tuo labiau kad niekas dar nesibaigė", – pastebėjo M.Vaisbergas.
Maskva netiki
Ukrainiečiai netiki taikiu Vladimiro Putino ir Petro Porošenkos rankos paspaudimu Minske. "Tai – protokolas, ir nieko daugiau. V.Putinas sulaužė visas taisykles, pažeidė tarptautinius reikalavimus. Kaip mes galime juo tikėti? Apskritai, kaip gali šachmatininkas derėtis su kortuotoju sukčiumi? – retoriškai klausė M.Vaisbergas. – Bet V.Putinas kažkada turės būti suvaldytas savo tautos. Net Hitleris kaip Vokietijos galva išsilaikė tik dvylika metų – ateis laikas, ir V.Putinas turės keistis. Arba jį pakeis."
Pašnekovai įsitikinę: dabar Maidanas kartojasi Rytų Ukrainoje, tik dar kruvinesne forma. Jauni vyrai savanoriškai vyksta ten kovoti. "Neseniai pas mus buvo santechnikas taisyti čiaupo. Sako: važiuoju į frontą Rytuose, nežinau, ar grįšiu, jei reikės santechniko – čia mano draugo telefonas. Klausiu, ar buvai pašauktas į frontą? Ne, sako, einu savo noru", – prisiminė pokalbį A.Ajinjalas.
Vykstant kovoti su separatistais, ukrainiečiai dažnai patys apsirūpina apranga ir ginklais. Nieko nestebina viešose vietose kabantys skelbimai: reikia šalmų, neperšaunamų liemenių, reikia pinigų naktinio matymo įrangai. "Pažįstu moterį, kuri gyvena labai skurdžiai. Jos sūnus išėjo į frontą – žmonės jam per tris dienas viską supirko, aprengė. Vaikinas apsidžiaugė, sako: mama, dabar aš panašus į NATO karį", – pasakojo A.Ajinjalas.
Ruošė juodąjį scenarijų
Pašnekovai apgailestavo, kad kovoti su tais, kuriems neegzistuoja jokios taisyklės, labai sunku. "Ten visiškai neegzistuoja suvokimas apie tai, kas yra niekšiškumas, žvėriškumas. Jie įsivaizduoja, kad su vadinamojo dešiniojo sektoriaus atstovais galima elgtis kaip su kokiais vabaliukais: kojas nutraukti, pilvą perrėžti. Dar gyvas? Tada dar ką nors mes tau iškrėsime. Toks vaizdas, kad ta kita su mumis kariaujanti pusė ukrainiečių net nelaiko žmonėmis. Jie įsivaizduoja, kad ukrainiečiai – tai kažkokie pasiklydę rusai, išdavikai, su kuriais galima elgtis, kaip nori, ir dar blogiau", – pastebėjo M.Vaisbergas.
Pašnekovai įsitikinę: Maskvoje ruoštasi plačiai agresijos kampanijai Ukrainos atžvilgiu 2015 m., kai turėjo vykti prezidento rinkimai. "Euromaidanas įvykius paankstino – viskas įvyko Rusijai dar nespėjus visiškai pasiruošti karinei kampanijai Ukrainoje. Tam tikra prasme, laimė, kad tauta išėjo į aikštę anksčiau, nespėjus iki galo suruošti scenarijaus, kuris būtų buvęs dar kruvinesnis ir dar juodesnis Ukrainai. Apie Maskvos interesus Ukrainos atžvilgiu daug sako V.Putino mėgstama frazė: "Kijevas – rusiškų miestų motina." Mus tiesiog nupurto tai išgirdus", – prisipažino M.Vaisbergas.
"Dabar, atsukus laiką atgal, matyti, kad suskaldyti Ukrainą arba visą ją inkorporuoti į Rusijos sudėtį buvo ruošiamasi jau daug metų. Tam ruošėsi ir buvusi šalies vadovybė. O mes buvome naivūs, to nesupratome. Mes neįsivaizdavome, iki kokio lygio V.Janukovyčius ir jo rato žmonės – ta regioninė kriminalinė grupuotė – buvo V.Putino marionetės", – įvykių priešistorę prisiminė T.Kalyta.
"Žmonės linkę būti naivūs – linkę galvoti geriau, nei iš tikrųjų yra, – pastebėjo M.Vaisbergas. – Mūsų niekas neišmokė įsivaizduoti, iki kokio niekšiškumo, žiaurumo gali prieiti mūsų priešai. Ir visas pasaulis to negalėjo įsivaizduoti."
Tiki tiesos pergale
Vertindami pasaulio bendrijos pastangas sutramdyti Rusijos agresiją Ukrainos atžvilgiu, kijeviečiai prisipažįsta tikėjęsi kur kas daugiau. "Iš kitos pusės, jei ne pasaulio reakcija, Maskvos tankai jau riedėtų Kijevo gatvėmis. Ir į plenerus mes nevažinėtume", – pastebėjo A.Ajinjalas.
Kaip tas, kuris paiso taisyklių, gali nugalėti tą, kuriam negalioja jokios taisyklės? Atsakymo į šį klausimą pašnekovai ieško istorijoje.
"Egzistuoja istorinio proceso logika. Ji atskleidžia neišvengiamumą to, kas turi įvykti: imperijos griūva, tautos kuria valstybes, formuojasi politinės nacijos. Šiandien mes išgyvename Ukrainos tapsmą politine nacija, pilietine visuomene, – sakė žurnalo "Antikvaras" redaktorė Anna Šerman. – Šis procesas akivaizdžiai užsitęsė. Mums teko sunki laimė jame dalyvauti. Galbūt mes užtrukome prie starto, bet tai dar nieko nereiškia – tautos, kaip ir žmonės, subręsta skirtingu laiku."
Dailininkai tikisi, kad Ukrainai pavyks išsaugoti Donecko regioną, ir karas, kaip jie patys vadina šių dienų kruvinus įvykius, baigsis. "Tiesa mūsų pusėje, ir ji laimės. Kitaip būti negali. Tai yra tik laiko ir kainos, kurią mums reikės sumokėti, klausimas. Deja, kaina auga kiekvieną dieną – žmonių gyvybės kaina", – apgailestavo A.Šerman.
Apsilankę Lietuvoje, dailininkai tikino susigėdę savo minčių apie tai, kad ukrainiečiai – maža tauta.
"Mes vis galvojame, kad mūsų, ukrainiečių, mažai, palyginti su rusų tauta, mūsų armija – menka palyginti su jų. Bet jūsų, lietuvių – 3 mln., ir jūs sugebėjote išsaugoti laisvę. O mūsų, ukrainiečių, – per 40 mln. Taigi, mums turėtų būti gėda taip kalbėti. Net jei V.Putinas ir užimtų Kijevą – ką jis su mumis galėtų padaryti? Mūsų visų neištrems ir nesukiš į kalėjimus", – pastebėjo M.Vaisbergas.
Maidano atgarsiai kūryboje
Prasidėjus kruviniems Maidano įvykiams visiškai negalėję kurti, vėliau dailininkai sugrįžo prie molbertų ir drobių. "Tai, kad mes dailininkai, – ėmė imti viršų. Aš po dviejų mėnesių ėmiau tapyti ciklą "Siena". Kažkam tai pasireiškė vėliau. Manau, kad dailė – vienas geriausių būdų nusakyti žmogaus jauseną tam tikru laikotarpiu. Net jei jis tapo tik peizažus ar natiurmortus", – įsitikinęs M.Vaisbergas.
Surengus ciklo "Siena" parodą, žmonės į ją plūstelėjo tarsi į Maidaną. Drobės, kuriose dominuoja juoda ir raudona spalva, itin taikliai perteikia atmosferą per kruvinuosius įvykius Kijeve: žiūrovai įžvelgia ir Maidano dūmus, šūvius, laužų liepsnas, pralietą kraują. "Man buvo svarbu pratęsti dalyvavimą Maidano įvykiuose tapant. Vėliau paaiškėjo, kad tai svarbu ne tik man: daugybė žmonių aplankė parodą, reagavo", – sakė M.Vaisbergas.
Ne visi Maidano įvykiuose dalyvavę dailininkai ten patirtus išgyvenimus perteikia savo drobėse.
"Man tai – antras karas gyvenime, dalyvavau ir Gruzijos–Abchazijos kare, – sakė abchazų kilmės kijevietis A.Ajinjalas. – Bet tapyti viso to aš negaliu. Savo kūryba aš priešinuosi karui. Prisiversdamas eiti į studiją ir kurti, aš pasitraukiu nuo to, ką mums bruka karas: jis mus apriboja. O jei sekdamas įvykius sėdėtum kiaurą dieną prie televizoriaus, interneto – gali išeiti iš proto."
T.Kalyta pastebėjo, kad dailininkai savo kūryboje labai skirtingai sureagavo į Maidano įvykius: "M.Vaisbergas iš karto nutapė "Sieną", Oleksii Beliusenka tik dabar tapo Maidano atgarsius. B.Firtsakas, A.Ajinjalas Maidane pirmosiose linijose stovėjo, bet tapyti apie tai jie negali – plėtoja kitokias temas."
Juto Pažaislio dramatizmą
"Kijeve ir dabar kurti sunku – mus veikia įvykiai Rytuose", – prisipažino kivejiečiai ir džiaugėsi galimybe ramiai kurti Pažaislyje. M.Vaisbergas pastebėjo, kad vos atvykus iš karo apimtos šalies jam buvo sunku pereiti prie čia visa supančios ramybės.
"Mes visi atvažiavome nervingi, įsitempę. Tik vėliau aš kiek atsipalaidavau, nurimau. Tai matyti ir mano drobėse: pirmoji – tamsių spalvų, dramatiška, kitos – kiek šviesesnės", – įsikūręs vienuolyno celėje, virtusioje laikina studija, sakė dailininkas.
Rūstus, dramatiškas Pažaislis – tokiais žodžiais vienuolyne gimusias jo drobes apibūdino bičiuliai.
"Galbūt mes paveikti įvykių Ukrainoje, bet aš ir Pažaislyje jaučiu šios vietos dramatizmą. Štai, ir vienuolyno bažnyčia: buvo katalikiška, vėliau perdaryta į stačiatikių; dabar – vėl katalikiška. Šie pokyčiai atspindi visos jūsų šalies istoriją, kurioje taip pat netrūksta dramatizmo", – palygino M.Vaisbergas.
Į Kauną atvykę ukrainiečiai – vienos dailininkų grupės nariai. "Mūsų kūryba pernelyg skirtinga, kad atstovautume vienai meno krypčiai. Mes bendraminčiai, seniai pažįstami, keturi iš mūsų mokėmės toje pačioje aukštojoje. Mūsų keliai dažnai susikerta parodose, bendruose pleneruose. Tai mus sieja, todėl nusprendėme kurti grupę", – sakė bendraminčius subūręs O.Beliusenka.
Metų pradžioje grupės dailininkai surengė pirmą bendrą teminę parodą "Dailininkas kaip modelis", kur eksponavo kolegų portretus ir autoportretus. "Mes – ne vienos krypties atstovai ir manifestų neskelbiame. Be to, aš netikiu manifestais. Netrūksta pavyzdžių, kai jie atsiranda ne gimstant kokiam meno judėjimui, krypčiai, o jau ruošiantis jai išsivaikščioti", – pastebėjo O.Beliusenka.
Pažaislyje, be kitų darbų, jis sukūrė keturių darbų ciklą, kuriame – tamsus gęstančios vakaro saulės nurausvintas dangus, miestų žiburiai, žvelgiant iš aukštai. "Kelionė į Lietuvą, skridimas lėktuvu – šios techninės priemonės padėjo man atsitraukti toliau nuo žemės ir žemiškų reikalų. Tai yra, ne dalyvauti, o stebėti, fiksuoti – daryti tai, ką ir turi daryti dailininkas. Skrendant išryškėja senos tiesos: saulėtekis, saulėlydis, kaip ir daugelis kitų dalykų, – universalūs, panašūs visur. Pasaulis vienas. Tik žmonės, politikai sukuria sienas", – sakė dailininkas.
A.Ajinjalo drobėse plenero organizatorius Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintautas Vaičys įžvelgė keletą A.Samuolio kūrybos motyvų: obelų balintais kamienais sodas priminė garsiąją lietuvio "Baltąją obelį", kitur tarpukario ekspresionisto drobes priminė tarsi Žaliakalnio namukų motyvas.
"Kai esi brandaus amžiaus, save keisti sunku, – apie ištikimybę savajam kūrybos stiliui, nepriklausomai nuo kūrybos vietos ar plenerų tematikos, sakė A.Ajinjalas. Kilnodamas drobes, dailininkas aiškino jų motyvus: "Čia – tai, ką aš matau: mano draugas O.Beliusenka tapo galerijos gale. Čia – arkų galerija. Ryte ta galerija atrodė ryški. Drobėje išėjo ne tokia, kokią mačiau, ir ne tokia, kokią norėjau nutapyti. Apie tokius atvejus sakoma: žinau daugiau nei moku."
B.Firtsakui viešint Lietuvoje, Kijeve duris atvėrė jo tapybos darbų paroda. "Nieko, kai grįšiu namo, surengsime pakartotinį atidarymą", – šyptelėjo prie molberto palinkęs B.Firtsakas. Jau kuris laikas jo drobėse dominuoja fragmentai – taip vadinasi ir Kijeve atidaryta paroda. Lietuvoje tapytose drobėse matyti baroko šedevro architektūros fragmentai: kolonų, arkų puošybos detalės.
"Modestai, tu turi akį – patark, kaip man šią drobę užbaigti", – kauniečio plenero dalyvio Modesto Malinausko prašė B.Firtsakas.
Grįžę į Kijevą dailininkai tikisi savo kūryboje išplėtoti Pažaislio motyvus.
Dailininkų kūryba nuoširdžiai domėjosi, su svečiais bendravo Pažaislio vienuolyno šeimininkės – seserys kazimierietės. Sekmadienį dailininkai dalyvavo vienuolyno bažnyčioje aukotose šv.Mišiose už taiką Ukrainoje. "Už tai mes dabar kiekvieną vakarą meldžiamės", – sakė sesuo Edita.
Kas? A.Samuolio plenero paroda.
Kur? Pažaislio vienuolyno ansamblyje.
Kada? veikia iki rugpjūčio 31 d. 14 val.
