„Pirmiausia aš pasakyčiau, kad tai yra 95 metų senuko nuomonė. Daug informacijos yra apie Rusijos galimus papirkinėjimus, pavyzdžiui, „Washington Post“, tai H. Kissingeris tame sąraše yra vienas iš pirmųjų. Verta prisiminti dar ir tai, kad H. Kissingeris dar ir 2017-ųjų Davose tą patį kalbėjo, kad Krymas nebegrįš, Krymą reikia atiduoti, reikia derėtis. Vertinant tai, kad Rusijos ideologija ekspansijai visą laiką buvo demoralizacija, papirkinėjimas, bauginimai, blokavimai. Neturiu jokių įrodymų, bet manau, kad jis tame sąraše buvo labai aukštai“, – dėstė buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis.

H. Kissingeris nėra vienintelis mąstantis, kad karas turi kuo greičiau baigtis ir reikia siekti derybų su Rusija. Panašiai maisto ir kai kurie Europos lyderiai.

„Ukraina nori kovoti, ji turi teisę ir galimybes kovoti ir apsiginti savo valstybę, jeigu Vakarai jai padės. Dabar mes matom, kad land lease programa prasideda, 40 mlrd. pagalba prasideda, bet realiai viskas ateis po pusantro–dviejų mėnesių ir rugpjūtis ar rugsėjis bus tie lemiami mūšių momentai, kada Rusija tikrai žino, kad bus išstumta ne tik iš teritorijų, kurias ji užėmė šiemet, bet ir iš tų, kurias užėmė 2014-ais metais. Nugalėjus Ukrainai keičiasi Europos geopolitinis vaizdas. Sakykim, atsiranda nauja 40 mln. gyventojų turinti europietiška valstybė, išnyksta visada rusenęs konfliktas su Lenkija. Netgi mūsų Lietuvai tas trišalis formatas, kurį mes nuo 1996–1997 metų stūmėm į priekį, leidžia toms valstybėms Europoje vaidinti didelį vaidmenį peržiūrint tvarką, o tai reiškia ir Saugumo tarnybos, ir Jungtinių Tautų reformą. Didieji europiečiai, aš įsivaizduoju, kad to nenori“, – kalbėjo A. Valionis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

H. Kissingeris ne vieną dešimtį metų atstovavo JAV užsienyje ir turėjo nemažai reikalų su Kremliumi.

„Jis su Kremliumi tvarkėsi 1972–1973 metais, Richardo Nicksono valdymo laikais, kuomet iš Taivano buvo atimta teisė atstovauti Kiniją Jungtinėse Tautose. Konspiracinių teorijų šalininkai pateikia įdomių faktų, kad tai buvo vykęs bandymas supjudyti galutinai Rusiją su Kinija. Jis (H. Kissingeris – red. past.) dabar nori padaryti atvirkščiai“, – sakė A. Valinionis.

Davoso forumas yra diskusijų tribūna, kurioje gali gimti pasaulio ateitis.

Anot pašnekovo, Davoso forumas yra tribūna, kurioje aptarinėjama pasaulio ateitis, tad ir Lietuvos atstovai ten dalyvauja reprezentuodami Lietuvą pasaulio kontekste.

„Tas forumas visą laiką yra diskusijų tribūna, kurioje gali gimti pasaulio ateitis, pasiūlymai. Viena vertus, stambiausi verslininkai kalba, filantropai, kaip George Sorošas, kuris visai ką kitą kalbėjo. Be to, „Oxfam“, organizacija, kuri nagrinėja skurdą ir socialines problemas, taip pat ten gauna balsą. Ir Lietuva, visada mes diskutuojam, kas gavo kvietimą, kas negavo. Senais laikais ir Valdas Adamkus ne kartą gavo kvietimą ir populiarino Lietuvą. Tai yra tribūna, kuri leidžia kurti ar prognozuoti pasaulio vaizdą“, – aiškino buvęs užsienio reikalų ministras.

Davoso forume susirenka skirtingas vertybes ir mąstymą turintys politikai, verslininkai ir organizacijos. Dėl to kyla daugiausiai problemų, bandant rasti vieną bendrą sprendimą.

„Daugiausiai problemų ir mąstymo kyla dėl vertybių. Jeigu įsiklausom į kai kuriuos argumentus, mes turim atiduoti Ukrainą, kad Rusija ją ketvirčiuotų, nes kitu atveju gali kilti branduolinis konfliktas ir jis realiai gali kilti pradedant nuo bauginimo taktiniu ginklu. Tai yra klausimas, į kurį aš atsakymo neturiu – kaip turi elgtis tokioje situacijoje moralines vertybes ir tarptautinę teisę ginantis pasaulis“, – teigė A. Valinionis.

– Iš šių dviejų šalių įstojimo į NATO geopolitiškai laimėti gali tiek aljansas, tiek Baltijos valstybės. V. Putinas negalėjo įsivaizduoti, kad jeigu procesas baigsis greitai, sklandžiai ir sėkmingai, jis papildomai įgis 1300 kilometrų sienos su NATO. Tai galutinai ilgiems metams Rusiją pastatys į vietą.

– Kodėl Suomija iki šiol nebuvo NATO narė?

– Po garsiojo 1939–1940 m. žiemos karo jie iš esmės laimėjo karą, bet prarado teritorijas aplink Peterburgą. Buvo, matyt, jiems rimta pamoka ir nenorėjo dar kartą to kartoti. Suomijos finliandizacija jiems davė tam tikrų rezultatų, buvo išsaugotas neutralitetas bei ekonomika. Vėliau buvo didelis kritimas, o dar vėliau – jie klestėjo Rusijos sąskaita. Kažkaip sugebėjo diplomatiškai balansuoti, bet pamatę, kas gresia ir kokie neprognozuojami gali būti veiksmai, persigalvojo. Nors tarp šių valstybių yra specialus bendradarbiavimo statusas, jie suprato, kad tik jų NATO narystė gali atgrasyti Rusiją. O tikslas ir yra ne nugalėti, o atgrasyti.

– Ingrida Šimonytė sveikina su istorine diena, Gabrielius Landsbergis sako, kad Suomijos prisijungimas dramatiškai pakeis saugumo situaciją, Laurynas Kasčiūnas teigia, kad Baltijos regione Lietuva taps labiau ginama. Kaip tai pakeis saugumo situaciją?

Tai galutinai ilgiems metams Rusiją pastatys į vietą.

– Ne kartą buvo minėtas Suvalkų koridorius. Tai yra vienintelis 100 kilometrų atstumu lengvai sunaikinamas praėjimas tarp Baltijos valstybių NATO narių ir likusios NATO dalies. Įstojus Suomijai ir Švedijai, visa Skandinavija, praktiškai visa Baltijos jūra tampa NATO valstybių teritorija. O Gotlando sala, kuri yra prie pat Lietuvos ir Latvijos sienų, yra nepaskandinamas lėktuvnešis. Dabar esantys apgynimo planai, kurie yra sudėtingi, kelia visą laiką abejonių dėl mūsų valstybės apgynimo, bus perrašyti įtraukiant tas apsigynimo galimybes, kurios karo atveju į gynybos planus ateitų žymiai greičiau. Mes visą laiką buvome skeptiški konvencinių ginklų sutarties derybose, kadangi buvome NATO flango šalis, kuriai buvo taikomos specialios, atrodė, nenaudingos sąlygos. Dabar flangas nusitęsė daugiau nei už 1000 kilometrų į Šiaurę ir konvencinių ginklų konceptas, kuris bus realizuojamas kažkuriuo metu, kai baigsis karas, kuris vyksta Ukrainoje, bus žymiai naudingesnis ir mums.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokia bus Rusijos reakcija?

– Rusijos reakcija bus neigiama. Tačiau kas dabar rimtai žiūri į Rusijos reakciją? Sankcijų mes pritaikėme tiek daug, kad jau trūksta fantazijos sugalvoti, ką dar galima būtų pritaikyti. Reikia tik sulaukti, kada jos pradės veikti. Rusijos biudžetas siekia maždaug 70 mlrd. dolerių per metus. ES sumoka po vieną milijardą dolerių už naftą per dieną, dabar šiek tiek mažiau, kadangi dalis firmų atsisakė pirkti, jie daro dideles nuolaidas. Bet per visą šitą karo periodą Rusija iš ES susirinko savo metinį pinigų biudžetą.

– Kokios procedūros laukia aljanso, norint priimti Suomiją ir galbūt Švediją, apie kurios sprendimą sužinosime po kelių dienų?

– Manau, kad jokių narystės veiksmų planų (ang. membership action plan) jiems nereikia. Jie turi specialų susitarimą dėl gynybos su NATO, jie pilnai ginkluoti, visiškai pasiruošę dalyvauti NATO operacijose.

– Ar gali šios šalys būti NATO narės dar šiais metais?

– Tai priklauso nuo ratifikacijos greičio. Jų stojimo formali ratifikavimo procedūra – visų NATO narių parlamentų pareiga, o Vašingtonas – paskutinis. Tad viskas priklauso nuo NATO valstybių vidaus tvarkos taisyklių. Manyčiau, kad tai galėtų įvykti šių metų pabaigoje arba kitų metų pradžioje.

– Kaip jums atrodo situacija pastarosiomis dienomis? Ar sutiktumėte su nerimu, kad Rusijos puolimas gali būti neišvengiamas per artimiausias kelias dienas?

– Manau taip, kaip mano ir ukrainiečiai. Turbūt dar per anksti kalbėti apie realų puolimą į kontinentinę Ukrainos dalį. Galbūt Donetske ir Luhanske kokie nors įvykiai ir tikėtini. Juolab, kad dabar pasirodė parnešimai, jog Rusija pradeda evakuoti žmones į Rostovą, taip pat ir Krymas pasisiūlė priimti. Ar tai propagandinio karo dalis, ar rimtesnio įvykio preliudija – sunku pasakyti. 

– Ar Rusija tokią neaiškią situaciją gali tęsti labai ilgai, taip vargindama Vakarų politikus?

– Būtent. Bandoma ilgai ir kankinamai spausti kažkur ant karo ar ant nervų įtempimo ribos.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Vakarų lyderiai susirinko Miunchene. Ar Vakarai turėtų pasiūlyti Ukrainai aiškius žingsnius, kaip Ukraina, pavyzdžiui, galėtų įstoti į ES arba prisijungti prie NATO?

– Tikrai ne dabar. Tą reikėtų padaryti artimiausia patogia proga, bet ne tada, kai šalis stovi ant karo slenksčio.

„Natūralu, kad jie sprendė ne klausimą, ką nubausti, o klausimą, kaip komunikaciškai išeiti iš tos situacijos. Kitos kelios dienos parodys, pirma, ar teisingai buvo pasirinkta situacija, kaip reaguoja spauda, kaip reaguoja valstybės piliečiai. Antra, ilgojo periodo pasekmės. Ta reputacinė žala daroma ne tik šiomis dienomis. Kada prasideda mirtingas ginčas tarp prezidento ir Vyriausybės, tarp prezidento ir Seimo, tarp prezidento ir užsienio reikalų ministro apie komunikaciją, kas ką žinojo, kas ko kam nepasakė, kas kiek turi žinoti ir kaip daroma politika, tai į išorę visada išeina dvejopi signalai“, – sakė A. Valionis.

„Manau, G. Landsbergio pati didžiausia dilema yra vertybinės politikos puoselėtojui pasitraukti dėl to, kad įvyko vertybinės politikos absoliutus fiasko ir krizė, realizuojant į praktinę plotmę šituos labai teisingus, moralius ir net Lietuvai politiniu požiūriu tikslingus dalykus. Jo vietoje aš trauktis neskubėčiau, kovočiau, išsiaiškinčiau iki galo“, – kalbėjo A. Valionis.

Esą G. Landsbergis tikino dabar einąs daryti darbų. Tokį pasakymą įvertino A. Valionis.

„Komunikacija dar šiek tiek naivoka, bet tegul daro darbus. Tik tegul tie darbai būna padaryti gerai, teisingai, nesusikompromituojant ir nesukompromituojant“, – teigė buvęs užsienio reikalų ministras.

Valstybei tokios klaidos brangiai kainuoja. Verta išsiaiškinti tam, kad ateity tokios klaidos nesikartotų.

Jis svarstė, ar po trąšų skandalo įtikinantys buvo ministrų pareiškimai: esą jie nežinoję, komandos buvo iki galo nesurinkusios informacijos ir pan.

„Čia aš matau nekompetenciją. Blogai dirbot, dėl to ir nežinojote, dėl to atsidūrėme ten, kur esame. Mes iš pradžių vertinome du variantus: kad buvo pilna komunikacija, bet buvo priimtas sprendimas tęsti, nes ekonominė rizika ir ekonominiai nuostoliai labai dideli; antras buvo komunikaciniai trikdžiai. Gal tik rimtesnis tyrimas, gal opozicija gali inicijuoti kažkokį tyrimą, sudaryti laikinąją komisiją ir išsiaiškinti. Valstybei tokios klaidos brangiai kainuoja. Verta išsiaiškinti tam, kad ateity tokios klaidos nesikartotų, kad visiems būtų aišku, kaip tai vyksta, kaip tai baigiasi“, – šnekėjo A. Valionis.

Jis aptarė ir suprastėjusius Lietuvos ir Kinijos santykius.

„Gaila ir apmaudu, nes rimtą pamoką mes jau buvome gavę. Priminsiu, kada prezidentė Dalia Grybauskaitė priėmė į prezidentūrą Dalai Lamą, tai buvo penkerių metų ilgio sankcijos, pritaikytos mums. Dabar vėl mums pritaikytos kategoriškos sankcijos. Politikai, priimdami bet kokius sprendimus, turi labai gerai pamatuoti ir prognozuoti tų sprendimų sankcijas“, – komentavo buvęs užsienio reikalų ministras.

Pasak A. Valionio, santykių su Kinija atkurti nebeįmanoma.

„Aš dabar nenorėčiau būti užsienio reikalų ministru šioje situacijoje, nes atstatyti situacijos, mano nuomone, negalima, o bandymas grįžti prie pirminio varianto neatstatys mūsų santykių su Kinija, kadangi tai mums pamoka ir kinai su savo centralizuota komunistine valdžia tęs neabejotinai. Bet sugadinsime santykius su Taivanu ir su tais, kurie tam Taivanui padeda, remia ir puoselėja tą vertybinę politiką, tik gal atsargiau negu mes“, – šnekėjo jis.

Pasak A. Valionio, J. Bideno pokalbis su „Bukarešto devintuko“ lyderiais svarbus tuo, kad parodo Amerikos ir Europos Sąjungos vienybę.

„Kad ir kaip besistengtų Rusija skaldyti Europos Sąjungą ir NATO, tokie pokalbiai, informacijos apsikeitimas konsoliduoja ir atmeta tokias galimybes suskaldyti. Vienybės parodymas ir europiečių su amerikiečiais konsolidavimasis yra ypač svarbus. Antra, Rytų Europos valstybės ar Vidurio Europos valstybės, kaip mes save kartais apibrėžiame, yra ar bent privalėtų būti Rytų erdvės ekspertais – Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos, buvusios Sovietų Sąjungos erdvės ekspertais“, – aiškino A. Valionis.

Yra kalbų, kad kalbėdamasis su V. Putinu, J. Bidenas priminė, jog jei Ukrainoje karinis konfliktas bus dar gilesnis nei yra dabar, tai yra galimybė į NATO priimti ir Suomiją, ir Švediją. Tačiau A. Valionis abejojo, ar tokios kalbos tiesa.

„Abejoju, kad tokiais faktais naudojamasi. Ne todėl, kad Suomija ir Švedija labai prašosi į NATO, o jų nepriima – jie pakankamai pasiruošę kariniu požiūriu. Neutralios valstybės pasiruošimas karui, karinis biudžetas yra rimtesni nei NATO, kur yra tik sąlyginės gynybos garantijos. Tad sakyti ukrainiečiams, kad mes kol kas nepriimame švedų ar suomių, nors jie to nori, nežinau, ar čia tiesa. Greičiausiai ne – jie nelabai nori, jiems kol kas visai patogu ir taip“, – teigė ambasadorius.

Kremliaus vadovai įsitikinę, jog pasaulinio žaidėjo statusas išsprendžia jiems daugelį socialinių problemų.

„Antra, tai lyg suponuotų, kad amerikiečiai valdo leidimą, kam būti, kam nebūti. O NATO dokumentai, ypač Vašingtono sutartis teigia, kad priima visus, kurie pasiruošę ir to nori. Tad valstybės noras, valstybės pasiruošimas ir NATO narių sutikimas ir yra tas kelias į NATO, kuriuo mes praėjome ir kuriuo turėtų praeiti ukrainiečiai. Kiek man žinoma, tiek Švedijos, tiek Suomijos gynybos ministrai to meto, kai man teko būti ministru, jie labai pasisako už narystę NATO, nes tai stiprintų jų saugumą, tačiau kol kas politikai ir visuomenės jaučiasi pakankamai saugūs būdami ne NATO, bet šalia NATO ir palaikydami labai gerus santykius“, – pridūrė jis.

Esą tiek Rusija, tiek Ukraina pasienyje yra sutelkusios labai dideles karines pajėgas. Pasak A. Valionio, po J. Bideno pokalbio su V. Putinu Rusijos grėsmė Ukrainai sumažės.

„Manyčiau, po šito pokalbio galbūt grėsmė yra mažesnė, kadangi sutarta dėl konkrečių dalykų, dėl konkrečių diplomatų susitikimų ir pokalbių. Antras dalykas, Vokietijoje vyksta „Nord Stream 2“ dujotiekio įteisinimas. Jis turėtų tiekti papildomai dar apie 55 mlrd. kubinių metrų dujų per metus į Europą. Aišku, kad bet kokia agresija šiuo metu visiškai sustabdytų šio dujotiekio funkcionavimą. Aš manyčiau, kad čia gal daugiau yra bandymas Rusijai apsimesti ar pretenduoti į rimtą pasaulinį žaidėją“, – svarstė ambasadorius.

„NATO valstybių ekonomika yra pusės pasaulio ekonomika, o Rusijos ekonomika yra 2 proc. pasaulio ekonomikos. Kaip mes žinome, kare visų pirmiausia kariauja potencialai į galią, o vienas svarbiausių galios faktorių yra ekonomika. Tad greičiau tai yra noras save parodyti kaip pasaulinį žaidėją ir parodyti savo visuomenei. Konstatuota, kad nuotaikos Rusijoje yra nekokios, pragyvenimo lygis krenta, ekonomika jau septynerius metus auga mažiau kaip po procentą, o infliacija auga po 7–9 proc. Kremliaus vadovai įsitikinę, jog pasaulinio žaidėjo statusas išsprendžia jiems daugelį socialinių problemų ir viduje“, – komentavo A. Valionis.

Deja, vietoje polemikos ir argumentais grįstos diskusijos apie užsienio politikos procesus Lietuvai lemtingu metu, jos sėkmes ir nesėkmes, girdžiu nepamatuotus samprotavimus, emocingą žemos prabos filosofavimą apie žalingus valstybininkus, Lietuvai kenkiančius rezervistus, laiku nesudorotus komunistus, buvimą „kitoje barikadų pusėje“ ir menkystas provincialus „iš kokių nors Kaišiadorių, Prienų, Varėnos, Tauragės rajono.“

Sakoma, jog diplomatas dešimt kartų gerai pagalvoja, prieš nieko nepasakydamas. Šį kartą ir gerai pagalvojęs nutariau pasisakyti.

Galėčiau pagal kelių oponuojančių straipsnių logiką pradėti samprotauti, jog jie atsiųsti Lietuvon iš Rusijos vesti hibridinio karo, ar, kad yra išlaikomi stambių korporacijų, korumpuojančių politikus, tačiau taip jokiu būdu nesakau, vengdamas į jų logiką panašaus mąstymo.

Tad manau, kad civilizuotas kelias – dar sykį atsakyti į jau ne kartą atsakytus klausimus.

Mano knyga ne apie mūsų gyvenimą iki 1990 metų. Ji apie lemtingus Lietuvai pirmuosius nepriklausomybės metus. Tai pasakojimas, ką veikė žmonės, paprasti piliečiai po Kovo 11-osios, įtvirtindami tarptautinį mūsų valstybės pripažinimą, kaip Lietuvai iškovojus pripažinimą, dirbo mūsų diplomatai, spręsdami egzistencinius valstybės geopolitinio saugumo klausimus ir įtvirtindami naujas ekonominės plėtros galimybes dalyvaudami Europos Sąjungoje.

Taip jau susiklostė likimas ir aš jam be galo dėkingas, kad tuo metu man teko didelė garbė vadovauti Užsienio reikalų ministerijai ir stojimo į NATO ir Europos Sąjungą deryboms, kurias sėkmingai pabaigėme ir 2004 metų pavasarį tapome šių tarptautinių organizacijų nariais. Apie šiuos valstybei ir jos piliečiams svarbius faktus oponentai nerašo nieko, todėl suprantu, jog čia man ir su manimi dirbusiems diplomatams bei kitų ministerijų atstovams, susitelkusiems apie URM, jokių priekaištų jie neturi. Džiugu, kad svarbiausias gyvenimo darbas vertinamas.

Priekaištų jie vėl turi, kažkelintą kartą klijuodami man „rezervisto“ etiketę ir tarsi reikalaudami atsakyti į klausimus, kurie jau seniai atsakyti. Priminsiu, jog 2005 m. sausį buvo sudaryta Seimo komisija, tyrusi vadinamųjų „rezervistų“ veiklą. Komisijos sudarymą aš sveikinau, pateikiau visą jos prašomą informaciją. Komisija nustatė, jog atsargos karininkai nevykdė jokių KGB užduočių ir nebuvo įsipareigoję kada nors jas vykdyti. Be to, jie ten pateko ne savo valia.

Komisijai liudijusi Lietuvos genocido ir rezistencijos centro direktorė Dalia Kuodytė tada paaiškino, jog KGB atsargos karininkų segmentas „niekada nebuvo slaptas, šitos bylos buvo paliktos visai sąmoningai, su jomis galėjo dirbti visi istorikai, visi norintys su jomis susipažinti. KGB rezervas nevykdė veiklos, kuri gali būti vertinama kaip nusikalstama, arba priešiška Lietuvos valstybės atžvilgiu“. Be to ,kelis kartus pervertęs bylą, ten neradau žodžio „rezervistas“, vartojami tik žodžiai „atsargos karininkas“. Baigę aukštąsias mokyklas visi tapdavome Raudonosios armijos atsargos karininkais, o kai kuriems teko nelaimė būti pervestiems į kariuomenės kontržvalgybos atsargą. Visi tai gerai žinojo, kol neprireikė pagal lietuvių patarlę „lazdos šuniui mušti“. Beje, niekada nebuvau mokymuose Minske.

Kita man ir mano bendražygiams klijuojama etiketė – mes valstybininkai. Taip, patvirtinu – man rūpi ši valstybė ir aš tikrai valstybininkas. Ir man apmaudu, kad su purvu maišomas šis kilnus žodis. Valstybė bus, kol gyvuos valstybininkai. Tie, kas aktyviausių valstybės tarnautojų ir kai kurių politikų sudorojimą pavadino „valstybininkų skandalu“, turėjo gyventi ne Lietuvoje ir gerai suprato, kad diskredituodamas valstybininkus diskredituoji valstybę. Toks, matyt, tikslas ir buvo. Tik gaila, kad aktyvūs Lietuvos antivalstybininkai tada to nesuprato ar nenorėjo suprasti.

Aukštai vertinu tuos , kurie per 1991 m. sausio įvykius gynė Televizijos bokštą ar kitaip dalyvavo ginant valstybę nuo tada kilusių grėsmių. Tačiau  mano oponentai, pavartę šią knygą, turėjo suprasti, jog ir aš nesėdėjau sudėjęs rankų. Todėl signatarės Birutės Valionytės prezidentės adresu pasakytos ir man taikomos pastabos čia visai netinka.

Pabaigoje autoriams priminsiu, jog Lietuvos atgimimą, pradėtą politinių kalinių ir disidentų bei Vilniaus intelektualų ir inteligentų, nulėmė oponento su panieka minimi Prienų, Tauragės, Kaišiadorių, kitų miestų ir miestelių „provincialai“. Baltijos kelio dalyvių, Sausio 13-sios gynėjų ryžtas ir nulėmė valstybės išlaisvinimą. Džiaugiuosi, jog tada buvau kartu su tais „provincialais“.

Lietuva visiems viena ir ją kūrė tremtiniai ir kolūkiečiai, partizanai ir sovietinių fabrikų darbininkai. Užgniaužę kvapą, šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių klausėsi Landsbergio ir Brazausko, Ozolo ir Marcinkevičiaus. Priminsiu, jog apie keturiasdešimt procentų Aukščiausiosios Tarybos (Steigiamojo Seimo) deputatų buvo nepriklausomos LKP nariai.

Tad ir dabar Lietuvoje turi rastis vietos visiems. Ir trispalvei, ir istorinei vėliavoms. Ir dešinei, ir kairei. Viena pusė negali nugalėti kitos, nes tada pralaimime visi. Tik kartu turime kurti mūsų valstybę sutardami ir pasitardami be kategoriškų komandų kitaminčiams ir šventeiviško pasipūtimo.

Ir pabaigai – linksmiau. Polittechnologai pataria: jei tu visiškai blaivas eini gatve, o dešimt žmonių tau sako, jog tu girtas – eik namo ir atsigulk. Šį kartą jų patarimo neklausau. Nes prisimenu Goebbelso aksiomą, jog dešimt kartų pakartotas melas tampa tiesa.

„Neturėjau rimtų argumentų gindamas Lietuvos politiką. Nežinau, kodėl buvo nuspręsta nesilaikyti pažadų latviams“, – rašoma naujoje A. Valionio knygoje „Politikos sūpuoklės“.

Tuo tarpu buvęs Lietuvos premjeras 2008 – 2012 metais konservatorius Andrius Kubilius BNS teigė, kad tokio pažado Latvijai nebuvo, o ir pati Latvijos vyriausybė neturėjo ketinimų statyti terminalą.

Pasak A. Kubiliaus, Latvijoje suskystintų dujų terminalo projektą vystyti siekė su „Gazprom“ susijusi privati įmonė ir „pačiai V. Dombrovskio vyriausybei tuo metu toks planas netiko“.

A. Valionis sako knygoje teigia, kad per Latvijos premjero Valdžio Dombrovskio vizitą Lietuvoje 2009 metais „pavyko sutarti, kad elektros jungtis į Švediją eis iš Klaipėdos, o mes mainais padėsime latviams gauti iš ES maždaug 45 milijonus eurų jų vakarinės dalies elektros tinklams sustiprinti ir drauge už Briuselio pinigus statysime bendrą regiono suskystintų gamtinių dujų terminalą šalia Rygos“.

„Tačiau Klaipėdoje pasistatėme didžiulį terminalą, kurio pajėgumai gerokai viršija Lietuvos poreikius, ir antro Baltijos regionui jau nereikia (...). Santykius su kaimynais sugadinome ilgam“, – rašo A. Valionis.

Gal bent dvigubai Lietuvos poreikius viršijantis SGD terminalas ateityje taps regioninis ir atsipirks, bet reikės sulaukti, kad latviai pamirštų, ką jiems buvome pažadėję ir kaip juos apgavome.

Situaciją kitaip pasakoja buvęs premjeras A. Kubilius: „Aš nežinau jokių pažadų, neradau jų atėjęs į Vyriausybę 2008 metais, o latviai ir estai kaip tik pasakė, kad jų valstybės, vyriausybės, nenori statyti terminalo“.

Anot A. Kubiliaus, Latvijoje buvo privačių iniciatyvų dėl terminalo, ir jas „bandė realizuoti vienas iš žinomų Latvijos verslininkų, (Juris – BNS) Savickis, kuris vadovavo kompanijai „Itera“, tai dukterinė Rusijos „Gazpromo“ kompanija“.

„Kitaip sakant, Latvijoje terminalą planavo statyti „Gazprom“. Aš nežinau, ar A. Valionis tai žinojo, mums tai atrodė visiškai netinkama, ir pačiai V. Dombrovskio vyriausybei tu metu toks pačių latvių planas netiko. Todėl mes, suvokę, kad latviai neplanuoja statyti terminalo, ir estai neplanuoja, apsisprendėme, kad mums terminalas būtinai reikalingas ir ėmėmės savo iniciatyvos. Čia A. Valionis gal nėra visiškai tikslus savo prisiminimuose“, – sakė ekspremjeras.

A. Valionio nuomone, latvių interesus ignoruojanti energetikos politika buvo premjero A. Kubiliaus ir prezidentės Dalios Grybauskaitės klaida.

„Gal bent dvigubai Lietuvos poreikius viršijantis SGD terminalas ateityje taps regioninis ir atsipirks, bet reikės sulaukti, kad latviai pamirštų, ką jiems buvome pažadėję ir kaip juos apgavome“, – rašo A. Valionis.

A. Kubilius teigia, kad latviams dėl terminalo jokių pažadų nebuvo duota, nes ir jų pačių Vyriausybės intereso tuo metu nebuvo.

„Tikrai, nebuvo (pažado latviams dėl terminalo – BNS), kaip tik priešingai, V. Dombrovskis pasakė, kad jų nedomina terminalas, ir estai pasakė, kad jų nedomina. Tik vėliau, kai Europos Komisija paskelbė, kad regioniniam terminalui bus skiriama pinigų, tada atsirado latvių ir estų kažkoks interesas, bet mes pasakėme, kad mūsų nedomina tie europiniai pinigai tuo metu“, – sakė A. Kubilius.

A. Valionis Lietuvos ambasadoriumi Latvijoje buvo 2008 – 2011 metais. 2000 – 2006 metais jis ėjo Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas.

Lietuva ir Latvija po ilgus metus trukusių ginčų 2009 metais sutarė, kad elektros jungtis iš Švedijos bus  tiesiama į Lietuvą, o ne Latviją. Atitinkamą susitarimą 2009 metų balandį Vilniuje pasirašė trijų Baltijos šalių premjerai. Tądien išplatintame Lietuvos vyriausybės pranešime spaudai dujų terminalas neminimas.

Vėliau Latvija ne kartą ragino Baltijos šalis sutarti dėl bendro suskystintų gamtinių dujų terminalo Rygoje, kuris galėtų pretenduoti į ES paramą, tačiau toks susitarimas nebuvo pasiektas.

Lietuvai ėmus savarankiškai statyti terminalą Klaipėdoje, Latvijos vyriausybė apkaltino Lietuvą žlugdant regioninį projektą. Vėliau Latvija blokavo Lietuvos iniciatyvą, kad jau veikiantis Klaipėdos terminalas būtų pripažintas regioniniu projektu ir gautų ES finansavimą.

Lietuvos Vyriausybė teigia, kad Klaipėdos terminalą reikėjo skubiai įrengti, siekiant panaikinti Rusijos dujų milžino „Gazprom“ monopolį, o derybos su latviais būtų gerokai užvilkinusios projektą. Lietuvos pareigūnų teigimu, Klaipėdos suskytintų gamtinių dujų terminalas buvo esminis argumentas „Gazprom“ sumažinti dujų kainą Lietuvai.

Atmeta įtarimus dėl CŽV kalėjimo

Tuometinis užsienio reikalų ministras A. Valionis naujoje knygoje atmeta įtarimus, kad Lietuvoje 2005 – 2006 metais galėjo veikti slaptas amerikiečių kalėjimas įtariamiesiems terorizmu laikyti.

„Niekada neteko girdėti, kad amerikiečiai būtų norėję įsteigti Lietuvoje kokią slaptą įkalinimo vietą“, – rašo A. Valionis knygoje „Politikos sūpuoklės“.

A. Valionis užsienio reikalų ministro pareigas ėjo 2000 – 2006 metais. Jo teigimu, tuometinė JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice (Kondoliza Rais) pokalbiuose akis į akį „niekada neužsiminė, kad Lietuva kaip nors būtų įtraukta į teroristų gabenimo ar kalinimo operacijas“.

„Žinoma, tau niekas nepasakys daugiau, negu privalai žinoti, bet ir iš užuominų ar net nutylėjimų kai ką gali numanyti. Nė menkiausių įtarimų man nebuvo kilę, kad amerikiečiai ką nors Lietuvoje laikytų slapta įkalintą“, – rašo A. Valionis.

Jis pridūrė manantis, kad „išpučiant tariamo CŽV kalėjimo Lietuvoje skandalą smarkiai padirbėjo Rusijos specialiosios tarnybos“.

„Jų žmonės pafotografavo, pafilmavo pastatą Antaviliuose ir dar vieną kitą sąmokslo teorijoms kurti labiau tinkamą objektą, o tada šią pagal jų kurpalį apdorotą informaciją pakišo žurnalistams“, – rašo buvęs ministras.

Supykdė prezidentę

A. Valionis teigia, kad jo pastabos, jog Lietuvoje negalėjo veikti CŽV kalėjimas, supykdė prezidentę Dalią Grybauskaitę.

„Kai kartą Rygoje jai pasakiau, kad Lietuvoje negalėjo būti kalinami jokie įtariami teroristai, ji supyko ir pakeltu balsu atšovė: „Ką čia kalbi?! Aš viską žinau. Visi šiuose reikaluose dalyvavę asmenys meluoja!“, – rašoma knygoje.

Tiksli šio pokalbio data nepateikiama, bet tai galėjo įvykti A. Valioniui einant Lietuvos ambasadoriaus Latvijoje pareigas 2009 – 2011 metais.

A. Valionis rašo buvęs informuotas, kad pastatas Antaviliuose netoli Vilniaus įsigytas pagal susitarimą su amerikiečiais, ten veikė mokymų centras.

„JAV žvalgybos specialistai atvykdavo pas mus, konsultuodavo, ten veikė mokymų centras. Tačiau apie jokius kalėjimus šioje vietoje prie pat Vilniaus niekada nebuvo net kalbos. Antaviliuose viskas kaip ant delno, kiekvienas gyventojas, valgydamas savo virtuvėje kiaušinienę, gali pro langą stebėti, kas atvažiuoja į tą pastatą“, – rašė jis.

Jo teigimu, kaliniams gabenti nebūtų tikęs ir mažas Vilniaus oro uostas – priešingai nei didelės bazės Lenkijoje ir Rumunijoje.

Violetinis centras?

Pranešimai apie galimą CŽV kalėjimą buvusioje jojimo bazėje Antaviliuose JAV žiniasklaidoje pasirodė 2009 metų rugpjūtį. Po kelių mėnesių D. Grybauskaitė per spaudos konferenciją pareiškė turinti netiesioginių įtarimų dėl tokio centro veiklos.

Įtarimus Lietuvoje aiškinosi parlamentinė komisija ir teisėsauga, prokurorų tyrimas su pertraukomis tęsiasi iki šiol, Lietuvos teisėsauga pagalbos kreipėsi į JAV, Lenkiją ir Rumuniją. Teigiama, kad per šiuos tyrimus nenustatyta duomenų apie konkrečių asmenų gabenimą.

Papildomų diskusijų sukėlė 2014 metais paskelbta JAV Senato ataskaita. Joje konkretūs centrai neįvardijami, bet kai kurie žmogaus teisių gynėjai mano, kad Lietuvoje galėjo veikti dokumente violetiniu vadinamas centras. Anot JAV Senato ataskaitos, jis veikė nuo 2005 metų pradžios, o buvo uždarytas 2006 metais dėl neužtikrintos medicinos priežiūros, teigiama, kad jame kalintas Mustafa al-Hawsawis (Mustafa Hausavis) iš Saudo Arabijos.

Naujas posūkis įvyko 2016 metų vasarą, kai Europos Žmogaus Teisių Teisme Lietuvos Vyriausybės atstovai pareiškė, kad prieš dešimtmetį amerikiečiai į Lietuvą gabeno ne kalinius, o ryšio įrangą, o Antaviliuose kurtas žvalgybos paramos centras. Teisingumo viceministras, kreipdamasis į devynių teisėjų kolegiją, tuomet pareiškė, kad „Lietuvoje joks slaptas CŽV sulaikymo centras neveikė“.

Tokia oficiali pozicija išliko ir pasikeitus Vyriausybei – pernai lapkritį teisingumo ministrė Milda Vainiutė BNS sakė, jog „Lietuvos Vyriausybė laikosi Europos Žmogaus Teisių Teisme išsakytos pozicijos, kad šalia Vilniaus veikė žvalgybos paramos centras“.

Jis mano, kad kaimyninė šalis, kuri konfrontuoja su ES bei priėmė prieštaringai vertinamą įstatymą dėl Holokausto, dabar siekia ne gerų santykių su Lietuva, o užtarėjų, susiklosčius tokiai nevienareikšmiškai situacijai: „Taigi, mes privalėtume taip pat pasverti – kokie mūsų interesai?“

Būtent Lenkija buvo ta šalis, kurioje A. Valionis pradėjo savo, kaip diplomato ir politiko, kelią. O dabar buvęs Lietuvos ambasadorius Lenkijoje ir Latvijoje išleidžia knygą „Politikos sūpuoklės: diplomatijos arena ir užkulisiai“, kur pasakoja apie mūsų šalies diplomatų veiklą nuo nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais iki šių dienų. 

– Kas lėmė, kad atsidūrėte politikoje ir diplomatijoje, nes juk esate baigęs inžinerijos studijas?

– 1989 m. rugsėjį išvažiavau į Lenkiją rašyti disertacijos apie žemės ūkį ir smulkiuosius ūkius, tačiau, nuvažiavęs į Varšuvą, pasikeičiau temą. Rašiau savo darbe apie Lietuvos politinės santvarkos transformaciją nuo 1988 m., kai susikūrė Sąjūdis, o ties galutine data parašiau klaustuką. Vėliau šią datą patikslinau – 1993 m., nes Lietuvoje jau buvo išrinktas prezidentas Algirdas Brazauskas ir buvo sukurtas Konstitucinis Teismas.

Taip Lietuvos transformavimasis iš autoritarinės komunistinės politinės santvarkos į demokratinę, iš planinio ūkio į rinkos ekonomiką buvo baigtas. Apie tai savo disertaciją apsigyniau 1994 m.

Po nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. Lietuvoje neturėjome dar nei savų diplomatų, nei ambasadų užsienyje, todėl visi, kas tik galėjo, ieškojo ryšių, naudojosi pažintimis užsienyje, kurios padėtų Lietuvos, kaip laisvos ir demokratinės šalies, pripažinimo byloje. Aš Lenkijoje pažinojau grafų, kilusių iš Lietuvos, atstovą Mareką Karpą, kuris tuo metu buvo premjero Tadeuszo Mazowieckio patarėjas.

Todėl 1990 m. gegužę padėjau organizuoti pirmosios mūsų šalies premjerės Kazimieros Prunskienės ir jos pavaduotojo Romualdo Ozolo vizitą į Lenkiją. Vėliau su užsienio reikalų ministru Algirdu Saudargu teko dirbti Lietuvos informaciniame biure Varšuvoje.

Taip pamažu atsidūriau politikoje. Po kurio laiko tuometinis premjeras Adolfas Šleževičius pasiūlė Varšuvoje vadovauti planuojamam kurti Lietuvos kultūros institutui, tačiau jis taip ir nebuvo sukurtas. O aš visai netikėtai sulaukiau prezidento A. Brazausko ir A. Šleževičiaus siūlymo imtis ambasadoriaus Lenkijoje pareigų.

– Pakliuvote ne tik į istorinių įvykių, svarbių Lietuvai ir visai Europai, sūkurį, bet dar teko ir gludinti nuo seno tarp lietuvių ir lenkų susiformavusius aštrius tarpusavio santykių kampus.

– Lietuvoje tuo metu buvo laikomasi buvusio Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo vicepirmininko Bronislovo Kuzmicko nuomonės, kad į Europą reikėtų eiti per Skandinavijos šalis, nes esą, nors su Lenkija jau ir užmegzti diplomatiniai ryšiai, santykiai su ja vis tiek dėl įvairių istorinių nuoskaudų nebūsiantys geri.

Tačiau jau 1996 m. tapo aišku, kad Lietuvos kelias ir į Europos Sąjungą, ir į NATO be nuoširdžių santykių su Lenkija pailgės. Tada ir gimė Lietuvos ir Lenkijos strateginės partnerystės idėja.

Jos autoriais tapo diplomatai Albinas Januška, Egidijus Meilūnas, buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Mečys Laurinkus ir aš. Ją, kaip užsienio reikalų viceministras, Lenkijoje 1996 m. pabaigoje pristatė A. Januška vienos iškilmingos vakarienės su lenkų diplomatais metu. Ilgai delsė, bet prie deserto išdrįso. Lenkai kaip mat suprato apie ką kalba, griebė meniu korteles ir pradėjo užsirašinėti pagrindines mintis.

– Kaip strateginė partnerystė su lenkais įgavo pagreitį?

– Jau 1997 m. vasarį į Varšuvą atvyko tuometinis Seimo vadovas Vytautas Landsbergis pristatyti abiejų šalių partnerystės. Lenkijos Seime kalbėjo lenkiškai ir dar uždainavo žemaičių perfrazuotą lenkų himną: „Jeszcze Polska nie zginęła poki Zmudz is tnieje“ (Lenkija dar nepražus, kol Žemaitija gyvuos).

Kol prezidentu buvo Valdas Adamkus, partnerystė gyvavo. Deja, beveik dešimt metų ji – numirusi.

– Ar tokie žodžiai neužgavo lenkų ambicijų?

– Atvirkščiai – sukėlė tokias ovacijas! V. Landsbergis – vis dėlto geras strategas. Ta jo kalba Varšuvoje buvo viena geriausių, kokią esu girdėjęs. Taip mūsų strateginė partnerystė pajudėjo į priekį.

– Bet dabar iš strategijos ir Lietuvos-Lenkijos partnerystės nieko nebelikę...

– Kol prezidentu buvo Valdas Adamkus, partnerystė gyvavo. Deja, beveik dešimt metų ji – numirusi.

Manyčiau, kad bandymus šiuo metu vėl gaivinti santykius su Lenkija reikėtų vertinti labai atsargiai. Pirmiausia, mūsų kaimynai labai konfrontuoja su ES, NATO institucijomis. Be to, dėl savo naujo istorinės atminties įstatymo lenkai visame pasaulyje sukėlė didžiulę reakciją, nes uždraudė kalbėti apie lenkų nusikaltimus žydų atžvilgiu.

Todėl, mano galva, šiuo metu Lenkija siekia ne gerų santykių su Lietuva, o užtarėjų, susiklosčius tokiai nevienareikšmiškai situacijai. Taigi, mes privalėtume taip pat pasverti – kokie mūsų interesai?

– Tačiau negi neįmanoma Lietuvos ir Lenkijos santykių vis dėlto sugrąžinti į tuos strateginės partnerystės laikus, nepaisant to, ko siekia mūsų šalis ar ko siekia Lenkija?

– Žinoma, kad galima. Tikiuosi, kad bus kalbamasi ir bus ieškoma būdų santykiams atšildyti.

Jei kalbėtume apie įsisenėjusias problemas, kaip antai – lenkiškų pavardžių rašymas Lietuvoje, mano galva, tai – ne Lietuvos ir Lenkijos santykių, o didelė pačios Lietuvos problema. Juk demokratija stipri ne tada, kai visiems sukinėjamos rankos, o tada, kai mažuma, nepriklausomai nuo daugumos, turi savo teises. Todėl tiesiog privalome išspręsti savo šalies kitataučių problemas.

Manyčiau, prezidentei Daliai Grybauskaitei nuo pat pirmosios kadencijos pradžios nepavyko užmegzti šiltų santykių su Lenkija grynai dėl kažkokių asmeninių priežasčių.

Man buvęs Lenkijos prezidentas Bronislawas Komarowskis, kurio protėviai kilę iš Lietuvos, yra sakęs: „Jūs nerasite kito tokio žmogaus, kaip aš, kuris norėtų kuo geresnių santykių su Lietuva“. Tačiau prezidentė nepasinaudojo buvusio Lenkijos vadovo simpatijomis mūsų šaliai. Gaila.

Matyt, spontaniški D. Grybauskaitės sprendimai pasikeičia, kai su ja pasikalba jos patarėjai arba patyrę diplomatai. Deja, ego ir asmeninės nuoskaudos diplomatijoje visada trukdo.

– Jums būnant užsienio reikalų ministru, Lietuvos politiniame ir visuomeniniame gyvenime įvyko nemažai istorinių įvykių – stojimas į ES ir NATO, prezidento Rolando Pakso apkalta, vadinamasis valstybininkų ir Valstybės saugumo departamento skandalas. Ir tų įvykių fone ne kartą girdėjosi kalbos, esą Lietuva visai be reikalo iš vienos sąjungos – SSRS – įstojo į kitą – ES. Ką jūs apie tai galvojate, kai šiuo metu ES pamatai braška? 

– Na, pasižiūrėkim, kur dabar yra ir kaip gyvena tos buvusios SSRS šalys, kurios į ES neįstojo. Kaip gyvena Ukraina, Gruzija, Moldova? Jos visos ketvirčiuotos, o Baltarusija – tiesiog Rusijos satelitas. Be to, visų jų bendrasis vidaus produktas kone keturis kartus mažesnis nei Lietuvos.

– Tačiau, įvedus eurą, Lietuvoje daugybė žmonių atsidūrė ant skurdo ribos.

– Mūsų skurdo riba – viena, o minėtose šalyse – visai kita. Kita vertus, reikėtų pripažinti, kad Lietuvos premjerai Gediminas Kirkilas, Andrius Kubilius ir Algirdas Butkevičius šalį valdė prastai.

Valstybė skendi skolose, per sunkmetį prisiskolinusi iš privačių bankų už didžiausias palūkanas vien dėl to, kad nesiskolintų iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF). Tuo metu Latvija pasiskolino iš TVF už trigubai mažesnes palūkas ir skolas jau atidavė. Tada buvo pasakyta, kad, jei skolinsimės iš TVF, jis ir valdys valstybę. Tačiau iš krizės išėjome panaudoję tas pačias TVF siūlomas priemones. Lietuvos gi valstybinė skola dabar – antra tiek, kiek buvo iki sunkmečio. Tiek kainavo plikbajoriškas „onoras“.

Pagaliau ir iš ES nesugebame pasiimti tiek pinigų, kiek galėtume. Sprendžiant svarbiausius ekonominius ir finansinius reikalus Briuselyje, mūsų šalies vyriausybės vadovas nedalyvauja, o prezidentė, kuri pagal Konstituciją už tai neatsakinga, ten vyksta.

Todėl savo knygą baigiu klausimu, kodėl nesukūrėme tokios valstybės, kokią norėjome sukurti.

– Gal atsakysite kitoje knygoje?

– Leidykla jau pasiūlė tokią idėją.

– Grįžkime prie tų neramių laikų 2003–2004 m., kai Lietuva pirmą kartą ES istorijoje išgyveno prezidento apkaltą. Jūs tada vos nepraradote ministro posto. Kodėl?

– Dar iki priesaikos išrinktasis prezidentas R. Paksas Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovui deryboms dėl sutarties su Lietuva dėl tranzito į Kaliningrado sritį Dmitrijui Rogozinui buvo pažadėjęs, kad mane atstatydins.

Rusija tada siekė, kad, važiuojant per Lietuvą, nereikėtų turėti užsienio paso, ir kaltino mane atseit žlugdant derybas. Todėl visai netikėtai Vidaus reikalų ministerija, nesitardama su Užsienio reikalų ministerija, pasiūlė kitokią tranzito į Kaliningrado sritį tvarką.

Kai vis dėlto derybas dėl tranzito laimėjome ir aš likau ministro poste, 2004 m. driokstelėjo vadinamasis KGB rezervistų skandalas.

– Manote, kad prie jo pridėta ir Rusijos ranka?

– Be kita ko, ir – jos, nors faktais to įrodyti negalėčiau. Mano galva, Rusijos bandymai daryti įtaką Lietuvos politiniam gyvenimui tuo metu buvo akivaizdūs.

Taip pat manyčiau, kad buvau neparankus ir konservatoriams. O, kaip jau žinome dabar, netrukus Lietuvoje įvyko žemės drebėjimas – valstybininkų, prie kurių priskiriamas ir aš, skandalas.

– Kas, jūsų manymu, po valstybininkų skandalų Lietuvoje pasikeitė?

– Kompetentingi valdininkai buvo išmėtyti iš darbų. Be to, 2008 m. į valdžią atėję konservatoriai taip pakeitė Valstybės tarnybos įstatymą, kad vietoj vieno viceministro ir ministerijos sekretoriaus, kurie likdavo pasikeitus ministrams, kai kuriose ministerijose atsirado net po keturis viceministrus. Šie gi yra partijų atstovai ir nebūtinai kompetentingi. Iki šiol tarp partijų taip dalijamas valstybės tarnybos „pyragas“. Todėl valstybė ir valdoma bet kaip, nes ministerijose ir kitose valstybės institucijose nebeliko patyrusių valdininkų.

– Kaip manote, ar vadinamasis CŽV kalėjimų skandalas – mitas ar realybė?

– Tas menamas kalėjimas tiesia linija nuo mano namų Antaviliuose nutolęs apie tris šimtus metrų (juokiasi). O žmonės, kurių namai – vos už kelių metrų, gali pro savo langus stebėti, kas darosi tame neva kalėjime.

Nejuokinkime mes pasaulio, kad JAV kažkokiame Vilniaus pakraštyje tokiomis sąlygomis kurtų kažkokį kalėjimą.

Prezidentei D. Grybauskaitei esu pasakęs, kad ji apie kalėjimo egzistavimą galėtų aiškinti, tik turėdama neginčytinus įrodymus, o ne pati inicijuoti tyrimus. Greičiausiai ir šiuo atveju viską lėmė jos ego būti pranašesnei už kadenciją baigusį prezidentą V. Adamkų.

– Kaip jūs, turėdamas valstybės tarnyboje didžiulę patirtį, galėtumėte paaiškinti, kodėl Lietuvoje jau tradicija tapo tai, kad, pavyzdžiui, buvę VSD, Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovai, užsienio reikalų ir kiti ministrai dažniausiai išeina į gatvę? Ar tokioje mažoje Lietuvoje niekam nebereikia jų patirties?

– Kompetentingas specialistas valdžiai dažniausiai – pavojingas žmogus. Šios tradicijos Lietuvoje nebeliks tada, kai aukšti politikai ir valdžios atstovai supras, kad jie gali būti stiprūs tik turėdami už save protingesnius patarėjus.

1611 metų ruduo. Varšuvoje vyksta Abiejų Tautų Respublikos Seimas. Į jį susirinkę svarbūs Lenkijos ir Lietuvos didikai, pasiuntiniai, senatoriai bei pats valdovas Žygimantas Vaza. Tačiau Seimo darbo rutiną nutraukia didelis įvykis – spalio 29 d. į Varšuvos Seimą atvyksta Rusijos caras Vasilijus Šuiskis.

Caras nuolankiai puola ant kelių ir nusilenkia soste sėdinčiam Žygimantui Vazai bei visam susirinkusiam Respublikos Seimui. Negana to, jis prisiekia ir ištikimybę, o vėliau V. Šuiskis dar ir įkalinamas. Keista įvykių seka buvo Rusijoje vykstančios suirutės rezultatas. Po paskutiniojo Riurikaičio Fiodoro mirties,  Rusijos bojarinai pradėjo tarpusavio kovą dėl sosto.

Belaisviu caru galėjo „pasigrožėti“ ir Vilniaus gyventojai. Tokiomis aplinkybėmis V. Šuiskis tapo pirmuoju caro apsilankiusiu Lietuvoje.

Soste atsidūrė V. Šuiskis, tačiau šį nuvertė patys rusai ir perdavė lietuvių-lenkų pajėgoms. V. Šuiskis per Lietuvos miestus buvo vedamas į Varšuvą. Žinoma ir istorija, kuomet belaisviu caru galėjo „pasigrožėti“ ir Vilniaus gyventojai. Tokiomis aplinkybėmis V. Šuiskis tapo pirmuoju caro apsilankiusiu Lietuvoje.

Kita istorija nukels į šimtmečiu vėlesnius laikus. XVIII a. prasidėjo dar neregėta rusakalbių migracija. Itin gausiai buvo apgyvendintos Lietuvos ir Lenkijos žemės. Etniniai rusai bėgo iš Rusijos į kaimynines šalis. Kokios buvo to priežastys?

„Despotiškas Maskvos valdymas buvo visiems aiškus. Į Abiejų Tautų Respubliką ateidavo ekonomiškai aktyvesni ir daugiau laisvės norintys žmonės, o per daug nesirūpinantiems, ką darys kitą dieną, koks jiems skirtumas, kurioje sienos pusėje gyventi“, –  laidoje pasakos profesorius Valdas Rakutis.

Respublika galėjo tapti galimybių šalimi. Bent jau taip į ją žiūrėjo čia atvykstantys rusai. Tačiau migraciją nutraukė XVIII a. pabaigos įvykiai. Respublikos pagrindinis ginklas – laisvės idėja – šįsyk neveikė. Per tris kartus valstybė buvo padalinta. Nuo Rusijos į Lietuvą bėgę valstiečiai negrįžo į Rusiją, –  Rusija grįžo pas juos.

„Istorijos detektyvai“ – šį antradienį 22.30 val. per LRT televiziją.