Iki lapkričio pabaigos Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje (J.Janonio g. 9) galima apžiūrėti personalinę klaipėdiečio tapytojo Antano Virginijaus Krištopaičio naujausių darbų parodą „Nesibaigiantis pleneras“. Joje eksponuojami tik šiemet ir tik gamtoje sukurti paveikslai.
Tapo tik gamtoje
Visa A.V.Krištopaičio tapyba – nesibaigiantis pleneras, nes menininkas jau 50 metų yra ištikimas tik tokiai tapymo manierai. Jo nuolatinis įkvėpimo šaltinis – gamta ir kelionės. Tačiau jam visai nebūtina nusibelsti į egzotišką pasaulio šalį ir ten ieškoti kūrybos impulsų. Lietuvoje ar kaimyninėje Latvijoje tapytojas užtinka sielai mielų kampelių, kurių grožis skatina imtis teptuko. „Mano kelionių maršrutas – nuo Uostadvario iki Liepojos“, – sakė Antanas. Nuostabių vietelių, su savitais kodais ir paslaptimis, kurias bando įminti tapydamas, jis randa čia pat, Žematijoje.
Viena iš tokių vietų yra draugo Justo sodyba Poškų kaime netoli Agluonėnų, kur tapytojas būtinai apsilanko bent kartą per savaitę. Ten A.V.Krištopaitis sukūrė ypač spalvingą ir ekspresyvų darbų ciklą. Kita vieta – Orvidų sodyba prie Salantų, kur besibaigiant vasarai Antanas dalyvavo tapybos plenere. Lauko rieduliai, ypač akmenų išvaržos, ir ramus akmenyno bei rudenėjančios gamtos koloritas audrino kūrėjo vaizduotę, ir ranka be atokvėpio tapė drobę po drobės. Šioje magiškoje vietoje per ne visą savaitę jis nutapė devynis žemiškų atspalvių paveikslus.
Rezultatas – nenuspėjamas
O iš tiesų net ne kelionių geografija yra svarbiausia. Antanas nėra prisirišęs prie natūros. Peizažas yra tik pirminė materija, pradinis impulsas, o paskui kūrėjas jį savaip transformuoja ir sulieja su savo pasaulėjauta ir filosofija. Jo sukurti peizažai – ne gamtos atkartojimas, o ekspresionistinės kompozicijos su filosofiniais apibendrinimais.
Pradėdamas tapyti Antanas niekada nežino, koks bus galutinis rezultatas, ką nutapys. Ranka, paklusdama minčiai ir vidinei nuojautai, pati vedžioja teptuką. Svarbiausia, kad kūrinys būtų išbaigtas ir harmoningas. Antanas prisipažino, kad net kolorito jis negali nuspėti. Kartais, regis, labai pilkas vaizdas ar lietuviškas riedulys netikėtai drobėje sužėri vaiskia raudona spalva. Sunku pasakyti, kas tai lemia, o gal tiesiog iš pasąmonės ateina žinojimas, kada tapyti karminu, o kada purpuru.
Nenumaldoma trauka
Tapyti A.V.Krištopaitis pradėjo visai netikėtai, besimokydamas politechnikume. Jis iki šiol yra išsaugojęs savo pirmąjį darbą, kuriame pavaizdavo romantišką mėnesieną, sulaukdamas brolio ir dėdės kritikos. Giminaičiams keistoka atrodė abstrakti Antano tapyba. Arklys – ne kaip arklys ir mėnesiena – ne kaip mėnesiena. Bet jaunojo tapytojo pirmoji kritika neatbaidė. Nors pasirinko techninius mokslus ir įgijo labai praktišką specialybę, technika niekada jo netraukė. Tapybai, o ne technikai Antanas jautė begalinį alkį.
Trauka buvo nenumaldoma, bet trūko elementarių žinių. Tad savo iniciatyva, aukodamas savaitgalius ir laisvadienius, Antanas pasiryžo savarankiškai studijuoti menus. Trejus metus jis važinėjo į piešimo, tapybos ir kompozicijos kursus prie Latvijos dailės akademijos Rygoje. Savo atkakliu triūsu yra nusipelnęs kūrėjo vardo. Surengė daugiau kaip 40 parodų, o tapybos troškulio iki šiol negali numalšinti. Ir net nemėgina. „Tapysiu tol, kol leis sveikata ir jėgos“, – tvirtino A.V.Krištopaitis.
