Šiuolaikinę „Vyšnių sodo“ traktuotę Lietuvos teatro žiūrovams pristatys vienas seniausių profesionalių teatrų Bulgarijoje, savo turiningą istoriją pradėjęs 1918 metais. Pasak spektaklio kūrėjų – paskutiniame, 1903 m. sukurtame, A.Čechovo šedevre sutelkta visa jo dramaturginė meistrystė. Praėjus daugiau nei šimtmečiui „Vyšnių sodas“ nepaliauja jaudinęs viso pasaulio teatro žiūrovų žmogiškosios prigimties ir charakterių gelmėmis.

Spektaklyje fiziškai gali sutilpti tik 50 žiūrovų, ir kiekvienas iš jų taps išskirtiniu liudininku spektaklio apie kiekvieną akimirką kintantį, puoselėjamą, parduodamą, atperkamą teatrinį „Vyšnių sodą“.

Garsaus rusų režisieriaus Vasilijaus Senino traktuotėje „Vyšnių sodas“ tampa visuotinio teatro metafora. Parduodamos vertybės tema čia tampa daug platesnė: kova už naujas formas ar nuolanki teatro misija sugrąžinti žmonėms neapčiuopiamą sielos pojūtį, autentiškumas ar giliai prieštaringas vidinis pasaulis į teatrą atkeliaujantis kartu su kiekvienu žiūrovu. Ši galinga metafora keičia tradicines spektaklio taisykles, diktuojamas čia pat scenoje sėdinčių žiūrovų.

2019 m. pradžioje Pleveno Ivano Radojevo vardo dramos ir lėlių teatre įvyko Europos teatrų forumas, kuriame dalyvavo Pleveno teatro vadovas Vasilis Vasilevas, pirmojo profesionalaus teatro Poznanėje (Lenkija) meno vadovas Maciej Nowak, Lietuvos rusų dramos teatro vadovė Olga Polevikova, režisierius, Estijos rusų teatro meno vadovas Filipp Los, Sankt Peterburgo teatro „Masterskaja“ meno tarybos narė Tatjana Artamonova ir Visuomenės teatro Niše (Serbija) direktorė Miliana Nenadov. Forumo pabaigoje pasirašyta tarptautinio bendradarbiavimo sutartis bei įsteigta nauja tarptautinė asociacija „7+“ subūrė 8 teatrus iš 8 Europos šalių. Vienas iš pirmųjų asociacijos veiklų – keletu prestižinio Bulgarijos teatro apdovanojimo „Ikarus“ pelniusio spektaklio „Vyšnių sodas“ pristatymas Lietuvos publikai.

Dviejų dalių spektaklis bus vaidinamas bulgarų kalba su rusiškais titrais. Spektaklis vyks LRDT Didžiojoje salėje rugsėjo 8 d.

Spektaklio dailininkė – Irina Komissarova. Vaidmenis kuria Aleksandras Agarkovas (Serebriakovas), Juliana Volodko (Jelena Andrejevna), Jelena Orlova (Sonia), Inga Maškarina (Voinickaja), Viačeslav Lukjanov (Voinickis), Andrius Darela (Astrovas), Jurij Ščiuckij (Teleginas) ir kt. Spektaklio trukmė – 1 val. 15 min. Spektaklis bus vaidinamas rusų kalba.

Režisierius ir aktorius Tadas Montrimas yra studijavęs vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. Jono Vaitkaus kursas) ir režisūrą Maskvos akademinio dailės teatro studijoje (MCHAT, Viktoro Ryžakovo kursas). Režisavo 16 spektaklių, dirbo Lietuvos ir užsienio teatruose, organizavo ir koordinavo didelio masto renginių. Kaip aktorius yra vaidinęs ne viename užsienio ir Lietuvos filme, serialuose.

– Kodėl pasirinkote statyti būtent Antono Čechovo „Dėdę Vanią“?

– Dar studijuodamas V. Ryžakovo kurse Maskvoje, sulaukiau vadovo pasiūlymo gilintis į šį kūrinį. Kuo daugiau juo domėjausi, tuo jis man tapo artimesnis ir brangesnis. Nors  garsiausios Čechovo pjesės man įdomios, bet iš keturių žinomiausių pasirinkau „Dėdę Vanią“. Kiekviename šios pjesės personaže atrandu dalelę savęs, tiesiog suprantu, kad tie jausmai, kuriais jie gyvena, ir aš pats gyvenu dabar ar gyvenau anksčiau - tiek viskas iki kraujo pažįstama. Iš esmės ten nedaug buities, bet labai daug gyvenimiškos filosofijos.

– Gal atskleistumėte Lietuvoje dar mažai girdėtą imersinio (įtraukiančio, interaktyvaus) teatro sąvoką?

– Šis teatro žanras gana populiarus Vakaruose ir Rusijoje. Norėjosi ir į Lietuvą atnešti kitokio teatro pavyzdžių, nes turėjau tiesioginės pažinties su šiuo teatru Rusijoje ir Vengrijoje. Kiek žinau, imersinio teatro pabandymų Lietuvoje jau yra buvę – Kaune buvo sukurtas spektaklis vieno kambario bute, bet tokio masto ir rimtumo spektaklio tikrai neturėjome. „Dėdė Vania“ man atrodo tiesiog tobulas šiai teatro formai. Vien žiūrovų bus apie 60, o kadangi spektaklis bus rodomas po du kartus per vieną vakarą, taigi laukiame iki 120-ties žiūrovų, kuriuos, suskirstytus į keturias grupes, lydės gidai-palydovai.  Dar prasitarsiu, kad naudosime unikalias kaukes, jog žiūrovas būtų visiškai su savimi, su savo mintimis, nesiblaškytų, o taptų „nematomu“ tame vyksme ir žvelgtų tarsi pro filmavimo kameros akutę. Žiūrovai nesėdės vienoje vietoje, galės judėti, pasirinkti savo žiūrėjimo kampą, galės būti ir labai arti aktoriaus, pavyzdžiui, pažvelgti jam per petį, ką aktoriaus vaidinamas personažas valgo ar rašo prie stalo. Tai bus tarsi koks dėmesingas pasivaikščiojimas po gyvenimą, po „Dėdės Vanios“ pasaulį. Bus ir tam tikrų reikalavimų žiūrovams, pavyzdžiui, visiškai išjungti mobiliuosius telefonus, nebendrauti tarpusavyje, nenusiimti kaukių iki spektaklio pabaigos.

– Pasirinkote teatrui neįprastą labai įdomią erdvę, į kurią net smalsūs vilniečiai ne kasdien užsuka.

– Taip, norėjome išnaudoti nestandartinę erdvę šiam spektakliui – pasirinkome nuostabią Markučių dvaro sodybą, kur įsikūręs Literatūrinis A. Puškino muziejus, mielai sutikęs mus įsileisti. Seniau tai buvo Vilniaus Markučių priemiestis, kur gyveno poeto Aleksandro Puškino sūnus Grigorijus su žmona Varvara. Dabar čia patogu atkakti sostinės gyventojams ir turistams, be to, šie memorialiniai kambariai išsaugoję labai unikalią XX amžiaus pradžios atmosferą, kurią siekiame perteikti per tiksliai atkurtus senovinius to laikmečio baldus, kostiumus, kvapus, apšvietimą. Šiuo metu dalyje namo įkurdinta ekspozicija, o kita pusė yra palikta autentiška, kokia buvo prieš 100 metų: tapetai, grindys, durys, baldai, šviestuvai – viskas labai tikra. Pamaniau, kad čia išties tiktų perteikti tą A. Čechovo pavaizduotą gyvenimo atmosferą, juolab ir pjesė „Dėdė Vania“ paties autoriaus vadinama „scenomis iš provincijos gyvenimo“.

– Ką galite pažadėti žiūrovams, kurie gal net neįsivaizduoja, kas jų laukia Markučiuose?

– Norėdamas suintriguoti, galiu pažadėti, kad žiūrovams tai bus visiškai nauja patirtis, nes jie čia jausis kitaip negu tradiciniame teatre, tikrai patirs absoliučiai nekasdieniškų pojūčių. Mes juk ne kasdien būname labai arti kažkokio konflikto, santykių aiškinimosi – čia žiūrovai taps tarsi nematomais, vaikščiojančiais po svetimą gyvenimą, galės išgirsti labai daug gyvenimiškos filosofijos, pasimokyti iš svetimų klaidų, kurias savo pjesėje rodo A. Čechovas. Pasaulio praktika liudija, kad imersinis teatras labai stipriai veikia ir kad žiūrovas gauna daug naujų potyrių, dėl kurių mūsų laikais ir einama į teatrą.

Man asmeniškai toks potyris buvo labai intymus susitikimas su savimi šalia daugelio teigiamų nustebimų. Žinoma, daug priklausys nuo paties žiūrovo nusiteikimo ir noro dalyvauti šiame dar nepatirtame teatro nuotykyje. Priklausomai nuo to, kiek jis bus aktyvus ir pastabus, kiekvienas žiūrovas pamatys savo spektaklį. O spektaklyje bus ir išties mistinių momentų, netgi detektyvo niuansų.

– Ačiū už intriguojantį pokalbį.

Su kokiais knygos personažais žmogus tapatinasi, priklauso nuo jo gyvenimo laikotarpio, sako režisierė Dalia Ibelhauptaitė. „Jaunystėje man labai patiko tapatintis su Fiodoro Dostojevskio moterimis, nes tada visi labai norime būti kenčiantys, dvasingi ir draskoma siela. Taigi kiekvienu laikotarpiu atrandi kažką bendra ir susitapatini vis su skirtingomis moterimis“, – prisipažįsta ji.

Dabar, sako D. Ibelhauptaitė, dažnai ji skaitanti kiek kitaip, nes režisierius tekste turi pamatyti tris sluoksnius, rasti daugiau prasmių: „Kaip sakydavo Antonas Čechovas, jei pirmame veiksme kabo pistoletas, trečiame jis turi iššauti. Taigi skaitydamas režisierius iš karto bando daryti dramatinę, struktūrinę analizę. Tai yra blogai, nes labai dažnai negali pasiduoti emocijai – visą laiką žiūri kaip detektyvas, ieškai „įkalčių“.

– Kodėl Knygų mugėje pasirinkote skaityti ištrauką iš Kristinos Sabaliauskaitės knygos?

– Likimas man padovanojo didelę dovaną sutikti Jurgą Ivanauskaitę. Skaitydama pirmą jos knygą supratau, kad tai yra mano žmogus, kuris kalba to meto jaunų žmonių kalba. Ten buvo aprašyti personažai, kurių dalį mes net pažinojome ar galėjome lengvai atpažinti. Pirmosios Jurgos knygos buvo puikus to laikotarpio emocijų, personažų ir minčių dokumentas. Jurga tapo labai artima mano draugė, bet likimas susiklostė taip, kad ji išėjo.

Paskui likimas man padovanojo antrą dovaną – sutikau K. Sabaliauskaitę, kuri tapo mano drauge. „Danielius Dalba“ man kažkodėl nepaprastai priminė J. Ivanauskaitės laikus, nes ten visi personažai kalba kaip šios dienos herojai. Ir svarbiausia, kad apsakymuose galime atpažinti emocines ir psichologines situacijas, kurias išgyvena dabarties lietuvis, ar jis gyventų Lietuvoje, ar emigracijoje. Man tai buvo labai artima, labai savita ir svarbu, nes knyga – apie mūsų laikotarpį.

Pirmą kartą perskaičius apsakymą „Žeismastis“ man pasirodė, kad jis apie mane. Labai daug kartų bandžiau Kristinos išklausti, ar taip ir yra, bet ji niekada neatsakė, ar tai išgražinta mano gyvenimo istorija, ar ne mano. Bet jos tylėjimas man sako daug. Tačiau svarbiausia šitame apsakyme ne tai. Svarbiausia, kad čia giliai išnagrinėtos dvi lietuviams šiandien beprotiškai būdingos savybės, kurių negalime atsikratyti, – pavydas ir kerštingumas.

– Jums dažnai tenka susitapatinti su knygų personažais ar atpažinti save?

– Čia ryškiausias. Aš buvau ištikta šoko. Ir labai ilgai dvejojau, skaityti ar ne.

– Kokių dar buvo atvejų?

– Su kokiais personažais tapatiniesi, priklauso nuo gyvenimo laikotarpio. Jaunystėje man labai patiko tapatintis su Fiodoro Dostojevskio moterimis, nes jaunystėje visi labai norime būti kenčiantys, dvasingi ir draskoma siela. Taigi kiekvienu laikotarpiu atrandi kažką bendra ir susitapatini vis su skirtingomis moterimis. Skaitydama bet kokio laikotarpio kūrinį, visada bandau skaityti šiuolaikinio žmogaus akimis.

– Esate režisierė, vadinasi, skaitote giliau ir pamatote daugiau. Kaip skaito režisierius?

– Režisierius turi skaityti tris sluoksnius. Jis skaito ne žodžius, o potekstę. Jis turi skaityti ne tik potekstę, bet ir fizinį veiksmą ir fiziniame veiksme atpažinti personažų poelgius, iš personažų poelgių atpažinti žmogų. Skaitydamas peizažus, režisierius neturi skaityti tik gražių peizažų žodžių, jis turi peizažų detalėse matyti prasmes, kurios kada nors vėliau, kitame skyriuje, turės didelę reikšmę. Kaip sakydavo Antonas Čechovas, jei pirmame veiksme kabo pistoletas, trečiame jis turi iššauti. Taigi skaitydamas režisierius iš karto bando daryti dramatinę, struktūrinę analizę. Tai yra blogai, nes labai dažnai negali pasiduoti emocijai – visą laiką žiūri kaip detektyvas, ieškai „įkalčių“.

– Kada Jūs pradėjote skaityti?

– Pradėjau skaityti maždaug nuo ketverių metų. Man mama raides ir knygeles rodė, matyt, nuo trejų. Aš buvau vienas vaikas šeimoje, mano mama buvo fizikė ir matematikė, išsilavinusi moteris, kurios likimas buvo labai sulaužytas. Bet ji savo vaikui norėjo duoti viską, kas geriausia, norėjo, kad būčiau genijus jau trejų ketverių metų. Aš turėjau visas Lietuvoje išleistas vaikiškas knygas, visos buvo nučiupinėtos, nuskaitytos. 14 metų perskaičiau visą F. Dostojevskį. Turiu visus jo tomus, kurie su manimi iki šių dienų važinėja po visą pasaulį. Knygos, kurios su manimi važinėja po visą pasaulį, yra visi A. Čechovo, visi F. Dostojevskio tomai ir Nikolajus Gogolis.

– Matyt, tai darote, nes esate režisierė?

– Skaitymas buvo labai didelė mano gyvenimo dalis. Tai buvo ir mano pasiruošimo profesijai dalis, nes, norint įstoti į A. Lunačarskio teatro meno institutą (GITIS) Maskvoje, reikėjo praktiškai atmintinai mokėti 90 pjesių, kad galėtum vieną iš jų, ištraukus per egzaminą, dramatiškai analizuoti. Atmintinai, be teksto. Taigi skaitymas ir knygos buvo beprotiškai didelė mano gyvenimo dalis.

Bet su metais ėmiau skaityti tikslingiau. Man reikia skaityti labai daug profesinės literatūros, analizės. Matot, aš niekada nesigiriu, ką skaitau, ir niekada necituoju, nes man atrodo, kad visa tai, ką perskaitai ir sužinai, turi įsidėti į save, bet, kai išeini į repeticiją, kai eini statyti spektaklio, neturi būti cituojanti enciklopedija. Turi visą medžiagą perleisti per save ir mokėti tai pateikti lengvai, su humoru, paprastai, kad tai būtų gyvenimas, o ne kažkoks intelektualinis „grūzas“ – teatras negali visą laiką toks būti.

O romanus ir kitokias knygas, kurias noriu perskaityti, dažniausiai taupau ir, kai važiuoju atostogauti, skaitau „pundais“. Aš nesu internetinis skaitytojas, man labai sunku priprasti prie elektroninių knygų. Mano vyras ant manęs net pyksta, sako „taigi gali viską turėti savo „kompe“ ir skaityti“. O aš ne – man svarbu paliesti, todėl knygas esu sudėjusi į dėžes, tampausi jas lagaminuose ir moku už didesnį svorį.

– Vežiojatės F. Dostojevskį, A. Čechovą. O ką vežiotumėtės iš šiuolaikinių autorių?

– Man labai patinka Haruki Murakami, nes japonų kultūra, literatūra man labai artima ir įdomi.