Klasikos interpretacija

Tarp daugybės įspūdingų A. Šenderovo kūrinių muzikos scenai nėra daug. Sakytume, šešetas: beveik prieš pusę amžiaus sukomponuotos dvi muzikinės pasakos, gyvenimo pabaigoje sukurtas koncertas-misterija „Dedikacija“ (2018), o tarp jų – trejetas baletų, pasakojančių apie moterį ir mirtį, – pagal Ülo Vilimaa libretus sukurti „Mergaitė ir mirtis“ (1981), „Marija Stiuart“ (1987) ir pagal Kirillo Simonovo libretą sukurta „Dezdemona“ (2005) – baletas, tais pačiais 2005 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos rengtame geriausių metų kūrinių konkurse laimėjęs prizą už geriausią sceninį kūrinį. Vėliau, 2017 m., baleto pagrindu buvo sukurta kompozicija orkestrui „Keturi fragmentai“.

A. Šenderovo baletas „Dezdemona“ pagrįstas tarytum visiems žinomu, klasikiniu Williamo Shakespeare’o tragedijos „Otelas“ siužetu, aktualiu ne tik W. Shakespeare’o ar Giuseppe’ės Verdi, bet ir šiais laikais – tai skirtingų pasaulių žmonių meilės istorija, šmeižtas, pavydas, žmogžudystė. Istorija apie du vyrus – vieną, leidusį iki aklos neapykantos apjuodinti mintis, nesiaiškinantį, norintį vadovauti ir valdyti, kad ir kiek tai kainuotų, sunaikinusį meilę ir gyvenimą, ir antrą – manipuliatorių, neturintį ar nenorintį turėti savo gyvenimo, tačiau besimėgaujantį kitų gyvenimo griūtimi.

„Dezdemona“.  D. Matvejevo nuotr.

Niūrus siužetas, deja nepasenęs, įvairiomis formomis sutinkamas tiek kine – įtempto siužeto trileryje, indiškame ar turkiškame seriale, tiek netoliese, kaimynystėje... Saugiame vakarietiškame socialiniame burbule gyvenantys negali įsivaizduoti, kad vienas, remdamasis tik nežinia kokių tikslų turinčio asmens žodžiais ar pavogtu daikteliu, nužudytų kitą ar piktai nulemtų ištikimo draugo likimą.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre stebėjau paskutinį baleto „Dezdemona“ premjerinį spektaklį. Diriguojant Juliui Geniušui šoko Nora Straukaitė – Dezdemona, Jonas Laucius – Otelas, Valerijus Osadčenka – Jagas, Aurimas Tiškevičius – Kasijus. Bjankos, Kasijaus mylimosios vaidmenį, atliko Auksė Mikalajūnaitė, Jago žmonos Emilijos – Stefanija Nosovaitė, Jago dukters – Miglė Borodičaitė, Brabancijaus ir turkų armijos vado – Romanas Zavgorodnis, Rodrigo – Andrejus Ianbekovas.

Otelo įgulą, turkų karius ir mintis šoko baleto trupės artistai: Viktorija Batvinytė, Ana Buchovskaja-Zamulskienė, Gintarė Daknytė, Alona Hupalova, Sandra Lavrenovaitė, Laura Lehtonen, Auksė Mikalajūnaitė, Stefanija Nosovaitė, Vira Sobchak, May Jean Teo, Lukrecija Vaitiekutė, Justina Vitkutė, Asta Voronova, Martynas Čiučiulka, Deividas Dulka, A. Ianbekovas, Jokūbas Nosovas, V. Osadčenka, Antanas Striganavičius, Aurimas Tiškevičius, Gintaras Visockis, R. Zavgorodnis.

Mušamųjų partija orkestre atliko džiazo perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, dalyvavęs ir pirmajame baleto pastatyme. Smuiko solo partiją grojo Povilas Grigas, violončelės – Tomas Šatas, epiloge skambėjo Davido Geringo solo violončelės įrašas.

Akcentų poslinkis

Stebėti „Dezdemoną“ man buvo sunku – visą spektaklį link baisios, iš anksto žinomos baigties, tarsi ant ešafoto vedė sodri, paveiki A. Šenderovo muzika (muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila), puiki Anželikos Cholinos režisūra ir choreografija, kuriems pritarė lakoniški scenografo Marijaus Jacovskio, kostiumų dailininkės Olgos Filatovos-Kontrimienės, šukuosenų ir grimo dailininkės Dalios Žakytės ir šviesų dailininko Andriaus Jankausko sprendimai.

Jagas įspūdingai – kintančiomis šokio figūromis, judesiais, mimika – transformavosi iš drąsaus idealisto vėliavnešio į iš šono stebintį, mąstantį, kenkiantį piktąjį genijų.

 

Nebuvau mačiusi pirmojo, puikiai įvertinto „Dezdemonos“ spektaklio, tačiau šio žiūrėti ėjau įsitikinusi A. Šenderovo muzikos ir A. Cholinos kūrybinio dialogo sėkme. Galbūt dėl siužeto niūrumo, galbūt dėl juodos, pilkos, baltos ir raudonos spalvų kostiumų pasirinkimo ir juodos ir pilkos spalvų scenografijos jaukusis Kauno teatras neatrodė jaukus. Manęs nenustebino tyros ir mylinčios Dezdemonos herojė, kaip ir kiek šabloniškas, mačistinis Otelo, kario-karvedžio, priimančio greitus ir beatodairiškus sprendimus, įvaizdis. Man spektaklio pagrindinis herojus buvo Jagas ir tamsiosios mintys.

Jagas įspūdingai – kintančiomis šokio figūromis, judesiais, mimika – transformavosi iš drąsaus idealisto vėliavnešio į iš šono stebintį, mąstantį, kenkiantį piktąjį genijų. Paprastais, nesudėtingais sprendimais buvo parodytas Kasijaus žlugimas – nugirdymas, pastūmėjimas į muštynes, įskundimas, apšmeižimas. Tuomet, radus Dezdemonos nosinaitę ir, neleidus jo šeimai įsikišti, suplanuota Otelo gyvenimo griūtis jo paties rankomis.

Kiti charakteringi herojai, buvę puikūs scenoje, – naivusis Kasijus, linksma ir gyvybinga Bjanka, valdingoji Emilija, nuoširdi ir paklusni Jago duktė – tik sraigteliai demoniškame Jago žaidime, nepajėgę nors trumpam persverti baleto siužeto.

Charakteriai: antrojo plano veikėjus Jagas pavertė savojo demoniško žaidom įrankiais. D. Matvejevo nuotr. 

Simbolių kalba

Įspūdingos masinės Otelo įgulos karių ir turkų karių susirėmimo, karių šėliojimo smuklėje, linksma moterų skalbimo scenos. Man įspūdingiausios buvo mintys – išsiperiančios aplink Jagą, apsėdančios Otelą, nepraleidžiančios, nes to nenori Otelas, Dezdemonos, įtikinamai scenoje vaizduojančios tai, ką, klastingai lankstydamas pirštus, į ausį Otelui sako Jagas, o galiausiai susukančios jaukų lizdą savo juodą darbą padariusiam ir nurimusiam Otelui, tolydžio nuraminančios bandančias pabusti mintis.

Simboliška, kad raudona, gyvybės, spalva žymėjo Bjanką ir turkų karius. Tarpinės spalvos žymėjo Jago šeimą: pilka – žmoną ir rausva – dukrą, akivaizdžiai parodant, kiek paveikus gali būti toksiškas asmuo. Scenoje baltavo tik tyroji Dezdemona, visi kiti dėvėjo daugiaprasmės juodos spalvos drabužius.

Herojų gyvenimo byrėjimą ir siužeto niūrumą paveikiai kūrė kintančios ir žemyn krintančios simboliškos lubų detalės, tačiau man nepavyko suprasti scenos gilumoje buvusios, tolydžio išnykstančio scenografijos elemento. Suglumau dėl finalinės, vienu metu grakščios ir tiesmukos scenos: juodų minčių guolyje gulinčio Otelo fone vienišas ir, regis, tuo patenkintas, galiausiai atsipalaidavęs, bešvarkis, ant paprastos taburetės sėdintis Jagas valgė... košę? Tą, kurią pats privirė.

Tačiau baleto pavadinimas „Dezdemona“, ji, tyra ir mylinti, pradžioje – žaislelis tėvo ir Rodrigo rankose, pabaigoje – žaislelis nematomose likimo rankose, nurieda, dingsta tarp juodų minčių. Du savo tikslą pasiekę vyrai lieka gyventi. Tik ar toks ir buvo tikslas?

Baletą stato režisierė ir choreografė Anželika Cholina, muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila, dirigentas Julius Geniušas. Scenovaizdį kuria beveik visų A.Cholinos spektaklių bendraautorius, dviejų „Auksinių scenos kryžių“ laureatas. scenografas Marijus Jacovskis, kostiumus – vis plačiau pripažįstama mados ir stiliaus įvaizdžio kūrėja Olga Filatova Kontrimienė. Spektaklyje šoks Kauno valstybinio muzikinio teatro ir kviečiami baleto šokėjai. 

„Ar įmanomi tikri jausmai, aistros – visa, kas gražiausia gyvenime – be moters?“, – dar 2005 m. retoriškai klausė kompozitorius A. Šenderovas (1945–2019), kurdamas muzikinę partitūrą šiai istorijai. Pasak jo, baleto muziką įkvėpė Shakespear‘o dramos aistros, begalinė meilė bei pasiaukojimas ir tuo pačiu nepateisinamas savo ambicijų sureikšminimas ir negebėjimas pasitikėti didžiosiomis žmogiškomis vertybėmis. Tokia situacija visuomet pasinaudos koks Jagas. Tad tema aktuali visais laikais.

D. Matvejevo nuotr. 

„Kurdamas muziką baletui, visada laikausi nuomonės, kad baletas yra ne veiksmas, o įspūdis, sukeltas veiksmo“, – tuo metu atviravo kompozitorius, – „Baleto muzikoje yra meilė, aistra, pavydas, klasta, o į klausimą, kiek joje Shakespeare’o, atsako „Dezdemonos“ statytojai – choreografas, scenografas, kostiumų dailininkas. Tai reikštų, kad nesilaikiau siužetinės linijos, o rašiau simfoninę muziką. Ji įkvėpta vienokių ar kitokių jausmų, susijusių su įvykiais scenoje, personažų charakteriais, egzistuojančiais mano vaizduotėje. Nėra baletinės muzikos – yra tik gera arba bloga muzika, o sušokti galima absoliučiai viską, kartais tam net muzikos nereikia, juk publikai svarbu paveikumas“. Kaip šio savo kūrinio moto A.Šenderovas pasitelkė frazę: „Neieškokite naujo, bet ieškokite amžino“.

A. Šenderovo baletas „Dezdemona“ sukurtas pagal garsiąja W. Shakespeare’o tragediją „Otelas“, kurioje kertasi dviejų itin skirtingų veikėjų – Otelo ir Jago psichologiniai pasauliai. Maurų kariuomenės vadas Otelas buvo Venecijos armijos generolu ginant Kiprą nuo Osmanų invazijos. Jis vedė Dezdemoną, daug jaunesnę už save, gražią Venecijos merginą. Tačiau sužadėtuvės įvyko prieš jos tėvo norą. Otelo armijos vėliavnešys Jagas, vedamas savimeiliško keršto troškimo, piktybiškai kursto vado pavydą, esą Dezdemona jam neištikima su artimu Otelo draugu Kasijumi. Žlugdančio pavydo įaudrinta Otelo vaizduotė nutapo žmonos neištikimybės paveikslą. Mauras, apimtas aklo įsiūčio, nužudo vienintelę jam brangią moterį.

D. Matvejevo nuotr. 

Dėl savo amžinai aktualių aistros ir pavydo temų Shakespeare’o tragedija tebėra aktuali ir šiandien, sulaukia daugybės skirtingų interpretacijų dramos scenose. Tuo tarpu choreografijos priemonėmis ši tema skleidėsi gerokai rečiau. Šiame kontekste ryškus yra choreografės Anželikos Cholinos žvilgsnis į „Otelo“ tragediją. Jos kuriamas spektaklis „Dezdemona“ skiriasi nuo pirmojo pastatymo LNOBT 2005 m. daugeliu aspektų. Girdėsime kitokią muzikinės partitūros versiją, pagal choreografės libretą glaudžiau susietą su W. Shakespeare’o tragedijos fabula. A. Cholinos spektaklyje nedidelės Kauno muzikinio teatro baleto trupės artistai šoks po kelis vaidmenis, taip kurdami ne tik masiškumo efektą, bet ir įprasmindami personažų virsmo stebuklą teatre. Balete „Dezdemona“ daugiau gilinamasi į veikėjų jausmus ir emocijas, muzika ir choreografija siejamos labai glaudžiai.

Baleto muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila atskleidė, kad tai jam kilo mintis nauju Kauno muzikinio teatro baleto spektakliu pasirinkti būtent A. Šenderovo, „Dezdemoną“. ,,Šiuo baletu susižavėjau prieš kelerius metus, o A. Šenderovo muzika man imponavo visada. Džiaugiuosi, kad ir pačiam teko nemažai prisiliesti prie šio kompozitoriaus kūrinių, ne kartą bendrauti su A. Šenderovu, stebėti jo precizišką darbą. Su baletą statančia choreografe A. Cholina kartu jau dirbome Kauno scenoje statant operą ,,Traviata“. Ji yra tikra profesionalė, tad laukia išties įspūdinga premjera“, –apie kūrybos procesą pasakojo R. Šumila. Dirigento teigimu, baleto muzikinę partitūrą gan sunku atlikti, tad orkestrui kyla daug iššūkių, kuriuos atperka A. Šenderovo muzikos grožis, užvedantis tiek orkestrą, tiek šokėjus.

D. Matvejevo nuotr. 

Dirigentas Julius Geniušas pritaria, kad pasiruošimo procesas buvo be galo įdomus ir malonus, nes „Dezdemonos“ muzika tiesiog užburia ir įtraukia, muzikinė partitūra yra labai emocionali, kinematografiška, tad paliečia labai jautriai. „Nors žiūrovams A. Šenderovo muzikos klausytis lengva, ją atlikti nėra paprasta. Tačiau iššūkiai dirigento darbą tik paverčia įdomesniu“, – sako jis. „Kompozitorius rašė muziką taip, kad ji paliestų kuo daugiau žmonių, ji – universali, suprantama visiems. A. Šenderovas nebuvo iš tų kompozitorių, kurie rašo kuo įmantriau, siekdami muzikologų palankumo. Kūrėjas sakydavo, kad muzika, visų pirma, turi būti graži. Šiame balete skambanti muzika tokia ir yra“ – teigė dirigentas. „Beje, spektaklyje papildomai panaudota muzika iš A. Šenderovo sukurto koncerto violončelei, kuriame skamba Dezdemonos muzikinė tema. Spektaklį režisuojanti A. Cholina atliko didžiulį darbą. Kruopščiai įsigilinusi į muziką, ji sukūrė spalvingus personažų charakterius, šokėjai šoka remdamiesi iš muzikos kylančiomis emocijomis“ – atskleidė jis. – „Spektaklyje skleidžiasi trys pagrindinės muzikinės temos – Dezdemonos, Otelo ir Jago, jos nuolat išradingai keičiasi, priklausomai nuo kylančių emocijų. Dezdemonai skirta muzika vieną akimirką gali skambėti labai romantiškai ir lyriškai, kitą – įgauti kur kas daugiau dramaturgijos ir ekspresyvumo“, – intrigavo J. Geniušas.

„Dezdemonos“ muzikinėje partitūroje yra labai ryški mušamųjų grupė, reikalaujanti ypatingo susitelkimo subtiliausiems niuansams išgauti. Tad spektaklyje gyvai gros ir žymus džiazo perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, grojęs ir pirmajame baleto pastatyme. Pripažintas atlikėjas, širdingai prisimindamas draugystę su kompozitoriumi, džiaugiasi, kad A. Šenderovo baletas atgims po ilgos pertraukos, o jis ir vėl prisilies prie šios nuostabios muzikos. 

D. Matvejevo nuotr. 

2023 m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre statomame A. Šenderovo balete vaidmenis parengė ir šoks: baleto solistai iš Vilniaus Jonas Laucius ir Nora Straukaitė bei teatro baleto trupės artistai: May Jean Teo, Lukrecija Vaitiekutė, Deividas Dulka, Gintaras Visockis, Jokūbas Nosovas, Valerijus Osadčenko, Martynas Čiučiulka, Aurimas Tiškevičius, Ana Buchovskaja-Zamulskienė, Sandra Lavrenovaitė, Auksė Mikalajūnaitė, Laura Lehtonen, Stefanija Nosovaitė, Justina Vitkutė, Roman Zavgorodnii, Andrey Ianbekov, Antanas Striganavičius ir kiti šokėjai, taip pat jaunosios balerinos iš Lietuvos tarptautinės baleto akademijos Miglė Borodičaitė ir Guostė Rudinskaitė. Baleto artistams choreografės A.Cholinos kūrybines idėjas spektaklyje perteikti padeda žymi Lietuvos baleto artistė, beje, taip pat šokusi šio baleto pastatyme Dezdemonos partiją, šiuo metu LNOBT pedagogė-repetitorė Živilė Baikštytė.

Baletas „Dezdemona“ pirmą kartą buvo pastatytas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 2005 m. kaip devintojo Vilniaus muzikos festivalio preliudija. Pirmąja Dezdemona buvo Eglė Špokaitė. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre premjeriniai spektakliai vyks 2023 m. gegužės 26, 27, 28, 31 ir birželio 1 d. 

Premjeriniai „Traviatos“ spektakliai vyks gruodžio 26, 27, 30, 31 dienomis ir 2022-ųjų sausio 13, 14, 15-ąją. Kviesdami drauge tęsti legendinės operos gyvavimo Kauno scenoje tradiciją, kūrėjai neabejoja, kad naujausias G. Verdi operos pastatymas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre žiūrovams dovanos aukščiausio lygio meninį potyrį.

„Kviečiame širdingiausias metų šventes pasitikti kartu su legendine klasika tapusia Kaune 1920-ųjų gruodžio 31-ąją nuskambėjusia „Traviata“. Į istoriją jį įėjo kaip profesionalaus lietuvių operos teatro pirmasis spektaklis, tad minint Lietuvos profesionaliosios operos 100-metį, naujas spektaklio pastatymas pratęs amžių trunkančią šios legendinės operos gyvavimo Kauno scenoje tradiciją“, – sako Lina Stankevičiūtė, Kauno valstybinio muzikinio teatro reklamos ir informacijos vadovė.

Jos teigimu, naujausias, vainikuotas daugeliui sėkmę nešančiu skaičiumi, septintasis, „Traviatos“ pastatymas Kaune žada išties neeilinį pokylį Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje. Čia choreografė, baletmeisterė Anželika Cholina debiutuoja kaip savarankiška operos režisierė.

„G. Verdi opera „Traviata“ – nuostabaus grožio kūrinys, ir man tai – malonumo muzika. Pastatymo imtis yra didelis iššūkis bet kuriam režisieriui, nes tai dažniausiai statoma opera, kuri ne tik populiariausia tarp klausytojų, bet ir labiausiai apaugusi štampais. Todėl mano pagrindinė užduotis buvo scenoje sukurti prasmingą, jaudinančią istoriją, kuri kvėpuotų kartu su sentimentaliu dramatizmu prisotinta Verdi muzika“, – sakė režisierė ir choreografė A. Cholina.

„Traviatą“ kuria įspūdinga kūrybinė komanda. Muzikinis vadovas ir dirigentas iš prigimties jautrus muzikai ir jai dėmesingas iki detalių – maestro Ričardas Šumila.

„Jis – tikras teatro dirigentas, nes sugeba gyvai reaguoti į tai, kas vyksta scenoje, ir kuria gilų ryšį ne tik su orkestru, bet ir su solistais. Džiaugiuosi, mėgaujuosi darbu kartu ir tikiu šio pastatymo sėkme“, – atviravo A. Cholina.

Spektaklio erdvę puikiai suvaldė ir rafinuotą scenografiją sukūrė dailininkas Marijus Jacovskis. O artistus „nuodėmės ir kraujo spalvomis“ papuošė kostiumų dailininkė Olga Filatova-Kontrimienė. Pulsuojančią bei gyvybingą atmosferą apšvietimu nutapė šviesos dailininkas Audrius Jankauskas. Chorą kūrybinio sumanymo kryptimi veda chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė. Operą diriguos ir maestro, profesorius Julius Geniušas, statęs prieš tai rodytą spektaklį bei „Traviatos“ partitūrą diriguojantis nuo pat savo karjeros Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pradžios.

Įspūdžiais kuriant geidžiamiausios kurtizanės – Violetos – personažą dalijasi ir solistės Agnė Stančikaitė bei Gabrielė Bukinė. „Vyrai ją myli už jausmingumą ir aistrą gyvenimui, moteris žavi jos drąsa ir ryžtas žengti į nežinomybę. Ji eina per vidinius pragarus, susitikdama su savo šešėliais, – atvira visoms patirtims, galimybėms, priimdama tikrą meilę bei dar niekada nepatirtą džiaugsmą“, – pasakojo A. Stančikaitė.

„Violeta yra tas tikras žmogus, su savo pykčiu, skausmu, liga ir tikra meile. Visų pirma ji išsiskiria, nes savęs netausoja, – gyvena taip, tarsi kiekviena diena būtų paskutinė. Tačiau bejėgišku metu atsiranda Alfredas ir įkvepia jai noro gyventi. Vėl tikėti, kovoti už save ir savo sveikatą“, – papildė G. Bukinė.

O solistai Tomas Pavilionis ir Egidijus Bavikinas vienbalsiai pripažino, kad šį kartą Alfredo personažas nebėra toks naivus ir paviršutiniškas. „Čia jis tvirtas, ne tiek daug romantiškas kaip įprasta jį matyti, bet kartu labai aistringas, pavydus ir taip pat kažkiek išlepęs žmogus“, – sako solistas T. Pavilionis.

E. Bavikinas pasidžiaugė, kad tai jo labai lauktas vaidmuo: „Alfredą nešiojuosi dar nuo studijų laikų ir esu be galo laimingas, turėdamas galimybę įkūnyti šį ikonišką vaidmenį. „Traviata“ – itin sąmoninga opera, kurią dėl to brangina visa Lietuva“.

Žoržo Žermono partiją operoje dainuos solistas Laimonas Pautienius, žavėjęs klausytojus ir ankstesniame „Traviatos“ pastatyme. Šį vaidmenį ruošia ir jaunieji teatro dainininkai Andrius Apšega bei Žygimantas Galinis.

Kauno valstybinio muzikinio teatro pranešime pabrėžiama, kad „opera „Traviata“ Kaune dar buvo statyta 1931, 1952, 1966, 1984, 1999 metais. Teatro trupė, sugrąžinusi „Traviatą“ į Kauno sceną (1952 m.), ilgus metus puoselėjo nuo pirmojo operos pastatymo 1920-aisias gimusią tradiciją – rodyti spektaklį Naujųjų metų išvakarėse. Ji neskambėjo tik gūdžiais 1948-1951 metais, kai trumpam Kaunas buvo likęs be „Traviatos“. Tradicija iš dalies nutrūko 1992-aisiais (nuspręsta Naujuosius pasitikti šventiniu koncertu). Bet spektaklį perkėlus į gruodžio 30 dieną, buvo išsaugota daugeliui kauniečių melomanų įprasta senųjų metų palydėjimo šventė, skambant „nacionaline“ tapusiai „Traviatai“.

Libretisto Francesco Maria Piave ir kompozitoriaus Giuseppe Verdi „Traviata“ 1853-iaisiais žymėjo operos posūkį link natūralizmo. Alexandre Dumas sūnaus romanu „Dama su kamelijomis“ paremtas kūrinys publiką sujaudino muzikiniais garsais jautriai papasakota kurtizanės, pamilusios vyrą iš aukštesnio socialinio sluoksnio, istorija. Nauja buvo tai, kad pagrindine operos veikėja pirmą kartą tapo ne princesė ar senovės graikų deivė, o paprasta, XIX a. mergina. Tad „Traviata“ ne tik žavėjo natūralumu ir įtaigumu, bet ir atvėrė kelią kitoms tikroviškoms savo laikmečiui operos veikėjoms – Karmen, Čio Čio San, Toskai, Manon Lesko ar Lulu.

Lietuviams „Traviata“ komunikuoja ką kita. 1920-aisiais gruodžio 31-ąją šiuo kūriniu buvo atidaryta Operos vaidykla, žymėjusi profesionalaus Lietuvos operos teatro pradžią, simboliškai reiškusią ir Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, statuso įtvirtinimą. Nors temiškai „Traviata“ neturi nieko bendra nei su Lietuva, nei su Naujųjų metų švente, pasitikti Naujuosius metus šiuo G.Verdi šedevru Lietuvoje vis dar tebėra svarbi ir reikšminga tradicija. Kaune „Traviata“ dar buvo statyta 1931, 1952, 1966, 1984 ir 1999 m. Ne tik publika, bet ir KVMT artistai su jauduliu laukia naujosios „Traviatos“ premjeros. Operos šimtmečiui skirtas pastatymas spektaklio kūrėjams kelia nemenkų užduočių, nes „Traviata“ gruodžio 26–31 d. pasirodys didžiąja dalimi debiutuojančių solistų sudėtimi, be to, po ilgos pertraukos skambės itališkai.

Žiūrovams pateikti savą G.Verdi šedevro interpretaciją buvo pakviesta režisierė ir choreografė Anželika Cholina, 1999-ųjų pastatyme kūrusi spektaklio choreografiją. Apie tai, kaip kurtizanės Violetos istoriją mato ir girdi ji, – pokalbis su spektaklio režisiere A.Cholina.

Nuostata: A.Cholina įsitikinusi, kad operas turi statyti muziką išmanantys režisieriai, o ne tie, kurių tikslas išreikšti save. „Man kūrinio paraleles su šiuolaikiniu pasauliu norisi atrasti ir atskleisti nesujaukiant kompozitoriaus sumanymo“, – sako ji. / Asmeninio archyvo nuotr.

– „Traviata“ – pirma jūsų savarankiškai režisuojama opera. Kuo jums įdomus šis žanras ir kuo ypatinga jo režisūra?

– Man iš esmės patinka opera. Šio žanro specifika man nenauja ir netyrinėta erdvė – visi mano statyti spektakliai glaudžiai susiję su muzika. Esu kūrusi ne tik baletų ir šokio spektaklių, bet ir operetę bei keletą miuziklų. Su režisieriumi Rimu Tuminu sėkmingai pastatėme net dvi operas Maskvos didžiajame teatre – Dmitrijaus Šostakovičiaus „Kateriną Izmailovą” ir Piotro Čaikovskio „Pikų damą”. Konstantino Stanislavskio ir Vladimiro Nemirovičiaus-Dančenkos muzikiniame teatre drauge režisavome du vienaveiksmius kūrinius – Igorio Stravinskio operą-oratoriją „Karalius Edipas“ ir Bélos Bartóko operą „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“. Jaučiuosi įgavusi didelės patirties dirbdama šiose meno mekose, tad drąsiai imuosi savarankiško operos pastatymo. Operos režisūra yra būtent ta kūrybinė erdvė, kurioje visada norėjau išbandyti save, nes teatre man visada patiko didelis mastelis, kūrimas kažko grandiozinio. Man labai įdomu atskleisti muziką, paverčiant vidinę kūrinio dramaturgiją gyvu, įtaigiu veiksmu. Tai nėra paprasta, nes, statant operą, svarbu netrukdyti žiūrovui klausytis jos muzikos.

Violeta yra moteris, už meilę sumokėjusi savo gyvybe. Ji atsisakė lengvo gyvenimo iliuzijos ir patikėjo Alfredu, kuris tapo jos princu, išvaduotoju, o vėliau – žudiku.

– Kuo šiuolaikiška ir aktuali šiandienai jūsų pasakojama Violetos istorija?

– Kažkodėl šiais laikais operos pastatymuose populiaru eiti lengviausiu keliu, kai spektaklio šiuolaikiškumas kuriamas per formą, pavyzdžiui, perkeliant veiksmo vietą į kitą laikmetį, pasirenkant drastišką vizualinį sprendimą, kuris dažnai sukuria disonansą muzikai. Naudojant tokią strategiją, retai pavyksta pasiekti įtaigumo. Susidaro įspūdis, kad, kai opera įsileido dramos režisierius, kurie nenori girdėti muzikos, šio žanro statymo kanonai buvo pažeisti. Todėl ir atsirado Violetos su džinsais ar Tatjanos, rašančios laišką Oneginui sėdėdamos ant unitazo. Mano nuomone, operas turi statyti muziką išmanantys režisieriai, o ne tie, kurių tikslas išreikšti save. Juk operos stilių ir mizanscenų sprendimus diktuoja muzika, o režisūros šiuolaikiškumas yra mąstyme. Man kūrinio paraleles su šiuolaikiniu pasauliu norisi atrasti ir atskleisti nesujaukiant kompozitoriaus sumanymo.

– „Traviata“ – viena dažniausiai pasaulyje statomų operų. Santykinai nesudėtingos užduotys atlikėjams ir negausus įvykiais siužetas atveria galimybių interpretacijoms. Kokia jūsų „Traviata“?

– Mano „Traviata“ – liūdna istorija apie meilę, kuri nužudo. Violeta yra moteris, už meilę sumokėjusi savo gyvybe. Ji atsisakė lengvo gyvenimo iliuzijos ir patikėjo Alfredu, kuris tapo jos princu, išvaduotoju, o vėliau – žudiku. Juk Alfredas buvo pirmas, kuris išdavė Violetą ir keršijo jai, net neįsigilinęs į tėvo sukurptą intrigą. Violeta miršta ne tik todėl, kad sirgo džiova. Per trumpą savo gyvenimą ji keičiasi nuo lėlės iki beveik vienuolės: svarbiausia tampa nebe išorė, o vidus. Ir nesutikčiau, kad operoje užduotys atlikėjams yra nesudėtingos. Šiandien operos solistams, norintiems scenoje sukurti įtaigius personažus, reikia ne tik puikiai dainuoti, bet ir sugebėti organiškai vaidinti, partneriauti. Sceninė išvaizda taip pat turi nepriekaištingai atitikti kuriamų veikėjų paveikslus. Ir tai tik maža dalis užduočių, kurias keliu savo „Traviatos” pastatyme, kuriame kaip pagrindiniai ir antraeiliai veikėjai debiutuoja kviestiniai bei KVMT solistai.

– Violeta – kurtizanė. Šis faktas pastatymuose neretai suaktualinamas, Violetos personažą traktuojant kaip vulgarią laisvo elgesio moterį. Koks Violetos paveikslas piešiamas jūsų interpretacijoje?

Geriausias Lietuvos operos šimtmečio paminėjimas ir šio fakto pagerbimas yra tai, kad „Traviatą“ patikėta statyti lietuvių kūrėjų komandai.

– Violeta – moteris, kurios paveikslą nupiešia muzika. Tai viena sudėtingiausių soprano partijų, nes solistė veiksmą pradeda kaip koloratūrinis sopranas, o pabaigia kaip dramatinis. Taigi, tokia pat kraštutiniška Violetos gyvenimo, virsmo istorija yra ir mano pastatyme.

– Ne paslaptis, kad didžioji dalis publikos laukia tradicinio puošnaus pastatymo. Koks jūsų santykis su tradicine laikytina interpretacija ir ar sunku buvo į šį kūrinį pažvelgti savaip, atsiribojant nuo stereotipų?

– Kaip vieną esminių skirtumų įvardyčiau tai, kad neinterpretuoju šio kūrinio statiškai ir, pasinaudodama savo gebėjimu kurti choreografiją, išplečiu talentingų baleto ir choro trupių dalyvavimą operoje. Choro artistai turi daugiau choreografinių užduočių, nei tikėjosi. Manau, kad kiekvienas statomas spektaklis turi alsuoti tiesa, todėl „Traviatoje” man svarbu įtaigiai perteikti kūrinio mintį. Šioje operoje kuriamas ne tik grožis ir akcentuojama spektaklio estetika, bet ir kuriama istorija, tikslūs psichologiniai personažų portretai. „Traviatos” veiksmas kilnojasi iš vienos erdvės į kitą, operoje daug siužetinės painiavos ir svarbių smulkmenų, kurių negalima praleisti, tad šią operą kurti nelengva. Bet aš pasitikiu savimi – savo supratimu ir skoniu, kuris man padiktuoja, kaip turi būti, ir talentu, kuris žino, kaip tai padaryti.

Nuostata: A.Cholina įsitikinusi, kad operas turi statyti muziką išmanantys režisieriai, o ne tie, kurių tikslas išreikšti save. „Man kūrinio paraleles su šiuolaikiniu pasauliu norisi atrasti ir atskleisti nesujaukiant kompozitoriaus sumanymo“, – sako ji. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Skirtingas nuo įprasto atrodo Žoržo Žermono personažas. Koks jis šiame spektaklyje ir koks jo santykis su Violeta?

– Man nesinorėjo, kad personažai būtų vienspalviai. Gyvenime žmonės juk būna įvairūs, pilni prieštaringų charakterio savybių. Toks ir Alfredo tėvas Žoržas Žermonas. Vengiau tradicinio sprendimo – išplėčiau jo personažą, sukūriau priešistorę. Galbūt jis buvo antikvaro mėgėjas, tvarkos ir sistemos gerbėjas, todėl jo neapleido noras kruopščiai sutvarkyti ir sūnaus gyvenimą. Kad tai ne tik piktas ir griežtas herojus, aš išgirdau klausant muzikos. Pavyzdžiui, finalinio veiksmo II paveikslo dueto su Alfredu stretoje atsiranda Žermono šokanti kojytė, kuri perteikia jo savimeilišką įsijautimą auklėjant nepaklusnų sūnų.

– Įvestas ir papildomas personažas, kurio G.Verdi partitūroje nėra. Kokį naują atspalvį jis suteikia „Traviatos“ istorijai?

– Negaliu atskleisti šio personažo prasmės, nes nenoriu išduoti spektaklio paslapčių. Teatras – vieta, kur kuriami stebuklai, todėl kviečiu visus ateiti į premjerą, kurioje žiūrovai turės galimybę patys viską pamatyti ir išgirsti, išgyventi emocijų spektrą ir patirti tikro teatro šventę bei magiją.

– „Traviata“ pati savaime yra daugiasluoksnė drama – istorijoje atskleidžiama ne tik Violetos drama. Kurią liniją išryškinate jūs?

– Dramatinėse istorijoje nebūna vieno kampo, iš kurio būtų galima teisingiausiai pažvelgti į kūrinį. Svarbu yra viskas. Todėl ir mano „Traviatos” traktuotėje antraeilių veikėjų nėra. Čia svarbūs visų personažų likimai – visus juos stengiuosi išspręsti, nes visi jie glaudžiai susiję tarpusavyje. G.Verdi buvo didis operos meno reformatorius, kuris, jungdamas dramą ir muziką, siekė sukurti vienį. To savo pastatyme siekiu ir aš.

Pasitikiu savimi – savo supratimu ir skoniu, kuris man padiktuoja, kaip turi būti, ir talentu, kuris žino, kaip tai padaryti.

– Spektaklis simboliškai žymi profesionalios operos Lietuvoje šimtmetį. Ar sukaktis atsispindės spektaklyje?

– Geriausias Lietuvos operos šimtmečio paminėjimas ir šio fakto pagerbimas yra tai, kad „Traviatą“ patikėta statyti lietuvių kūrėjų komandai. Malonu, kad KVMT vadovas Benjaminas Želvys sugrąžinti Violetos istoriją į lietuviškos operos lopšį pakvietė būtent mane. Esu laiminga dirbdama su dirigentu maestro Ričardu Šumila, kurio muzikos pajautimu žavėjausi visada. Beje, tai pirmas ir, tikiuosi, ne paskutinis mūsų bendradarbiavimas. Taip pat man talkina puikūs dailininkai: scenografas Marijus Jacovskis ir kostiumų dailininkė Olga Filatova Kontrimienė. Visi mes labai atsakingai kuriame šį spektaklį, kuris bus gražus, estetiškas, jaudinantis, muzikalus, dramatiškas ir išdailintas iki detalių. Tikiuosi, kad sukursime nuostabią šimtmečio „Traviatą”, kuri ilgai gyvuos KVMT ir iki gelmių lies bei džiugins žiūrovų širdis.

Vaidmenys ir atlikėjai

Violeta Valeri – Gabrielė Bukinė, Agnė Stančikaitė

Alfredas Žermonas – Egidijus Bavikinas, Tomas Pavilionis

Žoržas Žermonas – Andrius Apšega, Žygimantas Galinis, Laimonas Pautienius

Flora Bervua – Iveta Kalkauskaitė, Gabrielė Kuzmickaitė, Kristina Siurbytė

Anina – Kristina Siurbytė, Ieva Vaznelytė

Gastonas Letorjė – Žanas Voronovas, Mindaugas Zimkus

Baronas Diufolis – Andrius Apšega, Raimondas Baranauskas

Markizas d‘Obinji – Žygimantas Galinis, Joris Rubinovas

Daktaras Grenvilis – Giedrius Prunskus, Joris Rubinovas

Džiuzepė – Evaldas Kondrackis, Martynas Stankevičius

Komisionierius – Faustas Januška, Ričardas Karalevičius

Mirtis – Rokas Spalinskas, Gintaras Visockis.

20-ies metų jubiliejų švenčiantis A. Cholinos šokio teatras festivalio žiūrovams dovanoja galimybę pirmiesiems Vilniuje pamatyti šokio spektaklio premjerą „Pikų dama“, sukurtą A. Puškino apsakymo motyvais. Baleto solistės Beatos Molytės kūrybinės veiklos 20-mečiui paminėti skirtame spektaklyje originalūs režisūriniai sprendimai ir kupina emocijų šokio kalba, režisierės-choreografės A. Cholinos spektaklio traktuotei suteiks dar daugiau dramatizmo ir įtampos, o paties Germano istorija žiūrovui atsiskleis visai netikėtu rakursu.

Šokio spektaklio, sukurto pagal P. Čaikovskio, S. Rachmaninovo ir S. Prokofjevo muziką, režisierė-scenografė A. Cholina, scenografas – Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė – Olga Filatova. Šoka Jonas Laucius, B. Molytė, Olesia Šaitanova, Rokas Spalinskas, Sandra Lavrenovaitė ir ACH teatro artistai.

Festivalis „Midsummer Vilnius“ šiemet vyks liepos 12–23 dienomis. Dešimt  vasaros vakarų metu miestiečiai ir miesto svečiai Valdovų rūmuose turės galimybę pamatyti „Empti orchestra“, Andriaus Mamontovo, Peterio Bence’o, Gabrielės Vilkickytės, Saulės kliošo“ kartu su Leonu Somovu, ansamblio „Synaesthesis“, „The Roop“, Vaido Vyšniausko (Kristian Benedikt) ir Ievos Prudnikovaitės pasirodymus.

Iš Čikagos į Lietuvą vieninteliam vakarui atvyksta net 60  žmonių, kurie prisijungs prie lietuviškos trupės. Šis parodymas taps vienu didžiausių per visą lietuviško miuziklo istoriją. Ta proga, režisierė sutiko pasidalinti savo įspūdžiais apie chorą, su kuriuo jai teko dirbti praėjusiais metais Čikagoje. Be to, prisiminė, kaip gimė didžiausias ir tuo metu brangiausias lietuviškas miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“, davęs puikią pradžią lietuviško miuziklo žanro atgimimui.

- Kuo bus ypatingas tarptautinis miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ parodymas su choru „Dainava“ iš JAV?

- Tai bus tikrai unikalus spektaklis, apjungiantis dviejų žemynų lietuvius vienoje scenoje.  Jis, deja, bus parodytas tik vieną kartą, todėl labai noriu, kad šį reginį pamatytų kuo daugiau žiūrovų. Tai bus mums visiems didelė šventė, prilygstanti nacionalinei. Neįtikėtina jungtis vienoje scenoje – virš šimto artistų susitikimas. Jų energija ir balsai papasakos vieną ryškiausių mūsų tautos – karališką Žygimanto ir Barboros meilės istoriją. 

- Jums teko dirbti su „Dainava“  praėjusį spalį per vienintelį miuziklo parodymą Čikagoje.  Ką galite pasakyti apie šį kolektyvą? Kaip jam sekėsi per labai trumpą repeticijų laiką įsilieti į miuziklą?

- Amerikos lietuvių choras „Dainava“ ir jo vadovas Darius Polikaitis savarankiškai ir kruopščiai surepetavo nelengvą muzikos autoriaus Kipro Mašanausko sukurtą miuziklo choro partiją. Man atvykus, liko tik išaiškinti jiems spektaklio minties kontekstą ir viską sustyguoti. Beje, choro artistai pasirodė labai kūrybingi, noriai mokėsi judėti, vaidinti, todėl aš drąsiai juos integravau į spektaklio audinį, jie tapo visaverčiais veiksmo dalyviais, gyva siena kuri, specialiai jiems sukurtu judesių piešiniu, puikiai papildė scenoje vykstantį veiksmą.

- Koks įspūdis Jums išliko po miuziklo parodymo Čikagoje? 

- Man labai patiko dirbti su choristais, kurie kiekvieną vakarą po darbų, iš visų Čikagos kampelių susirinkdavo dainuoti ir darė tai labai stropiai, su didžiuliu entuziazmu ir malonumu. Kartą, vienos repeticijos metu, aš sustabdžiau juos ir paklausiau: pasakykite man, prašau, kas iš jūsų yra jau gimę Amerikoje? Buvau nustebusi, kai rankas pakėlė didžioji dauguma! Tada aš supratau, kaip išeivijos lietuviai, jų tėvai ir seneliai, stipriai puoselėja lietuvybę, kokia jiems svarbi mūsų kultūra, tradicijos ir kalba. Visi choro artistai puikiai kalba lietuviškai! Ir dar… Aš niekada nepamiršiu akimirkos, kai „Auditorium“  teatro scenoje, šildydami balsus, jie netikėtai uždainavo „Kur giria žaliuoja“. Mes visi sustingom ir… nuoširdžiai susigraudinom.

- Ką Jums kaip kūrėjai reiškia miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“?

- Tai buvo labai ambicingas sumanymas: suburti profesionalią kūrėjų komandą ir pradėti kurti viską nuo nulio – libretą, muziką, tekstus, spektaklio meninį, vizualinį sprendimą.  Šiame procese mums nebuvo jokiu apribojimų. Atvirksčiai – duota visiška laisvė fantazijai!  Per visą miuziklo kūrimo laiką aš neišgirdau iš prodiuserių nei vieno „ne“. Mažai žmonių Lietuvoje drįsta taip rizikuoti ir sugeba suorganizuoti tokio masto ir kokybės projektus. Aš pirmą kartą kūriau tokio žanro ir apimties veikalą. Todėl patirtis – neapsakoma ir neįkainojama. Mes, visa komanda drauge ir kiekvienas atskirai, mokam dirbti savo darbą. Tai buvo puikių patirčių susitikimas. O apjungti įdomius pasaulius į vieną būna nesunku, nes jie  savaime linkę susijungti  ir sukurti kažką nepaprasto.

- Kokie prisiminimai iš „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės“ kūrybinio proceso ryškiausiai išliko iki šiandien?

- Tai buvo ilgas, daug etapų turintis procesas. Šiam darbui mes drauge susitikome pirmą kartą, todėl svarbiausia buvo atrasti bendrą kalbą. Tai nebuvo sunku, padėjo visų patriotiškas nusiteikimas, atsakomybės jausmas prieš pasirinktą temą ir, be abejonės, visiems buvo labai įdomu, nes dar nebandyta.  Pradžioje Kipras Mašanauskas rašė muziką. Libreto štrichus ir tekstus dėliojo Romas Lileikis. Erdve, į kurią perkeliama istorija, rūpinosi  scenografas Marijus Jacovskis, artistų kostiumus ir grimą kūrė Juozas Statkevičius. Tuo pat metu vyko kūrybinės repeticijos su solistais ir puikia, rinktine, 32 šokėjų trupe.  Šis kūrinys  man tapo labai brangus, nes jo gimimo metu, vyravo puiki kūrybinė atmosfera. Mane iki šiol visada maloniai nustebina artistai, kurie puikiai atsimena visus tekstus ir choreografiją. Smagu žiūrėti, kaip po ilgos pertraukos visi su didžiausiu malonumu, kaip į šeimos šventę, susirenka repetuoti.

- Miuziklo trupė nuo pat premjeros keitėsi nežymiai. Tačiau vieno dramatiško pakeitimo nebuvo išvengta. K. Smoriginas negalėjo vaidinti keliuose paskutiniuose spektakliuose dėl sušlubavusios sveikatos, o  jo vaidmuo miuzikle – vienas emociškai stipriausių, jo kuriamas ponas Tvardovskis atliekantis „Dangus tau dovanojo aukštį“  sujaudina žiūrovus iki širdies gelmių.  Ar išvysime jį tarptautiniame parodyme Kaune?

- Išties, miuziklo solistų sudėtis visada išlikdavo stebėtinai stabili, todėl visi labai apgailestavo, kai prieš metus atėjo žinia, kad Kostas dainuoti negalės. Tai tikrai sudėtingas ir dramatiškas vaidmuo, todėl kilo klausimas, kas galėtų lygiaverčiai jį pakeisti? Laimei, per trumpą laiką išmokti šią sudėtingą partiją sutiko puikus aktorius Vladas Bagdonas.  Jis labai sėkmingai susitvarkė su užduotimis, įnešė savitumo ir naujų spalvų į spektaklį. Šis vaidmuo parašytas būtent aktoriaus balso registrui, todėl įdomu klausytis kito atlikimo. Šiandien, mūsų džiaugsmui, Kosto Smorigino sveikata gerėja jis sugrįžta  ir  vėl jaudins mus savo išskirtiniu tembru ir puikiai sukurtu vaidmeniu.

Spektaklis nėra sukurtas pagal literatūrinį kūrinį. Tiesiog moterys, tiesiog vyrai, tiesiog jų bandymai suprasti vieni kitus ir būti kartu, arba nebūti kartu...  Bandymai suprasti meilę, priimti ją, gyventi ja, tiesiog gyventi.  Tai scenos iš gyvenimo, kur atpažįsti ir save, ir draugus, ir jų pažįstamus. Santykių gyvenimas nuo gimimo iki paskutinių dienų,  skirtinguose jų etapuose toks kintantis priklausomai nuo emocijų lygmens, aistrų, pergyvenimų, rūpesčių. 

Jau liepos 13 d. pajūrio svečiai turės unikalią galimybę išvysti vienintelį Maskvos J. Vachtangovo teatro pasirodymą Palangos koncertų salėje. “Spektaklis buvo kuriamas ir repetuojamas Palangoje, tad visą laiką galvoje sukosi mintis jį parodyti būtent čia”, - teigia šių gastrolių organizatorė Greta Cholina.

“Šis spektaklis – fantazija Meilės tema, tragiškoji komedija, kuri suausta iš mano stebėjimų.  Aš jį pavadinau “Vyrai ir moterys” dėl to, kad spektaklis yra būtent apie vyrus ir moteris.  Man norėjosi atsakyti į klausimą, kodėl žmonių santykiuose niekas neįvyksta iki galo, kodėl tiek daug sugriautų sąjungų ir sulaužytų likimų?  Spektaklyje vaidinamos vyrų ir moterų meilės istorijos nuo jų užgimimo akimirkos, kupinos tyrumo, tikėjimo ir meilės iki jų žemiškojo gyvavimo pabaigos, kuomet jausmai, kurių jie ieškojo, surado ir išgyveno – miršta.

Meilė – tai ne viską žadantis romantiškas jausmas. Tai susidūrimas dviejų skirtingų prigimčių, moteriškosios ir vyriškosios. Didžiulė santykius griaunanti jėga yra žmogaus EGO, todėl meilė dažnai atneša žmonėms tik skausmą. Vyrams ir moterims reikia mokytis būti kartu ir iki galo kautis už savąją meilę, net ir tada, kai jų prigimtinis nesuderinamumas tampa nepakeliamas.” - choreografė Anželika Cholina.

Spektaklyje šoka viena ryškiausių teatro ir kino aktorė Ania Čipovskaja. Lietuvos žiūrovams žinoma iš Valerijaus Todorovskio serialo „Atlydys“, kino filmų “Be sienų”, “Sėkmės horoskopas”, ultramodernaus rusų veiksmo trilerio “Vyriškas sezonas” ir kitų. 

Ania, paklausta kaip vertina darbą su choreografe, atsakė: “Susitikimas su Anželika man labai svarbus ir ypatingas. Tik dabar atsiskleidžia daugelis jos spektaklio momentų bei personažų, pradedu juos suprasti ir pajausti. Būti viso to dalimi – tai paslaptis, nuostaba, tikras stebuklas. Mano herojė myli pačią meilę. Ji nesitiki negailestingumo, tačiau būtent taip gyvenimas jai suteikia svarbiausias pamokas. Be galo džiaugiuosi, jog spektaklis bus rodomas Palangoje, nes tai puikus miestas, jis ir ramina, ir budina sielą. Būtent Palangoje vyko kūrybinis spektaklio “Vyrai ir moterys” procesas, čia susipažinau su kitais spektaklio artistais. Jie visi - nuostabūs žmonės ir talentingi aktoriai. Tikras atradimas! Taigi sugrįžimas į šį miestą man yra be galo ypatingas.”

Vienintelis spektaklis

Liepos 13d. 20:00 Palangos koncertų salėje

Choreografė ir libreto autorė – Anželika Cholina.

Scenografas – Marijus Jacovskis.

Kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius.

Daugiau informacijos:  www.ach.lt

Vieną ryškiausių pastarųjų keleto metų Lietuvos scenos reginių Trakų pilies vidiniame kieme galės pamatyti vos tūkstantis žiūrovų.

Kuriant spektaklį „Ana Karenina“ prisidėjo daugybė talentingų menininkų. Scenografiją sukūrė Marijus Jacovskis, kostiumus ir grimą – žymiausias Lietuvos dizaineris Juozas Statkevičius. Ambicingam projektui susibūrė keturių Lietuvos teatrų artistai – scenoje pasirodys ne tik baleto šokėjai, bet ir dramos aktoriai.

Daugiau nei dvi valandas (su pertrauka) trunkančiame spektaklyje skambės Alfredo Šnitkės, Piotro Čaikovskio, Gustavo Mahlerio ir Andrew Lloydo Webberio muzika. Skirtingų kartų ir žanrų kompozitorių kūryba puikiai padeda perteikti emocingą istoriją.

Spektaklio ištraukos: 

1878-aisiais publikuotas Levo Tolstojaus romanas „Ana Karenina” laikomas vienu geriausių visų laikų literatūros kūrinių. Jo populiarumas neblėsta – geriausiu pasaulio istorijoje romanu jį dar praėjusio amžiaus viduryje pavadino garsusis amerikiečių rašytojas Williamas Faulkneris, o 2007-aisiais šią nuomonę patvirtino žurnalo „Time“ surengta daugiau nei šimto žinomų rašytojų apklausa. Istorija daugybę kartų įamžinta kino ir televizijos ekrane – pavyzdžiui, 2012-aisiais sukurtame britų filme pagrindinius vaidmenis atliko kino žvaigždės Keira Knightley ir Jude'as Law.

Pagrindinė romano veikėja Ana − moteris, nepatyrusi meilės. Ją dar paauglę ištekina už turtingo vyresnio vyro. Pasibjaurėjimo savo vyrui Ana nejaučia, tačiau tikrosios laimės taip pat nėra. Visą dėmesį ir šilumą iki susitikdama su jaunu karininku grafu Vronskiu moteris skiria sūnui Seriožai. Jau pirmasis Anos ir Vronskio susitikimas pažymėtas mirties: Maskvos traukinių stotyje, kurioje Ana laukia jos pasitikti vėluojančio brolio, po bėgiais žūva geležinkelio darbuotojas. Ana šią mirtį įvardija kaip bloga lemiantį ženklą, tačiau jo prasmės dar nesuvokia.

Taip prasidedanti istorija pasakoja apie moters teisę į laimę ir tai, kad ji neturi tapti vyro savimeilės įrankiu. Tai – viena iš temų, kurios nagrinėjamos A. Cholinos spektaklyje.

„Kurdama nesiekiu įrėminti savo spektaklių į kokį nors žanrą, man įdomu kurti patį gyvenimą scenoje. Aš stengiausi išgryninti tai, kas man pasirodė svarbu ir kas egzistuoja dabartiniame laike”, – pasakoja spektaklio kūrėja.

Vieną ryškiausių pastarųjų keleto metų Lietuvos scenos reginių Trakų pilies vidiniame kieme galės pamatyti vos tūkstantis žiūrovų.

Bilietai į liepos 31 d. Trakų pilyje vyksiantį vienintelį dviejų dalių spektaklį „Ana Karenina“ jau platinami visose „Bilietų pasaulio“ kasose ir internetu: www.bilietupasaulis.lt

Kuriant spektaklį „Ana Karenina“ prisidėjo daugybė talentingų menininkų. Scenografiją sukūrė Marijus Jacovskis, kostiumus ir grimą – žymiausias Lietuvos dizaineris Juozas Statkevičius. Ambicingam projektui susibūrė keturių Lietuvos teatrų artistai – scenoje pasirodys ne tik baleto šokėjai, bet ir dramos aktoriai.

Daugiau nei dvi valandas (su pertrauka) trunkančiame spektaklyje skambės Alfredo Šnitkės, Piotro Čaikovskio, Gustavo Mahlerio ir Andrew Lloydo Webberio muzika. Skirtingų kartų ir žanrų kompozitorių kūryba puikiai padeda perteikti emocingą istoriją. 

1878-aisiais publikuotas Levo Tolstojaus romanas „Ana Karenina” laikomas vienu geriausių visų laikų literatūros kūrinių. Jo populiarumas neblėsta – geriausiu pasaulio istorijoje romanu jį dar praėjusio amžiaus viduryje pavadino garsusis amerikiečių rašytojas Williamas Faulkneris, o 2007-aisiais šią nuomonę patvirtino žurnalo „Time“ surengta daugiau nei šimto žinomų rašytojų apklausa. Istorija daugybę kartų įamžinta kino ir televizijos ekrane – pavyzdžiui, 2012-aisiais sukurtame britų filme pagrindinius vaidmenis atliko kino žvaigždės Keira Knightley ir Jude'as Law.

Pagrindinė romano veikėja Ana − moteris, nepatyrusi meilės. Ją dar paauglę ištekina už turtingo vyresnio vyro. Pasibjaurėjimo savo vyrui Ana nejaučia, tačiau tikrosios laimės taip pat nėra. Visą dėmesį ir šilumą iki susitikdama su jaunu karininku grafu Vronskiu moteris skiria sūnui Seriožai. Jau pirmasis Anos ir Vronskio susitikimas pažymėtas mirties: Maskvos traukinių stotyje, kurioje Ana laukia jos pasitikti vėluojančio brolio, po bėgiais žūva geležinkelio darbuotojas. Ana šią mirtį įvardija kaip bloga lemiantį ženklą, tačiau jo prasmės dar nesuvokia.

Taip prasidedanti istorija pasakoja apie moters teisę į laimę ir tai, kad ji neturi tapti vyro savimeilės įrankiu. Tai – viena iš temų, kurios nagrinėjamos Anželikos Cholinos spektaklyje.

„Kurdama nesiekiu įrėminti savo spektaklių į kokį nors žanrą, man įdomu kurti patį gyvenimą scenoje. Aš stengiausi išgryninti tai, kas man pasirodė svarbu ir kas egzistuoja dabartiniame laike” – pasakoja spektaklio kūrėja.

Liepos 31 d. Trakų pilyje vyksiantį spektaklį „Ana Karenina“ pristato didžiausias Baltijos šalių koncertų organizatorius „Live Nation Lietuva“.