Diktatorių ir „vagnerių“ grasinimai

Ypač rimtai pasirengimą galimoms karinėms provokacijoms pradėjo Lenkija. Gal lėmė ir tai, kad tiek Rusijos, tiek Baltarusijos diktatoriai pagrasino, kad „vagneriai“ iš Baltarusijos norintys žygiuoti į Varšuvą ar Žešuvą. Pastarasis Lenkijos miestas yra Pakarpatės vaivadijoje, maždaug už 100 km nuo Ukrainos sienos ir už 170 km nuo Lvovo.

Nuo Žešuvo iki Baltarusijos sienos yra apie 300 km, iki Bresto perėjimo posto – apie 330 km.

Visiškai aišku, kad keli tūkstančiai Jevgenijaus Prigožino karių nei iki Žešuvo, nei juo labiau iki Varšuvos (iki jos nuo Bresto yra apie 200 km) nenueitų. Tai nebūtų toks maršas, kurį „vagneriai“ birželio pabaigoje surengė iš Rusijos pietų žygiuodami link Maskvos.

Daugelis karo apžvalgininkų neabejoja, kad Lenkijos kariuomenė juos „paklotų“ vos tik šie peržengtų sieną. Lenkijos kariuomenė laikoma stipria ir sugebėtų duoti atkirtį „vagneriams“, kurie, kaip teigiama, didina savo gretas verbuodami ir baltarusius.

Karo ekspertai pesimistiškiau žvelgia į galimybę nuo „vagnerių“ apsiginti Lietuvai, jei šie, susijungę su pajėgomis iš Kaliningrado, sumanytų prakirsti Suvalkų koridorių. Bet taip pat abejojama, ar „vagneriai“ tai darytų, nes Lietuva yra NATO šalis, kurią saugo 5 straipsnis. Jei būtų bandoma Baltarusiją sujungti su Rusijos Kaliningrado sritimi net vien per Lietuvos teritoriją, neužkabinant Lenkijos, lenkai neva vis tiek ateitų į pagalbą.

Specialus postas SGD terminale

Lenkija, itin rimtai reagavusi į gąsdinimą ir galimas grėsmes tiek iš Rusijos, tiek iš Baltarusijos, ėmėsi stiprinti ne tik savo sieną, bet ir uostų objektus.

Šiomis dienomis Lenkijos jūrinėje žiniasklaidoje nuskambėjo žinia, kad rengiamasi iš esmės stiprinti Svinouiscio suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo apsaugą. Šiuo metu tai yra vienintelis Lenkijos SGD terminalas.

Lenkijos sienos apsaugos tarnyba ir SGD terminalą valdanti bendrovė „Gaz-System“ pasirašė sutartį, kad šio terminalo teritorijoje būtų statomas apsaugos techninių priemonių pastatas, o jo jūrinėje dalyje – atskira krantinė SGD terminalo apsaugos daliniams.

Neatmetama galimybė, kad prie SGD terminalo bus nuolatinis Lenkijos kariuomenės arba bent Sienos apsaugos tarnybos postas.

Neatmetama galimybė, kad prie SGD terminalo bus nuolatinis Lenkijos kariuomenės arba bent Sienos apsaugos tarnybos postas. Gali būti, kad prie terminalo stovintys laivai turės ir priešraketinės apsaugos sistemas, kad kas nors netyčia neatskristų iš Rusijos.

Nuo Svinouiscio iki Baltarusijos Bresto yra apie 900 km, o nuo Svinouiscio iki Kaliningrado – apie 500 km.

Pasirašant sutartį dėl ypač sustiprinamos Svinouiscio SGD terminalo apsaugos Lenkijos valstybės kanceliarijos sekretorė Anna Lukaszewska-Trzeciakowska teigė, kad vyksta hibridinis karas, kurį Lenkijos pasieniečiai vis labiau pastebi prie rytinės sienos. Nors Svinouscis yra prie vakarinės sienos, Lenkijos valdžios vertinimu, visoje šalyje būtina apsaugoti ypač svarbius strateginius objektus, kokiu yra laikomas Svinouiscio SGD terminalas.

Mobilų apsaugos postą prie Svinouiscio SGD terminalo planuojama įrengti iki šių metų rugsėjo. Šio terminalo apsaugos priemonės šiemet jau diegiamos antrą kartą. Nuo balandžio įvesta Svinouiscio SGD terminalo apsaugos zona tiek nuo žemyno, tiek nuo jūros.

Sprendimas: oficialiai buvo skelbta, kad Klaipėdos SGD terminalą rengiamasi apsaugoti nuo įvairių dronų. V. Matučio nuotr.

„Patriot“ ir „Nasams“ – prie uostų

Verta prisiminti, kad SGD terminalą turime ir Klaipėdoje. Jis yra netgi nepalankesnėje geografinėje vietoje nei Svinouiscio SGD terminalas. Nuo jo iki Kaliningrado – vos 140 km, o iki Rusijos sienos su Kaliningrado sritimi – vos 40 km, nuo Klaipėdos iki Baltarusijos sienos – kiek daugiau nei 300 km.

Apie tai, kad Klaipėdos SGD terminalo apsauga kaip nors ypatingai būtų stiprinama dėl Baltarusijoje esančių „vagnerių“ grasinimų, informacijos nėra.

Maždaug prieš tris mėnesius buvo pranešta, kad Klaipėdos SGD terminale dėl geopolitinių neramumų prie laivo-saugyklos „Independence“ bus diegiama papildoma apsauga nuo bepiločių skraidyklių.

Pranešta apie sistemą, kuri aptiktų ir blokuotų bepiločių orlaivių valdymo radijo signalus. Gali būti, kad tam tikrą Klaipėdos SGD terminalo apsaugą gali garantuoti ir Lietuvos karinės jūrų pajėgos, kurių bazė yra netoli šio terminalo.

Klaipėdiečiams dar ramiau būtų, jei kas nors praneštų, kad Klaipėdoje, kur yra itin svarbus strateginis objektas – jūrų uostas, pastatytos priešlėktuvinės oro gynybos sistemos, galinčios numušti ir skrendančias raketas. Tuomet suprastume, kad ir SGD terminalas, ir naftos produktų saugyklos, ir grūdų saugyklos, ką labiausiai Rusija naikina Ukrainos uostuose, yra saugūs.

Žinia apie „Patriot“, „Nasams“ ir kitas sistemas, esančias prie Klaipėdos, būtų efektyvesnė nei krašto apsaugos ministro netyčinis plepėjimas apie tankus. Taip pat žinotume, kad ne visos brangios ir efektyvios oro gynybos sistemos naudojamos vien sostinei apsaugoti, kad Lietuvoje ne vien žodžiais, bet ir realiai itin svarbus ekonominis objektas yra Klaipėdos uostas.

Baltas pavydas

JAV verslo žiniasklaidoje daugėja istorijų apie tokių gigantų kaip „Apple“ ar „Amazon“ darbuotojų atleidimus. Tačiau kai kurių istorijų centre – ne ekonominės aplinkybės, o darbuotojų noras jungtis į profesines sąjungas ar panašius susivienijimus. Už darbuotojų teises kovojantys asmenys teigia jaučiantys kylančią įtampa tarp pavaldinių ir didžiojo verslo viršūnių.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė sako, kad Lietuvoje verslas neretai taip pat kaišioja pagalius į panašių susivienijimų savo darbovietėse siekiančių darbuotojų ratus, o norinčių prisijungti prie profsąjungų šalyje daugėja.

I. Ruginienė. Ž. Gedvilos / BNS nuotr. 

LPSK kaip centrinė tokių darbuotojų susivienijimų organizacija yra didžiausia Lietuvoje, jungia daugiau kaip 50 tūkst. žmonių, atstovaujančių daugiau kaip 25 profesinėms šakoms. „Matome pagal savanorystę, kad narystė aktyviai auga. Aišku, norėtųsi geresnių skaičių ir mes tikrai negalime lygintis su skandinavais, bet gyvename su viltimi, kad žmonės nelauks, kada kas nors išspręs jų problemas, ir patys aktyviai jungsis į tokias bendruomenes“, – viliasi I. Ruginienė.

Mūsų profesinė sąjunga yra ir Migracijos departamente, ir „Sodroje“. Darbuotojų krūviai yra milžiniški, nes trūksta darbuotojų, pusė konkursų neįvyksta, nes atlyginimai nekonkurencingi, ir dar nori įšaldyti užmokesčio fondą. Sistema tiesiog lūš.

 

Ji neseniai tapo Europos profesinių sąjungų konfederacijos viceprezidente, todėl į įvairių sričių atstovų streikus Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje žiūri su baltu pavydu – tikisi, kad ir Lietuvoje kada nors pamatys tokios apimties solidarumo ir kovos už darbuotojų teises išraišką. Ji nesureikšmina kritikos dėl geležinkelininkų ar aviacijos sektoriaus atstovų streikų stringančio visuomeninio gyvenimo.

„Ten streiko skelbimo taisyklės yra žymiai liberalesnės, pas mus labai dideli suvaržymai norint organizuoti streiką. Ten nėra taip, kad jeigu kaimynui yra blogai, aš sėdžiu užsidaręs namuose. Jei kaimynui blogai, ten išeina visi kaimynai, nes jie žino, kad šiandien gelbstint draugą, rytoj tas draugas gelbės juos“, – pabrėžia LPSK pirmininkė.

Pereidama nuo Europos darbuotojų prie Lietuvos darbdavių, I. Ruginienė pastaruosius skirsto į dvi kategorijas: tuos, kurie nori tvaraus ir ilgalaikio darbo, ir tuos, kurie orientuoti į kuo greitesnį ir didesnį pelną. „Dažniausiai tai vyksta darbuotojų sąskaita, – tikina ji. – Vadinasi, siekdami didelio pelno tokie darbdaviai sąnaudas bando sumažinti maksimaliai. Tvaraus verslo taip sukurti negali, tada reikia spausti ir sunkti darbuotojus kiek įmanoma labiau. Tokiam darbdaviui bet koks laiko gaišimas, kaip jie įvardija, pasitarimas su darbuotojais, įvairių sprendimų ir kompromisų ieškojimas nėra tikslas.“

Darbuotojo apsauga

Apie 20 tūkst. narių vienijančios profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininko pavaduotojas Ričardas Garuolis taip pat tikina, kad spaudimą jaučia ir jo organizacijos nariai. Pasak jo, net ir savivaldybės įmonėse pasitaiko atvejų, kai, darbuotojams pareiškus norą jungtis prie profesinės sąjungos, prasideda persekiojimas arba pasiūloma išeitinės ir palikti savo darbo vietą.

„Kova vyksta ir mums tai nesuprantama, nes profesinės sąjungos labai pagerina įmonių darbą, kadangi profesinė sąjunga suinteresuota, kad įmonė gerai veiktų. Didelėms įmonėms tai praktiškai yra nemokamas personalo skyrius: darbdaviui net nereikia skirti lėšų, bet jis gauna visą informaciją, kaip darbuotojai jaučiasi, kas yra blogai, nes profesinės sąjungos surenka visą informaciją ir perduoda vadovams. Vadovas gauna informacijos apie vidurinės grandies darbą, kur dažniausiai ir kyla daugiausia problemų“, – teigia R. Garuolis.

Anot jo, Lietuvoje iš tiesų auga profesinių sąjungų narių skaičius, ypač valstybiniame sektoriuje, nes pagal įvairias sutartis prisijungus prie profsąjungų gaunama įvairios naudos, pavyzdžiui, papildomų atostogų dienų. „Kiekvienoje kolektyvinėje sutartyje yra įvairių niuansų, profesinių sąjungų atstovai netgi turi teisę daugiau įsitraukti į vadovų darbo vertinimą“, – priduria R. Garuolis.

Tačiau privačiame sektoriuje padėtis sudėtingesnė, darbdaviai esą vis dar dažnai nenori bendradarbiauti su profesinėmis sąjungomis. „Pavyzdžiui, dėl karo sumažėjo vairuotojų iš Ukrainos, jų neišleidžia iš šalies, yra apribojimų Baltarusijos vairuotojams, dar daugiau apribojimų vairuotojams iš Rusijos – Lietuvos įmonės turi vilkikų, bet nėra darbuotojų. Tačiau ten, kur veikia mūsų profesinė sąjunga, visi vilkikai dirba ir netgi ateina daugiau vairuotojų, nes darbuotojai žino, kad yra profesinė sąjunga, kad jų neapgaus. Dažniausiai vilkikų vairuotojai yra užsieniečiai, nežino vietinių įstatymų, kalbos, o jų vadybininkai savo klaidas nurašo darbuotojams, sako, kad jie kalti, nors iš tikrųjų – atvirkščiai“, – pasakoja R. Garuolis.

Jo įsitikinimu, Lietuvoje daug darbo santykių įstatymų yra geri, bet jie ne visada vykdomi, nes direktoriaus arba darbdavio žodis yra lemiamas.

Naujoji vizija

„Profesinės sąjungos atsiduoda komunizmu“, – vis dar girdėti tokių nuomonių. Pasak R. Garuolio, taip manantys tebegyvena XIX a. dvasia, marksizmo idėjomis apie klasių kovą, kad darbuotojai ir darbdaviai yra klasiniai priešai. Tačiau dabar ES politika yra visiškai priešinga: akcentuojamas socialinis dialogas tarp darbdavių ir darbuotojų, kaip būdas spręsti visus nesutarimus.

„Europos Komisija (EK) ir kitos institucijos šių metų pradžioje priėmė priemonių planą, skirtą socialiniam dialogui skatinti. Neseniai priimta direktyva dėl minimalios algos, kuri įsigalios 2024 m., taip pat ir Lietuvoje. Numatyti planai, kad tos šalys, kuriose kolektyvinės sutartys neaprėpia 80 proc. visų darbuotojų, turi pateikti programas, kaip padaryti, kad kolektyvinių sutarčių daugėtų. Ne tik mano, bet ir EK, kitų institucijų nuomone, kolektyvinės sutartys sustiprina įmones, nes jos tampa atsparesnės krizėms, yra lankstesnės. Darbo kodeksas negali visko numatyti, o kolektyvinės sutartys yra lankstesnis variantas – juk kiekvienoje šakoje, įmonėje gali būti skirtinga situacija“, – aiškina R. Garuolis.

Pasak jo, Lietuvoje dar trūksta europietiško požiūrio. I. Ruginienė taip pat pastebi, kad šalyje iš tiesų vis dar formuojama nuomonė, kad reikėtų atmesti visas senas struktūras ir metodikas, kad profsąjungos yra sovietinio stiliaus palikimas, dabar vyrauja neoliberali politika, o laisva rinka turi būti atvira – nėra ko kištis į darbuotojo ir darbdavio tarpusavio santykius, netikslinga jungtis į kokias nors panašias bendruomenes.

„Šita nuomonė formuojama ganėtinai agresyviai ir tai rodo, kad tai silpnina pačius darbuotojus ir jų derybines galias. Praktiškai matome, kad darbuotojai, kurie yra susiskaldę po vieną, negali nieko padaryti, tik nulenkti galvas, sutikti su viskuo, ką darbdaviai jiems numeta“, – sako I. Ruginienė.

Yra daug darbo ginčų posėdžių, apgautų žmonių, kai duodama pasirašyti įvairius dokumentus ir niekas pernelyg nesigilina, neklausia nuomonės.

 

„Yra daug darbo ginčų posėdžių, apgautų žmonių, kai duodama pasirašyti įvairius dokumentus ir niekas pernelyg nesigilina, neklausia nuomonės. Profesinė sąjunga yra tie patys darbuotojai, ta pati bendruomenė, kuri užtikrina gerovę pačiame kolektyve ir darbovietėje. Ji rūpinasi, kad darbas būtų adekvačiai įvertinamas, darbuotojas neliktų apgautas, kad būtų psichologiškai komfortiška dirbti darbovietėje“, – dalijasi ji.

Nuo MMA iki valstybės tarnybos

Darbuotojų atstovų balsas reikšmingas ir Nacionalinėje Trišalėje taryboje, kurią sudaro centrinių profesinių sąjungų, darbdavių organizacijų ir Vyriausybės atstovai. „Nacionalinė Trišalė taryba yra politikos formavimo organas, daugiau diskutuojama tais klausimais, kurie aktualūs visai darbo rinkai – tiek darbuotojams, tiek darbdaviams. Čia dalyvauja jau centrinės organizacijos tiek iš darbdavių pusės, tiek iš profsąjungų. Trišalės tarybos svarba ta, kad joje priimami sprendimai dažniausiai nugula į teisės aktus, kurie pasiekia įmonės pradinį lygmenį, yra taikomi ir darbuotojams, ir darbdaviams. Dėl to diskusijos ir sutarimai yra labai svarbūs, kaip, pavyzdžiui, minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) klausimais. Dabar mums svarbiausias Seime svarstomas klausimas yra mokesčių pertvarka. Esame labai sunerimę dėl politinės suirutės“, – sako I. Ruginienė.

„Pasiūlymas sujungti visas pajamas, darbo santykius, individualią veiklą ir kapitalą – kalbu apie dideles pajamas, daugiau nei 60 vidutinių darbo užmokesčių (VDU), o tai yra 100 tūkst. eurų ir daugiau per metus – ir bendrai skaičiuoti pajamų mokestį, kad būtų įvestas socialinis teisingumas mokant mokesčius, turtinguosius išmušė iš vėžių. Labai tikimės, kad politinė valia bus, nesvarbu, kokia yra partija. Ypač tikimės, kad šita dalis mokestinėje pertvarkoje sulauks partijų, kurios deklaruoja kairiosios politikos viziją, palaikymo“, – sako I. Ruginienė.

Kitas LPSK nerimą keliantis klausimas – antra pensijų pakopa. LPSK siekia nutraukti automatinį įtraukimą į antrą pakopą. I. Ruginienė tikina, kad šis klausimas iš dalies nuo pavasario tarsi apmiręs, bet LPKS nežada nuo jo atsitraukti.

R. Garuolis. Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Profesinė sąjunga „Solidarumas“ akcentuoja valstybės tarnybos įstatymo projektą – prašo Prezidento jį vetuoti. R. Garuolio vertinimu, šiuo įstatymo projektu sudaromos sąlygos įšaldyti darbo užmokesčio fondą, o tai gali turėti rimtų padarinių. „Pavyzdžiui, minimali alga kiekvienais metais peržiūrima, atlyginimai kasmet kyla, pajamos irgi kyla, o valstybės tarnyboje kažkodėl nuspręsta įšaldyti darbo užmokesčio fondą. Iš pradžių buvo siūlymas trejiems metams, dabar parašė, kad ne rečiau kaip kas dvejus metus jį peržiūrės. Tačiau tai irgi priklauso nuo to, ar yra stipri profsąjunga, kuri gali paspausti, o jei jos nėra, praktiškai vadovui suteikiamos labai didelės galimybės“, – įsitikinęs R. Garuolis.

Jis prognozuoja, kad pasirinkus tokį kelią gali įsigalėti vadovų savivalė. „Jei vadovui leidžia pasikelti atlyginimą, kiek jis nori, darbo užmokesčio fondui nedidėjant, jis turi teisę savo pavaldiniams mokėti tokius atlyginimus, kokius nori. Aišku, gali atsitikti taip, kad išeis specialistai ir ateis giminaičiai, bendrapartiečiai ar draugai“, – tokį scenarijų numato R. Garuolis.

„Mūsų profesinė sąjunga yra ir Migracijos departamente, ir „Sodroje“. Darbuotojų krūviai yra milžiniški, nes trūksta darbuotojų, pusė konkursų neįvyksta, nes atlyginimai nekonkurencingi, ir dar nori įšaldyti užmokesčio fondą. Sistema tiesiog lūš“, – piktinasi jis.

R. Garuolis primena ir migrantų srautų iš Baltarusijos piko dienas – anot jo, daug pagalbos situacijai suvaldyti prireikė, prisijungė ir savanoriai, ir šauliai. „Jei dar sumažės darbuotojų, tokiais atvejais tiesiog nebus įvykdomos valstybės tarnautojų užduotys“, – konstatuoja jis.

„Jūsų investavimo ar kitus finansinius sprendimus gali paveikti diskusijos su šeimos nariais, draugais, jų rekomendacijos, patarimai, gauti mokymai švietimo įstaigose ar informacija medijose. Savo disertacijoje siekiau nustatyti, kaip vartotojai priima finansinių paslaugų sprendimus, kokiais kriterijais remiasi juos priimdami“, – tikino lektorė.

Ne visiškai racionaliai

Dr. G. Leckė disertacijoje tirtus vartotojus suskirstė į tris grupes pagal jų sprendimų racionalumą – t. y., kiek racionalūs yra jų priimami sprendimai naudojantis finansinėmis paslaugomis. Pasak pašnekovės, racionaliausi vartotojai remiasi tokiais faktoriais kaip paslaugos grąža, rizika, žinios ar faktai apie konkrečią paslaugą. Tokių vartotojų tyrime nustatyta tik 5 proc. Vien racionaliais faktoriais remtis sunku – dažniausiai klausiame draugų nuomonės, skaitome komentarus socialinėse medijose, remiamės šeimos patirtimi. Visa tai disertacijoje vadinama ekonomine socializacija. Rezultatai parodė, kad didžioji dalis apklaustųjų – net 91 proc. – buvo vartotojai, kurie pasižymėjo ribotu racionalumu, t. y. atsižvelgė tiek į racionalius faktorius, tiek į ekonominę socializaciją.

„Inovatyvių finansinių paslaugų kontekste ekonominė socializacija yra veiksnys, kuris skatina priimti spontaniškus, impulsyvius, greitus, neapgalvotus sprendimus. Ji nepadeda formuoti žinių, įgūdžių, nuostatų, kurios yra reikalingos norint deramai apgalvoti sprendimų priėmimą. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad dauguma inovatyvių finansinių paslaugų vartotojų, priimdami sprendimus, buvo linkę atsižvelgti į paslaugos grąžą ir riziką, bet ne visuomet atsižvelgė į prieinamą informaciją ir demonstravo elgsenos šališkumus“, – teigia disertacijos autorė. Pasak jos, net 36 proc. riboto racionalumo sprendimų lėmė šeimos narių ar draugų suteiktos rekomendacijos ir patarimai. Dėl to net 58 proc. vartotojų pasižymėjo familiarumo šališkumo, o 47 proc. vartotojų – minios elgsena.

Investuotojai linkę pirkti tas akcijas, apie kurias daug kalba medijos, pažįstami ar artimi žmonės. Tai vadinama minios elgsena arba bandos efektu.

 

Apsauga nuo sukčiavimo

Disertacijoje tyrinėjamos populiarėjančios finansinės paslaugos: sutelktinis finansavimas, tarpusavio skolinimas, socializuoti atsiskaitymai ir mokėjimai. Anot dr. G. Leckės, tyrimo rezultatus galima paaiškinti tuo, kad šios paslaugos yra sudėtingos, o vartotojai dažnai stokoja laiko ar gebėjimų patys jas perprasti, todėl jiems tenka pasikliauti gaunamais patarimais ir rekomendacijomis, o ne išsamia informacijos analize.

Pavyzdžiui, sutelktinis finansavimas (angl. crowdfunding) yra patogus būdas surinkti po nedidelius kiekius lėšų iš daugybės žmonių, taip sutelkiant didelę paramą vienam konkrečiam verslo projektui, produktui ar paslaugai. Tačiau ši šiandien populiari finansavimo rūšis kelia nemažai iššūkių: verslininkai turi kruopščiai planuoti, o vartotojai – būti atidūs atskirdami tikrus projektus nuo bandymų sukčiauti ir apgaule išvilioti pinigų.

Disertacijoje dr. G. Leckė didžiausią dėmesį skyrė P2P paskoloms (angl. peer-to-peer lending): interneto platformoms, kuriose vartotojai gali skolinti pinigus „tiesiogiai“ kitiems vartotojams ir užsidirbti. Tokiose platformose vartotojai susiduria su rizikomis – pavyzdžiui, kad didelė paskolų dalis bus nemoki arba kad platformos operatorius nutrauks veiklą ar elgsis nesąžiningai.

Psichologijos įtaka

Pasak dr. G. Leckės, ekonominę socializaciją ji nusprendė tyrinėti ne tik dėl to, kad tai aktuali tema visuomenei, bet ir dėl asmeninių priežasčių. „Norėjau suprasti, kaip vaikystėje mano tėvų perduotos ekonominės žinios, nuostatos ar tam tikri elgesio modeliai gali veikti dabartinius mano ekonominius ar finansinius sprendimus, taip pat – kaip mano, kaip mamos, finansinė, ekonominė elgsena ir diskusijos su savo vaikais gali paveikti jų ateities sprendimus“, – paaiškino pašnekovė.

Paklausta apie ankstesnius tyrimus šiomis temomis, tyrėja sakė, kad elgsenos ekonomikos tyrimų laukas yra labai platus. Įvairios finansų ir ekonomikos teorijos pripažįsta, kad priimant ekonominius ir finansinius sprendimus didelę įtaką daro psichologiniai, kognityviniai veiksniai, žmogaus emocijos, psichologija, jį supanti socialinė aplinka.

„Pavyzdžiui, buvo nustatyta, kad investuotojai linkę pirkti tas akcijas, apie kurias daug kalba medijos, pažįstami ar artimi žmonės. Tai vadinama minios elgsena arba bandos efektu. Pagal „Perspektyvos teoriją“, potencialūs nuostoliai vertinami labiau nei potencialus pelnas priimant rizikingus sprendimus, o tai atskleidžia, kad investuotojai yra linkę laikyti akcijas ilgiau, net jei jų grąža yra neigiama, tikėdamiesi, kad grąža taps teigiama. Dar viena teorija teigia, kad per didelis pasitikėjimas savimi, kurį gali nulemti tiek socialinės aplinkos patarimai, tiek ankstesnė sėkminga patirtis, verčia žmones pervertinti savo žinias, nuvertinti riziką ir pervertinti savo galimybes kontroliuoti įvykius“, – kai kuriuos reikšmingesnius tyrimus šioje srityje išvardijo dr. G. Leckė. Disertacijos tyrime 53 proc. vartotojų demonstravo per didelį pasitikėjimą savimi, kurį galbūt nulėmė gautos rekomendacijos ar patarimai iš socialinės aplinkos atstovų.

RRT teigimu, Lietuvos dažniams suteikta tarptautinė apsauga, kad esamos ir naujai statomos Rusijos stotys būtų derinamos su 5G mobilaus ryšio plėtrai skirtais dažniais.

„Kitaip tariant, kad visada būtų įvertinama, ar Rusijos stotys nesukels trukdžių mūsų elektroniniams ryšiams“, – pranešime teigė RRT tarybos narys Darius Kuliešius.

„Gavome savo dažniams aukščiausią apsaugos statusą, o mūsų derybinė pozicija tolesniuose ginčuose ar derybose su kaimynais tapo stipresnė. Siekiame pasienio ruožuose užtikrinti naujos kartos, greitą ir kokybišką ryšį, efektyvų valstybės radijo išteklių panaudojimą. Todėl šio ITU sprendimo reikšmė Lietuvai ir kitoms regiono šalims yra tikrai didelė“, – sakė jis.

Šis klausimas pirmą kartą, notifikuojant dažnius į tarptautinį radijo dažnių registrą, buvo iškeltas 2019 metais ir po kelerių metų Lietuva gavo neigiamą atsakymą, motyvuojant Rusijos atstovų išsakyta pozicija.

2021 metais Lietuvai nepalankus sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Rusijos reikalavimais. Pagal Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos standartą 5G ryšiui skirtoje dažnių juostoje veikia Rusijos karinė technika, tad buvo motyvuojama, kad civiliniam ryšiui skirti dažniai gali trukdyti Rusijos stotims, joms turi būti taikomas apsaugos prioritetas.

Kadangi pirmą kartą, RRT nuomone, klausimas nebuvo teisingai išspręstas, šiemet vėl buvo kreiptasi į ginčų komisiją.

Įpareigojimas uostui dėl smėlio

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai bus numatomos tam tikros funkcijos, kurios susietos su Baltijos jūros ir iš dalies Kuršių marių apsauga.

Tiesiogiai Uosto direkcija bus įpareigota visą iškastą smėlį iš laivybos kanalo nuo –2 iki –17 piketų (tai yra smėlis jūroje už uosto vartų) naudoti Melnragės ir Girulių rajono priekrantės dugno papildymui. Taip pat iš uosto išorinio laivybos kanalo išsiurbtas smėlis bus naudojamas pažeistoms paplūdimių kopagūbrių vietoms užpildyti.

Vadinasi, išorinio laivybos kanalo valymo darbai ateityje brangs. Reikės naudoti specialius laivus, kurie išpurkš išsiurbtą smėlį į priekrantės zoną. Tuo atveju, kai reikės tvarkyti pažeistą kopagūbrį smėlį iš jūros teks netgi transportuoti į krantą. Galbūt tam bus naudojami ir specialūs vamzdžiai.

Derinama ir kita nuostata, kad vidinėje uosto akvatorijoje gilinimo, platinimo ar valymo metu iškastas smėlis būtų naudojamas paties uosto infrastruktūros objektams statyti. Iki šiol visas uosto gilinimo ar valymo iškastas smėlis būdavo išgabenamas į jūros sąvartynus, kurie yra už 20–35 km nuo uosto vartų.

Tokia nuostata yra teisinga, nes neseniai pasirodė žinia, kad uostas ieško karjerų, iš kur galėtų imti gruntą uosto pietinei daliai plėtoti, įskaitant planuojamus statyti pietinius vartus ties Kuršių mariomis uždarant vieną iš įtakų prie Kiaulės Nugaros. Šiems darbams galėtų būti kaupiamas smėlis iškastas iš uosto akvatorijos.

Nori bendro jūros paveikslo

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija yra ir viena iš pagrindinių institucijų, kurios turi vykdyti Lietuvos Baltijos jūros dalies apsaugos funkcijas.

Kitos tokios valstybės institucijos yra Lietuvos kariuomenė, o ypač jos karinės jūrų pajėgos. Taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Ne mažesnę Baltijos jūros apsaugos funkciją atlieka ir buvusios Lietuvos saugios laivybos administracijos pareigas perėmusi Lietuvos transporto saugos administracija.

Vyriausybė siekia, kad įvairiomis priemonėmis ir įvairių institucijų kuriamu Baltijos jūros stebėjimo paveikslu atsakingos institucijos galėtų dalytis tarpusavyje.

Viena iš svarbiausių minėtų valstybės institucijų funkcijų yra Baltijos jūros ir Kuršių marių stebėjimo sistemos sukūrimas bendromis pastangomis. Tikslas yra toks, kad būtų kuriamas bendras nacionalinis Baltijos jūros dalies, kuris juridiškai priklauso Lietuvai, atpažinimo paveikslas. Siekiama, kad šis paveikslas turėtų kaip galima daugiau skaitmenizacijos – duomenys būtų teikiami tiesiogiai iš jūros stebėjimo techninių priemonių.

Prie Baltijos jūros stebėjimo prisideda ne tik laivybos, bet ir žvejybos kontrolės institucijos, aplinkosaugininkai, kurie turi ir savas Baltijos jūros stebėjimo sistemas.

Vyriausybė siekia, kad įvairiomis priemonėmis ir įvairių institucijų kuriamu Baltijos jūros stebėjimo paveikslu atsakingos institucijos galėtų dalytis tarpusavyje. Manoma, kad tai padėtų geriau įvertinti Baltijos jūroje ir Kuršių mariose kylančias rizikas, nustatyti incidentus ir operatyviau į juos reaguoti.

Galimi nuostoliai jūroje

Žvejai yra vieni iš pagrindinių Baltijos jūros turto naudotojų.

Vyriausybė yra priėmusi specialią nuostatą dėl žvejų. Nuo 2008 m. veikia nuostata, kad, tarkim, Uosto direkcija, kai paplūdimių maitinimui pila smėlį, turi kompensuoti nuostolius žvejams, nes išgąsdina žuvis, sutrikdo žvejybą.

Svarstydama Lietuvos Baltijos jūros apsaugos sistemos funkcionavimo pakeitimus Vyriausybė nurodė patikslinti ir galimus nuostolius žvejams dėl kitų asmenų veiklos. Kartu planuojama peržiūrėti ir tokių nuostolių kompensacijų apskaičiavimo tvarką, įkainius.

Gali būti, kad kompensacijos žvejams ir sumažės, nes yra tokia tendencija, kad žuvys Baltijos jūroje nyksta. Kažin ar valdžia norės, kad kompensacijos žvejams būtų mokamos, kaip sakoma, tik už menamas žuvis?

Ukrainos branduoliniai objektai kelia didelį susirūpinimą nuo pat karo pradžios prieš beveik 10 mėnesių. Atakos apink kelis iš šių objektų, įskaitant Černobylio elektrinę, kursto nuogąstavimus dėl branduolinės nelaimės.

„Misijų tikslas – apsaugoti elektrines ir užfiksuoti visus bandymus jas paveikti iš išorės, ypač Rusijos agresoriaus vykdomus apšaudymus“, – po susitikimo Paryžiuje su TATENA vadovu Rafaeliu Grossi (Rafaeliu Grosiu) socialiniuose tinkluose paskelbtame pareiškime teigė D. Šmyhalis.

Ukrainiečių premjeras sakė, kad TATENA komandos bus nusiųstos į Zaporižios, Rivnės, Chmelnyckio, Pietų Ukrainos ir Černobylio elektrines, bet terminų nenurodė.

D. Šmyhalis nurodė per susitikimą su R. Grossi dar kartą paraginęs demilitarizuoti Zaporižios elektrinę ir pavadino tai Ukrainos lyderio Volodymyro Zelenskio prioritetu.

TATENA jau yra atsiuntusi komandų į Zaporižios elektrinę, esančią regione, kurį Rusija paskelbė aneksavusi.

„Elektrinės padėtis vis dar labai rizikinga“, – prieš susitikimą sakė R. Grossi. – Pradėjome aiškintis, kaip stiprinti jos apsaugą ir, visų svarbiausia, pasiekti susitarimą elektrinei apsaugoti, kuriame, akivaizdu, turės dalyvauti rusai.“

Ukraina praėjusią savaitę apkaltino Rusijos pajėgas po „žiauraus sumušimo“ sulaikius du svarbius Zaporižios atominės elektrinės – didžiausios Europoje – darbuotojus.

Pastaraisiais mėnesiais reguliariai Rusijos vykdomas Ukrainos energetinės sistemos apšaudymas sutrikdė elektros tiekimą į atomines elektrines ir iš jų, o tai pakurstė nerimą dėl jų saugumo.

Pažymima, kad palio 26 dieną Maskvos centre pasirodė karinė technika ir ginkluoti žmonės, o Federalinė saugumo tarnyba (FSO) paskelbė surengusi vadinamąsias planines taktines pratybas, skirtas neutralizuoti terorizmo grėsmes ir apsaugoti aukštesnės valdžios institucijų objektus.

„The Insider“ teigimu, Rusijos prezidento Vladimiro Putino sargybiniai ruošiasi ginti diktatorių nuo perversmo, o šios taktinės pratybos yra maža dalis specialiųjų priemonių tuo atveju, jei FSO būtų perkeltas į karo režimą.

Rusijos Federacijoje baiminamasi, kad prieš Kremliaus valdžią bus panaudota žiniasklaida, socialiniai tinklai, religinės organizacijos ir net hipnozė.

Norėdami to išvengti, FSO siūlo pasitelkti konfidencialius pokalbius ir kassavaitinius politinius susitikimus, taip pat kolektyvinius apsilankymus šventykloje. Ypatingas dėmesys skiriamas rodėl, kad manoma, jog „priešas“ (ukrainiečiai – aut. past.) turi hipnotizuojančių sugebėjimų.

Be socialinių tinklų ir hipnozės Rusijoje baiminamasi, kad prieš rusų karius bus panaudoti psichokorekciniai žaidimai.

Anksčiau pranešta, kad Rusijos Federacijoje auga nepasitenkinimas tarp mobilizuotų rusų, tačiau kol kas nežinoma, ar tai peraugs į perversmą.

Vidaus reikalų ministro patarėjas  Antonas Geraščenka  įsitikinęs, kad negalima atmesti tikimybės, jog bus siekiama nuversti nuo valdžios V. Putiną. Tačiau iki tol turėtų mirti dar daugiau rusų karių. 2022 metų lapkričio 13 dieną Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovo patarėjas Michailas Podoliakas paskelbė, kad  Rusijoje jau įsibėgėjo perversmas.

Organizuojant reidus, skirtus medienos vagysčių ir kitoms miško pažaidoms užkardyti, pasitelkiama ir kitų institucijų pagalba. Organizuojami bendri valstybinių miškų apsaugos, policijos ir aplinkosaugos pareigūnų reidai, kurie vyksta nuo 2022 m. lapkričio 1 d. ir truks iki 2023 m. vasario 28 d.

Šalies miškuose numatoma kas mėnesį organizuoti mažiausiai po 100 reidų, kurie vyks tiek darbo metu, tiek po ir prieš darbą bei poilsio ir švenčių dienomis.

„Žaliavinės medienos sandėlių ir miškų apsaugai pasitelkiamos techninės priemonės, vaizdo stebėjimo kameros, galinčios realiu laiku perduoti vaizdą apie miške vykstančią veiklą, bepiločiai orlaiviai, leidžiantys operatyviai įvertinti situaciją dideliuose miško masyvuose ir kitos priemonės“, – sakė Valstybinių miškų urėdijos Miško apsaugos skyriaus vadovas Marius Ivanauskas.

Valstybinių miškų urėdijos nuotr.

Administracinių nusižengimų kodekse nuobaudos svyruoja priklausomai nuo pasisavinto – iškirsto medienos kiekio. Pavyzdžiui, iškirtus iki  10 m³ medienos, užtraukia baudą nuo 60 iki 300 Eur.

Kai iškertama daugiau kaip 10 ktm medienos, bauda – nuo 560 iki 1200 Eur. Jei pažeidimas padaromas pakartotinai, bauda – 250 – 1500 Eur ir atitinkamai 1400 – 2400 Eur.

Kiekvienu iš šių atvejų, jei medieną spėta pasisavinti, teks padengti ir žalą įmonei – VĮ Valstybinių miškų urėdijai. Taip pat, įvykdžius savavališką kirtimą, administracinių nusižengimų kodekse nurodyta, kad gali būti skiriamas nusižengimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimas. Sumokėjus baudą ir žalą įmonei taip pat tenka padengti ir padarytą žalą aplinkai. Nuo 2021 m. liepos 1 d. žalą aplinkai išieško Aplinkos apsaugos departamentas. Priklausomai nuo medyno amžiaus, miškų grupės, iškirstos medienos kiekio, už vieną medį žala aplinkai gali siekti ir kelis tūkstančius eurų.

Žaliavinės medienos sandėlių ir miškų apsaugai pasitelkiamos techninės priemonės, vaizdo stebėjimo kameros, galinčios realiu laiku perduoti vaizdą apie miške vykstančią veiklą, bepiločiai orlaiviai, leidžiantys operatyviai įvertinti situaciją dideliuose miško masyvuose ir kitos priemonės.

Valstybiniuose miškuose išskirta daugybė saugomų teritorijų, kuriose ūkinė veikla nevykdoma: tai buveinių apsaugai svarbios teritorijos, jose visi sausuoliai ir krituoliai paliekami natūraliai suirti. Miško lankytojai gali pagalvoti, kad miškininkai tokių plotų netvarko ir pakelėse išvirtusius medžius „padeda“ sutvarkyti savarankiškai, tačiau privalu žinoti, jog pasisavinus kad ir nudžiūvusį medį, tenka padengti ir žalą aplinkai.

Valstybinių miškų urėdija, prižiūrėdama patikėjimo teise valdomą valstybės turtą – valstybinius miškus – saugo juos nuo nelegalios veiklos. Savavališkas  medžių ir krūmų kirtimas, naikinimas arba žalojimas, išvirtusių ir/ar nudžiūvusių medžių pasisavinimas yra administracinis nusižengimas, pažeidėjams yra skiriamos baudos, įrankių konfiskavimas ir kitos teisinės pasekmės įstatymų numatyta tvarka.

Pamačius miške pažeidėją, reikia stengtis užfiksuoti (nufotografuoti, nufilmuoti) įsidėmėti kuo daugiau detalių, pažeidėjo aprangą, transporto priemonės valstybinius numerius, spalvą bei kitas detales ir pranešti telefonu 112.