Per daugelį metų vykdant kelių tiesimo darbus ir net XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje statant „Port-Royal“ stotį istoriniame kairiajame Senos krante, kažkokiu būdu nepavyko aptikti senovinio nekropolio.

Tačiau dėl planų įrengti naują išvažiavimą iš geležinkelio stoties buvo pradėti archeologiniai kasinėjimai.

Prancūzijos nacionalinio prevencinės archeologijos tyrimų instituto (INRAP) antropologė Camille Colonna (Kamil Kolona) spaudos konferencijoje sakė, kad jau dabar esama „rimtų įtarimų“, jog vietovė yra netoli pietinio Liutecijos nekropolio.

Šventojo Jokūbo nekropoliu pramintoje didžiausioje galų ir romėnų laidojimo vietoje Liutecijoje, anksčiau, XIX amžiuje, buvo iš dalies atkasta keletas kapaviečių.

Tačiau iš kapų buvo imami tik brangūs daiktai, o daugybė skeletų, laidojimo aukų ir kitų artefaktų buvo paliekami.

Vėliau nekropolis buvo uždengtas ir vėl nugrimzdo į praeitį.

INRAP komanda aptiko vieną sekciją, kuri dar niekada nebuvo kasinėta.

„To niekas nematė nuo seniausių laikų“, – sakė INRAP prezidentas Dominique Garcia (Dominikas Garsija).

C. Colonna sakė, kad komanda taip pat džiaugiasi radusi skeletą su moneta burnoje, kas rodo, kad žmogus galėjo būti palaidotas II amžiuje.

Kovo mėnesį, pradėjus archeologinius kasinėjimus, buvo atidengta 50 kapų, kurie visi buvo naudojami palaikų laidojimui, o ne kremavimui, kuris tuo metu taip pat buvo įprastas.

Hado keltininkas

Manoma, kad palaikai yra gališkos parisijų genties atstovų (vyrų, moterų ir vaikų), gyvenusių Liutecijoje nuo tų laikų, kai miestą prie Senos upės kontroliavo Romos imperija.

Skeletai buvo palaidoti mediniuose karstuose, kuriuos dabar galima atpažinti tik pagal vinis.

Daugiau nei pusė jų buvo palaidota kartu su tokiomis aukomis kaip keraminiai ąsočiai ir taurės.

Kartais moneta būdavo įdedama į karstą ar net į mirusiojo burną – tuo metu tai buvo įprasta praktika, vadinama Charono obolu.

Graikų mitologijoje Charonas yra Hado keltininkas, o ši moneta buvo laikoma mokesčiu už mirusiųjų sielų perkėlimą per Stikso upę.

Archeologai kapuose taip pat rado avalynę, kurią atpažino pagal mažas vinis, buvusias paduose.

C. Colonna sakė, kad batai buvo dedami „arba prie mirusiųjų kojų, arba šalia jų, kaip auka“.

Taip pat rasta papuošalų, plaukų segtukų, diržų.

Be to, visas kiaulės ir dar vieno mažo gyvūno skeletas buvo rastas duobėje, kurioje, kaip manoma, gyvūnai buvo aukojami dievams.

Kitaip nei kasinėjimų XIX amžiuje metu, šį kartą komanda planuoja išimti viską iš nekropolio ir atlikti analizę.

„Tai leis mums suprasti parisijų gyvenimą iš jų laidojimo apeigų, taip pat jų sveikatą, ištyrus jų DNR“, – sakė C. Colonna.

D. Garcia sakė, kad senoji Paryžiaus istorija apskritai nėra gerai žinoma, o atkasti kapai atveria langą į senovės laikus.

Sklypuose K. Vanagėlio gatvėje atrastos ir trys paauksuotos audinių plombos su Anglijos valdovų Tiudorų dinastijos herbu. Visi šie radiniai bus perduoti saugoti Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Minėtoje teritorijoje archeologiniai tyrimai buvo atliekami prieš planuojamas daugiabučių ir biurų statybas. Jų metu tirtas Vilniaus senamiesčio pakraščiams nebūdingas itin storas – iki 5,5 metrų gylio – kultūrinis sluoksnis, kurį daugiausia nulėmė natūrali griova tarp aukštų šlaitų.

Pasak „Kultūros vertybių paieškos“ direktoriaus pavaduotojos, archeologės Justinos Dobeikienės, dėl tokio reljefo minėtoje teritorijoje žmonėms nebuvo patogu gyventi, todėl XVI amžiuje ji buvo pradėta tvarkyti.

Čia iš miesto buvo vežamas gruntas, kuriuo buvo užpilta griova. Trijų metrų storio grunto sluoksnyje šią vasarą atrastas didelis kiekis įvairiausių radinių – daugiausia molinių indų ir šildymo krosnių koklių fragmentų bei molinių pypkių.

„Tačiau aptiktas ir neįprastai didelis kiekis monetų. Ankstyviausios jų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio denarai, nukaldinti 1440–1492 metais, taip pat Lenkijos karaliaus Jono Albrechto pusgrašiai ir grašiai, nukaldinti 1492–1501 metais“, – sakė J. Dobeikienė.

„Tyrimų metu surinktas didelis kiekis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto monetų, kurių nominalai labai įvairūs: denarai, dvidenariai, pusgrašiai, grašiai ir kiti. Atskiro paminėjimo vertos retos Žygimanto Augusto keturių grašių monetos su Vyčiu, Gediminaičių stulpais ir valdovo profiliu bei obolų monetos. Be to, aptiktas ir Žygimanto Augusto pusgrašių lobis – vienoje vietoje rasta net 10 monetų“, – pridūrė ji.

Tyrimų metu taip pat rasta apie 100 vienetų XVI-XVII amžiaus švininių audinių plombų, kurios viduramžiais Europoje buvo naudojamos tekstilės gaminiams žymėti.

J. Dobeikienės teigimu, dėl radinių ekspozicijos spręs Nacionalinis muziejus.

Įvairių archeologinių tyrimų, atliekamų tiek Kauno mieste, tiek rajone, radinius ir informaciją kaupia Kauno miesto muziejus. Siekdamas daugiau sužinoti apie tai, ką pavyko aptikti vykdomų tyrinėjimų metu, muziejininkas, archeologas Povilas Gadliauskas apsilankė šiame objekte ir pakalbino archeologą Mantą Daubarą.

– Koks šio objekto amžius?

– Remiantis mano tyrimų informacija, galima teigti, kad šis kapinynas yra ankstyvojo valstybinio laikotarpio, XIII–XIV a. sandūros, tačiau jame aptinkama ir kiek vėlyvesnių, XVI a., palaidojimų. Tirdami kapinyną aptikome ir gerokai ankstyvesnių, mezolito laikotarpio, artefaktų.

– Ką pavyko aptikti šių tyrimų metu?

– Vienas radinių – keletas XVIII a. ūkinių duobių, neužterštų vėlyvesnių laikotarpių archeologine medžiaga. Tai leidžia tiksliai datuoti rastą keramiką, kuri daugeliu kitų atvejų būtų datuojama daug platesniu laikotarpiu. Patys įdomiausi, be abejo, degintiniai kapai, kurie tyrėjams visada kelia tuos pačius klausimus – ar tai buvo individualūs, ar grupiniai palaidojimai. Tyrimai dar nebaigti ir turime tik tarpinius duomenis, kuriais remdamiesi galime teigti, kad surastas vienas individualus degintinis kapas, o greta jo – dvi didelės duobės, kuriose greičiausiai palaidota bent keletas individų, tačiau tiksliau į šiuos klausimus atsakyti bus galima po antropologinių tyrimų. Jei pasitvirtintų spėjimai ir paaiškėtų, kad tai grupinis palaidojimas, galima būtų teigti, jog tokia buvo to laikotarpio laidojimo papročių tendencija.

– Galbūt galėtum papasakoti apie palaikų deginimo paprotį?

Visas Nemuno senasis slėnis yra prieledyninės upės dugnas, kuriame susiformavo smėlingi, gerai besidrenuojantys dirvožemiai, greta didelė upė – pastovus maisto ir vandens šaltinis.

– Deginimo papročius tyrinėjo archeologas Gediminas Petrauskas savo daktaro disertacijoje. Seniausi degintiniai palaidojimai Lietuvos teritorijoje datuojami vėlyvuoju geležies amžiumi. Laikui bėgant, deginimo paprotį keitė inhumacinis, kartais kartu randami ir degintiniai, ir griautiniai palaidojimai. Įdomu tai, kad netoli nuo dabar tiriamos vietos archeologė Kristina Rickevičiūtė, 1990–1991 m. vykdydama archeologinius tyrimus, aptiko griautinių palaidojimų, datuojamų romėniškuoju ir tautų kraustymosi periodais.

– Kokių radinių pavyko aptikti tyrimų metu? Galbūt galėtum apie juos trumpai papasakoti?

– Dauguma radinių iš palaidojimų tradiciniai. Daugiausia tai įvairūs žalvariniai papuošalai ir jų fragmentai. Kulautuvos kapinynas pasižymi turtingomis įkapėmis. Pirmasis šį objektą aptiko archeologas Eugenijus Ivanauskas, tuo metu daugelio dėmesį patraukė tyrimų metu rasti net penki sidabro lobiai. Jie nebuvo tokie, kokius turbūt daugelis įsivaizduoja. Tai buvo santykinai nedideliame plote surasti sidabriniai dirbiniai. Šiandien tiriamuose palaidojimuose mums taip pat pavyko aptikti sidabrinių papuošalų ir jų fragmentų – tipologiškai jie atitinka papuošalus, rastus ankstesnių tyrimų metu. Daugiausia tai pasaginių segių zoomorfiniai galai, žiedų ir apyrankių fragmentai bei viena sveika, tačiau perdegusi sidabrinė segė. Pavyko aptikti ir keletą mezolito laikotarpiu datuojamų skelčių, tačiau su kapinynu jos neturi nieko bendra. Galima drąsiai teigti, kad šioje vietovėje žmonės gyveno ir mezolito laikotarpiu, tai patvirtina ir ankstesnių tyrimų metu surinkta informacija.

Manto Daubaro nuotr.

– Ar kažkuo ypatinga vietovė, kurioje įrengtas šis kapinynas?

– Visas Nemuno senasis slėnis yra prieledyninės upės dugnas, kuriame susiformavo smėlingi, gerai besidrenuojantys dirvožemiai, greta didelė upė – nuolatinis maisto ir vandens šaltinis. Šiandien visas reljefas aplink atrodo daug lėkštesnis, nei buvo anksčiau. Tyrinėjant šios vietovės LiDAR žemėlapį, aiškiai matyti vandens suneštos senvagių salpos. Vykdant ankstesnius tyrimus, paaiškėjo, kad aplinkinis reljefas yra smarkiai pakitęs. Tuo metu, kai mūsų tiriamas kapinynas buvo naudojamas, t.y. XIII–XVI a., jis turėjo būti daug labiau išreikštas reljefe, nei yra dabar, – buvo įrengtas ant ganėtinai aukštos, išsiskiriančios kalvos.

Nekasinėta vieta

Nuo praėjusios savaitės prie Muzikinio teatro esančiame sodelyje pluša archeologai. Iki šiol daugiausia kasinėtas Kauno senamiestis, o teritorija už senosios miesto sienos buvo tarsi pamiršta. Dabar atsirado proga patikrinti, kokios vertybės glūdi anapus istorinės Kauno sienos.

Šiuo metu Miesto sodelyje atvertos kelios duobės, kuriose archeologai ieško istorijos pėdsakų. Jose matyti net keli sluoksniai. Viršutinis – šių laikų, kuris galėjo būti suformuotas XX a. pradžioje. Giliau prasideda vadinamasis kultūrinis sluoksnis, kuriame glūdi senojo Kauno gyvenimo paslaptys. Maždaug pusantro metro gylyje atrastos kapavietės, tačiau archeologai pažiūrės ir tai, kas glūdi dar šiek tiek giliau.

"Dabar viena duobė yra 1,6 m gylio. Tai jau yra daug. Mes kasame iki geologinio sluoksnio, ten, kur jau nebėra žmogaus veiklos pėdsakų. Kai atkasime baltą smėliuką, toliau kasti nebus prasmės, nes būsime prisikasę prie buvusio jūros dugno, o viską, kas yra aukščiau, mes turime ištirti. Manau, kad šioje vietoje duobė bus iki 2 m gylio, bet visose vietose yra skirtingi maksimalūs duobės gyliai", – apie vykdomus kasinėjimo darbus kalbėjo archeologinių tyrimų koordinatorius Olegas Fediajevas.

Anot O.Fediajevo, seniau manyta, kad už gynybinės sienos gyventojų nebuvo, tačiau radinių gausa paneigė šią teoriją.

Visas Miesto sodelis archeologų patikrintas nebus. Specialistai parenka vietas, kur tvarkant šią Kauno erdvę numatytos gilios intervencijos.

"Mes parenkame vietą pagal tai, kur bus tvarkant atliekami kasimo darbai. Kadangi yra projektuojamas takas su apšvietimu, ten mes ir žiūrime. Arčiau Muzikinio teatro bus naikinamos klombos, bus padarytas natūralus nuolydis, tad ir čia turime patikrinti. Trečia perkasa bus dar arčiau Laisvės alėjos. Mes iš tiesų neieškome ten, kur norėtumėme, mes kasame ten, kur reikia, ir žiūrime, ko ten yra", – aiškino archeologas.

Planuojama, kad Miesto sodelyje išvis bus atvertos aštuonios duobės: trys didesnės ir penkios mažesnės. "Iš viso 40 kv. m", – planuojamą archeologinių kasinėjimų plotą patikslino O.Fediajevas.

Paneigti mitai

Archeologiniai kasinėjimai leido į Kauno istoriją pažvelgti visai kitomis akimis. Atrastos kapinės bei įvairūs daiktai liudija apie anapus senosios Kauno miesto sienos vykusį gyvenimą.

Galime tvirtai pasakyti, kad iki XVII a. vidurio miestas tęsėsi gerokai toliau į rytus.

"Pirmiausia, iki šio buvo manoma, kad šioje Kauno dalyje nieko nėra, nes visas Senamiestis yra už sienos. Mes tai paneigėme ir galime tvirtai pasakyti, kad iki XVII a. vidurio miestas tęsėsi gerokai toliau į rytus. Čia atkastas labai rimtas sluoksnis, parodantis, kad gyvenimas vyko ir šioje dalyje, kuri jau buvo už miesto ir nebuvo saugoma. Tai rodo didelė įvairovė indų ir kitų radinių. Aiškiai matyti, kad čia vyko ūkinė veikla. Mes siūlysime, kad ta Senamiesčio zona bent jau jungtų visą sodelį", – apie tai, kaip kasinėjimai koreguoja senojo Kauno ribas, aiškino O.Fediajevas.

Miesto gynybinė siena Kaune pastatyta apie 1620–1640 m. Tada padaugėjo karų, todėl siena turėjo apsaugoti nuo priešų.

"Vienas mūsų tikslų – pažiūrėti, ar gynybinė Kauno siena turėjo apsauginį griovį, nes viduramžiais prie daugumos tvirtovių sienų tokie buvo", – pasakojo archeologas.

O.Fediajevas priminė Kauno istorijos vingius ir paskui klaidingai padarytas išvadas apie kapavietes. Jis pasakojo, kad 1650–1655 m. Kaunas buvo sudegintas karo su Maskva metu, kai maskoliai užėmė visą Lietuvą, išniekino bažnyčias, jas degino. Po 50 metų teritoriją užėmė švedai ir lygiagrečiai įvyko maro epidemija, tad Kaunas neatsigavo iki pat XIX a.

"Todėl šioje vietoje nėra XVIII a. radinių. Tuo metu čia buvo viskas apleista. Tik po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, carinė valdžia XIX a. viduryje čia suprojektavo Laisvės alėją ir parką. Tada pažymėjo, kad čia buvo kapinės. Pagal tuos įrašus nurodoma, kad kapinės yra XVIII–XIX a. laikotarpio, tačiau pagal radinius matome, kad kapinės yra gerokai senesnės. Šie kasinėjimai atskleidė naujų Kauno istorijos vingių", – pastebėjo archeologinių tyrimų koordinatorius.

Šią savaitę visai netoli nuo dabar kasinėjamo Miesto sodelio, atrastos iki tol nežinomos kapinės, kurios dar labiau pakoreguos Kauno istorijos puslapius. E.Ožeškienės gatvėje, ties Laisvės alėjos pabaiga, tiesiant požemines komunikacijas, kaušu užkabinti ir į paviršių iškelti žmonių kaulai. Kaip paaiškėjo, šioje vietoje gali būti XVI a. kapinės, tačiau jos iki šiol nebuvo pažymėtos jokiuose rašytiniuose šaltiniuose.

Toks radinys miesto centre gerokai nustebino ne tik darbus atliekančius darbininkus, bet ir archeologus. Planuojama artimiausiu metu atlikti išsamesnius tyrimus, pažiūrėti, kokio dydžio kapinės per laiką buvo paslėptos po keliais žemių sluoksniais. Neatmetama, kad gali būti atrasta ir žymių Kauno žmonių palaikų.

Dėl atrastų istorinių kapinių kiek ilgiau nei planuota truks E.Ožeškienės gatvės važiuojamosios kelio dalies tvarkymo darbai.

E.Ožeškienės gatvėje atkastos iki tol niekur nepažymėtos kapinės.

Didieji radiniai

Visai netoli miesto sienos atvėrus kelių metrų skersmens duobę, apie 1,6 m gylyje archeologai rado senąsias kapines, apie kurias retas kaunietis yra girdėjęs. Spėjama, kad čia gali būti XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios palaikai.

"Išvalę kapą žiūrėsime, ar jame yra įkapių. Pagal jas galima tiksliau spręsti, kada žmogus buvo palaidotas. Matyti, kad žmonės buvo palaidoti pagal krikščioniškąją tvarką, kai galva nukreipta į vakarus, kad žvilgsnis būtų į rytus, kur yra Jeruzalė. Tik kunigai buvo laidojamo priešingai, kad prižiūrėtų savo aveles", – apie atrastų palaikų padėtį aiškino O.Fediajevas.

Ties kapaviete atrastas akmeninis takelis. Jis yra gerokai vėlesnių laikų, greičiausiai – XIX a. antrosios pusės. Takai čia turėjo būti išvedžioti cariniu laikotarpiu didžiojoje sodelio dalyje, mat tuomet šioje Kauno vietoje buvo įkurtas parkas.

"Galvojau, kad čia koplyčia, nes pagal senus šaltinius, kapinėse ji turėtų būti. Tačiau kai atidengėme daugiau, pamatėme, kad čia tako pagrindas. Prieš Muzikinio teatro statybas čia buvo įkurtas parkas ir pridaryta takų, prisodinta medelių. Greičiausiai ant tako viršaus buvo lentos arba skaldelė, bet jos kol kas nematyti", – rodydamas į akmeninį grindinį kalbėjo archeologas. Jis pridūrė, kad esamą duobę reikės kiek praplatinti tam, kad pasimatytų, koks buvo takelio plotis.

Buvusio gyvenimo šukės

Tai, kad palei senąją miesto sieną vyko gyvenimas, rodo atkasti įvairūs indų likučiai. Miesto sodelyje jų ypač gausu, tačiau archeologai pažymėjo, kad ne visi radiniai atguls į Kauno miesto muziejų. Smulkiausios dalys vėl bus užkastos.

O.Fediajevas įvairias duženas, šukes bei kitus rastus daiktus nuvalė ir išdėliojo saulėje, kad šie pradžiūtų ir atsivertų tikrasis vertybių grožis. "Kauno dienai" archeologas pradėjo vardyti, kokius daiktus aptiko ties miesto siena šiuo metu atvertoje duobėje.

"Absoliuti dauguma radinių yra XVI–XVII a. vidurio indai, dalis jų – vietinių totorių gamybos. Yra ir kitokios keramikos, padengtos žalia glazūra, tad ji čia atkeliavo iš kitur, galbūt iš kitos gatvės. Taip pat radome čerpių gabaliukų bei koklių", – rodydamas radinius pasakojo O.Fediajevas.

Kokio tai galėtų būti laikotarpio radiniai, archeologams padeda nustatyti ilgametė patirtis bei kolegų įžvalgos. Štai dabar atrasti kokliai yra kvadratiniai, turintys įdubimą. Būtent tokių formų buvo naudoti maždaug XVII a.

"Šukių per savo darbą perrenkame ne dešimtimis, o šimtais tūkstančių, tad galime gan lengvai pasakyti, kokio tai laikotarpio radinys", – pridūrė archeologijos profesionalas.

Palei miesto gynybinę sieną rasta įvairių indų šukių, monetų, koklių ir kitų XVI a. gyvenimo likučių.

Kasinėjant atrasti ir "A" inicialu padabinta koklių dalis. "Nebūtinai tai turėjo būti kilmingesnių žmonių, bet tikrai galima manyti, kad šie kokliai priklausė aukštesnio statuso žmonėms, galbūt čia gyveno koks bajoraitis", – tikino archeologas Olegas.

Miesto sodelyje archeologai rado ir monetų. Čia aptikti Žygimanto Augusto dinarai, Žygimanto Vazos šilingai.

Kaip minėta, šioje Kauno dalyje gyvenimas virė iki XVII a. vid., nes po karo su Maskva, teritorija buvo okupuota, neliko dviejų trečdalių gyventojų. Jie vėl šioje miesto dalyje pradėjo kurtis tik apie XIX a.

"Toliau yra radinių, susijusių su kapais. Pirmiausia radome kaulų, kurie buvo perkasti ir stūksojo gana negiliai. Taip pat yra karsto vinių, radome net išlikusių su mediena. Čia kapų gali būti labai daug. Vien kelių metrų duobėje radome keturias kaukoles, kiek jų bus dar giliau – niekas nežino", – apie tai, kad teritorijoje gausu kelių amžių senumo liekanų, pasakojo O.Fediajevas.

Jis pažymėjo, kad dalis rastų vertybių bus perleistos Kauno miesto muziejui.

"Dalis radinių keliaus į muziejų, dalis – į vieną iš šių duobių, nes tiesiog negalime gausybės maišų šukių vežti į muziejų. Dalis šių radinių yra statistiškai naudingi, nes nurodo, kad tai kažkokio puodo dalis, bet realiai jie nėra vertingi. Jų suklijuoti nėra šansų, išmesti negalima, todėl reikia užkasti ten, kur buvo rasta, bei ataskaitoje pažymėti koordinates. Galbūt dar po 100 metų kiti archeologai pažiūrės mano ataskaitą, pažiūrės, kur yra užkasta keramika. Tuomet bus kitos technologijos, kurios galbūt leis iš smulkių detalių atkurti visumą", – teigė O.Fediajevas.

Sodelio tvarkymo darbai

Vykdant Laisvės alėjos rekonstrukciją, Kauno miesto savivaldybė užsimojo atnaujinti ir ties Valstybiniu Kauno muzikiniu teatru esantį Miesto sodelį. Siekiama, kad šios dvi erdvės būtų vizualiai vientisos.

"Manome, kad skveras savo funkciją atlieka neblogai, tad norime perkelti vaikų žaidimo aikštelę, atnaujinti fontaną ir sudėti naują grindinį, kuris būtų vientisas kaip Laisvės alėjoje", – kiek anksčiau "Kauno dienai" apie darbus minėtame sodelyje kalbėjo Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis.

Anot jo, po tvarkymo darbų Miesto sodelyje bus atnaujintas ne tik sodelio grindinys, bet ir apšvietimas, tad čia bus dar maloniau lankytis. Statybininkai darbus pradės tada, kai bus baigti archeologiniai kasinėjimai bei suderinti visi reikiami dokumentai.

Sinagogoje atrastas objektas – po bima (kelių laiptelių pakyla, ant kurios atliekamos religinės apeigos) esantis rūsys, kuris tikėtina užgriuvo Antrojo pasaulinio karo metu, kai sinagoga dar buvo naudojama. Vėlyvas minimo objekto užgriuvimas leido išsaugoti rastas paauksuotas memorialines plokštes hebrajiškais rašmenimis. Tarp griuvenų taip pat rastos XVIII a. pabaigos Jekaterinos II sidabrinės monetos. Taip pat rasta kolonų, grindų plytelių, lubų tinko liekanų, atkasta ritualinė vonia ir kitokių radinių.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės ir Geros valios fondo pirmininkė Faina Kukliansky sako, kad

„Vilniaus žydai susijaudinę, džiaugiasi tuo, kas yra surasta kasinėjant šitą akropolį“. „Kai kurie užrašai ant bimos, pavyzdžiui, yra apskritai sensacingi. Mes turime padėkoti visai grupei archeologų, kurie iš visos širdies per tokį trumpą laiką tiek atrado. Kadangi mes daugiau pinigų neturėjome kasinėjimo darbams, bet per tokį trumpą laiką sugebėjo padaryti tokį didelį darbą ir padaryti sakyčiau pasaulinės reikšmės atradimą“, – sakė F. Kukliansky.

Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Deividas Matulionis sako, kad reikėtų vadovautis tarptautinių ekspertų rekomendacijomis, kad sinagogos nereikėtų atstatyti, o ją tik įamžinti.

Kai kurie užrašai ant bimos, pavyzdžiui, yra apskritai sensacingi. Mes turime padėkoti visai grupei archeologų, kurie iš visos širdies per tokį trumpą laiką tiek atrado.

„Norėčiau visų pirma padėkoti tarptautinei archeologų grupei, kuri atliko šiuos kasinėjimus, tai nėra pirmieji kasinėjimai. 2011 metais prasidėjo kasinėjimai, po to jie buvo tęsiami kelis kartus. Iš tiesų, turbūt mūsų svarbiausias uždavinys yra apsispręsti, ką daryti su šita vieta. Todėl su Lietuvos žydų bendruomene ir Geros valio fondu kaip tik kalbamės apie tai, kad pagaliau reikėtų padėti tašką visame šitame reikale ir taip, kaip ekspertų komisija 2018 metais priėmė sprendimą, – jokio čia atstatymo sinagogos nereikėtų, bet reikėtų įpaminklinti Didžiąją sinagogą naujomis moderniomis priemonėmis, komunikacinėmis ir multimedijos priemonėmis, ir padaryti tam tikrą traukos vietą tiek Lietuvos gyventojams, tiek pasaulio turistams, kurie čia tikrai surastų įdomų objektą. Kuris garsina Lietuvą ir turi garsinti ateityje. Todėl darysime viską, kad tą klausimą pabaigtume tinkama linkme, ir jokio sprendimo nebus padaryta, kuris prieštarautų Lietuvos žydų bendruomenės interesams. Tai tokia būtų vizija artimiausiu metu“, – sakė D. Matulionis.

Pasak D. Matulionio, pirmiausia reikėtų išspręsti Didžiosios Vilniaus sinagogos vietos nuosavybės klausimą, nugriauti teritorijoje esantį buvusio vaikų darželio pastatą, parengti sinagogos įamžinimo projektą. Kiek tam reikėtų lėšų, pasak jo, kol kas neaišku. D. Matulionio teigimu, galbūt būtų galima gauti tarptautinių fondų paramos. Vyriausybė taip pat esą neturėtų likti nuošalyje.

Pasak užsienio reikalų viceministro Dariaus Skusevičiaus, Vilniaus Didžiosios sinagogos radiniai ir pats istorinis objektas yra labai svarbus visai Lietuvai.

„Šis objektas yra tam tikras simbolis, parodantis ir leidžiantis mums dar kartą permąstyti žydų tautos kultūrinio paveldo ilgaamžiškumą ir kiek tai davė visai Lietuvai jos raidos kelyje. Šie dabar atliekami darbai yra labai svarbūs ir žvelgiant į kitus metus, juos Lietuvos Seimas yra paskelbęs žydų istorijos, Vilniaus Gaono metais. Tai tikimės, kad bus rastas tinkamiausias būdas įprasminti šį kultūros paveldo objektą ir jis dar labiau mums padės suprasti mūsų bendrą istoriją“, – sakė D. Skusevičius.

Vilniaus Didžiosios sinagogos archeologiniai kasinėjimai finansuojami Geros valios fondo lėšomis. Projekto partneriai – Lietuvos žydų bendruomenė, Izraelio senienų tarnyba, Vilniaus miesto savivaldybė.

Vilniaus Didžiosios sinagogos tiksli pastatymo data nėra žinoma. Istorikai mano, kad ji buvo pastatyta po 1633 metų Vladislovui IV Vazai suteikus žydams privilegiją įkurti kvartalą Vilniuje. Sinagogos architektas nėra žinomas.

Vilniaus Didžioji sinagoga buvo 25 m ilgio, 22,3 m pločio ir 12,1 m aukščio. Dar 2 metrus buvo įleista į žemę. Teigiama, kad šie žydų maldos namai savo dydžiu ir puošnumu pranoko visas Abiejų Tautų Respublikoje pastatytas sinagogas. Kai kurie autoriai teigia, kad į ją tilpdavo iki 5000 žmonių. Ją įrengė pagal visus tuomečius ritualinius reikalavimus. Manoma, kad mūrinė sinagoga buvo renesanso architektūros stiliaus.

„Tokių rūsių apskritai yra labai nedaug. Iki šiol Lietuvoje tikrai nebuvo žinoma nė viena sinagoga, po kuria būtų įrengtas rūsys. Jis dar nėra pilnai atidengtas, bet mes jį bandome paruošti bendrai vizitacijai, kuri vyks ketvirtadienį“, – BNS antradienį sakė archeologas Justinas Račas.

Rūsyje po bima, t.y. pakyla, nuo kurios skaitoma Tora, anot jo, buvo laikomos senos knygos, nes pagal tikėjimą žydai negalėjo išmesti, sudeginti nė vienos knygos, kuriose minimas Dievo vardas.

„Nepasiekėm dugno dar, nes ten labai daug griuvenų. Dar valomės. Mažai tikėtina, kad ten atrasime kažkokios literatūros, kadangi ten yra drėgna, bet dar visko gali būt“, – teigė archeologas.

Anot J. Račo, spėjama, kad po bima esantis rūsys buvo užgriautas per Antrąjį pasaulinį karą. Pasak archeologo, griuvenos padėjo apsaugoti unikalias sinagogos detales nuo vagysčių.

Kadangi ta sinagoga po karo buvo palikta atvira – kas norėjo, tą, matyt, išsinešė, o rūsys toks ir liko, koks buvo naudojimo metu, kaip ir užsikonservavo.

„Kadangi ta sinagoga po karo buvo palikta atvira – kas norėjo, tą, matyt, išsinešė, o rūsys toks ir liko, koks buvo naudojimo metu, kaip ir užsikonservavo. Ten tikrai unikalių bimos detalių randame, jos pagamintos iš vario, geležies, kitų architektūrinių detalių“, – pasakojo J. Račas.

Archeologai teigia, kad pastato griuvėsiai padėjo išsaugoti rūsyje rastas paauksuotas memorialines plokštes hebrajiškais rašmenimis, taip pat ir XVIII a. Jekaterinos II-osios sidabrines monetas. 

Vilniaus Didžioji sinagoga buvo viena didžiausių žydų religinių institucijų Rytų Europoje. Ji garsėjo kaip svarbus žydų dvasinis ir švietimo centras, suteikęs Lietuvos sostinei Šiaurės Jeruzalės vardą. 

Mūrinė renesanso–baroko stiliaus Vilniaus Didžioji sinagoga pastatyta XVII a. iki tol čia stovėjusios medinės sinagogos vietoje. Ilgainiui šalia maldos namų susiformavo viešas miesto žydų gyvenimo centras.

Per Antrąjį pasaulinį karą Didžioji sinagoga ir kiti komplekso pastatai stipriai apgriauti. 1955–1957 metais pastatų liekanos buvo sulygintos su žeme, o 1964 metais jos vietoje pastatytas vaikų lopšelis-darželis. 

Neliko šaligatvio

2017 m. T.Daugirdo g. 1 sklype pradėti archeologiniai žvalgomieji kasinėjimai. Jų metu teko nuardyti  šaligatvį, demontuoti gatvės apšvietimo atramas.

Kultūros paveldo departamento (KPD) Kauno skyriaus vyriausiosios valstybinės inspektorės Astos Niaureckaitės viešbučiui "Daugirdas" pateiktame raštiškame atsakyme nurodoma, kad Lietuvos jėzuitų provincijos vykdomų archeologinių kasinėjimų metu po T.Daugirdo gatvės važiuojamąja dalimi rasti XVI a. skliautiniai pamatai, todėl teko projektą koreguoti. Būtent dėl atkastų istorinių rūsių teko ardyti ir šaligatvį.

"Po važiuojamąja dalimi atidengus XVI a. skliautinius pamatus, numatyta įrengti atraminę sienelę, kuri sulaikys gatvės ir žemių griūtį nuo T.Daugirdo gatvės. Ruošiant vietą atraminės sienelės poliams įrengti, reikėjo laikinai demontuoti šaligatvį", – prieš dvejus metus viešbučio atstovams teigė KPD Kauno skyriaus vedėjas Svaigedas Stoškus.

Deja, "Daugirdo" viešbučiui toks spendimas pridarė rūpesčių. Šaligatvis iki šiol nesutvarkytas, o laikinas leidimas galios nežinia kiek laiko.

Dėl išardyto šaligatvio ir apšvietimo turistams sunkiau patekti į viešbutį bei neužtikrinamas saugumas.

Pėstieji priversti eiti važiuojamąja kelio dalimi bei tiesiog gatvėje iš automobilių krauti lagaminus, o naktimis – vaikščioti neapšviesta gatve. Tokius dalykus turistai labai pastebi, jiems tai sukelia neigiamų emocijų, kurios išliejamos viešojoje erdvėje, taip kenkiant viešbučio ir viso Kauno įvaizdžiui.

"Miestas giriasi, kad tvarkomos gatvės, tačiau kai kur reikalai tiesiog stovi vietoje ir nejuda. Greta esančiame sklype dėl kasinėjimų iki šiol nesutvarkytas nei šaligatvis, nei gatvės danga, tačiau atrodo, kad Kaunas tuo nesuinteresuotas. Miestas leidžia, kad toks kelias vestų į turistinį objektą", – apgailestavo "Daugirdo" viešbučio vadovė Ernata Krivickienė.

Valdininkai neišgirdo

Dėl šios situacijos "Daugirdo" vadovai ne kartą kreipėsi tiek į jau buvusį savivaldybės administracijos direktorių Gintarą Petrauską, tiek į Miesto tvarkymo skyrių, tačiau jų dėmesio nesulaukė.

"Tokia situacija susidarė dėl netinkamai organizuojamų ir vykdomų statybos darbų. Statytojas neskyrė prioriteto, kad pirmiausia būtų įrengta gatvės atraminė sienelė, sutvarkytas šaligatvis ir gatvės apšvietimas, taip normalizuojant greta esančio turistinio objekto – viešbučio funkcionavimą. Suprasdami, kad 32 arų sklype archeologiniai kasinėjimai gali užsitęsti dar papildomus metus, prašome savivaldybės išduodamais leidimais daryti įtaką statytojams dėl kuo greitesnio važiuojamosios dalies atlaisvinimo. Prašome įpareigoti statytoją statybos darbus organizuoti taip, kad nebūtų pažeisti aplinkinių gyventojų interesai ir nestabdoma jų ūkinė-komercinė veikla", – tokiu raštu dar praėjusių metų liepą "Daugirdo" vadovai kreipėsi į savivaldybę, tačiau atsakymo nesulaukė.

Viešbučio atstovus stebina, kad yra taikomi dvigubi standartai, nes įprastai statybų rangovai įpareigojami sutvarkyti tai, kas buvo sugadinta, o šiuo atveju valdininkai užmerkia akis ir palieka projektą be jokios priežiūros.

"Dabar atlikta tik dalis kasinėjimų, tad viskas ir dešimtmečius gali tęstis. Lietuvos jėzuitų provincija žemės sklypu naudojasi neatlygintinai, tai gali sau neskubėdami viską daryti. Jau dveji metai, kai tapome situacijos įkaitais. O juk mūsų veikla paremta sutartimis su įvairiomis turizmo agentūromis, iš anksto suplanuotos rezervacijos. Svečių saugumas ir ramus poilsis turi būti užtikrintas pagal iš anksto sudarytas sutartis", – pastebėjo "Daugirdo" viešbučio vadovė.

Ji dėl demontuoto šaligatvio kreipėsi ir į Kultūros paveldo departamentą, tačiau jų atsakymas taip pat daug vilčių nesuteikė. Raštuose paveldosaugininkai kartojo, kad projekte numatyta sutvarkyti šaligatvį, tačiau kada bus pradėti realūs darbai, niekas tiksliau pasakyti negali.

Pasak E.Krivickienės, savivaldybė ne tik nekreipė dėmesio į prašymus įpareigoti statytojus sutvarkyti šaligatvį, tačiau pati dar labiau pablogino situaciją. Vasaros pabaigoje, ruošiantis popiežiaus atvykimui į Kauną, miestas išdavė daugiau leidimų Senamiesčio gatvėms tvarkyti ir taip paliko "Daugirdo" viešbutį be normalaus privažiavimo kelio.

"Kai buvo pradėta Prieplaukos krantinės rekonstrukcija, T.Daugirdo gatvės atkarpa tapo akligatviu, nes eismas Jėzuitų skersgatviu vyksta tik viena kryptimi – galima įvažiuoti. Nebuvo apvažiavimo žiedu ir svečius į viešbutį atvežęs transportas buvo priverstas manevruoti atbuline eiga, taip sukeldamas papildomų spūsčių", – sakė ji.

Padaryta žala

Sugadintas šaligatvis, gatvės danga ir apšvietimas – ne vieninteliai "Daugirdo" atstovų skundai: dėl esą netinkamai sutvirtintos gatvės, pradėjo skilti pastato sienos.

"Liepos mėnesį jie iškasė duobę ir pajudėjo pamatai. Negali būti duobė kasama greta pastato, arčiau nei per 10–15 m, o jie iškasė tiesiog per gatvę, kur atstumas yra apie 5 m. Jie tokius kasinėjimus tikriausiai vykdė ne pagal konstruktorių nurodymus, nes pirmiausia turi būti įkalami poliai, įrengiama atraminė gatvės spūdį laikanti sienelė, o tik tada prasideda kasinėjimai. Statybų generalinis rangovas bendrovė "Projektana" darė viską atvirkščiai, todėl pas mus pradėjo skilti sienos", – piktinosi "Daugirdo" atstovai.

Anot jų, gruntas pajudėjo ne tik nuo pastato svorio, tačiau ir nuo sunkiosios technikos, kuri T.Daugirdo g. 1 sklype įrengė atraminius polius ir vežė į statybvietę reikiamas medžiagas.

"Daugirdo" viešbučio vadovė teigė, kad pagal faktinių aplinkybių fiksaciją padaryta žala – beveik 29 tūkst. eurų, tačiau suma dar gali didėti, nes neaišku, kokių pažeidimų dar gali atsirasti, kai remonto metu bus nuimtos pastato apdailos plokštės. Šiuo metu žala įvertinta tik pagal antstolių užfiksuotas nuotraukas.

Apie pastato įtrūkimus buvo informuota viešbučio draudimo bendrovė, tačiau jų ekspertai, įvertinę situaciją, nustatė, kad žala atlyginama nebus, nes tai nėra draudiminis įvykis.

Savo raštiškame atsakyme "Lietuvos draudimas" viešbučiui aiškino, kad žalos priežastis – natūraliam statinio judėjimui įtaką darantys veiksniai. Anot ekspertų, tokie veiksniai gali būti gamtos, atsirasti dėl temperatūrų svyravimų, drėgmės ar grunto atšilimo ir kt. Statinio judėjimą gali lemti technogeniniai veiksniai, kurie gali atsirasti atliekant požeminę statybą ar nuo aplink statomų statinių bei įrenginių vibracijos.

"Įvertinus įvykio aplinkybes, atsakomybė tenka būtent statybų rangovui, dėl kurio atliekamų statybos darbų ir atsirado minėti įtrūkimai", – rašoma draudimo kompanijos "Daugirdui" atsiųstoje išvadoje.

Dėl išardyto šaligatvio ir apšvietimo turistams sunkiau patekti į viešbutį bei neužtikrinamas jų saugumas.

Apie kaimynų kasinėjimų padarytą žalą viešbučio teisininkai pranešė BTA draudimui, kuriame yra apsidraudusi statybos darbus vykdanti bendrovė "Projektana", ir Lietuvos jėzuitų provincijai.

Deja, ir šį kartą "Daugirdo" atstovai nesulaukė dėmesio, niekas nepanoro atlyginti padarytos žalos, todėl dabar ruošiamas ieškinys ir konfliktas persikels į teismą.

Pretenzijų nesulaukė

"Kauno diena" pasidomėjo, kas atsakingas dėl apsauginės sienelės įrengimo darbų – rangovas "Projektana" ar sklypo savininkai.

Dienraštis klausė, kaip T.Daugirdo g. 1 sklype buvo atlikti darbai – pirmiau iškasta duobė, o vėliau įkalti poliai, ar, atvirkščiai, pirmiau įkasti poliai, o tik tada atkasta duobė ir senieji rūsiai.

Darbus atlikusios bendrovės "Projektana" statybos direktorius Žilvinas Ramaška tepasakė, kad visi darbai atlikti pagal rangos sutartį.

"Į šį klausimą geriau galėtų atsakyti rangovas. Kiek pati esu susipažinusi su darbų vykdymo specifika, buvo įrengti gręžtiniai poliai, įsukant sraigtą-grąžtą ir užbetonuojant per grąžto centre esantį vamzdį polių, vėliau ant polių viršaus įrengta jungiamoji viršutinė dalis. Įrengiant šio tipo pamatus (gręžtinius) jokia vibracija nevyksta. Taigi, viskas atlikta taip, kaip ir numatyta techniniame projekte", – darbų eigą bandė aiškinti Kauno jėzuitų gimnazijos Plėtros skyriaus vedėja Edita Zarembienė.

Paklausus, ar, jos nuomone, minėtame sklype atlikti darbai galėjo turėti įtakos "Daugirdo" viešbučio sienų skilimui, jėzuitų atstovė patikino, kad iš viešbučio nėra gavę jokio skundo, o tokią žalą galėjo padaryti ir kitų gatvių remonto darbai.

"Apie viešbučio "Daugirdas" sienų skilimą girdžiu pirmą kartą. Labai liūdna, jei tikrai įskilo sienos. Jokių pretenzijų iš viešbučio nesame gavę, tad ir susipažinti neturėjome galimybės. Vasarą darbai vyko ne tik Daugirdo g. 1 sklype, buvo tvarkoma ir Prieplaukos gatvė, kurioje buvo naudojama vibracinė technika asfalto pagrindams ir pasluoksniams sutankinti. Be to ir pats viešbutis vykdė rekonstrukcijos darbus, todėl būtų klaidinga teigti, kad būtent dėl mūsų vykdomų darbų pradėjo skilti sienos", – sakė E.Zarembienė.

Ji patikino, kad išardytas šaligatvis taip pat nėra pamirštas. Jis bus sutvarkytas. "Gatvės apšvietimo įrenginiai demontuoti nebuvo, demontuoti tik šviestuvai, kurie buvo sklype", – teigė Kauno jėzuitų gimnazijos atstovė.

Ji pridūrė, kad jau dabar sklype atlikta nemažai darbų. Šiemet jie bus tęsiami.

"Archeologai atliko archeologinius žvalgymus ir detaliuosius tyrimus 1,5 tūkst. kv. m. plote iš 2,2 tūkst. kv. m. Šio proceso nepaskubinsi, viskas vyksta labai kruopščiai, svarbi kiekviena rasta nuolauža, detalė ar moneta. Ačiū Dievui, oras buvo palankus ir jie galėjo dirbti iki gruodžio. Pavasarį darbai bus tęsiami toliau. Įrengti gręžtiniai pamatai, kurie atlieka ir apsaugos funkciją, kad ant archeologų, kai jie dirba žemesniame nei 2 m gylyje, nuo gatvės neužvirstų žemės.

Šis projektas svarbus dėl to, kad sklype, kuriame statomas daugiafunkcis mokslo ir sporto centras, yra senieji XVI–XVII a. rūsiai. Tai yra Kauno miesto vertybė ir pasididžiavimas. Jėzuitų bendruomenė, planuodama šio centro statybą, prisiėmė ir didžiulį įsipareigojimą – restauruoti ir išsaugoti šiuos rūsius. Kol sklypas neištyrinėtas ir iš jo neišvežtos žemės, kiti darbai negali būti vykdomi. Vėliau planuojama pirmo etapo statyba. Apie pabaigą kalbėti dar anksti, gimnazijai labai reikia sporto salės ir kitų patalpų, tad esame suinteresuoti, kad šis pastatas atsirastų kuo greičiau", – sakė E.Zarembienė.

Miesto pozicija

Kauno miesto savivaldybės atstovai apgailestavo, kad "Daugirdo" viešbutis patiria laikinų nepatogumų, tačiau patikino, kad didelių problemų dėl šaligatvio išardymo nėra, nes Senamiestyje galioja kelio ženklas "Gyvenamoji zona", kuris suteikia teisė pėstiesiems vaikščioti važiuojamąja kelio dalimi.

"T.Daugirdo gatvėje, kaip ir daugelyje kitų Senamiesčio vietų, šaligatvių plotis yra susiklostęs istoriškai. Nors ir neatitinka šiuo metu statybos techniniuose reglamentuose numatyto minimalaus šaligatvio pločio, jo keisti nėra galimybės. Dėl šios priežasties Rotušės aikštėje ir jos prieigose, įskaitant ir T.Daugirdo gatvę, nustatytas "Gyvenamosios zonos" eismo režimas, kuris nurodo, kad čia pėstieji gali eiti važiuojamąja dalimi, o vairuotojai privalo suteikti jiems pirmenybę. Be to, negalima važiuoti didesniu nei 20 km/val. greičiu. Taigi pėstieji T.Daugirdo gatvėje gali eiti važiuojamąja dalimi", – aiškino Transporto ir eismo organizavimo skyriaus vedėjas Paulius Keras.

Jam pritarė ir Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis, kuris sakė, kad minėtame T.Daugirdo gatvės sklype šaligatvio plotis nesiekė nė metro.

"Mums svarbu, kad jėzuitai kuo greičiau pasistatytų sporto centrą. Suprantame, kad "Daugirdas" patiria tam tikrų nepatogumų, bet tai nėra argumentas, kad būtina šiandien sutvarkyti šaligatvį. Pėstieji gali pirmumo teise vaikščioti pačia gatve. Sutvarkius 60 cm šaligatvį, problema praktiškai nepasikeistų", – įsitikinęs jis.

A.Pakalniškis informavo, kad miestas šių metų antroje pusėje planuoja remontuoti T.Daugirdo ir netoli esančią Santakos gatvę. Žinoma, prieš tai statybų rangovai turės ties statybviete atstatyti gatvės pagrindus, kurie galėjo būti pažeisti sunkiosios technikos.

"Stebime, kada baigsis archeologiniai kasinėjimai, kaip vyks statybos ir pradėsime tvarkyti po jų didžiųjų darbų, nes kai sutvarkysime gatvę, statybinė technika jau turėtų nevažinėti", – sakė Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas.

Specialistas sakė, kad vasaros pabaigoje norėta kuo geriau pasitikti popiežių, todėl buvo suintensyvinti Senamiesčio gatvių tvarkymo darbai. Anot jo, tvarkant miestą dažnai pasitaiko laikinų nepatogumų, tačiau reikia pakantumo ir supratimo, kad po to bus visiems patogiau.

Jis patikino, kad yra girdėjęs ir apie skylančias "Daugirdo" viešbučio sienas, tačiau, anot jo, vertinti žalą nėra savivaldybės kompetencija. Šiais klausimais jis patarė kreiptis į Statybos inspekciją.

Be to, laukiama Baltarusijos sprendimo, kad būtų galima patvirtinti Kosto Kalinausko tapatybę.

Per bene dvejus metus archeologams pavyko rasti dvidešimt 1863–1864 metų sukilimo dalyvių palaikų, tarp jų ir sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko bei Konstantino Kalinausko palaikus.

„Praėjusiais metais radome 17 palaidojimų ir tikėjomės šiais metais rasti dar keturis, bet, deja, radome tik tris palaidojimus. Dar vieno sukilėlio tikslios palaidojimo vietos ir palaikų neradome. Sunku net pasakyti dabar, kur tie palaikai gali būti“, – BNS sakė Nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyriaus vedėjas Valdas Steponaitis.

Vienas iš keturių

Šiemet tikėtasi rasti Stanislovo Išoros, Boleslovo Kolyškos, Julijono Lesnevskio ir Tito Dalevskio palaikus. Manoma, kad dar nerasti vieni palaikai yra vieno iš šių sukilėlių. Trys iš šios ketveriukės – S. Išora, J. Lesnevkis bei T. Dalevskis – buvo sušaudyti, o B. Kolyška – pakartas.

„Iš to, ką mes žinome, yra labai nedidelis pasirinkimo ratas, reikės dar sukonkretinti su antropologais ir teismo medikais“, – teigė V. Steponaitis.

K. Stoškaus nuotr.

T. Dalevskis iš visų keturių sukilėlių buvo jauniausias, jis sušaudytas 1864 metų sausio 11 dieną, tuo metu jam buvo 23-eji. Jis buvo Vilniaus gubernijos, Lydos apskrities bajoras, taip pat Maskvos universiteto Teisės fakulteto studentas. T. Dalevskio sesuo Apolonija buvo sukilimo vado Z. Sierakausko žmona.

Vyriausias iš šios ketveriukės buvo J. Lesnevskis. Liublino gubernijos bajoras, grafo Grabovskio ekonomas Vilniaus gubernijoje buvo suimtas už valstiečių raginimą prisidėti prie sukilimo, už tai sušaudytas 1863 metų birželio 22 dieną, kai jam buvo 31-eri.

Praėjusiais metais radome 17 palaidojimų ir tikėjomės šiais metais rasti dar keturis, bet, deja, radome tik tris palaidojimus. Dar vieno sukilėlio tikslios palaidojimo vietos ir palaikų neradome.

Dar vienas sušaudytas sukilėlis buvo S. Išora. Jam bausmė įvykdyta 1863 metų birželio 3 dieną, kai šiam buvo 25-eri. Jis iš šios ketveriukės yra vienintelis dvasininkas – dirbo Vilniaus vyskupijoje, taip pat buvo Žaludko (Lydos apsk.) kunigas vikaras. Per sukilimą S. Išora buvo Liudviko Narbuto sukilėlių būrio kapelionas. Carinė valdžia S. Išorą sučiupo už viešą Tautinės vyriausybės manifesto perskaitymą bažnyčioje.

Vienintelis iš šios ketveriukės pakartas sukilėlis – B. Kolyška, jam mirties bausmė įvykdyta 1863 metų birželio 9 dieną. Mūšyje prie Gudiškio B. Kolyška buvo paimtas į nelaisvę. 25-erių B. Kolyška kaip ir T. Dalevskis studijavo teisę Maskvos universitete, buvo Lydos apskrities bajoras. Kilus patriotinėms manifestacijoms, 1861 metais jis emigravo į Italiją, tačiau kilus sukilimui grįžo į Lietuvą ir Kauno apskrityje subūrė karinį būrį. Prie B. Kolyškos vadovaujamo būrio prisidėjo ir kiti būriai, taip atsirado Dubysos pulku pavadinta rinktinė.

Reiks baltarusių politinio sprendimo

Kad rasti Z. Sierakausko palaikai, neabejojama, tą patvirtina rastas žiedas, beveik neabejojama ir dėl K. Kalinausko, tačiau tapatybei patvirtinti reikalingas DNR tyrimas.

Pasak archeologo V. Steponaičio, tam, kad iki galo būtų galima atlikti tapatybės nustatymą ir konstatuoti, jog tai yra K. Kalinausko palaikai, reikės politinio Baltarusijos sprendimo.

„Su baltarusiais užmegzti santykiai. Baltarusiai buvo atvažiavę pas mus ir apžiūrėjo mūsų tyrimų vietą bei tyrimų laboratorijas, dabar bandoma su jais suderinti K. Kalinausko brolio palaikų ištyrimą“, – teigia V. Steponaitis.

K. Kalinausko brolis palaidotas Svisločiuje, šeimos kape. Būtent šalia šio Vakarų Baltarusijos miesto, tuometinėje Gardino gubernijoje gimė ir augo K. Kalinauskas.

Baltarusiai K. Kalinauską laiko vienu iš savo šalies nacionalinių didvyrių, jo asmenybė gausiai įamžinta ne tik Baltarusijos miestų gatvėse, tačiau ir mokykliniuose vadovėliuose.

Tolesni darbai priklausys nuo tvarkybos darbų

Pasak archeologo V. Steponaičio, tolesni archeologiniai tyrimai priklausys nuo Gedimino kalno tvarkymo darbų, todėl kol kas neaišku, kada tiksliai kitąmet archeologai vėl grįš tyrinėti Gedimino kalno.

„Mes dar norėtume nuo dabartinės vietos pasislinkti link bokšto. Ten yra dar keletas kvadratinių metrų, kur galima tikėtis to paskutinio palaidojimo. Mes susikoncentravę į paskutinio sukilėlio palaikų paieškas, bet čia tik kitais metais, nes žiemą tikrai nekokios sąlygos kasinėti“, – sakė archeologas.

Šiuo metu visi Gedimino kalne rasti 1863–1864 metų sukilimo vadų ir dalyvių palaikai yra Vilniaus universiteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros saugyklose.

„Jie jau ištirti ir saugojami, kol bus perlaidoti“, – BNS pasakojo V. Steponaitis.

Vyriausybės sudaryta komisija šių metų gegužę nusprendė sukilimo vadų Z. Sierakausko ir K. Kalinausko bei kitų sukilimo dalyvių palaikus palaidoti Rasų kapinių centrinėje koplyčioje. Planuojama, kad iškilminga ceremonija turėtų vykti 2019 metų vasarą, dalyvaujant ir Lenkijos valstybės pareigūnams.

Pasak sprendimą priėmusios Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos pirmininko Romo Pakalnio, sklype rasta prastai išlikusių pastatų pamatų ir geriau išlikusių rūsių, juos nuspręsta apsaugoti.

„Atsirado nauji duomenys, kadangi teritorijoje buvo atlikti archeologiniai tyrimai ir rasti ten seniau stovėjusių pastatų rūsiai, pamatai. Dėl rūsių vertinimo taryba balsavo, kad juos reikėtų laikyti vertingąja savybe. Aš dėl asmeninių aplinkybių buvau nusišalinęs nuo šito klausimo svarstymo“, – kalbėjo jis.

R. Pakalnis negalėjo pasakyti, kieno užsakymu atlikti tyrimai.

„Bendrovė, matydama, kad yra visuomenės susidomėjimas, greičiausiai, ir finansavo tuos architektūrinius tyrimus. Ten yra akivaizdūs dalykai ir dėl turinio ginčytis kaip ir neišeina. Ten, kur yra prokurorų reikalai, ten kiti dalykai. Vertinimo tarybai rūpi nustatyti vertingąsias savybes, ir tai buvo padaryta. O kaip toliau elgtis su šita vieta, čia jau yra kitų žmonių atsakomybė“, – sakė jis.

Pasak R. Pakalnio, kol kas taryba neturi planų kituose posėdžiuose tikslinti teritorijos vertingųjų savybių.

„Nebeįsivaizduoju, ką čia galima svarstyti. Nebent ten yra vamzdynai ar šildymo trasos, tai juos demontuojant, gal bus dar kas nors rasta. Bet čia yra normali praktika, kad tokius darbus atliekant dalyvautų archeologas ir matytų, kas vyksta“, – sakė jis.

Nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Rewo“, teritorijoje planuojančios plėtrą, vadovas Edvinas Malevskis BNS teigė detaliau tarybos sprendimą galėsiantis komentuoti, kai su juo susipažins.

„Posėdis vyko antradienį, šiandien mes žinome tik bendrinę informaciją. Laukiame oficialaus dokumento – posėdžio protokolo su aiškiai identifikuotais saugotinais objektais. Tada spręsime dėl tolesnių veiksmų. Tikrai nieko nežinojome apie saugotinus objektus ir dar ir dabar nesuprantame ir nežinome, kas ten gali būti saugotina, nes neturime oficialaus protokolo, kuriame būtų išskirtos saugotinos dalys“, – sakė jis.

E. Malevskis patvirtino, kad statinių liekanos rastos atliekant darbus, tačiau teigė nežinantis, kodėl nuspręsta jas pripažinti vertingomis.

Vykdant bet kokio pobūdžio darbus senamiesčio zonoje vykdomi ir archeologiniai tyrimai, beveik visada kas nors randama.

„Vykdant bet kokio pobūdžio darbus senamiesčio zonoje vykdomi ir archeologiniai tyrimai, beveik visada kas nors randama. Šiuo atveju rastos kažkokios liekanos, sudaryta archeologų išvada, kurioje nebuvo išskirtos saugotinos detalės. Ši išvada ir svarstyta posėdyje. Taigi esame šiek tiek nustebę ir laukiame oficialaus dokumento, kad galėtume realiai pervertinti situaciją ir planuoti tolesnius veiksmus“, – teigė jis.

Šią savaitę Kultūros paveldo departamento Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba posėdyje nusprendė patikslinti Vilniaus senamiesčio vertingąsias savybes, jas papildant trijų namų sklype Žygimantų g. 12, 12A rūsių liekanomis, lauko akmenų grindinių fragmentais sklypo Žygimantų g. 12, 12A šiaurinėje dalyje bei Kiaulių skersgatvio liekanomis sklypo Žygimantų g. 12, 12A šiaurės rytų kampe, prie pirmo namo šiaurinės sienos, taip pat antro namo šiaurės rytų patalpoje.

„Rewo“ skelbė 16,8 mln. eurų projekto plėtrą Žygimantų gatvėje planuojanti pradėti šį rudenį. Žygimantų g. 12A suplanuotas dviejų korpusų namas su 73 butais.

2017 metais, kai bendrovė surengė architektūros konkursą, Kultūros paveldo departamento Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nusprendė, kad teritorija turi vertingąją savybę – Vilniaus senamiesčio panoramą nuo dešiniajame Neries krante esančio pėsčiųjų pasažo, jungiančio Kalvarijų gatvę su buvusio viešbučio „Lietuva“ (dabar „Radisson Blu Hotel Lietuva“) prieigomis.

Nepaisydama šio sprendimo, teritoriją valdanti bendrovė „Žygimantų 12“, nugriovė čia stovėjusį pastatą. Tačiau Kultūros paveldo departamentas nurodė jį atstatyti. Praėjusį gruodį teismo sprendimu „Žygimantų 12“ leista laikinai šio nurodymo nevykdyti.

Šį balandį Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė įmonės skundą, kuriuo ji siekė panaikinti Kultūros paveldo departamento tarybos sprendimą. Bendrovė planavo teismo sprendimą skųsti.

Spalio pabaigoje Vilniaus apygardos prokuratūra pranešė teisme sieksianti, jog būtų panaikintas statybos leidimas daugiabučiui Žygimantų gatvėje. Anot prokurorų, kad sklypas, kuriame planuojama statyti daugiabutį, patenka į Vilniaus senamiesčio teritoriją, o suprojektuotas keturių aukštų pastatas su mansarda, gali pažeisti jo erdvinę struktūrą.

Projektą „Rewo“ nori įgyvendinti su teritoriją valdančia bendrove „Žygimantų 12“. Pastaroji priklauso Kipre registruotai įmonei „Anised Enterprised limited“, o „Rewo“ valdo Andrius Voišnis, įmonei vadovauja Edvinas Malevskis, Edvinas Lukaševičius ir Mindaugas Devėnas.

Juos apžiūrėjęs Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto profesorius Vykintas Vaitkevičius teigia, kad atrastuose pilkapiuose būtų galima aptikti ir įvairių vertingų radinių.

„Pagal išvaizdą, turėtų būti apie IX amžiaus, galbūt VIII amžiaus antra pusė, galbūt X amžiaus. Ten gali būti įvairių radinių – karinės diduomenės, gali būti su žirgais susiję radiniai, nes lietuviams buvo būdingos žirgų aukos, gali būti ir netikėtumų – niekada nežinai“, – BNS teigė archeologas.

V. Vaitkevičius su kolegomis išmatavo naujus pilkapius, jų dydis svyruoja nuo 5,5 iki 12 metrų skersmens ir nuo 0,5 iki 1,8 metro aukščio. Juos archeologas jau kitąmet norėtų atidžiau patyrinėti.

„Būtų galima kokį apardytą pilkapį patyrinėti. Birštoniečiai pamatytų tai, ko nematę. Yra ir gerai išlikusių pilkapių, yra ir pažeistų“, – BNS sakė V. Vaitkevičius.

Archeologo teigimų, Birštone yra mažiausiai 13 pilkapių, jie kompaktiškai išsidėstę visame mieste.

Būtų galima kokį apardytą pilkapį patyrinėti. Birštoniečiai pamatytų tai, ko nematę.

„Čia taip gražiai sužaidžia – vienoje pusėje Vytauto kalnas, o kitoje pusėje yra naujas akcentas, kuris sako, kad čia yra labai gili mūsų šaknis. Čia nuostabiausia, kas gali būti“, – BNS teigė archeologas.

Pasak archeologo, atrasti pilkapiai reikšmingi Birštonui, kaip augančiam miestui, vis ieškančiam būdų, kaip pritraukti ir išlaikyti žmones.

V. Vaitkevičiaus teigimu, atradimas nustebino ir Nemuno kilpų regioninio parko specialistus.

„Man atrodo, kad tai be galo svarbu ir tapatybės prasme, gali eiti vaikai, jaunimas, nekalbu apie Nemuno kilpų parko žmones, direkcijos žmones, kuriems pasakius apie pilkapius akys žibėjo“, – BNS pasakojo V. Vaitkevičius.

Archeologo žiniomis, atrasti pilkapiai neiškasinėti metalo ieškotojų, todėl realu juose atrasti net senovinių kalavijų, suvenyrų, ženkliukų, juvelyrinių dirbinių.