Antrasis pasaulinis karas smarkiai paveikė ne tik valstybių, žmonių likimus, bet ir architektūros raidą. Okupuotoje Lietuvoje projektavimas pasuko bendrųjų SSRS tendencijų linkme, o karo pabėgėliai lietuvybę toliau puoselėjo diasporoje. Kauno technologijos universteto (KTU) Architektūros ir statybos instituto (ASI) vyriausiojo mokslo darbuotojo manymu, žmonių, kuriuos naikinantis sovietinis režimas nubloškė už Lietuvos ribų, kūryba yra svarbi lietuviškosios architektūros istorijos dalis.

Jau daugiau nei 20 metų lietuvių architektūros istoriją tyrinėjantis V. Petrulis teigia, kad išeivijos architektų darbai gali reikšmingai papildyti žinias apie architektūrinės kūrybos tradicijas ir suteikti platesnį kontekstą įvairių procesų priežastingumams.

Naujausias V. Petrulio su komanda atliktas darbas būtent tam ir skirtas – tyrinėti lietuvių architektūrinį palikimą JAV po Antrojo pasaulinio karo.

Lietuviškas kryžius pasaulinėje Niujorko parodoje, autorius Jonas Mulokas, 1964 m. / Mulokų šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Svarbus tautiniam identitetui

JAV kaip emigracijos kryptį lietuviai renkasi nuo senų laikų. Po Antrojo pasaulinio karo, bėgdami nuo Sovietų Sąjungos represijų, į Šiaurės Ameriką atvyko net apie 40 tūkst. lietuvių. Skirtingai nuo ankstesnių emigrantų, jie buvo karo pabėgėliai.

„Kartu su trečiąja emigracijos banga į Šiaurės Ameriką atkeliavo ir nemažai architektų, kurie jau buvo pradėję savo karjerą ar studijas Lietuvoje“, – sako V. Petrulis. Tiesa, įgytas išsilavinimas negarantavo profesinės praktikos galimybių, tad teko įveikti ne tik kalbos barjerą, bet ir gauti vietinius atestatus, leidžiančius verstis architekto praktika. „Lengviau įsitvirtinti pavyko jaunajai kartai, kuri įstojo studijuoti į JAV ar Kanados aukštąsias mokyklas“, – teigia KTU docentas.

Sudėtinga profesinė adaptacija reikšmingai prisidėjo, kad užsakymų naujai atvykusieji ieškojo pirmiausia lietuvių bendruomenėje, kuri architektūrai suformavo ir politinę užduotį – naujai statomi pastatai turėjo prisidėti prie tautinio identiteto puoselėjimo.

„Architektūra turėjo tapti ne tik kaip atpažįstama ir patraukli vieta burtis bendruomenei, bet ir pristatant Lietuvos vardą pasauliui. Tikėtasi, kad lietuvių statyti ir stilistiškai unikalūs pastatai dar kartą primins pasauliui apie Lietuvą, kuri turi savitą kultūrą, kalbą, istoriją ir kurios valstybingumas privalo būti atkurtas“, – apie išeivijos architektų siekius pasakoja V. Petrulis.

Šv. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią Čikagoje projektavo architektas Jonas Mulokas ir dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas, 1957 m. / Mulokų šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Tikėjimo įtaka stiliui

Sovietinėje Lietuvoje likusiems architektams teko prisitaikyti prie okupacijos realijų. Iš karto po Antrojo pasaulinio karo modernią architektūrą, už kurią, kaip primena V. Petrulis, Kauno miestas 2023 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, pakeitė stalinistinis režimas ir jo architektūra.

„Vėliau vėl grįžta prie modernizmo, tačiau ekonomiškoji jo versija buvo kuriama vadovaujantis politiniu šūkiu – pigiau, daugiau, greičiau. Dažniausiai tai reiškė ir prasčiau. Nenuostabu, kad iš Lietuvos pasitraukę architektai jautė pareigą tęsti lietuviškąją architektūros tradiciją, kuri okupacijos sąlygomis buvo varžoma“, – papildo KTU docentas.

Dalydamasis tyrinėjimų rezultatais, V. Petrulis atskleidžia, kad susiformavusiam lietuvių išeivijos architektūriniam stiliui įtaką darė tikėjimas: „Didžioji dalis lietuvių išeivijos JAV buvo katalikai, tad nenuostabu, kad ši karo pabėgėlių karta statė bažnyčias, vienuolynus, o šalia jų – mokyklas ir kultūros centrus.“

Vienas ryškiausių jo išskirtų pavyzdžių – 1956 m. Market parko rajone pastatyta Čikagos Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia, kurioje atsispindi neobaroko ir etninės architektūros elementai.

Ant bokštų keliamos medžio drožybos inspiruotos karūnos – unikalus lietuviškumo ženklas, kurio nerasime nei Lietuvos, nei kitų šalių architektūroje.

„Ko gero, originaliausias sprendimas – Lietuvos medinių koplyčių interpretacija mūro statyboje. Monumentalios, ant bokštų keliamos medžio drožybos inspiruotos karūnos – unikalus lietuviškumo ženklas, kurio nerasime nei Lietuvos, nei kitų šalių architektūroje“, – lietuvių pabėgėlių architektūros bruožus atskleidžia KTU tyrėjas.

Architektūrologas papildo, kad lietuviškąjį identitetą atspindi ir Jėzuitų vienuolyno ir Jaunimo centro kompleksas Čikagoje. Pasak jo, vizualinis akcentas – spalvotų plytų sienelė su Vyčio siluetu neleidžia suabejoti pastato paskirtimi.

Lietuvos išeiviai nebuvo vieninteliai, bandę savo architektūrą puoselėti JAV – lenkai statė barokiniais bokštais išsiskiriančias bažnyčias, o Čikagoje esančiame ukrainiečių miestelyje bažnyčias puošė jiems būdingi kupolai. Vis dėlto, kaip pabrėžia V. Petrulis, lietuviai, ieškodami savito architektūrinio charakterio, buvo išradingiausi.

Viešpaties Jėzaus Atsimainymo bažnyčia Niujorke, architektas Jonas Mulokas, 1961 m. / Mulokų šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Primena praeities klaidas

Nors pirminis lietuvių išeivijoje suprojektuotų pastatų politinis tikslas pamažu blėsta, prisiminęs šių dienų aktualijas, KTU tyrėjas mato dar didesnę prasmę įvertinant ir pripažįstant tokį paveldą.

„Šiandien, kai pasaulis vėl susiduria su grėsmėmis, lietuviškasis palikimas įgauna naują prasmę. Tai ne tik praeities atspindys, bet ir priminimas dabarčiai ir ateities kartoms“, – teigia KTU mokslininkas.

Pastaraisiais dešimtmečiais plečiantis paveldo sampratai, juo nebelaikoma vien gražiausių ar technologiškai įspūdingiausių pastatų kolekcija, bet įtraukiami ir praeities procesų liudijimai. „Vieni liudijimai atskleidžia žmonijos kūrybiškumą ir pažangą, o kiti – perspėja apie klaidas“, – sako V. Petrulis.

Karai ir jų padariniai – vienos didžiausių žmonijos katastrofų, apie kurias primena ne tik sugriauti miestai, koncentracijos stovyklos ar masinės kapavietės, bet ir žmonių bandymai išgyventi.

„Buvimas egzilyje ir kūrybiškumo panaudojimas siekiant net ir architektūrinėmis priemonėmis pasiųsti žinią apie tautos teisę į valstybingumą – tai dar vienas reikšmingas pasakojimas. Lietuviškos simbolikos kupina architektūra yra tarsi paminklas Šaltajam karui. Tai turi rūpėti ne tik lietuviams, bet ir visai žmonijai“, – įsitikinęs tyrėjas.

Jo paties manymu, pabėgėlių, tik lietuvių ar kartu ir kitų tautų, palikimas turėtų būti įvertintas ne tik visuomenės, bet ir įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Kaip aiškina V. Petrulis, vertingais šiuos pastatus turi laikyti ne tik juos sukūrusi bendruomenė, bet ir pabėgėlius priėmusi valstybė.

„Pabėgėlių iš Europos priėmimas turėtų būti interpretuojamas kaip neatsiejama ir reikšminga amerikiečių ir kanadiečių istorijos dalis. Taip šis palikimas taptų bendras“, – svarsto ekspertas.

Įtraukimas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ne tik pagerbtų atminimą tų, kurie išgyveno išeivijos išbandymus, bet ir primintų žmonijai apie praeities klaidas. „Deja, karo pabėgėliai ir jų likimai tremtyse išlieka aktualia problema ir XXI a.“, – sako V. Petrulis.

Siekdama nustatyti, kaip susiformuoja visuomenės požiūris į tai, kokie pastatai laikytini paveldu, H.A.Doğan siūlo naują požiūrį, grįstą žvilgsnio sekimo technologija. Eksperimento, kurio metu dalyviai buvo prašomi žiūrėti į Kauno ir Ankaros architektūros objektų fotografijas, buvo fiksuojama, kokios architektūros ypatybės ar bruožai turi įtakos tam tikriems objektams, kaip kultūros paveldui, vertinti.

Remdamasi eksperimento rezultatais, KTU Architektūros ir urbanistikos tyrimų centre dirbanti tyrėja H.A.Doğan pasiūlė modelį, kuris gali numatyti, kaip žmonės suvokia pastatų paveldą. Šis modelis galėtų būti naudingas formuojant su architektūros paveldo išsaugojimu susijusias gaires ir veiksmų planą.

Žvilgsnio sekimas

Pasak iš Turkijos kilusios KTU mokslininkės, žvilgsnio sekimo technologija paprastai naudojama rinkodaros ir elgesio tyrimuose, ypač vertinant vartotojų pasirinkimų prioritetus. Šis metodas pagrįstas dviejų kamerų įrašais: pirmoji fiksuoja, kur žmonės žiūri, o antroji – akių judėjimą.

Naudojantis šiuo metodu galima sekti, kuri vaizdinė detalė patraukė žmogaus dėmesį, kai jie renkasi ir vertina vieną ar kitą objektą.

„Taigi, man kilo mintis: kodėl gi nepasinaudojus tuo pačiu principu norint suprasti, kaip žmonės vertina kultūros paveldą?“ – aiškina H.A.Doğan.

Modernistinės architektūros tyrimas Turkijos sostinėje Ankaroje ir Kaune atskleidė, kad žmonių sprendimus veikia septyni rodikliai: ornamentai, medžiagos, linijos, spalvos, patina, išraiškingi architektūros elementai ir pastato pakeitimai vėlesniu laikotarpiu.

Kuo daugiau žinių

Mano tyrimas dar labai naujas, žvilgsnio sekimo technologijų naudojimas statinio paveldo vertinimo kontekste vis dar analizuojamas.

Tyrėja teigia, kad kultūros paveldo vertinimas neatsiejamas nuo prisiminimų ir asociacijų. Remiantis suvokimo teorijomis, kai žmonės ką nors pamato pirmą kartą, tam objektui vertinti jie naudoja savo ankstesnes žinias. Pavyzdžiui, pasak KTU mokslininkės, ornamentai daro didžiausią įtaką vertinant pastatą kaip paveldą, nes šie elementai yra glaudžiai susiję su konkrečiais architektūros etapais, istorija.

„Dažnai manoma, kad ornamentai laikomi tik dekoratyviniu elementu, tačiau tinkamai naudojami jie atspindi visuomenės tapatybę ir prisiminimus bei vietą“, – sako dr. H.A.Doğan.

Anot tyrėjos, tradicinės medžiagos, patamsėjusios metalinės detalės, vertikalios linijos, išraiškingi architektūros elementai, tokie kaip frontonai ar bokšteliai, žmonėms sukuria įspūdį, kad pastatas gali būti paveldo objektas. Tai susiję su kultūriniais prisiminimais arba išankstinėmis žiniomis apie tai, kas gali būti paveldas. H.A.Doğan taip pat pabrėžia, kad priestatai ar pastatų pakeitimai, kuriuose naudojamos šiuolaikinės medžiagos, neigiamai veikia žmonių suvokimą.

Mokslininkė daro išvadą, kad tam, jog statinys būtų suvoktas kaip paveldas, visuomenei reikia pateikti atitinkamos informacijos, kuri padėtų gilinti žinias apie architektūros paveldo vertinimą globaliame kontekste.

Vertina selektyviai

H.A.Doğan šią temą nagrinėjo savo daktaro disertacijoje, už kurią pelnė Baltijos universitetų programos (BUP) doktorantūros apdovanojimą už geriausią daktaro disertaciją socialinių ir humanitarinių mokslų kategorijoje.

„Mano tyrimas dar labai naujas, žvilgsnio sekimo technologijų naudojimas statinio paveldo vertinimo kontekste vis dar analizuojamas. Džiaugiuosi, kad savo tyrimu prisidėjau prie skaitmeninių metodų ir biometrinių matavimų vystymo humanitariniuose moksluose – metodų, kurie paveldo studijose nėra plačiai naudojami“, – sako KTU mokslininkė.

Tyrimo metu atskleistos žinios galėtų padėti architektams ir institucijoms rengiant kultūros paveldo išsaugojimo strategijas. Remdamasi tyrimo rezultatais, KTU mokslininkė taip pat sukūrė modelį, kuris gali numatyti, kaip žmonės suvokia pastato paveldo potencialą.

„Užaugau apsupta paveldo objektų ir pastatų, jie visada buvo svarbi mano gyvenimo dalis. Vis dėlto ilgainiui pastebėjau, kad nors paveldo pastatai yra svarbūs man, kiti žmonės neretai juos vertina selektyviai, o architektūrinių paveldo statinių aplinka jiems tik sudaro foną, o ne atsiduria dėmesio centre“, – teigia H.A.Doğan.

Ji teigia, kad ateityje, lavinant dirbtinį intelektą, modelio skaičiavimai galės būti automatizuoti.

Kauno analizė

H.A.Doğan šia tema atliko ne vieną tyrimą. Jų metu mokslininkė daugiausia dirbo su Kauno modernizmo paveldo pastatų, kuriuos miestas pristatė paraiškoje, skirtoje UNESCO pasaulio paveldo vardui gauti, atvaizdais.

Nominacinė paraiška „Modernusis Kaunas: optimizmo architektūra, 1919–1939“ Pasaulio paveldo centrui buvo pateikta dar 2021 m. sausį, o šių metų birželio–liepos mėnesiais paaiškės, ar Kauno modernizmas taps penktuoju Lietuvos objektu, įrašytu į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Paraiškoje nominuojama teritorija apima Kauno Naujamiesčio ir Žaliakalnio seniūnijas, kuriose vieni iš svarbiausių objektų – KTU Centriniai rūmai, Tyrimų laboratorija, kurioje šiandien įsikūręs KTU Cheminės technologijos fakultetas, ir daugelis kitų. Šie pastatai puoselėja autentišką interjerą, yra išsaugoję modernizmo architektūros fragmentų.

Sprendimą, ar išbraukti Vilniaus Žaliojo tilto skulptūras iš kultūros vertybių registro, paveldosaugininkai turėtų priimti iki Kalėdų, sako Kultūros paveldo departamento (KPD) vadovė Diana Varnaitė.

Anot jos, dėl Žaliojo tilto skulptūrų spręs viena iš penkių KPD sudarytų Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų. Dėl Kauno Aleksoto tilto simbolių artimiausiu metu analogišką sprendimą turėtų priimti Kaune veikianti vertinimo taryba.

„Yra toks sutarimas, kad ne vėliau, kaip iki Šv.Kalėdų, t. y. dar gruodį tas svarstymas įvyktų. Konkrečiai - dėl Žaliojo tilto skulptūrų. Bus pavedimas kitai vertinimo tarybai, kuri posėdžiauja Kaune, spręsti dėl Aleksoto tilto“, - sakė D.Varnaitė.

Kultūros ministras Šarūnas Birutis prieš daugiau nei savaitę pasirašė įsakymą, kuriuo sprendžiant dėl teisinės apsaugos nurodoma nevertinti objektų, kuriuose esama sovietinių ar nacistinių simbolių - SSRS ar nacistinės Vokietijos vėliava, herbas, svastika, SS ženklas, kūjis ir pjautuvas, penkiakampė žvaigždė ir pan. Taip pat okupacine simbolika pripažįstami nacionalistų, SSRS komunistų partijos vadovų atvaizdai, organizacijų ar į juos panašūs simboliai.

Pasak D.Varnaitės, šios naujos taisyklės leidžia vertinimo tarybai priimti sprendimus dėl minėtų objektų teisinės apsaugos panaikinimo.

„Aš tikiuosi, kad bus priimti sprendimai dėl teisinės apsaugos nuėmimo. (...) Yra vienas „bet“ - kadangi Žaliasis tiltas su visomis vertybėmis dar yra paskelbtas ir valstybės saugomu, jei vertinimo komisija priims sprendimą, kad panaikinama apsauga, toliau seks valstybės saugomos vertybės statuso panaikinimo procedūros iniciavimas“, - paaiškino D.Varnaitė.

Anot jos, šiuo metu KPD ir taip jau yra leidęs Vilniaus savivaldybei nukelti skulptūras restauruoti. Jei bus panaikinta skulptūrų apsauga, savivaldybė galės su skulptūromis elgtis kaip su savo nuosavybe, t. y. jas demontuoti, jų visiškai nebeeksponuoti, perkelti į kitą vietą ir pan. D.Varnaitė pripažino, kad savivaldybė galėtų nuspręsti skulptūras išvežti ir į Grūto parką.

„Galbūt tai galėtų būti kaip svarstymo objektas. Be jokios abejonės, aš esu tikra, kad jų šiukštu negalima sunaikinti. Bet tada reikėtų spręsti, kur jas saugoti. (...) Gal ir kita vieta atsirastų - girdėjau įvairių pasvarstymų visuomenėje. Bet iš esmės tai leistų spręsti lanksčiai klausimą, kur jas padėti“, - sakė KPD vadovė.

D.Varnaitė atkreipė dėmesį, kad vertinimo tarybos sudaromos ne iš valstybės tarnautojų, o iš geriausių savo srities specialistų - paveldosaugininkų, architektų.

Šiuo metu veikia penkios KPD sudarytos vertinimo tarybos: dvi jų skirtos archeologijai ir laidojimo vietoms, kitos - bendro pobūdžio kultūros paveldo objektų klausimams spręsti. Dvi posėdžiauja Vilniuje, viena - Kaune. Šios tarybos nustato kultūros vertybių reikšmingumą, vertingąsias savybes, įrašo arba išbraukia vertybes iš Kultūros vertybių registro, tikslina jame esančių objektų duomenis.

Vilniaus savivaldybė anksčiau yra skelbusi net kelis konkursus dėl skulptūrų restauravimo, tačiau norinčiųjų tai padaryti nenukėlus jų nuo tilto neatsirado. Šiuo metu savivaldybė nėra paskelbusi naujo konkurso, nors KPD yra leidęs skulptūras restauravimui nuimti.

Keturios skulptūrų grupės, vaizduojančios kareivius, darbininkus, valstiečius ir studentus, ant Žaliojo tilto pastatytos 1952 metais.

Kritikai sako, kad skulptūros yra sovietinės propagandos dalis ir žeidžia žmones, kovojusius už Lietuvos išsivadavimą iš sovietų okupacijos.