Pasitarnaus mokslui

Arktinę svajonę įgyvendinti po trejų metų trukusio intensyvaus pasiruošimo K. Juška pradėjo pernai, kai burine jachta plaukė nuo Klaipėdos iki Trumsės – vieno šiauriausių miestų pasaulyje, dažnai vadinamo vartais į Arktį.

„Šių metų vasarą prasidės antrasis ekspedicijos etapas – nuo Trumsės plauksiu gilyn į Arkties vandenyną. Tikslas – pasiekti kuo didesnę platumą ir apiplaukti visą Svalbardo salyną, – pasakoja keliautojas. – Jeigu dreifuojantys ledai iš Šiaurės ašigalio leis, tikiuosi pasiekti ir 83 ° platumą. Norisi ne tik keliauti, bet ir atnešti naudos Lietuvos mokslui, garsinti mūsų šalies vardą pasaulyje, – į Arktį nuplukdysiu pirmą burinę jachtą su lietuviška trispalve ir surinksiu Klaipėdos jūrų tyrimų mokslininkams reikalingų mėginių.“

Jis pasakoja, kad ekspedicija į du etapus buvo padalyta neatsitiktinai, – norėjosi skirti jai kuo daugiau laiko. Pirmojo etapo metu K. Juškai daugiausia iššūkių kėlė navigacija itin prastomis oro sąlygomis (audros, štormai, škvalai), švartavimasis naktimis, seklumos, jūrligė ir plaukimas be miego.

Komanda: apiplaukti Svarbardo salyną K. Juška ruošiasi kartu su drauge. / K. Juškos asmeninio archyvo nuotr.

Į kelionę – su drauge

Antrojo etapo, numatyto 2024-ųjų liepos–rugpjūčio mėnesiais, metu laukia kiek kitokios grėsmės.

„Jūrlapiuose yra nepažymėtų uolų, į kurias yra rizika atsitrenkti, jachta taip pat gali būti sutrinta judančių ledo lyčių. Nemažą pavojų kelia  baltosios meškos, nuo kurių apsiginti labai sunku net turint ginklą“, – pasakoja kartu su gyvenimo drauge tyrinėti atokų pasaulio kampelį besiruošiantis lietuvis.

Keliautojas sako, kad antrojo ekspedicijos etapo metu turės palydovinį ryšį, todėl visi norintys galės stebėti jo nuotykius ir iššūkius realiu laiku socialiniuose tinkluose. Ekspedicijai pasibaigus, K. Juška visuomenei pristatys ekspediciją vainikuojančią „YouTube“ reportažų seriją.

Pirmeivė: papuošta lietuviška trispalve ši jachta skros Arkties vandenyną. / K. Juškos asmeninio archyvo nuotr.

Meškos, speigas ir badas

K. Juška kelionės tikslą jau daugiau kaip dešimt metų renkasi pagal tris kriterijus: jis turi būti kuo toliau nutolęs nuo civilizacijos, kuo sunkiau pasiekiamas ir kuo rečiau minimas kitų keliautojų ataskaitose.

„Nuo 2012 m. aplankiau Rytų Sajanus, Poliarinį Uralą, Jakutiją, Mongoliją, daugiau nei 700 km ėjau per užšalusį Baikalo ežerą ir su 70 kg sveriančia kuprine pėsčiomis keliavau Putoranų plynaukšte. Per šias keliones teko susidurti su rudosiomis meškomis, saugotis lede prasivėrusių properšų, prieš srovę 150 km tempti pripučiamą valtį, klampoti iki kelių įstrigus pelkėje, kęsti badą ir speigą, patirti daug kitų pavojų“,– dalijasi patirtimi atokių kraštų tyrinėtojas.

Iššūkiai: saugotis properšų lede, kęsti speigą ir badą K. Juškai – ne naujiena. Jis renkasi kuo sunkiau pasiekiamas ir kuo rečiau minimas kitų keliautojų ataskaitose krytis. / K. Juškos asmeninio archyvo nuotr.

Atsisakė pusės daiktų

Jis tęsia, kad pasirinkti kelionių maršrutai reikalauja ne tik fizinio pasiruošimo ir psichologinio tvirtumo, bet ir mokslo žinių.

„Mane labai žavi toks keliavimo būdas, kurį propagavo senieji keliautojai, – į atokius karštus jie vykdavo tik su jūrlapiu ar žemėlapiu rankose. Tokį patį iššūkį keliu ir sau – Arkties vandenyne pasiekęs virš 80 platumos, naviguosiu tik su jūrlapiu ir kompasu, nes elektroninių jūrlapių tiesiog nėra.“

Mane labai žavi toks keliavimo būdas, kurį propagavo senieji keliautojai, – į atokius karštus jie vykdavo tik su jūrlapiu ar žemėlapiu rankose.

Rengdamasis ekspedicijai į Arktį, K. Juška sudarė reikalingos įrangos sąrašą, o tada ėmė ir pusę jos išbraukė: „Logika paprasta – jeigu prieš 100 metų keliautojai tam tikrų daiktų neturėjo, jų nereikia ir man. Todėl iš savo sąrašo išbraukiau elektroninį ekraną, talpinantį žemėlapius, vandens gėlintuvą ir kitus daiktus, kurie galėtų gerokai palengvinti kelionę.“

Atokių kraštų tyrinėtojas sako, kad be įrangos pirkimo šiuo metu vyksta ir kiti ekspedicijos paruošiamieji darbai. Jis kartoja išmoktas navigacijos pamokas, studijuoja literatūrą ir bendrauja su potencialiais partneriais.

K. Juškos asmeninio archyvo nuotr.

Praverčia gydytojo patirtis

K. Juška pasakoja, kad rinktis gydytojo profesiją įkvėpė medicinos seserimi dirbusi močiutė, su kuria ligoninėje jis leisdavo laiką po pamokų.

„Šeimos gydytoju tapau dėl labai plačių kompetencijų – šeimos gydytojas yra pirmas žmogus, į kurį kreipiasi ne tik labai įvairaus amžiaus, bet ir labai skirtingų problemų turintys pacientai. Nuo to, kaip šeimos gydytojas išmanys savo darbą, didžiąja dalimi priklausys ir paciento gydymo sėkmė. Todėl labiausiai darbe džiugina kartu su pacientu pasiekti rezultatai, sprendžiant jų sveikatos problemas“, – pasakoja šeimos gydytojas iš Kauno.

Jis priduria, kad sukaupta darbo patirtis ne tik padeda gydant pacientus, bet praverčia ir keliaujant.

„Kai trūko gydytojų, yra tekę su mažomis miego pertraukomis ligoninėje budėti devynias paras iš eilės. Tai praverčia, kai reikia buriuoti naktimis, – tikina aistringas keliautojas. –  Be to, gydytojo darbas kelia nemažai emocinių iššūkių, kurie užgrūdina ir padeda įveikti sunkumus kelionėse, o medicinos žinios suteikia galimybę nelaimės atveju suteikti pagalbą sau ir sutiktiems aplinkiniams.“

K. Juškos asmeninio archyvo nuotr.

Link arktinės svajonės

• Šeimos gydytojas K. Juška jau daugiau kaip dešimt metų kelionėse tyrinėja atokiausius kraštus.

• Nuo 2012 m. jis aplankė Rytų Sajanus, Poliarinį Uralą, Jakutiją ir Mongoliją. 2017 m. perėjo užšalusį Baikalo ežerą (daugiau nei 700 km), 2018–2019 m. keliavo Putoranų plynaukšte.

• Nuo 2020 m. pradėjo intensyviai ruoštis įgyvendinti arktinę svajonę. 2022-ųjų vasarą du mėnesius buriavo Švedijoje, Stokholmo archipelaguose, o praėjusiais metais įveikė pirmą ekspedicijos etapą (Klaipėda–Trumsė, Norvegija).

• 2024-ųjų vasarą laukia antrasis ekspedicijos etapas, kuriame K. Juška plauks per Arkties vandenyną, turėdamas tikslą pasiekti kuo didesnę platumą, apiplaukti Svalbardo salyną ir surinkti mėginių Lietuvos mokslininkams.

• Ekspedicija ne tik prisidės prie Lietuvos mokslininkų atliekamų tyrimų, bet ir garsins šalies vardą, – K. Juška į Arktį nuplukdys pirmąją burinę jachtą su lietuviška trispalve.

„Plaukiojanti atominė jėgainė „Akademik Lomonosov“ atplaukė [...] į Peveką Čiukčių autonominėje apygardoje“, kur iki šių metų pabaigos bus prijungta prie vietos elektros tinklų ir pradės tiekti energiją, nurodė „Rosatom“.

Būsimoji šiauriausia pasaulyje atominė jėgainė rugpjūčio 23 dieną išplaukė iš šiaurinio Murmansko uosto tempiama kelių vilkikų, kai jos reaktoriai buvo prikrauti branduolinio kuro.

4,7 tūkst. kilometrų kelią Arkties jūromis įveikusi 144 metrų ilgio, 30 metrų pločio ir 21 tūkst. tonų talpos barža „Akademik Lomonosov“ Peveke iš dalies pakeis uždaromą Bilibino etominę elektrinę bei papildys Čiaunsko šilumos jėgainės pajėgumus.

Laive įrengti du 35 MW galios reaktoriai KLT-10S, panašesni į naudojamus atominiuose ledlaužiuose, o ne įprastose atominėse jėgainėse, kurių blokų galia paprastai būna apie 1 000 megavatų.

Elektros, kurią gali pagaminti ši jėgainė, gali pakakti 200 tūkst. gyventojų turinčiam miestui – kur kas didesniam negu Pevekas, šiauriausias miestas Rusijoje, kuriame gyvena vos 5 000 žmonių. Ji taip pat gali aprūpinti vartotojus šiluma ir gėlinti vandenį. Įprastu darbo režimu jos reaktoriai galės pagaminti iki 50 gigakalorijų šiluminės energijos per valandą.

Vis dėlto, šios jėgainės gaminama elektra bus daugiausia naudojama naftos gavybos platformose, nes Rusija, siekdama išgauti daugiau naftos ir dujų, skverbiasi vis šiauriau į Arktį, ir jai reikia elektros nutolusiose vietovėse.

„Ko gera, tai mažas žingsnis link tausojančios plėtros Arktyje, bet tai didžiulis žingsnis siekiant dekarbonizuoti atokias, neelektrifikuotas zonas ir taip pat posūkio taškas pasaulyje plėtojant mažas, modulines branduolines jėgaines“, – sakoma „Rosatom“ vadovo Aleksejaus Lichačiovo pranešime.

Rusijos federalinė technologijų, aplinkos apsaugos ir branduolinės priežiūros agentūra („Rostechnadzor“) birželį išdavė valstybės koncernui „Rosenergoatom“ licenciją eksploatuoti šią plaukiojančią AE, laikomą pirmąja tokio tipo branduoline jėgaine pasaulyje.

Licencija išduota 10 metų laikotarpiui, projekto įgyvendinimui vėluojant apytikriai vieneriais metais.

Vis dėlto aplinkosaugos aktyvistų organizacijos, vadovaujamos „Greenpeace Russia“, seniai kritikuoja šį projektą. Anot jų, tokios plaukiojančios elektrinės audrų arba avarijų atveju gali sukelti „rimtų padarinių“ trapiose Arkties ekosistemose.

„Greenpeace“ skelbė pavojų dėl „branduolinio „Titaniko“ ir „Černobylio ant ledo“. Nerimas dar labiau padidėjo po rugpjūtį įvykusio incidento kariuomenės raketų bandymo poligone šiaurinėje Archangelsko srityje, per kurį buvo trumpam padidėjęs spinduliuotės lygis.

„Rosatom“ skelbė kurianti antros kartos reaktorių plūduriuojančioms AE, kuris bus mažesnis ir galingesnis už pirmtaką.

Branduolinė energetikos specialistai ieško naujų galimybių atgaivinti šią vis skeptiškiau vertinamą pramonę, ypač kurdami mažesnius, pigesnius modulinius reaktorius, galinčius sudominti potencialius naujus klientus.

Be to, šiai pramonei buvo palanki padidėjusi branduolinių povandeninių laivų, ledlaužių ir lėktuvnešių paklausa.

Tikimasi, kad plaukiančio reaktoriaus kelionė turėtų trukti maždaug 4–6 savaites, priklausomai nuo oro sąlygų ir ledo kiekio. 144 metrų ilgio laivo-elektrinės statybos buvo pradėtos 2006 metais Sankt Peterburge. Kai šis atvyks į Peveką, miestą Čukotsko srityje Sibire, plūduriuojantis reaktorius pakeis vietinę branduolinę elektrinę ir jau uždarytą anglies kuro jėgainę. Darbą ši naujoji elektrinė turėtų pradėti jau metų pabaigoje, energiją ji teiks daugiausiai regiono naftos platformoms – Rusija Arkties regione eksploatuoja angliavandenilius.

Reaktoriaus platforma pavadinta 18 amžiaus rusų mokslininko ir rašytojo vardu.

Rusijos atominės energetikos agentūros „Rosatom“ atstovai teigė, kad plūduriuojantis reaktorius yra paprastesnė alternatyva, nei statyti įprastą antžeminę elektrinę tose vietose, kur žemę nuolat sukaustęs įšalas ir niekada neatšyla. Atstovai taip pat patikslino planuojantys tokius reaktorius parduoti ir užsienio šalims.

Vis dėlto aplinkosaugos grupės perspėja dėl šio projekto pavojaus lygio, prilygindami reaktorių „Černobyliui ant ledo“ arba „branduoliniam Titanikui“. Šį mėnesį raketų bandymų aikštelėje nugriaudėjus gyvybių pareikalavusiam sprogimui, po kurio regione išaugo radioktyvumo lygis, kilo dar didesnis nerimas dėl Rusijos branduolinių išradimų.

Rusijos „Greenpeace“ energetikos sektoriaus vadovas Rašidas Alimovas sakė, kad aplinkosaugos grupės nuo 1990 metų kritiškai vertina plaukiojančio reaktoriaus idėją. R. Alimovas patikino, kad, kadangi reaktorius nėra savaeigis ir turi būti tempiamas kitų laivų, tai lemia, kad avarijos laivų susidūrimo metu grėsmė yra dar didesnė. Be to, kiekvienas reaktorius esą gamina radioaktyvias atliekas, kurios bet kokio incidento metu gali užteršti aplinką. „Greenpeace“ sektoriaus vadovas pabrėžė, kad Arkties regione nėra sąlygų tinkamai laikyti ir neutralizuoti radioaktyvias atliekas.

Pasak Norvegijos nelaimingų atsitikimų tyrimo agentūros, sraigtasparnyje nebuvo nė vieno iš dingusių žmonių. Iš viso sraigtasparniu skrido aštuoni žmonės ir kol kas iš „Mi-8“ nuolaužų, rastų 210 metrų gylyje, ištrauktas tik vienas lavonas.

Agentūra nurodė, kad anksti šeštadienį iškeltame sraigtasparnyje rastas ir pilotų kabinos garsų savirašis, kuris bus išsiųstas ištirti į Maskvą.

Vis dar ieškoma sraigtasparnio skrydžio duomenų savirašio ir dingusių įgulos narių bei keleivių.

Sraigtasparnis „Mil Mi-8“, kuriame buvo penki įgulos nariai ir trys mokslininkai, pradingo ketvirtadienį, kai skrido iš buvusios Svalbardo kalnakasių gyvenvietės, o dabar turistinės vietovės Piramidės (norv. Pyramiden) į šio salyno miestelį Barencburgą.

Pasak Norvegijos gelbėjimo tarnybos, „Rusijos sraigtasparnio avarijos vieta nustatyta; ji yra 209 metrų gylyje į šiaurės rytus nuo Hero kyšulio".

„(Sraigtasparnio) paieška baigta; pereita prie žuvusiais laikomų žmonių paieškos,“ – sakoma tarnybos pranešime.

Vietovėje paiešką nuo ketvirtadienio vykdė jūros patrulių lėktuvas, Danijos lėktuvas, du Norvegijos sraigtasparniai ir keli laivai.

Pagal 1920 metų sutartį apie 1 tūkst. kilometrų nuo Šiaurės ašigalio nutolęs Svalbardas salynas priklauso Norvegijai, tačiau kitos pakto signatarės turi teisę eksploatuoti jo gamtinius išteklius.

Rusija valdo anglies kasyklą Barencburge. Miestelyje gyvena keli šimtai rusų ir ukrainiečių angliakasių.

Sraigtasparniu skridusių asmenų likimas kol kas nėra žinomas.

Pasak Rusijos generalinio konsulo Špicbergene, tame orlaivyje buvo penki įgulos nariai ir trys mokslininkai.

Orlaivis nukrito maždaug 2-3 km atstumu nuo rusų kalnakasių apgyvendinto Barencburgo, esančio Norvegijos Špicbergeno saloje, pranešė gelbėtojai.

„Buvome tik informuoti, kad jis nukrito į jūrą. Nežinome, ar tai buvo valdomas nusileidimas“, – naujienų agentūrai AFP sakė pagalbos tarnybų atstovas.

Į įvykio vietą buvo išsiųstas norvegų sraigtasparnis ir pagalbos laivai. Pasak gelbėtojų atstovo, su rusų orlaiviu susisiekti nepavyko.

Pranešama, kad nukritęs sraigtasparnis buvo Rusijoje pagamintas „Mil Mi-8“. Jis buvo dislokuotas netoli Barencburgo.

Apie 1 000 km nuo Šiaurės ašigalio nutolęs Svalbardas Norvegijai atiteko 1920-aisiais pasirašius sutartį Paryžiaus taikos konferencijoje.

Sutartyje buvo numatyta, kad visos valstybės signatarės Svalbardo salyno teritorijoje gali laisvai užsiimti žvejybine, pramonine, kalnakasybos ir kitokia veikla.

Dėl šios priežasties Rusija įkūrė Barencburge anglių kasyklą ir gyvenvietę, kurioje gyvena rusai ir ukrainiečiai.

Jo teigimu, tai leis Amerikai pritraukti „milijardus dolerių“ bei sukurti darbo vietų.

Tačiau D. Trumpas nepaminėjo aplinkosauginio tokio draudimo, kurį įvedė jo pirmtakas Barackas Obama (Barakas Obama), racionalaus pagrindo.

„Mūsų šalis gali pasigirti neįtikėtinais gamtos ištekliais, įskaitant dideles naftos ir dujų atsargas pakrančių zonose, bet federalinė valdžia neleido vykdyti žvalgybos ir gavybos darbų 94 proc. šių pakrančių zonų, – JAV prezidentas sakė Baltuosiuose rūmuose susirinkusiems žurnalistams. – Tai atima iš mūsų šalies galimybę potencialiai sukurti tūkstančius darbo vietų ir gauti milijardus dolerių.“

D. Trumpo įsake raginama peržiūrėti B. Obamos valdymo laikotarpiu įvestus draudimus, kad būtų sudarytos sąlygos „vystyti pakrančių zonas, gauti iždui daugiau pajamų ir sukurti darbo vietų mūsų žmonėms“.

B. Obamos pasiūlytas draudimas vykdyti naujus gręžimo darbus JAV vandenyse Arkties vandenyne prie Aliaskos krantų bei 31-ame povandeniniame kanjone Atlanto vandenyne buvo patvirtintas praėjusių metų gruodį, remiantis 1953 metais priimtu įstatymu.

Išorinio žemyninio šelfo teritorijų aktas suteikia JAV prezidentui galių uždrausti naudoti šiuos plotus komerciniams tikslams. Ankstesni JAV prezidentai – Dwightas Eisenhoweris (Dvaitas Aizenhaueris) ir Billas Clintonas (Bilas Klintonas) – taip pat rėmėsi šiuo dokumentu.

„Neribotos trukmės“ naftos gavybos teisių pardavimo draudimas, prie kurio prisijungė ir Kanada, galioja dideliuose plotuose prie Aliaskos pakrantės Čiukčių jūroje ir beveik visoje Boforto jūroje. Atlanto vandenyne gręžimas bus uždraustas ties pakrante nuo Meino valstijos šiaurės-rytuose iki Virdžinijos.

Bendrame B. Obamos ir Kanados premjero Justino Trudeau (Džastino Triudo) pareiškime pažymima, kad šiuo uždraudimu siekiama apsaugoti Arkties ekonomiką ir ekosistemą. JAV prezidentas paaiškino, kad apsaugoti regiono nuo naftos išsiliejimo neįmanoma net taikant griežčiausius saugumo standartus, tuo tarpu valymo galimybės dėl gamtos sąlygų yra ribotos.

Šis sprendimas visiškai prieštarauja pozicijai, kurią yra užėmęs išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas). Jis, pavyzdžiui, ne kartą yra vadinęs visuotinį atšilimą pramanais ir žadėjęs skatinti JAV energijos gavybos sektoriaus augimą, primena CNN.

Savo sprendime B. Obama rėmėsi 1953 metais priimtu ir iki šiol retai taikytu įstatymu, kuriuo prezidentui suteikiamos plačios galimybės blokuoti JAV teritorinių vandenų perdavimą naftos ir dujų gavybai.

Jau nustatytų draudimų atšaukimas šiame įstatyme nėra numatytas. Taigi D. Trumpo administracijai bus sunku anuliuoti B. Obamos paskelbtą draudimą, kurį jai teks ginčyti teisme.

Ekologai pažymi, kad JAV istorijoje dar nebuvo nė vieno prezidento, kuris būtų bandęs panaikinti kokį nors pagal šį įstatymą nustatytą gamtos išteklių gręžimo ir gavybos draudimą.

Tuo tarpu Amerikos naftos institutas (API) mano, kad draudimas gali būti atšauktas pasitelkus specialųjį prezidento memorandumą, ir tikisi, kad D. Trumpas jį priims.

JAV įmonės gręžimo Arktyje galimybėmis kol kas labai nesidomi, nes didėja gana nebrangi skalūnų naftos gavyba Šiaurės Dakotoje ir Teksase. Gręžimas Arktyje reikalauja didelių išlaidų ir susijęs su didele rizika, pažymi BBC.

Pasaulio istorija rodo – kai atsiranda pretenzijos į teritorijas, kyla kariniai konfliktai, komentuodamas Rusijos planus įsitvirtinti Arktyje, sako Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorius prof. dr. Saulius Katuoka. Jis prideda, kad pagunda užkariauti Arktį gali kilti daugeliui valstybių.

„Arkties vandenynas gali vilioti daugybę valstybių. Pavyzdžiui, prieš metus buvo atrastas naftos telkinys sankirtoje tarp Barenco ir Karos jūrų. Tame telkinyje esančios naftos atsargos yra tolygios Saudo Arabijos naftos atsargoms“, – vardija S. Katuoka.

– Kam dabar priklauso Arktis ir kas gali į ją pareikšti teises?

– Visų pirma, norint atsakyti į šį sudėtingą klausimą, reikėtų pasakyti, kas yra Arktis. Arktis, mano manymu, yra šiaurinė Žemės rutulio dalis, jungianti Arkties vandenyną ir jam priklausančias jūras: Grenlandijos, Barenco, Karos, Laptevų ir t. t. Tai jūros, kurios yra sudėtinė Arkties vandenyno dalis. Taigi, Arktis – pasaulinio vandenyno dalis.

– Bet į ją pretenduoja ne visos valstybės, o tik tam tikros. Kiek iš viso jų yra?

– Iš tikrųjų reikėtų paaiškinti, ar gali valstybės pretenduoti į Arktį ir kokia susiklostė valstybių praktika. Dar 1921 m. Kanados vyriausybė pareiškė pretenzijas į tam tikrą Arkties dalį. Prie Arkties vandenyno prieina penkios valstybės. Kadangi Arktis padengta ledu, tai yra tarsi tų valstybių tąsa.

Kanados pavyzdžiu buvo pasiūlyta įkurti sektorius. Taigi būtų sukurti penki sektoriai. Ar visos valstybės tuos sektorius pripažįsta? Ne. Po Kanados pareiškimo Sovietų Sąjunga iš karto pareiškė pretenzijas į Arktį, o Sovietų Sąjungos tęsėja dabar yra Rusija. Ji irgi palaiko šias pretenzijas. Norvegija kategoriškai atsisako sektorinių pretenzijų. Norvegija laikosi pozicijos, kad Arktis yra pasaulinis vandenynas.

1982 m. buvo priima Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencija, kuri sukonkretino, koks režimas gali būti taikomas jūroms. Vis dėlto laikausi koncepcijos, kad, jeigu tai yra Arkties vandenynas, tai ši konvencija turi būti taikoma.

– Rusija deda milžiniškas ir, ko gero, galima sakyti, agresyvias pastangas dėl Arkties įsisavinimo. Pasauliui ji parodo, kad eina pirma ir siekia įtvirtinti savo vaidmenį. Kodėl?

– Arkties vandenynas gali vilioti daugybę valstybių. Pavyzdžiui, prieš metus buvo atrastas naftos telkinys sankirtoje tarp Barenco ir Karos jūrų. Tame telkinyje esančios naftos atsargos yra tolygios Saudo Arabijos naftos atsargoms.

– Tai – milžiniškos atsargos.

– Milžiniškos. Jeigu kalbėtume apie dujų kiekį, kuris yra Arktyje, tai sakoma, kad Arktyje yra truputį mažiau kaip 30 proc. viso dujų kiekio, kurį turi pasaulis. O jeigu dar paminėsime auksą, deimantus, geležies rūdą ir t. t.? Štai – Arkties atsargos. Argi neverta dėl to pakovoti?

– Priėjimas prie tų atsargų nėra paprastas. Reikia nepamiršti, kad viską dengia storas ledo sluoksnis.

– Taip. Priėjimas komplikuotas, bet yra tam tikros tendencijos. Pirmoji – atšilimas. Ledo storis mažėja. Antra – šalys jau yra techniškai pasirengusios eksploatuoti šias atsargas. Rusija prieš keletą metų siuntė ekspediciją, vykdė žvalgybą po vandeniu. Ji gavo labai neblogus rezultatus.

– Dabar, remdamasi tais rezultatais, tiesiog bando pasisavinti visus tuos turtus?

– Manau, kad Rusija negali pasisavinti tų turtų, nes Rusija yra 1982 m. Jūrų teisės konvencijos šalis. Kad būtų paprasčiau suprasti, galiu paklausti – ar kokia nors valstybė gali pasisavinti mūsų mėgstamą, mylimą Baltijos jūrą? Atsakymas – nė viena valstybė tokios teisės neturi. Tiesa, Lietuvos valstybė turi teisę į tam tikrą dalį Baltijos išteklių, nes ji yra pakrantės valstybė. Jeigu Rusiją traktuojame kaip [Arkties] pakrantės valstybę, ji irgi turi teisę į tam tikrą dalį išteklių.

– Tos valstybės, kurios pretenduoja į Arktį, – Kanada, Danija, Suomija, Islandija, Norvegija, Švedija, Rusija ir Jungtinės Amerikos Valstijos – turi apsibrėžti sienų ribas Arkties regione?

– Labai teisingai. Reikia nubrėžti jūrines sienas. Paprastai 80 proc. visų išteklių vandenyje yra 200-ų jūros mylių atstumu nuo kranto, tačiau 20 proc. yra už 200 mylių. Kam priklauso už 200 jūrmylių esantys ištekliai? Paprastai tarptautinėje teisėje sakoma, kad šis turtas yra bendras žmonijos palikimas. Į jį gali pretenduoti visos pasaulio valstybės. Taip pat – ir Lietuva.

– Tai kiek mes galėtume tikėtis?

– Galiu pasakyti, kad, jeigu sektorinį principą pripažino, kaip sakiau, Kanada, Rusija, tai kitos valstybės to nepripažįsta. Norvegija nepripažįsta sektorinio principo ir dar 1920 m. pasiūlė valstybėms pasirašyti taip vadinamą Špicbergeno salyno sutartį. Ši sutartis, jeigu ją pasirašo kitos valstybės, leidžia naudotis visais ištekliais, kurie yra Špicbergeno salyne: gaudyti žuvis, krevetes, eksploatuoti naftą, jeigu atrandi. Salynų atžvilgiu, suverenitetas taikomas Norvegijai, o išteklius ji leidžia naudoti visoms valstybėms. Norvegija traktuoja, kad tai – bendras žmonijos palikimas. Labai gražus gestas. Lietuva 2012 m. pasirašė šią sutartį su Norvegija ir vienas Lietuvos laivas gaudo krevetes Špicbergeno saloje arba salyno ribose.

– Jeigu žiūrėtume į Rusijos veiksmus – neseniai ten surengtos karinės pratybos. Ką tai sako?

– Rusijos karinės pratybos sako, kad tai – agresyvus poelgis. Desantininkų išmetimas Arktyje, manevrai ne tik demonstruoja galią, bet ir tam tikrą poziciją. Rusija sako – mes ginsime interesus, susijusius su Arktimi. Bet šioks toks atsakas irgi buvo padarytas. Kai kurios valstybės – Danija, Norvegija ir kitos – sudarė bendrus gynybos planus, kaip ginti savus interesus. Į tai įsitraukė ir NATO, ir ne NATO valstybės. Pavyzdžiui, Suomija įsitraukė kaip ne NATO valstybė. Vyksta rungtyniavimas.

– Ar gali dėl Arkties kilti karas?

– Labai nenorėčiau atsakyti teigiamai. Norėčiau atsakyti neigiamai, bet, sekdamas pasaulio istoriją, galiu atsakyti – jeigu yra teritorinės pretenzijos, visada kyla ginkluoti konfliktai. Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo nuo teritorinių pretenzijų. Antrasis pasaulinis karas – taip pat.

– Ar tikite, kad teisiniu keliu vis dar galim pasidalinti Arktį?

– Tikiu. Visų pirma, teisinis pagrindas yra 1982 m. Jūrų teisės konvencija. Šios konvencijos šalimis yra 176 valstybės. Vadinasi, su ta tvarka, kurią įtvirtina konvencija, sutinka iš esmės visos pasaulio valstybės, išskyrus kelias.

– Ar galutinis derybų rezultatas priklausys nuo to, kiek Vakarų valstybės bus vieningos, o ne veiks po vieną?

– Be abejo, vienybėje – jėga. Kai yra bendra pozicija, tada lengviau pasiekti konsensusą ir su priešinga komanda.

Arkties regionas dėl savo neišnaudotų energetinių išteklių su ja besiribojančių šalių dėmesį traukia jau seniai, tačiau didžiausias ambicijas regione reiškia Rusija. „Ji labai aiškiai bando demonstruoti savo pretenzijas į šį regioną, duodama ženklą, kad tai yra jos ir savo interesus ji gins netgi karinėmis priemonėmis. Konfliktų Arktyje gali būti bet kada, tačiau smarkiai abejoju, kad dėl dominavimo regione šalys ryžtųsi konvenciniam karui“, – sako politologas Tomas Janeliūnas.

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Energetikos informacijos administracijos duomenimis, Arktyje yra 22 proc. neatrastų pasaulio energetikos išteklių. 78 proc. jų sudaro gamtinės dujos, 22 proc. – nafta. Analitikai Arktį jau nuo 2007 metų, kai Rusijos mokslinės ekspedicijos metu jūros dugne ties Šiaurės ašigaliu buvo įsmeigta Rusijos vėliava, vis dažniau įvardija kaip potencialiai naują „karštąjį tašką“, dėl kurio energetinių išteklių šalys alkūnėmis ramstytis pradės vis aktyviau.

Į Arkties regioną ir energetinius turtus pretenduoja su juo besiribojančios JAV, Kanada, Norvegija, Danija ir Rusija. Dėl šiltnamio efekto tirpstantys Arkties ledynai atveria naujus jūrų kelius bei vis didesnes galimybes išgauti regiono energetinius išteklius, taigi natūralu, kad pretenzijos į regioną vis aštrėja.

„Regionas dėmesį pritraukia jau gana seniai. Šalis domina teritorinės ribos, kurios yra plečiamos tikintis, kad bus galima pretenduoti į jose esančius energetinius resursus. Dar viena interesų sritis – potencialūs jūriniai keliai Arkties regione“, – pažymi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas T. Janeliūnas.

Agresyviausiai elgiasi Rusija

2008 m. Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos priimtoje naujojoje Arkties strategijoje įtvirtinamas Rusijos siekis iki 2020 m. paversti Arktį pagrindine Rusijos gamtinių išteklių strategine baze ir išlaikyti Rusijos, kaip pagrindinės Arkties valstybės, statusą.

Kaip publikacijoje „Arkties reikšmė Rusijos užsienio politikoje: kodėl Arkties klausimai aktualūs ir Baltijos šalims“ Rytų Europos studijų centro (RESC) leidinyje „Rytų pulsas“ 2009-aisiais rašė analitikas Vytautas Sirijos Gira, Rusija taip pat linkusi gana aktyviai propaguoti karinės jėgos panaudojimo Arktyje galimybę.

„Rusijos nacionalinio saugumo strategijoje Arktis pirmą kartą tiesiogiai susiejama su Rusijos nacionalinių interesų gynimu. Rusijos Arkties strategijoje numatoma Arktyje dislokuoti specializuotas karines pajėgas („Arkties pajėgų grupę“), kurios užtikrintų rusiškojo arktinio sektoriaus kontrolę ir būtų pavaldžios Rusijos Federalinei saugumo tarnybai“, – rašo analitikas.

Savo planų Arktį paversti energetine-karine oaze Rusija neatsisako. Antradienį „RIA Novosti“, cituodama Rusijos gynybos ministrą Sergejų Šoigu, pranešė, kad jau šiais metais Rusija dislokuos savo pajėgas visame Arkties regione, bus atgaivintos senos karinės bazės ir steigiamos naujos.

„Mes tikrai aktyviai plečiame pajėgas Arktyje. Jau šiais metais apsupsime zoną nuo Murmansko iki Čiukčių pusiasalio gynybiniu žiedu“, – sakė gynybos ministras S. Šoigu.

Arkties zonoje, Šiaurės laivyno karinėje bazėje, kuriama speciali operatyvinė-strateginė vadavietė „Šiaurė“, iš kurios bus vadovaujama kariniams veiksmams. Šis centras bus iki galo suformuotas iki 2017 metų. Prie šių karinių dalinių prisijungs specialiai tokioms užduotims atšiauriomis sąlygomis ruošti kariai. Tokiu būdu rusai teigia norintys sustabdyti NATO plitimą.

Kaip pažymi politologas T. Janeliūnas, Rusijos spaudimas tarptautinei bendruomenei dėl Arkties teritorijų yra akivaizdus.

„Rusija tarptautiniu lygiu bando  smarkiai spausti Jungtinių Tautų komisiją, su Arkties tarybos šalimis bando dalintis resursais, teritorijų ribomis, pastaruoju metu labai intensyviai vysto savo šiaurines karines pajėgas. Pastaraisiais metais buvo skirtas finansavimas Šiaurės jūros laivyno galimybėms padidinti, iki 2014 metų pabaigos Vladimiras Putinas buvo nurodęs sukurti naują strateginės karinės vadovybės padalinį, skirtą Rusijos Arkties regionui. Rusija labai aiškiai bando demonstruoti savo pretenzijas į šį regioną, duodama ženklą, kad tai yra jos ir savo interesus ji gins netgi karinėmis priemonėmis“, – teigia T. Janeliūnas.

Ginčysis, bet stengsis bendradarbiauti

RESC analitikė Dovilė Šukytė pažymi, kad nors daugiausiai pretenzijų į Arkties teritorijas demonstruoja Rusija, nė viena iš likusių keturių Arkties šalių nepasakytų, kad dėl Arkties teritorijų santykiai su Rusija yra prasti.

„Pastaraisiais metais Norvegija su Rusija sutarė dėl buvusių jūrų sienų demarkavimo nesutarimų. Kanada su JAV iki šiolei nenustato tam tikrų tarpusavio jūrų sienų. Taigi keturios šalys su Rusija Arkties klausimu pakankamai gerai bendrauja“, – sako D. Šukytė.

Nepaisant akivaizdžių Rusijos ambicijų Arkties regione, nei LRT.lt portalo kalbintas T. Janeliūnas, nei D. Šukytė neįžvelgia karinio konflikto dėl šių teritorijų galimybės, tačiau, kad auganti įtampa susidūrimų sukelti gali, neatmeta.

„Neprognozuoju karinio konflikto Arktyje, tačiau noriu pastebėti, kad Arktis visada buvo svarbi ir ji visada buvo apginkluota. Pavyzdžiui, Šaltojo karo metu Arktis garsėjo kaip viena labiausiai militarizuotų zonų pasaulyje. Karinėse Arkties regiono bazėse buvo dislokuojami branduoliniai povandeniniai laivai bei strateginiai bombonešiai.

Joje taip pat buvo įkurtos oro erdvės gynybinės sistemos, išbandoma nauja ginkluotė ar organizuojamos karinės pratybos. Tačiau strateginių taškų įtvirtinimas nereiškia karo eskalavimo, labai dažnai tai yra būdas užkirsti kelią konfliktui“, – kalba RESC analitikė.

Pasak D. Šukytės, Rusijos pareiškimo dėl atgaivinamų senų ir steigiamų naujų karinių bazių nereikėtų ignoruoti, tačiau likusios keturios arkties šalys tai supranta ir atitinkamai investuoja į savo arktinių teritorijų saugumo užtikrinimą. Tačiau tai, anot RESC analitikės, veikiau yra savo sienų ir teritorijų saugumo didinimas, o ne ruoša ginkluotam konfliktui.

Savo ruožtu T. Janeliūnas pažymi, kad kovos karinėmis priemonėmis dėl dominavimo regione tikėtis nereikėtų, tačiau konfliktų, jėgos demonstravimo atvejų pasitaikyti gali.

„Galima tikėtis, kad Rusija bandys apsunkinti kitų šalių veiklą tame regione, bandys sulaikyti laivus, vykdyti areštus, kelti ieškinius net neturėdama kažkokių konkrečių teisinių argumentų. Tačiau jei yra siekiama komercinės naudos iš ten esančių energetinių resursų, juos pasidalinti verta taikiai, nes karas dėl jų kaštus gali labai smarkiai padidinti.

Net jei rusai ketina plėsti resursų gavybą šiose teritorijose, jiems labai reikia bendradarbiauti su Vakarų šalimis, ieškoti investicijų, kapitalo, technologijų, nes jie patys pripažįsta, kad tiems ištekliams pasiekti savo technologinių ir finansinių resursų neužtenka“, – sako T. Janeliūnas.

Situacija Arktyje – svarbi ir Lietuvai

Pasak D. Šukytės, greičiau nei klausimus dėl Arkties energetinių išteklių teks spręsti klausimus dėl atsiveriančių Šiaurės jūrų kelių. Šie gali neigiamai paveikti Lietuvos užmojus sukurti logistinę grandinę tarp Vakarų ir Rytų.

„Prognozuojama, kad vasaros sezonu 2020–2040 metais Šiaurės jūrų keliai jau bus atviri ir tai yra šiandienos rūpestis. Įsivaizduokite, jei Kinija savo prekes plukdytų nebe pro Sueco kanalą, o Šiaurės rytų keliu, arba jei kelionės vyktų ne per Panamos kanalą, o palei Kanadą Šiaurės vakarų keliu. Tai keičia ekonominius transportavimo kaštus, o tai gali stipriai pakeisti su jūrų prekyba susijusių šalių biudžeto pajamas.

Čia atsiranda ir Arkties svarbos faktorius Lietuvai: prekių tranzitas gali aplenkti Baltijos jūrą. Todėl, tarkime, Lietuvos projektas – šaudyklinis traukinys „Saulė“, kuriuo norima transportuoti krovinius į Kiniją – ar kiti siekiai tapti logistikos centru tarp Vakarų Europos ir Azijos gali stipriai nukentėti net neįsivažiavę“, – pažymi RESC analitikė.