Su naujausiais autoriaus kūriniais – šlapio kolodijaus fotografijomis (ambrotipais) bus galima susipažinti bibliotekos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriuje (darbo laikas: I–V – 11–17 val., VI – 11–16 val.). Čia A. Šeštoko darbai bus eksponuojami iki liepos pradžios. Virtualioje bibliotekos meno galerijoje tuo pačiu metu prasidės virtuali A.Šeštoko darbų paroda „Portretas Nr. 21“, kurioje fotografijas jau įprastu nuotoliniu būdu bus galima apžiūrėti neribotą laiką. Projekto rėmėjas – Klaipėdos miesto savivaldybė.

Pirmą kartą šią parodą A. Šeštokas eksponavo 2020 m. Klaipėdos kultūros fabrike ir Plungės fotobienalėje. Nuo 2018 m. kuriamas ciklas nuolat pasipildo mūsų laikmečio ir vietinių gyventojų atvaizdais, pateiktais šiuolaikinio meno kontekste. Senoji fotografavimo technika čia atgaivinama ir pristatoma kaip moderni „amžinybės estetika“.

Fotomenininkas pasakojo, kad, nusprendęs išbandyti šlapio kolodijaus fotografijos metodą, iš karto pagalvojo apie portreto žanrą, kuris ligtolinei jo kūrybai nebuvo būdingas. Taip jis pradėjo fotografuoti šeimą, draugus, gimines ir pažįstamus, vėliau – ir visai nepažįstamus žmones. Dėl ypatingos šios technikos vaizdo raiškos portretai atrodo paslaptingi, atskleidžiantys netikėtas portretuojamojo charakterio savybes, kartais švelniai ironiški. Ciklo ir parodos pavadinimo „Portretas Nr. 21“ reikšmę galima interpretuoti įvairiai: 21-ojo amžiaus gyventojo fotografija, 21-erių metų amžiaus asmens fotografija, 21-os sekundės ekspozicijos fotografija, parodoje eksponuojamas 21 portretas, žmogaus, gyvenančio 21-ajame name ar bute fotografija ir t. t.

A. Šeštokas gimė Klaipėdoje 1964 m. Įgijęs fotografo specialybę, dirbo Klaipėdos žvejybos uosto įmonėje fotografu, uostamiesčio laikraščių fotoreporteriu. Nuo 1990 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, 2005 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Surengė 10 personalinių parodų Lietuvoje, nuolat dalyvauja jungtinėse fotografijos parodose, kūrybiniuose projektuose. Šiuo metu užsiima individualia kūrybine ir fotografijos paslaugų veikla.

Parodoje eksponuojamas naujausias Artūro Šeštoko fotografijų ciklas „Portretas Nr. 21“, pradėtas

kurti 2018 m. Fotografijos atliktos naudojant archajišką šlapio kolodijaus metodą, o pateikti kūriniai vadinami ambrotipais.

XIX a. antroje pusėje šlapio kolodijaus fotografijos darymo būdas, išrastas anglo Fredericko Scotto Archerio, atsirado kaip natūrali fotografijos technikos vystymosi stadija. Šiais laikais tai jau fotografijos išraiškos pasirinkimo priemonė. „Portretas Nr.21“ – tai ilgalaikis tęstinis fotografinis kūrybinis projektas, skirtas sukurti mūsų laikmečio ir vietos gyventojų atvaizdus, pateikiant juos šiuolaikinio meno kontekste. Senoji fotografavimo technika atgaivinama ir pristatoma kaip moderni „amžinybės estetika“.

Fotografijų ciklas „Portretas Nr. 21“ pradėtas kurti, autoriui nusprendus išbandyti šlapio kolodijaus fotografijos metodą, fotografuojant draugus, gimines ir pažįstamus – jo žodžiais tariant, ,,tuos, su kuriais teko garbė susipažinti“. Dėl ypatingos šios technikos vaizdo raiškos portretai atrodo paslaptingi, atskleidžiantys netikėtas portretuojamojo charakterio savybes, kartais švelniai ironiški. Parodoje pateikiami originalūs ambrotipai ( ambro – sen.graikų k. ,,amžinas, nemirtingas“) – šlapio kolodijaus fotografijos būdu ant stiklo plokštelės padarytos fotografijos.

Įdomu stebėti ir patį fotografavimo procesą – gaminant ambrotipą, būtina tuoj pat prieš fotografavimą ant švaraus stiklo plokštelės užpilti paties fotografo pasigamintą fotografinę emulsiją, po to plokštelė mirkoma sidabro nitrato tirpale, kol susidarius halogenidams tampa jautri šviesai. Tuoj pat po fotografavimo procedūros plokštelė ryškinama ir fiksuojama. Fiksavimo metu vaizdas lėtai iš negatyvo virsta pozityvu, magiškai užburdamas stebėtoją.

Parodos atidarymo metu autorius pademonstruos šlapio kolodijaus metodą, kviečiant keletui parodų lankytojų įamžinti savo portretus šia sena fotografijos technika.

Parodos kuratorė – Toma Šlimaitė-Bubelienė.

Apie autorių

Artūras Šeštokas (g.1964) kuria ir gyvena Klaipėdoje. Nuo 1993 m. surengė nemažai personalinių parodų, edukacinių užsiėmimų, dalyvavo įvairiose grupinėse parodose, projektuose. Svarbiausi sukurti fotografijų ciklai – „Vieta ir laikas ambrotipuose“ (2017–2018), „Miestas inkognito“ (2017 ), „Šviesos kaligrafija“ (2008–2003), „Kopų formos“ (2000–1997), „Macikų pensionatas“(1995–1994). 1990 m. Lietuvos fotomenininkų sąjunos narys, 2005 m. suteiktas meno kūrėjo statusas.

Uostamiestyje antrą kartą surengtos fotomenininko Artūro Šeštoko fotografijos dirbtuvės.

Parodomosios šlapio kolodijaus fotografijos technikos dirbtuvės sulaukė didžiulio klaipėdiečių susidomėjimo.

Renginio metu fotomeninkas demonstravo kaip kuriami laiko tėkmei atsparūs, vienetiniai atvaizdai ant stiklo plokščių.

Kaip teigė pats A.Šeštokas, šiuo fotografijos metodu išgaunami itin tikroviški atvaizdai.

Susirinkę dalyviai tuo galėjo įsitikinti savo akimis.

Šlapio kolodijaus fotografijos metodas sukurtas dar XIX amžiuje ir buvo sėkmingai naudotas tris dešimtmečius.

Šią itin sudėtinga ir kruopštumo reikalaujančią techniką Lietuvoje įvaldę tik keletas fotografų.

"Antri metai organizuojame edukacines veiklas klaipėdiečiams. Šiandien vyksta antras A.Šeštoko užsiėmimas, kuriame rodomas šis archajiškas procesas, kuris atskleidžia pačios fotografijos grožį. Manau, dvejų rankų pirštų pakaktų suskaičiuoti menininkus, kurie geba dirbti šia technika Lietuvoje. A.Šeštokas yra vienas geriausių specialistų. Klaipėda išties turi kuo didžiuotis", – teigė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovas Darius Vaičekauskas.

Klaipėdietis fotomenininkas A.Šeštokas analogine fotografija domisi seniai, tačiau prieš trejus metus jo dėmesį patraukė šlapio kolodijaus fotografijos technika. Pasitelkęs šį archajišką metodą, fotomenininkas kuria vadinamus ,,amžinus atvaizdus“ – ambrotipus („ambro“ lotyniškai – „amžinas“, „nemirtingas“).

Ambrotipas – tai sudėtingo cheminio proceso metu ant stiklo plokštelės gaunamas vienetinis pozityvus fotografijos atvaizdas, stebėtinai atsparus laiko poveikiui. Šlapio kolodijaus (wet collodion plate) fotografijos metodas sukurtas Frederico Scotto Archerio 1851 m. Tai kur kas tobulesnis būdas už prieš tai buvusias dagerotipijos ir kalotipijos technikas, nes buvo pasiektas didesnis emulsijos jautrumas, tapo patogiau apdoroti plokšteles. Metodas buvo paplitęs tris dešimtmečius, kol atsirado sausos plokštelės, kurių nereikėjo apdoroti iškart po fotografavimo. Šlapio kolodijaus metodas buvo pamirštas. Ir vis dėlto XX a. pradžioje fotografai jį atrado iš naujo – ne tik kaip istorinę techniką, bet ir kaip originalią, išskirtinę fotografijos išraiškos priemonę. Proceso metu atsirandantys įvairūs artefaktai (dėmės, taškai, išsiliejimai) tampa „meninėmis“ klaidomis, nukrypimais, kurie papildo atvaizdą ir suteikia fotografijai išskirtinumo.

Vienos fotografijos ant stiklo – ambrotipo – sukūrimas trunka apie 30 minučių. Edukacinio užsiėmimo metu A.Šeštokas ne tik trumpai apžvelgs šio metodo atsiradimo istoriją, bet ir pademonstruos visą šlapio kolodijaus fotografijos kūrimo procesą: pradedant apšvietimo sukūrimu, fotografavimu iki galutinio stiklo plokštelės fiksavimo. Fotomenininko turimos priemonės leis stebėti net patį fotografijos ryškinimo procesą, dėl šviesos poveikio įprastai slepiamą tamsiame kambaryje.

Užsiėmimas nemokamas, registracija nebūtina. Projektą remia Lietuvos fotomenininkų sąjunga.

Klaipėdietis fotomenininkas Artūras Šeštokas analogine fotografija domisi seniai, tačiau prieš trejus metus jo dėmesį patraukė šlapio kolodijaus fotografijos technika. Pasitelkęs šį archajišką metodą, fotomenininkas kuria vadinamuosius ,,amžinus atvaizdus“ – ambrotipus („ambro“ lotyniškai – „amžinas“, „nemirtingas“).

Ambrotipas – tai sudėtingo cheminio proceso metu ant stiklo plokštelės gaunamas vienetinis pozityvus fotografijos atvaizdas, stebėtinai atsparus laiko poveikiui. Šlapio kolodijaus (wet collodion plate) fotografijos metodas sukurtas Frederic Scott Archer 1851 m. Tai tapo kur kas tobulesniu būdu už prieš tai buvusias dagerotipijos ir kalotipijos technikas, nes buvo pasiektas didesnis emulsijos jautrumas, tapo patogiau apdoroti plokšteles. Metodas buvo paplitęs 30 metų, kol atsirado sausos plokštelės, kurių nereikėjo apdoroti iškart po fotografavimo. Šlapio kolodijaus metodas buvo pamirštas. Ir vis dėlto XX a. pradžioje fotografai jį atrado iš naujo – ne tik kaip istorinę techniką, bet ir kaip originalią, išskirtinę fotografijos išraiškos priemonę. Proceso metu atsirandantys įvairūs artefaktai (dėmės, taškai, išsiliejimai) tampa „meninėmis“ klaidomis, nukrypimais, kurie papildo atvaizdą ir suteikia fotografijai išskirtinumo.

Vienos fotografijos ant stiklo – ambrotipo – sukūrimas trunka apie 30 minučių. Edukacijos metu A. Šeštokas ne tik trumpai apžvelgs šio metodo atsiradimo istoriją, bet ir pademonstruos visą šlapio kolodijaus fotografijos kūrimo procesą: pradedant apšvietimo sukūrimu, fotografavimu iki galutinio stiklo plokštelės fiksavimo. Fotomenininko turimos priemonės leis stebėti netgi patį fotografijos ryškinimo procesą, dėl šviesos poveikio įprastai slepiamą tamsiame kambaryje.

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2019 m. vasario 9 d. arba 23 d. (pasirinktinai) 14 val. fotomenininko Artūro Šeštoko parodomosios šlapio kolodijaus fotografijos technikos dirbtuvės. Užsiėmimai nemokami, registracija nebūtina.

„Mano pati mėgiamiausia yra ši nuotrauka“, – A.Šeštokas rodo panoraminę fotografiją, kurioje užfiksuota Tiltų gatvė Klaipėdoje. Vaizdas kiek išplaukęs neryškus, bet vieta atpažįstama.

„Tai – „Vilties“ bėgimo momentas“, – paaiškino fotografas, – kur žmonės? Jie – čia, – rodo į siaurą šviesos juostą. Fiksuojant judančius žmones pinhole kamera, jie tiesiog išnyko, ištirpo, liko tik žmonių iliuzija.

„Šioje parodoje yra eksponuojama tirianti, mąstanti fotografija. Turiu idėją, kurią bandau kitaip įgyvendinti, ieškojau neįprastų būdų praplėsti fotografijos ribas. Pasirinkau fotografavimą „pro adatos skylutę“, tai yra pinhole kamerą arba camera obscure. Aš norėjau pažvelgti į miestą, kaip į nematomą mėnulio pusę, praskleisti nematomą šydą ir tarsi rentgeno aparatu, parodyti kitokį miestą, suskaidyti jį į daug miestų, juk net aš pats, mano fotoaparatas, net ant asfalto numesta nuorūka yra mūsų miestas“, – dėstė parodos autorius.

Paroda „Miestas Inkognito” eksponuojama Klaipėdos fotografijos galerijoje (KKKC parodų rūmuose, Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) ir veiks iki vasario 18 dienos.

Anot menotyrininkės Eglės Deltuvaitės, miestą A.Šeštoko fotografijose galima atpažinti, bet nepažinti. Stabilios architektūros ir objektų fone žmonės tampa perregimi – pinhole kamera fiksuojamas jų judėjimas fotografo apspręstose laiko atkarpose.

„Tačiau kuo ilgiau žiūri į A. Šeštoko trijų metrų ilgio juodai baltas fotojuostas, tuo stipriau pradedi tikėti, kad šį kartą pats autorius nori laikytis inkognito pozicijos. Tarsi jis, o ne miestas, nori likti nežinomu ar neatpažintu, žiūrovo dėmesį nukreipiant nuo autorinio kūrybos braižo į miesto išgyvenimą vaizdais“, – pastebėjo E.Deltuvaitė.

Miestas be nereikalingo patoso, nesusireikšminęs, šiek tiek išsekęs, bet neištrinamas iš atminties. Savitą mąstymo ir buvimo ritmą, savitą tylą turinti Klaipėda. Sutikti klaipėdiečiai, kaip ir miestas, daugžodžiauti nemėgsta – tik tiek, kiek reikia, ir lėtai juda toliau. Fotografinį miesto archyvą kelis dešimtmečius kuriantis A.Šeštokas naujuoju ciklu „Miestas inkognito“ pagrindinio kūrybos objekto neišduoda, tačiau ir neapnuogina. Pasako tik tiek, kiek nori, ir palieka erdvę kiekvieno mintims.

Miestą fotografijose galima atpažinti, bet ne pažinti. Galbūt dėl to, kad autorius siekia perteikti ne proto diktuojamas įžvalgas, bet jausminį uostamiesčio patyrimą. Stabilios architektūros ir objektų fone žmonės tampa perregimi – pinhole kamera užfiksuotas jų judėjimas fotografo numatytose laiko atkarpose. Tačiau kuo ilgiau žiūri į A.Šeštoko trijų metrų ilgio nespalvotas fotojuostas, tuo stipriau pradedi tikėti, kad šį kartą pats autorius nori laikytis inkognito pozicijos. Tarsi jis, o ne miestas, nori likti nežinomas ar neatpažintas, žiūrovų dėmesį nuo autorinio kūrybos braižo nukreipdamas į miesto išgyvenimą vaizdais.

Mąslų miesto išgyvenimo procesą sutrikdo spalvoti kvadratiniai fotoobjektai, kabantys parodos erdvėje. A.Šeštokas iš įprastos jiems padėties iki lubų pakelia Klaipėdos šaligatvius, sandėliukų duris, sienas, kiemus ir uostamiesčiui būdingus objektus. Toks kontrastas sukuria alternatyvų požiūrį į tą patį miestą, tarsi viršuje būtų uždėtas jaukesnis ir šiek tiek linksmesnis garso takelis. Paradoksalu, tačiau iš išklotinių ir kubų sukurtas miesto fotodokumentas iš tiesų palieka žiūrovus nepažinus miesto, tarsi kažkas liko sąmoningai nutylėta, tarsi neįkyriai nuolat primenama, kad Klaipėda – miestas inkognito.

Iki vasario 18-osios veiksiančią A.Šeštoko fotografijų parodą „Miestas inkognito” pristato Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

Rugsėjį beveik visos Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmų salės atiduotos čionykščiams menininkams. Pirmajame aukšte veikia klaipėdiečio Artūro Šeštoko fotografijų paroda „Nutylėtos istorijos“, o palypėjus laiptais į antrąjį aukštą galima apžiūrėti Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus narių kūrybos parodą „Vakarų vėjai“.

Baigiamasis akordas – skambus

Tradicinė LDS Klaipėdos skyriaus paroda „Vakarų vėjai“ kas dveji metai visuomenei pristato Klaipėdos krašto dailininkų sukurtus darbus. Šiemetė dedikuota lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Tai baigimasis trejus metus trukusio projekto akordas. Paroda ne tik vienoje erdvėje sujungė anksčiau jau eksponuotas šio projekto tapybos, grafikos ir taikomojo meno kūrinių kolekcijas. Ji gausiai papildyta naujais klaipėdiečių dailininkų darbais.
Šiemečiai „Vakarų vėjai“ skirti K.Donelaičio jubiliejui, kurį paminėti mūsų krašto menininkams yra garbės reikalas. Todėl suprantama, kad visi parodoje eksponuojami darbai yra vienaip ar kitaip susiję su poeto kūryba, asmenybe, jo aplinka ir laikmečiu, dailininkams tapusiais įkvėpimo šaltiniu. Interpretacijų esama pačių įvairiausių – nuo gana tiesmukų temos citatų iki virtuoziškos laisvės, grakščiai žongliruojant žiniomis ir meistryste. Būtent iš čia ir sklinda visas didžiulės parodos skambesys.

Daugybė autorių, gausybė darbų vos išsitenka dviejose Parodų rūmų salėse ir fojė. Paroda prastokai išeksponuota, todėl kai kurie jos kūriniai sugrūsti ir „paskęsta minioje“, o į kitus dėl nesuprantamų priežasčių pabrėžtinai stengiamasi atkreipti dėmesį. Ko gero, čia lėmė autoritetai, noras jais priblokšti, o ne pats menas.
Nepaisant to, ekspozicijoje galima rasti tikrų jo stebuklų.
Kad ir Aurimo Anuso skulptūrinė plastika arba Zitos ir Romualdo Inčirauskų kūriniai. Ant grafikos sienų meistriškumu, užmoju ir minties gelme stulbina Gražinos Oškinytės, Danutės Žalnieriūtės, Laimos Gedvilaitės-Sakalauskienės ir Augustino Virgilijaus Burbos estampai.

Atskiros parodos verta Daniaus Drulio mažoji plastika iš medžio ir akmens iki graudumo jauki ir sava, betgi ją dar reikia mokėti pateikti, kad greta esantys kūriniai nepaskandintų šio savito menininko ieškojimų ir atradimų.
Vos įžengęs į didžiąją Parodų rūmų salę, negali neatkreipti dėmesio į tapytojo Edvardo Malinausko įspūdingo formato drobę „Donelaitis tarp būrų“, nutapytą prieš kelis dešimtmečius. Čia pat – pora naujų tapytojo darbų, atnašaujančių labiau marinistikos nei K.Donelaičio temai. Netoliese – jaunosios kartos dailininko Simo Žaltausko keletas plenerinių peizažų iš Tolminkiemio (anot A.V.Burbos, turi jėgos šis tapytojas) ir Saulės Želnytės jautrus diptikas su senoviniais nėriniais. O šiaip tapybos stiprybe paroda negali pasigirti. Kaip ir juvelyrikos. Jiedvi nurungia skulptūrinė plastika ir grafika.

Paroda įdomi gal ne tiek dėl temos interpretacijų bei improvizacijų. Ji akį traukia naujais šio krašto dailininkų darbais, jų galimybėmis. Yra į ką pasižiūrėti, apie ką pamąstyti.

Nenutylėtos istorijos

Pirmajame Parodų rūmų aukšte verta užsukti į A.Šeštoko meninės fotografijos parodą „Nutylėtos istorijos“, pristatančią asmeninių jausenų fotometraštį, kuriame užfiksuota paskutiniųjų XX a. dešimtmečių Klaipėda, ir fotografijų ciklą „Macikų pensionatas“.

Serija fotografijų „Miestas – nutylėtos istorijos“ (1982–1986), kurią A.Šeštokas sukūrė savo kūrybos pradžioje, eksponuojama pirmąsyk. Autoriaus žodžiais, jis ieškojo kompozicijos ir jausmo dermės. Akivaizdu – rado. Kaip perteikdamas savo asmeninius išgyvenimus, sužadino ir mūsiškius. Paroda veikia kaip nostalgiškas prisiminimas, kaip to laikmečio nuotaika, netikėtai atklydusi į dabartį. Anuometė Klaipėda – tokia pažįstama... Nespalvotose fotografijose ji atrodo liūdna, pavargusi, bet iki skausmo artima, suprantama, brangi. Gal todėl, kad tai mūsų miestas. O gal todėl, kad tai mūsų gyvenimo prisiminimas.

Kita serija fotografijų „Macikų pensionatas“ (1992) jau eksponuota anksčiau. Bet dabar, kai visuomenės socialinis sąmoningumas yra gerokai ūgtelėjęs, ji atrodo ir priimama kiek kitaip. Anuomet tokia fotografija ir tema buvo iššūkis, protestas. Dabar kartu su autoriumi revizuojame savo jausmus ir asmeninę socialinę poziciją.
Fotografijose įamžinti to pensionato keistuoliai gyventojai jaudina savo atvirumu, laisvumu nuoširdumu. Jokio apsimetinėjimo, jokios apgaulės, kurių tiek daug ne keistuolių gyvenime.

Abi parodos KKKC Parodų rūmuose veiks iki rugsėjo 28-osios.

Kviečia piešti parodoje

Pirmąjį rugsėjo savaitgalį KKKC Parodų rūmai klaipėdiečių šeimas kviečia ne tik apsilankyti šiuo metu veikiančiose parodose, bet ir išmėginti kūrybiškumą edukaciniame užsiėmime šeštadienio vidurdienį.

Rugsėjo 6 d. 12 val. uostamiesčio tėvelių ir vaikų pamėgtas šeimų savaitgalio užsiėmimas „Piešimas parodoje. Surask, pamatyk, nupiešk“ kvies atidžiau pasižvalgyti po naująsias KKKC parodas, atrasti patinkančią temą, personažą ar techniką ir paeksperimentuoti kuriant savąją interpretaciją.

Anot užsiėmimus rengiančios KKKC kultūrinės veiklos vadybininkės Virginijos Dmuchauskienės, kiekviena paroda – tikra spalvų ir nuotaikų pasaka, o piešimas parodoje – puiki galimybė patirti kūrybos proceso džiaugsmą. Norintieji dalyvauti raginami registruotis. Informacija teikiama ir registracija vyksta tel. 313 691 arba el. p. virginija@kkkc.lt. Užsiėmimai – mokami.

Penktadienį 17 val. Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L“ vyks klaipėdiečio fotomenininko Artūro Šeštoko parodos „Tolumos“ atidarymas.

A.Šeštokas gimė 1964 m. Klaipėdoje. 1985–1986 m. mokėsi Rokiškio kultūros mokykloje ir įgijo kultūros darbuotojo specialybę su kino ir fotobūrelių vadovo specializacija. 1990 m. buvo priimtas į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. 1989–1994 m. dirbo laikraštyje „Lietuvos žvejys” fotokorespondentu ir dalyvavo kasmetėse Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuotose parodose. 1993 m. surengė pirmąją autorinę fotodarbų parodą Klaipėdos fotografijos galerijoje. 1994–1995 m. dirbo dienraštyje „Vakarų ekspresas” fotokorespondentu. Sukūrė fotografijų ciklą „Macikų pensionatas”, kuris buvo eksponuotas Klaipėdos fotografijos galerijoje. 1995–2000 m. dirbo dienraštyje „Klaipėda” fotokorespondentu. Nuo 2000 m. iki dabar vysto meninio portreto žanrą nuosavoje studijoje, kuria nespalvotų fotografijų ciklą, atspindintį specifinį Lietuvos gamtos grožį ir žmogaus būtį.

„Tolumos“ – fotografiniai Lietuvos gamtovaizdžiai, liudijantys labai asmenišką ir jautrų fotografo santykį su jį supančia aplinka. Šįkart autorius – kaip klaidžiojantis ir savęs tebeieškantis nūdienės civilizacijos atstovas, ignoruojantis šiuolaikinės visuomenės modernumą ir siekiantis atrasti save natūroje. Pati sąvoka tolumos jau iš anksto užprogramuoja, kad į fiksuojamus objektus bus žvelgiama per tam tikrą distanciją, vaizdo neprisileidžiant pernelyg arti, išlaikant nuotolį ir kartu pagarbų atstumą. Atstumą, kuris nesudrumstų priešaušrio tylos Vajuonio ežere (Švenčionių r.), kuris išsaugotų nepaliestą vos vos nuo vėjo raibuliuojantį Notigalės ežero (Kupiškio r.) vandens paviršių, kuris nesuardytų skulptūriškos smėlio kopos Kuršių nerijoje ir kuris paliktų pakankamai erdvės plačiam, bet skvarbiam menininko žvilgsniui. Atstumą, kuris bet kokiomis sąlygomis eliminuotų žmogaus įsikišimą į pirmapradišką gamtos būtį, nesuardytų jos autentiškumo, tačiau ir nebūtų pernelyg didelis, kad trukdytų jos pažinimui ar prisijaukinimui.

Peizažas nėra naujas žanras A.Šeštoko kūryboje. Beveik prieš 20 metų jis, sekdamas kitų Kuršių nerijos kopų tyrinėtojų pėdsakais (J.Kalvelio, K.Mizgirio, A.Zavadskio ir kt.), ieškodamas asmeninio požiūrio į išpopuliarėjusią temą Lietuvos fotografijoje, savo objektyvą nukreipė į išraiškingai supustytas smėlio kalvas ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos teritorijoje. Taip radosi „Kopų formos“, kuriose tiršti debesys susilieja su sunkiais, bet nuolat kintančiais smėlio masyvais. Kartais čia impulsyvus autoriaus žvilgsnis susitapatina su plačiakampiu objektyvu, kuris neklusnią materiją tramdo gana griežtais puslankiais, išbalansuojančiais natūralias formas ir suteikiančiais daugiau ar mažiau įprastam reginiui naujas išraiškas. Tokiais atvejais švelnios, vėjo raižiniais išpuoštos kopos tampa nematytais dariniais, grasinančiais savo didybe ir kartu – trapumu.
A.Šeštoko „Tolumos“ bibliotekoje uostamiestyje bus eksponuojamos iki kovo 1 d.