Žinomas vyras nė neketino slėpti išorės pokyčių, priešingai, drąsiai dalijasi, jog apgalvotas, tačiau nemažai drąsos pareikalavęs sprendimas kreiptis į plastikos chirurgą, jam suteikė daugiau pasitikėjimo savimi.

Stilingoje, meniškoje fotosesijoje po veido korekcijos procedūros kartu su žmona Gabija Laubner-Sakalauskiene įsiamžinęs aktorius – atviras, šiuo metu jis išties mėgaujasi gyvenimu, o šalia jo – ypatinga moteris, padėjusi pajusti pilnatvę.

„Mūsų išorė dažnai – vidinės savijautos atspindys. Šiuo metu džiaugiuosi gyvenimu, jaučiuosi puikiai, o išvaizdos pokyčiai tą tik patvirtina. Ilgai jiems ruošiausi, prireikė drąsos, tačiau dabar, atsigręždamas atgal, dar geriau suprantu, kaip man tai buvo svarbu“, – kalbėjo A. Sakalauskas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

A. Sakalauskas antrina, jog jam atlikta veido korekcijos procedūra – išties tapo svarbaus pokyčio ne tik jo išorėje, bet ir viduje priežastimi, bet jis ir toliau išlieka savimi, tik dar labiau pasitikintis ir atviriau besidžiaugiantis gyvenimu.

„Po 4,5 valandos trunkančio spektaklio „Miegantys“ Arūnas man pasipiršo, aš jam pasakiau taip, salė paplojo ir jis nusilenkė“, – su šypsena veide pasakojo Gabija.„Išgirdau plojimus ir refleksas suveikė“, – juokėsi A. Sakalauskas.

Paklaustas, kodėl viskas taip greit pradėjo vykti, jog po dar metus netrukusios pažinties, aktorius ryžosi pirštis, Arūnas nestokojo humoro. „Man jau reikėjo keisti dokumentus, pasižiūrėjau, kad nėra čia ko laukti. Buvo spektaklis „Miegantys“, o aš atsibudau. Žinoma, kad viską planavau, pro akis buvo net planas B prabėgęs, jei Gabija nesutiks“, –  pasakojo A. Sakalauskas.

LNK nuotr. 

Arūnas neslėpė, kad po to, kai Gabija atsirado jo gyvenime, viskas pradėjo keistis kardinaliai. Aktorius ne tik pakeitė savo gyvenimo būdą, vedė, bet ir atidarė savo teatro studiją.

„Net Biblijoje rašo, kad pradėk nepasiruošęs, tik tada sužinosi, ko reikia.  Mano studija šiais metais gyvuoja jau antrąjį sezoną. Pas mane renkasi žmonės nuo 18 iki 70 metų. Gyvenime žmonės dažnai nežino ko nori arba žino, ko nori, bet nedrįsta pradėti. O vaidyba yra lengviausias kelias. Tu žengi žingsnį, mokaisi stovėti prieš kitus, kalbėti, leidi kitiems pasijuokti iš tavęs. Tai yra praktika, kaskart daraisi laisvesnis. Tokia ir yra mano studijos esmė, spektaklių mes nestatome“, – apie savo veiklą pasakojo Arūnas.

Visa istorija –  trečiadienį,  20 val., LNK laidoje „Šeškinės 20“.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi apdovanotas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto profesorius, režisierius, išskirtiniais spektakliais praturtinęs Lietuvos kultūrą ir meną B. G. Padegimas.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi apdovanotas ilgametis Lietuvos studentų krepšinio lygos prezidentas, reikšmingai prisidėjęs prie Lietuvos krepšinio vystymo strategijos kūrimo ir krepšinio plėtros įgyvendinimo R. Cibauskas.

Tokį pat Riterio kryžių Prezidentas įteikė Klaipėdos Vlado Knašiaus krepšinio trenerei, ilgametei Lietuvos merginų ir moterų krepšinio trenerei, reikšmingai prisidėjusiai prie moterų krepšinio plėtros R. Kumpienei.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis įteiktas skulptoriui, monumentalumu ir įtaigumu, dėmesiu Lietuvos istorijai ir iškilioms jos asmenybėms pasižyminčių darbų autoriui A.Sakalauskui.

"Sunku šiandien būtų įsivaizduoti Klaipėdą be A.Sakalausko. Labai daug ženklų jis čia paliko. Jis yra vienas žymiausių, profesionaliausių bei įdomiausių mūsų memorialinės kultūros autorių", – teigė menotyrininkė Nijolė Tumėnienė.

Pirmasis A.Sakalausko paminklas buvo pastatytas Anykščiuose poetui ir vyskupui Antanui Baranauskui. Būtent šis monumentas buvo pripažintas ir įvertintas Lietuvos nacionaline premija.

Pasak menotyrininkės N.Tumėnienės, prasmingas iki šiol ir Klaipėdoje stovintis paminklas vieningai Lietuvai "Arka", ypač šiuo sunkiu laiku, kai susivienijome ne tik mes, ne tik Europa, bet ir visas pasaulis.

N.Tumėnienės teigimu, šis darbas yra įdomus tuo, kad, lyginant su A.Baranausko paminklu, kuris tęsė klasikinę paminklo tradiciją, "Arkoje" atsirado abstraktumo.

Šis kūrėjo darbas yra paprastas, lakoniškas, bet tuo pat metu labai įspūdingas ir išraiškingas.

"Ir apskritai Klaipėda – A.Sakalausko miestas: kur pažvelgsi, visur šio kūrėjo darbai. Ir ne tik uostamiestyje, jo kūriniai puošia Varnius, Telšius, Kauną, Vilnių – beveik visi jie yra iš akmens. Kiek reikia turėti jėgos, energijos, kūrybinio išprusimo, nuojautos, įgūdžių bei patirties, kad galima būtų sukurti tiek daug. Vienareikšmiškai – A.Sakalauskas svarbus visai Lietuvai", – apibūdindama skulptoriaus kūrybinio kelio dešimtmečius, kalbėjo N.Tumėnienė.

„Jūsų vardas yra neatsiejamas nuo monumentaliųjų Lietuvos valstybės, pagrindinių jos istorijos įvykių ir asmenybių įamžinimo pavyzdžių. Jūsų kūryba nepaprastai įtaigi, prabylanti esminių lietuvybės ir jos tūkstantmetės istorijos simbolių kalba – šia prasme esate mūsų tautos metraštininkas, atpažįstantis ir ateities kartoms perduodantis, kaip esate sakęs, „kertines esmes“, - sveikino prezidentas Gitanas Nausėda.

Prezidentas padėkojo skulptoriui už ilgametį kūrybinį darbą, atsidavimą, visuomeninę ir pedagoginę veiklą, palinkėjo sveikatos ir kūrybinių sumanymų įgyvendinimo.

Kultūros ministras Simonas Kairys prisidėjo prie sveikinimų.

„Sveikindamas Jus gražios gyvenimo sukakties ir kūrybinio darbo 45-mečio proga dėkoju už nuopelnus Lietuvos kultūrai, ypač monumentaliosios ir paminklinės skulptūros srityje, įprasminant Lietuvos istoriją ir iškilias mūsų tautos asmenybes. Sunku sugalvoti geresnį palinkėjimą nei Jūsų paties ištarti žodžiai: „Tegu didžių, genialių mūsų krašto žmonių, kūrusių didingą tūkstantmetę Lietuvos istoriją, dvasia apgobia mus, tegu stiprina, tegu padeda susitelkti sunkiuose išbandymuose ir tegu kelia pasididžiavimą savo tautos kūrybinėmis galiomis“, – linkėjo jis.

„Esate nepaprastai talentingas menininkas – įvairių monumentalių skulptūrų, liudijančių tūkstantmetę Lietuvos istoriją, autorius, žinomas paminklinės skulptūros srities meistras. Jūs svariai prisidėjote prie Klaipėdos miesto kultūrinio gyvenimo puoselėjimo, sukūrėte Klaipėdai daug svarbių, miesto simboliais tapusių skulptūrų. Jūsų darbai išradingi, plastiški ir autentiški, atspindi lietuviškos tapatybės savitumą. Sveikinu gražaus jubiliejaus proga ir linkiu Jums tvirtos sveikatos, kasdienio gyvenimo grožio apraiškų ir negęstančio kūrybinio žvilgsnio“, – sakė ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė.

Vestuvių ceremoja įvyko Bernardinų sode, pranešė portalas Delfi. Pasidžiaugti poros vestuvėmis atvyko artimieji, bičiuliai bei kolegos, tarp kurių – nemažai įžymybių: aktorius Džiugas Siaurusaitis, režisierius Augustinas Gricius, keliautojas Mantas Bertulis, menininkas Marius Povilas Elijas Martynenko ir kiti.

Pora susižadėjo balandžio 9 d., Mariaus Ivaškevičiaus spektaklio „Miegantieji“ pabaigoje – A. Sakalauskas tuomet mylimajai įteikė žiedą bei gėlių puokštę.

Kaune sukurtas spektaklis „Literatūros pamokos“ buvo sudarytas iš etiudų ir, pasak aktoriaus, buvo jo kurso sėkmės paslaptis. „Literatūros pamokas“ režisavo Jonas Vaitkus, scenografiją kūrė Jonas Arčikauskas, muziką – Šarūnas Nakas.

Spektaklyje vaidino pirmoji J. Vaitkaus aktorių laida: Povilas Budrys, Tauras Čižas, Remigijus Bučius, Ramunė Skardžiūnaitė, A. Sakalauskas, Diana Anevičiūtė, Ingeborga Dapkūnaitė, Neringa Bulotaitė, Saulius Balandis, Virginija Kelmelytė.

Atvežus į Vilnių, spektaklis sulaukė dar daugiau dėmesio, tačiau dėl jo teko eiti aiškintis į Centro komitetą. „Ministras atskaitė moralą, sakė, kad gali išskirstyti mus po vieną, pribaugino stipriai, bet visiems jau buvo dzin į tai žiūrėti, jis juokingai jau atrodė“, – pasakoja aktorius.

A. Sakalauskas prisimena ir teatre sutiktus senuosius aktorius: Audrį Mečislovą Chadaravičių, Joną Lalą, Juozą Rygertą, jų charakteristikas. Apie senąją kartą jis sako, kad tai buvo pasitempę žmonės. Gal senamadiški, tačiau turėjo savo stilių ir buvo draugiški. A. Sakalauskas pasakoja, lengvai radęs kalbą su jais, ir dalijasi keliomis girdėtomis istorijomis.

Dar prieš septynerius metus grupė klaipėdiečių entuziastų kreipėsi į verslininką, dosnumu garsėjantį mecenatą Rimantą Cibauską, kad ši kilni idėja virstų kūnu.

Vydūno – humanisto, rašytojo ir filosofo 150-osios gimimo metinės buvo paminėtos pernai.

Tada tikėtasi, kad jubiliejiniais metais pavyks suspėti atverti Vydūnui skirtą skverą Klaipėdos centre.

Aplinkybės taip susiklostė, kad nauja jauki viešoji erdvė su bronzine Vydūno skulptūra oficialiai bus atverta šį sekmadienį, rugsėjo 1-ąją.

Kol kas skulptūra dar "ilsisi" jos kūrėjo dirbtuvėse.

Anot A.Sakalausko, prieš iškilmes 3 metrų aukščio basakojo filosofo atvaizdas bus įtvirtintas skvero fontane, šalia bus ir bronziniai Vydūno batai.

"Negaliu nesidžiaugti šiuo darbu. Kai viskas stos į savo vietas, tada ir pamatysime tą tikrąjį vaizdą, kurio siekėme. Ten turėtų atsirasti visas Vydūno filosofijos laukas. Manyčiau, tai didelis įvykis Klaipėdai. Tik gaila, kad Vydūnas lig šiol nėra pakankamai įvertintas", – teigė skulptorius.

A.Sakalauskas skulptūrą kūrė kartu su kolegomis ukrainiečiais Borisu Krylovu ir Olesiu Sidoruku.

Vydūnas, tikrasis vardas Vilhelmas Storosta (1868–1953), legenda tapo dar būdamas gyvas.

Sveikas gyvenimo būdas, mintys apie laisvų žmonių tautą ir polinkis į teosofiją traukė žmones.

Vydūnas, aktyviai veikęs ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų, nenuginčijamai padarė didelę įtaką lietuvių kultūrai.

Aukščiausia vertybe laikęs žmoniškumą, filosofas savo veikla siekė ugdyti sąmoningų ir laisvų žmonių tautą, kuri būtų iš esmės, o ne "paviršiaus dalykuose laisva".

Jis buvo garsus ne tik Klaipėdos krašte, kur puoselėjo lietuvybę, bet ir visoje Lietuvoje.

Atkūrus nepriklausomybę, įvertinant jo nuopelnus, Vydūno atvaizdas puošė 200 litų nominalo kupiūrą. Viešų jo atminties ženklų nėra daug.

Nuo šiol naujas jaukus Vydūno vardo skveras uostamiestyje džiugins klaipėdiečius ir miesto svečius.

"Vydūnas iš Ukrainos sėkmingai atvažiavo į Klaipėdą, skvere darbai sėkmingai vyksta, bet statybininkai ir meistrai sako, kad jiems dar reikia maždaug trijų ar keturių savaičių. Pasitarėme ir nusprendėme skvero atidarymo iškilmes atidėti rugsėjo 1-ajai, kai baigsis atostogų laikas, kai bus galima sukviesti svečius, moksleivius. Priešingu atveju tai turėtume padaryti be mokinių", – naujienomis dalijosi viešosios įstaigos "Mažosios Lietuvos kultūra" vadovas Arvydas Girdzijauskas.

Įstaigos nariai ketina kalbėtis su Rugsėjo 1-osios šventės organizatoriais, prašydami į programą įtraukti ir skvero atidarymo renginį.

Tad šiemet Mokslo ir žinių diena žada būti kiek kitokia, nei įprasta.

Skverą įrengiantys meistrai užsakovams žadėjo darbus baigti gegužės mėnesį, paskui šią datą atidėjo iki Joninių.

Pasirodo, nunyko kai kurie skvere pasodinti augalai. Vienas jų – ąžuoliukas, tad tokį medelį teko iš naujo užsakyti ir atsigabenti iš užsienio.

Dedant akmenines plokštes ant fontano ir paminklo postamento, išsivartė jau pakloti takai, vis dar nebaigti numatyti užrašai, tad čia dar bus darbų. Paaiškėjo, kad kanalizacijos šuliniai įleisti šiek tiek per giliai, kol nebaigti kiti darbai, nenorima jų sulyginti su takų paviršiumi. Esama ir kitos veiklos.

"Nelabai norisi forsuoti, norėtume, kad viskas būtų padaryta gerai, kokybiškai. Tikimės, kad žmonės dirba sąžiningai ir savo įsipareigojimus vykdo. Mėginsime stebėti, dalyvauti prižiūrint darbus, bet negalime darbininkų kontroliuoti. Užsakovė yra savivaldybė", – kalbėjo A.Girdzijauskas.

Aptardamas pagamintą skulptūrą, įstaigos vadovas atviravo, kad jam kūrinys patinka.

A.Girdzijauskas matė skulptūros molinį modelį, vėliau – jau nulietą dalimis, pats buvo nuvykęs į Ukrainą, kur buvo gaminama bronzinė skulptūra. Pašnekovas įsitikinęs, kad ji neabejotinai papuoš miestą.

Spektaklį, kurio centre skleidžiasi sapnuojančio rašytojo kelionė, remdamasis magiškojo realizmo tėvu vadinamo J. L. Borgeso apsakymais, režisuoja Adomas Juška. Apie žmogaus polinkį ieškoti nepasiekiamo pasaulio, kūrybą ir jos užkulisius kalbamės su pagrindinį vaidmenį kuriančiu aktoriumi Arūnu Sakalausku.

– Užuovėją žmonės atranda skirtingais būdais – vieni realybėje, kiti savo susikurtame minčių pasaulyje. Fikcijos... ką ši sąvoka reiškia jums kaip kūrėjui ir žmogui?

– Tą, ką ir visiems žmonėms, – mes gyvename fikcijose. Mūsų gyvenimas paremtas fikcijomis, nes kitaip nebūtų progreso. Kad ir svajonės. Mes netgi turime saugiklius, kurie, atsitikus nelaimei, priverčia ją po kurio laiko pamiršti. Pati gamta tai yra padariusi. Fikcijos, išgalvotas pasaulis mums reikalingi tam, kad galėtume gyventi toliau. Realybė yra neteisinga. Mes visi norėtume, kad taip nebūtų, tačiau ši neteisybė yra neišvengiama.

– Spektaklyje nebus nei taip mėgstamų paralelių su šiandienos politika, šalies istorija, nei paralelių su socialinėmis problemomis. Kaip reagavote, sužinojęs apie spektaklio idėją, magiškojo realizmo žanrą, ties kuriuo jus pakvietė dirbti režisierius Adomas Juška?

– Aš tiesiog neįsivaizdavau, kaip galima pastatyti Borgesą, jo apsakymus. Man tai pasirodėneįmanoma ir tuo pačiu buvo įdomu, kaip viskas pavyks. O Adomas rado raktą, paimdamas, tarkim, vieną sakinį iš apsakymo ir jį paversdamas sceniniu veiksmu. Paprastai mes, žiūrovai, neatsimename, apie ką kalba aktoriai, mes atsimename jausmus, emocijas, muziką, mizanscenas. Ir šiuo atveju žiūrovui nebus aišku, kur sapnas, o kur realybė. Liks jausmas. Bent jau tikiuosi, kad taip bus. Kalbant apie žanrą, mėgstu magiškąjį realizmą, nors Borgeso nesu daug skaitęs. Vis dėlto tokio pobūdžio spektakliai man yra artimesni nei spektakliai, linkę į politiką ir kitas visuomenės problemas. Tačiau teatras turi būti visoks.

Fikcijos, išgalvotas pasaulis mums reikalingi tam, kad galėtume gyventi toliau. Realybė yra neteisinga. Mes visi norėtume, kad taip nebūtų, tačiau ši neteisybė yra neišvengiama.

– Kalbant apie spektaklio idėjinį pagrindą, kurie aspektai jums pasirodė artimiausi, aktualiausi?

– Šis spektaklis yra apie kūrybą, kuri taip pat yra fikcijos. Kūryboje tu tarsi nori pasakyti, tačiau abejoji. Praeina kažkiek laiko, ir tai, ką tu sakei, atrodo paika, o tai, kas atrodė kvaila, pradeda atrodyti rimta. Meno tokia prigimtis. Žmonės, kurie užsiima menu, gyvena juo, apeina kūrybos ratą, susijusį su žmogaus amžiaus kaita. Tarkim, jaunyste, kai tau niekas nerūpi, kai daug darai. Vėliau ateina senatvė, kuomet turi apibrendrinti savo darbus. Ir staiga pamatai, kad viskas yra labai efemeriška. Lyg to ir nebuvo. Juolab teatre, kuriame, pasibaigus spektakliui, viskas išnyksta. Paveikslas kabo. Knyga išleista. O teatre mes sukuriame kūrinį ir čia pat jį sunaikiname.

– Borgeso apsakymai trumpi, tačiau paveikūs, įtraukiantys į savo keistą, magišką pasaulį. Vis dėlto dirbate be dramaturginio teksto, kuriate naują istoriją, susietą su apsakymais. Atsiranda rašytojas, keliaujantis per savo sapnus. Galbūt galėtumėte pasidalyti įspūdžiais iš kūrybos proceso – kaip sekasi dirbti prie šio spektaklio? Ar buvo asmeninių atradimų bandant susigyventi su savo veikėju?

– Su režisieriumi dirbti įdomu ir malonu. Nors jis turi aiškią mintį, link kurios mus veda, tačiau procese netrūksta kūrybos laisvės. Vis dėlto ne viską režisierius turi žinoti ir ne viską privalo pasakyti aktoriui. Kaladėles reikia susidėlioti pačiam. Kad netrūkinėtų, nebūtų tuščių vietų. Ir jos, be abejo, vis dar dėliojasi. Nežinau, kaip bus. Šis netikėtumas kūryboje yra sunkus. Aš nepuolu repetuoti dienomis, namuose nevaikštau įsijautęs į vaidmenį, apie jį negalvoju. Tiesiog laukiu, kol veikėjas pats ateis. Nežinau, ar jis rašytojas, bet kad jis menininkas – tą tikrai žinau. Niekada neieškau veikėjo gerųjų ar blogųjų pusių, aš pasakoju jo istoriją. Paskolinu savo kūną, balsą, akis, emocijas, kad jis galėtų papasakoti savo istoriją. Aš negaliu įsileisti šio veikėjo pilnai ir su juo grįžti namo – palieku jį teatre su rūbais.

– Esate žinomas aktorius, ne sykį įvertintas meno scenoje. Šiuo metu reikia pasidžiaugti, kad Lietuvos teatre atsiranda vis daugiau naujų meninių vėjų. Režisieriai vis drąsiau eksperimentuoja ne tik idėjos, bet ir formos prasme. Kas šiandien jums, kaip aktoriui, įdomiausia stebint Lietuvos teatro lauką?

– Žinokit, įdomiausias man šiuo metu atrodo jaunimas ir tai, kaip šie jauni žmonės sprendžia savo problemas. Iš tiesų jie mąsto visai kitaip. Pavyzdžiui, dalyvavau filmavimuose, kur buvau bene vyriausias iš visų. Mėginau juokauti, tačiau jie tų juokų nesuprasdavo. Reiškia, tu kažko nebesupranti. Tavo klaida, nes tu kažkur atsilikai. Pasenai. Aš juos suprantu ir jiems pavydžiu tos energijos, visai kitos aistros. Jie džiaugiasi, kad vaidina, jie nejaučia sunkumo, kuris atsiranda su patirtimi. O patirtis trukdo. Labai sudėtinga apsivalyti nuo visų tų kartų, kuriuos vaidinai.

– Viename savo interviu Borgesas svarstė – jeigu rojus panašus į biblioteką, tuomet ne taip ir blogai būtų į jį patekti. Kokia būtų jūsų biblioteka?

– Bibliotekos vienodos, pažiūrėkite – visi leidimai tie patys (juokiasi). Esama knygų, kurias gali skaityti kelis kartus, o yra knygų, kurias įveiki tik iki pusės.

– Iki premjeros liko vos kelios dienos. Koks jūsų santykis su žiūrovu? Ar daug galvojate, kaip jūsų perteiktas vaidmuo pasieks stebėtoją?

– Matote, labai sudėtinga, kai nėra grįžtamojo ryšio. O jis turi būti. Ne veltui užsienyje yra preview savaitė, kurios metu žiūrovai bilietus į spektaklį gali įsigyti pigiau. Kūrybinė grupė rodo, ką padarė, tačiau joks kritikas apie spektaklį nerašys prieš jam pasirodant – apžvalgos pasirodo tik po premjeros. Žiūrovai turi labai didelę energiją. Jie priima spektaklį arba ne. Būna labai sunku, kai kūryba nepriimama. Žiūrovai turi ir kitą savybę – pasidaryti sau patogų spektaklį. Ir ši savybė iš tiesų yra galbūt daugiau akorių bėda. Spektaklio metu salėje nusijuokia vienas kitas žiūrovas, kažkurioje vietoje parodomas didelis dėmesys, ir aktorius automatiškai patraukiamas daryti tai, link ko linksta žiūrovai – į vieną ar kitą žiūrovui patinkančią pusę. Kad būtent jam, žiūrovui, būtų įdomu, užmirštant, apie ką yra spektaklis.

Esi veikiamas aplinkos ir turi išlaikyti žiūrovo dėmesį, kad jis kryptų ta linkme, kuria reikia. Spektaklio metu man asmeniškai svarbiausia gera savijauta, į kurią susideda teisingos emocijos, kalbos. Jeigu aš kur nors suklysiu, priimsiu klaidingą sprendimą, šis sprendimas gali sugadinti man visą spektaklį, paveikti visą tolimesnę seką. Turiu išbūti organiškas ir nuoseklus visame šitame pasakojime apie kūrybą, apie žmogų, kuris rašo, apie žmogų, kuris yra pasiklydęs sapnuose, negali atskirti jų nuo realybės. Žmogus apskritai yra įdomus, sudėtingas sutvėrimas. Kai sykį važiavome į gastroles, autobuse netikėtai prisiminiau labai skaudų gyvenimo įvykį, jis buvo taip arti manęs... Tokiais momentais visada iškyla klausimų – kas vyksta mano viduje, galvoje, kad jis netikėtai išniro iš pasąmonės. Mes visi esame žmonės. Visos emocijos (savimeilė, pavydas), mintys yra užkoduotos pačios gamtos. Taigi, viena vertus, žiūrovams linkiu pasiskaityti Borgeso kūrybą, kita vertus... galbūt ir neskaitykit, geriau pažiūrėkite spektaklį ir mėginkite pajausti.

Fikcijų spektaklio premjeriniai seansai vyks kovo 8, 9 ir balandžio 3 dienomis, 18 val. Jaunimo teatro „Salėje 99“. Bilietus galima įsigyti tiketa.lt arba teatro kasoje.