„Vieną dieną man paskambino sesuo, ir įtartinai paslaptingai pakvietė atvažiuoti į veterinarijos kliniką. Žinau, kad Diana yra gyvūnų mylėtoja ir turi jų visą krūvą - gal kas nutiko, ir reikia pagalbos, pagalvojau tuo momentu. Kai užėjau į gyvūnų gydyklą, neiškart supratau kas vyksta. Įsivaizduokite, pamačiau narvą – o jame leopardą! Nesu gyvūnų veislių žinovas, tačiau panašų gyvūną tik šiek tiek didesnį mačiau cirke, vaikystėje“, – prisimena DiArchy įkūrėjas.

„Kai atidarėm dureles, išvydau neįtikėtino grožio padarą. Jis pirmiausia pasisveikino su manimi savo letena paliesdamas mano ranką. Paskui pradėjo murkti ir lipti ant rankų, tuo įtikindamas mus, kad vienas uždarytas sėdėti nebenori“ – stebino tai, kad jis atrodė kaip iš laukinės gamtos, bet buvo draugiškas ir labai švelnus.

Nustebinti magą, sukurti netikėtumo akimirką – tai tikras iššūkis!

Visi mes žinome, kad suteikti gyvūnui namus reiškia prisiimti atsakomybę, kurią dažnai tenka nešti ilgus metus. Arvydas nutarė, kad nori augintinio ir tuomet iškilo kitas klausimas „ką pasirinkti?“

„Rezgiau planą kelis mėnesius. Siurprizą pavyko padaryti dėl netikėtumo faktoriaus“, – detales prisimena mago sesuo Diana Gaičiūnaitė-Dirmė.

Tai nebuvo spontaniškas sprendimas. Svarbu atsiminti kad gyvūno niekada negalima dovanoti! Tai nėra daiktas! Augintinis gali būti priimtas į šeimą tik kaip naujas jos narys.

Pati esu šunininkė. Su vyru auginam du šunis ir katę. Idėja parinkti Arvydui tinkamą šuniuką buvo atmesta, nes brolio dienos režimas dažnai keičiasi, kitaip pasakius jo išvis nėra“, – šypsosi Diana.

Murkiantis bičiulis – štai ko reikia!

Kačių šeimos atstovai yra vieni paslaptingiausių gyvūnų žemėje, ir teigiama, kad turi antgamtinių galių. Jiems priskiriama: devynios gyvybės, gebėjimas išgydyti žmonių ligas, ir net ryšys su kitu pasauliu.

„Galvodama apie veislę sužinojau, kai ką naujo“, – sako Arvydo sesuo. Pasak legendos, prieš daugelį metų laukinė leopardo katė įsimylėjo paprastą naminį katiną. Deja, pagal gamtos dėsnius ši sąjunga buvo pasmerkta ir negalėjo turėti ateities. Tada įsikišo patyrę veisėjai ir jau 1960-aisiais pasirodė nauja kačių veislė – miniatiūrinė ir visiškai naminė leopardo versija. Nuostabi ir nepakartojama Bengalijos katė!

Tiesą sakant, bengalų išvaizda gali suklaidinti: iš pirmo žvilgsnio priešais jus – tikras plėšrūnas, grakštus ir didingas. Tačiau šios veislės atstovai „laukinius“ genus paveldėjo tik 15-20 procentų. Bengalijos kačių žaismingumas, meilumas ir smalsumas nesiskiria nuo paprastų naminių kačių.

Šios veislės atstovai yra labai įdomaus charakterio. Tai protingi, mėgstantys žaisti gyvūnai. Jie puikiai sutaria su žmonėmis. Bengalai yra labai „kalbūs“ ir mėgsta „dainuoti dainas“: turi pavydėtiną balso spektrą ir savotišką repertuarą. Tokiems „koncertams“ jie reikalauja atitinkamo dėmesio – tikros žvaigždės.

„Bengalų katės – tai reta, egzotiška veislė, todėl kačiuko ieškojau ne vieną savaitę. Pagaliu suradau tinkamą variantą pas patikimą veisėją“, – dalijasi magė.

Mintis paimti į namus gyvūną kilo tada, kai užaugo sūnus.

Šį rudenį žinomo mago sūnui sukako 20 metų. Tėčio ir senelio vardą paveldėjęs Arvydas jaunesnysis irgi apsidžiaugė nauju gyventoju.

„Gyvenom dviese viename bute, tačiau būdavo taip, kad kelias dienas nesimatydavom. Aš naktimis dirbu studijoje, tapau paveikslus. Sūnus kuria dainas ir įrašinėja muziką. Kūrybinis procesas reikalauja susikaupimo. Todėl vienas kito sutarėm netrukdyti.“, – prisipažįsta žinomas artistas.

„Dabar, kai turime kuo rūpintis, dažniau susitinkame virtuvėje. Aš gaminu valgyti sūnui, o jis maitina katiną“, – sako magijos meistras.

Katės yra įdomūs gyvūnai. Juos visada gaubia tam tikra paslapties aura. Juk jie gali būti tokie keisti. Neįprasti jų įpročiai, naktinis gyvenimo būdas, pomėgis miegoti – visa tai kartu ir žavi, ir erzina.

Atradęs įkvėpimą tapydamas paveikslus, jis sulaukė įvertinimo ir pakvietimo į meno mugę Luvre.

„Mano pasirinkimas nebuvo pagrįstas tuo, kad galėčiau užsidirbti krūvą pinigų, arba turiu išskirtinį talentą. Tiesiog iš vidaus jaučiau, kad tai teisingas pasirinkimas. Ir aš pasitikėjau savo jausmais“, –  savo emocijomis dalijasi Arvydas.

Sugriauti planai

„Viskas prasidėjo, kai pirmą kartą išgirdau apie COVID-19 pandemiją. Prisipažinsiu, kad pradžioje netikėjau, kad tai visiškai pakeis mano gyvenimą. Kaip ir dauguma žmonių pagalvojau, kad pandemija greitai praeis ir įprastas gyvenimas sugrįš“, – su nauja realybe susidūręs prisimena Arvydas.

„Įsivaizduokite, kad jūsų gyvenimas subyrėjo. Jūs nežinote, kaip užsidirbti, ir kur judėti toliau. Visa mūsų šeima atsidūrė šitoje situacijoje. Esu įsitikinęs, kad dėl pandemijos tokius sukrėtimus išgyveno daugelis“, – sakė vyras.

Prieš karantiną magijos teatro „DiArchy“ koncertinė veikla buvo suplanuota metams į priekį. Tačiau visi planai sugriuvo per keletą dienų, kaip burtų lazdelės mostu sustojo laikas, ir viskas sustingo.

Sudėtinga operacija

Pandemija, nedarbas, nežinomybė. Kai susiduri su tokia realybe galvoje kirba klausimas – kaip pasielgti?

Negana to, dar prasidėjo ir problemos su sveikata. „Pastaruoju metu jaučiau stuburo skausmus kaklo srityje. Atsikėlęs vieną rytą vos galėjau pakelti galvą. Paskui skausmas aprimo, tačiau pradėjo  tirpti rankos“, –  magnetinio rezonanso tyrimas parodė kaklinės stuburo dalies tarpslankstelinio disko išvaržą, kurią buvo patarta operuoti.

„Atvykęs į kliniką skaičiavau valandas, minutes iki operacijos, norėjau išsilaisvinti nuo skausmo ir pajausti savo rankas“, – prisimena pavojingų eksperimentų pasekmes išgyvenęs magijos teatro įkūrėjas.

Meno transformacija

„Magijoje yra tokia sąvoka kaip transformacija. Kai vienas daiktas pavirsta kitu. Magai šią techniką naudoja tada, kai vienas žmogus dingsta, o atsiranda kitas. Kai buvo juoda, tapo balta, buvo tuščia ir štai iš skrybėlės atsirado triušis“, – sako vyras.

Arvydo nuomone, tapymo procesas – tai iliuzija, kuri padeda atitrūkti nuo realybės, bet tuo pačiu ir padeda geriau ją suvokti. Dabar artistą užburia procesas, kai balta drobė pasiverčia į spalvotą pasaulį.

Paskambina man ir sako: „Tėveli, tave kviečia į Luvrą!“ Pagalvojau, kad jis juokauja, ir atsakiau sūnui: „Gerai, kad tau linksma, bet aš dirbu.“ Po kelių akimirkų gavau išverstą tekstą. Tai buvo oficialus kvietimas į „Carrousel du Louvre“ meno mugę.

„Vieną dieną atsiribojau nuo visko, kas vyksta aplinkui. Ir žinote, kas nuostabiausia? Pagaliau pajaučiau, ko iš tikrųjų noriu. Taip nutariau magiją perkelti į paveikslus, – sakė vyras. – Pasirinkau slapyvardį Retne. Paslaptis tame, kad jeigu tą žodį skaitysi iš galo, jis skambės kaip „Enter“. Įėjimas, kaip žiūrovams padovanotas pakvietimas į artisto sukurtą atmosferą.“ 

Dirba kaip išprotėjęs

„Išsinuomavau studiją ir pradėjau dirbti kaip išprotėjęs. Tapiau didelio formato kūrinius – dažų sluoksniai kartais džiūsta keletą dienų, kurias tenka išlaukti, kad galėčiau tęsti darbą. Ir, atrodo, praėjo ne mažiau negu dešimt tūkstančių valandų, kol išmokau atlikti savo darbą taip greitai, kiek leidžia fizikos dėsniai“ – sako Arvydas.

Jam labai malonu, kai žmonės, įsigiję jo paveikslus, atsiunčia nuotraukas ir parodo, kaip paveikslai įsikomponavo jų interjeruose. 

„Neseniai gavau nuotrauką iš Ciūricho. Paaiškėjo, kad Retne paveikslas atsidūrė mediko darbo kabinete ant sienos. Taip pat sužinojau, kad vienas verslininkas iš Austrijos iškart nupirko daugiau kaip dešimt mano paveikslų, kuriuos iškabino savo didžiuliame name. Tik nepagalvokit, kad sėdžiu ant aukso kalno – reikia judėti į priekį, reikia daug investuoti“, – sako vyras.

Praėjusiais metais žinomas artistas surengė keletą personalinių parodų. Jis baigė meno kursus viename žinomiausių pasaulyje meno muziejų MOMA Niujorke ir gavo baigimo sertifikatus. Surengė keletą asmeninių parodų Lietuvoje bei sudalyvavo tarptautiniuose meno projektuose Nyderlanduose ir Belgijoje.

„Maždaug prieš mėnesį gavau laišką prancūzų kalba. Žiūrėjau ir nieko nesupratau, tada išvažiavau iš namų, nes skubėjau į studiją. Šį laišką pamatė mano devyniolikmetis sūnus Arvydas, ir išvertė į lietuvių kalbą. Paskambina man ir sako: „Tėveli, tave kviečia į Luvrą!“ Pagalvojau, kad jis juokauja, ir atsakiau sūnui: „Gerai, kad tau linksma, bet aš dirbu.“ Po kelių akimirkų gavau išverstą tekstą. Tai buvo oficialus kvietimas į „Carrousel du Louvre“ meno mugę, kur Retne paveikslams skirta vieta. Iš karto nusipirkau bilietus Vilnius – Paryžius, ir įsiminiau adresą: Palais Royal–Musée du Louvre“, – sako vyras.

„Pastaruoju laiku jaučiau stuburo skausmus kaklo srityje. Atsikėlęs viena rytą vos galėjau pakelti galvą, pamaniau, kad gal miego metu buvo neteisinga kūno padėtis, dėl to skauda raumenis. Paskui skausmas aprimo, tačiau pradėjo tirpti rankos“, – stiprius nugaros skausmus su pertraukomis žinomas magas kentėjo labai seniai. Tiesa, nugaros problemoms įtakos galėjo turėti dideli fiziniai krūviai ir ekstremalūs išbandymai.

„Kažkada buvau užsišaldęs didžiuliame ledo luite, kuriame išbuvau beveik tris paras, taip sumušdamas pasaulio rekordą. Surakintas ir pririštas grandinėmis, išbuvau po vandeniu  ilgiau nei 15 minučių ir likau gyvas be oro. Išgyvenęs pusę amžiaus leidau būti palaidotas gyvas“, – pasakoja pavojingų eksperimentų pasekmes išgyvenęs Magijos teatro „DiArchy“ įkūrėjas Arvydas Gaičiūnas.

Magiją perkėlė į paveikslus

Pastaruoju metu A.Gaičiūno magija – jo paties kurti paveikslai  su magijos prieskoniu.

Spalio mėnesį magas suplanavo kelionę į užsienį, kur meno parodose sutiko pristatyti savo paveikslus.

„Mano kelionė prasidėjo Paryžiuje, ten aplankiau meno muziejus ir galerijas. Paskui atvykau į Belgiją, Antverpeno miestą, o vėliau, kasmetinėje Olandijos pasaulio mados centre Amsterdame vykstančioje  meno mugėje „Corona update ADAF 2020“,  pseudonimu Retne pristačiau savo kūrinius. Paveiksluose perteikiau savo mintis, kurios kalba apie vidines ir išorines psichologines kovas ir dvasinio komforto paiešką, – visi šie dalykai buvo išreiškiami per abstrakciją.

„Po tuo nukeliavau į Nicą, ten nutariau sukurti keletą paveikslų. Pirkau drobes, dažus, ir staiga supratau kad negaliu pakelti teptuko. Rankos tiesiog neklausė. Pagalvojau, kad tuo momentu negalėčiau atlikti nė vieno magiško triuko,“ – su kiekviena diena vis didėjantį skausmą kentėjęs sako Arvydas.

Antroji banga. Kelionė namo

Kai nuo Arvydo kelionės pradžios praėjo beveik mėnuo, COVID-19 virusas vėl užpuolė visą pasaulį, ir prasidėjo antroji banga.

Keletą paskutinių dienų prieš skrydį namo magas turėjo laukti Paryžiuje. „Atsidūriau toli nuo namų, neturėdamas šalia draugų, artimų žmonių, o diskomfortas kaklo srityje pavirto į ūmų, nepakenčiamą skausmą. Padėjo vietinis menininkas, kuris gyvena Paryžiuje jau daug metų. Jis mane nuvedė pas daktarą. Už konsultaciją sumokėjęs 85 eurus, gavau tik receptą vaistams. Turėdamas vilties kad skausmai pasitrauks, išgėriau tabletę. Rezultatas? Nulis. Negalėjau sėdėti, gulėti, turėjau tik vieną svajonę – užmigti. Bet miegoti buvo neįmanoma, galėjau tik šiek tiek judėti nuo vieno viešbučio kambario kampo į kitą“, – prisimena savo išgyvenimus žinomas kūrėjas.

„Kelionė namo buvo labai sudėtinga ir komplikuota, nes Prancūzijoje prasidėjo karantino „lockdaunas“. Iš anksto užsakytas transferis į oro uostą buvo atšauktas. Nusileidau į metro ir atvažiavau į centrą, tada nuo Eliziejaus laukų su taksi vos spėjau iki oro uosto. Iš ten paskambinau seseriai Dianai ir papasakojau apie padėtį. Taigi, kol skridau ore, buvau užrašytas koronaviruso testui, magnetiniam rezonansui ir konsultacijai pas neurochirurgą“, – sulaukęs šeimos palaikymo prisimena Arvydas.

Namuose laukusiam sūnui Arvydui jaunesniajam teko padėti skausmus kenčiančiam tėčiui. Jam reikėjo ne tik prižiūrėti namus, bet ir kurį laiką pabūti terapeutu. Teko išmokti daryti injekcijas, ir dėti kompresus.

Operacijos metu integruotas modernus implantas

Magnetinio rezonanso tyrimas parodė kaklinės stuburo dalies tarpslankstelinio disko išvaržą, kurią buvo patarta operuoti.

„Atvykus į kliniką skaičiavau valandas, minutes iki operacijos, norėjau išsilaisvinti nuo skausmo ir pajausti savo rankas. Mane vargino raumenų skausmai, viskas slydo iš rankų, negalėjau pasukti galvos, o kaklas nesilankstė”, - sakė A. Gaičiūnas.

Operacija praėjo sklandžiai, išvarža buvo pašalinta, ir į stuburą integruotas metalinis implantas.

„Įsivaizdavau, kad chirurginė intervencija vyks per nugarą. Nustebau, kai po operacijos pamačiau nedidelį randą kaklo priekyje. Kelis mėnesius varginusios  bėdos dingo iškart po operacijos, už tai esu labai dėkingas medikams.“

„Po reabilitacijos kurso Druskininkuose dabar galiu lengvai valdyti rankas, judinti petį“, – po gydymo vyrui  grįžo rankų miklumas, atsistatė smulkioji motorika.

„Prieš užmigdamas ant operacinio stalo sugalvojau norą – kad po operacijos turėčiau Leonardo da Vinčio rankų gebėjimus, ir galėčiau nutapyti  šedevrus“, – prisipažįsta menininkas.

„Dabar esu pasiruošęs kurti stebuklingus šedevrus!“ – su džiaugsmu tikina Arvydas.

Tiesa, tai vyko prieš kelerius metus britų šou formato „Magija“ filmavimo metu Maskvoje. 

Projektą „Magija“ demonstravo Rusijoje bei Ukrainoje, todėl vienas pagrindinių šio televizijos šou laidų vedėjų buvo ir tuomet dar tik populiarus aktorius, prodiuseris, komikas, studijos „Kvartal-95“ įkūrėjas bei lyderis - ukrainietis V.Zelenskis.

Pagal britų formatą vykusioje laidoje „Magija“ dalyvavo daug Rusijos bei Ukrainos estrados ir kino žvaigždžių.

Konsultavę grandiozinio šou dalyvius magai iš Lietuvos daugiausiai dirbo kartu su populiaria dainininke Julija Savičeva bei žinoma aktore bei Agnės Ditkovskytės mama Tatjana Liutajeva.  

Kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro vykusiame filmavime susirinkdavo ir daugybė cirko artistų, šokėjų, dainininkų, dainuodavo chorai.

„Kartą į laidą buvo atvežtas net kupranugaris, kurį reikėjo „pradanginti“ scenoje. Tačiau užkulisiuose, laukdamas savo išėjimo, kupranugaris spėjo apėsti scenos užuolaidą“, - kuriozą prisiminė Diana Gaičiūnaitė-Dirmė.

Jos ir brolio užduotis projekte „Magija“ buvo sukurti teatralizuotus pasirodymus, panaudojant inovacines magijos technologijas ir dalyvius išmokyti iliuzijos meno.

Po aštuonių laidų pirmąją vietą įspūdingame šou laimėjo būtent „DiArchy“ konsultuota komanda, kuri daugiausia gavo ne tik komisijos, bet ir žiūrovų balsų.

Lietuvius su pergale asmeniškai pasveikino ir laidos vedėjas V.Zelenskis, kuris ne tik komentavo, kas vyksta scenoje, bet ir daug bendravo su „DiArchy“ magais bei labai aktyviai domėjosi triukų atlikimo procesu.

 „Volodymyras – labai talentingas žmogus, profesionalus prodiuseris ir puikus organizatorius. Jis asmeniškai prašė išmokyti skaityti mintis ir įspėti ateitį,- šypsodamiesi prisipažino Arvydas ir Diana, kurie sekmadienį po Ukrainos prezidento rinkimų V.Zelenskiui mobiliuoju telefonu nusiuntė sveikinimus trumpąja žinute. – „Magijos“ šou metu jam atskleidėme kai kurias iliuzijos meno paslaptis. Beje, Zelenskis - labai gabus mokinys ir puikiai įvaldė šią sferą. Tuomet pusiau rimtai, pusiau juokais prognozavome, kad jis žengs į didžiąją politiką ir sulauks sėkmės. Tiesa, net nepagalvojome, kad po kelerių metų jis taps Ukrainos prezidentu.“

Prieš 5 metus žinia, jog Arvydas skiriasi, ne vieną pribloškė. Tąkart žiniasklaidoje nepasirodė nė menkiausio Arvydo komentaro apie tai, kodėl subyrėjo kone idealia laikyta 10 metų trukusi santuoka. Šiandien iliuzionistas prisipažįsta, kad laikas po skyrybų atrodė nepakeliamas.

„Metus laiko nuotaikos tikrai nebuvo geros. Buvo depresija, kaip psichologai vadina. Būsena panaši į artimo žmogaus netektį. Kad iš tavęs atėmė tai, ką tu laikei savo gyvenimu“, – šį trečiadienio vakarą 20 val. laidoje „Nuo... Iki..“ pasakos A. Gaičiūnas.

Po skyrybų magas liko gyventi su paaugliu sūnumi, kuriam tuo metu buvo 11-lika. Mago sūnus Arvydas jaunesnysis pats pasirinko gyventi su tėvu. Nors vis dar gyvena tame pačiame mieste Druskininkuose, buvusi žmona sūnaus nebelanko.

Jis man net apie mergaites pasakoja. 

„Pradžioje man atrodė, kad tai yra tragedija. Nes aš mačiau vaiko akis ir kiek ten buvo skausmo ir išgyvenimų. Tai buvo labai sudėtinga. Tas ryšys nutrūko ir atsirado duobė tarp jų. Taip nutiko, kad vaikas ir mama nebendrauja tarpusavyje“, – sako Arvydo sesuo, iliuzionistė Diana Dirmė.

Paklaustas, kaip vaikui atstoti abu tėvus, Arvydas sako, kad svarbiausia yra daug kalbėtis ir leisti kuo daugiau laiko su savo vaiku. „Jis man net apie mergaites pasakoja“, – džiaugiasi Arvydas ir tikina, kad jiedu paslapčių neturi. Pavasarį 50-metį švęsiantis A. Gaičiūnas sako iki šiol neturintis širdies draugės ir tikina, kad dabar jam geriau vienam.

Daugiau nei 25 metus profesionaliu magu dirbantis A.Gaičiūnas savo triukais su seserimi Diana užbūrė tūkstančius žiūrovų beveik 40 pasaulio šalių bei pasiekė kelis magiškus pasaulio rekordus.

Tačiau šįkart A.Gaičiūno burtai – jo paties tapyti piešiniai su magijos prieskoniu.

„Pradėjau tapyti nuo vaikystės, nes sapnuose dažnai regėdavau vaizdinius, – prisipažįsta Arvydas. – Visą gyvenimą, kai pastebiu įdomų veidą, gražų gamtos vaizdą ar aplanko magiški sapnai, mane lydi noras tapyti.“

Savo kūriniuose, kuriuos parodos lankytojai galės įvertinti dar mėnesį, A.Gaičiūnas bando užfiksuoti judėjimą, tarsi sustabdyti laiką ir mieliau vaizduoja emocijas nei objektus. Dažnai magas tapo spontaniškai, neturėdamas idėjų. 

„Intuityviai parenku dažus, tapybos metodiką ir žaviuosi užplūstančiomis idėjomis pačio proceso metu“, – prisipažįsta Arvydas.

Visą gyvenimą, kai pastebiu įdomų veidą, gražų gamtos vaizdą ar aplanko magiški sapnai, mane lydi noras tapyti.

Abstraktų ekspresionizmą tapyboje mėgstančio A.Gaičiūno paveikslų parodoje, ką pastebėjo atidarymo dalyviai, dvelkė ir magija. 

Po mistinio sapno, kuriame iš dangaus į spalvotą dažų ežerą krenta kortos, savo tapyboje Arvydas pradėjo naudoti ir šį magišką atributą, rašoma pranešime spaudai.

Kortos turi užkoduotus simbolius. Neatsitiktinai malkoje – 52 kortos: tiek metuose savaičių, keturi kortų simboliai (širdys, būgnai, kryžiai, vynai) simbolizuoja metų laikus, kiekvieną metų laiką sudaro 13 savaičių – būtent tiek kortų turi kiekvienas iš keturių simbolių.

„Arvydo paveikslai užburia, užhipnotizuoja. Vienas paveikslas, kurį dovanojo mano vyrui, kabo mūsų namuose ir skleidžia ypatingą magiją“, – šypsojosi parodos atidaryme dalyvavusi ir jo sesuo bei scenos kolegė Diana Dirmė.

Tapybos procesas magą užburia tuo, kad jis jaučia ypatingą hipnotinę, sąmonės būseną ir atsiduoda pasąmonės kūrybai.

Menas – tai iliuzija, kuri padeda atitrūkti nuo realybės, bet tuo pačiu ir ją geriau suvokti.

„Mes visi žinome, kad menas nėra tiesa. Menas – tai melas, padedantis suvokti tiesą, ar bent jau tiesą, kuri mums duota suprasti, o menininkas privalo žinoti, kaip įtikinti kitus savo melo tikrumu“, – garsaus ispanų tapytojo Pablo Picasso žodžius kartoja A.Gaičiūnas.

Paklaustas, ar savo paveikslus parduoda, magas linktelėjo galvą ir šyptelėjęs pastebėjo, kad jų kaina išauga po autoriaus mirties. Tai buvo aliuzija į greitai dienos šviesą išvysiantį projektą „Palaidoti gyvi“, kuriam rengiasi abu „DiArchy“ nariai.

„Jau dabar, rengdamasis šiam projektui, kartkartėmis miegu karste, sapnuoju keistus sapnus, kuriuos perkeliu į drobę, – atviravo A. Gaičiūnas. – Tikiuosi, kai palaidos mane gyvą, galėsiu nutapyti dar ne vieną magišką paveikslą.“

Palaidoti gyvi – naujausias, itin pavojingas ir šiurpą keliantis magijos teatro „DiArchy“ eksperimentas. Magai, brolis ir sesuo, Arvydas Gaičiūnas ir Diana Gaičiūnaitė-Dirmė pasiryžę gultis į karstus ir leistis save palaidoti gyvais.

Apie šį triuką svajojo ir legendinis magas H.Houdini

Gimtuosiuose Druskininkuose magai jau pradėjo sunkias ir intensyvias treniruotes.

Jie neatskleidė, kada prasidės šis šiurpus projektas, tačiau neslėpė besiderantys su televizija dėl abiem pusėm parankaus sprendimo.

Rekordiškai ilgai išbuvęs po vandeniu, gyvas užsišaldęs lede, užrištomis akimis ėjęs Palangos tilto turėklais, vairavęs automobilį Vilniaus, Maskvos gatvėmis bei daugelį kitų ekstremalių triukų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje vienas ar su seserimi atlikęs A.Gaičiūnas pripažįsta, kad tai – bene pavojingiausias jų projektas.

„Jį gyvai galės stebėti tūkstančiai žiūrovų, nes viršutinė karsto dalis bus permatoma“, - teigė jo sesuo Diana.

Šį itin pavojingą eksperimentą 1926 metais ketino atlikti labiausiai A.Gaičiūnui imponuojantis vienas garsiausių visų laikų iliuzionistų bei magų – Harry Houdini.

Tuomet viskas buvo parengta šiam projektui, netgi išleistas reklaminis plakatas, tačiau sudėtingas triukas taip ir nebuvo atliktas.

Klaidina letargo miegas

„Idėja atlikti eksperimentą kilo, kai dar nuo senų laikų letargo miegą žmonės sumaišydavo su mirtimi. Ne vieną kartą letargo miegu užmigusį žmogų net medikai sutapatindavo su mirusiuoju ir palaidodavo gyvą, - pasakojo A.Gaičiūnas. – Užfiksuotos šiurpą keliančios istorijos, kai žmones palaidodavo gyvus, o prabudę karste jie neturėjo galimybės išsigelbėti ir mirdavo baisiose kančiose.“

Kartais, kilus įtarimui, kapus atkasdavo ir pagal pėdsakus, subraižytą karsto dangtį, pakitusią kūno padėtį bei organizmo reakciją, nustatydavo, kad žmonės prabusdavo ir kol turėdavo oro apimti panikos bandydavo išsivaduoti.

Tokių tragiškų klaidų pasitaikydavo neretai, todėl net buvo sumanyta pririšti varpelį, kurį įrengdavo virš kapo duobės, o virvutę palikdavo karste. Į letargą paniręs gyvas palaidotas žmogus prabudęs galėdavo duoti ženklą.

Tačiau letargo miegas gali trukti nuo kelių valandų iki dešimčių metų, o tuo metu nelaimingojo niekas negali prikelti.

Magai jau nusipirko karstus

Tiesa, dar ir dabar, kai kurie dvasiniai mokytojai ir jogai naudoja kelių tūkstančių metų praktiką „kapas“, kai žmogus gyvas palaidojamas po žeme.

Tokią praktiką senovėje, kai kur ir dabar specialių parengimų metu, naudojo kariai. Jie patys išsikasa duobę, palieka nedidelę skylę skverbtis orui bei varpeliui su virvele, kuria duodavo ženklą atkasti ir leisdavosi gyvi „palaidojami“ po žeme.

Tai - padėdavo atsikratyti įvairių, taip pat mirties baimių, praeities naštų, atrasti save ir tarsi atgimti iš naujo.   

„Mūsų tikslas išbandyti šią ypatingą sąmonės būseną, kurią vadiname letargo miegu, - teigė Diana, kuri su broliu jau seniai renka informaciją šia tema. – Ką gali žmogus pajusti, kai jis palaidotas gyvas? Ar yra tikimybė išsigelbėti? Viena tų galimybių – užmigti letargo miegu, kai susilpnėja visos organizmo gyvybinės funkcijos, sulėtėja medžiagų apykaita, sumažėja arba visiškai dingsta reakcija į aplinkos dirgiklius. Gyvybinės funkcijos nustoję veikti, bet smegenys tarsi miega. Tuomet žmogus minimaliai naudoja deguonį, todėl karste ar po žeme, gali išbūti daug ilgiau.“

Antrasis būdas išsigelbėti iš karsto – išsilaisvinimas ir todėl nusprendę realizuoti šį šiurpų eksperimentą, „DiArchy“ magai net įsigijo kelis karstus.

„Karstai gaminami iš skirtingų medžiagų, yra įvairių modelių, mechanizmų, turi skirtingas spynas, - aiškino A.Gaičiūnas. – Išanalizavome jų mechanizmus, treniruojamės, tobuliname išsilaisvinimo technikas ir rengiamės vienam pavojingiausių ir šiurpiausių savo triukų.“

Iš Žemutinio Naugardo į Samarą

Į gimtąjį miestą Žemutinį Naugardą A.Gaičiūnas vyko ne tik linksmintis: ten mirė 91 metų jo močiutė, mamos mama, kuri ir sulaukusi garbaus amžiaus turėjo daug energijos, pati ėjo į parduotuvę, gamino valgyti, o anapilin išėjo miegodama.

Tiesa, į laidotuves A.Gaičiūnas su sūnumi nespėjo, nes penkiolikmečiam Arvydui jaunesniajam neplanuotai ilgiau užtruko padaryti vizą.

Po liūdnų akimirkų ir aplankytų kapinių mago su sūnumi laukė įdomi ir linksma dviejų savaičių kelionė jachta iki Samaros (buvusio Kuibyševo) ir atgal bei dar dvi savaitės gimtajame mieste.

Žemutiniame Naugarde gimęs A.Gaičiūnas ten pragyveno dvi savaites ir po to jo tėvai (tėtis – lietuvis, mama – rusė), cirko artistai, su ką tik gimusiu kūdikiu išvyko į Samarą.

"Tuomet Sovietų Sąjungoje buvo daugiau kaip 70 nuolatinių cirkų, o vasarą – ir daug laikinų, vadinamųjų šapito, arba kilnojamųjų, cirkų, – aiškino žinomas atlikėjas. – Tėvai keliaudavo į Tbilisį, Jerevaną, Vladivostoką ar kitą miestą, o atostogų mėnesiui grįždavo į Žemutinį Naugardą arba Druskininkus, kur turėjo butą. Tad retkarčiais mokiausi ir Žemutiniame Naugarde. Ten gimė ir sesuo Diana."

Nuo Žemutinio Naugardo iki Samaros Volgos upe Arvydai vyresnysis ir jaunesnysis plaukė kartu su mago draugu Ruslanu bei pastarojo draugu, turtingu verslininku Aleksejumi, kuriam ir priklausė jachta "EK Marine".

Oras nlepino

"Šia jachta jie plaukiojo ne tik upėmis, bet ir Barenco jūroje bei atokesniuose pasaulio kampeliuose", – teigė A.Gaičiūnas.

Plaukiant Volga prie jų prisijungė dar dvi jachtos, neretai keliauninkai migruodavo iš jachtos į jachtą.

Pakeliui vyrai du kartus stojo pernakvoti krante – Kazanėje ir Toljatyje, kur vienos chemijos fabriko savininkų dėka įrengtas įspūdingas jachtų klubas, kurio gali pavydėti ne vienas Europos miestas.

"Jachtoje sąlygos geros, bet norėjosi išsimaudyti karštame vandenyje", – šyptelėjo A.Gaičiūnas.

Deja, keliauninkų oras nelepino – tik dvi ar tris dienas glamonėjo saulė, o ilgą laiką buvo apsiniaukę, lijo. Keletą kartų jie pateko į audrą.

"Buvo nejauku, dangus – juodas, nesimatė net krantų, bangos siekė 2 m. Jachtą svaidė kaip reikiant. 3 530 km ilgio Volgos plotis vietomis siekia net 20–30 km! Su sūnumi miegojome kapitono kajutėje. Buvome pasiėmę pernelyg daug daiktų – pirma tokia kelionė. Ir neretai jautėmės kaip skalbyklėje, nes lakstė ir daiktai, ir mes su sūnumi skriedavome vienas ant kito", – pasakojo A.Gaičiūnas.

Buvo ir panikos

Plaukimo sąlygos buvo sunkios, tačiau lietuviai nesusirgo jūros liga, kuri užklupdavo ir tvirtus vyrus.

Praėjusiais metais Arvydo draugai rengė kelionę visureigiais į Mongoliją. Kai kuriems užteko ir supimosi dykumoje.

Ir dabar, po plaukimo pirmyn, iš Samaros į Žemutinį Naugardą, vienas draugas atgal važiavo traukiniu.

Baimė ir panika kilo, kai stipraus bangavimo metu nuo smūgių į dugną vidun išmušė echoloto daviklį, nes, jachtą rengiant sezonui, buvo pamiršta pritvirtinti kaištį.

"Susidarė 20 mm skylė. Daviklis įrengtas specialioje stiklinėje ir visiškai jo išstumti negalima, tačiau, norint pritvirtinti, reikia įstatyti į vietą kaištį ir pasukti 90 laipsnių kampu, – aiškino A.Gaičiūnas. – Nesklandumus sutvarkėme, tačiau adrenalino buvo, nes per tą laiką vanduo jachtoje pakilo iki 10–15 cm."

Magija prieš bardus

Po gegužės pabaigoje atliktos stuburo išvaržos operacijos  išsirengdamas į kelionę Arvydas nutraukė reabilitaciją.

"Šiek tiek baiminausi, Volgoje nesimaudžiau, tačiau nuolatinis judėjimas bangų nešiojamoje jachtoje buvo puiki treniruotė raumenims ir po to pasijutau geriau", – tikino A.Gaičiūnas.

Vienu metu migruojant dviejose jachtose gyveno vienuolika žmonių.

Plaukiant netrūko linksmybių, koncertų, magas juokavo, kad girdint rusų pokštus buvo galima sukurti humoristinį dokumentinį filmą, o juokų užtektų keliems metams.

Humoras, linksmybės ir audra tapo žvejybos priešais: nė vienas taip ir neužmetė į Volgą spiningo, o žuvimi mėgavosi, kai sustojus krante jos dovanojo vieno ruso tėvai.

Keliautojų tikslas buvo netoli Samaros nuo 1968 m. vykstantis garsus bardų festivalis Grušenskij, kuriame susirenka tūkstančiai žmonių.

"Festivalis trunka ne vieną dieną, žmonės gyvena palapinėse ir tuo metu ten išauga miestelis, – A.Gaičiūno draugai ten lankėsi 2016 m. – Paskutinę dieną dalyvauja finalininkai ir patys garsiausi bardai, kurie prie upės kranto, gitaros formos scenoje, atlieka geriausius ir naujausius savo kūrinius."

Poilsio metu Arvydas nemėgsta demonstruoti magijos triukų, tačiau plaukdamas kitoje jachtoje jo sūnus išpasakojo, kas jo tėvas. Netrukus draugiški rusai lietuvį spaudė prie sienos norėdami išvysti triukų.

"Rekvizitų nesivežu, tačiau turėjau kortas. Pademonstravau kelis triukus, pasitelkęs mentalinius gebėjimus sulenkiau šakutes, šaukštus, parodžiau savo darbų vaizdo įrašus", – prisipažino A.Gaičiūnas.

Savo sugebėjimus Arvydas pademonstravo bardų festivalyje – organizatorių palapinėje, kur susirinko 50–70 žmonių. Jie paskelbė, kad pas juos atvyko magas iš Lietuvos ir Arvydas buvo priverstas surengti  nedidelę programą.

"Akimirksniu prisijungė akordeonistas, šauniai reagavęs į mano programą", – šypsojosi A.Gaičiūnas, Rusijoje sulaukęs daug plojimų.

Neišgirdo pikto žodžio

Politika? Druskininkuose gyvenantis "DiArchy" narys apie tai kalbėti nemėgsta. Tačiau neslėpė, kad kelis kartus to išvengti nepavyko.

"Jūs išties galvojate, kad mes pulsime Lietuvą? Paprasti žmonės nori taikos, draugystės, bendradarbiavimo", – tikino rusai.

Jūs išties galvojate, kad mes pulsime Lietuvą? Paprasti žmonės nori taikos, draugystės, bendradarbiavimo.

Jie domėjosi, ar gali atvykti pailsėti į Lietuvą. Daugeliui vidutinio ar vyresnio amžiaus žmonių mūsų šalis siejasi su puikiais prisiminimais: gražu, tvarkinga, draugiški gyventojai.

"Atvažiuokite, niekas jūsų neskriaus. Dabar buvau reabilitacijoje Druskininkuose, sanatorijoje daugiausia girdėjau kalbant rusiškai", – juos ramino ir į Lietuvą kvietė A.Gaičiūnas.

Nors ir buvo kalbėta ir apie politiką, Rusijos ir Lietuvos politiniai santykiai įtempti, per mėnesį praleistą Rusijoje, Arvydas nė karto neišgirdo pikto žodžio ar net ironiškos užuominos.

Žemutiniame Naugarde jį aplankė sentimentai vaikštant gatvėmis prie mokyklos, kur mokėsi.

Garsusis rusų vaišingumas

Magas galėjo įvertinti ir lietuvių, ir rusų mentalitetą.

"Grįžus į Druskininkus miestas atrodo lyg pasakiškas kampelis. Pas mus daug tvarkingiau, europietiškiau, Žemutinis Naugardas – didelis miestas, daug žmonių, šurmulys, daugiau netvarkos, prastos gatvės", – atviravo A.Gaičiūnas.

Vienas rusas pakvietė į savo sodybą už 200 km nuo Žemutinio Naugardo. Ten įprasta vasaros savaitgalius leisti sodybose už kelių šimtų, o Maskvoje – net už 500 km.

"Mes atvykome į tą sodybą, o draugas negalėjo, tačiau mus pasitiko jo tėvai. Ir priėmė kaip senus pažįstamus. Nuklojo stalą valgiais ir dvi dienas rengė ekskursijas", – pasakojo A.Gaičiūnas.

Žemutiniame Naugarde vienas rusas prisiminė, kad netoliese gyvena senas draugas, ir kompanija nukurnėjo iki jo.

"Muzikantas turėjo svečią. Išvydę mus, jie nuoširdžiai nudžiugo, akimirksniu padengė stalą ir mes šventėme iki vėlyvos nakties, – teigė magas. – Ir taip, tarsi vienas kitus pažinotume visą gyvenimą."

Arvydą labai maloniai nustebino ir muzikantas. Filologiją studijavęs rusas daug pasakojo apie lietuvių, latvių, prūsų, jotvingių, kuršių kalbos šaknis, o po valandos lietuviškai neužsikirsdamas tėkštelėjo: "Meška su lokiu abudu tokiu" ir "Geri vyrai geroj girioj gerą girą gėrė".

Darė įtakos ir akrobatika

"Atvažiavau į Kauno klinikas ir jau kitą dieną man atliko operaciją. Užmigau ir prabudau jau be išvaržos", – patenkintas kalbėjo A.Gaičiūnas.

Stiprius nugaros skausmus su pertraukomis žinomas magas kentėjo labai seniai. 1991 m., vieno pirmųjų pasirodymų metu su seserimi Diana, į maniežą Arvydas leidosi pasišokinėdamas laiptais.

"Ir nesėkmingai nušokus žemyn staiga smarkiai suskaudo nugarą", – prisiminė 48 metų magas.

Tiesa, įtakos nugaros problemoms turėjo ir įspūdingi ekstremalūs išbandymai, ir akrobatikos mokslai. Maskvoje Arvydas ketverius metus mokėsi Cirko ir estrados meno akademijoje. Pirmame kurse reikėjo mokytis akrobatikos, ekvilibristikos, žongliravimo ir kitų įvairių cirko estrados subtilybių.

"Man labiau sekėsi žongliravimas, bet nuo antro kurso pasirinkau akrobatiką, kaip ir mano labai geras draugas – akrobatikos sporto meistras, – prisipažino A.Gaičiūnas. – Trys metai nuolatinio šokinėjimo, matyt, irgi turėjo įtakos mano stuburui."

Vėliau maudimą nugaroje jis kartkartėmis jausdavo ir tarnaudamas kariuomenėje. Pasitepdavo vaistais, manė, kad skauda kepenis ar kitus organus.

Reabilitacija padėdavo laikinai

Skausmai atsinaujindavo, o dėl nuolatinio darbo scenoje A.Gaičiūnui nepadėjo ir magija: kartais vyras negalėdavo net pasikelti iš lovos, judėdavo kęsdamas neapsakomus skausmus.

Ir kartkartėmis vėl smogdavo stiprus skausmas, dažnai prieš darbą scenoje naudodavau ir stiprius vaistus.

"Vėliau skausmo periodai kartodavosi tris-keturis kartus per metus, todėl malšinausi reabilitacijos procedūromis, – Druskininkuose Arvydas gyvena vos dešimt minučių pėsčiomis nuo sanatorijos. – Man lašindavo vaistus, atlikdavau fizioterapijos, tempimo pratimus, gulėdavau vertikaliai su prikabintais svarmenimis, stiprinau nugaros raumenis vandens procedūromis."

Pagerėdavo tik laikinai. Nepadėjo ir rytais atliekami nugaros raumenų bei tempimo pratimai namuose.

"Ir kartkartėmis vėl smogdavo stiprus skausmas, dažnai prieš darbą scenoje naudodavau stiprius vaistus, – atviravo ne vieną pasaulio rekordą pasiekęs A.Gaičiūnas. – Deja, kartais po staigaus judesio nugarą vėl nudiegdavo skausmas."

"DiArchy" magas neslėpė, kad nugaros skausmai gerokai trukdė gyvenimo kokybei.

Demonstravo rankų miklumą

Tarpslankstelinė disko arba, liaudiškai tariant, stuburo, išvarža. Tai, A.Gaičiūnui atlikus tyrimą magnetinio rezonanso metodu, nustatė Kauno klinikų medikai.

Neurochirurgijos klinikos Stuburo neurochirurgijos skyriaus vadovas Bronius Špakauskas, įvertinęs tarpslankstelinės disko išvaržos dydį, Arvydo nusiskundimus, gyvenimo būdą, nusprendė atlikti operaciją.

Baimės prieš ją magas nejuto: ne tik daug pokštavo, bet ir daktarui B.Špakauskui parodė kelis triukus.

"Chirurgui irgi labai svarbu rankų miklumas", – juokėsi Arvydas, pamokęs kelių efektingų triukų su moneta ir dar pademonstravęs, kaip per kelias sekundes viena ranka surinkti rubiko kubą.

"Galėtum būti chirurgu", – įvertinęs Arvydo rankas juokėsi ir B.Špakauskas.

Magas antrą kartą gyvenime gulėsi ant operacinio stalo. Pirmą kartą dėl to, kad nuo injekcijų į raumenis buvo susidaręs pulinys ir jį reikėjo išpjauti.

"Nesitikėjau, kad viskas praeis taip greitai ir gerai. Dabar galiu šokti kankaną", – po antrosios, daug sudėtingesnės operacijos, jau grįžęs namo į Druskininkus, kalbėjo A.Gaičiūnas.

Medikai jam siūlė važiuoti į reabilitacijos ligoninę Palangoje ar Birštone, bet jis pasirinko Druskininkus: vos už dešimties minučių pėsčiomis nuo namų – jo pamėgta sanatorija. Magija "DiArchy" meistro kol kas palauks.

"Dabar turėsiu laiko ir mane sužavėjusiai tapybai, – prisipažino A.Gaičiūnas. – Namuose daug nebaigtų piešinių."

Tiesa, prieš kelias dienas jis išvyko į sostinę nusifilmuoti reklamoje.

"Šįkart prireikė mano rankų miklumo", –  apie rankoje virtuoziškai monetą sukiojusį personažą kalbėjo sveikstantis A.Gaičiūnas.

„Įprastai nemėgstu švęsti savo gimtadienių. Šventė gali būti kiekvieną akimirką, o ne kažkokiu iš anksto konkrečiai nurodytu laiku“, – prisipažino A.Gaičiūnas.

Tačiau seniai ne tik iliuzija, bet ir magija besidominčių ir beveik dešimt metų hipnozę praktikuojančių bei savitaigos kursus vedančių magijos teatro „DiArchy“ įkūrėjų A. Gaičiūno ir jo sesers Dianos gimtadienio dovanos – originalios ir mistinės.

Likus mėnesiui iki savo gimtadienio, kurį mini gegužės 8-ąją, Arvydas galvojo, kuo gali save pradžiuginti šią proga. Ir po kelių dienų atkeliavo atsakymas – keistas sapnas, kurį jis akimirksniu panoro įamžinti. „Iškart nusipirkau krūvą drobių, dažų, teptukų, menteles ir beveik mėnesiui užsidariau savo kabinete, – prisipažino Arvydas. – Rezultatas – mano sapną įamžinusių 13 paveikslų.“

Ką jis sapnavo? Ant vandens krintančias skirtingų spalvų kortas. „Vanduo dažėsi įvairiomis spalvomis. Keistomis formomis pynėsi ir nuolat keitėsi abstrakčios linijos. Po kojomis jutau gyvą, tarp dažų judėjusį kilimą, – pasakojo A. Gaičiūnas. – Vaikščiodamas juo kartais pakildavau į orą ir iš viršaus žvelgiau į vandenį. Beje, sapnuose aš dažnai levituoju.“

Gimtadienio proga pristatęs paveikslus, A.Gaičiūnas nustebino ir seserį, ir draugus. „Pastaruoju metu pastebėjau, kad jo rankos išteptos dažais, tačiau į tai jis atsakydavo juokaudamas, – juokėsi Diana. – Tačiau išvydusi brolio nutapytus paveikslus nustebau. Jie užburia, hipnotizuoja.“

Ką simbolizuoja sapne žemyn galva regėtas žmogus? „Yra žanras – išsilaisvinimo magija. Vienas išsilaisvinimo triukų, kai žmogus kabo žemyn galva, apvilktas tramdomaisiais marškiniais. Jis turi išsilaisvinti, kol nesudegė virvė, ant kurios jis kabo, – aiškino „DiArchy“ teatro įkūrėjas. – Piešinyje sujungiau Jėzų, kryžių, išsilaisvinimą ir magiją. Magijos pasaulyje nėra griežtų taisyklių. Yra keli suvokimai – tai, ką jums rodo, tai, ką jūs matot ir tai, kas vyksta iš tikrųjų. Piešdamas paveikslus ir naudojausi šia filosofija.“

Išvydusi 13 brolio paveikslų, D. Gaičiūnaitė-Dirmė gimtadienio proga jam padovanojo 13 juodų rožių. „Nesame prietaringi, bet skaičius trylika magams laimingas, – šyptelėjo Diana. – Gyvenimas – magija, nuostabus stebuklas, jeigu žinai jo paslaptį.“

Savo kūriniais A.Gaičiūnas pasidalijo „Instagram“, kur pasivadinęs slapyvardžiu retne_ . Iškart kyla mintis, ar tai nėra atvirkščiai rašomas angliškas žodis „enter“ (įeiti, įžengti). „Taip, – pripažino šiandien gimtadienį švenčiantis Arvydas. – Iš mano pusės tai simbolizuoja įėjimą į pasąmonę, meną, paveikslus, o žiūrovams kvietimas įeiti ir pažvelgti į tai, ką kuriu.“