Galerijoje pristatomi naujausi A. Karvelio tapybos darbai, koliažai ir asambliažai. Daugelį darbų tapytojas sukūrė specialiai šiai parodai. Apibrėžti Arvydo kūrinių žanrą yra sudėtinga – kažkas tarpinio tarp tapybos ir grafikos. A. Karvelis kuria jam vienam pavaldžia technika, šiaušdamas, badydamas, raižydamas kartono paviršių arba priversdamas jį eižėti ir skilinėti kaip stiklą. Siūlau tapytojui užpatentuoti savo autorinę techniką, bet Arvydas santūriai atsako: „Nieko naujo aš neišradau, viskas buvo atrasta iki manęs. Tokią techniką jau naudojo senieji tapybos meistrai.“ Negaliu ginčytis su tapytoju, bet mes, Arvydo kūrybos gerbėjai, atpažįstame jo kūrinius būtent iš šio unikalaus kūrybinio braižo.
Kūrinių paviršių išbraižymai primena Remigijaus Treigio fotografiją – Arvydas su Remigijumi kartu studijavo Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete. „Remigijus jau tada visaip sendino ir raižė negatyvus, skleidė savo nuobodulį, ir mums tai labai patiko. Buvo madingas toks depresyvus menas“, – studijų metus ir tapybinių eksperimentų pradžią prisimena A. Karvelis. Arvydas irgi pradėjo raižyti, šiaušti, gadinti kūrinio paviršius ir kurti kokybišką broką (cituoju autorių, nenorėčiau taip rašyti apie A. Karvelio kūrybą).
Tokia tapymo maniera išliko iki šiol – Arvydo kūriniai kalba ne tik spalvomis, bet ir paviršiais, kuriuose kaip odoje įrašytos laiko stigmos. Arvydas juokauja, kad paviršių faktūroms tinka viskas. Kadangi jis yra kaupikas, jo dirbtuvėje visada pilna visokių keistų dalykėlių: varžtų, sąvaržėlių, raktų, sulūžusių akinių rėmų ir kitokių daikčiukų bei rakandų, kurie anksčiau ar vėliau sugula į meno kūrinius. „Naudojant redimeidą nieko nereikia aiškinti. Kiekvienas kūrinyje esantis daiktas pats savaime tampa simboliu ir įgyja prasmę“, – sako Arvydas. – „Ilgiau užtrunku kurdamas paveikslo faktūrą, kartais kūrinio paviršių auginu keletą mėnesių ir susilaukiu kaimynų nemalonės, kai prasideda lakavimo procesas. O pats tapymas vyksta greičiau. Kūrybinis procesas visada yra interpretacija, kurioje svarbiausias netikėtumo momentas.“
B. Skaisgirienės nuotr.
A. Karvelio kūriniuose įžvelgiu grakščių kaligrafijos motyvų. Nenuostabu, rašto meną Arvydas studijavo pas šviesios atminties kaligrafą profesorių Algį Kliševičių. „Man patinka kaligrafija, bet aš jai nesu gabus ir nesilaikau jos klasikinių tradicijų, aš tik imituoju kaligrafiją ir savotiškai šaipausi, – sako Arvydas. Todėl labai elegantišką kaligrafine maniera nutapytą darbą Arvydas ironiškai pavadina „Raitūzais“, tarsi sakydamas, kad tai tik smagus žaidimas, kurio nereikia sureikšminti.
Parodoje randu dar vieną grakštų kaligrafišką tapybos darbą, kurį Arvydas pavadino „Vytauto laiškai Donelaičiui“. Suprantu, kad tai tik šmaikšti apgaulė, bet aš ja patikiu: Vytautas Didysis kažkada rašė tokius kaligrafiškus laiškus Kristijonui Donelaičiui ir šie du iškilūs vyrai tikrai buvo susitikę Arvydo vaizduotėje ar vizionieriškuose sapnuose.
Klausiu Arvydo, kodėl jo tapyboje nėra ryškių spalvų. „Yra. Kiekvieno paveikslo pagrindas yra ryškus, bet raudona, balta ar geltona spalva – tai tik pamušalas, paskui aš jį užmurzinu, paslepiu po lesiruotės sluoksniais. Tas pradinis ryškus pagrindas vėliau prasišviečia, suteikdamas paveikslui gylį ir erdviškumą.“ Ypatingai tai pajuntu paveiksle „Bobutė prie lango“. Kūrinio centre sueižėjusio stiklo ar voratinklio juodos linijos, ir pro jas prasišviečianti balta spalva – kaip pažadas, kaip viltis, kaip transcendentinė tyla.
B. Skaisgirienės nuotr.
Tęsiu pasivaikščiojimą po galeriją, atidžiau įsižiūrėdama į kiekvieną kūrinį. Stabteliu ties koliažu „Turto deklaracija“. Paveiksle iškalbingomis vaizdinėmis metaforomis pavirsta raktai ir varžteliai, kurių ne viena dešimtis įkomponuota paveikslo paviršiuje. Ar reikia paaiškinimo kodėl? Nebūtinai. Turtai visada buvo rakinami didžiausiomis spynomis, o raktas nuo slaptojo stalčiuko nešiojamas kažkur drabužių klostėse. O gal čia visai ne apie tai, gal sakoma, kad viskas, kas mūsų užgyventa – tik pabiros, tik varžtų ir raktų saujelė. Po paveikslu paaiškinimo nėra, žiūrovui paliekama laisvė interpretuoti, kurti savo naratyvą.
Dėmesį patraukia asambliažas „Leidimas gliaudyti“. Žiūrint į kūrinį aiškėja, ką autorius leidžia gliaudyti. Akivaizdu be atsakymo – matome kūrinyje įstrigusį kokoso kevalą ir dygias kaštonų išnaras. Siūlomas ir instrumentas – viršutiniame paveikslo kampe priklijuoti masyvūs storastikliai akiniai ir šaukštelis: užsidėk juos gliaudydamas ir branduolius ragauk atsargiai, nes aštrūs kaštono dygliai gali sužeisti akį, o gal širdį. Nelygu, ką gliaudysi. Gal kaštonus ar riešutus, o gal save. Skaudės.
A. Karvelio kūriniuose po šmaikščiais pavadinimais užmaskuoti kur kas gilesni klodai: egzistencinė vienatvė, liūdesys, nejaukumas, nerimas, melancholija. Autorius tyčia sukuria ironiškus žodžių junginius: „Šiaurės elnias, prisivalgęs burokėlių“, „Raudonoji razinka“, „Kaimo vaiduokliai“, „Dangogriūvis“, „Nuobodu kaip bibliotekoje“, taip lyg sumažindamas emocinį paveikslo krūvį.
A. Karvelis vizualųjį dizainą studijavo Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete. Studijos buvo smagios, bendrakursiai – kūrybingi. Arvydas su šypsena prisimena savo tapybinius eksperimentus drauge su bendramoksliu tapytoju Audriumi Jankausku. Kažkodėl šį periodą jis vadina auditorijų gadinimu. Klaipėdos fakulteto dėstytojai nevaržė jaunųjų menininkų kūrybinės laisvės ir toleravo jų eksperimentus.
Tačiau baigęs studijas dizaineriu Arvydas taip ir netapo, diplomą beveik pamiršo ir prisiminė jį tik nuėjęs į Darbo biržą. Jam visada labiau rūpėjo vaizduojamieji menai ir įvairios kūrybinės technikos.
Tapytojas nesureikšmina diplomo – esi arba nesi menininkas. O Arvydas tikrai yra, nors apie save kaip apie kūrėją kalba kukliai, neretai savo menus pavadindamas simuliacija. O kodėl gi ne, menas dažniausiai bando mus apgauti arba mes patys norime būti apgauti, ir jei mes patikime tuo melu, kūrinys yra išsipildęs.
A. Karvelio kūryboje atsitiko dešimties metų pertrauka, kai menininkas buvo išvykęs padirbėti į Daniją. Sunkus akmentašio darbas kenkė sveikatai, bet nenumaldė noro kurti. Dirbdamas Danijoje Arvydas sukūrė seriją puikių darbų, surengė kelias savo kūrybos parodas, bet įsilieti į skandinavų meno erdvę nepavyko.
Man, kaip klaipėdietiškų vitražų tyrinėtojai, įdomus yra Arvydo kūrybinės biografijos faktas, kad ankstyvoje jaunystėje jis yra išbandęs vitražo žanrą, kartu su Ryčiu Martinioniu ir Virgilijumi Baku sukurdamas legendinės kavinės „Bohema“ vitražą.
Rašydama apie A. Karvelio parodą, pasakiau daugiau nei norėjau, maniau parašyti tik trumpą formalų reportažą apie naujausią jo parodą, bet į valdišką tekstą netilpau. Pasakojimą galėčiau tęsti, bet palieku tą malonumą tiems, kurie dar spės apsilankyti parodoje. Linkiu visiems prasmingos ir įdomios kelionės į A. Karvelio paveikslus.
