Per atmosferą skriejantį apie 150 g svorio meteoritą šeštadienį 22 val. 43 min. užfiksavo vienos astronomijos edukacijos įstaigos Moro vietovėje kameros. Jis nukrito netoli Egijono, maždaug 100 km nuo Bordo.

Minėta įstaiga dalyvauja maždaug 100 kamerų projekte „Vigie-Ciel“, susietame su projektu „Fireball Recovery and InterPlanetary Observation Network“ (FRIPON). Jo tikslas – surasti ir paimti Prancūzijoje nukrintančius meteoritus, kurių būna apie 10 per metus.

„Meteoritai yra Saulės sistemos atsiradimo reliktai, niekada nepaveikti stichijų [Žemėje]“, – sakė Mickaelis Wilmart'as (Mikaelis Vilmaras) iš Moro observatoriją valdančios astronomijos edukacijos asociacijos „A Ciel Ouvert“.

„Toks naujas meteoritas, nukritęs vos prieš kelias dienas, dar nėra paveiktas Žemės aplinkos, todėl gali pateikti mokslininkams labai vertingos informacijos“, – sakė jis.

Paieška jau vyksta, bet prašymai padėti skelbiami socialinėje žiniasklaidoje, o vietovėse, kur galėjo nukristi meteoritas, išklijuoti informaciniai plakatai.

Vis dėlto M. Wilmart'as pripažino, kad sėkmės tikimybė menka.

„Truputį primena adatos paieškas šieno kupetoje“, – sakė jis.

„Tikrai prašome žmonių pasidairyti savo soduose ar pakelėse; jie galėtų atsitiktinai pastebėti šį labai reikalingą akmenį“, – pridūrė M. Wilmart'as.

Trečiadienį astronomai iš viso pasaulio vienu metu surengė šešias spaudos konferencijas Briuselyje, Šanchajuje, Tokijuje, Vašingtone, Santjage ir Taibėjuje ir paskelbė tyrimų Įvykių horizonto teleskopu (Event Horizon Telescope, EHT), skirtu būtent šių dangaus objektų paieškai, pirmuosius rezultatus.

Ryškiai oranžinės dujų ir plazmos aureolės apsupto juodo branduolio nuotraukoje matyti juodoji skylė, esanti galaktikoje M87, nuo kurios Žemė nutolusi maždaug 50 mln. šviesmečių atstumu.

Iš visų mums nematomų Visatos jėgų ir objektų, įskaitant tamsiąją energiją ir tamsiąją medžiagą, nė vienas labiau nekurstė žmonių smalsumo negu nematomos bedugnės, galinčios praryti ir dulkių telkinius, ir ištisas žvaigždes.

Astronomai dar XVIII amžiuje pradėjo kelti prielaidas, kad galbūt egzistuoja visa ryjančios „juodosios žvaigždės“, o vėliau pradėjo kauptis netiesioginių įrodymų, kad tokių objektų išties esama.

Juodosios skylės terminą 7-ojo dešimtmečio viduryje pasiūlė amerikiečių fizikas Johnas Archibaldas Wheeleris (Džonas Arčibaldas Vileris).

„Prieš daugiau kaip 50 metų mokslininkai pamatė, kad mūsų galaktikos centre yra kažkas labai ryškaus“, – naujienų agentūrai AFP sakė Europos kosmoso agentūros (ESA) astrofizikas Paulas McNamara (Polas Maknamara), juodųjų skylių ekspertas.

Šio objekto „gravitacija pakankamai stipri, kad žvaigždės aplink jį suktųsi labai greitai – (kai kurios aplink jį apskrieja) vos per 20 metų“, aiškino jis.

Koks trumpas ši periodas galima spręsti iš fakto, kad mūsiškė Saulės sistema aplink Paukščių tako galaktikos centrą apskrieja tik maždaug per 230 mln. metų.

Galiausiai astronomai iškėlė prielaidą, kad šie spindintys objektai yra juodosios skylės, gaubiamos besisukančių smarkiai įkaitusių dujų ir plazmos žiedų.

Tačiau ties šių švytinčių žiedų vidiniais kraštais įsigali visiška tamsa.

„Įvykių horizontas nėra fizinė riba, ant jo nebūtų įmanoma atsistoti, – pažymėjo P. McNamara. – Jeigu esat į vidų nuo jo, nebegalit ištrūkti, nes tam reikėtų begalinės energijos. Jeigu esate šiapus – iš principo ištrūkti dar galite.“

Šis atradimas gali padėti gauti naujos informacijos apie planetas, priklausančias netoli Saulės esančių žvaigždžių sistemoms.

Astronomai, tyrinėję Barnardo žvaigždę, esančią vos už šešių šviesmečių, pastebėjo „užšalusį, silpnai apšviestą pasaulį“ – mažiausiai 3,2 karto masyvesnę už Žemę egzoplanetą.

Planeta, pavadinta Barnardo žvaigždės b, aplink savo šviesulį apsisuka per 233 dienas.

Barnardo žvaigždė yra antroji, esanti arčiausiai Saulės – po trinarės Kentauro Alfos sistemos, esančios už 4,39 šviesmečio.

„Tai svarbu, nes ji iš tikrųjų mūsų artimoji kaimynė, o mes iš principo norėtume susipažinti su savo kaimynais“, – naujienų agentūrai AFP sakė Katalonijos kosmoso studijų instituto ir Ispanijos kosmoso mokslų instituto mokslininkas Ignasi Ribasas (Ignasis Ribasas).

Nors naujai atrastos planetos orbita yra gana arti jos žvaigždės, jos gaunama energija sudaro mažiau kaip 2 proc. energijos srauto, kuris iš Saulės pasiekia Žemę. Kaip rodo tyrėjų skaičiavimai, jos paviršiaus temperatūra – minus 170 laipsnių Celsijaus, todėl mums žinomo pavidalo gyvybė ten negalėtų egzistuoti.

„Tai aiškiai nėra gyvenamoji zona, nėra skysto vandens. Jeigu joje esama kokio nors vandens arba dujų, jis tikriausiai yra kieto pavidalo – štai kodėl vadiname (planetą) įšalusia“, – aiškino I. Ribasas.

Raudonosios nykštukės tamsa

Žmonijai daug metų tyrinėjant dangaus kūnus nakties danguje, visada daugiau dėmesio būdavo skiriama ryškesnėms, naujesnėms žvaigždėms, kurios išskiria daugiau šviesos ir padidina mokslininkų galimybes pastebėti aplink jas skriejančių kūnų.

Bernardo žvaigždė yra raudonoji nykštukė – maža, vėstanti, maždaug dukart už Saulę senesnė žvaigždė. Ji skleidžia palyginus mažai šviesos, todėl aplink ją skriejančius kūnus įžiūrėti sunku.

I. Ribasas ir jo bendradarbiai, ieškodami Bernardo žvaigždės b, išstudijavo daugiau nei 20 metų stebėjimų medžiagą, surinktą iš septynių skirtingų stebėjimo prietaisų.

Vėliau pasinaudoję vadinamuoju Dopplerio (Doplerio) metodu jie nustatė planetos traukos jėgos poveikį motininei žvaigždei.

Astronomai šiuo metodu gali nustatyti planetos judėjimo greitį ir masę.

„Mes visi sunkiai dirbome, kol pavyko pasiekti šį proveržį“, – sakė Guillemas Anglada Escude (Giujemas Anglada Eskudė), Londono karalienės Marijos universiteto astronomas, vienas iš žurnale „Nature“ publikuoto tyrimo autorių.

„Mini Neptūnas?“

Mokslininkų komanda dirbo kartu su Europos pietų observatorija (ESO). Tyrimams buvo panaudoti prietaisai, galintys pastebėti žvaigždės judėjimo greičio pakitimus net jeigu jie tėra vos 3,5 kilometro per valandą.

Manoma, kad Bernardo žvaigždė skrieja maždaug 500 kilometrų per valandą greičiu ir yra greičiausiai judantis žinomas dangaus kūnas mūsų visatoje.

Pasak I. Ribaso, nors astronomams Dopplerio metodu pavyko nustatyti žvaigždės dydį ir orbitą, kol kas visos pastangos sužinoti, kaip ji atrodo, tebus „spėlionės“.

„Tai gana sudėtinga sritis, atsižvelgiant į jos savybes. Matėme, kad tokios masės planetos būna uolėtos, o tai reiškia, kad ji galėtų būti panaši į Žemę, turėti kietą paviršių ir galbūt kokią nors atmosferą ar kokį nors įšalo sluoksnį paviršiuje“, – sakė jis.

„Arba ji gali būti panaši į mini Neptūną – sumažintą mūsų Saulės sistemos dujinių milžinų variantą“, – pridūrė mokslininkas.

Nors ji gali būti šalta, nesvetinga, beveik nematoma, bet ji yra tikrai arti.

Vienintelė žinoma arčiau Žemės esanti egzoplaneta buvo surasta 2016 metais. Ji skrieja aplink vieną žvaigždę Kentauro alfos žvaigždžių sistemoje, nuo mūsų nutolusioje per 4,37 šviesmečio.

„Mūsų artimiausioje kaimynystėje nėra jau tiek daug žvaigždžių. Investavimas į jų paieška yra brangus“, – sakė I. Ribasas.

„Tai tikrai jau visai arti, todėl, jeigu turite vilties – o aš turiu – ilgainiui pamatyti tas planetas ir smulkiau jas ištirti, mes turime pradėti nuo arčiausiai esančiųjų. Tai galėtų ilgainiui atvesti iki kitų atradimų“, – teigė jis.

Šios dujinės milžinės egzistavimas meta iššūkį ilgai gyvavusioms teorijoms, kad savo dydžiu Jupiteriui prilygstanti planeta negalėtų būti susijusi su tokia maža motinine žvaigžde, kurios spindulys ir masė yra beveik per pusę mažesni nei Saulės.

Pagal lyg šiol egzistavusią teoriją, nedidelės žvaigždės gali suformuoti kietą paviršių turinčias planetas, „bet jos negali surinkti pakankamai medžiagos, kad suformuotų Jupiterio dydžio planetą“, sakoma Britanijos karališkosios astronomų draugijos (Royal Astronomical Society) pranešime.

Manoma, kad planetos susidarė po didžiulių sprogimų galaktikose iš dujų ir dulkių, kurios skriedamos aplink naujai atsiradusias žvaigždes vienoje plokštumoje „sulimpa“ suformuodamos naujus dangaus kūnus.

Naujoji planeta buvo atrasta per NGTS (Next-Generation Transit Survey) projekto teleskopus Paranalio observatorijoje, Atakamos dykumoje Čilėje.

Naujoji žvaigždė gavo projekto vardą NGTS-1, o planeta buvo pavadinta NGTS-1b. Raidė „b“ reiškia, kad tai pirmoji atrasta aplink šią žvaigždę skriejanti planeta.

Tyrimai buvo atliekami 12 teleskopų, kurie naršo dangų ieškodami dėmelių žvaigždžių skleidžiamoje šviesoje. Šios judančios dėmės reiškia, kad žvaigždės šviesą Žemei užstoja tarp jos ir mūsų planetos atsiradusi tolimoji planeta.

„NGTS-1b atradimas mums buvo visiškai netikėtas – net negalvota, kad prie tokių mažų žvaigždžių gali būti tokių didelių planetų“, – sakė Voriko universiteto mokslininkas Danielis Baylissas (Danielis Beilisas), kartu su kitais kolegomis vadovavęs tyrimui, kurio išvados bus publikuotos mokslo žurnale „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“.

„Šios planetos spindulys sudaro maždaug 25 procentus jo žvaigždės spindulio. Ji yra labai didelė, lyginant su savo motinine žvaigžde! Tik palyginkite, Jupiterio spindulys sudaro tik 10 procentų mūsų Saulės spindulio“, – sakė D. Baylissas naujienų agentūrai AFP.

Astronomai taip pat išmatavo, kokią įtaką šios planetos gravitacija daro jos motininei žvaigždei, priversdama ją „svirduliuoti“, ir taip apskaičiavo planetos dydį, padėtį ir masę.

Mokslininkai nustatė, kad planeta yra labai nedaug nutolusi nuo savo saulės. Atstumas tarp jos ir motininės žvaigždės sudaro tik tris procentus Žemę nuo Saulės skiriančio atstumo. Aplink motininę žvaigždę ji apskrieja per 2,6 paros, „vadinasi, metai NGTS-1b (planetoje) trunka pusantros Žemės dienos“.

Minėta planeta ir jos žvaigždė, nuo Žemės nutolusios per 600 šviesmečių, yra Balandžio žvaigždyne.

„Nors NGTS-1b yra planeta milžinė, ją surasti buvo sunku, mat jos motininė žvaigždė yra labai nedidelė ir silpna“, – sakė D.Baylisso kolega Peteris Wheatley (Piteris Vitlis).

Planetos motininė žvaigždė priklauso labiausiai paplitusiam žvaigždžių tipui Visatoje, tad ateityje gali būti atrasta ir daugiau iki šiol nežinomų dujinių planetų, sako mokslininkai.

„Nekantraudamas laukiu, kokių dar nuostabių naujų planetų mes galime aptikti“, – sakė P. Wheatley.

„Cassini“ yra 3,9 mlrd. dolerių (3,28 mlrd. eurų) atsiėjęs tarptautinis projektas, kuriame dalyvavo mokslininkai iš 27 valstybių. Kaip ir planuota, baigėsi 7,9 mlrd. nukeliavusio aparato raketų kuras.

Savo galą žieduotoje dujų milžinėje – tolimiausioje plika akimi matomoje planetoje – jis pasitiks po 11 val. 55 min. Grinvičo (14 val. 55 min. Lietuvos) laiku numatyto paskutinio kontakto su Žeme.

Gerai suplanuota „Cassini“ pabaiga yra būdas išvengti bet kokios žalos Saturno mėnuliams Titanui ir Enceladui, kuriuose esama vandenynų ir kuriuos mokslininkai nori išlaikyti nepaveiktus būsimiems tyrinėjimams, nes juose gali būti kažkokios formos gyvybės.

„Bus liūdna penktadienį matyti, kaip „Cassini“ išnyksta, ypač dėl to, kad šis aparatas, kurį sukūrėme, vis dar puikiai veikia“, – sakė Saulės sistemos planetų fizikos profesorius iš Lesterio universiteto Stanley Cowley (Stenlis Koulis).

„Tačiau mes pripažįstame, kad svarbu užbaigti misiją tvarkingai ir kontroliuojamai“, – pridūrė jis.

Pro Saturną yra praskridę dar trys kosminiai aparatai – „Pioneer 11“ 1979 metais, „Voyager 1“ ir „Voyager 2“ 9-ajame dešimtmetyje.

Tačiau niekas Saturno nestudijavo taip detaliai kaip „Cassini“, pavadintas pagal prancūzų ir italų astronomą Giovanni Domenico Cassini (Džovanį Domeniką Kasinį), kuris XVII amžiuje atrado, kad Saturnas turi kelis mėnulius ir tarpą tarp žiedų.

„Cassini“ 1997 metais buvo paleistas drauge su Europos aparatu „Huygens“. Duetas prie Saturno atskrido 2004 metais. Tada „Cassini“ liko skrieti orbita aplink šią planetą, o „Huygens“ 2005 metais nusileido ant didžiausio jos mėnulio Titano. 

Penktadienį „Cassini“ sudegs kaip meteoras Saturno danguje.

Atradimai

1997-aisiais iš Kanaveralo kyšulio Floridoje startavęs „Cassini“ septynerius metus skrido prie Saturno, o paskui 13 metų skriejo orbita aplink šią planetą.

Per šį laiką jis atrado dar šešis Saturno mėnulius, trimačių struktūrų, iškilusių virš Saturno žiedų, ir gigantišką audrą, kuri planetoje siautė beveik metus.

6,7 m ilgio ir 4 m pločio erdvėlaivis taip pat atrado šaltų geizerių Saturno palydove Encelade ir nykių ežerų iš angliavandenilių etano bei metano Titane.

2005 metais „Cassini“ paleido zondą „Huygens“, kuris nusileido ant Titano. Tai pirmas ir kol kas vienintelis toks nusileidimas išorinėje Saulės sistemos dalyje, ant dangaus kūno už asteroidų žiedo.

„Huygens“ buvo bendras Europos kosmoso agentūros (ESA), Italijos kosmoso agentūros ir NASA projektas.

„Ši misija pakeitė mūsų įsivaizdavimą apie tai, kur už mūsų Žemės ribų galėjo atsirasti gyvybė“, – sakė Londono universiteto koledžo (UCL) „Mullard“ kosmoso mokslų laboratorijos Planetų mokslų grupės vadovas Andrew Coatesas (Endrius Koutsas).

„Kaip ir Marsas, išorinių planetų palydovai, tokie kaip Enceladas, Europa ir net Titanas, dabar yra pagrindiniai pretendentai į nežemiškos gyvybės (vietas). Mes visiškai perrašėme vadovėlius apie Saturną“, – pridūrė jis.

Maždaug 4 tūkst. mokslinių straipsnių buvo pagrįsti duomenimis iš šios misijos, sakė Redingo universiteto kosmoso fizikos profesorius Mathew Owensas (Metjus Ouvensas).

Net ir „Cassini“ krytis į nebūtį pateiks daugiau duomenų – apie Saturno atmosferos sudėtį.

„Be abejo, mokslininkai dar daug metų analizuos informaciją iš jo paskutinės ... kelionės į Saturno atmosferą“, – sakė M.Owensas.

Europos pietų observatorijos (ESO) Labai dideliu teleskopu Čilėje pastebėtos trys labai aiškios besiformuojančių žvaigždžių grupės Oriono ūke, artimiausioje Žemei žvaigždžių „gamykloje“, ketvirtadienį pranešė observatorijos mokslininkai.

„Pirmą kartą pamačius duomenis, tai buvo toks „Oho!“ momentas, kuris nutinka tik kartą, ar du astronomo gyvenime“, – pranešime sakė ESO astronomas Giacomo Beccari (Džakomo Bekari).

Nuotraukos atskleidė, „kad be abejonės, matome tris atskiras žvaigždžių populiacijas centrinėje Oriono dalyje“.

Ankščiau manyta, kad visos žvaigždės jauname ūke susiformavo vienu metu. Dabar regis matome, kad žvaigždės gimimas nutinka pliūpsniais ir „greičiau negu manėme ankščiau“, – sakė komanda.

Atsižvelgdama į žvaigždžių Oriono ūke ryškumą ir spalvą, komanda nustatė, kad trys skirtingos žvaigždžių grupės gimė per tris milijonus metų.

Ūkas – tai milžiniškas dujų ir dulkių debesys, kuriame susiformuoja žvaigždės. Geriausiai mums žinomas yra Oriono ūkas, esantis už 1 350 šviesmečių nuo Žemės.

Jis matomas plika akimi, nes yra ryškiausias taškas Oriono žvaigždyne

Šį reiškinį astronomai vadina žiediniu Saulės užtemimu, kuris įvyksta, kai Žemė, Mėnulis ir Saulė išsirikiuoja vienoje linijoje , tiksliau – stebėtojo akys, Mėnulio ir Saulės centrai atsiduria vienoje tiesėje

„Pačiame užtemimo viduryje iš Saulės beliks tik siauras, juodą Mėnulio diską juosiantis šviesos žiedas“, – aiškino Paryžiaus observatorijos astronomas Pascal Descamps (Paskalis Deskamas), atvykęs į Prancūzijos Reunjono salą Indijos vandenyne stebėti šio užtemimo.

„Tai bus magiška akimirka“, – pridūrė jis naujienų agentūrai AFP.

Tuo metu šiek teik aptems – kaip labai debesuotą dieną.

Saulės užtemimas prasidės 6 val. 13 min. Grinvičo (9 val. 13 min. Lietuvos) laiku Atlanto pietuose, toliau slinks per Gaboną, abi Kongo valstybes, šiaurinę Mozambiko ir Madagaskaro dalį.

Reunjono saloje jis bus stebimas apie 12 val. Grinvičo laiku, nurodė Paryžiaus observatorija.

Užtemimo piko metu Mėnulis dengs apie 94 proc. Saulės paviršiaus.

Astronomai visatoje atrado struktūrą, kuri yra tokia didelė, kad, pagal dabartines kosmologijos teorijas, ji neturėtų egzistuoti.

JAV ir Vengrijos mokslininkai užfiksavo devynių gama žybsnių žiedą – žybsniai atkeliavo iš devynių tolimų galaktikų. Žiedo skersmuo – 5 mlrd. šviesmečių.

Gama žybsnių šaltiniai – ryškiausi visatos objektai, per keletą sekundžių išspinduliuojantys tiek energijos, kiek saulės išspinduliuoja per 10 mlrd. metų. Naujausi kosminių teleskopų Swift ir Fermi stebėjimai byloja, kad gama žybsniai energijos gauna iš juodojon bedugnėn krintančios medžiagos.

Gama žybsnių šviesumas yra kolosalus ir padeda mokslininkams nustatyti tolimų galaktikų padėtį erdvėje. Atrastas gama spindulių šaltinių žiedas ypatingas tuo, kad kiekvienas gama spindulių taškas nuo mūsų nutolęs po maždaug 7 mlrd. šviesmečių. Visi jie danguje išsidėstę 36 kampinių minučių diske, kuris yra 70 kartų didesnis už Mėnulio pilnaties diską. Skaičiavimai rodo, kad atrastasis gama spindulių šaltinių žiedas yra net 5 mlrd. šviesmečių skersmens.

Konkoly observatorijos (Vengrija) profesorius Lajosas Balazsas sako, jog tėra vienas šansas iš 20 tūkst., kad gama spindulių šaltiniai ten taip išsidėstė atsitiktinai.

Moderniausi astrofizikos modeliai numato, kad maksimalus kosminių struktūrų visatoje dydis negali viršyti 1,2 mlrd. šviesmečių. O ką tik atrastas žiedas yra beveik 5 kartus didesnis. Atrastoji struktūra taip pat prieštarauja kosmologiniam principui, pagal kurį visata, žvelgiant iš tolimiausios perspektyvos, atrodytų tolygi, vienoda.

"Jei tas žiedas iš tikrųjų yra tikra erdvinė struktūra ir mes neklystame, tada jis prieštarauja esamiems visatos sampratos modeliams, - pareiškė vienas iš tyrimo autorių L. Balazsas. – Atrasti tokią megastruktūrą visatoje – didžiulė staigmena. Mes vis dar negalime suprasti, kaip ji išvis egzistuoja."

Tyrimo rezultatai pristatomi žurnale "Monthly Notices of the Royal Astronomical Society".

Nuotraukoje: Gama žybsnių šaltiniai atrasti devyniose tolimose galaktikose (jos nuo Žemės nutolusios po 7 mlrd. šviesmečių), tačiau visos jos susibėgusios į žiedą primenantį spiečių, kuris, tyrimo autorių teigimu, gali būti naujas didžiausias objektas visatoje - tikimybė, kad tokia šaltinių išsidėstymo tvarka atsitiktinė, lygi 1 iš 20 000. 

Panašių į Žemę planetų kitose žvaigždžių sistemose ieškantys astronomai atrado ko gero artimiausią atitikmenį mūsų planetai, – potencialiai uolinga planeta skrieja aplink savo žvaigždę tokiu pačiu atstumu kaip Žemė aplink Saulę, pranešė ketvirtadienį NASA.

Atrastoji planeta ypatinga ne tik tuo, kad jos orbita yra pačioje Auksaplaukės juostoje (angl. Goldilocks zone; pagal pasakos „Auksaplaukė ir trys meškiukai“ veikėjos vardą), kurioje gali egzistuoti gyvybė, bet ir tuo, kad jos žvaigždė atrodo kaip vyresnė Saulės „pusseserė“, pažymi JAV kosmoso tyrimų agentūra.

Vadinasi, ši planeta, esanti už 1400 šviesmečių, gali leisti mums pažvelgti į apokaliptinę Žemės ateitį, sako mokslininkai.

Pavadinta „Kepler 452b“ planeta aptikta JAV kosmoso tyrimų agentūros Keplerio teleskopu, kuris kitų panašių į mūsiškį pasaulių ieško nuo 2009-ųjų.

„Planeta „Kepler 452b“ skrieja orbita apie artimą mūsų Saulės pusseserę, kuri, tačiau, yra pusantro milijardo metų vyresnė“, – sakoma NASA pranešime.

Ši žvaigždė yra keturiais procentais masyvesnė už Saulę ir 10 procentų ryškesnė.

Jei toji planeta yra uolinga, o mokslininkai kaip tik mano, kad tikimybė tokiai būti yra didžiulė, tuomet gali būti, jog jai teko baugus scenarijus – nes mirštančios žvaigždės karštis bus išgarinęs visus ežerus ir vandenynus.

„Planeta „Kepler 452b“ gal būt dabar patiria tai, kas gresia Žemei po daugiau kaip milijardo metų, kai Saulė sendama darysis karštesnė“, – sakė Dougas Caldwellas (Dugas Kaldvelas), Nežemiško intelekto paieškos institute (SETI) mokslininkas, dirbantis Keplerio misijoje.