Dalyvių – ištisas miestas

„Tai bus įvykis, nutikęs mums vieną kartą gyvenime, – vakar per spaudos konferenciją Vilniuje, Vingio parke, sakė kultūros ministras Simonas Kairys, kviesdamas jau dabar gyventi Dainų šventės laukimu. – Visi kiti praktiniai dalykai juda – Nacionalinis kultūros centras su Vilniaus miesto savivaldybe sprendžia visus ūkinius, praktinius klausimus, palikite tai organizatoriams. Tai turėtų būti nebeįdomu, susitelkime mąstymą į šventės laukimą.“

S. Kairys pabrėžė, kad Dainų šventė neturi nei pradžios, nei pabaigos, tai yra nuolatinis procesas, vykstantis visoje šalyje ir už jos ribų.

„Prisiminkime, kad tai pirmiausia yra tradicija, procesas, kelerių metų augimas. Iki to augimo turėjome ir COVID-19, ir pandemiją, kurie paveikė visus tuos procesus, bet matome, kad dalyvių skaičius yra praktiškai Marijampolės miesto dydžio“, – kalbėjo jis.

Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas jubiliejinę šventę vadino reikšmingiausiu metų renginiu. Jo duomenimis, sostinėje planuojama priimti apie 37 tūkst. šventės dalyvių. Anot Dainų šventės direktoriaus Sauliaus Liausos, tai – rekordinis pastarųjų kelių dešimtmečių skaičius.

„Nemenkas iššūkis, bet po NATO viršūnių susitikimo sakėme, kad galime padaryti viską, Dainų šventė – ne problema, olimpines žaidynes galime suorganizuoti. Tai malonūs rūpesčiai, kuriais miestas tikrai pasirūpins. Stengsimės, kad visi dalyviai būtų jaukiai priimti“, – teigė V. Benkunskas.

Viktorija Streiča / Asmeninio archyvo nuotr.

Dalis renginių – mokami

Dainų šventei kosmetiškai atnaujinta Vingio parko estrada, beveik 19 tūkst. dalyvių bus apgyvendinti sostinės švietimo įstaigose, nemokamai keliaus viešuoju miesto transportu.

S. Liausa tvirtino, kad šimtmečio Dainų šventę norisi atšvęsti taip, kad „pajaustume, kas per valstybė esame, kokia mūsų kultūra, koks kiekvieno santykis su kultūra“.

Jo teigimu, viena iš renginio naujovių bus jungtinis vaikų choras. „Pakvietėme šventėje dalyvauti vaikus, kurie neturi savo mokykloje ar miestelyje choro ar kitokio kolektyvo, ir įsivaizduokite, atsiliepė 800 vaikų, kurie repetuoja, kartą per mėnesį atvažiuoja į Vilnių [...]“, – pasakojo direktorius.

Pasak jo, šiųmetėje Dainų šventėje dalyvaus ir gerokai daugiau pasaulio lietuvių: paprastai jų būdavo 1,6 tūkst., dabar laukiama per 2 tūkst. iš 21 valstybės.

Suplanuota 14 didelių renginių, iš jų dešimt bus nemokami. S. Liausos teigimu, bilietai į šventės koncertus ir pasirodymus jau beveik išpirkti. Anot jo, žiūrovus planuojama papildomai pakviesti į generalinę repeticiją Kalnų parke Vilniuje – galutinis sprendimas bus paskelbtas gegužės pradžioje.

Pasak renginio organizatorių, šventei skiriama 5 mln. eurų valstybės lėšų, dar mažiausiai 0,65 mln. eurų skirs Vilniaus miestas. Dalyvių atvykimu į Vilnių iš finansinės pusės kiekviena savivaldybė rūpinsis pati. Tačiau sostinėje jie bus apgyvendinti švietimo įstaigose, Dainų šventės savaitę jiems numatytas nemokamas viešasis transportas.

Šalies savivaldybėms siūloma centrinėse miestų aikštėse įrengti ekranus, per kuriuos būtų transliuojami šimtmečio Dainų šventės renginiai, drauge juos stebėti ir pajusti bendrystę.

Prieš metus tai atrodė truputį utopiška idėja. Rangovai maldavo, kad perkeltume Dainų šventę į vasaros pabaigą, į ką mes kategoriškai atsakėme: ne.

Pradžia – Kaune

Pirmasis Dainų šventės renginys, kaip ir prieš 100 metų, šiemet vyks Kaune. Birželio 29 d. Kauno Dainų slėnyje numatyta jubiliejinė Dainų diena „Miškais kalnai žaliuoja“. Joje laukiama apie 4 tūkst. dalyvių, 80 kolektyvų, atvyks svečių iš Latvijos ir Estijos.

Dainų dienos Kaune režisierė Viktorija Sreiča teigė, kad rengiant šimtmečio šventę nereikia lygintis nei su latviais, nei estais.

„Vienintelis pavyzdys, kurį galime paimti iš latvių, tai laukti Dainų šventės kaip Kalėdų. Labai svarbu, kokį jausmą žmonės atneš čia ir su kokiu jausmu dalyvaus“, – tvirtino ji.

Vienu svarbiausių šio renginio akcentų ji vadino rekonstruotą Dainų slėnį. „Šiandien turbūt galime pasakyti, kad Kauno dainų šventė Dainų slėnyje įvyks. Prieš metus tai atrodė truputį utopiška idėja. Rangovai maldavo, kad perkeltume Dainų šventę į vasaros pabaigą, o mes kategoriškai atsakėme: ne“, – teigė ji.

Savaitės maratonas

Jau kitą dieną, birželio 30-ąją, šventė persikels į sostinę. Rotušės aikštėje Vilniuje suplanuota pasaulio lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų diena „Sujunkime Lietuvą“, liepos 1 d. Katedros aikštėje vyks vaikų tradicinių amatų miestelio atidarymas ir liaudies meno parodos „Iš šerdies“ atidarymas Gedimino kalno papėdėje.

Liepos 2 d. Šv. Jonų bažnyčioje numatytas kanklių koncertas „Skambėkite, kanklės“, liepos 3 d. Valdovų rūmuose Teatro diena „Esaties laiptais“, o Kalnų parko estradoje – Ansamblių vakaras. Liepos 4-ąją Nacionalinėje filharmonijoje vyks vokalinių ansamblių koncertas „Žeme, kas tu esi?“ ir pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Vario audra“. Liepos 5 d. Lietuvos futbolo federacijos stadione vyks Šokių diena „Amžių tiltais“.

Paskutinę šventės dieną, liepos 6-ąją, suplanuotos šventės dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką – ten vyks Dainų diena „Kad giria žaliuotų“.

Konkurso „Gaidų išdaigos“ tikslas – populiarinti Lietuvos ir užsienio šalių tradicinius muzikos instrumentus, atskleisti jaunųjų atlikėjų talentą, skatinti jų muzikinę saviraišką, ugdyti grojimo meistriškumą, artistiškumą, sceninę kultūrą.

Konkursas „Gaidų išdaigos“ išsiskiria iš kitų panašaus tipo renginių tuo, jog yra tarptautinis – siekia puoselėti ryšius tarp šalies ir užsienio muzikos bei meno mokyklų, kultūros centrų, neformalaus švietimo ugdymo įstaigų, plėtoti pedagogų bendradarbiavimą, dalintis profesine patirtimi.

Šių metų konkurse žaismingas gaidas klausytojams dovanos atlikėjai iš Kauno, Pasvalio, Skriaudžių, Veiverių, Naujosios Akmenės, Eržvilko, Kaišiadorių, Kelmės. Netrūks ir dalyvių iš kaimyninių šalių – konkurse pasirodys solistai ir ansambliai iš Seinų lietuvių namų (Lenkija), Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklos (Lenkija), Punsko savivaldybės I laipsnio muzikos mokyklos (Lenkija), Latgalės muzikos ir meno vidurinės mokyklos (Latvija), Vidžemės Jūrmalos muzikos ir meno mokyklos (Latvija) ir Limbažių kultūros namų (Latvija).

Kauno tautinės kultūros centro nuotr.

Nors konkursas „Gaidų išdaigos“ debiutavo tik praeitais metais, tačiau, sulaukęs nemažo susidomėjimo, išsiplėtė ir pasipildė nauja dalyvių grupe: nuo šiol konkurse išvysime ne tik instrumentą įvaldžiusius solistus, bet ir instrumentinius ansamblius. Iš viso šiais metais sulaukta 53 dalyvių paraiškų – 34 solistų ir 19 ansamblių.

Kauno tautinės kultūros centro nuotr.

Visus konkurso dalyvius vertins kompetentinga komisija, sudaryta iš tradicinės muzikos profesionalų, kuri atsižvelgs į parodytos programos meistriškumą, muzikalumą, atlikėjo pademonstruotą artistiškumą ir sceninę kultūrą. Labiausiai komisiją sužavėję dalyviai negrįš namo tuščiomis – laureatų laukia GRND PRIX, I, II, III laipsnio diplomai bei specialūs prizai.

Kauno tautinės kultūros centro nuotr.

Pabrėžtina, jog kūriniai turi būti atliekami tradiciniu stiliumi ir instrumentais. Konkurso dalyviai pasirinktus kūrinius gali atlikti tradicinėmis kanklėmis, kanelėmis, kantelėmis, kuoklėmis, tradiciniais pučiamaisiais instrumentais, cimbolais, armonikomis, bandonijomis, smuikais, skudučiais.

Šie ir kiti tradiciniai instrumentai žaismingai atgys vaikų ir jaunimo rankose jau vasario 23 d. Apsilankyti finaliniame konkurso renginyje verta ne tik muzikos ekspertams, atlikėjams, bet ir visiems, norintiems artimiau susipažinti su lietuvių ir kitų tautų liaudies kūryba.

Kasmetė šventė laukiama ir dėl reginio ant raudonojo kilimo: kuo vėl nustebins muzikos pasaulio dievaičiai? 66-ąjį kartą Los Andžele įvykusi šventė nenuvylė: originalumo žvaigždės nepristigo ir šiemet.

„M.A.M.A“ apdovanojimai jau 13 metų šlovina geriausius iš geriausių. Šiemet daugiausiai apdovanojimų pelnė atlikėja Jessica Shy, jai įteiktos šešios „M.A.M.A.“ statulėlės.

„M.A.M.A. 2023“ laimėtojai:

„M.A.M.A.“ TOP 40: Jessica Shy su kūriniu „Dėl Tavęs“ (m. L. Strockis, ž. Dž. Šyvokaitė).

Metų proveržis: Petunija.

Metų hip-hop muzikos grupė / atlikėjas: grupė „8 Kambarys“.

Metų elektroninė muzika: „Solo Ansamblis“.

Metų roko muzikos grupė: grupė „ba.“

Metų vaizdo klipas: grupė „ba.“, kūrinys „Pažadai“ (rež. AboveGround).

Metų progresyvios pop muzikos grupė / atlikėjai: Evgenya Redko.

Metų alternatyvios muzikos grupė: „Kamanių šilelis“.

Metų pop muzikos grupės ir atlikėjas: Jessica Shy.

Metų tradicinė pop muzikos grupė ir atlikėjas: Natalija Bunkė.

Metų koncertinė grupė / atlikėjai: Jessica Shy.

Metų kūrinys / daina: Jessica Shy „Apkabink“ (m. L. Strockis, ž. Dž. Šyvokaitė).

Metų muzikos albumas: Jessica Shy „Pasaka“.

Metų grupė: grupė „ba“.

Metų atlikėjas ir atlikėja: Jessica Shy.

Apdovanojimų nuotaiką kūrė vedėjų duetas – televizijos laidų vedėjas Justinas Jankevičius ir viena garsiausių šalies atlikėjų Monika Liu, kuri ceremonijos atidarymui paruošė dinamišką pasirodymą.

Įspūdingoje apdovanojimų scenoje pasirodymus surengė DJ Jovani, Remis Retro, Jurijus, Rokas Yan, „Žemaitukai“, Evgenya Redko, Inga Jankauskaitė, „Sisters on Wire“, Vaidas Baumila, Rūta Mur, Proflame bei daugelis kitų Lietuvos numylėtinių.

„Kone du dešimtmečiai Koncertų salei buvo kupini įsimintinų įvykių: tarptautinės reikšmės projektų, pasaulinio garso festivalių, „keliaujančių“ koncertų, įtraukiančių programų nekoncertinėse erdvėse. Mes ir toliau išliksime aktyvia ir iniciatyvia uostamiesčio meno bendruomenės dalimi, garsinsime savo miesto vardą visame pasaulyje“, – teigia KKS direktorius Tadas Grabys.

Veiklą įprasmins ambicingi projektai

Šie metai ne mažiau reikšmingi ir vienam iš KKS meno kolektyvų chorui „Aukuras“, kuris mini kūrybinės veiklos 30-metį. „Jubiliejui pažymėti skirtos dvi programas. Pirmoji – lapkričio 24-ąją. „Aukuras“ pasirodys su ilgamečiais scenos partneriais Klaipėdos kameriniu orkestru, vadovaujamu Mindaugo Bačkaus, Šiaulių valstybiniu kameriniu choru „Polifonija“, vadovaujamu Lino Balandžio bei solistais. 2024-ųjų metų pavasarį bus parengta antroji, kurioje skambės kūriniai, labiausiai įsiminę choro dainininkams ir žymėję tam tikrą „Aukuro“ gyvavimo laikotarpį“, – pasakoja choro meno vadovas Tomas Ambrozaitis.

V. Dranginio nuotr.

Klaipėdos kamerinio orkestro (KKO) kūrybiniuose planuose – įrašyti vinilinę plokštelę, skirtą žymiam baroko kompozitoriui Johanui Danieliui Berlinui, gimusiam Klaipėdoje. Plokštelėje skambės jo kūriniai kornetui ir styginių orkestrui. Prie šio sumanymo įgyvendinimo prisidės solistas Rodrigo Calveyra (Brazilija–Prancūzija). Jo pasirodymas numatytas ir Koncertų salės repertuare šią žiemą.

Vienas svarbiausių KKS 20-ojo sezono koncertinių programų – atidarymo koncertas, kuriame su lietuvių kilmės ispanų dirigento ir kompozitoriaus Alexio Soriano diriguojamu KKO gros tarptautinių konkursų laureatas, ispanų–amerikiečių pianistas Josu de Solaun. Atlikėjas sukūrė kompoziciją ir dedikavo orkestrui. Ją klausytojai išgirs sezono atidarymo koncerte. Ateinančiais metais Klaipėdos kamerinis orkestras klausytojams yra paruošęs skirtingų koncertinių programų, kurios atliks edukacinę misiją, puoselės profesionalią kultūrą bei atlieps meninius publikos poreikius.

M. Anagriuso nuotr.

Klaipėdos koncertų salės brass kvintetas taip pat ruošia iššūkių kupiną projektą, kuriame visi atlikėjai pasirodys naujame – solistų amplua. Dar vieną programą kvintetas ruošia su fagoto atlikėju, kompozitoriumi, pedagogu ir muzikologu Žilvinu Smaliu, šiuo metu meninę veiklą vystančiu Čilėje.

Išlaikys aukščiausią projektų meninę vertę

Aktyviai meninę bendrystę puoselėjanti KKS ir toliau tęs bendradarbiavimą su šalies kultūros įstaigomis. „20-ajame sezone pristatysime naujų programų, kurias į pajūrį atveš Lietuvos nacionalinės filharmonijos kolektyvai, daugiausia – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Modesto Pitrėno, taip pat VDU kamerinis orkestras, vadovaujamas Vytauto Lukočiaus bei kiti. Nepamiršti bus ir Klaipėdos koncertų salėje reziduojantys kolektyvai, kurie savo kuriamas programas pristatys didžiųjų koncertinių salių erdvėse visoje Lietuvoje“, – sezono naujienas pristato KKS meno vadovė Loreta Narvilaitė.

V. Dranginio nuotr.

20-ajame sezone uostamiesčio klausytojai išgirs programas, kurias atliks garsiausiose pasaulio scenose muzikuojantys lietuvių ir užsienio dirigentai, solistai bei kolektyvai: dirigentas Rodrigo Calveyra (išilginė fleita, Brazilija–Prancūzija), Rodolfo Richter (smuikas, Brazilija–Didžioji Britanija), Davide Pozzi (klavesinas, vargonai, Italija), Kris Garfitt (trombonas, Vokietija), vokalinis ansamblis „Graces & Voices“ (Austrija), Estijos vyrų choras, dirigentas Vilmantas Kaliūnas (Lietuva–Vokietija) ir kiti. Vietą repertuare rado ir laiko nugludinti klasikos šedevrai bei įtraukiantys pasirodymai, sujungsiantys šiuolaikinę akademinę muziką, poeziją, šviesų ir garso projekcijas. Ypatingas dėmesys skiriamas edukacinėms programoms šeimai ir vaikams. Jos kvies pažinti klasikinę muziką ir turiningai praleisti laiką. Kaip ir kasmet dalis KKS programų bus nemokamos. Visą repertuarą galima rasti www.koncertusale.lt.

– „Live Nation Lietuva“, kaip didžiausias Baltijos šalių organizatorius nuo šio renginio įvesti bilieto personalizavimą. Tai yra veiksmingiausias būdas apsaugoti bilietą nuo perpardavimo ir nuo apgaulingo perpardavimo, vienas ar kitas veiksmas yra nelegalūs. Aš manau, kad ir visiems kitiems mūsų renginiams visi bilietai bus personalizuoti. Ant kiekvieno bilieto esamas vardas, pavardė turi sutapti su vardu ir pavarde asmens, kuris realiai eina į renginį.

– Tai atsiranda žmonių, kurie daro versliuką: prisiperka bilietų ir paskui juos brangiau parduoda?

– Taip, šiame aspekte yra du kampai. Pirma, yra kas prisiperka bilietų ir parduoda. Tai nelegalu, nes figūruoja mokesčių klausimas. Antras dalykas, žmonės pardavinėja tą patį bilietą po kelis kartus. Tuomet žmogus, kuris įeina į renginį ne pirmas, tiesiog negali įeiti į renginį, nes kažkas jau nuskanavo tą bilietą.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Tai galima papulti ir ant sukčių?

– Nėra daug tokių atvejų, bet pasitaiko. Mes visą laiką bendradarbiaujame su policija, žmonės pakankamai dažnai kreipiasi į policiją, kai įvyksta tokie dalykai. Pasitarėme su užsienio kolegomis. Pasirodo, personalizuoti bilietai begalė metų jau galiojo kitose šalyse, prieš du ar tris metus tai įvedė Latvija ir Estija didiesiems renginiams, nuo šių metų tas yra ir Lietuvoje.

– Tai organizatorių pasitarimas buvo ar atlikėjai irgi norėjo, kad taip būtų prekiaujama?

– Šioje vietoje tai atlikėjų pageidavimas prisidėjo ir mes pritarėme. Taip, nes jei norime visais keliais eiti į Europą, kodėl šitoje vietoje turėtume vis dar gyventi sovietų ekonomikoje?

O apie personalizuotus bilietus į lietuvių atlikėjų renginius pasakojo prodiuseris Martynas Tyla.

– Kaip yra su lietuvių atlikėjais, ar į jų koncertus reikėtų personalizuotų bilietų?

– Manau, kad ateityje reikės ir tai yra visiškai suprantama. Personalizacija yra daroma visame pasaulyje, tiems atlikėjams, kurie yra labai populiarūs, į kurių koncertus ir renginius bilietai išperkami per dieną, kelias valandas ar net kelias minutes. Šiai dienai mes Lietuvoje tokių atlikėjų neturime. Visiškai suprantami tokie žingsniai, nes vis dėlto, kai kurie žmonės bando nesąžiningai užsidirbti, nupirkdami iš anksto bilietų ir vėliau juos perparduodami. Personalizacija yra neišvengiama, tai tik laiko klausimas.

– O koks yra perpardavinėtojų mastas, ar daug jų Lietuvoje?

Jei norime visais keliais eiti į Europą, kodėl šitoje vietoje turėtume vis dar gyventi sovietų ekonomikoje?

– Jeigu renginys yra labai populiarus, tokių pavyzdžių yra buvę. Dėl oro, vykstant į Kauną, tą pačią dieną, tarkime, žiemą, snygis, ir norima parduoti bilietus, tai išskirtinis variantas. Bet perpardavinėtojų tikrai yra, būna, mes patys stebime ir matome. Na, o jei labai labai populiarus atlikėjas ir jis per dieną sugeba parduoti 10 tūkst. bilietų, natūralu, kad tokių ir atsiras. Klausimas yra kitoks: kada tai įvyks Lietuvoje? Greitu metu personalizuotų bilietų su Lietuvos atlikėjais nebus, bet ateityje, kokių penkių metų bėgyje, taip.

– O kiek perpardavinėtojai prašo už bilietus?

– Jei bilietas kainuoja šimtą eurų, jei yra didžiulė paklausa, visiškai tikėtina, kad bilieto kaina gali šoktelėti ir iki šimto penkiasdešimt, ir dviejų šimtų eurų. Jei žmonės sutinka mokėti tiek, kodėl gi ne. Bet reikia žinoti, kad perkant bilietą iš perpardavinėtojo, rizikuojama. Pačiam teko neseniai įsigyti bilietą į Harry Styles koncertą, tai teko personalizuoti bilietą. 

„Manau, reikia tokių vietų, nes gyvai atliekama muzika žmonėms patinka“, – palaikė tokią savivaldybės idėją gatvėje kalbinta pašnekovė.

„Labai smagu, puiku. Jeigu grotų mano skonio muzika, žinoma, mieliau eičiau į tokias kavines ar barus“, – pritarė ir kita praeivė.

„Priklauso nuo to, kokia muzika. Jeigu koks nors įkyrus popsas – tai neičiau, o jei lengvas, prie užkandžių tinkantis džiazas, – kodėl gi ne“, – teigė vyras.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Aš pati dainuoju vokiečių bendruomenės ansamblyje, tai mes seniai galvojome nueiti į kokį nors alaus barą padainuoti. Tai yra smagu, pakelia nuotaiką“, – kalbėjo moteris.

O ką mano viešo maitinimo įstaigos?

– Ar palaikote tokią idėją?

– Idėja nebloga, nes Lietuvoje santykinai tai nėra taip populiaru, kaip kitose šalyse. Pavyzdžiui, Ispanijoje visur – gyva muzika, karaokė. Didžiojoje Britanijoje popietinės arbatėlės metu arba groja gyva muzika, arba dainuojama. O pas mus tai vyksta dar palyginti retai. Manau, tokia iniciatyva gali pasiteisinti, nes miestas turi galimybę tai plačiai viešinti, taip pritraukdama ir turistus.

 Idėja nebloga, nes Lietuvoje tai nėra taip populiaru, kaip kitose šalyse. Pavyzdžiui, Ispanijoje visur – gyva muzika, karaokė.

 

– Turite omenyje, reklamą, kuri padėtų skleisti žinią, kad tokie dalykai vyksta?

– Taip, nes pačiam vienam restoranui įpratinti klientus prie kažkokio naujo dalyko yra sunku.

– Bet restoranai ir savo iniciatyva gali pradėti kviestis atlikėjus, groti gyvą muziką, tik problema būtų dėl reklamos?

– Reikėtų formuoti įpročius, tik nežinau, kaip tai būtų vykdoma. Ar praktikuojama savaitgaliais, ar kažkokiu nors nustatytu laiku ir šiokiadieniais. Ir klientai gal galės rinktis, nes vieni norės būgnų, kiti – saksofono.

– Ar be reklamos reikėtų dar kažkokios pagalbos restoranams? Tarkim, padėti surasti atlikėjus, norinčius groti restoranuose ar kavinėse?

– Dėl atlikėjų, tai taip. Atlikėjai ir viešinimas – du pagrindiniai dalykai.

– Anksčiau, bent jau senamiestyje žmonės skųsdavosi dėl kavinėse per garsiai grojančios muzikos. Ar nepadaugėtų tų skundų, jeigu daugiau restoranų ir kavinių turėtų tokius gyvos muzikos vakarus?

– Čia labai priklauso nuo vietos, nuo atlikėjų. Ten, kur gros būgnais, bus problemų, bet kur skambės saksofonas, akordeonas, manau, neturėtų tapti problema. Daug lems ir tų gyvų koncertų laikas. Be abejo, jei tai vyks po 22 val., atsiras nepatenkintų.

– Kaip manote, ar M. Linkytės daina yra gera?

– Manau, kad taip, kodėl gi ne. Ypač gera ji tapo finale. Po išsakytos kritikos, kuri, manau, buvo pagrįsta. Pati Monika paskui ir socialiniuose tinkluose klausė gerbėjų nuomonės, ką reikėtų patobulinti.

– Drąsu klausti ne kolegų atlikėjų, o savo auditorijos, žiūrovų nuomonės, kokią dainą jie norėtų girdėti. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Iš vienos pusės, kartais skaityti komentarus internete gali būti blogas sprendimas, nes ten gali rasti ne kokių pastabų. Tačiau šiuo atveju tai pasiteisino – Monika išgirdo, ko nori žmonės. O jie norėjo daugiau „čiūto-tūto“, daugiau autentikos, lietuviškumo. Mat pirmuose etapuose ta daina labiau priminė tokią paprastą, eurovozinę, švedišką baladę su lietuviškumo cinkeliu. Galiausiai tai virto pusiau modernia daina, pusiau sutartine. Manau, iki gegužės ją reikėtų dar nugludinti, bet molis yra geras.

– Dabar visi jaučiasi šios dainos kūrėjais. Galima sakyti gavosi tipinė, nacionalinė daina?

– Galima ir taip sakyti. Prisipažinsiu, aš ir pats Monikai rašiau keletą pasiūlymų. Ir atsižvelgė, manau.

– Lietuvoje visi žino, kaip žaisti krepšinį, o dabar – ir ko reikia „Eurovizijai“?

– Na, taip. Jei turime pirmą religiją, antrą – krepšinį, tai, manau, „Eurovizija“ dabar yra trečioji religija  Lietuvoje (šypsosi).

– Bet yra kita problema, nebent M. Linkytė laimėtų, – pusė Lietuvos galvos, kad kita daina yra daug geresnė nei Monikos.

– Kai yra toks artimas finalas, kaip buvo šiemet, kai viskas taškas į tašką, balsas į balsą – tik 150 balsų persvara buvo tarp Monikos ir Rūtos Mur, kuri nugalėjo žiūrovų balsavime. Tad, suprantama, kad visada bus daug nepatenkintų žmonių. Labai lengva buvo, kai 2021 metais grupė „The Roop“ surinko virš 70 tūkst. balsų, gal dešimt kartų aplenkė varžovą. Tada nėra piktų, nes visi mato, kad čia daugmaž viskas okey, viskas aišku. O kai yra 50 prieš 50, čia kaip su kokiu „Brexitu“, kur pusė šalies skilo…

– Norite pasakyti, kad dabar šalyje įvyko susiskaldymas tarp Monikos ir Rūtos gerbėjų, kaip Jungtinėje Karalystėje dėl „Brexito“?

– Na, gal ne visai toks stiprus, bet susiskaldymas išties yra didžiulis. Iš kitos pusės pagalvokite, jeigu būtų laimėjusi Rūta, tas pats vyktų su Monikos gerbėjais, kurie praktiškai tiek pats balsų surinko. Ir jie tada būtų pikti bei nepatenkinti. Tad, sakyčiau, kad reikėtų labiau susitaikyti, jog yra kaip yra. „Eurovizijoje“ vis tiek reikia palaikyti mūsų atlikėją. Be abejo, galima pareikšti, kad, pavyzdžiui, man ta daina nepatinka, tačiau nereikėtų kurti sąmokslo teorijų, kad taisyklės buvo pakeistos paskutinę minutę vos ne tam, kad Monika laimėtų. Iš vienos pusė šis susiskaldymas šiek tiek gąsdina, iš kitos pusė – žavu, nes, vadinasi, žmonėms rūpi.

Galima pareikšti, kad, pavyzdžiui, man ta daina nepatinka, tačiau nereikėtų kurti sąmokslo teorijų.

– Kaip manote, kokia ateitis laukia šios Monikos dainos „Eurovizijoje“?

– Na, kol kas mes žinome 17 dainų iš 37. Tai – šiek tiek mažiau nei pusė. Ir bent kol kas pagal apžvalgininkų vertinimus, pagal užsienio gerbėjų balsavimus, Lietuva yra maždaug per viduriuką, šiek tiek – į geresniąją pusę. Monika svyruoja kažkur tarp 7–8 vietos. Taigi vertinimai nėra blogi. Nors visada esu optimistas, tačiau, manau, kad tai nėra ta daina, kur laimės „Euroviziją“.

– Ar dėl to nesidaro liūdna?

– Ne, tai yra natūralu. Lietuva jau 23 kartą dalyvaus „Eurovizijoje“ ir nė karto nėra laimėjusi, tai tiesiog gali įžvelgti, numatyti  tam tikrus dalykus. Vis dėlto „Euroviziją“ laimi viena daina ir ji turi labai smarkiai išsiskirti. Pernai irgi buvo aišku, kad nelaimėsime, bet tai nereiškia, kad daina nieko verta, kad ji bloga. Manau, kad į tą saugų viduriuką šiemet mes tikrai galime taikyti.

– Pralaimėtojų niekas neprisimena. Tai, koks tuomet atlikėjams tikslas dalyvauti šiame dainų konkurse, jeigu neturi ambicijos laimėti?

– Nesakau, kad Monika neturi ambicijų laimėti. Tačiau „Eurovizija“ tuo pačiu yra milžiniška platforma, kur atlikėjas gali pasirodyti, pristatyti savo kūrybą. Ir, manau, Monika tą gali labai gražiai šiemet padaryti. Londone studijuodama muziką, ji pristatė savo baigiamąjį darbą per lietuviškus motyvus. Ir tai labai sužavėjo jos darbą vertinusią komisiją. Tai plečiant tą istoriją, galima tęsti. Pavyzdžiui, aš asmeniškai esu labai patenkintas, nes visada norėjau daugiau lietuviškumo „Eurovizijoje“.

Pasitikdami Naujuosius, neretai esame linkę pergalvoti, kuo šie metai mums buvo ypatingi. Savąją priežastį atskleis ir A. Valinskas. „Man tai buvo pirmieji metai, kai atėjau į santykį su savo anūke. Ji pradėjo mane pažinti, vadinti seneliu“, – pasakojo jis.

Ypatingas senelis savo anūkei Barborai yra ir Ž. Žvagulis. Paaiškėjo, kad tiek Ž. Žvagulis, tiek A. Valinskas su savo šeimomis laiką leidžia gana panašiai.

Tiesa, šios dvi šeimos tarpusavy susietos jau daugybę metų – būtent A. Valinskas tapo Ž. Žvagulio ir I. Starošaitės piršliu! „Žilvinas iš tiesų žiauriai mylėjo Ireną ir tai tęsiasi iki šiol“, – atviravo A. Valinskas.

Taip bekeliaujant prisiminimais atgal, A. Valinskas prisiminė ir vieną šmaikščią istoriją, po kurios susipažino su Žilvinu. Viskas nutiko Nidos festivalyje – anot A. Valinsko, anais laikais festivalis buvo toks populiarus, kad jei tavęs nebūdavo jame, vadinasi, tavęs apskritai nėra visoje Lietuvoje.

„Tais metais scena buvo keltas, ir kai visi baigė koncertuoti, mes plaukėme į marias. Su Žilvinu tada buvome pažįstami tik iš ekranų. Kai baigėsi koncertas, visi super svečiai sulipo trapu į keltą ir turėjo išplaukti į marias iki 4 valandos. Ten viena dama eina su vyriškiu už parankės, o oras giedrus, gražus. Ji sako: „Iš kur čia lyja?“ Pasižiūri į viršų, o ten, viršuje, ant kelto trapo, atsistojęs „laistytuvas“. O tada pamatėme ir lietaus priežastį – geltono lietučio gamintoją…“ – juokėsi pasakodamas A. Valinskas, o Ž. Žvagulis teisinosi, kad tiesiog nerado tualeto.

Įsivaizduokit, kokia trauma žmogui, kad jis net ir po to nusprendė su manimi susipažinti.

Tačiau istorija tuo dar nesibaigė: „Mes pasigavome Žilviną nuo trapo ir prirakinome jį prie scenos su atrankiais. O tada keltas su Irena ir visa chebra, pas kurią jis atvažiavo, nutolo į marias. O Žilvinas stovi prirakintas… Pasakiau apsaugai, kad atrakintų tada, kai nuplauksime. Ir tada jį paleido. Įsivaizduokit, kokia trauma žmogui, kad jis net ir po to nusprendė su manimi susipažinti.“

Už šią istoriją skolingas bičiuliui neliks ir Ž. Žvagulis, kuris sakys, kad už Valinskų šeimą per visą gyvenimą nėra matęs nieko gražiau. „Tai – labai padori šeima, labai taupūs žmonės. Pavyzdžiui, kai atvažiuodavau pas Valinską – ir tuo metu nebūdavo Valinskienės, o jis būdavo pamiršęs raktus – mes išdauždavome langelį, tada išbėgdavo šunys, mes užeidavome, ir kai Valiui pasakydavau „gal užsikuriame malkučių?“, jis sakydavo, kam tos malkutės? O tada nusirengdavo kelnes, įmesdavo jas į židinį ir mes kūrendavome“, – pasakojo Ž. Žvagulis.

Daugiau istorijų apie dvi garsias Lietuvos pramogų pasaulio šeimas ir linksmas žaidimas – šį trečiadienį, laidoje „Gero vakaro šou“, 20 val. per TV3.