Bavarijoje, Elingene, veikiančio Rytprūsių kultūros centro direktorius Wolfgangas Freybergas atvežė šią atvirukų kolekciją į Klaipėdą, kur ją galės pamatyti ir klaipėdiečiai.

Atvirukuose atspindimas ilgas taikos Vidurio Europoje 1871–1914 m. laikotarpis, dažnai įvardinamas kaip "seni geri laikai".

Jam būdingas Vokietijos imperijos spindesys ir šlovė bei gilūs socialiniai ir ekonominiai prieštaravimai.

Visgi tuomet vykusi industrializacija – ypač sparti susisiekimo geležinkeliais plėtra – turėjo didelę įtaką visų žmonių gyvensenai.

Kaimiškai Rytų Prūsijos provincijai naujasis geležinkelių transportas davė daug naudos.

Pirmąkart didžiuliai visų rūšių prekių kiekiai per stulbinamai trumpą laiką galėjo būti atgabenti iš tolimiausių kraštų.

Geležinkelis labai paspartino keliones, per kelias valandas tapo įmanoma aplankyti toliau gyvenančius gimines arba nuvykti prie jūros.

Pasilikusiems namuose artimiesiems arba draugams buvo galima siųsti sveikinimus, naudojant irgi tuomet populiarėjančius fotografuotinius pašto atvirukus.

Pradėta gausiai leisti Rytų Prūsijos miestų ir vietovių atvirukus, kurie vėliau dažnai papildydavo privačias kolekcijas.

Be to, tuomet daug kur siūlyta įsigyti suvenyrinių porceliano dirbinių – puodelių, lėkštelių ar vazų su žaviais vaizdais bei miestų herbais.

Gausūs visų šių prisiminimų pavyzdžiai saugomi Rytprūsių kultūros centro bei Rytprūsių vaizdų archyve.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (MLIM) eksponuojamų atvirukų paroda yra papildyta kraštotyriniais komentarais ir atspindi net keliolika atskirų temų, tarp kurių – vietovių vaizdai, aikštės, alėjos, paminklai, geležinkelio stotys, tramvajai, jūros pakrantė ir jūra, Baltijos jūros kurortai ir kiti.

Šioje parodoje pristatoma menotyrininko ir filokartininko Pauliaus Andriuškevičiaus 442 naujametinių ir kalėdinių atvirukų kolekcija. Tikslas – ne tik parodyti visuomenei eksponuojamus atvirukus, bet ir supažindinti, kaip tuo laikotarpiu atvirukų kūrimą veikė sovietinė ideologija, kokios buvo pasitelktos meninės priemonės.

Parodoje eksponuojami naujametiniai atvirukai, kurie buvo atrinkti pagal šiuos kriterijus:

1953–1990 m. (nuo Stalino mirties iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo); atvirukai, išleisti LSSR leidyklose; atvirukų autoriai (dailininkai, fotomenininkai) – lietuviai; tekstai ant atvirukų (jei jie yra) – lietuvių kalba.

Kolekciją taip pat papildo dvylika Maskvoje išleistų naujametinių atvirukų su lietuviškais tekstais, septyni – ideologiniai ir įvairių sovietinių organizacijų bei 23 kalėdiniai atvirukai.

Muziejaus nuotr.

Sovietiniu laikotarpiu su kalėdiniais atvirukais buvo sudėtinga situacija, valstybinės leidyklos jų neleido, paprastai juos slapta leisdavo bažnytinės organizacijos, tiražai buvo labai maži, ant atvirukų nebūdavo jokios informacijos apie leidėjus ar kūrėjus (saugumo sumetimais – kad nebūtų persekiojami). Taip pat į LSSR kalėdiniai atvirukai atkeliaudavo iš JAV – Amerikos lietuvių dėka. Žodis „Kalėdos“ ant sovietinių atvirukų pradedamas vartoti tik nuo 1988 m., kai jau konkrečiai yra nurodomas leidėjas ir dailininkas. Įdomu tai, kad 1990 m. Maskvoje SSRS susisiekimo ministerijos leidykla išleidžia atviruką su užrašu „Džiaugsmingų Šv. Kalėdų“ lietuvių kalba 500 000 egz. tiražu.

Žaismingus naujametinius atvirukus su įvairiais personažais kūrė tokie dailininkai, kaip A. Žilys, B. Cvirkienė, B. Leonavičius, G. Aleksandravičienė, J. Gudmonas, G. Bugajeva, K. Kasparavičius, K. Ramonas, L. Skerstonaitė, L. Glinskienė, N. Šaltenytė, V. Panaskovas, V. Černiauskaitė, J. Gelguda, S. Deltuvienė, M. Ladygaitė, M. Juknytė, A. Rubanikas ir kt.

Ant atvirukų buvo vaizduojami įvairūs objektai: Šv. Onos ir Šv. Bernardinų bažnyčių ansamblis, Vilniaus universitetas ir Šv. Jonų bažnyčia, Vilniaus Arkikatedra, Kauno Rotušė. Populiariausias objektas, kuris buvo piešiamas ant atvirukų, – Gedimino kalno bokštas su iškelta LSSR vėliava.

Išskirtinius atvirukus kūrė fotomenininkai: P. Karpavičius, B. Baltrušaitis, R ir V. Daineliai, J. Jakimavičius, Z. Kazėnas ir kt. Jie fotografuodavo apsnigtą mišką, egles, kaimo trobeles ir dėliodavo įvairias kompozicijas naudodami eglišakius, kankorėžius, kalėdinius žaisliukus, degančias žvakes, pliušinius žaislus, laikrodžius, varpelius ir pan. Šriftus kūrė A. Gurskas, R. Kungytė, J. Zovė ir kt.

Paroda veiks: 2021 12 02–2022 02 07.

K.Vasilevskis nevadina savęs kolekcininku – sako, tai būtų juokinga tikriems kolekcininkams, kurie tuo užsiima rimtai, investuoja daug pinigų ir laiko. Jie dažnai kolekcionuoja atvirukus pagal temas, pavyzdžiui, restoranų interjerai, dviračiai, laivai, sportas, ir, suprantama, ieško kuo senesnių. Zarasiškis tiek daug dėmesio nei temai, nei atvirukų amžiui neskiria.

Rinkti atvirukus K.Vasilevskis pradėjo atsitiktinai. "Prieš trejus ar ketverius metus pamačiau, kad juos parduoda aukcionuose. Vieną kartą pamėginau nusipirkti, antrą. Nebrangu, įdomu – ir įsivažiavau. Per keletą metų iš įvairių žmonių nusipirkau atvirukų, kurie man atrodė kažkuo įdomūs, ir tiek. Retas iš jų kainavo daugiau nei tris eurus. Vienos tematikos nesilaikau. Tiesiog mane patraukė XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės atvirukai."

Iš pradžių K.Vasilevskis pirko tokius, kurie jam atrodė gražūs ar įdomūs. Vėliau ėmė ieškoti tokių, kurie susiję su Pirmuoju pasauliniu karu, tarpukariu, mat šis K.Vasilevskį, kuris pagal išsilavinimą yra istorikas, ypač domina. Pavyzdžiui, jei atvirukas užrašytas, pagal užrašą įmanoma identifikuoti, kuriame dalinyje atviruko siuntėjas tarnavo, – būtų įdomu kada nors atsekti to dalinio likimą.

Kęstas Vasilevskis: kažkieno užrašytas ir išsiųstas atvirukas gali papasakoti daug dalykų: apie raštingumą, kalbos vartoseną, etiketą, rašyseną, svarbius praeities įvykius.

Viename belgiškame 1928–1930 m. atviruke sūnus rašo motinai iš kariuomenės – pagal tokį atviruką galima pasižiūrėti, kur kuris būrys judėjo, pasidomėti, ar tie miesteliai, kaimeliai išlikę. K.Vasilevskis sako, kad kada nors, kai turės daugiau laiko, imsis tuos atvirukus šifruoti.

Tad kuri atviruko pusė įdomesnė? Pašnekovo teigimu, tai nuo daug ko priklauso. Pavyzdžiui, jei atviruke pavaizduoti miestai, kuriuose esi buvęs, tai gal nelabai ir svarbu, kas jų kitoje pusėje užrašyta. O kartais būtent tai, kas užrašyta, iš kur į kur ar kam atvirukas siųstas, ir yra įdomiausia.

"Senieji atvirukai mums yra įdomūs tuo, kad atskleidžia tam tikrą laikotarpį, – mano kolekcininkas. – Vienais ar kitais metais kažkieno užrašytas ir išsiųstas atvirukas gali papasakoti daug dalykų: apie raštingumą, kalbos vartoseną, etiketą, rašyseną, svarbius praeities įvykius. Atvirukų pašto ženkluose atsispindi valstybės istorinės atminties politika: tai, ką rūpėjo įamžinti, akcentuoti ir palikti ateinančioms kartoms."

Mūsų laikus pasiekė atvirukai su pašto ženklais, kuriuose vaizduojamas Vytis, Vokietijos imperijos kaizeris Vilhelmas, Adolfas Hitleris ir kt. Eksponuojamuose atvirukuose užfiksuoti Vokietijos (Vokietijos imperijos, Veimaro Respublikos, Trečiojo reicho), Prancūzijos, Rusijos imperijos, Lietuvos, Latvijos, JAV istorijos ženklai.

Didžiąją parodos dalį sudaro vaizdai su įvairių valstybių – daugiausia Vokietijos – miestais. Kituose – kurortiniai vaizdai: paplūdimiai, kalnai, nameliai juose. Įdomūs ir meniški atvirukai, kuriuose gausu belle epoque (dailiosios epochos) darbų su puošniai apsirengusiais suaugusiaisiais ir vaikais. Seniausias kolekcijos atvirukas – 1886 m.

Parodoje galima pamatyti ir keletą atvirukų iš XX a. ketvirtojo dešimtmečio Kauno. Juose įamžinta Kauno šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia, Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilika, totorių mečetė.

K.Vasilevskio kolekcijoje – apie 300 atvirukų. Dauguma jų – vokiški, yra lenkiškų, lietuviškų. Istoriką stebina tai, kiek dėmesio buvo skiriama atviruko reversui: teksto turiniui, braižui. Tai ypač įdomu dabar, kai ranka rašytas ir paštu siųstas atvirukas tapo retenybe. Kolekcininkas tikisi, kad kada nors ras laiko labiau pasigilinti tiek į atvirukų vaizdus, tiek į  užrašytą turinį, mat jame yra kabliukų, nuo kurių gali pradėti rutulioti istoriją.

Iniciatyvos autoriai kviečia visuomenę šiuo gražiu ir paprastu veiksmu padėkoti šių dienų herojams, rašant specialius atvirukus svetainėje www.aciuherojams.lt. Parodykime dėkingumą visiems, kurių pasiaukojamas darbas ir neatlygintina veikla šiandien mus telkia ir saugo, – medicinos darbuotojams, pareigūnams, šauliams, karštųjų linijų operatoriams, mokytojams, maisto parduotuvių darbuotojams, menininkams, savanoriams ir visiems tiems, kurių pagalba daro mus stipresnius įveikiant nematomą priešą.

„Pasaulį sukausčius COVID-19 virusui, mūsų vienybė ir palaikymas tiems, kurie šiandien kovoja priešakinėse linijose, yra kaip niekad svarbus. Paskelbus šalyje karantiną, turėjome prisitaikyti prie gana drastiškai pasikeitusių darbo ir laisvalaikio sąlygų. Medicinos darbuotojai taip pat prisitaikė, tik su kur kas didesniu nežinomybės ir atsakomybės kiekiu. Ištardami „ačiū“ pasakysime, kad jie ne vieni, esam stiprūs kartu“, – sako vienas iš iniciatyvos autorių, Lietuvos įvaizdžio grupės vadovas Marius Gurskas.

Visi parašyti „Ačiū herojams“ atvirukai bus įkelti į puslapio „Ačiū herojams“ fotogaleriją.  Atvirukais galima pasidalyti socialiniame tinkle „Facebook“ arba tiesiog juos išsisaugoti ir nusiųsti el. paštu žmogui, kuriam sakome „ačiū“.

Aktyvi dalyvė

Šešiolikmetė Emilija Vilijampolės vaikų dienos centro slenkstį mina jau ne vienus metus. Tiek pat laiko artėjant gražiausioms metų šventėms, drauge su dar keliomis dešimtimis vaikų paauglė piešia kalėdinius atvirukus, į kuriuos gruodį sugula patys gražiausi ir šilčiausi sveikinimai.

"Piešdama pirmuosius atvirukus mažiau savimi pasitikėjau, todėl prašiau vadovių pagalbos. Dabar pati padedu jaunesniems vaikams", – iš centro socialinės pedagogės Ramunės rankų paėmusi didelį voką, Emilija ant stalo pažėrė jo turinį – maždaug pusšimtį atvirukų. Bemaž tiek pat visai neseniai iškeliavo pas užsakovus – socialinio projekto "Kalėdinės vaikų svajonės" sumanytoją VšĮ "Saugi pradžia". Iš šimto atvirukų – penktadalis Emilijos.

"Pirmuosius piešiau po 3 val. Vėliau, kai ranka įgudo, po keliolika minučių. Būčiau turėjusi daugiau laiko, tad dvigubai tiek būčiau nupiešusi", – mergina skaičiavo ne tik su teptuku praleistas valandas, bet ir pinigus, kuriuos gaus mainais už atvirukus . Vienas atvirukas – 1 euras, taigi pardavus visus turimus, Vilijampolės dienos centro vaikų taupyklės pasipildys 100 eurų. Vadovės ir vaikai susitarė, kad gautą sumą jie greičiausiai išleis kinui, žaidimų kambariui ar kitoms pramogoms.

Šiemet po Lietuvą pasklis beveik 3 tūkst. atvirukų.

Užsimezga bendravimas

Tiesa, pinigai – ne vienintelis atlygis už darbą, kurį gaus vaikai. Kai kurie jų senuosius metus palydės savo glėbiuose spausdami kur kas apčiuopiamesnius dalykus – saldėsius, žaislus, knygas ir t.t.

"Šiandien iš centro iškeliaus likę atvirukai, o ryt, kiek žinau, bus atgabentos dovanos", – pastarosios, anot Ramunės, nudžiugins mažiausiai penkis jaunuosius menininkus, savo svajones įtraukusius į "Saugios pradžios" inicijuotą "Svajonių registrą".

Jame – ne tik Emilijos noras savo kosmetinę papildyti naujomis makiažo priemonėmis – bet ir dar kone puspenkto šimto kitų, prie projekto prisidėjusių, atvirukus visą lapkritį piešusių šalies socialinių paslaugų, dienos centrų ar globos namų auklėtinių svajonės.

"Vaikai apie daug ką svajoja, tačiau ne mažiau nei daiktai, jiems svarbu parodytas dėmesys ir bendravimas", – socialinė pedagogė džiaugėsi, kad geradariai, pasišovę išpildyti vaikų svajones, neretai ir patys užsuka į dienos centrą. Kartu atsiveda dar ir savo atžalas.

Idėja viena po kitos

Paprašyta prisiminti pradžią, socialinio projekto "Kalėdinės vaikų svajonės" pradžią "Saugi pradžia" direktorė Rūta Jasienė persikėlė į 2010-ųjų akciją, kurios metu socialiai atsakingos įmonės galėjo pirkti įvairiausius projektus. Tąkart į vieno prekybos tinklo parduotuves iškeliavo globos namų auklėtinių kurti rankdarbiai.

"Prieš Kalėdas įmonių darbuotojai aplankė auksarankius, o bendraudami išgirdo, kokioms svajonėms jie taupys pinigus, gautus už parduotus rankdarbius", – taip, anot pašnekovės, kilo mintis vaikus skatinti kurti šventinius atvirukus, kuriais verslo pasaulio žmonės galėtų sveikinti savo partnerius.

Pirmaisiais metais konsultacijų kompanija UAB "SDG" užsakė apie 1 tūkst. atvirukų. Jų viršelius jaunieji šalies menininkai margino kreidelėmis, pieštukais, flomasteriais, puošė karpiniais, dekoravo siūlais, o nugarėlėse rašė savo didžiąsias svajones.

"Gavusi atsiųstą atviruką, skambina mums viena įmonė ir klausia, kaip jie galėtų surasti piešinio autorių – berniuką, kuris svajoja apie dviratį? Tada pagalvojome, kad drauge galėtume išpildyti ne vieną, o kur kas daugiau svajonių?" – apie jaunųjų dailininkų svajonių registrą, kurį projekto kuratoriai veda jau ne vienus metus kalbėjo R.Jasienė.

Nuolatiniai klientai

Po metų, 2011-aisiais, kone pusšimtis vaikų iš 23 globos namų nupiešė dvigubai daugiau atvirukų, o užsakovai buvo jau ne tik UAB "SDG", bet ir kitos šalies įmonės.

"Pirmieji atvirukai buvo labai skirtingi, todėl antraisiais metais paruošėme šabloną", – nuo tada balti popieriaus lapeliai, pasak R.Jasienės, į vaikų rankas iškeliauja spalio–lapkričio mėnesiais.

Suskaičiavusios partnerius, kuriems nori padėkoti už bendradarbiavimą, tokiu pat metu užsakymus pradeda ir įmonės. Norinčiųjų įsigyti vaikų rankų darbo atvirukų kasmet daugėja. Yra ir bent keli nuolatiniai klientai, jauniesiems menininkams kasmet pateikiantys specialius pageidavimus. Antai, viena įmonė paprašė nupiešti atvirukų, vaizduojančių transporto priemones, kita norėjo, kad piešiniuose dominuotų medelis ir kastuvėlis. Vienos prašo kelių dešimčių atvirukų, kitos – kelių šimtų.

"2012 m. "Kauno grūdai" užsisakė apie 3–4,4 tūkst. atvirukų!" – vieną didžiausių kada nors buvusių užsakymų prisiminė projektų vadovė Erika Jusytė.

Šiemet įmonės, anot jos, nusipirko beveik 3 tūkst. atvirukų, kuriuos piešė ir septyniolikmečiai paaugliai ir vos dvejų metų mergaitė. Dauguma darbų jau iškeliavo pas užsakovus ir netrukus su šilčiausiais linkėjimais pasklis po visą Lietuvą, o jaunųjų menininkų kišenėse sužvangės po kelis ar net kelias dešimtis eurų.

Vaikai apie daug ką svajoja, tačiau ne mažiau nei daiktai, jiems svarbu parodytas dėmesys ir bendravimas.

"Žinau, kad yra vaikų, kurie nupiešė dvidešimt ir daugiau atvirukų! – Projektų vadovė Austėja Bliumkytė-Padgurskienė įsitikinusi, kad atvirukų akcija svarbi ne tik dėl piniginės išraiškos. – Pagrindinė projekto "Kalėdinės svajonės" žinutė dalyvaujantiems vaikams yra ta, kad už pastangas gaunamas atlygis. Taip siekiame ugdyti jų savarankiškumą, lavinti gebėjimą siekti tikslo, mokytis taupyti ir bendradarbiauti, atlikti darbą atsakingai, būti pareigingam."

Norai tirpdo širdis

Vaikų svajonės? Neišpildytų norų skaičius registre sparčiai tirpsta, o žalių debesėlių, žyminčių, kad svajonę pasišovė pildyti geradaris – daugėja. Idėjos sumanytojų skaičiavimais, šiuo metu yra maždaug pusantro šimto vaikų, kurių svajonės virto kūnu – milžinišku pliušiniu meškinu, raudonais sportiniais bateliais, belaidėmis ausinėmis, stalo žaidimu ar mobiliuoju telefonu.

A.Bliumkytė-Padgurskienė (kairėje), E.Jusytė ir R.Jasienė džiaugėsi, kad norinčiųjų įsigyti vaikų darbų kasmet daugėja.

Ne vienus metus skaičiuojanti vaikų svajones, R.Jasienė tikino, kad jos labai skirtingos. Vieni pasiduoda minios instinktui ir prašo to, ko nori dauguma, kiti savo svajonėmis virpina suaugusiųjų širdis. Antai kažkas paprašė saldainių savo sesei, kažkas – šiltų kojinių ar vaikiško nagų lako buteliuko.

Idėjos sumanytojai džiaugėsi, kad šventiniu laikotarpiu vaikų svajonės pildosi su kaupu. Neretai jaunieji kūrėjai gauna dovanų, apie kurias net nebuvo galvoję.

"Tarkim, vienos globos namus pasiekė keli baldai, nes įmonė, užsiimanti jų gamyba nusprendė imti ir padovanoti, – A.Bliumkytė-Padgurskienė neabejojo, kad gerumo akcija neša dvigubą džiaugsmą – tiems, kurie gauna, ir tiems, kurie duoda. – Labai smagu, kad į tai įsitraukia vis daugiau žmonių. Jie ne tik perka atvirukus, pildo svajones, bet ir patys mielai aplanko vaikus, kuriems neretai bendravimas yra kur kas didesnė dovana nei daiktas."

Istorijos liudininkai

"Pastaruoju metu tapau labai populiarus: tai už Atlanto, tai už Lamanšo – įvairūs renginiai, televizijos, susitikimai, o juk dar yra ir darbas – dėstau, turiu studentų. Todėl savo pomėgį kiek apleidau – laukia šūsnis naujos medžiagos, kurią reikia sutvarkyti. O būtent kolekcionavimas man padovanojo mintį, kur ieškoti Lietuvos Nepriklausomybės Akto", – gudriai šypsosi Vytauto Didžiojo universiteto Viešojo administravimo katedros profesorius.

Paprašytas atneša storus segtuvus. "Atvirukai ir pašto ženklai atspindi laikmečio ypatumus, todėl yra ir širdžiai brangūs, ir istoriškai vertingi", – pristato savo gausią kolekciją.

Pasakodamas apie eksponatus stebina faktais, detalėmis, ragina atkreipti dėmesį į pašto ženklo ar atviruko siužetą, meniškumą, kai kuriuos sveikinimus perskaito. "Galima, jie adresuoti mūsų šeimai", – tarsteli pašnekovas.

Rodo unikaliausią kolekcijos pašto ženklą: "Tai pirmas kalėdinis pašto ženklas, 1898 m. išleistas Kanadoje. Reguliariai kasmet proginius pašto ženklus šia tema imta leisti tik XX a. antrojoje pusėje. Lietuvai susigrąžinus nepriklausomybę, pirmas žiemos šventėms skirtas pašto ženklas buvo išleistas vėlai – tik 1994-aisiais."

Kolekcininkas pasakoja, kad iki Pirmojo pasaulinio karo dabartinės Lietuvos teritorijoje plito atvirlaiškių mada. Juose jokių paslapčių niekas nerašė – tik gražius palinkėjimus, o toks atvirukas su pašto ženklu kainavo pigiau nei išsiųstas voke. Tuo metu buvo klijuojami standartiniai carinės Rusijos pašto ženklai, atvirukų siužetuose dominavo žiemos peizažai. Profesorius ragina žvilgtelėti į nespalvotą atvirlaiškį – akivaizdu, jis savadarbis: suklijuotas, sveikinimas užrašytas ranka.

"1913 m. įsitvirtinusi sveikinimo paštu tradicija nenutrūko net karo metais. Nepriklausomos Lietuvos Respublikoje buvo didelis kalėdinių ir naujamečių sveikinimų pasirinkimas, tačiau pašto ženklų šia tema nebuvo leidžiama, – pasakoja kolekcininkas ir paskleidžia ant stalo šūsnį sveikinimų: naivūs vaikiški, su angelėliais, sentimentalūs, kuriuose vaizduojamos įsimylėjėlių porelės, su kaimo kraštovaizdžiais, gėlėmis, nespalvoti ir spalvingi, nuotraukos ir piešti, – mano teta ilgai galvojo, kad šie atvirukai – lietuvybės dalelė. Anaiptol: atvirukai buvo komercinis objektas ir į Lietuvą atkeliaudavo iš užsienio šalių, pakeitus originalų sveikinimą lietuvišku."

Laukė sveikinimų iš užsienio

Antrojo pasaulinio karo metais kalėdiniai sveikinimai buvo rašomi su tais pačiais gražiais palinkėjimais, tačiau jau ant bet kokių užsilikusių atvirlaiškių ar kaip įprasti laiškai. L.Mažylio kolekcijoje – ne vienas toks laiškas iš tremtyje buvusio dėdės.

"Nelengva skaityti – šventės tik dar labiau pagilindavo skausmingą nuotaiką. Tremčiai pasibaigus, jis galėjo gyventi bet kur, bet tik negrįžti į Lietuvą", – liūdnai pastebi pašnekovas.

6-ojo dešimtmečio pabaiga – kalėdinių ir naujamečių pašto ženklų ir atvirukų suklestėjimo laikas. Pirmoji juos pradėjo leisti Australija, vėliau – JAV, Kanada, Vatikanas, SSRS, paskui – ir kitos valstybės. Lietuvoje šioje šventinėje atributikoje dominavo Maskvos įkvėpti siužetai: Kremlius ar bent jo detalė, laikrodis, žvaigždė, įvairūs propagandiniai vadų jubiliejai, Maskvos olimpiada. 7-ajame dešimtmetyje buvo galima nusiųsti jau ir muzikinį sveikinimą: spalvingame vokelyje, kuriame buvo vieta ir linkėjimams rašyti, įdėta miniatiūrinė patefono plokštelė.

"Didžiausias kontrastas visam šiam menui – užsienyje gyvenančių giminaičių sveikinimai su krikščioniška simbolika", – teigia profesorius ir pastebi, kad 1985 m., į valdžią atėjus M.Gorbačiovui ir prasidėjus reformoms, pabiro naujamečiai sveikinimo atvirukai nacionalinėmis SSRS tautų kalbomis, taigi, ir lietuviški.

"Nauji atvirukai, pašto ženklai manęs taip nejaudina kaip seni. Kuo senesni, tuo daugiau emocijų", – tikina kolekcininkas.

Aistra užliejo kaip jūra

Filatelija – dar vaikystėje įtraukusi ir lig šiol nepaleidžianti aistra. L.Mažylis juokauja, kad ji it jūra gyvenime išsiliejo trimis bangomis. Pirma – vaikystėje, kai nusibodo kolekcionuoti medžių lapus.

"Turėjau kiek vyresnį už save draugą kaimyną. Abu rinkome medžių lapus. Bet nors Palangos botanikos parke buvo daug egzotiškų augalų, ilgainiui mano kolekcijoje jų lapai pradėjo kartotis, tapo nebeįdomu. O kaimynas jau buvo susidomėjęs pašto ženklais. Nusprendžiau: "Reikia ir man!" – pasakoja kolekcininkas.

Tuo metu, apie 1962-uosius, šalia pokario metu leistų grafinių pašto ženklų pradėjo rastis spalvingesnių, įdomesnių. Be to, po Stalino mirties Sovietų Sąjunga sušvelnino politiką: buvo leista susirašinėti su emigravusiais ar tremtyje gyvenančiais artimaisiais. L.Mažylio tėvo pusseserė Petronėlė Lastienė susirado po pasaulį pasklidusius gimines – pradėjo eiti laiškai iš Kanados, JAV, Australijos, iš tremtyje Rusijos gilumoje gyvenančio jos brolio Juozo.

"Pašto ženklams pirkti tėvai duodavo pinigų. A.Mickevičiaus gatvėje buvusioje filatelijos parduotuvėje buvau dažnas svečias, tačiau didžiausią džiaugsmą patirdavau, kai man leisdavo nusiimti pašto ženklus nuo iš užsienio atkeliavusių vokų ar atvirlaiškių", – pasakoja pašnekovas.

Kaip tai padaryti ir nesugadinti naujo kolekcijos eksponato, berniuką pamokė močiutė Antanina Mažylienė: reikia nedaug sudrėkintą vatos gabalėlį uždėti ant pašto ženklo ir palikti bent 30 min. – plėšti nereikės, pats atšoks. Tik kur kas vėliau Liudas suprato, kad pašto ženklų nuimti nereikėjo: visuma – pašto ženklas, atspaudas, vokas ar atvirukas, jo siužetas, įrašytas tekstas su viltinga tikimybe, kad jį parašė ir pasirašė koks įžymus žmogus – kur kas vertingesnė. Beje, kaip tik tokiu būdu profesoriaus kolekcijoje atsirado Panevėžyje gyvenančiam J.Jablonskiui adresuotas ir J.Basanavičiaus pasirašytas laiškas.

Sugrįžo prie pomėgio

"Rinkau viską iš eilės – skirčiau pagal valstybes, temas, šventes. Kiekvienas naujas kolekcijos papildymas nuskaidrindavo gyvenimą. Kai užpildžiau vieną albumą, tėvai nupirko antrą, trečią, kol septintoje klasėje parūpo kiti dalykai – choras, panos, itin susidomėjau chemija. Pašto ženklai jau nerūpėjo, o atvirukai apskritai jokių emocijų nekėlė", – prisimena kaunietis, vaikystės aistrą prisiminęs tik po 20 metų.

Ją prikėlė giminaičių draugystė su Demokratinėje Vokietijoje gyvenančiu filatelininku. Lietuvio ir vokiečio pažintis abiem tapo labai naudinga: pastarajam atsirado reali galimybė įsigyti vertingų SSRS, o Liudui – Vokietijos pašto ženklų. Bendradarbiavo sėkmingai, kol buvo nugriauta Berlyno siena ir žlugo Sovietų Sąjunga. Tuo metu L.Mažylis energingai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, o 1991 m. kovo 11-ąją atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, įsijungė į politinę veiklą.

"Trečia kolekcionavimo banga atėjo kartu su XXI a. Tiesa, pomėgių sfera nedaug pasikeitė – mane ėmė dominti Kauno gubernijos mažųjų vietovių pašto atspaudai. Daug atspaudų buvo ant atvirukų, tad, specialiai neplanavęs, pradėjau kaupti jų kolekciją. Joje – apie 110 Kalėdų ir Naujųjų Metų sveikinimų, seniausi – XX a. pradžios", – pasakoja L.Mažylis.

Džiaugsmas dalytis

Profesorius pastebi, kad, lyginant su kitų kolekcininkų sukaupta medžiaga, jo kolekcija tikrai nėra pati didžiausia. Pasak jo, kolekcininkai yra dviejų rūšių: vieni renka įdomybes ir patys sau džiaugiasi, kiti – visuomeniški, nori dalytis tuo, ką sukaupė. Jis – iš pastarųjų.

Dvejus metus iš eilės L.Mažylis ir jo kolega Antanas Burkus savo kalėdiniais eksponatais papildė VDU Kauno botanikos sode organizuotą parodą "Kalėdos ir botanika filatelijoje ir filokartijoje". Kolekcininkai eksponavo pašto ženklus ir atvirukus, kuriose buvo vaizduojami šių švenčių augalai. Įdomu tai, kad šalia tradicinių ir daugeliui puikiai žinomų Kalėdų simbolių: eglės, bugienio, amalo, mirtos – vaizduojami labai neįprasti šiam sezonui ir vis dėlto kalėdiniais vadinami augalai: lelija, rožė, neužmirštuolė, keturlapis dobilas, kiparisas ir kt.

"Viename atviruke ar pašto ženkle susipina skirtingų mokslo šakų objektai: menas, botanika, teologija ir net politika. Kiek erdvės atsiveria įvairiems pastebėjimams, atradimams!" – nenustygsta smalsus, kūrybišku mąstymu apdovanotas žmogus.

Lobis už dolerį

Išskirtinis ir širdžiai itin mielas eksponatas – atvirukas iš Šventosios Žemės. Tai kalėdinis sveikinimas su Kristaus Gimimo bazilikos fragmentu.

Neperkalbama ir jokiais argumentais neįveikiama mano tradicija – puošti gyvą, visada tik paprastą žalią eglę. Kai gimė dukra – bus jau 31 metai, pats važiuoju ieškoti didelės eglės, pats ją pastatau ir pats puošiu.

"Palestina neturi pašto ženklų emisijos teisės, naudojami Izraelyje pagaminti ženklai. Tik vieną vienintelį kartą – 2000-ųjų metų proga Palestinai buvo leista išleisti ir naudoti kalėdinį pašto ženklą. Jame – kūdikėlio Jėzaus gimimo scena, – rodo atvirlaiškį tuo metu Betliejuje lankęsis L.Mažylis. – Nusipirkau ženklą ir, davęs dolerį, palikau jį prekeiviui, kuris pažadėjo sveikinimą išsiųsti į Lietuvą. Prisipažinsiu: vilties, kad jis tesės savo pažadą, turėjau mažai, tad labai nudžiugau, kai beveik po dviejų mėnesių, nedaug pavėlavęs Kūčioms ir Kalėdoms, mano sveikinimas su unikaliu pašto ženklu atkeliavo į Kauną."

Nerimstantis kolekcininkas šiuo metu atkakliai ieško visų 20 Nepriklausomybės Aktą pasirašiusių signatarų parašų. Sukaupti juos galvojo dar anksčiau, iki surandant aktą.

"Gavęs šio dokumento kopiją su visai 20 autografų aprimau – tarsi, ko norėjau, tą ir gavau: visi vienoje vietoje. Bet ramybė truko neilgai – po poros mėnesių ir vėl užsidegiau. Jau turiu surinkęs trylikos signatarų parašus. Trūksta tik septynių, bet sunkiausia gauti A.Smetonos, J.Vailokaičio, S.Banaičio autografus – iš muziejų fondų dokumentų juk neatimsi", – juokiasi kaunietis.

Puošia eglę ir kepa tortą

Metų pabaiga L.Mažyliui – ramybės metas: universitete egzaminai baigsis iki švenčių, tad galės pasirūpinti naujais kolekcijos eksponatais, daugiau laiko skirti pasiruošti Kalėdoms. Jos žada būti labai smagios – iš Vilniaus atvažiuos dukters šeima su pusantrų metukų anūkėle Marcele.

"Gyvenu tarp penkių moterų: turiu žmoną, uošvę, dukrą, anūkę ir seserį. Vyrišką frontą palaiko tik žentas, – juokiasi profesorius, nepakeičiamas šeimos šventinių rūpesčių sūkuryje. – Neperkalbama ir jokiais argumentais neįveikiama mano tradicija – puošti gyvą, visada tik paprastą žalią eglę. Kai gimė dukra – bus jau 31 metai, pats važiuoju ieškoti didelės eglės, pats ją pastatau ir pats puošiu. Konsultantų, kaip tai padaryti, nestinga, bet aš turiu savo stilistiką: ant viršūnės – žvaigždė, geriausiai matomose vietose – dar sovietmečiu pirktų vokiškų stiklinių žaislų likučiai, būtinai – spalvotų lempučių girlianda, ji mūsų namuose – jau keli dešimtmečiai."

Pašnekovas atviras: be jo pastangų ir vaišių stalas nebūtų toks spalvingas! Profesorius kiekvienais metais pats kepa lakštus ir pagal senovinį receptą gamina tortą "Napoleoną", ruošia firminį kepenų paštetą ir kepa antį, kurią patiekia su bruknių ar spanguolių padažu.

"Kalėdų dovanos? O kaipgi be jų! Dažniausiai – knygos, darbo kalendoriai ar kiti praktiški, naudingi daikčiukai. Švenčių metu juk svarbiausia pasidžiaugti vienam kitu", – sako Kauno miesto garbės pilietis.

„Tradicija siųsti ranka rašytus sveikinimo laiškus ar atvirlaiškius pamažu tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje nyksta. Skaičiuojame, kad rašytinės informacijos kasmet siunčiama apie 10–15 proc. mažiau, tačiau prognozuoti atvirlaiškių siuntimo eros pabaigą dar anksti.

Švenčių metu atvirlaiškių populiarumas atgyja, o juos pirkti šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga gyventojai pradeda jau lapkritį. Prieš Kalėdas šalies paštuose atvirlaiškių ir atvirukų parduodama apie 40 proc. daugiau nei įprastu metu. Tai rodo, kad šventes daug kas tebesieja su ranka rašytais sveikinimais kaip gražiausiu dalijimosi šiluma ir nuoširdžiausiais linkėjimais būdu“, – pasakojo Lietuvos pašto Tinklo direktorė Inga Dundulienė. 

Išsirinkti, kokiame atvirlaiškyje rašyti sveikinimą, šiandien irgi yra nemenka užduotis, nes atvirukų įvairovė paštuose – didžiulė: piešti, karpyti, fotografuoti, apklijuoti... Juose vaizduojamos pačios įvairiausios su žiemos šventėmis susijusios temos ir detalės, tačiau pastebima, jog kai kurios iš jų – pirkėjų mėgstamos labiau.

Prieškalėdiniu laikotarpiu gausiausiai šalies paštuose perkami atvirlaiškiai ir atvirukai, kuriuose pavaizduota eglutė, Kalėdų senelis, religiniai motyvai, o ypač – žvakės.

„Prieškalėdiniu laikotarpiu gausiausiai šalies paštuose perkami atvirlaiškiai ir atvirukai, kuriuose pavaizduota eglutė, Kalėdų senelis, religiniai motyvai, o ypač – žvakės. Tai yra žiemos švenčių simboliai, kurie žmonėms siejasi su šventiniu laikotarpiu ir be kurių neįsivaizduojame Kalėdomis alsuojančių savo namų“, – sakė I. Dundulienė.

Spartus šiuolaikinio gyvenimo tempas nūdienos žmones atpratino sveikinimus rašyti ranka, nes laiškus kaip bendravimo priemonę pakeitė elektroninis paštas, telefoniniai skambučiai ir trumposios SMS žinutės, socialiniai tinklai. „Dalis žmonių ir įmonių vis dar renkasi galimybę pasveikinti atvirlaiškiu, šitokiu būdu parodyti artimiesiems ar draugams didesnį dėmesį.

Ranka parašytas ar pasirašytas sveikinimas skaitmeninių technologijų epochoje yra itin maloni staigmena tam, kuris jį gauna. Gavę atvirlaiškį mes jau žinome, kad sveikinimą siuntęs žmogus paaukojo nemažai asmeninio savo laiko, kol išrinko ir įsigijo atvirlaiškį, ir įdėjo dar daugiau meilės, rinkdamas gražius sveikinimo, palinkėjimo žodžius“, – teigė I. Dundulienė.

Prieškalėdiniu laikotarpiu Lietuvos paštas fiksuoja beveik 50 proc. išaugusį gaunamų ir daugiau nei penktadaliu – siunčiamų pašto siuntų srautą. Siuntų, siunčiamų per savitarnos „LP EXPRESS“ terminalus, padaugėja net iki dviejų kartų.

Iš Lietuvos siuntos daugiausia keliauja į gausias lietuvių emigrantų bendruomenes turinčias šalis: Jungtinę Karalystę, Vokietiją, Jungtines Amerikos Valstijas ir kaimyninę Latviją. Daugiausia pašto siuntų gaunama iš Kinijos, Jungtinės Karalystės, Lenkijos, Vokietijos.