Gegužės 5 d., 19 val. susitikimų ciklo „Pasaulio kino vakarai su Audriumi Stoniu“ peržiūroje – dokumentinis ilgametražis filmas „Varpas“ (The Bell, 2007, režisierius Audrius Stonys) – užmojis patikrinti vietinę Platelių ežero legendą.

Legenda pasakoja, kad vieno skaidriausio ir paslaptingiausio Lietuvos ežero dugne jau keli šimtmečiai guli paskendęs varpas, atsiliepiantis iš gelmės. Ar šie gelmėje aidintys varpo dūžiai tikri? Ar juntamos vibracijos kadaise iš tiesų turėjo varpo pavidalą? Ar tiesa, kad varpas nuskendo ir tebėra dugne? Siekdami išnarplioti šios legendos prigimtį ir atsiradimą, filmavimo grupė ir narų komanda leidosi į paieškų ekspediciją – legendos pėdsakais nėrė į didžiausio ir giliausio ežero Žemaitijoje dugną.

Sakoma, kad laikui bėgant legenda turi kisti – tuomet ji išliks gyvybinga ir tikroviška. Taip įvyksta ir pagrindinio kino juostos subjekto „Varpo“ atveju. Kol Ekstremalaus nardymo klubo komanda ieško varpo gyvavimo įrodymų ežero dugne, vietos gyventojai, sodriai žemaitiškai šnekantys senieji plateliškiai, svarsto, ar tai tiesa, ar ne, ar jie girdėję, ar visai nieko nežinoję apie nugrimzdusį varpą. Tokiu būdu kino juostoje fiksuojama nauja legendos versija, kylanti iš mistika alsuojančio ežero dugno, lydima vis dar gyvo žodžio ir netikėtų atradimų.

Pasakodamas apie šį filmą, režisierius A. Stonys pabrėžia, kad „Varpas“ pirmiausiai buvo pabandymas pakalbinti žmones: „Iš tiesų visas filmas sukasi apie tai, ką žmonės prisimena ir kaip apie tai papasakoja. Galima sakyti, jie pasakoja apie tai, kad prisiminimas ir žmogaus atmintis yra svarbiau už faktinę egzistenciją, už materiją. Tai yra priežastis, kodėl kalbinau žmones – man buvo labai įdomu stebėti, kaip įvairios istorijos susikerta, viena kitai prieštarauja, viena kitą paneigia, arba tai, kaip tiesa yra slepiama po tuo istorijos pasakojimu. Tai kažkas labai svarbaus.“

A. Stonys, tarptautinį pripažinimą pelnęs Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, vienintelis tarp lietuvių dokumentinių filmų kūrėjų 1992 m. apdovanotas Europos kino akademijos prizu „Feliksas“, filmą „Varpas“ pirmiausiai pristatė tarptautiniame dokumentinių filmų forume Indijoje, Kalkutos mieste, kur sykiu skaitė paskaitas apie filmų kūrimo meistriškumą Satyajito Ray kino ir televizijos instituto studentams.

Filmo trukmė 56 min. Po filmo, kaip įprasta, bus kviečiama pasilikti pokalbiui. Renginys nemokamas, be išankstinės registracijos (gyva eilė). Durys atidaromos 18.30 val. Savičiaus gatvėje 11, Vilniuje.

Papildys vienas kitą

Penktadienio vakarą Parodų rūmuose du kūrėjai – dokumentinio kino režisierius A.Stonys ir saksofonininkas, multiinstrumentininkas J.Maksimovičius – susitiks tam, kad, papildydami vienas kitą savosiomis raiškos priemonėmis, leistųsi į bendrą prisiminimų kelionę.

Kūrybinio dialogo metu susipins dviejų žanrų – kino ir muzikos – menas. Režisierius A.Stonys savąją gyvenimo istoriją atskleis per filmų, geriausiai atspindinčių kūrėjo kelią, tapusių kertiniais akmenimis ir suformavusių jį kaip režisierių, fragmentų koliažą. Savąją istoriją, tik jau ne vaizdais ar žodžiais, o muzikos garsais, pasakos ir saksofonininkas bei kompozitorius J.Maksimovičius, publikos akivaizdoje abiejų menininkų gyvenimo istorijas suausdamas į bendrą kino ir muzikos audinį.

Kuria dokumentinius filmus

A.Stonys (gim. 1966) – Nacionalinės premijos laureatas, Europos kino akademijos tikrasis narys, „European Documentary Network“ narys. Po studijų Vilniaus valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) stažavosi Jono Meko kino antologijos archyve Niujorke (1989). Nuo pirmojo filmo „Atverti duris ateinančiam“ (1989), sekdamas lietuvių poetinės dokumentikos tradicija, režisierius ėmė gilintis į tautos ir atskiro žmogaus būsenas, lūkesčius, nuotaikas. Vidinį neregių pasaulį atskleidžianti juosta „Neregių žemė“ (1992) pelnė Europos kino akademijos apdovanojimą „Felix“ kaip geriausias metų dokumentinis filmas. Savitu žvilgsniu į kasdienybę pasižymi ir kiti A.Stonio darbai: „Griuvėsių apaštalas“ (1993), „Skrajojimai mėlynam lauke“ (1996). Vėlesniuose A.Stonio filmuose – „Ūkų ūkai“ (2006), „Varpas“ (2007), „Raminas“ (2011), „Kenotafas“ (2013), „Avinėlio vartai“ (2014) – mąstoma apie laiko slinktį, praeities atmintį, tikėjimą ir amžinybę. Filmas „Moteris ir ledynas“ (2016) – meditacija laiko ir gamtos temomis – buvo išrinktas geriausiu dokumentiniu filmu festivalyje „Kino pavasaris“ ir 2017 m. pelnė du „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus. 2018 m. kartu su latvių režisiere Kristīne Briede sukurtas naujausias filmas „Laiko tiltai“ – tai meditatyvi kinematografinė esė apie praėjusį laiką, kino poeziją ir poetus kine, baltiškojo poetinio kino tradicijas. Šanchajaus tarptautiniame festivalyje šis filmas pelnė pagrindinį „Auksinės taurės“ apdovanojimą už geriausią dokumentinį filmą, buvo išrinktas oficialiu Lietuvos kandidatu „Oskaro“ apdovanojimams.

Vienas ryškiausių saksofonininkų

J.Maksimovičius (gim. 1975) – vienas ryškiausių Lietuvos džiazo saksofonininkų, išsiskiriantis emocionaliu ir brandžiu muzikavimu, polistilistinės raiškos meistras, savitas kompozitorius, grupių lyderis ir pedagogas. Baigė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (Petro Vyšniausko klasė). Ne kartą buvo įvertintas įvairiuose konkursuose. Džiazo scenoje pasirodė 1996 m., nuo tol groja su daugeliu Lietuvos džiazo atlikėjų. Nuo 2002 m. J.Maksimovičius reiškiasi kaip kompozitorius, tarp jo kūrinių – Kompozicija sopraniniam saksofonui ir styginiam kvartetui (2005), muzika Psilikono teatro spektakliui „Išplėšk sielą“ (2012), kelios dešimtys džiazo pjesių, trys iš jų įtrauktos į lietuviškų džiazo temų rinkinį „Nuo bliuzo iki sutartinių“ (2013). J.Maksimovičius muzikuoja su savo grupėmis: trio, kvartetu, kvintetu „Riot“, groja solo, dalyvauja įvairiuose projektuose ne tik su džiazo, bet ir su akademinės muzikos atlikėjais.

Renginys nemokamas. Įėjimas – su galimybių pasais.

„Per daugiau kaip tris dešimtmečius trunkančią kūrybinę veiklą sukūrėte daugybę mūsų kultūrai reikšmingų dokumentinių filmų, įvertintų tiek svarbiausiais Lietuvos kino apdovanojimais, tiek garsių tarptautinių festivalių prizais. Savo abejingų nepaliekančiose juostose jautriai ir subtiliai perteikiate egzistencines vertybes, vidines žmogaus jausenas, priverčiate pasaulį ir žmogų matyti kitu žvilgsiu, susimąstyti apie būties prasmę, kelti filosofinius klausimus. Jūsų humanistinės dvasios kupini filmai, analizuojantys mūsų tikrovę ir santykį su ja, neabejotinai priklauso Lietuvos dokumentikos aukso fondui. Dėkodamas už ryškią nacionalinio kino sklaidą už Lietuvos ribų linkiu jums kūrybinės energijos, naujų prasmingų temų ir ištikimų žiūrovų“, – sako kultūros ministras Simonas Kairys.

Tam trečiadienį pritarė Vyriausybė.

Taip pat Kultūros ministerijos siūlymu patvirtinti penki nauji nariai: kompozitorius Giedrius Kuprevičius, aktorius Vladas Bagdonas, filosofas Jonas Dagys, rašytoja Danutė Kunickienė ir vizualaus meno kūrėjas Artūras Raila.

Komisijoje jie pakeis dabartinę pirmininkę, literatūrologę Viktoriją Daujotytę-Pakerienę, kompozitorių ir dirigentą Vaclovą Augustiną, aktorių Juozą Budraitį, filosofą Nerijų Milerių, skulptorių ir filmų kūrėją Deimantą Virgilijų Narkevičių.

Toliau komisijoje dirbs šeši senieji nariai: muzikologė Jūratė Katinaitė, teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė, literatūrologė Jūratė Sprindytė, menotyrininkė Jūratė Tutlytė, architektas Audrius Ambrasas ir A. Stonys.

Komisija, sprendžianti dėl nacionalinių premijų skyrimo, sudaroma trejiems metams.

Kultūros ministerija taip pat siūlo Vyriausybei patvirtinti penkis naujus narius: kompozitorių Giedrius Kuprevičių, aktorių Vladą Bagdoną, filosofą Joną Dagį, rašytoją Danutę Kunickienę ir vizualaus meno kūrėją Artūrą Railą.

Komisijoje, jei pritars Vyriausybė, jie pakeis dabartinę pirmininkę, literatūrologę Viktoriją Daujotytę-Pakerienę, kompozitorių ir dirigentą Vaclovą Augustiną, aktorių Juozą Budraitį, filosofą Nerijų Milerių, skulptorių ir filmų kūrėją Deimantą Virgilijų Narkevičių.

Toliau komisijoje turėtų dirbti šeši senieji nariai  muzikologė Jūratė Katinaitė, teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė, literatūrologė Jūratė Sprindytė, menotyrininkė Jūratė Tutlytė, architektas Audrius Ambrasas ir A. Stonys.

Komisija, sprendžianti dėl nacionalinių premijų skyrimo, sudaroma trejiems metams.

JAV Kino meno ir mokslo akademijos patvirtintos „Oskaro“ komisijos Lietuvoje sprendimu šiemet juo tapo lietuvių režisieriaus Audriaus Stonio ir latvių režisierės Kristīne Briede dokumentinis filmas „Laiko tiltai“. Dokumentinį filmą Lietuva „Oskaro“ apdovanojimui nominavo antrus metus iš eilės, jis gali dalyvauti dviejose kategorijose: geriausio tarptautinio ir dokumentinio filmų nominacijose.

Šiemet pretendento „Oskarui“ atranka buvo itin aktyvi: komisija Lietuvoje vertino penkis filmus, tai iki šiol didžiausias filmų kandidatų skaičius. Dėl teisės kandidatuoti į prestižinį apdovanojimą geriausio tarptautinio filmo kategorijoje A. Stonio ir K. Briede „Laiko tiltai“ varžėsi su Marijos Kavtaradzės režisuotu filmu „Išgyventi vasarą“, Raimundo Banionio „Purpuriniu rūku“, Tomo Vengrio „Gimtine“ ir naujausiu Igno Jonyno darbu „Nematoma“.

Pasaulinio pripažinimo tarptautiniuose festivaliuose jau sulaukusio A. Stonio ir K. Briede filmo „Laiko tiltai“ pasaulinė filmo premjera įvyko pernai liepos mėnesį vykusiame Karlovi Varų kino festivalyje, konkursinėje dokumentinių filmų programoje. Populiariausiame Čekijos internetiniame žinių portale „Novinky“ filmas pateko į 10 geriausių Karlovi Varų festivalio filmų sąrašą, o Šanchajaus tarptautiniame A klasės festivalyje pelnė pagrindinį festivalio apdovanojimą „Auksinę taurę“ už geriausią dokumentinį filmą.

„Laiko tiltai“ pasakoja apie Baltijos šalių dokumentalistų kūrybą. Tai kinematografinis esė, dialogas tarp kelių kino kartų arba nutiestas tiltas tarp praeities ir dabarties. Režisierius A. Stonys yra sakęs, kad šis filmas, tai meilės laiškas jo mokytojams – dokumentinio kino kūrėjams, iš kurių tiesiogiai ar netiesiogiai, jis mokėsi kino kalbos.

Sprendimą dėl Lietuvos kandidato slaptu balsavimu priėmė Lietuvos „Oskaro“ atrankos komisija. Ją šiemet sudarė komisijos pirmininkė kino kritikė Živilė Pipinytė, režisierė ir prodiuserė Giedrė Žickytė, režisierius Linas Mikuta, animacinio kino kūrėjas ir prodiuseris Valentas Aškinis, kino kritikė Santa Lingevičiūtė, prodiuserė Ieva Norvilienė ir kompozitorius Kipras Mašanauskas.

Tapus oficialiu Lietuvos kandidatu į „Oskarą“, A. Stonio ir K. Briede filmo „Laiko tiltai“ dar laukia nemažai iššūkių. Nuo lapkričio iki sausio mėnesio Akademijos komitetai iš visų pasaulio šalių nominuotų pretendentų atrinks 9 geriausius užsienio šalių filmus. Iš jų sausį antruoju balsavimu bus tvirtinamas finalinis penketukas, kuris ir pateks į galutinį nominuojamų filmų sąrašą, tik vienas jų pelnys „Oskarą“.

Pirmieji Lietuvos pretendento į kandidatą „Oskarui“ geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje rinkimai vyko 2006 m. Praėjusiais metais Lietuvai atstovavo dokumentinis Arūno Matelio filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“.

JAV kino meno ir mokslo akademijos „Oskaro“ premijų įteikimo 92-oji ceremonija vyks 2020 m. vasario 25 dieną.

Pretendento į „Oskarą“ rinkimų atranką organizavo Lietuvos kino centras ir Lietuvos kinematografininkų sąjunga.

Apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos kino menininkus pasakojantis filmas Auksinę taurę Šanchajuje laimėjo birželio pabaigoje.

Kultūros ministerija kūrėjų darbą įvertino 20 tūkst. eurų premija.

Ją pasidalys režisieriai Kristinė Briedė ir Audrius Stonys, prodiuseriai Uldis Cekulis, Algimantė Matelienė ir Arūnas Jonas Matelis.

„Džiaugiuosi kūrėjams atsivėrusiais keliais į pasaulinę meno rinką, mūsų valstybės vardo žinomumo ir prestižo įtvirtinimu“, – sakė kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.

Dokumentinis kino filmas „Laiko tiltai“ pasakoja apie Baltijos šalių poetinės dokumentikos meistrus, praeinantį, bet kino juostose išsaugotą laiką.

„Tai dialogas tarp kelių kino kūrėjų kartų, nutiestas tiltas tarp praeities ir dabarties. Režisierius A. Stonys yra sakęs, kad šis filmas – tai meilės laiškas jo mokytojams – poetinės dokumentikos kūrėjams, iš kurių tiesiogiai ar netiesiogiai jis, kaip ir daugelis kitų Baltijos šalių režisierių, mokėsi kino kalbos“, – teigiama Kultūros ministerijos pranešime.

Filmo personažai – Lietuvos, Latvijos ir Estijos kino meistrai: Robertas Verba, Henrikas Šablevičius, Herzas Frankas, Markas Soosaaras (Markas Sosaras) ir kiti naujosios Baltijos kino bangos kūrėjai.

Baltijos kelias buvo laisvės deklaracija, o visa šių autorių kūryba buvo kūrybinės, žmogaus, egzistencinės laisvės pareiškimas. Apie mėnesio pabaigoje Lietuvos kino teatrus pasieksiantį ne vieną svarbų apdovanojimą užsienio kino festivaliuose laimėjusį filmą kalbamės su režisieriumi A. Stoniu.

– Juostoje „Laiko tiltai“ daugiausia dėmesio skiriama aštuoniems Baltijos šalių režisieriams. Kokios priežastys lėmė jų pasirinkimą?

– Pagrindiniai filmo personažai yra aštuoni Baltijos šalių kūrėjai. Iš karto sąmoningai nusprendėme, kad nesilaikysime proporcijos principo ir nemėginsime įvertinti, kurie jų buvo reikšmingesni, kurie – mažiau reikšmingi, kas – Latvijos ar Lietuvos dokumentinio kino kūrėjai – yra svarbesni, neskirstysime, kiek laiko filme bus skiriama lietuviams, latviams ar estams.

Norėjome prisiminti kadrus, įsirašiusius į mano ir bendrarežisierės emocinę atmintį ir pabandyti į juos nukeliauti: tarsi laiko tiltais iš dabarties nuvykti į erdvę, kurioje gimė ir buvo filmuojami tie kadrai, bei pasižiūrėti, kas atsitiko su tuo peizažu, žmonėmis ir vietomis. Siekėme pabandyti pajusti, ką autoriai jautė filmuodami, nes prisiliesdamas prie jų matytų vaizdų gali įsivaizduoti, kokios emocijos juos supo, kodėl buvo daromi vieni ar kiti pasirinkimai.

„Laiko tiltai“ yra ne tiek duoklė Baltijos valstybių kino istorijai, kiek nusilenkimas autoriams, kurie kūrė fantastišką, stebuklingai gražų kiną.

– Dirbote dviese su latvių režisiere K. Briede. Nuo ko viskas prasidėjo, kaip vyko darbas kartu?

– K. Briedė norėjo sukurti filmą ir ieškojo jam išraiškos priemonių. Iš pradžių ji manė, kad tai galėtų būti informatyvus filmas, kuriame būtų paaiškinamas visas kontekstas, papasakojama, kas yra šie kino kūrėjai, kokie buvo jų darbai. Tačiau ilgų ir kartais nelengvų diskusijų metu nusprendėme, kad neisime šiuo keliu. Viską būtų buvę labai sunku aprėpti. Vien toks žmogus kaip Herzas Frankas yra ištisas kontinentas, turintis savo istoriją ir milžinišką kūrybinę biografiją.

Nuo jo neatsilieka ir Henrikas Šablevičius, Robertas Verba, Markas Soosaras ar Andresas Söötas. Taigi taip po truputį ėmė kristalizuotis poetinės dokumentikos linija. Nusprendėme, kad į juostą žiūrėsime kaip į prisiminimą, pabandysime pajusti tuos kadrus. Ne juos paaiškinti, o pajusti – yra dalykų, kurie kalba patys už save. Keliaudamas po užsienį įsitikinau, kad informacija veikia žmones išoriniu lygiu: jie kažką sužino, yra patenkinti, bet tai yra tik paviršius. Kai žmogus pajunta, jam nereikia nei konteksto, nei informacijos, nes jis suvokia kažką daug gilesnio.

A. Zeltinos nuotr.

Pristatėme filmą Seule, Pietų Korėjoje, kur dalis žiūrovų buvo jauni kino režisieriai, studentai, kurie net nežino, kad tokia Sovietų Sąjunga išvis egzistavo. Nepaisant to, vaizdų magija vis tik juos paveikė, palietė, privertė galvoti ir komunikuoti. „Laiko tiltai“ yra ne tiek duoklė Baltijos valstybių kino istorijai, kiek nusilenkimas autoriams, kurie kūrė fantastišką, stebuklingai gražų kiną: jis nesensta, turi universalųjį dėmenį, paliečia žmones, neturinčius jokių žinių, informacijos ar nesuprantančius konteksto, kuris juos veikia.

– Kalbant apie „Laiko tiltus“ pabrėžiama, kad jis skiriamas Baltijos šalių poetinės dokumentikos fenomenui įamžinti. Kas būdinga latvių, estų ir mūsų kūrėjams? Kokie ryškiausi poetinės dokumentikos bruožai?

– Kūrėjai labai skirtingi ir jiems pritaikyti vieną apibrėžimą būtų gana sudėtinga. Baltijos šalių poetinė dokumentika dažnai atsižvelgia į geografinį dėmenį. Vis dėlto, jeigu reikėtų apibrėžti, tai, mano manymu, poetinė dokumentika yra žiūrėjimas į pasaulį kaip į muzikinį arba poetinį kūrinį. Poezija neegzistuoja be metafizinio dėmens.

Filme įamžinti kino kūrėjai turėjo savybę per gana nesofistikuotus, paprastus ir tiesius vaizdus įsiskverbti į giliausius žmogaus sielos užkaborius. Sakykime, H. Franko juosta „Dešimčia minučių vyresni“: tai dešimties minučių filmas, kuriame rodomas šešiamečio berniuko veidas, ir nieko daugiau. Jame nėra jokio montažinio kirpimo, kamera paleista ir sustabdyta, kai baigiasi juosta.

Lietuvių kinas labai aiškiai yra suleidęs šaknis į mūsų istoriją ir į žemę.

Juostoje vaizduojama tik dešimt minučių, bet iš tikrųjų tai į dešimt minučių telpantis filosofinis traktatas. Kito režisieriaus – H. Šablevičiaus – filmas „Kelionė ūkų lankomis“ yra apie tai, kaip nyksta siaurukas, kaip jis pakeičiamas tradiciniais traukiniais. Bet iš tikrųjų tai yra juosta apie praeinantį mūsų istorijos etapą, apie mažus dalykus, kuriuos mes prarasdami netenkame labai daug.

– Ar yra dalykų, kurie būdingi tik Baltijos dokumentiniam kinui? Ar egzistuoja kas nors, ko nedaro kitos šalys ir, pamačius filmą, galima pasakyti, kad tai yra latvių, estų arba lietuvių kūryba?

– Mes – estai, latviai, lietuviai – tarpusavyje taip pat skiriamės. Estų dokumentinis kinas visada buvo labiau ironiškas, su humoru, kalbantis apie miesto kultūrą. Latvių kinas savotiškai, per poetinę prizmę, bandė atspindėti dabartį, jie nesibaimino kurti filmų ir apie kolūkio pirmininkus, žinoma, tai darydami išmintingai ir nekonformistiškai. Lietuvių kinas labai aiškiai yra suleidęs šaknis į mūsų istoriją ir į žemę. Jame yra kuriama nesudarkyta, nedeformuota sovietmečio erdvė. Žmonės, atsirandantys lietuviškame kine, atrodo nepriklausantys tam laikui. Man atrodo, tai gana erzino cenzorius.

Tačiau manau, kad Baltijos dokumentinis kinas kartu ir labai skiriasi nuo kitų: tylioji poezija, nedaugiakalbė, yra labai būdinga mūsų valstybėms. Mes gyvenome ypatingomis sąlygomis, kur žodis buvo labai stipriai cenzūruojamas, o vaizdą kontroliuoti buvo sunkiau. Temą tu gali uždrausti, bet ką darysi su peizažu? Ir nors pati kino poetika nėra visiškai unikalus reiškinys, bet mūsų išskirtinis bruožas yra tai, kad Baltijos dokumentika labai daug kalbėjo antruoju planu ir peizažas yra vienas pagrindinių filmų herojų.

A. Zeltinos nuotr.

– Filmas „Laiko tiltai“ ne tik skirtas poetinės dokumentikos kūrėjams pagerbti, tačiau kartu pats yra labai poetiškas, audžiamas iš menininkų darbų fragmentų, šių laikų interviu, dabar filmuotos medžiagos, vietų, žmonių. Kodėl pasirinkote tokį stilių?

– Visada buvau įsitikinęs, kad dokumentinis filmas turi būti nespalvotas, jame neturi būti žodžių, turi būti poezijos. Atsimenu, kai Danijoje dalyvavau viename pirmųjų festivalių ir manęs paklausė, kodėl mano filmas yra nespalvotas, tas klausimas išmušė iš vėžių: tuo metu galvojau, kad iš manęs šaiposi.

Taigi, užaugus aplinkoje, kur tokia tradicija, buvo visiškai natūralu pabandyti tokiu būdu pasakoti ir filmo „Laiko tiltai“ istoriją. Taip pat nenorėjome disonanso tarp senųjų ir naujųjų kadrų, stengėmės, kad jie plastiškai vienas iš kito išplauktų. Nenorėjome sukurti kritiškos juostos, parodančios, kad tais laikais viskas buvo gerai, o dabar – blogai. Priešingai, stengėmės pabrėžti laikui nepavaldžią kino kalbos tėkmę.

– Kaip kino kūrėjai reagavo į tai, kad bus juostos veikėjais, ir atsidurs kitoje kameros pusėje, negu buvo pripratę būti?

– Filmuoti režisierių yra pats nedėkingiausias dalykas (šypsosi). Jis, kaip šachmatininkas, puikiai žino tavo penkis ėjimus į priekį. Jiems tai taip lengvai nuspėjama, kad vienintelis būdas su jais dirbti yra juos kažkaip nustebinti. Taip buvo su A. Freimaniu, kuris, Kristynei pirmą kartą nuvažiavus ir pamėginus jį kalbinti, pasipiktino ir sakė: kas čia per dokumentinis filmas, kuriame reikia kalbėti, ir kad jis to nedarys.

Kai mes pas jį nuvažiavome antrą kartą, aš jau žinojau, kad jo tokia pozicija, todėl pasakiau: „Aivarai, aš jus filmuosiu, bet su sąlyga, kad jūs nepasakysite nei vieno žodžio, – net jeigu labai norėsite, jūs negalėsite to padaryti.“ Tada jam buvo labai keista, pasidarė įdomu ir jis pasidavė žaidimui (šypsosi). Uldis Braunas, kuris buvo stebuklingos šviesos ir lengvumo žmogus, netrukdė, stengėsi padėti.

Žinoma, buvo ir sudėtingesnių: estai į viską gyvenime, ne tik kine, žiūri ganai ironiškai, sarkastiškai, kartasi net ciniškai, tad juos įveikti nebuvo labai lengva. Jie patys viską projektuodavo: viena akimi žiūri į kamerą, kita – kas yra už jų, koks peizažas. Tokie žmonės žino, kaip jie atrodo, ką sakys ir kaip tai bus panaudota filme. Su didmeistriais žaisti kai kurias partijas yra gana sudėtinga.