Vilniaus gatvėse sutikti praeiviai, paklausti apie smurtą prieš vaikus, teigė, kad geriau kalbėti žodžiais, o ne veiksmais. Taip pat, kad privaloma prisiimti atsakomybę už vaiką. Kiti teigė, kad smurtas – gerokai mobilizuoja. 

„Vaikų neturiu. Bet jeigu jau nusprendei turėt vaikų, tai jau turėk ir kantrybės“, –  teigė Vilniaus mieste sutikta praeivė.

„Man atrodo, čia ateina iš vaikystės. Mane senelis irgi bandydavo pliekti rykštele. Tai būdavo normalu. Aišku, tai gerokai mobilizuoja, bet aš manau, kad jei įmanoma, reikia nekontakinių priemonių ieškoti“, – sakė kita kalbinta pašnekovė.

Plačiau šia tema kalbėjo Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VTAĮT) vadovė Ilma Skuodienė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

–  Daugelis žmonių supranta, kad negalima prieš vaiką smurtauti, bet taip pat nežino, kaip kitaip vaiką sudrausminti. Kokių priemonių siūlytumėte imtis?

– Džiaugiuosi, kad žmonės atpažįsta smurtą. Dar 2021 metais paklausėm gyventojų, ar ausies nutempimas yra smurtas? 47 proc. pasakė, kad ne. 2023 metais, taip manančių – jau tik 35 proc. Nuolatinis aiškinimasis, kalbėjimas, atpažinimas padeda mažinti smurtą. Ką daryti tėvams? Aš visą laiką sakau, kad vaikai žino savo teises. Vaikams reikia diegti taisykles, atsakomybes, ugdyti jų laikymąsi. Jeigu nesilaiko – tam tikros pasekmės. O pasekmių gali būti įvairių: filmukų nežiūrėjimas, telefono palikimas namuose, mėgstamų dalykų sulaikymas, apribojimas. Reikia susitarti dėl taisyklių. Kai kurie pasikabina jas ant šaldytuvo. Ir jeigu taisyklės pažeidžiamos, pavyzdžiui, laiku neatlikti namų darbai, neišnešamos šiukšlės, laukia tam tikros pasekmės. 

– Pavyzdžiui, reikia vaiką nuvesti pas odontologą apžiūrai. Vaikas bijo, rėkia, nesileidžia vedamas, o tu turi jį nuvest. Tas tempimas pas gydytoją, čia smurtas ar ne?

Jeigu tu pats buvai auklėjamas „rykštele“, „beržine koše“, tai labai sunku iš to išeiti.

– Čia labai subtili situacija. Viskas dėl vaiko, dėl jo sveikatos užtikrinimo, gerovės. Aišku, tįsti to vaiko per gatvę nereikėtų, bet ieškoti galimybių – būtina. Galima susitarti, įsteigti apdovanojimus už tai.

– Kažkur vis dar laikomasi tų tradicijų – auklėti vaiką ranka. Jas labai sunku keisti ir išmušti iš žmonių sąmonės, tiesa?

– Kad fizinių bausmių taikymas – auklėjamoji priemonė, sako daugiau nei pusė apklaustųjų. Praėjusiais metais – 53 proc. Dar ankstesniais – netoli 60 proc. Žmonės yra įpratę taip auklėti vaikus. Suprantama, jeigu tu pats buvai auklėjamas „rykštele“, „beržine koše“, tai labai sunku iš to išeiti. Vyresnė karta arba mažiau išsilavinę žmonės, linkę laikytis tų nuostatų, kokios buvo jų tėvų. Pastebime, kad jaunesni tėvai ieško kitų būdų, klausia. Sako, kad nori auklėti savo vaikus priešingai, nei juos auklėjo tėvai. Aš visą laiką kviečiu, kad mes nebūtinai imtume savo tėvų auklėjimo pavyzdžius. Mes galime žiūrėti reflektyviai. Nekartoti ir neperduoti tų dalykų savo vaikam.

Darželinukai jau ir vėl ten – po ilgesnių ar trumpesnių atostogų (linkėčiau kuo ilgesnių – jei moksleiviai nusipelno pustrečio mėnesio, tai darželinukų vasaros atostogos turėtų tęstis visus tris, bet reto iš tėvų galimybės tai leidžia, taigi, jie vėl darželyje). Vorele išsirikiavę darželinukai eina į kiemą – savo žaidimų aikštelę. Staiga pasigirsta griežtas auklėtojos balsas: „Kas leido?“ Keli mažyliai pakartoja: „Kas leido?“, „Kas leido?“ Nejučia ir mano pirštai sustingsta ore: gal čia man taikoma? Juk tikrai – kas leido? Kas leido rašyti? Po sekundės atsipalaiduoju – et, tie iš vaikystės ateinantys refleksai – visų, matyt, dar neatsikratyta. O frazė „Kas leido?“ – tokia iš sovietinės vaikystės... Jei Lietuvos reikalai nebūtų taip palankiai susiklostę, nebūtume išsikovoję nepriklausomybės, mes, žurnalistai, dažnai tebegirdėtume frazę: „Kas leido?“ Ir rikiuotumėmės prie visokių cenzorių kabinetų, prašinėdami leidimo paviešinti, publikuoti, išspausdinti. Kaip gerai, kad to nebėra. O juk bent dviejose kaimyninėse valstybėse tebėra. Valstybinėse žiniasklaidos priemonėse, ten uzurpavusiose didžiąją dalį eterio, be cenzūros nė iš vietos.

Taip ir girdžiu tą „Kas leido?“ po kiekvieno prasprūdusio iš anksto nesuderinto žodžio autoritarinių režimų valdomų šalių valstybinėje žiniasklaidoje.

Taip ir girdžiu tą „Kas leido?“ po kiekvieno prasprūdusio iš anksto nesuderinto žodžio autoritarinių režimų valdomų šalių valstybinėje žiniasklaidoje. Neseniai paviešinta, kad Kremlius propagandos ir dezinformacijos sklaidai per metus išleidžia 1,5 mlrd. dolerių. Matyt, atsiperka – paskaičiuokime, kiek daug rusų ir dabar tebegalvoja, kad Putinas – pats geriausias, o Ukrainoje – valdžią užgrobę nacionalistai ir ukrainiečius reikia išvaduoti. Nejučia prisimenu daugiau kaip prieš dešimtmetį vykusius kursus, kuriuose mokėmės kovoti su propaganda. Seniai mokiausi, daug kas išėjo iš galvos – reikės pasikartoti.

Tai liudija ir sovietų pedagogikos genijaus A.Makarenkos patirtis. Šis Sumų srityje gimęs ukrainietis prieš gerą šimtą metų netoli Poltavos įkūrė nepilnamečių teisės pažeidėjų darbo koloniją ir kurį laiką jai dirigavo. Visa jo vadovavimo sėkmė rėmėsi mažai kur viešinama, bet labai veiksminga metodika, kuri ilgainiui pritiko ir stambesnio masto sovietijos perauklėjimo stovyklose.

O pats pedagogų pedagogas netrukus už išmonę ir iniciatyvas buvo įvertintas aukštu postu. Ne kiekvienas gi per paties didžiojo stalininio valymo įkarštį tapo Ukrainos NKVD darbo kolonijų viršininko pavaduotoju.

Tai tik dar vienas įrodymas, kad dirbta teisinga kryptimi ir kad įgyta patirtis peržengė tradicinės pedagogikos rėmus.

Blogiau šiandien gal tik uigūrams pas rafinuotąjį Xi, kurio pedagoginės tradicijos siekia kur kas toliau nei A.Makarenkos.

A.Makarenkos pedagogika plačiai taikyta ir po to, kai jį traukinyje netikėtai ištiko širdies smūgis, ir dabar – po 100 metų.

Tik tai jau ne vaikiščių darbo kolonijos, bet filtravimo stovyklos, o tai skamba gal ir humaniškiau, tačiau viso to esmė kelia šiurpulį, kad apskritai XXI amžiuje tai yra įmanoma.

Tikinama, kad šiandien tose stovyklose "stovyklautojus" maitina geriau, nei prieš šimtą metų A.Makarenka šėrė savo mažuosius gavrošus.

Filtruojamieji triskart per dieną gauna sultinio, nors ir liesoko, o asmens higienai turi kriauklę ir unitazą, tiesa, – po vieną tūkstančiui žmonių.

Na, o kad visi auklėtiniai, neišskiriant nė sergančiųjų ir neįgalių, verčiami dirbti žemės ūkyje, prižiūrimi Rusijos kariaunos, neturėtų stebinti – juk pavasarinis darbymetis. Tiesa, po darbo jų laukia teorinė pedagogikos dalis – denacifikavimas ir vieša atgaila. Bėgliai – netoleruotini.

Blogiau šiandien gal tik uigūrams pas rafinuotąjį Xi, kurio pedagoginės tradicijos siekia kur kas toliau nei A.Makarenkos.

Nuotykių pradžia

Kelionė į tarptautinį vaikų futbolo turnyrą Gdanske, Lenkijoje, turėjo tapti gerų patirčių, sportinės kovos ir entuziazmo siekti geresnių rezultatų užtaisu. Tačiau nutiko kone priešingai. Ryškiausia įsiminusi patirtis – rėkiantis treneris ir bausmė – klūpėti viešbučio koridoriuje iškėlus rankas virš galvos.

Vasario 25–27 d. keleto Kauno futbolo klubų atstovai dalyvavo tarptautiniame futbolo turnyre Gdanske. Vyko vienuolikos ir dvylikos metų futbolininkai.

Požiūris: treneriai neigia, kad vaikai buvo parklupdyti, tačiau Vaiko teisių apsaugos specialistai rengiasi atlikti tyrimą. (I. Gelūno/BNS nuotr.)

„Tai buvo pirmosios karo Ukrainoje dienos. Sūnų į kelionę išleidau su nerimu. Kita vertus, tai buvo jo pirmoji sportinė išvyka, tad dėjau nemažai lūkesčių, kad tai paskatins jį ne tik pamėgti keliones, bet ir dar labiau padidins entuziazmą lankyti mėgstamos sporto šakos treniruotes. Deja, nenumačiau, kad tokioje kelionėje gali kilti ne išorinių force majeure pavojų, bet vaikai gali nukentėti nuo juos lydinčių ir privalančių globoti trenerių“, – „Kauno dienai“ pasakojo mama (vardas ir pavardė redakcijai žinomi).

Aš nemačiau, ar jie buvo parklupdyti, bet man labai įdomu, iš kur jūs gavote tokią informaciją?

Į turnyrą vienu dviaukščiu autobusu vyko futbolo klubo „Girionys“ ir futbolo mokyklos „Olimpas“ jaunieji futbolininkai. Deja, kelionės metu autobusas sugedo. Teko keisti kitu – į mažesnį autobusą buvo susodinti vaikai, tačiau netilpo visi lydėję treneriai. Jie kelionę tęsė mikroautobusu.

„Mano sūnaus globą perėmė kito klubo treneriai, tarp jų –  „Olimpo“ treneris Artūras. Kaip vėliau sužinojau, būtent apie jį dar kelionės pirmyn metu atskriejo sūnaus žinutė: kažkoks treneris rėkia kaip nesveikas, pragaras“, – sūnaus įspūdžius perpasakojo moteris.

Vaikas tėvams pasakojo, kad buvo prigrasinta nepritrupinti maisto, todėl jis ilgos kelionės metu beveik nieko nevalgė ir negėrė, kad autobusui nereikėtų „be reikalo“ sustoti.

Vaikui įstrigo ir situacija, kai, vienam draugui ėmus verkti, treneris iš jo garsiai šaipėsi, esą, gal jam reikia barškučio. Remiantis pasakojimu, trenerio tonas pasikeitė, kai jam paskambino verkusio vaiko mama. Treneris, esą, ėmė pasakoti, kaip ramina vaiką, bet niekaip nepavyksta tai padaryti. Kaip paaiškėjo vėliau, kelionės pradžioje į akis kritę trenerio auklėjimo ypatumai buvo tik pradžia.

Patarė užsirakinti

Pasak tėvų, tikras pragaras keletui vaikų prasidėjo atvykus į nakvynės vietą. Jie buvo apgyvendinti tame pačiame viešbučio aukšte su treneriu Artūru. Pagal pasakojimus tėvai spėjo, kad po ilgos kelionės berniukai nebuvo visiškai klusnūs ir nėjo laiku miegoti, išdykavo.

„Už šią nuodėmę treneris tris vaikus parklupdė koridoriuje ir liepė klūpėti iškėlus aukštyn rankas. Čia jau neišlaikė ir maniškis. Pasakojo, kad tuomet pravirko, o „raminamas“ buvo tais pačiais, jau autobuse girdėtais, „švelniais“ trenerio Artūro žodžiais. Gal tau barškutį duoti? Gal meškiuką į lovytę atnešti?“ – perpasakojo vaiko įspūdžius pašnekovė.

Jaunojo futbolininko mama neslepia nuostabos, nes apie tai, kad treneris Artūras gali ir toliau elgtis neadekvačiai, įspėjo ir sūnaus lankomo futbolo klubo treneris, nakvojęs kiek toliau nuo savo auklėtinių – kitame aukšte. Jis po incidento, esą, patarė berniukams saugumo dėlei nakčiai užsirakinti kambario duris.

Šiuos nuotykius sūnus papasakojo tik grįžęs į namus. Mama spėja, kad kelionės metu nedrįso to padaryti iš baimės. Kalbantis telefonu tik trumpai informavo: „Mama, kai grįšiu ir tau viską papasakosiu, būsi šokiruota.“ Taip ir buvo.

Apie incidentą buvo kalbama su futbolo klubo „Girionys“, kurio auklėtiniai buvo parklupdyti, treneriais ir vadovu. Jie atsiprašė, pripažino savo klaidas, todėl moteris sako didelių pretenzijų neturinti.

„Trenerio Artūro auklėtinių pasiekimai yra aukšti ir daro įspūdį jauniesiems futbolininkams, tačiau noriu paklausti: ar tikrai šiais laikais, ugdant mažamečius, tikslas pateisina sovietmečio priemones?“ – retoriškai klausė moteris.

Skirtingos pozicijos

„Kauno diena“ susisiekė su futbolo klubo „Girionys“ vadovu Aurinu Ivaškevičiumi. Paklaustas apie koridoriuje parklupdytus vaikus, jis pripažino, kad apie incidentą teko kalbėti, tačiau išsamiau pakomentuoti negalėjo, nes pats kelionę tik organizavo.

„Negaliu pakomentuoti, nes nemačiau ir tik girdėjau, kad taip buvo. Treneris minėjo, kad kažkas rėkavo, kažkas nutiko, bet mes viską išsprendėme“, – aiškino A.Ivaškevičius.

Klubo vadovas pripažino, kad šitaip elgtis su vaikais nedera. „Treneris pasikalbėjo su tėvais, mes tarpusavyje pasikalbėjome. Nenorėjome viešinti to incidento. Suprantame, kad taip neturėjo būti. Treneris atsiprašė tėvelių. Sakė, gal nepastebėjo, migdė vaikus, bet aš negaliu daugiau pakomentuoti, nes nebuvau ten“, – tęsė futbolo klubo vadovas.

Jis garantavo, kad tokia situacija daugiau nepasikartos. Siekiant išvengti nesusipratimų, priimtas sprendimas daugiau su kitomis komandomis negyventi. Vis dėlto pokalbio metu klubo vadovas ne kartą rekomendavo pasikalbėti su į kelionę vykusiu treneriu.

Susisiekus su vaikus į turnyrą lydėjusiu treneriu Pauliumi Smariginu, pokalbis pasisuko visai kita linkme. „Aš iš viso nematau apie ką šnekėti. Čia iš viso nieko nebuvo. Man labai įdomu, iš kur šitą informaciją ištraukėte. Čia ne toks dalykas, kurį reikėtų į viešumą kelti ar laikraščiuose rašyti“, – vaikų parklupdymo istoriją vertino treneris.

Susidarė įspūdis, kad P.Smariginui buvo svarbiau sužinoti, kaip žiniasklaidą pasiekė informacija apie galimai smurtinį elgesį su jo treniruojamais vaikais, nei galimo įvykio vertinimas.

Vienam draugui ėmus verkti, treneris iš jo garsiai šaipėsi, esą, gal jam reikia barškučio.

„Aš nemačiau, ar jie buvo parklupdyti, bet man labai įdomu, iš kur jūs gavote tokios informacijos. Šitas įvykis jau seniai išpręstas ir viskas išdiskutuota, išsiaiškinta tarp mūsų“, – kas buvo aiškinamasi, P.Smariginas nenorėjo pasakyti. – Baigiame, nieko aš nepasakosiu.“

Neigia klupdymą

Šios istorijos dėmesio centre atsidūręs treneris yra futbolo mokyklos „Olimpas“ vadovas. „Olimpo“ interneto sveitainėje nurodytos savybės, būtinos specialistams, dirbsiantiems su vaikais: tinkamas mentalitetas, komunikaciniai sugebėjimai, gebėjimas perteikti žinias, tinkamas treniruotės eigos valdymas, produktyvi veiklos filosofija ir planavimas, arogancijos nebuvimas, kompetentingumas, veiklos išmanymas.

Susisiekus su futbolo mokyklos „Olimpas“ vadovu ir treneriu Artūru Ruževskiu, jis neslėpė nuostabos dėl pokalbio temos. „Nesupratau, dėl kokių parklupdytų vaikų? Aš nelabai suprantu, koks incidentas, kokie vaikai“, – kartojo A.Ruževskis.

Perpasakojus „Kauno dienai“ pateiktus jaunojo futbolininko įspūdžius po kelionės į Gdanske vykusį tarptautinį futbolo turnyrą, treneris ir toliau stebėjosi girdimu pasakojimu.

„Nelabai suprantu, ką jūs norite išgirsti ir kokius vaikus klupdė? Kas čia taip sakė? Aš pirmą kartą girdžiu. Kažkas čia ne taip. Aš tai tikrai taip nedariau“, – tęsė treneris.

A.Ruževskis nesiėmė vertinti, ar tokia istorija turėtų reikšti tai, kad vaikai išsigalvojo, o jei išsigalvojo, tai kodėl būtent jis buvo minimas kaip bausmes taikęs suaugęs žmogus.

„Viešbutyje, kuriame aš buvau, nebuvo jokių trenerių. Jie buvo išvažiavę, bet aš negaliu pasakyti. Jūs nesupykite, bet aš pirmą kartą girdžiu – kas ir ką klupdė. Negaliu kalbėti. Esu susitikime. Bet apie šitą dalyką pirmą kartą girdžiu“, – pokalbį baigė A.Ruževskis.

Aiškinsis situaciją

Vaiko teisių apsaugos specialistai konkrečiai šios situacijos neskubėjo komentuoti. „Vaiko teisių gynėjai reaguoja į gautą informaciją ir aiškinasi įvykio aplinkybes. Specialistai susitiks su galimai nukentėjusiais vaikais, jų šeimomis. Pirminis vaiko teisių gynėjų tikslas yra išsiaiškinti, ar vaikams šiuo metu reikalinga pagalba. Tolesni veiksmai priklausys nuo gautos informacijos“, – paaiškino Vaiko teisių apsaugos tarnybos Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Kauno mieste, Kauno ir Marijampolės apskrityse Ramunė Liubinaitė.

Vaiko teisių gynėjai atkreipia dėmesį, kad bet kurios rūšies smurtas skaudžiai paliečia vaiką. Suagusiųjų pareiga užtikrinti vaikams saugią aplinką.

Tarnybos užsakymu „Spinter tyrimų“ atliktas reprezentatyvus visuomenės nuomonės tyrimas atskleidė, kad maždaug pusė Lietuvos gyventojų sunkiai identifikuoja smurtą prieš vaikus, o nemaža dalis jį vis dar laiko auklėjimo priemone.

Šis tyrimas taip pat atskleidė, kad šiandien žmonės jau geriau žino, kokios yra dažniausiai pasitaikančios smurto formos, ir nurodė fizinį smurtą (47 proc.), psichologinį smurtą (41 proc.), nepriežiūrą, patyčias, užgauliojimą (po 12 proc.), žeminimą (7 proc.), žodinį smurtą arba rėkimą ant vaiko (6 proc.), seksualinę prievartą, priekabiavimą, neatsižvelgimą į vaiko poreikius, visišką laisvės ribojimą (po 4 proc.).

„Tai, kad žmonės pradeda suprasti, kas yra fizinis ir psichologinis smurtas, jau yra žingsnis link saugesnio gyvenimo mūsų vaikams. Visuomenė vis labiau netoleruoja bet kokios rūšies smurto prieš vaikus, supranta jo padarinius vaikui, bet tarnyba siekia dar didesnio pokyčio. Prie šio pokyčio galime prisidėti kiekvienas iš mūsų nelikdamas abejingas“, – pabrėžė R.Liubinaitė.

Specialistė priminė: kilus įtarimų, kad prieš vaiką gali būti smurtaujama bet kokia forma, pranešti galima vaiko teisių gynėjams skambinant į artimiausią vaiko teisių apsaugos skyrių arba bendruoju pagalbos telefonu 112.

Tarp blogų ir gerų karių

Prieš kelias savaites Ukrainos mokslinės fantastikos rašytojas Antonas Eine'as turėjo išleisti savo naujausią knygą, bet tada į jo šalį įsiveržė rusai. Dabar, anot rašytojo, tai nebesvarbu. Jis su žmona ir trejų metų sūnumi klaidžioja Kyjive.

Šeima gyvena 24 aukštų daugiabutyje su požemine automobilių aikštele, kurioje žmonės miega ant betoninių grindų. Čia šaltis – stingdantis. A.Eine'o galvoje nuolat sukasi mintys, kas nutiktų pastatui sugriuvus, todėl jis ir jo šeima saugiau jaučiasi kvadratiniame betoniniame šulinyje tarp liftų. Tai tapo jų prieglobsčiu skambant beveik nenutylančioms oro antskrydžių sirenoms. Šeima čia atsineša žaislų, sūnaus planšetę ir pasirūpina, kad jis atsisėstų kampe – tai yra saugiausia vieta.

A.Eine’as BBC pasakoja, kad vaikas nerimauja ir užduoda daug klausimų: „Vakar mano žmona nusileido į apačią ir jai grįžus jis paklausė: „Mama, ar tave nušovė?” ir ji pasakė: „Ne, vaikeli.“

„Ar jie mane nušaus? Nenoriu, kad jie šaudytų“, – pridūrė trimetis.

Kai kurie tėvai ant savo atžalų drabužių prisiuvo ženkliukų su vaiko kraujo grupe ir moko juos įsiminti namų adresą, tėvų vardus, jei būtų atskirti. Nors dauguma slepiasi slėptuvėse ar bando įlipti į traukinius, vežančius saugesne kryptimi, daugelis tėvų taip pat kalbasi tarpusavyje apie tai, kaip karas veikia jų vaikus ir kaip geriausia apsaugoti juos nuo traumų.

„Kai kurie tėvai vaikams sako, kad tai žaidimas, – dalijasi A.Eine'as. – Sūnui stengiamės pasakyti tiesą, bet švelniau, pritaikant ją prie trejų metų amžiaus vaiko sąmonės.“

„Mes jam sakome, kad mus užpuolė blogi kariai, o geri kariai, tie, kurie yra su Ukrainos vėliava, mus saugo, ir tau nereikia jaudintis“, – priduria rašytojas.

Patarimai per „Telegram“

Kol kas atrodo, kad šiandieniuose A.Ein'o sūnaus piešiniuose nematyti traumos požymių, tačiau kai kurie vyro draugai turi vyresnių vaikų ir jų piešiniai aiškiai rodo, kad situacija juos paveikė.

Tėvai ir darbuotojai iš A.Eine'o sūnaus darželio palaiko ryšį per „Telegram“ programėlę, kur dalijasi patarimais, kaip pasikalbėti su vaikais apie tai, kas vyksta. Dalijamasi net ir tokiomis rekomendacijomis, kaip paaiškinti vaikams, kodėl suaugusiesiems keiktis tokiu metu yra normalu, o įprastame gyvenime – netinkama. „Nes žmonės dabar keikiasi“, – pabrėžia rašytojas.

Ukrainiečiai tėvai atsipalaidavo ir dėl kitų auklėjimo smulkmenų. „Dėl šios situacijos jis turi žiūrėti daug daugiau animacinių filmų ir saldumynų valgo daug daugiau nei įprastai. Mums reikia kuo nors jį užimti – jis turi nekreipti per daug dėmesio į tai, kas vyksta“, – aiškina trimečio tėtis.

„Psichologai pataria šiuo metu būti švelnesniems su vaikais ir mylėti juos daug labiau nei įprastai“, – priduria jis.

Tačiau kalbant apie saugumą, tėvai turi būti griežti. A.Eine'o sūnus greitai suprato, kad, kai skamba sirenos, šeima turi bėgti ir slėptis. „Kai tik išgirstame sirenas arba gauname pranešimą, šaukiame: „Į slėptuvę!“ Kad ir ką sūnus darytų, jis tai palieka ir bėga. Vaikas supranta, kad situacija yra neeilinė. Mus net stebina, kaip gerai vaikai supranta būtinybę tinkamai elgtis.“

Dabartis – viskas, ką turi

Mokslininkė Hana paliko Kyjivą ir su dviem aštuonerių ir šešerių sūnumis išvyko į Lenkiją. Ištisas dienas jie namuose girdėjo sprogimus, drebėjo langai, o mama kažkaip savo vaikams turėjo pasakyti, kas vyksta. Jai buvo sunku rasti pusiausvyrą tarp tikrovės ir to, kiek gali atlaikyti vaiko protas.

„Tai buvo iššūkis man, kaip mamai, nes turėjau pasirinkti, kaip paaiškinti tiesą, bet kartu jų per daug neišgąsdinti, – sako moteris. – Taigi aš tiesiog sakiau jiems, kad esame puolami ir šiuo metu esame saugūs, bet kai pajusime, kad turime judėti, jie turi klausytis.“

Po kelių dienų apšaudymo Hana pajuto, jog nebenori, kad jos vaikai girdėtų bombų sprogimus, ir nusprendė palikti Ukrainą. „Tai buvo labai labai sunkus sprendimas“, – atvirauja ji.

Vaikai taip pat turėjo priimti sunkų sprendimą – jie galėjo pasiimti tik vieną savo žaislą. Vyresnėlis pasirinko žaislinį drakoną Bedantį iš serijos „Kaip prisijaukinti slibiną“, o jaunėlis – žaislinį automobilį transformerį, kuris virsta robotu. Jiems tai buvo didžiulis sprendimas, – sako Hana, – galbūt toks pat sunkus, kaip ir jai palikti savo šalį. „Manau, kad mes buvome toje pačioje emocinėje sprendimų priėmimo pozicijoje“, – supranta ji.

Šeimai prireikė 52 valandų, kad pasiektų Lenkiją. Buvęs Hanos vyras ją su sūnumis į kaimyninę šalį lydėjo automobiliu, bet vėliau turėjo pasukti atgal – likti kovoti Ukrainoje. Hanna sako, kad kelionė karo zonoje su dviem vaikais buvo varginanti, todėl ji supranta, kodėl daugelis jos draugų nusprendžia likti arčiau namų.

Dabar moters šeima saugi, bet berniukai užduoda daug klausimų apie savo senelius ir ypač apie Ukrainoje pasilikusį tėvą: „Širdį draskantys klausimai, nes jie manęs kasdien klausia, ar jis gyvas, ar dar turi rankas ir kojas. Jie bijo, kad gali būti labai sužalotas.“

Hana liepia savo sūnums pabandyti gyventi dabartimi. „Viskas, ką turime, yra tik dabar. Šiuo metu esame saugūs“, – kartoja ji.

Atmosferos nenuslėpsi

Kiek daug galima pasakyti savo vaikams, turi nuspręsti kiekvienas tėvas atskirai. Oksana pabėgo iš gimtojo Lvivo, dabar taip pat yra Lenkijoje. Jos šešerių metų dukra yra autistė ir nekenčia didelio triukšmo, todėl ją labai baugino oro antskrydžių sirenos. Mergaitė suprato, kad mama taip pat labai nervinosi, todėl Oksana jai pasakė tiesą apie tai, kas vyksta.

„Aiškinau, kad tai karas ir turime būti saugūs, o dabar dėl viso šito žuvo daug žmonių, – sako Oksana. – Manau, kad vaikams, sulaukusiems tam tikro amžiaus, svarbu suprasti, kad jie neklaidinami, nes jaučia blogą atmosferą.“

Tačiau Irynos sūnui vos dveji ir ji nusprendė jam per daug nepasakoti. Praleidę tris naktis slėptuvėje, jie paliko Irpiną, mažą miestą netoli Kyjivo, ir išvyko į Vakarų Ukrainą.

Ji pasakė savo sūnui, kad jie ketina apsistoti su draugais, nes jis per mažas suprasti, kad jiems gresia pavojus: „Aš jam nesakiau, kad tai karas. Nesu tikra, kad turiu tai daryti, kai jis toks mažas, nes manau, kad tai tik pablogintų situaciją.“

Rusijos kariuomenė artėja artėja prie Kyjivo, netrukus A.Eine’o šeimai gali tekti evakuotis, tačiau jis nežino kur. „Niekas nežino, kuri vieta yra saugiausia – taigi, tai yra lošimas“, – sako rašytojas.

Z užkratas

Kol Ukrainos vaikai kovoja su išlikimu ir traumomis, Kremliaus režimas bene pažeidžiamiausiais Rusijos vaikais naudojasi savo kruvinos propagandos tikslais. Šią savaitę centrinės Rusijos Kazanės mieste apie 60 sergančių vaikų ir ligoninės, kurioje jie gydosi, personalas šalia savo gydymo įstaigos pastato buvo nufotografuoti iš oro. Jie suformavo milžinišką Z raidę.

Rusijoje Z tapo šalies prezidento Vladimiro Putino surežisuotos invazijos į Ukrainą palaikymo simboliu. Juo dalijasi sportininkai, politikai, ši raidė puikuojasi ant automobilių, furgonų ir reklaminių stendų, taip pat autobusų stotelėse. Šį simbolį per prorusišką demonstraciją Belgrade naudojo ir serbai. Nuotraukomis plačiai dalijamasi socialiniuose tinkluose.

Tai tapo pokalbiu šioje virtualiojoje erdvėje, sako Londono universiteto koledžo Slavų ir Rytų Europos studijų mokyklos tarptautinės politikos dėstytoja Aglaya Snetkova: „Daugeliu atžvilgių tai parodo, kiek Rusija yra arba buvo globalaus pasaulio dalis.“

Nors ši raidė kirilicoje rašoma kitaip – ir atrodo kaip 3 – dauguma rusų atpažįsta lotyniškas raides. Emily Ferris, Karališkojo Jungtinių paslaugų instituto (RUSI) Rusijos ir Eurazijos mokslo bendradarbė, sako, kad Z yra galingas ir lengvai atpažįstamas simbolis.

„Dažnai naudojant propagandą paprasčiausi dalykai pagauna greičiausiai, – sako ji. – Tai atrodo gana bauginamai ir gana griežtai. Estetiniu požiūriu tai labai galingas simbolis.“

Prireikė mažiau nei dviejų savaičių, kad Z išplistų tarp V.Putino invaziją remiančių asmenų.

Įprastas ženklas

Buvo išplatintos kelios teorijos, ką iš tikrųjų reiškia Z simbolis. Pirmą kartą dėmesio socialiniuose tinkluose jis sulaukė, kai pakeliui į Ukrainą buvo pastebėti Z raide pažymėti Rusijos tankai.

Iš pradžių buvo manoma, kad Z iš tikrųjų yra skaičius 2, reiškiantis šių metų vasario 22-ąją. Tądien Rusija ratifikavo susitarimą dėl „draugystės, bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos“ su atsiskyrėliais Rytų Ukrainoje – Donecku ir Luhansku. Tačiau dabar manoma, kad šis simbolis yra tiesiog būdas Rusijos kariškiams identifikuoti savo pajėgas.

Praėjusią savaitę Kremliaus kontroliuojamo Pirmojo kanalo naujienų laidos žiūrovams paaiškinta, kad Z yra įprastas Rusijos karinės įrangos ženklas.

V.Putiną palaikanti ortodoksų krikščionių svetainė „Tsargrad“ skaitytojams sakė, kad šis paprastas žymėjimas, esą, padeda išvengti nesusipratimų, kad saviškiai nepultų vieni kitų.

Rusijos specialiųjų pajėgų veteranas Sergejus Kuvykinas Rusijos žurnalo „Life“ svetainei sakė, kad skirtingi simboliai reiškia skirtingus karinius dalinius: „Naudojami tokie simboliai – Z kvadrate, Z apskritime, Z su žvaigždute arba tiesiog Z atskirai.“ Jis sakė, kad ženklai padėjo užtikrinti, kad kariai, kurie galbūt nebendrauja su kitais bendražygiais, būtų ten, kur turėtų būti.

Rusijos karo lėktuvai skrenda per greitai, kad pamatytų išmargintas baltas žymes, sako JAV oro pajėgų pulkininkas leitenantas Tysonas Wetzelis, Atlanto tarybos vyresnysis oro pajėgų bendradarbis. Tačiau interviu tinklalapiui „Task and Purpose“ jis sutiko, kad Z yra konfliktų šalinimo priemonė, padedanti išvengti vadinamosios brolžudystės.

Daugiau simbolių

Z Rusijoje išplito ne tik dėl socialinių tinklų efekto, perspėja A.Snetkova iš UCL. „Tai taip pat pastūmėjo režimas“, – neabejoja ji.

Už šnipinėjimą iš JAV deportuota, vėliau politike tapusi Marija Butina pasidalijo vaizdo įrašu, kaip ant dalykinio švarko užrašyti Z“ skiriamąjį ženklą – „kad galėtum eiti į darbą ir visiems jį rodyti, nerėkiant apie jį“, aiškino M.Butina.

Tačiau A.Snetkova sako, kad vis dėlto simbolis neturėtų būti vertinamas kaip fašistinis. „Yra daug memų, paverčiančių Z į svastiką, bet tai daro žmonės, norintys pasipriešinti režimui“, – patikslina ji.

Atsiranda ir kitų simbolių. Pavyzdžiui, raidė V – taip pat lotyniška – pasirodo oficialios Rusijos gynybos departamento instagramo paskyros įrašuose kartu su Z vaizdais. Antraštėse parašyta: „Za PatsanoV“ (liet. vaikinams) ir „Sila V pravde“ (liet. jėga tiesoje).

Viena teorija teigia, kad dvi lotyniškos raidės gali reikšti „vostok“ (liet. rytus) ir „zapad“ (liet. vakarus). Tačiau socialinėje žiniasklaidoje taip pat buvo teigiama, kad Ukrainos kariuomenė mano, jog Z reiškia Rusijos Rytų pajėgas, o V – karinio jūrų laivyno pėstininkus.

„Atsiminkime svarbią taisyklę: vaikai stebi suaugusiųjų elgesį ir iš jų mokosi!“ – sako Vilniuje ir Kaune veikiančios ankstyvojo ugdymo mokyklos "Eureka" mokytoja Liutaura Alkimavičiūtė. Pedagogė pristato savo ir mokslininkų įžvalgas apie pozityvų vaikų auklėjimą ir pateikia keletą gerai visiems žinomų scenarijų.

Apsilankymas prekybos centre

Auginant ikimokyklinio amžiaus vaiką apsilankymas prekybos centre dažnai tampa dideliu išbandymu tiek tėveliams, tiek ir vaikui. Mažasis bėgioja, nori paliesti ir paimti viską, ką mato lentynose. Tėveliai atsisako pirkti tai, kas nebuvo planuota, ir dėl to vaikas ima verkti.

Kokios gali būti tokio vaiko elgesio priežastys? L.Alkimavičiūtė pastebi, kad vaiko nervų sistema, atsidūrus aplinkoje, kurioje itin daug dirgiklių (spalvos, garsai, šviesos ir kt.), yra perkraunama, jis nebežino, kaip atsikratyti įtampos. Į tokį vaiko elgesį nepatariama atsakyti tokiu pačiu pykčio priepuoliu. Vaikas dar nevaldo savo emocijų ir nesuvokia, kas su juo vyksta.

Psichologė, daugybės knygų autorė Isabelle Filliozat isterijos apimtą vaiką pataria apkabinti. Tvirtas apkabinimas leis jūsų vaikui pasijusti saugiam ir mylimam, nes būtent meilaus fizinio kontakto metu išsiskiria oksitocinas – vienas iš laimės hormonų.

I.Filliozat taip pat pataria duoti savo vaikui užduotį, kuri atitiktų jo gebėjimus. Pavyzdžiui, esant parduotuvės vaisių skyriuje, galima paprašyti mažojo į pirkinių krepšį įdėti kelis raudonus obuolius. Tokiu metu dirbs kaktinė ir asociacinės smegenų zonos. Prisiminkite, kai smegenys neturi darbo, jos pačios jo susiranda.

Kryptis: mokytoja L.Alkimavičiūtė ragina auginti vaikus vengiant įsakinėjimo ir paliekant apsisprendimo teisę.

„Ne ne ne“ arba „stop“ galia

L.Alkimavičiūtė siūlo prisiminti atvejį, kai pastarąjį kartą savo mažyliui sakėte „ne“.

„Galbūt jis bandė pasiekti besikraunantį mobilųjį telefoną ar kapstė gėlės vazoną? Žodis „ne“ jūsų vienų, dvejų ar trejų metų vaikui nedaug tereiškia. Ypač jei „ne“ sakomas besišypsant ir švelniu tonu, nes tai leidžia suprasti, kad nieko blogo nevyksta. Kitas kraštutinumas, kurio geriau vengti, tai „ne“ sušukimas stipriu, griežtu tonu. Tokiu atveju vaikas patiria baimę, jaučiasi blogas, tačiau vis tiek nesuvokia, kodėl jūs piktai žvelgiate, juk jis tik kapsto žemę, kuri tokia šalta, puri ir maloni liesti“, – atkreipia dėmesį L.Alkimavičiūtė.

Tėvų atsakas į vaiko elgesį ir emocijas yra vienas svarbiausių veiksnių, parodančių, koks vaikas bus užaugęs.

Dažnai kartojant žodį „ne“, ilgainiui vaikas ima jo nebegirdėti. Tad kaip sustabdyti vaiką nuo netinkamo elgesio? L.Alkimavičiūtė, remdamasi psichologės I.Filliozat įžvalgomis, siūlo išmokti tėveliams sakyti „stop“. I.Filliozat pastebi, kad, sakant „stop“, akys išsiplečia, tonas yra liepiamasis, o ne kaltinamasis. Sustabdžius vaiką, galima jo paprašyti trumpai, keliais žodžiais, paaiškinti, kodėl nevalia taip elgtis. Taip pat galima parodyti alternatyvą, kaip vaikas gali elgtis. Pavyzdžiui, ne tampyti katiną už uodegos, o švelniai jį paglostyti. Juk ir vaikui nepatiktų, jei jį kas nors tampytų už plaukų, nes jam skaudėtų.

„Vaikas tyrinėja jį supantį pasaulį, stengiasi patenkinti savo poreikius ir išbandyti jėgas, todėl visiškai natūralus jo noras viską pačiam paliesti, paimti, numesti“, – atkreipia dėmesį L.Alkimavičiūtė.

Priešgyniavimas ir įsakinėjimai

Dvejų metų vaikai ima priešintis tėvų nurodymams, nes pradeda suprasti, kad jie yra asmenybės ir gali priimti sprendimus.

Pavyzdžiui, ruošiantis vaikui į mokyklą, tėveliai mato, kad lauke lyja, šalta, ir prašo vaiko apsiauti tinkamą tokiam orui avalynę. Pasitaiko atvejų, kai vaikas ne iš karto sutinka rengtis vieną ar kitą drabužį, tad tėvai neretai pakelia toną. Kodėl kyla tokio tipo konfliktai? Psichologės I.Filliozat teigimu, vaikas bijo, kad, nepaliekant jam pasirinkimo laisvės, yra naikinamas jo savasis „aš“.

L.Alkimavičiūtė atkreipia dėmesį, kad, mažajam paklusus įsakymui apsiauti lietaus avalynę, vaiko smegenų kaktinė sritis nedirbs. Pageidaujant, kad vaikas nustotų ožiuotis, svarbu leisti jo smegenims dirbti, priimti sprendimus. Tokioje situacijoje vaiką galima mokyti asociacijų – kai lyja, aunamės guminius batus, kai sausa – sportinius batelius. Galima paprašyti vaiko atidaryti duris, pažiūrėti, koks oras, ir užduoti keletą klausimų: šalta? Lyja? Sausa? Ne? Taigi, ką aunamės, kai šlapia? Teisingo pasirinkimo atveju svarbu pagirti vaiką, atkreipti dėmesį į tai, koks jis protingas ir kaip puikiai geba spręsti pats!

Daktaro, mokslininko, knygų autoriaus Johno J.Medinos teigimu, tėvų atsakas į vaiko elgesį ir emocijas yra vienas svarbiausių veiksnių, parodančių, koks vaikas bus užaugęs.

„Tad, augindami vaiką, nurodykime jam teisingą kryptį, vengdami įsakinėjimo ir palikdami apsisprendimo teisę“, – atkreipia dėmesį L.Alkimavičiūtė.

Akivaizdžios tendencijos

Viena iš teigiamų tendencijų, kurią rodo kasmet banko atliekami jaunimo tyrimai, yra tai, kad taupyti jaunimas pradeda vis anksčiau – kone pusė Lietuvos jaunuolių taupyti įpranta dar vidurinėje mokykloje ar anksčiau. Ir jų gretos tik gausėja.

Tačiau finansinis raštingumas yra kur kas daugiau negu taupymas. Ši sąvoka apima žinių ir supratimo apie finansus, pasitikėjimo savimi, gebėjimų ir veiksmingų sprendimų visumą, padedančią priimti sau palankų ir tvarų finansinį sprendimą. Arba, jei visiškai paprastai, tai supratimas apie pinigų vertę ir protingas jų leidimas.

Kadangi ne visi vaikai turi vienodas sąlygas apie pinigus ir tvarų savo finansų valdymą sužinoti namuose, švietimo įstaigoms tenka pareiga pasirūpinti pagrindinių žinių lygiu. Vis dėlto geriausi mokytojai ir pirmas pavyzdys, kaip reikia elgtis su pinigais, vaikams yra tėvai.

Nebijokite kalbėti

Kada ir kaip vaikus supažindinti su pinigais ir ugdyti jų asmeninių finansų valdymo įgūdžius, kiekvienas sprendžia individualiai. Auksinė taisyklė čia – pinigai šeimoje neturėtų būti tabu, o vaikai turi suprasti, kam pinigai reikalingi ir kaip tinkamai su jais elgtis.

Pirmoji pažintis su pinigais galėtų įvykti vaikams esant dar ikimokyklinio amžiaus, kad ir žaidimo forma. Pavyzdžiui, vaikui pradedant pažinti skaičius ir mokantis juos sudėti, pinigus – centus ar žaislinius popierinius pinigus – galima naudoti kaip vieną iš edukacinių priemonių.

Nebijokite su vaikais kalbėti apie pinigus: apsipirkdami parduotuvėje ar būdami namuose supažindinkite su kainomis, aptarkite, kiek kainuoja maisto produktai, kasdien naudojami daiktai, žaislai. Kad padėtumėte vaikams suprasti santykinį pinigų dydį, pasiūlykite kainas palyginti.

Su vyresniais galima aptarti ir kitas pragyvenimo išlaidas, pavyzdžiui, kiek kainuoja įvairios paslaugos, būsto paskola, būreliai ar kiek šeima išleis atostogoms. O jei mėgstate stalo žaidimus, puikiai tiks ir "Monopolis" ar panašus žaidimas.

Vaiko "atlyginimas"

Vis dėlto geriausias mokytojas yra praktika, o jos vaikai gaus turėdami reguliarių pajamų – kišenpinigių. Kada, kokiu dažnumu ir kiek pinigų duoti vaikams, patarimų yra įvairių. Tai priklauso ir nuo šeimos finansinės padėties.

Pirmųjų savo pinigų vaikas gali gauti vos pramokęs skaičiuoti. Žinoma, tai neturėtų būti didelė suma. Pavyzdžiui, ją galite susieti su vaiko amžiumi: per savaitę vaikas gauna perpus tiek eurų, kiek jam metų.

Lietuvoje savo asmeninę sąskaitą ir su ja susietą mokėjimo kortelę gali turėti vaikai nuo septynerių metų, ir ši paslauga tampa vis populiaresnė.

Šias lėšas iš pradžių galite duoti grynaisiais pinigais, o ūgtelėjusiam vaikui turėtų patikti pinigus gauti į kortelės sąskaitą. Skaičiuoti gal ir neteks tiek daug, bet mokydamiesi naudotis nauja atsiskaitymo priemone jie jausis labiau suaugę – jei tėtis ir mama parduotuvėje moka kortele, vaikas norės daryti tą patį.

Nepamirškite su vaikais kalbėti apie taupomus pinigus, kiek jų jau turi, ką norėtų nusipirkti, kiek iki norimo pirkinio dar trūksta. Taip pat atminkite, kad vaikai jus stebi ir iš jūsų mokosi, todėl svarbu rodyti gerą pavyzdį. Gal ir jums praverstų taupyti naujam telefonui, televizoriui ar kitam brangesniam pirkiniui kartu su vaiku?

Padėti, bet ne nurodinėti

Vaizdas parduotuvėje, kai prekystalio nesiekiantis vaikas tiesia banko kortelę ar atsiskaito telefonu bekontakčiu būdu, jau nestebina – Lietuvoje savo asmeninę sąskaitą ir su ja susietą mokėjimo kortelę gali turėti vaikai nuo septynerių metų ir ši paslauga tampa vis populiaresnė. Be to, korteles priima vis daugiau mokyklų, taigi jos tampa įprasta priemone susimokėti už pietus, o tai suteikia daugiau patogumo ne tik vaikams, bet ir tėvams.

Interneto bankas ar mobilioji programėlė yra puiki praktinė priemonė mokant vaikus finansinio raštingumo, o galėdami atsiskaityti kortele vaikai gali patys savarankiškai tvarkyti turimas lėšas, pavyzdžiui, vos atsiskaitę pasitikrinti sąskaitos likutį, įvertinti, kam ir kiek pinigų jau išleido tą mėnesį. Taip pat mažėja rizika pamesti pinigus ar pamiršti atsiimti grąžą, o tėvai gali bet kada pervesti kišenpinigių greitai ir nemokamai.

Dar vienas interneto banko ar mobiliosios programėlės pranašumas yra operacijų išrašai. Su vaiku sutarę, kokią dalį pajamų jis planuoja išleisti kasdienėms reikmėms, o kokią – taupyti, praėjus mėnesiui ar kitam sutartam laikui galite kartu paanalizuoti, kaip pavyko susitarimo laikytis, kokios išlaidos buvo nebūtinos ir kiek būtų pavykę sutaupyti jų nepatyrus.

Tačiau vaiko asmeninių lėšų analizė turėtų vykti tik jam sutinkant, reikėtų pasistengti vengti vertinimų ir juo labiau priekaištų dėl vaiko išlaidų. Kišenpinigiai vaikus moko pačius planuoti savo santaupas ir išlaidas, todėl tėvai turėtų rodyti pasitikėjimą ir leisti jam su savo pinigais elgtis taip, kaip jam norisi. Ir leisti klysti, nes tik patys priimdami sprendimus ir patirdami jų padarinius vaikai mokysis tvarkyti savo finansus ir juos planuoti. Neiškentę ir nusipirkę saldumynų ar žaidimų, kitąkart jie supras, kad taip tik patys prailgino laiką, per kurį teks taupyti norimam telefonui ar kitam svarbesniam pirkiniui.

– Ar yra namų, kuriose vaikai gražiai ir taikiai sugyvena?

– Pykčiai, ašaros, peštynės tarp brolių ir seserų ne visose šeimose – kasdienybė, yra namų, kur vaikai sugyvena taikiai. Kiekviena šeima savita: turi savo taisykles, tradicijas, vertybes, bendravimo ypatumus – nuo to labai priklauso vaikų elgesys. Jie mato, kaip tarpusavyje bendrauja suaugusieji: kaip jie sutaria, sprendžia ginčus, kaip reaguoja esant konkrečioms situacijoms, ir dažnai, susidarius panašioms aplinkybėms, savo elgesiu pamėgdžioja tėvus. Didelę įtaka turi ir šeimos narių santykis: ar jie artimi vieni kitiems, atviri, nuoširdūs, geranoriški, mėgsta bendrauti ir linkę greitai atleisti, ar užsisklendę savyje, kiekvienas saugo savo privatumą, santūriai reiškia jausmus.

– Kokios priežastys lemia nesutarimus tarp vaikų?

– Priežasčių ne viena. Nesutarimams didelę įtaką daro amžiaus skirtumas: kuo jis mažesnis, tuo daugiau nesutarimų. Jei tarp vaikų amžiaus skirtumas dešimt ir daugiau metų, vyresnysis vaikas su jaunėliu gali turėti ne tiek jau ir daug bendrumų – jų pomėgiai, daiktai, vertybės, bendravimas su tėvais skiriasi. Pametinukų ar vaikų, tarp kurių amžiaus skirtumas dveji–ketveri metai, poreikiai labai panašūs. Natūralu, kad tėvai skirs daugiau dėmesio, energijos, laiko mažyliui – juk jis dar nesugeba, neišmano, kaip tinkamai pasirūpinti savimi. Tačiau kiek vyresnis jo brolis ar sesė to nesuvokia ir visais įmanomais būdais siekia taip pat pelnyti mamos ar tėčio dėmesį – stengiasi pasirodyti geresnis, šaunesnis. Taip savaime, be tėvų kišimosi tarp vaikų atsiranda konkurencija. Tai viena pagrindinių augančių vaikų nesutarimų priežasčių.

Gana dažnai tarp sesių ir brolių kyla aistringi ginčai dėl daiktų, žaislų. Mažyliai – aršūs savininkai, dėl paimtos mašinos, lėlės impulsyvesni gali pulti net muštis. Tokio amžiaus vaikų norai ima viršų – "noriu saldainio ir imu!"

Brolių ir seserų tarpusavio santykius lemia ir kiekvieno jų asmeninis temperamentas. Vaikai, kaip ir visi žmonės, labai skirtingi – gebėjimą tarpusavyje susitarti lemia nuotaikos, požiūris ir lankstumas susidarius įvairioms situacijoms. Vieni jų linkę nusileisti, paklusti, yra lėtesni, svajokliai, nedrąsūs, kiti nestokoja energijos, prisigalvoja įvairiausių dalykų, jiems svarbu vadovauti, pelnyti dėmesį. Jei abu mažyliai iš prigimties nėra aikštingi ar vienas lėtesnis, o kitas aktyvesnis, jie sutars neblogai, tačiau jei abu veršis dominuoti – ramybės nelauk.

Puiku, jei kiekvienas vaikų namuose turi atskirą kampą, idealu – savo kambarį. Atstumas suteikia privatumo: esant kritinėms situacijoms vaikas visada turi kur atsitraukti, gali pabūti vienas, susikurti sau patinkantį pasaulį ir jame veikti, galbūt net išsiverkti, nurimti.

Lemtingi seserų ir brolių bendravime yra ir neadekvatūs suaugusiųjų sprendimai sprendžiant įsiplieskusius vaikų konfliktus – tėvai dažnai linkę moralizuoti, ieškoti kaltųjų, o toks elgesys nėra gerai. Adekvatus sprendimas – stengtis suprasti, kas konkrečiai nutiko, ir padėti vaikams rasti konstruktyvius situacijos sprendimo būdus.

Konkurenciją tarp vaikų gali paskatinti, iš pažiūros, visai nekalti mamos žodžiai-pastebėjimas: "Brolis suvalgė visą košę, o tu tik pusę."

– Kokio amžiaus mažylių nesutarimai aršiausi?

– Konkretų amžiaus tarpsnį išskirti sunku. Tai priklauso ne tik nuo jau išvardytų priežasčių, temperamento: vaikų nervų sistema dar nėra išsivysčiusi, ji ribota, tad jiems gali būti nelengva suvaldyti savo elgesį ir jausmus, nuoširdžiai suprasti ir priimti kito žmogaus emocinius išgyvenimus.

Verta pastebėti, kad sudėtingiausios situacijos susiklosto tarp seserų ir brolių, kurie vienas kitam yra svarbūs, labai prisirišę – vienas be kito ilgai išbūti negali, o jei vaikai nėra itin artimi, vienas nuo kito emociškai atsiriboję – pyksis retai.

– Konkurencija – svarbiausia nesutarimų tarp brolių ir seserų priežastis...

– Kiekvienas vaikas nori jaustis išskirtinis savo tėvams – būti svarbus jų gyvenime, nori būti apkabintas, išklausytas, mylimas. Pyktis, priešiškumas broliui ar seseriai dažnai reiškia, kad vaikas bijo likti nepastebėtas, nesvarbus. Vaikai kovoja dėl savo statuso šeimoje, tėvų pripažinimo: kuris – geras, o kuris – blogas?

Sunkesnė situacija susiklosto, kai vaikai domisi ta pačia veikla, pavyzdžiui, tobulina įgūdžius futbolo sporte: šiuo atveju dviem nugalėtojams tuose pačiuose namuose gali būti nelengva – geriausio futbolininko vieta šeimoje tik viena!

Konkurenciją tarp vaikų gali paskatinti, iš pažiūros, visai nekalti mamos žodžiai-pastebėjimas: "Brolis suvalgė visą košę, o tu tik pusę." Jie vaikų ausyse skamba it vertinimas: tu – geras, o tu – blogas, stiprina antro vaiko pyktį pirmo atžvilgiu.

– Minėjote, kad tėvų reakcija į seserų ir brolių ginčus, nesutarimus dažnai yra neadekvati. Kaip suaugusieji turėtų reaguoti į vaikų konfliktus: aiškintis santykius, kas kaltas, kurį jų nubausti ir ar apskritai bausti?

– Įsikišdami į konfliktą mama ar tėtis dažnai rizikuoja priimti vieno arba kito vaiko poziciją, tuomet vienas lieka kaltas, o kitas – auka. Tokia situacija tik skatina tolesnius tarpusavio nesutarimus. Kol konfliktas nekelia rizikos vaikų sveikatai ir gyvybei, labiau primena dar kontroliuojamą ginčą, į jį kištis tėvams nereikėtų, bet jei tik kuris jų pakėlė ranką prieš kitą, situaciją reikia imti į savo rankas – vaikai turi aiškiai suprasti, kad namuose nei fizinis, nei emocinis smurtas nėra toleruotinas.

Įprastai tėvai puola moralizuoti – aiškinti mažiesiems, kaip jie negražiai elgiasi ir kokią daro gėdą, tačiau konfliktą reikėtų spręsti dalykiškai – kiekvienas vaikų turi papasakoti, kas nutiko. Natūralu, kad tiek vienas, tiek kitas vaikas tą pačią situaciją nupasakos skirtingai. Tėvams geriau net nebandyti ieškoti tiesos – skatinkite vaikus pačius rasti išeitį iš situacijos: paprašykite, kad mažieji patys pasiūlytų konflikto sprendimo būdą, neskubinkite, palikite juos pagalvoti. Pamatai jau padėti: vaikai gavo laiką nurimti ir patys nutars, ką toliau daryti: žaisti kartu ar kiekvienam eiti į savo kampą.

Jei mažųjų emocijos tik stiprėja, vaikus atskirkite ir duokite laiko jiems nurimti, jei reikia, būkite šalia, bet į konflikto sprendimą nesivelkite, nepalaikykite nė vieno iš jų. Kol abu visiškai nenurimo, nepradėkite aiškintis situacijos – nėra prasmės, nes stiprių emocijų apimtas vaikas neklausys, ką jam sakote. Aiškinti, kas ir dėl ko nutiko, vaikai turėtų ramiai ir paeiliui – tai svarbiausia socialinių santykių taisyklė, kurią privalo išlavinti tėvai namuose.

– Didžiausios tėvų klaidos, kurias jie daro auklėdami vaikus?

– Ne klaidos, tinkamesnis terminas – žmogiškos reakcijos, kurios turi įtakos vaiko raidai ir socialiniams santykiams. Kaip jau minėjau, tai brolio ir sesers lyginimas – jis skatina pavydą, priešiškumą ir konkurenciją, situacijos kaltininko ieškojimas didina nesantaiką tarp vaikų. Besipešantiems vaikams dažnai nėra labai svarbu, kuris laimės ar kurio bus teisybė, o štai faktas, kad užstosite vieną arba kitą, tikrai neliks nepastebėtas. Vaikai dažnai ieško užtarėjų – bėga pas mamą, prisiglaudžia prie tėčio, neretai anūkus puola ginti juos mylintys seneliai – kiekvienas jų turi savą numylėtinį. Atbėgusį pasiskųsti mažylį visuomet reikia atidžiai išklausyti, ignoruoti nevalia, o štai palaikyti nederėtų – tokia suaugusiųjų pozicija tik dar labai sukiršins vaikus. Jei tėvams svarbu ugdyti brolių ir seserų bendrumo jausmą, jie turėtų pasiteirauti: "O kaip tu prisidėjai, už ką esi atsakingas, kad taip nutiko?"

Moralizavimas taip pat nėra labai vertinga reakcija: neišsiaiškinę, nesupratę, kas nutiko, dėl ko visas šis šurmulys kilo, suaugusieji paprastai pirma puola juos gėdinti ir mokyti – taip demonstruoja savo nusivylimą vaikais ar vaiku. Bet gal šios situacijos priežastis labai paprasta: kažkas blogai, gal jų poreikiai nepatenkinti? Tėvai turėtų įsiklausyti į vaiko jausmus ir jokiu būdu jo neguosti sakydami "tu vyresnis, nusileis" arba "pakentėk, viskas praeis". Tokia reakcija tampa vaikų lyginimu, t.y. vėlgi skatina jų tarpusavio konkurenciją.

Suaugusieji linkę akcentuoti nesutarimus tarp brolių ir seserų, sureikšminti tai, ką mato bloga. Bet kasdieniuose vaikų santykiuose apstu ir daug gražių dalykų, mielų akimirkų! Kodėl gi jų nepastebite? Praeidami pro šalį pasidžiaukite: "Kaip draugiškai žaidžiate – matyti, kad jums gera kartu", "Šaunuoliai, jums pavyko susitarti!" Kuo dažniau pozityvių žodžių girdės mažieji, tuo elgsis ir bendraus gražiau.

Kažin ar verta vaikus tikinti, kad juos, ypač jei mažųjų ne du, o daugiau, mylite vienodai – ar tikrai tai įmanoma? Protingiau būtų kiekvienam jų pasakyti, už ką jį mylite: vieną – už linksmą būdą, kitą – už nuoširdumą, trečia – už mandagumą... Išgryninus šiuos dalykus tiek patys tėvai, tiek vaikai jausis geriau, tvirčiau.

– Daugelio pedagogų manymu, nesutarimai vaikams – ideali laboratorija, kurioje išbandoma, kaip gintis, kovoti už savo teises, ieškoti kompromisų ir susitarti.

– Šeima vaikams – vieta, kurioje augdami jie mokosi savikontrolės ir bendradarbiavimo, pykčio ir pavydo valdymo, pagarbos kitų privatumui. Tai, kad jie ginčijasi, nesutaria, nėra blogas ir netoleruotinas elgesys – taip jie mokosi gyventi.

– Ar konfliktiški santykiai vaikystėje turi įtakos tolesniam seserų ir brolių gyvenimui?

– Viskas labai priklauso nuo to, ko vaikas išmoksta iš įvairių situacijų, patirtų su broliu ar seserimi, kokie jausmai lieka, kokie įsitikinimai įsitvirtina. Jei tėvai palaikys abu vaikus ir šie augs vienas kitam artimi, draugaus, jaus meilę, tai vaikystėje buvusi konkurencija, konfliktai vėliau jų gyvenime neigiamos įtakos neturės. Tačiau jei vienas iš vaikų bus nuolat žeminamas, natūralu, kad nuoskaudas, nusivylimą pamiršti jam bus sunku. Sulaukus vyresnio amžiaus šie neigiami išgyvenimai atsilieps tiek tolimesniems tarpusavio santykiams su broliu ar seserimi, tiek su kitais žmonėmis.

Mokslininkų tyrimai: pagrindinė vaikų pykčių priežastis – žaislai

• Ilinojaus (JAV) universiteto mokslininkai pabandė priversti brolius ir seseris geriau elgtis vieni su kitais. Tyrimais nustatyta, kad 3–7 metų vaikai pykstasi vidutiniškai 3,5 karto per valandą ir tik vienas iš aštuonių konfliktų baigiasi abipusiu susitarimu. Likusiais atvejais broliai ir seserys tiesiog išsiskiria, dažniausia po to, kai vyresnysis patenkina savo savimeilę ar interesus.

• Britų ir amerikiečių mokslininkai nustatė pagrindines brolių ir seserų pykimosi priežastis: prisirišimas prie tėvų buvo paskutinėje vietoje, o pati dažniausia vaikiškų pykčių ir ginčų priežastis – žaislai. Beveik 80 proc. vyresnių ir 75 proc. jaunesnių vaikų nurodė, kad jų pykčio priežastis buvo dalijimasis arba kova dėl vienam iš vaikų priklausančio daikto. Net 39 proc. vaikų nurodė, kad jų peštynės buvo tiesiog peštynės.

• JAV mokslininkai teigia, kad galima numatyti, kokie bus santykiai tarp vaikų dar iki naujojo šeimos nario gimimo. Pagrindinis veiksnys – vyresnio vaiko bendravimas su savo geriausiu draugu: jei šie santykiai gražūs, darnūs, tai vyresnėlis gebės šauniai sutarti ir su savo broliais ar seserimis. Tyrimai rodo, kad vyresni vaikai mokosi bendrauti žaisdami su draugais, o paskui savo įgūdžius perduoda broliams ir seserims.

Ar tikrai? Norėdama atsakyti į šį klausimą sugrįžtu mintimis į savo vaikystę ir, tarsi kokia praeities prisiminimuose užstrigusi pensininkė, pradedu dūmoti tema: „ o mūsų laikais buvo taip ir anaip....“

Taigi – „mūsų laikais“ tikrai daug kas buvo kitaip. Visų pirma tai, kad daug ko nebuvo. Nebuvo išmaniųjų telefonų ir WiFi ryšio. Parduotuvėse nebuvo majonezo, žirnelių, ananasų.

Ir dar nebuvo tokios 21 amžiaus „inovacijos“, kaip įvairūs „socialiniai cerberiai“ – tai yra įvairios ir įvairias teises ginančios kontoros, MeToo judėjimai ar ugdymo įstaigų etatus užpildę ir perpildę socialiniai pedagogai bei psichologai.

Jolantos Blažytės asmeninio arch. nuotr.

Todėl „mūsų laikais“ moterys vyrų seksualinį priekabiavimą patirdavo jau mokyklos suole nuo pat pirmos klasės. Priekabiavimas pasireikšdavo tuo, kad berniukai tampydavo mergaites už kasų ar kilnodavo joms sijonus. Pasiskųsti „mūsų laikais“ nebūdavo kam (kaip minėjau nebuvo nei socialinių pedagogų, nei MeToo judėjimo), todėl mergaitės pačios galvodavo, kaip duoti atkirtį „priekabiautojams“. O galimybių šiai „misijai“ buvo tikrai daug. Pavyzdžiui, galima buvo „priekabiautojui“ už apykaklės įmesti ledinį varveklį, į kuprinę pripilti rašalo ar į kotletą įfarširuoti slieką. Asmeniškai man tos kovos ilgainiui nusibodo, todėl be pašalinės pagalbos supratau, kad su tais „priekabiautojais“ kur kas naudingiau yra ne kovoti, o tiesiog užmegzti diplomatinius santykius. Pavyzdžiui, duoti jiems nusirašyti „matiekos“ kontrolinį mainais už tai, kad anie man padovanos „Pink Floyd“ įrašą ar nusives į kiną. Tokiu būdu išmokau būti bet kokių santykių kūrėja, o ne auka.

Tuo tarpu „šiais laikais“ kone kiekvienas merginų ar moterų timptelėjimas už sijonų tesibaigia didžiausiais viešais skandalais ir naujais ES projektų rašymais.

„Mūsų laikais“ merginos galėdavo netrukdomai tarpusavyje pyktis ir taikytis gal po 10 kartų per dieną ir jokie socialiniai cerberiai nekišdavo nosies į šiuos procesus. Ir tik todėl jau mokykloje turėjau puikią galimybę savo kailiu patirti, kas yra tas moteriškas solidarumas, o kas yra moteriška konkurencija.

Dabar gi gausybė mokyklose sutūpusių socialinių pedagogų, ieškodami sau veiklos, būtinai įsivelia į paauglių tarpusavio „tūsus“ ir su savo moralais apie tai, kas, jų asmenine nuomone, yra gražu, o kas negražu, priverda dar daugiau košės, nei jos galėtų išsrėbti su gyvenimo realybe susipažįstantys paaugliai.

„Mūsų laikais“ vienintelis „socialinių cerberių“ taikinys tebuvo agresyviai besielgiantys mokiniai, kurie buvo išsiunčiami mokytis į specialias mokyklas. Ten „cerberiai“ su chuliganais ir aiškindavosi savo santykius, netrukdydami mokyklų bendruomenėms būti ugdymo, bet ne perauklėjimo įstaigomis.

Dabar gi kiekvienas suįžūlėjęs chuliganas turi visas galimybes pastatyti visą mokyklos bendruomenę ant ausų ir paversti ją jo „socialinės integracijos“ procesą aptarnaujančiu personalu. Kaip gerai, kad „mūsų laikais“ savo mokykloje nemačiau tokių pavyzdžių, priešingu atveju bučiau įtikėjusi, kad parazitavimas gyvenime suteikia daugiau galių, nei pastangos mokytis ir siekti rezultatų.

Ar buvo „mūsų laikais“ patyčios, deja, pati negaliu atsakyti. Tiesiog neprisimenu. O prisimenu tik tiek, kad, pavyzdžiui, kiekvieną pavasarį vis kas nors mane pavadindavo „ryža“, nes kaip tik tuo metu ant nosies išlįsdavo „saulės“ strazdanėlės. Bet, kadangi, tuo metu nebuvo jokių rašytinių instrukcijų, kaip atpažinti patyčias, tai ir toliau ramiai sau vaikščiodavau aukštai užrietusi savo strazdanotą nosį, užsiimdama kur kas įdomesniais reikalais, nei savo teisių ieškojimas.

Tuo tarpu šiais laikais, būdama socialiai atsakinga pilietė, turbūt tiesiog privalėčiau parašyti kokį nors ES finansuojamą projektą, skirtą kovai už visų strazdanosių teises.

Mūsų laikais nebuvo ir lytinio švietimo pamokų, todėl visi žinojome tik vieną su lytiškumu susijusį dalyką: kad vyras yra vyras, o moteris yra moteris. Ir dar žinojome, kad vyras yra stiprioji lytis, todėl jis visada privalo saugoti savo moterį ir ginti ją nuo visokiausių pavojų. Šių žinių užteko, kad savo gyvenimo vyru pasirinkčiau tą, kuris visada, be jokių instrukcijų ir ES projektų, buvo pasiruošęs bet kuriam galimam mano skriaudėjui „užvažiuoti į liūlį“. Jei ne fiziškai, tai bent morališkai.

Ar tikrai tokiomis šiltnamio sąlygomis auginama jaunoji karta padovanos mums lyderius, kurie prisiims atsakomybę ir už savo gyvenimus ir už mūsų valstybę?

„Šiais laikais“ – viskas paprasčiau: jei moteris vyrui pasipasakoja apie kokį nors skriaudėją, tai vyras, net nepakeldamas savo pilvo nuo sofos, gali tiesiog pasiūlyti moteriai internete pasiieškoti kokios nors jos teises ginančios kontoros. Nesvarbu, kad tos kontoros dažniausiai užsiima ne realiu moterų gynimu, bet tik savo reklama ir projektų rašymu.

„Mūsų laikais“ nebuvo jokių perdėtų kovų už vyrų ir moterų vienodumą, todėl tėvynės gynyba, kaip ir karas smėlio dėžėse, buvo išskirtinis vyrų užsiėmimas. Todėl moterys žinojo, kas yra moteriškumas, o vyrai žinojo, kas yra vyriškumas.

Dabar gi, kaip ne keista, ne vyrai, o aukštuose politiniuose postuose esančios moterys siūlo visoms Lietuvos moterims privalomąją karinę tarnybą. Čia tai jau visai nesusigaudau logikoje. Pasirodo, Lietuvos moterys be MeToo pagalbos niekaip negali apsiginti nuo jų sijoną timptelėjusio „priekabiautojo“, bet be problemų gali apginti tėvynę nuo agresyvaus priešo ar net vadovauti prieštankinės gynybos batalionui.

Tikrai nenorėčiau grįžti į tuos „mūsų laikus“, kai parduotuvėse nebuvo majonezo.

Bet iš kitos pusės, turiu už ką ir padėkoti tiems „mūsų laikams“. Ir būtent už tai, kad tuo metu nebuvo tiek „socialinių cerberių“, kurie išsirikiavę prie mano mokyklos suolo ar namų durų saugotų mane nuo bet kokio šaltesnio vėjelio. Ir tik „laisvės nuo socialinių cerberių“ dėka aš turėjau galimybę patirti ir pajausti visas gyvenimo spalvas bei skonį ir tapti tokia, kokia esu dabar. Pirmiausia –žinanti, kas yra atsakomybė už savo gyvenimo pasirinkimus. Ir dar žinanti, kad reikia tiesiog išmokti gyventi tame pačiame pasaulyje, kuriame gyvena ir „kitokie“ žmonės. Galbūt man nemalonūs ar nesielgiantys taip, kaip aš norėčiau, kad jie elgtųsi. Ir dar...

Ai, neberašysiu, nes ir taip post‘as gavosi gana „fariziejiškas“. Bet tik todėl, kad tai tebuvo vienintelė mano surasta galimybė pasigilinti į klausimą: „ar tikrai tokiomis šiltnamio sąlygomis auginama jaunoji karta padovanos mums lyderius, kurie prisiims atsakomybę ir už savo gyvenimus ir už mūsų valstybę?“