Turininga pažintis

A. Weigel užsiminė, kad jos ir „Auros“ su Birute Letukaite priešakyje bendradarbiavimas prasidėjo daugiau kaip prieš dešimtmetį. Pažintis užsimezgė ruošiantis Kauno tekstilės bienalei. „Viena programų buvo jungtis su choreografais. Bienalai vadovavusi Virginija Vitkienė supažindino su Birute. Susikooperavom“, – pasakojo menininkė, pridūrusi, kad skirtingų meno rūšių apjungimas jai visuomet labai patiko.

„Vienas žmogus nėra pajėgus įsigilinti į visas sritis. Aš esu vaizduojamojo meno atstovė, bet yra ir muzika, šokis. Tokia kooperacija man visada labai patikdavo, buvo labai priimtina. Tai buvo mano svajonė. Kūriau interaktyvias instaliacijas, į kurias galima kviesti ir kitus menininkus ar, pavyzdžiui, organizuoti skaitymus, toje erdvėje dainuoti“, – dėstė kūrėja.

Jau pirmasis susitikimas su B. Letukaite ją labai nudžiugino. Bendradarbiavimas tęsiasi iki šiol.

Ir laukimas, ir džiaugsmas

Pastarojo bendro projekto-performanso „Visa, ko mums reikia, yra meilė“ rezultato A. Weigel nematė iki pat renginio.

„Repeticiją mačiau tik nuotraukose. Birutė buvo labai susidomėjusi. Kai pirmą kartą platinau savo rožių instaliacijos nuotraukas, tai buvo per COVID-19 pandemiją, Birutė iš karto reagavo. Jai labai patiko, po to užsiminė, kad reikėtų bendrą projektą kurti. Dalinę kooperaciją dar buvau susiorganizavusi ir su kitais menininkais. Birutė laukė šios instaliacijos Lietuvoje. Aš laukiau Birutės su „Aura“, kad sujungtume savo idėjas. Reikėjo sulaukti ir tinkamos erdvės, nes ne visose įmanoma išeksponuoti šias rožes. Labai svarbu raudonos lubos. Šioje erdvėje jos yra specialios pakabintos“, – į detales leidosi A. Weigel.

„Birutė idėją labai gražiai priėmė ir toliau puoselėja, mąsto kaip ją perteikti šokyje. Jai buvau tik papasakojusi. Instaliacija – iš rožių. Vienos – žydi, yra iš laikraščio, viens dažytos pilkai, kitos tamsiau, kai kurios leipsta, krenta, vysta. Viršuje kiekviena turi savo atitikmenį – raudoną žiedą. Net ir ta, kuri prie žemės prilipus, ir ji turi savo raudoną žiedą. Tai simbolizuoja, kad būna visokių atvejų, kai nukrentame savo gyvenimuose iki tokio žemo taško… Bet pakėlę akis, šiuo atveju, į dangų, matome raudoną rožę, kad visada gyvenime yra išeitis, tik reikia ieškoti dangaus, dieviškumo, pažvelgti į savo vidų, mylėti save, mylėti kitą“, – aiškino menininkė, neslėpusi, kad performanso pati labai laukia.

Kūriau interaktyvias instaliacijas, į kurias galima kviesti ir kitus menininkus ar, pavyzdžiui, organizuoti skaitymus, toje erdvėje dainuoti.

„Man tai irgi yra laukimas, ką ji sugalvojo, kaip interpretavo idėją. Ir laukimas, ir džiaugsmas. Su kiekvienu kito žmogaus, menininko įsijungimu atsiranda dar daugiau aiškumo, spalvų, minties“, – prieš renginį kalbėjo autorė. 

Nuskambėjus paskutiniams performanso akordams ir prapliupus žiūrovų ovacijoms A. Wiegel ir B. Letukaitės ir sumanymą nuostabiai įgyvendinusių „Auros“ šokėjų veidus puošė šypsenos. Bendras projektas vėl pavyko su kaupu.

„Pas ją yra tiek idėjų, kad klapanus atveria ir man", – apie performanso bendraautorės kūrybingumą ir įkvėpimo galias po renginio sakė B. Letukaitė.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Kūrinių laikinumas

Parodoje – A. Weigel kūryba, apimanti platų temų spektrą: nuo informacijos, atminties, ekologijos klausimų iki atskiro žmogaus vidinio nerimo, kai tyloje savęs paklausiama: „ar esu, kas esu“?

Kūrėja ragina visus rasti laiko pamąstyti, savęs paklausti, kas mes esame, kad svarbiausių aspektų ir poreikių neužgožtų kasdienybės srautas, kad atsirastų skaidrumo ir aiškumo.

„Esu labai dėkinga parodos kuratorei prof. dr. Rasai Žukienei, parodos architektui Linui Tuleikiui, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovei Rebekai Bruder ir visiems kitiems padėjusiems ir prisidėjusiems“, – dėkojo menininkė.

A. Weigel į pasaulį reflektuoja dirbdama su pačios sukurtomis medžiagomis, eksperimentuoja su popieriumi, plastiku, silikonu, kava, prieskoniais, klijais. Ieškojimuose ji yra atradusi tokių paviršiaus formavimo būdų, kaip unikali „karštų klijų“ technika, „laikraštiniai siūlai“, iš spaudos popieriaus formuojamos didžiulės skulptūriškos formos. Visa tai kartu atspindi ir ypatingą mūsų bei būties trapumą.

Ji ne tik nesiekia savo kūrinių ilgaamžiškumo, bet kai kurie šios parodos kūriniai bus sunaikinti jai vos pasibaigus. Šios parodos dalis – ir buvusių instaliacijų pelenai. Tuo pačiu taip įprasminamas šiuolaikinio pasaulio troškimas gėrio ir grožio, nors nuolat kažką naikiname.

Dėl savo laikinumo nemažai kūrinių neišliko, bet šiai parodai kai kurie buvo atkurti. „Pavyzdžiui, pirmasis darbas po studijų baigimo – siuvimo mašina iš folijos ir šokolado. Jis klijuotas. Šiuo darbu pradėjau savo meninę karjerą. Su juo tarsi grįžau į pradžią. Pačiai buvo labai įdomi kelionė, pasitikrinimas, kaip dabar matau šį kūrinį, kaip techniškai jį galiu įgyvendinti. Specialiai šiai parodai atkurti ir dar keli darbai“, – sakė autorė, meninį išsilavinimą įgijusi Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute, ir jame dėstytojavusi, daugiau kaip du dešimtmečius gyvenanti Berlyne, tačiau kūrybą pristato ir Lietuvoje. Menininkė už savo kūrybą yra pelniusi nemažai apdovanojimų.

Kauno šokio teatras „Aura“ – pirmasis šiuolaikinio šokio teatras Lietuvoje, istoriją skaičiuojantis nuo 1980-aisiais metais B. Letukaitės įkurtos modernaus šokio studijos. B. Letukaitė už savo kūrybą apdovanota dviem „Auksiniais scenos kryžiais“.

Paroda „Ar esu, kas esu?“ veiks iki balandžio 28 d.

Šokio spektaklio „Sodas 4.12“ premjera įvyko festivalio „Japonijos dienos Kaune WA“ metu, o partnerystė tarp choreografės B. Letukaitės ir vizualiųjų menų kūrė̇jo T. Arai buvo ilgametės Kauno šokio teatro „Aura“ ir Japonų dienų bendrystės rezultatas.

Susižavė̇jusi jo audiovizualiniu kūriniu „Thermo“, pradėjusi kurti scenografiją, choreografė susidūrė ir su iššūkiu, kaip įpinti šokį į garso ir vaizdo jau pripildytą kūrinį. Tačiau, peržiūrėjusi dar daugiau autoriaus darbų, ji atrado santykį̨ su šokiu ir pripildė žmogiškosios dermės.

„Pirmąja atspirtimi tapo gėlės simbolis, kurį primenančios formos Žemėje ir kosmose kartojasi įvairiausiais būdais ir kintančiais pavidalais, laiko švytuokle. Šokėjų kūnai kuria formas, pro kurias veržiasi žmogiškoji patirtis, skausmingi iš̌gyvenimai ir atradimai. Asmeninės istorijos ir žmonijos tragedijos tampa gyvastimi. Spektaklis it baroko lipdyba, pro kurią veržiasi žmogiškoji egzistencija ir emocijos“, – kūrybinio proceso detalėmis dalijasi B. Letukaitė.

Spektaklis it baroko lipdyba, pro kurią veržiasi žmogiškoji egzistencija ir emocijos.

T. Arai garso takelyje sujungia klasiką, „Hyper Serial“ muziką ir tyrinėja dirbtinio intelekto gebėjimą kurti. Audiovizualiniame kūrinyje atsiskleidžia erdvių̨, kurias žmogus trokšta vis labiau pažinti, meninis vaizdas ir skirtingų žanrų̨ muzikos dermė.

Japonų̨ kūrėjas prasitaria: garso takelis nebuvo skirtas šokio spektakliui, tačiau šokėjų trupė̇ ir jų̨ kūno judesiai jį pripildė iš̌raiškos, o abstrakčioms dalims suteikė detalumo. Taip kūriniui suteikta nauja prasmė.

„Dažniausiai mano kurti vaizdai ir muzika – algoritminiai. Planetos gimimo momentas – geometrinis, panašus į gėlę. Tačiau nenoriu išreikšti vien gėlių grožio ir trokštu, kad publika dar kartą prisimintų ekosistemų istoriją“, – daugialypį scenos meno kūrinį aiškina T. Arai. Jis priduria, kad, pirminių žmogaus ir augalų ekosistemų istorijos kilmė yra energija, tekanti iš̌ saulės branduolių sintezės.

Žiūrovams premjera sukėlė gyvų jausmų. „Scenoje B. Letukaitė sukuria erdvę, kurioje tampame intymaus gė̇lė̇s-žmogaus gyvenimo metamorfozių liudytojais. Aštriabriaunės T. Arai kurtos vizualizacijos ir garsai kontrastuoja su be galo plastiškų šokėjų kūnais, vis labiau ir labiau prarandančiais žemišką pavidalą ir tiesiog akyse virstančiais trapiais augalais. Šis meditatyviai juslingas reginys labai sunkiai apibūdinama žodžiais, neuronų jungtis keičianti patirtis. Tokią galią ir gylį gali dovanoti tik labai aukšto lygio, klasikai prilygstantys meno kūriniai“, – teigia menotyrininkė Silvija Butkutė.

Kas? Spektaklis̨ „Sodas 4.12°“.

Kur? Kauno kino centre „Romuva”.

Kada? Gegužės 17 d. 18.30 val.

Festivalį „Lietuvos teatrų pavasaris – Kaunas 2023“ pradės šokio teatras „Aura“ – balandžio 1 d. 18 val. Kauno kultūros centro „Girstučio“ padalinyje bus parodytas šokio spektaklis „Sprendimas“.

„Priespauda gali atrodyti saugi, aiški, ilgaamžė. Tik žmogaus prigimtis tam nesutverta – kuo žemiau esame spaudžiami, tuo aukščiau kelia paslėptas laisvės poreikis“, – sako spektaklio kostiumų dailininkė Guda Koster.

„Mus tiesiogiai veikia įvairių sistemų primesti stereotipai, elgesio modeliai, lūkesčiai, kuriuos esame priversti atitikti. Dažnai jaučiamės įstrigę, suvaržyti ir nesuprasti. Tačiau nepasiduodame, lukštenamės iš mus kaustančio kiauto ir veržiamės pirmyn. Laikas priimti sprendimą – išrėkti mintis, išjudinti kūną ir išsilaisvinti. Tačiau koks instinktyvaus šio laisvės troškimo likimas? Kur yra riba tarp išsilaisvinimo ir chaoso?“ – pagrindinę spektaklio mintį atskleidžia menininkė.

G. Koster spektaklio vizijoje kostiumai turėję būti skulptūriški – kaip ir visa jos kūryba. Šokėjų kūnus choreografė norėjusi paversti skulptūromis su neapibrėžtais identitetais, tad atlikėjams tenka kovoti su apribotomis judėjimo galimybėmis. „Tačiau vėlgi – iššūkiai ir bandymas juos įveikti spektaklį daro dar įdomesnį“, – sako ji.

Žmogaus viduje visuomet buvo toji laisvės dvasia ir noras išsiveržti iš mus sukausčiusios sistemos.

Anot choreografės Birutės Letukaitės, didžiuliai kostiumai puikiai atspindi suvaržymą, kurį išgyveno mūsų visuomenė. Jie apriboja šokėjų judesius visomis prasmėmis. Tai ir fizinis, ir mentalinis apribojimas. „Tačiau žmogaus viduje visuomet buvo toji laisvės dvasia ir noras išsiveržti iš mus sukausčiusios sistemos. Spektaklyje šokėjai po truputį stengiasi išsilukštenti iš kostiumo“, – pasakojo choreografė.

Menininkei buvę įdomu kurti mąstant, kaip dar tas formas galima transformuoti per judesį, kai, pradedant nuo išlaisvintų akių ir matymo, nukeliaujama iki visiško išsilaisvinimo.

Dar viena svarbi šokio spektaklio dedamoji – muzika. Žiūrovas ją praktiškai visuomet girdi. Net tuomet, kai stoja tyla, nes tyla, anot kompozitoriaus Antano Jasenkos, taip pat muzika.

„Muzika gali būti kaip nepriklausomas reiškinys, scenoje vykstantis lygiagrečiai su šokiu ir gyvenantis savo gyvenimą. Su garsu šokyje galimi nepaprastai įdomūs žaidimai. Tarkime, po dinaminės vietos stoja tyla. Ir tai yra muzika, kai girdisi, kaip skamba kūnas, kaip šokėjas alsuoja, lankstosi. Užtenka vieno garso, kad surezonuotų žiūrovą“, – sako kompozitorius.

Nors Kavaliauskai „Auroje“ aktyviai nebešoka, žiūrovai gruodį juos galėjo išvysti šokio teatro 40-mečio renginyje „Prisiminimai apie ateitį“. Čia šokėjai pasirodė su būriu įvairių kartų auriečių ir prisiminė pirmuosius savo žingsnius profesionalioje scenoje. Pokalbis su R. Kavaliauskiene – apie nepamirštamus metus „Auroje“ ir čia sutiktą gyvenimo žmogų.

– „Auroje“ su vyru Sauliumi šokote beveik 30 metų. Kaip ir kada prasidėjo jūsų kelias šiame šokio teatre?

– Savo kelią „Auroje“ abu pradėjome 1989-aisiais. Tuomet Birutės Letukaitės įkurtas šiuolaikinio šokio teatras dar nebuvo „Aura“, tai buvo tiesiog modernaus šokio studija. Dešimtmetį lankiau meninę gimnastiką ir savo trenerės Redos Baublienės dėka atsidūriau čia, o pramoginius šokius anksčiau šokęs Saulius tais metais grįžo iš armijos ir susidomėjo laikraštyje rastu skelbimu, kad modernaus šokio studija ieško vaikinų.

Skelbime buvo rašoma ir apie artėjančią trupės kelionę į Šveicariją, tad pas mus atėjo net kelios dešimtys vyrukų. Tiesa, iš jų pasiliko tik du. Nė vienas iš mūsų kartos nebuvome profesionalūs šokėjai – visi arba atėjo iš kitų sričių, pavyzdžiui, gimnastikos, arba tiesiog buvo savamoksliai, mėgėjai. Birutė sakydavo, kad tikram šiuolaikinio šokio šokėjui paruošti reikia trejų metų. Per tiek laiko ji žmogų visiškai transformuodavo.

Bendrystė: buvusi gimnastė Rūta ir pramoginių šokių šokėjas Saulius susitiko „Auroje“ ir daugiau nebeišsiskyrė – jie drauge žengia per gyvenimą./ R. Kavaliauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Tais laikais šiuolaikinis šokis buvo naujovė, tad iš žiūrovų susilaukdavome įvairių komentarų. Kai kurie stebėdavosi, kad šokėjos šoka basos, apsirengusios lengvais, plevenančiais rūbais. Tapus trupės dalimi, man iš pradžių lyg norėjosi smagesnių šokių, tačiau be galo sužavėjo nuostabi atmosfera, puikus kolektyvas ir profesionali vadovė. Su laiku ir pats šokis ėmė kisti, pas mus atvažiuodavo įvairių choreografų iš užsienio, tobulėjo mūsų šokio technika. Visa tai labai žavėjo.

– Tad būtent „Auroje“ ir susipažinote su Sauliumi?

– Taip, į trupę abu atėjome tais pačiais metais. Aš pradėjau šokti 1989-ųjų pavasarį, o Saulius – rudenį. Tačiau ilgą laiką buvome tik kolegos, draugai. Tiesą pasakius, man netgi labiau patiko kiti „Auroje“ šokę vaikinai. Vis dėlto 1995 m. netikėtai drauge sulipome ir vienas kito nebepaleidome. Praėjus šešeriems kolegiško bendravimo metams, vieną dieną Saulius man pasakė: „Norėčiau tave geriau pažinti.“ Taip įvyko mūsų pirmasis pasimatymas. Tuo metu su trupe buvome išvykę į Velsą, Svonsio miestą, tad su Sauliumi išėjome pasivaikščioti po vietinį parką. Po dvejų metų susituokėme.

D. Matvejevo nuotr. 

– Ar nesudėtinga dviem šokėjams poroje? Laiką kartu leisdavote ir namie, ir scenoje – ar kartais nesinorėdavo pailsėti vienam nuo kito?

– Visiems kažkodėl atrodo, kad dviem šokėjams poroje turėtų būti labai sudėtinga, tačiau taip nėra. Jei turėčiau galimybę, galėčiau su Sauliumi drauge būti kad ir visą dieną. Žinoma, turiu labai padėkoti savo mamai, kuri mums padėjo auginti vaikus. Jei ne jos pagalba, šokiai dėl laiko trūkumo mums būtų pasibaigę gimus jau pirmajai atžalai. Būtent todėl, kad mano mama labai pasiaukojo ir skatino mus neatsisakyti šokių, taip ilgai ir šokome „Auroje“. Esu įsitikinusi, kad padėjo ir buvimas pora, vienas kito palaikymas. Manau, taip ilgai šokti šokėjai gali tik būdami kartu, o ne atskirai.

Kartais klausiu jau suaugusių vaikų, ar labai juos apvogėme vaikystėje? Sūnus Justas ir dukra Lina atsako, kad ne, jie buvo labai laimingi po pamokų bendraudami su močiute ir iš vaikystės turi tik geriausius prisiminimus. Vaikai nejaučia, kad jiems būtų pritrūkę mūsų meilės, nes jos davėme tiek, kiek tik galėjome.

– Su Sauliumi nė truputį nejautėte tarpusavio konkurencijos?

– Tikrai ne, galbūt vyro ir moters santykiuose yra kitaip – vienas kitą palaiko, nori, kad artimam žmogui sektųsi. Be to, mes dažnai šokdavome poroje. Apskritai, mūsų kolektyve nebuvo justi jokios konkurencijos, visi bendravome draugiškai, buvome vieningi.

Padėjo ir buvimas pora, vienas kito palaikymas. Manau, taip ilgai šokti šokėjai gali tik būdami kartu, o ne atskirai.

Šiek tiek konkurencijos atsirasdavo tik tada, kai atvažiuodavo užsienio choreografai, kurie savo spektakliui atsirinkdavo tik keletą šokėjų. Tada visi versdavosi per galvą ir stengdavosi pasirodyti geriausiai, kad būtent juos iš užsienio atvykęs choreografas pastebėtų. Tačiau ir šiais atvejais žvėriškos konkurencijos nejausdavau. Kolektyvo bendrystė yra vienas smagiausių prisiminimų iš „Auros“ laikų. Pati Birutė mums buvo lyg antra mama, santykiai su ja buvo labai šilti. Tiesa, iš pradžių šios ryškios, garsiai kalbančios asmenybės lyg prisibijodavau, tačiau vėliau užsimegzdavo ypatingas ryšys.

Kolektyvas išties buvo be galo šiltas. Kartu švęsdavome visas šventes, gimtadienius, būdavo daug linksmybių. Taip pat su trupe keliaudavome po Europą  – ne tik pasirodydavome ant įvairių šalių scenų, bet ir daug pamatydavome. Kelionės buvo ypač įdomios, nes tais laikais nebuvo taip jau paprasta išvykti į užsienį. Iki šiol su keliais tų laikų kolektyvo nariais palaikome draugiškus santykius, kartu leidžiame laiką. Tiesa, draugystės kiek aptrūkinėjo, kai šokėjams ėmė gimti vaikai, prasidėjo tėvystės rūpesčiai. Tačiau prieš gerus penkerius metus mūsų santykiai vėl atsinaujino.

D. Matvejevo nuotr. 

– Kokių nuotykių patirdavote bendrų kelionių metu? Kas labiausiai įsiminė?

– Visos „Auros“ kelionės labai smagios. Daug patirdavome, pamatydavome. Grįžusi neretai dar mėnesį liūdėdavau, kad viešnagė svečioje šalyje pasibaigė. Žinoma, yra buvę kurioziškų situacijų. Ne kartą po skrydžio buvo dingęs bagažas su mūsų sceniniais kostiumais, tad būta streso, kol juos susigrąžinome. Vieną kartą Vengrijoje įlipome ne į tą traukinį, kurio bilietus buvome įsigiję, tačiau sugebėjome kontrolieriui išaiškinti, kad važiuojame teisingai, ir jis mus paliko ramybėje. Tikriausiai įsimintiniausia istorija nutiko, kai pasirodėme Velse. Tuo metu dar buvo naudojami juostiniai magnetofonai. Pasirodymo metu magnetofonas sustreikavo, tad muzika staiga ėmė lėtėti, lėtėti, kol visai dingo. Paskutines dešimt pasirodymo minučių šokome be muzikos, tačiau sinchroniškai, tvarkingai. Žiūrovai plojo atsistoję.

– Galbūt 1990-ųjų pradžioje užsienio žiūrovams būdavo labai įdomu pamatyti šiuolaikinio šokio trupę iš ką tik žlugusios Sovietų Sąjungos?

– Mus daugiau kviesdavo į festivalius, kur drauge pasirodydavo įvairių šalių trupės. Pavyzdžiui, važiuodavome į Jaunimo festivalį Duisburge, Vokietijoje, kurio metu rengdavome bendrą darbą su kitų trupių nariais. Būdavo be galo įdomu pasidalyti savo patirtimi. Kalbant apie užsienio žiūrovų požiūrį į neseniai nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, reikia pasakyti, kad jiems ypač patiko 2003-iaisiais Birutės Letukaitės pastatytas šokio spektaklis „Aseptinė zona, arba lietuviškos sutartinės“. Buvo kalbama, kad tokį šokį gali pastatyti tik sovietinėje priespaudoje gyvenęs žmogus, nes to nepatyręs choreografas negalėtų iki galo suvokti, ką reiškia priespauda ir laisvės užgniaužimas. Po šio spektaklio žiūrovai atsistoję ilgai plodavo. Niekas nepasikeitė – ir šiandien „Aura“ užsienyje turi gerą vardą, yra sutinkama su ovacijomis. Ypatinga „Auros“ aura vis dar sklando.

– Daug laisvės turintis šiuolaikinis šokis atveria plačias saviraiškos galimybes ir šokėjams, ir choreografams. Galbūt kaip tik dėl šio laisvės aspekto jį ir pamilote?

– Kaip minėjau, į šiuolaikinį šokį atėjau iš meninės gimnastikos. Gimnastikos varžybų metu tu esi vienas ant kilimo, judesiai turi būti tikslūs, kyla baimė, kad tik netyčia neišmestum rankose laikomo įrankio. O šiuolaikiniame šokyje pasirodai kartu su kolektyvu, tad lieka mažiau baimės suklysti. Sykiu išlaisvėji, nes judesį gali atlikti ir kiek kitaip, galima improvizuoti, į vaizdą scenoje įdėti dalelę savęs. Čia nėra tokio griežtumo kaip pramoginiuose šokiuose. Žinoma, visko daryti savaip taip pat negali, turi laikytis Birutės sumanymo. Mums vykdavo ir baleto, ir džiazo pamokos, mokėmės įvairių technikų ir žanrų.

– Ar prisimenate pirmąjį savo pasirodymą su „Aura“?

– Visi trupės naujokai pradėdavo nuo šokio „Lietuviškos variacijos“, pirmą kartą pastatyto 1984 m. Šis pastatymas tapo ypač svarbus išsilaisvinimo iš okupacijos gniaužtų periodu, lygiai taip pat jis aktualus ir dabar. Tad ir mes su Sauliumi pradėjome būtent nuo jo.

– „Auroje“ šokote iki pat 2016-ųjų. Tikriausiai pažįstate beveik visus įvairių kartų trupės šokėjus?

– Taip, „Auroje“ šokome iki 2016-ųjų, o tada su šokiu atsisveikinome. Tiesa, 2017 m. dar pasirodydavome šokio spektaklyje „Sekretas“, dabar taip pat kartais prisijungiame prie trupės, kai Birutė pakviečia. Su Sauliumi gruodį šokome „Auros“ 40-mečiui skirtame spektaklyje, kuriame pasirodė įvairių kartų trupės šokėjai. Taigi, pažįstame juos visus, su visais yra tekę kartu šokti.

– Ką pastebite, žvelgdami į naująją kartą:? Ar šiandieniai šiuolaikinio šokio šokėjai labai skiriasi nuo jūsų, kai buvote jų metų?

– Šiandien „Auros“ veidas yra smarkiai pasikeitęs, joje šoka beveik vien užsienio šokėjai. Birutė šiandien turi didelį profesionalių šokėjų pasirinkimą, jai nebereikia kviestis gimnastų ar pramoginių šokių šokėjų ir iš jų auginti šiuolaikinio šokio profesionalų. Tad pati šiuolaikinio šokio situacija yra pasikeitusi. Šiandien šokėjai į trupę ateina baigę šokių mokyklas, jie valdo bet kokią techniką, yra puikiai paruošti. Mes, deja, buvome labiau mėgėjai, kuriuos Birutė ruošė pati.

Jaunimas šiandien kitoks – laisvas, nesuvaržytas, pasitikintis savimi, drąsus, visur norintis būti pirmas. Kartais atrodo, kad tas jų pasitikėjimas savimi kiek perteklinis, tačiau gal tai ir gera savybė. Mes tokio amžiaus buvome išmokyti neišsišokti, neišsiskirti. Tad net ir žinodami, kad šokame gerai, stengdavomės per daug nesiveržti į priekį. Šiuolaikiniai šokėjai kuklumu tikrai nepasižymi. Kaip bebūtų, ta ypatinga „Auros“ dvasia, kuri buvo jaučiama mūsų laikais, sklando ir dabar. Kad ir kokius šokėjus į trupę Birutė rinktųsi, yra jaučiamas jos išskirtinis braižas, iš savo kolektyvo ji išspaudžia maksimumą.

D. Matvejevo nuotr. 

– „Aurai“ – jau 40. Per tiek dešimtmečių šokio teatras keitėsi, augo, brendo. Kaip jūs patys per šį laikotarpį, nuo pat pirmųjų žingsnių scenoje, augote kartu su juo?

– Dirbti su Birute niekada nenuobodu. Tobulindama ir stengdamasi išgryninti šokį, ji galėdavo viską keisti šimtus kartų. Būdavo, kad ruošiesi eiti į sceną ir nežinai, kaip viskas galiausiai atrodys. Likus 10 min., Birutė pasako: šitą dalį pakeisime. Tada tikiesi, kad pasirodymo metu nesusipainiosi ir prisiminsi visus pakeitimus. Iš pradžių būdavo nemažai streso, tačiau ilgainiui pripratome ir išmokome greitai adaptuotis prie naujų sąlygų. Tai padėjo mums tobulėti, bręsti. Žinoma, per tiek metų keitėsi ir pati „Aura“ – prasidėjusi kaip kelių merginų kolektyvas, jis vėliau išaugo į pirmąjį Lietuvoje šokio teatrą. Mokėmės vis naujų technikų, žanrų, įgavome vis daugiau vidinės laisvės, profesionalumo.

– Šokėjo profesija yra nelabai dėkinga, nes, kai kitų profesijų atstovai tik pasiekia karjeros aukštumas, šokėjai jau turi nulipti nuo scenos. Ką veikiate palikę šokio teatrą?

– Abu visada turėjome dvi profesijas. Aš dirbau ir tebedirbu kineziterapeute, o Saulius – drabužių konstruktoriumi-modeliuotoju. Nepriklausomybės aušroje gyventi vien iš šokio buvo neįmanoma, tad visi šokėjai turėjo dieninius darbus, o „Aura“ mums tebuvo hobis, į kurį skubėdavome vakarais. Tik nuo 1996 m. mums buvo pradėtas mokėti atlyginimas. Baigę šokėjų karjeras, toliau tęsiame kitus darbus.

– Papasakokite apie savo atžalas. Ar vaikai taip pat susiję su meno pasauliu?

– Nei dukra Lina, nei sūnus Justas šokių nepasirinko. Kai buvo maži, juos vesdavomės į koncertus, kartais – ir į repeticijas, tad iš dalies jie užaugo šokių salėje. Tačiau nė vienas nepasuko šiuo keliu, jiems įdomesnis sportas. Dukra žaidžia krepšinį, sūnus – tinklinį. Mūsų šeimoje fizinis aktyvumas visada buvo labai svarbus, tad su Sauliumi taip jiems ir pasakėme: jei nešoksite, tada sportuokite. Žinoma, jie matė daugelį mūsų šokio spektaklių, lankėsi ir „Auros“ 40-mečio renginyje. Tačiau jiems smagiau sėdėti tarp žiūrovų nei patiems išbandyti šokį.

– Nors „Auroje“ aktyviai nebešokate, Vasario 16-osios proga su B. Letukaitės šokio spektakliu „Laisvės bolero“ pasirodėte legendiniame kino teatre „Romuva“. Rodos, kad laisvės kupinas šiuolaikinis šokis šiandien aktualus kaip niekada.

– Taip, „Auros“ šokio spektakliai labai tinka laisvės temai. Pati laisvė visada aktuali. 1990-aisiais mūsų statytus nepriklausomybės troškimo įkvėptus spektaklius drąsiai galima šokti šiandien, juos susiejant su karu Ukrainoje. Laisvė visais laikais buvo brangiausias žmogaus turtas, o nesuvaržytas, griežtų ribų neturintis šiuolaikinis šokis puikiai jį atliepia.

Jei ne B. Letukaitė, Kaunas apskritai nebūtų pažymėtas pasaulinėje šiuolaikinio šokio scenoje. Jos iniciatyva, nepavargstant belsti į visas duris, 1980 m. kaip saviveiklos kolektyvas įregistruota „Aura“ vėliau tapo pirmuoju profesionaliu šokio teatru Lietuvoje.

Kauno vardą garsinančioje „Auroje“ Birutė nuolat ugdė profesionalus, šios trupės pastatymais ir organizuojamu tarptautiniu festivaliu ugdė publiką. Skaičiuojama, kad su vadinamosios „Auros“ studijos nariais save „auriečiams“ priskiria keli tūkstančiai kauniečių.

– „Aura“ įkurta 1980 m. Kodėl 40-metį švenčiate tik dabar?

– „Auros“ pradžia laikome pirmąjį mūsų pristatymą publikai. 1980 m. mes, kelios mergelės – aš, Aurelija Vaišiūtė-Dapkūnienė, Rūta Dūdėnienė, Renata Rūsytė, seserys Ligita ir Rita Viršulytės, dar kelios merginos, – gavome patalpas repeticijoms. Parengėme programą, išleidome afišėlę ir 1982 m. surengėme pirmąjį pasirodymą. Tai buvo pirmas modernaus šokio grupės miniatiūrų vakaras.

Prieš tai daugiau kaip dešimt metų šokau Kiros Daujotaitės „Sonatoje“. Dar „Sonatos“ laikais, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, man pavyko nuvažiuoti į Palucca’os aukštosios šokio mokyklos Dresdene (Palucca Hochschule für Tanz Dresden) rengiamus tarptautinius šiuolaikinio šokio vasaros kursus. Gret Palucca buvo žymi vokiečių laisvojo šokio šokėja. Po Antrojo pasaulinio karo įvairios šokio mokyklos Rytų Vokietijoje buvo prievarta reorganizuotos į baleto mokyklas. Tačiau, kadangi G. Palucca buvo labai žymi šokėja, jos šokio mokyklą pavyko išsaugoti. Dresdene man atsivėrė akys. Juk sovietmečio Lietuvoje jokios informacijos apie šiuolaikinį šokį nebuvo! Iki tol maniau, kad išraiškos šokis visame pasaulyje yra toks, kokį mes šokame „Sonatoje“. K. Daujotaitė ir mes, jos mokinės, tęsėme išraiškos šokio pradininkės Lietuvoje Danutės Nasvytytės šokio estetiką, kurią 1939 m. ji, baigusi Jutta’os Klamt mokyklą Vokietijoje, parsivežė į Kauną. Dresdene pamačiau, kad per tą laiką šis šokis nuėjo labai toli. Į šokio kursus Dresdene buvo kviečiami mokytojai iš viso pasaulio. Dvi savaites ten mokėmės įvairių šokio technikų: šokio be muzikos, improvizacijos, ir t. t. Pamačiau, kad šokis yra be galo įvairus, kad atsirado speciali modernaus šokio kūno paruošimo technika, yra ir kitų dalykų.

– Tai buvo stimulas kurti savo kolektyvą?

– Taip. Tikėjau, kad reikia šokti kitaip, reikia vytis pasaulį. Taigi, iš pradžių mūsų buvo gal dešimt, visos iš „Sonatos“. Kai kurios, baigusios mokyklas, nubyrėjo. Kitos išvažiavo į Vilnių ar įstojo į mediciną ar dar kitur – reikėjo mokytis. Sukome galvą, iš kur gauti naujų šokėjų. Ėjome į mokyklas ir kabinome skelbimus: „Modernaus šokio grupė priima naujus narius.“ Prisijungė dar kelios merginos. Taip susiformavo tas branduolys, su kuriuo 1982 m. parengėme pirmąjį pasirodymą.

Dar „Aurai“ būnant būreliu, 1992 m. išsinuomojome Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT) Vilniuje. Sulaukėme tokio populiarumo, kad net stovimi bilietai buvo išpirkti. Gastroles Vilniuje sėkmingai pakartojome po dvejų metų. Paskui man taip ir liko ambicija kasmet pasirodyti Vilniuje, LNOBT didžiojoje salėje.

Apgailėtina: 40 metų neturėdama savo scenos „Aura“ yra priversta šokti „Romuvoje“ ir po kino ekranu kabinti estetinį vaizdą gadinančias paklodes. Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kita svarbi data – 1995-ieji, kai „Aura“ tapo profesionalų kolektyvu.

– Iki tol veikėme kaip saviveiklos kolektyvas. Visos kažkur studijavome ar mokėmės, repetuodavome tik vakarais. Aš pati stojau bet kur, kad tik likčiau Kaune ir galėčiau šokti. Taip baigiau bibliografiją ir bibliotekininkystę. Dirbau bibliotekoje, paskui – sporto mokykloje choreografe.

Kiekvieną vasarą važiuodavome tobulintis į Dresdeną. Buvo sovietmetis, kai negalėjai vien panorėjęs nuvažiuoti į Rytų Vokietiją. Reikėjo gauti kvietimą. Mes parašydavome Palucca’os šokio mokyklai, tada gaudavome lankstinuką apie vasaros kursus. Kultūros ministerijoje sakydavome: gavome kvietimą, išleiskite. Tuometis kultūros ministras Dainius Trinkūnas pasakė: su Dresdenu nesame užmezgę draugiškų ryšių, negalėsi išvažiuoti. Tačiau Vilnius buvo susidraugavęs su Erfurtu. Jis nuėjo į saugumą ir išrūpino mums leidimus, sakydamas, kad kelios mergelės šokėjos važiuos į Erfurtą tobulintis. Taip mes gavome leidimą išvažiuoti. Grįžusi rašydavau ataskaitą, kaip mes Erfurte tobulinomės. Taip šešias vasaras važiavau į Erfurtą. Grįžusios visus metus stengėmės pritaikyti ten gautą medžiagą.

Taip mūsų lygis, mūsų programos augo. Žurnalistė Vida Savičiūnaitė apie mus parašė: „Yra teatras, kurio nėra“. Ji rašė, kad yra susiformavęs teatras – užauginti šokėjai, parengta programa, tačiau jo oficialiai nėra.

Pradėjau minti koridorius, siekdama įsiteisinti. Didžiulis impulsas buvo 1990 m., kai Talino operos ir baleto teatre vyko naujosios choreografijos festivalis. Lietuva neturėjo, ką ten pasiųsti, nes šiuolaikinės choreografijos iš viso nebuvo. Mus buvo matęs Donaldas Strikulis iš Teatro sąjungos Vilniuje. Jis pasiūlė mus, taip ir išvažiavome. 1989 m. jau buvau suorganizavusi pirmąjį tarptautinį modernaus šokio festivalį Lietuvoje – dalyvavo po trupę iš Lenkijos ir Latvijos.

– Taline patirta sėkmė padėjo siekiant profesionalų statuso?

– Į Taliną nuvežėme didžiulę programą ir sukėlėme didžiausią furorą. Ten dalyvavo vien profesionalai. Po mūsų pasirodymo visi pradėjo manęs klausinėti: iš kur jūsų teatras? Aš sakau: mes – ne teatras, mes – saviveikla. Jie negalėjo patikėti. Taline mus pamatė ir žurnaliste tapusi baleto šokėja iš Lietuvos Rūta Krugiškytė. Ji parašė raštą, kad mes, saviveiklininkai, negauname jokios paramos, ir visi į Taliną suvažiavę choreografai dėjo parašus, kad šiai trupei reikalinga parama. R. Krugiškytė iš Talino su tuo raštu atvažiavo į Kauną ir mes kartu su ja pradėjome varstyti savivaldybės duris. Tai buvo 1990 m. Visi traukė pečiais ir nesuprato, ką su tokia šokio trupe daryti. Paskui prasidėjo 1991-ųjų sausio įvykiai, kai reikėjo rūpintis, kad Lietuva išliktų, o ne kažkokiais šokiais, ir mūsų registravimo klausimas nusikėlė ilgam.

Pradžia: vienas pirmųjų „Auros“ pasirodymų – 1984 m. „Lietuviškos variacijos“ pagal Broniaus Kutavičiaus muziką. Kauno šokio teatro „Aura“ archyvo nuotr.

Po kiek laiko į Vilnių atvažiavo Duisburgo šokio teatras, ir mes gavome kvietimą į jų šokio festivalį. Taip paprastai į festivalį neišvažiuosi – turi turėti kažkokį oficialų statusą. Tačiau mes buvome, galima sakyti, gatvėje – saviveiklininkai, ir tiek. Nuėjau pas filharmonijos vadovą Justiną Krėpštą. Užsidegusi pasakoju, kaip mums reikia kažkokio oficialaus stogo, kad galėtume išvažiuoti į festivalį. Po ilgo pokalbio jis pažadėjo: „Laikinai galiu priimti jus po filharmonijos stogu, bet nei pinigų, nei patalpų suteikti negaliu.“ Pasivadinome Kauno miesto filharmonijos šokio teatru „Aura“ ir išvažiavome į Duisburgą. Mūsų „laikinas“ buvimas po filharmonijos stogu tęsėsi trejus metus. Tuo metu organizavau ir „Auros“ festivalį. Pirmieji festivaliai vyko, kai Lietuvoje nebuvo elementarių sąlygų, karšto vandens ir pan. J. Krėpšta pasakė: „Tu mane sužlugdysi. Pinigų nėra, o tu čia festivalius organizuoji.“

Netoleruoju scenoje jokios dirbtinės šypsenos, jokio dirbtinio išgyvenimo. Šokėjas turi viską perleisti per save ir atiduoti žiūrovui.

1995 m. galų gale mūsų klausimas pateko į Kauno miesto tarybą. Šiaip taip po ilgų svarstymų miesto taryba įteisino „Aurą“ kaip miesto šokio teatrą su minimaliausia dotacija.

– „Auros“ šokėjai prieš 40 metų ir dabar. Kuo jie skiriasi?

– Egzistuoja didžiulis skirtumas. Tada visi „Auros“ šokėjai buvo ne profesionalai, atėję iš gatvės. Lietuvoje tuo metu neegzistavo mokyklų, ruošiančių šio žanro šokėjus. Vilniuje buvo ruošiami tik baleto šokėjai. Tik daug vėliau, kai viena mūsų šokėja Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė grįžo po šiuolaikinio šokio studijų JAV, jos iniciatyva M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje pradėti ruošti šiuolaikinio šokio šokėjai. Mes, choreografai, iš kiekvienų kursų, festivalio, kažką parsiveždavome ir šokėjus ugdėme patys. „Aura“ visą laiką augo, turėjome daug savo užaugintų šokėjų. Pagrindinės merginos ateidavo iš meninės gimnastikos, aš pati buvau lankiusi meninę gimnastiką. Tos merginos būdavo paruoštos kaip sportininkės. Sakydavau: „Per trejus metus iš žmogaus gali padaryti šokėją.“ Nesvarbu, ar tas žmogus, turintis gerus fizinius duomenis, iš gatvės atėjęs, ar iš sporto. „Auros“ visada buvo aukštas techninis ir emocinis lygis. Aš pati esu labai emocingas žmogus. Netoleruoju scenoje jokios dirbtinės šypsenos, jokio dirbtinio išgyvenimo. Šokėjas turi viską perleisti per save ir atiduoti žiūrovui.

– Šiuo metu „Auroje“ šoka tik viena lietuvė. Kodėl kviečiatės daug užsienio šokėjų?

– Taip sutapo, kad vienu metu į užsienį išvyko nemažai „Auros“ šokėjų, kelios merginos ištekėjo ir pasitraukė. Atėjo mintis paduoti skelbimą į tarptautinius šokio puslapius internete. Nors tada man atrodė: lengviau nuskristi į mėnulį nei prisivilioti užsienietį šokti Kaune, „Auroje“. Juk daugelis užsienio šokėjų nuo šešerių metų lanko rimtas šokio mokyklas, tad, kur jau mums, iš būrelio neseniai išaugusiam teatrui, su jais lygintis. Tačiau į pirmąją atranką atvažiavo keturiolika užsienio šokėjų. Tokių trupių kaip „Aura“ pasaulyje – tūkstančiai, tačiau dabar jau gaunu nebeaprėpiamą skaičių šokėjų CV. Du kartus šokėjų atranką rengėme Berlyne. Vienai atrankai esame gavę 600 šokėjų CV, šiemet jų gavau 400. Peržiūrėti kiekvieną vaizdo įrašą, perskaityti CV yra didžiulis darbas. Iš visos šios daugybės reikia atsirinkti keletą.

Jau daugiau kaip dešimt metų mūsų trupėje šoka užsieniečiai. Labai gaila, kad fiziniam teatrui, koks yra „Aura“, reikalingų aukštos technikos šokėjų Lietuvoje nerandu. Dėl to „Auroje“ šoka daug šokėjų iš užsienio. Žinoma, pirmiausia šokėjui reikia fizinių duomenų. Jei Dievas nedavė didelių judesių amplitudžių, minkštos nugaros, klubų, kelių ir pėdų išverstumo, žmogus negali laisvai pakelti kojos iki ausų, nieko nebus. Tokie reikalavimai keliami priimant šokėjus į baleto trupes ir į aukščiausio lygo šokio trupes, tokius priimame ir mes. Technika – ne viskas. Kūnas šokėjui turi būti tik priemonė išreikšti tai, ką nori pasakyti. Paprastai CV siunčiantys šokėjai yra geri, visi profesionalai. Tačiau man neužtenka gerų šokėjų. Ieškau ypatingų. Žinoma, visos aukščiausio lygio trupės nori, kad šokėjo technika būtų ypač gera, kad jis turėtų scenos charizmą, personaliją, kad būtų įdomus improvizatorius, turėtų motyvaciją, būtų kūrybiškas, individualus – turėtų tokių savybių, kurių neturi kiti.

Anksčiau aš pati daug buvau scenoje. Dabar – tik  per savo šokėjus.

Kuo užsienio šokėjai skiriasi nuo lietuvių, tai pagarba vienas kitam. Užsienio šokėjai labai pagarbūs ir mandagūs. Jokio šiurkštumo, jokio atšovimo – tik pagalba vienas kitam. Jie visada pasidomi kolega: ar viskas gerai, gal reikia pagalbos? Paklausia, ar patogus šis judesys. Jeigu šį judesį padarysiu taip ir tave paliesiu, ar viskas bus gerai? Taigi, jie išsiskiria didžiule pagarba vienas kitam ir didžiuliu noru tobulėti. Jie išnaudoja kiekvieną minutę salėje, siekdami tobulėti ir prisidėti prie bendro reikalo.

– Žiūrovai neretai sako: į šiuolaikinio šokio pasirodymus nebeinu, nes juose nebematau šokio, tačiau į „Auros“ einu, nes jie dar šoka. Kokia yra ta „Auros“ šokio prabos paslaptis?

– Po šiuolaikinio šokio skėčiu glaudžiasi labai skirtingos pakraipos. Išsivystė neoklasika, konceptualusis šokis, performansai, šokio teatras. „Aura“ dabar –  tiesiog šokio teatras. Pavadinau taip, kad neapsiribotume stilistikoje, žanruose. Tačiau iš tiesų esame fizinio judesio teatras. Mums šokėjo kūnas tebėra pagrindinė priemonė idėjoms, mintims ir emocijoms reikšti. Daugelis dabar išreiškia idėjas popieriuje. Man tai nebepatinka. Matau labai mažai įdomaus konceptualaus šokio. Daug šių šokių tapo nuobodūs. Čia kaip nuėjus į konceptualaus meno parodą: įdomiau skaityti, kas parašyta apie eksponuojamus konceptus nei apžiūrėti eksponatus.

– Kažkada spektaklio „Medėjos“ scenoje atsisakėte turėjusių telkšoti „kraujo“ balų, nes kažkas dėl to patyrė traumą. Kiek, saugant šokėjus, yra tekę daryti panašių kompromisų?

– Statydama domėjausi abortų tema. Man buvo labai baisu, kad Lietuvoje atliekama tiek daug abortų, o laikraščiuose mirgėjo antraštės, kad ką tik gimęs kūdikis išmestas su šiukšlėmis. Statydama spektaklį, ieškojau kraujo pakaitalo. Norėjau, kad šokėjai kurį laiką šoktų kraujo balose. Visi dirbtiniai dalykai, pomidorų padažas ir t. t. netiko. Gavome kiaulės kraujo. Tačiau iškilo ir techninių dalykų: tas kraujas labai greitai ėmė stingti. Be to, kaip, nesustabdžius šokio, išvalyti sceną, kad šokėjai galėtų toliau šokti? Sugalvojau, kaip šokyje „apžaisti“ momentą, kai scena valoma. Tačiau kraujas – riebus, net ir išvalius scena liko slidi. Dėl to net keli šokėjai šokdami pargriuvo. Teko atsisakyti kraujo – kitus spektaklius jau rodėme be jo.

Saugodama šokėjus, vengiu ir pavojingų judesių. Siekiu tuos judesius pakeisti kitais. Esu linkusi į ekstremalumas, tačiau šokėjai profesionalai labai saugo savo kūną. Juk tai yra jų darbo priemonė. Todėl negaliu rizikuoti.

Pasigailėjo: šokio spektaklis apie abortus „Medėjos“ kartą buvo sušoktas scenoje naudojant kiaulės kraują, tačiau vėliau, saugant šokėjus, B. Letukaitė atsisakė scenos su krauju. D. Matvejevo nuotr.

– Šiemet „Auros“ festivalyje pristatėte imersinį spektaklį, skirtą nuogiems žiūrovams. Ar Lietuvos publika tam pribrendusi?

– Man pačiai buvo šokas, kad šis spektaklis buvo anšlaginis. Vengrų menininkė Márta Ladjánszki jau seniai šį performansą siūlė atvežti į Lietuvą. Aš vis sakydavau: „Ne, Márta, Lietuvoje nė vienas žiūrovas nenusirengs.“ Tačiau bilietai buvo išpirkti iš karto. Atėjo nudistų, kurie Lietuvoje neturi kur išeiti, ir ne tik jų. Praėjo du mėnesiai nuo to pasirodymo, o aš vis dar sulaukiu skambučių – šokėjų, žurnalistų, aktorių. Visi klausia: „Ar tikrai žiūrovai buvo nuogi?“

– „Aura“ švenčia 40-metį, tačiau savo scenos kolektyvas taip ir neturi. Kaip tai vertinate?

– Dabar mes turime galimybę trečiadieniais naudotis kino teatro „Romuva“ scena, ten šokome ir viename iš jubiliejinių pasirodymų. Tačiau ten yra labai daug problemų. Remontas nebuvo padarytas tinkamai. Prieš atliekant remontą, kvietėme specialistus iš Vilniaus, kurie patarė, ką reikia daryti, kad ta scena būtų tinkama šokiui. Į patarimus nebuvo atsižvelgta. Ten nei kinas, nei teatras puikiai neveikia. Daug problemų su apšvietimu, užuolaidomis, kulisais. Mums šokant scenoje reikia vaizdo, kuris vadinamas „balta dėžute“, „juoda dėžute“. Tai minimalistinis, šokiui netrukdantis vaizdas. Tačiau ten prigarbanota užuolaidų kaip kokiuose suvažiavimų rūmuose. Kino ekranas kažkodėl sumažintas. Jeigu jis būtų iki pat grindų – tai būtų baltas fonas, kokio mums kartais ir reikia šokiui. Dabar ekranas pakabintas siauras, todėl, norėdami išgauti baltos dėžutės vaizdą, po ekranu turime tvirtinti baltos medžiagos gabalus. Vaizdas išeina apgailėtinas.

Kaunui labai trūksta tokios scenos kaip Menų spaustuvėje Vilniuje – vadinamosios juodos dėžutės.

Gavome kiaulės kraujo. Tačiau kraujas – riebus, net ir išvalyta scena liko slidi.

– Vienas iš „Auros“ 40-mečio pasirodymų vadinasi „Vakar – Šiandien – Rytoj“. Kokia „Aura“ bus rytoj?

– Aš labai neskirstau laiko į šiandien ir rytoj. Man atrodo, vis dar tęsiasi ta pati nesibaigianti diena. Tą užsidegimą, norą išsaugoti išraiškos šokio, modernaus šokio tradiciją Kaune perėmiau iš K. Daujotaitės. Man visą laiką buvo svarbiausia šokis, „Aura“. Gal tokia mano misija buvo. Mano asmeninis gyvenimas tekėjo kažkur šalia: vyrai, vaikai – viskas. Atsimenu, organizuojant trečiąjį festivalį laukiausi sūnaus. Buvo nėštumo pabaiga, o aš vaikščiojau ieškodama festivalio rėmėjų. Žinoma, sąžinė labai graužia, kad neskyriau dėmesio šeimai. Vaikai tarsi patys užaugo. Atsimenu, net ką tik po vestuvių su pirmuoju vyru, kai meilė dar liepsnojo, aš vakarais išlėkdavau į repeticijas. Jis man pasakė: „Dar suprasčiau, jei būtų dėl ko eiti, o dabar tu mane iškeiti į kažkokį būrelį.“ Atrodo, stipriai mylėjau vyrą, bet vis tiek man prioritetas buvo šokti. Tai buvo kaip koks apsėdimas. Kažkas nesveiko, nenormalaus. Net iš menininkų niekas taip negyveno – laviravo, didesnį prioritetą teikdami asmeniniam gyvenimui.

Atsimenu momentą, kai man buvo šešiolika. Ruošiantis pasirodymui su „Sonata“ Kauno dramos teatre visos merginos išsiskirstė, o aš likau viena scenoje. Žiūrėjau į tuščią sceną, tuščią salę ir kartojau: „Dieve, man gyvenime nereikia nieko – nei šeimos, nei vaikų, kad tik aš visą gyvenimą galėčiau būti scenoje.“ Tačiau Dievas man davė daugiau: ir sceną, ir šeimą, vyrus, vaikus. Anksčiau aš pati daug buvau scenoje. Dabar – tik per savo šokėjus.

Gruodžio 14 d., trečiadienį, 18.30 val., „Aura“ pradės savo gimtadienio turą ir pakvies į „Romuvą“, kur pristatys programą „Prisiminimai apie ateitį“, kurios metu išvysite daugiau nei dešimt skirtingų pasirodymų, dėl kurių į sceną sugrįžti buvo pakviesti net tie šokio veteranai, kurie jau baigė karjerą ir gyvena skirtinguose pasaulio kraštuose.

Renginio pradžioje žiūrovai išvys „Godos“ – spektaklį, kuriame susipina praeitis, dabartis ir ateitis, susitinka moteriškas jausmingumas, paslaptingos mitologijos būtybės ir futuristinio pasaulio vizijos. Scenoje šoks ne tik esami „Auros“ šokėjai, bet ir buvę – iš Prancūzijos kilusi, muzikos ir šokio gerbėjų širdis užkariaujanti Clara Giambino ir išskirtinio talento šokėjas Erikas Zarcone, atvykstantis iš Italijos.

Po pirmojo pasirodymo atgal į realybę pakvies šokėjos, choreografės Vilmos Pitrinaitės solo iš spektaklio „Tai ne tavo sapnas“. Netikėtos „Auroje“ šokusios maištininkės figūros interpretacijos bei performansas, sukuriantis prieštaravimo ir pasipriešinimo varomosiose jėgose slypinčią teigiamą, kūrybinę energiją, pakvies žvelgti gilyn į praeitį. Pirmoji vakaro dalis pasibaigs dar 2003 m. pastatytu spektakliu „Aseptinė Zona“, kuriame išvysite premjerinio spektaklio sudėtį: Rūtą ir Saulių Kavaliauskus, Liną Puodžiukaitę-Lanauskienę, Mantą Stabačinską ir iš Vokietijos atvykstančią Raimondą Gudavičiūtę kartu su M. K. Čiurlionio mokyklos Baleto skyriaus šiuolaikinio šokio programos mokiniais.

Po pertraukos svečius atgal į salę suburs vienas seniausių B. Letukaitės choreografinių darbų, specialiai šiai progai prikeltas naujam gyvenimui: „Lietuviškos variacijos“ (premjera 1984 m.) bei veteranų „Prisiminimai apie ateitį“, apie kurį daugiau sužinosite atvykę į šventę.

Vakarą užbaigs dabartinė Kauno šokio teatro „Aura“ trupė ir spektaklis „Įsivaizduok“, skambant Johno Lennono dainai „Imagine“. O jau kitą dieną, gruodžio 15-ą, 19 val., ta pati spalvinga programa lauks visų Vilniuje, Menų spaustuvėje.

Gruodžio 17-ą dieną įvyks šventinių renginių ciklo kulminacija – Nacionaliniame Kauno dramos teatre išvysite „Auros“ jubiliejinį koncertą, kuriame ant scenos lips tie, kurie buvo kartu su šokio teatru nuo pat pradžios. Renginio metu bus parodyti du užburiantis spektakliai, kurių metu skambanti muzika sukurs neužmirštamą vakarą.

„Kaunas Zoo“ šokio ir gyvai atliekamos muzikos spektaklis nagrinėja grožio, mados kulto, prabangos siekimo temas ir demonstruoja tuštybę, kurią sukelia gyvenimas „su kaukėmis“. Zanas Hoffmanas – iš Ispanijos vienam pasirodymui atvykęs kompozitorius kartu su improvizacine muzikos grupe „Kaunas Zoo“ pristatys visą muzikos puokštę (Adomas Lapinskas, Mindaugas Borisa, Justas Damulevičius, Ugnius Narauskas).

Antrojoje vakaro dalyje, skambant žymiajam Maurice'o Ravelo klasikos kūriniui „Bolero“ į sceną šokio žingsniu žengs visų kartų „Auros“ šokėjai.

Daugiau informacijos: www.aura.lt, feisbuke – „Šokio Teatras Aura / AURA Dance Theatre“.

Bilietus platina bilietai.lt.

„Auros“ nuotr.

Šįvakar, 19 val., festivalį tęsia visame pasaulyje žinoma „Akram Khan“ šokio trupė, Kauno dramos teatro scenoje pristatysianti seniausio literatūrinio kūrinio „Gilgamešo epas“ interpretaciją. Žiūrovai scenoje išvys ir ypatingai talentingą buvusį „Auros“ šokėją iš Filipinų Jasperą Narvaezą.

Spalio 14 d., 19 val., festivalio publika kviečiama pažinti šiuolaikinį Italijos šokį – šokio trupė „Ritmi Sotterranei“ sukurs magišką ir vizualų vakarą, kuriame apsireikš skliautus laikantis Titanas, sniego deivė Čionė ir vyks piktąsias dvasias atbaidantis ritualas. Ta pati festivalio diena tęsis vokiečių choreografo Ferenco Fehéro solo spektaklyje „Schiele“, inspiruoto šio dailininko paveikslo. Festivalio organizatoriai žada unikalų, išraiškingą ir fizinį teatrą, ypatingai rekomenduojamą Egono Schieles gerbėjams.

Spalio 15 d. Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos padalinys Laisvės alėjoje pavirs į stebuklų šalį, nes čia bus rodomas pripažintos choreografės Jasmin Vardimon (JK) šokio spektaklis vaikams ir suaugusiems su virtualios realybės akiniais. Publika panirs į magišką Alisos pasaulį, kur susipažins su daugybę pojūčių suteikiančiu nuotykiu. Vakare festivalio svečiai rinksis į naujausią Kauno šokio teatro „Aura“ premjerą, įkvėptą nedaugeliui dar žinomos, Berlyne gyvenančios poetės ir dailininkės Aldonos Gustas. Choreografės Birutės Letukaitės spektaklio „(M)eilės (m)eilėse“ šokėjai, gyvai akomponuojant naujų idėjų kameriniam orkestrui „Niko“, gvildens menininkės gyvenimą ir kūrybą, jautriai užgaudami kiekvienam žmogui aktualias temas.

Šiemet festivalyje – ir vengrų spektaklis nuogiems žiūrovams „Letmec_Natur“. Spalio 15 d., 22 val., Kauno dramos teatre įvyks unikali ir intymi patirtis, kurioje tiek atlikėjai, tiek žiūrovai ir net aptarnaujantis personalas bus nuogi. Spektaklio choreografė Márta Ladjánszki tiki, kad žmonių skirtingumas daro gyvenimą turtingesnį, todėl drąsina kasdien be gėdos švęsti savo kūną. Festivalio publika tikriausiai idėjai pritaria, nes į šį spektaklį bilietai jau išpirkti.

Jau daug metų „Auros“ festivalis tęsia tradiciją organizuoti šokio ekskursijas, tad spalio 16 d., 12 ir 14 val., „Aura“ ir nepriklausoma iniciatyva „Ekskursas“ ragina atvykti į Kauno savivaldybę. Apie šio pastato architektūrą pasakojantis gidas vedžios labirintais, kuriuose publika susidurs su humoro nestokojančiais spektaklio „Kitas klausimas“ šokėjais, įkūnijančiais šaržuojamus valdininkus.

Festivalio finalas laukia spalio 16 d., 19 val. Vakaro metu ypatingas „Aura 32“ spektaklis – vienos žinomiausių pasaulio šokių trupių iš Izraelio „Kibbutz“ pasirodymas „Prieglobstis“. Choreografas Rami Be’er kviečia dalyvauti kelionėje užmezgant ryšį su savimi: scenoje techniškai stiprūs šokėjai ir dinamiškas jautrumas bei šiandienos kontekstui aktuali bėgančiųjų nuo karo tema. Tai garsiausiuose teatruose ir festivaliuose šokanti trupė, kurią bent kartą gyvenime turėtų pamatyti kiekvienas.

„Džiaugiuosi galėdamas bent trumpam grįžti į Lietuvą. Ši šalis visada užims ypatingą vietą mano širdyje", – sako šokėjas. Kauno „Aura“ buvo pirmasis jo tikras darbas po šokio mokyklos Honkonge. „Pirmasis kartas, kai reikėjo savarankiškai nuomotis butą, mokėti mokesčius, kasdien repetuoti teatre... Lietuvoje susiformavau kaip suaugęs žmogus, šokėjas. Kaune turėjau daug erdvės lavintis kaip šokio mokytojas dirbdamas tiek su kolegomis profesionalais, tiek su šokio studijos mokiniais, tai man ypač praverčia tęsiant šią veiklą Londone“, – sako J.Narvaezas, negailėdamas pagarbos žodžių „Auros“ vadovei choreografei Birutei Letukaitei.

Sugrįžimo išvakarėse – pokalbis apie sėkmės istoriją ir kūrybinį kelią, kuris po trejų metų, praleistų Kaune, J.Narvaezą atvedė į prestižinę šokio trupę.

– Festivalio scenoje matysime žymiąją trupę „Akram Khan“, kurioje šoki. Kaip, būdamas profesionalus šokėjas ir trupės narys, apibūdintum choreografo stilių?

– Choreografas Akramas Khanas tapo žinomas dėl unikalios hibridinės technikos, jungiančios šiuolaikinį šokį ir klasikinį indų šokio stilių „kathak“. Jis nuo pat pirmųjų darbų buvo unikalus kūrėjas, nuo kitų skyrėsi judesio aštrumu, mudrų naudojimu choreografijoje, išskirtinės muzikos deriniais. A.Khanas gimė ir užaugo Londone, bet jo šaknys Bangladeše, taigi jo darbuose daug identiteto paieškų.

Iš pradžių tai buvo daugiau fizinis teatras, tačiau dabar išryškėjo polinkis remtis pasakojimo struktūra, mitologija, ritualais. Spektaklis „Pergudraujant velnią“ yra įkvėptas vieno ankstyviausių eiliuotų literatūros kūrinių  „Gilgamešo epo“. Jame vyksta kova tarp despotiško karaliaus Gilgamešo ir dievų siųsto varžovo Enkidu, kurie vėliau tampa bendražygiais. Visi šokėjai scenoje yra skirtino amžiaus, įtraukiama dviejų šokėjų įkūnyta jaunesnio ir vyresnio pagrindinio veikėjo Gilgamešo versija.

Spektaklyje persvarstoma santykio tarp dievų ir žmonių tema, nemirtingumo siekis, žiūrovai turėtų atpažinti ir viską griaunančią indų deivę Kali. Aš įkūniju herojų Enkidu, kuris yra laukinis žmogus, atvykęs iš gamtos. Šalia tironiško Gilgamešo tampu jo galios įkaitu. Vis dėlto spektaklyje „Pergudraujant velnią“ nereiktų tikėtis kaip ant delno aiškaus ir nuoseklaus siužeto, tai labiau abstraktus kūrinys, patiksiantis kokybiško šiuolaikinio šokio gerbėjams, mėgstantiems įvairovę.

Jaučiausi tarsi šokčiau kažkieno kito odoje. Preciziškos technikos neužtenka personažui perteikti, tam reikia stiprių vidinių intencijų.

– Prie pasaulinio lygio kompanijos prisijungti buvai pakviestas dar dirbdamas „Auros“ šokio teatre. Kokia tavo sėkmės istorija?

– Šokti trupėje „Akram Khan“ buvo mano svajonė. Dar studijuodamas Honkonge, prieš atvykdamas į Lietuvą, dalyvavau šios trupės šokėjų atrankoje. Žinojau kompaniją, jos kryptį, man ji ypač patiko. Dar porą kartų kreipiausi į juos dėl kitų vaidmenų, manęs neatrinko, tačiau apsikeitėme kontaktais.

Pamenu, buvo vasaros atostogos, po jų planavau grįžti ir pradėti trečius metus šokti „Auros“ trupėje. Dar ilsėjausi Filipinuose, kai sulaukiau trupės vadybininkės skambučio iš Avinjono, kad Eikidu vaidmens atlikėjas susižeidė ir nebegali šokti. Visiškai nesitikėjau tokios atomazgos, iškart parašiau choreografei B.Letukaitei ir išdėsčiau situaciją. Ji buvo labai supratinga ir palaikanti, sakė, kad būčiau kvailas, jei atsisakyčiau tokios galimybės. Tad per dvi savaites susidėjau daiktus ir išskridau į Londoną.

– Ar galimybė šokti šioje trupėje pateisino tavo lūkesčius? Kaip pavyko prisijaukinti Eikidu vaidmenį?

– Prijungiau prie spektaklio, kurio šokėjai jau buvo meistriškai atidirbę savo vaidmenis, todėl iš pradžių buvo nelengvas ir intensyvus procesas. Man choreografijos kombinacijos nebuvo sunkioji dalis, tačiau perimti Eikidu vaidmenį tapo iššūkiu. Perskaičiau daug informacijos apie epą, jo kilmę, charakterius ir pirmuosiuose spektakliuose galbūt labiau stengiausi techniškai tobulai atkartoti choreografiją. Tačiau jaučiausi tarsi šokčiau kažkieno kito odoje. Preciziškos technikos neužtenka personažui perteikti, tam reikia stiprių vidinių intencijų. Norėdamas įtaigiai papasakoti istoriją, turi pagrįsti kiekvieną savo judesį.

Šiandien jau galiu sakyti, kad spektaklio Eikidu yra unikali mano versija, mano įsikūnijimas. Indai turi sąvoką „abhinaya“, reiškiančią veido mimikų meną, jas naudoju būdamas scenoje. Nepaprastai intriguoja tai, kaip judinamas kiekvienas veido raumenukas ir net minimalistinės išraiškos virsta įtaigia vaidyba. Tuo man ir artimas choreografo A.Khano stilius, jo gebėjimas sujungti kūno šokį ir jausmingą teatrą.

– Kokią ateities paveikslą pieši jau šokdamas tokio aukšto lygio trupėje?

– Pandemijos laikotarpiu iš Europos net aštuoniems mėnesiams grįžau į Filipinus ir leidau laiką su šeima. Buvo taip keista grįžti į aplinką, kurią jaučiausi išaugęs, pajutau, koks pasikeitęs esu. Iš pradžių buvo daug nežinomybės, kiek galėsiu likti trupėje „Akran Khan“, tačiau dabar esu lygiavertis trupės narys – anksčiau mano vaidmenį šokęs šokėjas grįžo į kompaniją korepetitoriaus amplua, o aš toliau turiu suplanuotus pasirodymus su šiuo ir kitais spektakliais. Įdomu tai, kad šoku spektaklyje „Pergudraujant velnią“, kuris yra vienas naujausių šio choreografo spektaklių, o kitas mano vaidmuo bus viename pirmųjų jo kūrinių. Taip prisiliečiu prie visos trupės istorijos.

Neneigsiu, pasiilgstu saugumo jausmo dirbti garantijas suteikiančiame repertuariniame teatre. Dabar dirbu laisvai samdomu šokėju trupės spektakliuose, vedu šokio pamokas. Man tai yra dar vienas naujas savarankiškumo etapas, kurio ypač žavus elementas yra laisvė. Esu nusprendęs, kad keliausiu ir dirbsiu ten, kur jausiu, kad yra geriausios galimybės. Dabar nekantrauju susitikti su spektaklio publika mano mylimame Kaune.

Forume organizuoti debatai apie architektūrą, žaliąją pertvarką, kultūros ir švietimo sąsajas, regioninį vystymą, tarptautinius iššūkius kuriant tvarią aplinką. Festivalį atidarė EK prezidentė Ursula von der Leyen kartu su energetikos komisare Kadri Simson ir pasaulinio garso architektais –  Kejo universiteto Japonijoje profesoriumi Shigeru Ban ir Francis Kéré iš Vokietijos. EK atstovai savo pranešimuose pabrėžė šio EK inicijuoto projekto svarbą, ypač popandeminiame laikotarpyje, kviečiančio ES lygmeniu sujungti įvairias sritis ir disciplinas, mokslą, technologijas, dizainą, architektūrą ir kitas sritis bei įgyvendinti Europos Žaliojo kurso tikslus kuriant estetinę aplinką ir bendrą europinę gerovę.  Tvarumas, estetika, grožis, bendrystė – pagrindiniai Naujojo europinio bauhauzo elementai.

Įvairiose Briuselio meno ir kultūros organizacijose vyko konferencijos, kūrybinės dirbtuvės, diskusijos, ekspozicijos. Festivalyje taip pat surengta turtinga ir įdomi įvairių kultūros renginių programa.

„Aura“ / LR kultūros ministerijos nuotr.

Lietuvai šiame festivalyje atstovauti EK pakvietė šiuolaikinio šokio trupę „Aura“, atliekant prancūzų choreografės Bea Debrabant šokio spektaklį „Norėčiau būt paparčio žiedu“. Briuselio istoriniame centre esančioje „Monts des Arts“ scenoje „Auros“ šokėjai pakerėjo tarptautinę publiką savo originaliu, nepaprastai profesionaliu ir jausmingu pasirodymu.

„Šis spektaklis inspiruotas gamtos. Kantriai įsikibę į žemę šaknimis auga medžiai. Pažaboti gamtos stichijas reikia laiko, prisitaikymas prie aplinkos lėtas ir meditatyvus. Šis gamtos įkvėptas spektaklis – apie medžius arba apie žmones, kurie gyvybiškai reikalingi vieni kitiems tam, kad bendrautų, kvėpuotų, veiktų, išliktų ir nepailsdami ieškotų savo paparčio žiedo“, – sakoma šio šokio spektaklio anotacijoje.

Iki šiol tokios galimybės „Aura“ neturėjo, spektaklius rodydavo nenuolatos įvairiose šalies scenose. „Auros“ kassavaitinių pasirodymų erdve tapusioje scenoje gegužės 6 dieną jau parodytas pirmasis spektaklis – teatro įkūrėjos, choreografės Birutės Letukaitės „Ištrintos durys“.

Svarbiausia, kad jau turime konkrečią vietą, namų sceną, kurioje kas savaitę sezono metu bus rodomi „Auros“ spektakliai.

Šokio teatro gyvenime nauja nuolatinė vieta, kurioje kas savaitę bus rodomi spektakliai, anot B. Letukaitės, yra labai svarbus įvykis. „200 vietų „Romuvos“ salė yra optimali mūsų repertuariniams spektakliams rodyti, – teigia B. Letukaitė. – Kai reikės didesnės salės, kurioje yra platesnės scenos įrangos naudojimo galimybės, mes spektaklius rodysime Nacionaliniame Kauno dramos teatre ir kitose vietose. Bet svarbiausia, kad jau turime konkrečią vietą, namų sceną, kurioje kas savaitę sezono metu bus rodomi „Auros“ spektakliai.“

Iki šiol „Aura“ spektakliams rodyti nuomojosi scenas įvairiuose šalies teatruose, dažnai tekdavo palaukti, kol gaudavo norimą erdvę išsinuomoti. B. Letukaitės teigimu, jau sutarta su Kauno miesto savivaldybe, kad „Romuvoje“ kas savaitę „Aura“ sezono metu galės rodyti savo repertuarinius spektaklius. Sezoną Kauno šokio teatras pabaigs liepos 2 d., o naująjį pradės rugpjūčio 1 d.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Romuvoje“ praeitą penktadienį šiuolaikinio šokio gerbėjai rinkosi į „Auros“ premjerą „Ištrintos durys“. Anot spektaklio choreografės B. Letukaitės, jame ji nagrinėja šiam laikmečiui aktualias temas: kaip mes reaguojame, kaip keičiamės nenumatytomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, prasidėjus pandemijai.

„Kai stačiau spektaklį, Rusija dar nebuvo užpuolusi Ukrainos, bet dabar šis spektaklis įgauna naują prasmę – galime įžvelgti ir susitelkimą, pasiryžimą kovai“, – sako choreografė. Pirmąkart kovo pradžioje spektaklis parodytas Italijoje, o dabar jį jau spėjo pamatyti Vilniaus, Telšių, Rokiškio, Kauno žiūrovai.

Gegužės 11 dieną, trečiadienį, 18.30 val., „Aura“ vėl pakvies į „Romuvą“, kur rodys premjerinį spektaklį „Esybė“. Jame pamatysime, kiek daug žmogaus kūnas gali, taip pat iškeliamas klausimas, kokia iš tiesų yra jo vertė. Šiame moderniame amžiuje atsiradęs pojūtis, jog pasiklystame savo viduje ir pamirštame savo kūnus, atsiskleidžia japonų choreografo Ryu Suzuki pastatyme.

Birželį „Aura“ planuoja premjerinį spektaklį „Meilės meilėse“, pagal rašytojos, dailininkės Aldonos Gustos kūrybą, o iki naujo sezono bus suformuota nauja dešimties šokėjų „Auros“ trupė.