Šiuolaikinio meno atstovė A. Kleizaitė – tekstilininkė, grafikė ir skulptorė. Baigė taikomosios grafikos studijas, vėliau studijavo tekstilę, 2000 m. tapo menų magistre.

Išraiškinguose grafikos darbuose tyrinėja Vakarų ir Rytų estetikos ir kultūros sankirtas. Jos piešiniai dažnai virsta trimačiais objektais ir instaliacijomis, juose susipina skirtingi žanrai, tad pastaraisiais metais rengtose ekspozicijose autorės objektai kalba kaip visuma.

Nuo 2002-ųjų A. Kleizaitė kasmet keliauja po Indiją. Ten kuria, domisi tradicijomis ir kultūra. Kelionės leido jai permąstyti žmogiškąją patirtį, kultūrų ir žmonių sąveiką. Jos darbuose aiškiai juntamas dėmesys vidinei žmogaus būsenai, noras gilintis į įvairius dvasinio gyvenimo aspektus. Jos kūryboje patirtis pinasi su tradicijomis, kultūromis, gamta ir kasdienybe.

Meno gimimo procese A. Kleizaitei svarbūs keturi pagrindiniai principai: šviesa, būsena, estetika ir istorija. Ji naudoja paprastas raiškos priemones (popierių, anglį, pastelę), tačiau visuomet linkusi eksperimentuoti. Jos meninė praktika – nesibaigiančios paieškos, kaip piešiniu perteikti neaprėpiamą idėjų, būvių ir būsenų amplitudę: karas ir taika, gyvenimas ir mirtis, meilė ir neapykanta, nesėkmė ir tikėjimas.

Nuo 1998 m. ji aktyviai dalyvauja meno parodose Lietuvoje ir užsienyje, vyko į tarptautines menininkų rezidencijas Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Airijoje, Graikijoje, Ukrainoje, Sakartvele ir Indijoje, surengė keliolika personalinių parodų.

2003–2004 m. buvo UNESCO-Aschberg programos stipendininkė. Jos objektas „The Art of Being a Girl“ („Menas būti mergina“) apdovanotas parodoje „Geriausias 2003 metų kūrinys“. Nemažai jos darbų yra privačiose kolekcijose.

A.Kleizaitė – šiuolaikinio meno atstovė, dirbanti tekstilės, grafikos ir skulptūros srityje. Baigusi taikomosios grafikos studijas, vėliau menininkė studijavo tekstilės specialybę, 2000 m. apsigynė menų magistro diplomą. A.Kleizaitė yra žinoma dėl savo išraiškingų grafikos darbų, kuriuose tyrinėja Vakarų ir Rytų estetikos ir kultūros sankirtas. Kartais jos piešiniai virsta trimačiais objektais ir instaliacijomis.

Nuo 2002 m. A.Kleizaitė gyvena ir dirba tarp Lietuvos ir Indijos. Kasmetės kelionės tarp dviejų šalių suteikė galimybę menininkei permąstyti žmogiškąją patirtį, kultūrą, santykius. Anot menotyrininkės Neringos Stoškutės, A.Kleizaitės darbuose aiškiai jaučiamas susidomėjimas vidine žmogaus būsena, nagrinėjami įvairūs gyvenimo aspektai, daug dėmesio skiriama socialinei žmogaus aplinkai. Dažnai darbuose žmogiška patirtis susipina su gamta, kultūra, kasdieniu gyvenimu. Menininkės kūrybinis procesas yra grindžiamas keturiais pagrindiniais principais: istorija, estetika, šviesa ir emocija.

A.Kleizaitė naudoja paprastas raiškos priemones – popierius, anglį, pastelę, tačiau lieka atvira eksperimentavimui. Jos meninė praktika – nesibaigiančios paieškos, kaip piešimo pagalba perteikti visą amplitudę idėjų ir jausmų: tai karas ir taika, gyvenimas ir mirtis, meilė ir neapykanta, nesėkmė ir tikėjimas. Savo stilistikai A.Kleizaitė liko ištikima ir kurdama Gelgaudiškyje pristatomus kūrinius – tas pats jau būdingas lengvas linijų žaismas, santūriai naudojamos spalvos, akcentuojant tik reiškingiausias detales.

Nuo 1998 m. A.Kleizaitė aktyviai dalyvauja Lietuvos ir tarptautinėse meno parodose, tarptautinėse menininkų rezidencijose Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Airijoje, Graikijoje, Ukrainoje, Sakartvele ir Indijoje, yra surengusi ne vieną personalinę parodą. Menininkė yra pelniusi "UNESCO–Aschberg" 2003–2004 stipendiją, o parodoje "Geriausias 2003 metų kūrinys" jos sukurtas objektas "The Art of Being a Girl" (liet. "Menas būti mergina") pelnė geriausio metų kūrinio apdovanojimą. Nemažai A.Kleizaitės kūrinių yra įsigiję privatūs kolekcininkai.

Kas? A.Kleizaitės piešinių paroda "Mergaitės ir ožkos".

Kur? Gelgaudiškio dvare.

Kada? Veikia iki spalio 25 d.

Paprastomis priemonėmis

Parodoje „DraWWing Blue“ bus eksponuojami menininkės A.Kleizaitės piešinių ciklai „Drawing Blue. Serie Portuguesa“ (2018) ir „Love Story“ (2017), kuriuos jungia kelionės, jausmai ir mėlyna spalva.

A.Kleizaitė visada turėjo savitą raiškos lauką, gana tolimą įprastai lietuviškojo piešimo tradicijai. Nors autorė yra baigusi tekstilės meno studijas, piešimas jos kūrybiniame procese visuomet užėmė svarbią vietą. Kūryboje ji renkasi paprastas raiškos priemones – anglį, pasteles, popierių. Jos piešiniai išraiškingi, vaizdai byloja ne tik apie pasaulinius, bet ir apie dvasinius dalykus. Kūrybos temas ir siužetus Aušra skolinasi iš gyvenimo. Piešiniuose dominuoja emocijos ir istorijos – tai menininkės variklis, kuris priverčia pridėti anglį ar pastelę prie popieriaus ir neapčiuopiamiems dalykams suteikti matomą rūbą. Aušros kūryba išsiskiria savo raiška, ji renkasi natūralumą, spalvų sodrumą. Jos maniera – ekspresyvi, intuityvi ir energinga. Kompozicijos įtraukia žiūrovus į pasakojimą, įpina į santykį su vaizduojamomis figūromis arba apgaubia spalvos visuma.

Portugalijos serija

Ciklo „Drawing Blue. Serie Portuguesa“ (liet. „Piešti mėlyną. Portugalijos serija“), kurį Aušra sukūrė 2018 m. būdama Portugalijoje, piešiniuose dominuoja žmonių figūros, veidai. Čia svarbiausias ryšys, vaizduojamas tarp figūrų, arba tas, kurį susikuria patys žiūrovai, akimis sekdami veidų, profilių, siluetų linijomis. Be to, piešiniuose matomi dekoratyviniai Portugalijos simboliai – azulejos, įvairiais raštais margintos keraminės plytelės, kurios yra naudojamos iki šių dienų tiek interjero, tiek pastatų išorės dekorui. Aušros piešiniuose vaizduojamos melsvos azulejos susilieja su figūromis ir jų emocijomis. Mėlyni gėlių raštai vienur paslepia, užstoja, apsaugo nuo vojaristinių žiūrovų žvilgsnių, kitur – atveria kelią į sielą ir jos pasakojimą. Triptike „Bangelės“ pasakojama kiek kitokia istorija. Čia bangos skiria, bet kartu suartina ir sujungia dvi sielas, nublokštas į skirtingus pasaulio kraštus. Tekantis vanduo – gyvybės, atgimimo, dvasios tyrumo simbolis. Viso ciklo ašis – glaudus tarpusavio ryšys.

Meilės istorija

Cikle „Love Story“ (liet. „Meilės istorija“), sukurtame 2017 m. vizito Sakartvele (Gruzija) metu, dominuoja abstraktūs elementai, o mėlyna spalva – sodri, energinga ir vaisinga. Piešiniuose prieš akis nedrąsiai išnyra plataus ežero ar didingų kalnų horizonto linija, tuomet akys nukrypsta į plačią dangaus erdvę, o galiausiai vėl sugrįžta į šalia bėgančią sraunią upę. Viskas aplinkui tyra ir ramu. Sakartvele gamta yra nepaliesta žmogaus, ji – pasakiško grožio ir užburianti. Aušra savo meilės istoriją su gamta įprasmino mėlyna spalva. „Net nežinau, kaip mėlyna atėjo, tiesiog ji yra. Tarsi seka mane, atsiranda iš dangaus ir iš vandens, iš žmonių. O jei iš žmonių, tai ir iš Dievų. Mėlyna – karališka spalva, pati brangiausia. Kažkada mėlyni dažai buvo patys brangiausi Europoje. Tai stebuklinga, magiška spalva, kuri išplečia erdvę. Ir dar ji byloja apie tą „mėlyną“ jausmą, tai reiškia – ir apie meilę“, – dalijosi mintimis autorė.

Apie autorę

A.Kleizaitė (gim. 1972 m. Kaune) baigė taikomosios grafikos studijas, vėliau studijavo tekstilės specialybę. 2000 m. apsigynė menų magistro diplomą. Nuo 1998 m. aktyviai dalyvauja Lietuvos ir tarptautinėse meno parodose, tarptautinėse menininkų rezidencijose. Menininkė yra žinoma dėl savo išraiškingų grafikos ir tekstilės darbų. Jos kūriniuose aiškiai jaučiamas susidomėjimas vidine žmogaus būsena, nagrinėjami įvairūs gyvenimo aspektai, daug dėmesio skiriama socialinei aplinkai. Dažnai darbuose žmogiška patirtis susipina su gamta, kultūra, kasdieniu gyvenimu. Savo kūrybiniame procese menininkė lieka atvira eksperimentavimui, naudoja paprastas medžiagas. Aušra yra pelniusi UNESCO – Aschberg 2003–2004 m. stipendiją, o parodai „Geriausias 2003 metų kūrinys“ jos sukurtas objektas „The Art of Being a Girl“ (liet. „Menas būti mergina“) pelnė geriausio metų kūrinio apdovanojimą.

Brandintas projektas

Progą išvysti galerijoje "Ars et Mundus" eksponuotus šešių garsių Indijos menininkų darbus turėjo tik Kauno publika – iškart po Naujųjų metų kūriniai išgabenami atgal į Indiją.

Vis dėlto lietuviams ne taip gerai pažįstamas šiuolaikinis Indijos menas nepaliko abejingų. Susidomėjimu maloniai nustebinta parodos kuratorė menininkė A.Kleizaitė neabejoja: toks publikos dėmesys įrodo, kad Indijos dailininkų menas lietuviams yra be galo įdomus ir reikalingas.

Idėja supažindinti lietuvius su šiuolaikiniu indų menu tarp Indijos ir Lietuvos gyvenančiai A.Kleizaitei kirbėjo jau seniai. Kartu su bendraminčiais Indijoje, Orisos valstijoje, menininkė dar 2015 m. įkūrė organizaciją "D.I.S.C. the Art", kurios tikslas – skatinti Indijos ir kitų šalių menininkų ryšius, puoselėti tradicinius Orisos regiono menus ir su jais supažindinti į rezidencijas atvykusius užsienio kūrėjus.

"Indija yra viena iš labiausiai stereotipizuojamų šalių, – sako A.Kleizaitė. – Jeigu paklaustum lietuvio, kas yra Indija, jis atsakytų vienu iš kelių tipinių atsakymų. Tačiau ši šalis iš tikrųjų yra visai kitokia – tai valstybė su labai sena kultūra ir dar gyvomis tradicijomis."

Anot pašnekovės, tradicinis menas Indijoje nėra atskirtas nuo gyvenimo, jis egzistuoja čia ir dabar. "Tačiau Lietuvoje apie indų meną žinoma itin mažai, tad taip natūraliai ir pribrendo mintis surengti parodą gimtojoje šalyje", – sakė lietuvė, žodį kūnu pavertusi padedant kolegai indų menininkui Bijay Kumarui Nathui ir Kauno kūrybinių industrijų centrui.

Ilgesio paliesti

Parodai A.Kleizaitė su kolegomis atrinko šešių Indijoje gerai žinomų vidurinės kartos menininkų: Amritah Sen, Aninditos Chakraborty, Midhuno Gopi, Muktinatho Mondalio, Ranjitho Ramano ir Ravi Chunchulos darbus.

"Indijoje visi garsesni menininkai yra baigę arba Visva-Bharati universiteto menų fakultetą, arba Haidarabado universitetą. Taigi ir šios parodos menininkai – ne išimtis. Visus juos taip pat sieja kūrinių idėjos, kadangi visų autorių darbai paliesti asmeninės patirties, refleksyvių apmąstymų, prisiminimų", – pasakojo parodos kuratorė.

Visi projekte pristatyti menininkai kilę iš mažų Indijos miestelių ir kaimelių, tačiau gyvenimo nublokšti į megapolius. Senojo gyvenimo, gamtos ir namų ilgesys juntamas beveik visuose darbuose. Tikroji, periferijų, Indija, kur žmonės vis dar gyvena santarvėje su gamta atsiskleidžia nutapytose menininkų istorijose, žvelgiančiose iš drobės.

Man Indijos šiuolaikiniame mene labiausiai patinka idėjos aiškumas ir kartu daugiasluoksniškumas.

Kūrybos transformacijos

Iš kitų Kaune pristatytų menininkų kiek išsiskyrė dailininkai Muktinathas Mondalis ir Ranjithas Ramanas. Iš Bengalijos kilusio M.Mondalio darbai pasakoja nuostabiai gyvybingas gamtos ir gyvūnų gyvenimo istorijas. Menininko pasakojimai liečia nykstančios gyvūnijos, gamtos filosofijos ir gamtos grožio temas. Iš pradžių studijavęs biologiją M.Mondalis save atrado dailėje, tačiau menininko polinkis gamtos mokslams toliau aiškiai juntamas ir jo kūriniuose.

R.Ramanas įdomus tuo, kad savo dailės kūrinius pamėgo transformuoti į tekstilės darbus. "Didžiulėje Indijoje, kad ir kaip  būtų keista, tekstilė neturi savo nišos, priešingai negu Lietuvoje, kur ši meno rūšis turi stiprią tradiciją. Tad toks R.Ramano pasirinkimas stebina ir verčia žavėtis, juolab kad tokia ne itin populiaria meno rūšimi Indijoje susidomėjo vyras", – pasakojo A.Kleizaitė.

Anot jos, įdomus ir autoriaus siuvinėjimo, kaip meditacijos ir ritualinio akto, suvokimas. Tiesa, parodos lankytojai išvydo tik tapytus menininko kūrinius. "Tikiuosi, kad ateityje į Lietuvą pavyks atvežti ir R.Ramano tekstilės darbus", – vylėsi pašnekovė.

Tradicijos įtaka

Suprantama, kalbėti apie visą šiuolaikinį Indijos meną šešių parodos autorių kontekste neįmanoma. Indijos valstybės dydis ir menininkų gausa lemia tai, kad tvirtų apibendrinimų būti tiesiog negali. Vis dėlto egzistuoja tam tikri šiuolaikinio indų meno bruožai.

"Man Indijos šiuolaikiniame mene labiausiai patinka idėjos aiškumas ir kartu daugiasluoksniškumas. Kiekviename darbe galima rasti itin daug sluoksnių, kitaip sakant, labai įvairiai interpretuoti, tačiau kūriniai nėra chaotiški, jie pasižymi aiškiai ir koncentruotai išreikštomis idėjomis, – anot A.Kleizaitės, didelę įtaką Indijos menui daro ir senoji filosofija. – Ji nemaža dalimi lemia menininkų mąstyseną ir kūrinių tematiką."

Atrodytų, kalbant apie šiuolaikinį meną, reikėtų atokiau laikytis nuo Indijos egzotikos, tačiau, pasak parodos kuratorės, šalies tradicijos vis dėlto turi didžiulę įtaką šiuolaikinių menininkų darbams. Ne išimtis – ir parodos kūrinių autoriai: gimę provincijose kūrybos pradžioje jie patirties sėmėsi iš tradicinių menų. Būtent Indijos periferijose užgimė ir vystėsi menininkų talentas, tad išskirti aiškios skirties tarp tradicijų ir šiuolaikiškumo negalima.

A.Kleizaitė džiaugiasi, kad lietuviai pastaraisiais metais vis dažniau atranda Indijos meną, susidomi juo ir atsikrato susiformavusių stereotipų. Vis dažnėjantis Lietuvos ir Indijos menininkų bendradarbiavimas, vykstančios parodos, į rezidencijas atvykstantys kūrėjai – nemažai indikatorių rodo, kad Indijos meno stoka greitai nebebus galima skųstis. Vis dėlto menininkė apgailestavo, jog neegzistuoja kryptingos programos, skirtos supažindinti lietuvius su indų kūryba.

"Didesnėse šalyse, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, yra susibūrusios didelės ir stiprios indų bendruomenės, todėl tokių valstybių gyventojai pakankamai supažindinami su Indijos menininkų darbais. Lietuvoje to trūksta", – pastebėjo ji ir pažadėjo: panašios parodos sulauks ir Vilnius bei kiti Lietuvos miestai.

Kas? Parodos "...what thou seest yond" uždarymo arbatėlė.

Kada? Sausio 3 d. 17–19 val.

Kur? Galerija "Ars et Mundus" (A.Mapu g. 20).

 "Tai paroda apie žmones, tik truputį kitaip – apie kautynes, bet iš tikrųjų – apie taiką, apie netektis, bet iš tikrųjų – apie gyvenimą, apie nuopuolius, bet iš tikrųjų – apie tikėjimą, apie neapykantą, bet iš tiesų – apie meilę ", – sako menininkė.

– Kad ir su pertraukomis, bet jau penkiolika metų gyvenate Indijoje. Kiekvieną pavasarį, tarsi paukštis parskrendate čia vasaroti, rudenį ir vėl keliate sparnus.

– Toks jau mano būdas – turiu judėti, man be galo patinka keliauti. Kad ir kaip keistai skambėtų, gerai jaučiuosi oro uostuose, kur pagauna jausmas, kad tuoj tuoj atsivers naujos patirtys, sužinosiu, ko dar nežinojusi. Kelionėse atrandu save, jos padeda save pažinti.

– Kaip pavyksta išlaviruoti tarp dviejų šalių?

– Kartais sunkiau, kartais – lengviau. Tiesą sakant, abi šalys yra panašios, tačiau ilgai negalėjau suprasti kuo. Kartais galvodavau: mes, sovietmečiu užaugę, juk žinome, kas yra kaimas, vaikščiojome į lauko tualetą, gėrėme vandenį iš šulinio ir valgėme močiutės lauko virtuvėlėje pagamintą maistą. Bet gal ne tai? Nes kai pabendraudavau su turtingais ir kilmingais indais, jausmas, kad galiu juos suprasti, likdavo. Viskas paaiškėjo per vieną vakarėlį, kai jaunas, talentingas, žiniomis apie Lietuvą mane nustebinęs indas pasakė: "Tu juokauji, taigi, atsakymas paprastas – ir jūs, ir mes esame arijai, kalbame ta pačia indoeuropiečių kalba." Argi ne paprasta? Orisos valstija labai primena Lietuvą, nors ten mes valgome rankomis – taip, kaip niekada nevalgytume čia. Kai grįžtu namo, labiausiai mane stebina agresija. Ji tarsi persismelkusi visur: į žmones, bendravimą, darbo stilių. Indijoje jos tiesiog nėra, užtat gali jaustis komfortabiliai ir skleisti savo sugebėjimus. Indijos atmosfera dvasinga, ten lengviau sutelkti mintis, ne toks gajus materialusis pradas, esama stiprių jėgos vietų – medis, šaltinis, akmuo ar kalnas, kuriame gyvena vienuoliai. Lietuvoje – kitaip, bet buvimas čia irgi turi žavesio.

Kai grįžtu namo, labiausiai mane stebina agresija. Ji tarsi persismelkusi visur: į žmones, bendravimą, darbo stilių. Indijoje jos tiesiog nėra.

– Menininkai yra linkę į savo gyvenimą įsileisti daugiau pasaulio patirties, argi ne taip?

– Visi esame viena siela – juk negali atskirti bangos nuo vandenyno. Menininkai daugelyje dalykų sugeba įžvelgti idėjas, kai kam paprastas akmuo gali įkvėpti darbų ciklus. Tereikia pažvelgti įdėmiau, patyrinėti ilgiau. Toks yra ir mano pasaulis: pažinimu ir supratimu nesibaigianti žvaigždėta erdvė. Mane įkvepia dievai, žmonės, gyvūnai, gamta. Ateina jie pas mane patys, specialiai neieškau. Indijoje gamtos – daug, grožį gali įžvelgti kiekvienoje formoje – ir gyvatė, ir karvė man graži. Užsibuvusi Lietuvoje, Indijos gamtos garsų pasiilgstu – rodos, bet ką atiduočiau, kad ryte išgirsčiau rėkiantį povą ar papūgą.

– Lietuvoje dirbote televizijoje, rengėte televizijos šou žvaigždes. Ar populiarusis pasaulis kaip nors veikia kūrybą?

– Viskas turi įtakos ir palieka atspaudą. Populiarusis pasaulis iš kūrybos atima laiką, esu tuo tikra, bet man pavykdavo atsiriboti, atsitraukti. Tačiau darbas televizijoje ir reklamų filmavimuose mane išmokė kariuomenės tikslumo ir atsakomybės. Jei komandos darbe neveiks viena grandis – gali viskas sugriūti. Televizijoje dar kaip nors prasisuksi, bet reklamos versle bet kuris nepadarytas darbas kainuoja milžiniškus pinigus. Iš televizijos man liko didžiulė dovana – draugais virtę kolegos. Praėjo daug metų, o mes vis bendraujame.

– Tapote, kuriate meno objektus, tekstilę, drabužius. Kaip įvairios kūrybos rūšys siejasi tarpusavyje?

– Kiekvienas kūrinys menininkui diktuoja atlikimo techniką. Būna, paimi akmenį, spaudi spaudi, dirbi dirbi, o nieko neišeina. Nes akmuo nenori.

– Jūsų paveiksluose daug tamsių spalvų. Ką jos pasakoja?

– Man patinka visos spalvos. Ir tamsoje reikia mokytis įžvelgti šviesą. Indija – menininkui yra technikos ir technologijų meka. Taip pat ir medžiagų šventovė. Čia galima rasti natūralių pigmentų, kuriais piešiame, tapome, dažome audinius. Orisoje auga toks medis neem. Jo lapai – ne tik gražios odos saugotojai, bet ir imuniteto stiprintojai, valgome juos pakepintus keptuvėje. Švieži sutrinti jie – geriausias antiseptikas ir nerealaus grožio geltonos spalvos dažas. Apie tai, koks puikus dažas yra haldi arba ciberžolė – daug kas žino. Geltona spalva tokia tvirta, kad ją išplauti sunkiai įmanoma. Kajal – nuo seno moterų žinoma juoda spalva, dar ir šiandien gaminama daugelio Indijos moterų namuose. Ananaso medžio anglys, sumaišytos su ghi sviestu, yra tobuli dažai akims.

– Su savo kūryba grįžtate į Kauną. Kuo ypatinga ši paroda?

– Kiekviena paroda menininkui yra ypatinga ir unikali. Šią dedikuoju žmonėms ir kiekvieną iš jų raginu atsiprašyti. Ne už tai, ką padarė, o už tai, ką gali padaryti, ką padarys ar ką galvoja, kad galėtų padaryti. Man atrodo, kad labai svarbu atsiprašyti žemės už tai, kad ryte ant jos atsistosi savo pėdomis.

Kas? A.Kleizaitės paroda "Anthology of Apologies".

Kur? Galerijoje "Ars Et Mundus".

Kada? Veikia iki birželio 18 d.

Taip pat buvo surengtas labdaringas aukcionas, kurio metu surinktos lėšos skirtos mirtinai sumušto kompozitoriaus, multiinstrumentalisto Tomo Dobrovolskio šeimai. Aukcione buvo parduodami ne tik menininkės A. Kleizaitės kūriniai, bet ir išskirtiniai nagingųjų Balio salos meistrų rankų darbai. Labdaros aukcioną vedė ir susirinkusiems liūdėti neleido ką tik iš saulėtosios Balio salos grįžęs, dar smėlio dulkių nusiplaut nespėjęs, nepakartojamas, visų ilgai lauktas bei pasiilgtas balinėtojas, aktorius Leonardas Pobedonoscevas. Iš viso velionio menininko žmonai Akvilei Dobrovolskei perduota 470 eurų.

„Ne tik pati lenkiuosi, bet ir žiūrovus kviečiu nusilenkti žmonėms ir žmogiškumui“, – sako Aušra Kleizaitė, prieš keletą savaičių grįžusi iš Indijos ir pristatanti dar visai šviežius savo darbus. „Pats piešinių ciklas – tai mano pagarbos, meilės ir didžiausio artumo išraiška sutiktiems žmonėms“, – savo inspiracija dalijasi menininkė.

O visos šventės metu susirinkusiųjų sielas atliepė ne tik vaizdai, bet ir garsai – tuo rūpinosi vienas įdomiausių menininkų, atlikėjų ir kompozitorių šalies muzikos padangėje – Paulius Kilbauskas. Jis, beje, Lietuvą jau po mėnesio iškeis į Balio salą, kurioje amžinai žaliuoja džiunglės ir ryžių laukai, skamba gamelanų muzika, o žmonės visuomet šypsosi.