Gražina:

– Nevairuoju, tai man nelabai ir rūpi. Na, taip, vyras vairuoja, automobilis varomas dujomis. Bet nežinau net modelio. Nieko nežinau apie naują mokestį. Nebijau aš tų mokesčių. Dyzelinu varomos mašinos net nepirkčiau. O jei už dujomis varomą būtų imamas 40 eurų mokestis, gal nėra taip daug?

Evaldas:

– Turiu mašiną ir, aišku, "dyzelinę". Tikrai bus labai brangu. Na, teks ieškoti alternatyvų. Gal teks ir automobilį pakeisti? Atsinaujinsime.

Margarita:

– Man atrodo, kad per daug brangiai. Gal tas mokestis ir galėtų būti, bet tik ne tokio dydžio. Čia tai jau tikrai per daug. Nesąmonė. Iš kur tam žmogui paimti pinigų? Valdžia tik ir žiūri, iš kur ką paimti. O iš kur paimsi, jei ne iš "biednų" žmonių?

Simona:

– Aš pati nevairuoju ir su tokiais dalykais nesu susidūrusi. Manau, kad tie, kurie turi automobilius, prieštarautų šiam mokesčiui. Kol kas dar negalvoju, bet niekas nežino, gal ateityje reikės automobilio ir teks mokėti mokesčius. Šiuo metu šis mokestis man nėra aktualus.

Gintas:

– Taršos mokestis, kiek skelbiama, turėtų būti vienkartinis, mokamas įsigyjant mašiną. Bet aš jau turiu automobilį. Man labiau priimtina nuomonė yra ta, kad mes, pildami degalus, jau sumokame taršos mokestį. Įvairiausi akcizai, kuriuos renka valstybės, turėtų būti panaudojami aplinkosaugai. Tačiau išaiškinimo, kaip tiksliai bus panaudotas šis mokestis, piliečiams niekas nedavė. Mano galva, tai yra apiplėšimas. Eilinį kartą valdininkams trūksta pinigų, ir sugalvojami štai tokie mokesčiai. Nemanau, kad tai išspręs taršos problemas. Diskusijų su visuomene nebuvo, niekas neaiškino situacijos.

Leonas:

– Neskaičiavau, kiek man kainuotų. Bet kokia finansinė našta žmogui yra blogis, bet jei pinigai bus panaudojami geram dalykui, tada gerai. Pasakymas, kad baudomis ar mokesčiais nieko neišspręsime, yra neteisingas. Vien mokesčiais ir vien baudomis nieko neišspręsime. Bet jei yra tam tikras nusižengimas, turi būti ir ne tik bauda. Šiuo atveju ekologinis mokestis yra skirtas ne tik ekologijai. Aš suprantu, kad šis mokestis turėtų labiau atgrasyti nuo senų ir taršių automobilių. Pamažu jis turės įtakos, bus mažiau senų automobilių perpardavinėjimo, jie greičiau išnyks.

V. Tomaševskis pirmadienį pabrėžė, kad pasiūlymas dėl mokesčio nėra pakankamai paruoštas, o šiuo metu mokestinė našta gyventojams ir taip yra pernelyg didelė, todėl reikia daugiau apmokestinti kapitalą, bankus, o ne tuos, kurie uždirba mažiausiai.

Be to, anot V. Tomaševskio, mokestis labiausiai gresia mažiausiai uždirbantiems, turintiems i nenaujus automobilius. Jo teigimu, 10-15 metų toks mokestis turėtų būti simbolinis, kad žmonės suprastų problemą ir pagal galimybę bandytų įsigyti mažiau teršiančias transporto priemones.

Aplinkos ministerija siūlo įvesti vienkartinį automobilių taršos mokestį ir jį tiesiogiai susieti su išmetamu anglies dvideginio kiekiu. Mokesčių dydis galėtų siekti nuo keliasdešimties eurų iki 1400 eurų. Dyzelinu varomi automobiliai būtų apmokestinami kelis kartus daugiau nei transporto priemonės su benzinu.

Ministerija siūlo, kad mokestį reikėtų mokėti kiekvieną kartą atlikus registraciją. Planuojama, kad mokestis įsigalios jau kitų metų pradžioje. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad į biudžetą būtų surenkama 29 mln. eurų per metus.

Valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis Ramūnas Karbauskis tvirtina, kad automobilių taršos mokesčiui bus pritarta.

Skirtinga statistika

Anot jo, autoservisų versle turi būti sureguliuota daugybė klausimų: kad patalpos atitiktų šiai veiklai keliamus reikalavimus, o kur dar tepalų, padangų, akumuliatorių, metalo ir kitų atliekų surinkimo klausimai. Tokios aktualijos buvo aptariamos asociacijos "Už saugų automobilį Lietuvoje" organizuojamoje konferencijoje "USAL forumas 2019".

Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, šalyje yra registruota 1,621 transporto priemonių techninę priežiūrą ir remonto paslaugas teikianti įmonė.

Per dvejus metus išduoti maždaug 55 dokumentai, leidžiantys autoservisų paslaugų paskirties statybą, rodo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos duomenys. Tačiau USAL apskaičiavimais, Lietuvoje veikia per 10 tūkst. didesnių ar mažesnių autoservisų.

Abejonių dėl nelegalių servisų nelieka vien prisiminus krūvas senų padangų pakelėse. 2017 m. apie 28,2 tūkst. t padangų buvo surinkta perdirbti, rodo Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės duomenys. O viešai prieinamų duomenų, kiek padangų priduoda automobilių servisai, nėra.

Būtini sprendimai

Reikia kompleksinių sprendimų, taip pat ir visuomenės sąmoningumo – pavyzdžiui, pranešant apie galbūt nelegaliai veiklą vykdančius subjektus, konferencijoje kalbėjo Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė Agnė Bagočiūtė.

"Kaip tik prieš keletą dienų įregistravau įstatymo projektą, pagal kurį pastato savininkas turi būti atsakingas už tai, kokia veikla vykdoma jo patalpose. Kitu atveju grėstų baudžiamoji atsakomybė", – vieną iš priemonių suvaldyti nelegaliai veikiančius servisus įvardijo konferencijoje dalyvavęs Seimo narys Remigijus Žemaitaitis.

"Dauguma galvoja, kad jei meistriukas automobilių remontu užsiima pagal individualios veiklos pažymėjimą, verslo liudijimą ir išrašo jums sąskaitą, tai verslas lyg ir yra legalus. Valstybinė mokesčių inspekcija išduota pažyma tėra deklaracija apie sumokėtus mokesčius. Iš tiesų, yra daug kitų reikalavimų, kuriuos turi atitikti servisas: patalpos turi turėti tinkamą paskirtį, sanitarinę zoną ir atitikti aplinkosauginius darbo saugos reikalavimus, nustatytus teisės aktuose, panaudotos, išmestos automobilių dalys turi būti tinkamai surenkamos ir utilizuojamos, o ne išmetamos už tvoros, turi dirbti kvalifikuoti darbuotojai, išmanantys transporto priemonių techninio aptarnavimo ir remonto reikalavimus, naudojami kokybiški įrenginiai, įrankiai ir matavimo priemonės, kurios turi būti periodiškai tikrinamos, o galiojantys metrologinės patikros atitikimą patvirtinantys dokumentai turi būti saugojami", – sako teigia USAL vadovas.

"Svarbi dalis yra viešieji pirkimai. Viešuosiuose pirkimuose perkančioji organizacija privalo išsiaiškinti, ar tiekėjas yra kompetentingas, patikimas ir pajėgus įvykdyti pirkimo sąlygas, todėl pirkimo dokumentuose ji gali nusimatyti vieną iš kvalifikacijos reikalavimų – teisę verstis veikla.

Taigi, jei pagal kitų teisės aktų reikalavimus tiekėjas tokios teisės neturi, vertiname, kad pirkimo konkurso dalyvauti negali. Taip pat jeigu tam tikrų paslaugų teikimui kitais teisės aktais yra nustatyti privalomi reikalavimai, tiekėjas turi jų laikytis nepriklausomai nuo to, ar pirkimo sutartyje jie yra nustatyti ar ne. Automobilių remonto įmonės neatitinkančios reikalavimų neturi teisės siūlyti savo paslaugas", – teigia advokatų kontoros "TGS Baltic" partneris, transporto industrijos grupės vadovas Gytis Kaminskas.

Anot konferencijoje diskutavusių specialistų, šiuo metu galiojanti tvarka yra perdėm griežta, o kontrolės nėra ir teisiniai aktai neveikia bei rinka palikta savikontrolei.

Pigu, bet pavojinga

Automobilių verslo profesionalams skirtoje konferencijoje diskutuota ir apie šiltuoju sezonu šalia prekybos centrų išdygstančias palapines, kuriose meistrai siūlo papildyti kondicionierius, kol automobilio savininkas apsipirkinėja parduotuvėje.

Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo patogu, ne visose šią paslaugą teikiančiose vietose darbuotojai patikrina, ar sistema sandari, o tai turi užtikrinti, kad kondicionierius šaltą orą pūs ne kelias dienas. Kaip teigia specialistai, jei freonas pradingo, reikia ne jį pildyti, o pirmiausia suremontuoti kondicionierių. Mat pagal šiuo metu galiojančius ES reikalavimus oro kondicionierių freono dujomis negalima pildyti tol, kol nėra užbaigtas būtinas remontas ir užtikrintas sistemos sandarumas. Juolab kad nesandarus kondicionierius yra labai pavojingas – freonas labiausiai pavojingas gamtai, jis ardo ozono sluoksnį.

"Servisuose, kuriuose ši paslauga atliekama, meistrai sistemą tikrina ir prieš pildymą, ir po jo. Be to, automobilio savininkas iš legaliai veikiančių servisų gauna garantiją, o jos suteikti nelegaliai veikiantys paslaugos tiekėjai negali", – pasakoja asociacijos prezidentas.

Atsižvelgiant į nekokybiško darbo poveikį sveikatai ir gamtai, USAL siekia didesnį dėmesį skirti žaliajai darbotvarkei ir griežtinti reikalavimus paslaugų tiekėjams: "Siekiame, kad kondicionierių pildymas galėtų būti atliekamas tik tose patalpose, kurios būtų registruotos Aplinkos ministerijos valdomoje valstybės informacinėje sistemoje", – sako G.Garbinčius.

Techninės apžiūros monopolis

Taip pat keltas klausimas, ar pagrįstai privalomosios techninės apžiūros pripažinimas patikėtas tik techninės apžiūros centrams be galimybės plėsti galinčių suteikti šią paslaugą skaičių. Šiuo metu privalomos techninės apžiūros paslaugas vienoje zonoje teikia vienintelė, prieš 25 metus laimėjusi apžiūros vykdytojo parinkimo konkursą, įmonė. Iš viso techninės apžiūros paslaugas teikia 10 įmonių.

"Teoriškai tai yra tie patys servisai. Kodėl vis dar delsiama įsileisti kitus žaidėjus į rinką? – retoriškai klausia USAL vadovas. – Tačiau tol, kol klausimas dėl autoservisų statusų formalizavimo nėra išspręstas, kiti verslo subjektai negali pretenduoti teikti techninės apžiūros paslaugas. Techninės apžiūros veikla yra reglamentuota Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerijos, o automobilių remonto rinka palikta savireguliacijai be aiškiai apibrėžto statuso. Šiuolaikinėje ekonomikoje tai – sunkiai suprantama."

Tyrimų kompanijos „Nielsen“ bei automobilių gamintojo „Nissan“ atlikti tyrimai rodo, kad daugiau kaip du trečdaliai tūkstantmečio kartos (gimusieji tarp 1985 ir 2000 m.) atstovų Vakarų šalyse elektrinius ir hibridinius automobilius rinktųsi vardan aplinkosaugos.

Palyginimui, Lietuvoje 18–25 m. amžiaus grupėje aplinkai draugiškus automobilius dėl mažesnės taršos rinktųsi 15 proc. gyventojų, rodo „Swedbank“ užsakymu atlikta gyventojų apklausa. Latvijoje šios amžiaus grupės gyventojai norėdami mažinti taršą apie ekologiškesnius automobilius galvoja dar rečiau – tokių yra tik 12 procentų. Estijoje, tyrimo duomenimis, tokių gyventojų dalis siekia 29 proc.

Visgi ta gyventojų amžiaus grupė, kuri yra priskiriama tūkstantmečio kartai, Lietuvoje ekologiškesnio transporto aspektui skiria daugiau dėmesio nei kitos. Kitose amžiaus grupėse svarstančiųjų apie elektromobilius ar hibridinius automobilius, siekiant mažinti aplinkos taršą, dalis vidutiniškai sudaro tik 9 procentus.

Tiesa, norinčiųjų važinėti ekologiškesniais automobiliais Lietuvoje yra kur kas daugiau – šiandien įsigyti aplinkai draugišką automobilį norėtų trečdalis šalies gyventojų.

Kaip šiuo metu tai atsispindi lengvųjų automobilių parko situacijoje Lietuvoje? Paskutiniais „Regitros“ duomenimis, Lietuvos keliais važinėja apie 1,2 tūkst. elektromobilių. Tai sudaro mažiau nei 0,1 visų lengvųjų šalyje registruotų mašinų. Skaičiuojant kartu su hibridiniais automobiliais, aplinkai draugiški automobiliai sudaro maždaug 1,3 proc. visų Lietuvos keliuose riedančių automobilių.

Vis dėlto tai nereiškia, kad lietuviai smarkiai atsilieka nuo bendros situacijos pasaulyje. Nors remiantis „Bloomberg NEF“ duomenimis, elektromobilių pardavimas pasaulyje auga didžiuliais šuoliais, šiemet elektromobilių dalis pasaulio keliuose sudarys apie 0,5 proc. (apie 8 mln.) visų lengvųjų transporto priemonių.

Tiesa, situacija geresnė tose šalyse, kuriose elektromobilių parko plėtra laikoma prioritetu. Pavyzdžiui, Norvegijoje praėjusiais metais beveik kas antras parduotas lengvasis automobilis buvo elektrinis, o bendras elektromobilių skaičius šios šalies keliuose sudarė 7 proc. visų lengvųjų transporto priemonių. Norvegija kryptingas ir ilgalaikes priemones, skatinančias pirkti ir naudoti elektromobilius, taiko jau daugiau kaip dešimtmetį.

Kyla klausimas, kokie veiksniai paskatintų lietuvius rinktis aplinkai draugišką automobilį. Kaip rodo „Swedbank“ tyrimas, didžiajai gyventojų daliai Lietuvoje automobilio kaina yra svarbiausias aspektas – kone du iš trijų respondentų (62 proc.) ekologiškesnius automobilius rinktųsi dėl mažesnės jų kainos.

Tyrimo duomenimis, antras pagal svarbumą veiksnys būtų mokestinės lengvatos (36 proc.), kiti patrauklūs gyventojų nurodomi faktoriai − palankesnės finansavimo sąlygos (29 proc.) ir mažesnės eksploatacijos sąlygos (23 proc.).

Iki šiol buvo įprasta manyti, kad ekologiško transporto plėtra – tai valstybės rūpestis. Bet šios žmonių nuostatos parodo, kad prie spartesnės ekologiško transporto plėtros yra galimybių prisidėti ne vien valstybei, bet ir atsakingam verslui. Tą padaryti yra įvairių būdų.

Pavyzdžiui, energijos tiekimo bendrovės galėtų pasiūlyti specialius elektros planus namų ūkiams ir įmonėms, kurios naudoja elektromobilius, draudimo bendrovės – geresnes draudimo sąlygas, o prekybininkai prie savo parduotuvių įėjimo galėtų įrengti po kelias įkrovos stoteles.

Prie vairuotojų lūkesčio vairuoti aplinkai draugišką automobilį siekia prisidėti ir finansų institucijos. Pavyzdžiui, „Swedbank“ šį pavasarį pristatė žaliąją iniciatyvą, kuria gali pasinaudoti ir verslo, ir privatūs klientai. Išsirinkę elektrinį, hibridinį ar itin mažos taršos benzininį automobilį, jie gali gauti palankias lizingo sąlygas ir kitų naudų.

Naujos transporto priemonės įsigijimas daugeliui šalies gyventojų yra itin reikšmingas sprendimas, kurį nulemia bent keli veiksniai. Tačiau rinktis ekologišką automobilį vien dėl įsitikinimų šiandien tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje ryžtasi tik nedaugelis. Tokiam pasirinkimui reikia daugiau motyvuojančių argumentų, prie kurių gali prisidėti ir valstybė, ir verslas.

Tai buvo 46-asis ralis šių, niekad nenutrūkusių varžybų istorijoje, o jį surengė Lietuvos automobilių klubas kartu su Tarptautine automobilių sporto veteranų asociacija ir Kauno automobilininkų klubu.

Rotušės aikštėje – 12 valstybių vėliavos

„Lietuvos automobilių sporto bendruomenė kartu su šių varžybų organizatoriais gali pagrįstai didžiuotis „Kauno rudens“ ralių tradicijomis, nes nedaug turime lenktynių, prie kurių starto linijos išsirikiuotų 90 ekipažų su bemaž 200 kovingai nusiteikusių sportininkų iš 12 pasaulio valstybių“, – sveikindamas prieš varžybas Rotušės aikštėje susirinkusius lenktynininkus kalbėjo LASF prezidentas Saulius Girdauskas.

Susitikti su buvusiais kolegomis ir varžovais lenktynių trasose bei palinkėti ralio dalyviams laimingo kelio ir sėkmingo finišo atvyko Lietuvos automobilių klubo garbės prezidentas Stasys Brundza, kiti sportininkai, teisėjai, klubų vadovai.

„Per daugelį metų gal kiek išblėso tik keli „Kauno rudens“ ralių epizodai, tačiau negalima pamiršti jame įgytų pamokų ir užsimezgusios draugystės su daugeliu sportininkų iš įvairių šalių“, – sakė S. Brundza.      

„Kauno rudens“ ralio trasomis šiemet važiavo visų trijų Baltijos valstybių, Vokietijos, Graikijos, Izraelio, Lenkijos, Rusijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir pirmą kartą Lietuvoje rengiamuose raliuose debiutavę Sakartvelo, Armėnijos ir Uzbekijos sportininkai.

Jie varžėsi „Kauno rudens“ ralio, sutapusio su Lietuvos mini ralio čempionato paskutiniojo, ketvirtojo etapo lenktynėmis bei istorinių automobilių įskaitose.

Pagrindinis prizas – patyrusiam duetui       

Nugalėtojų ir prizininkų pagerbimo ceremonijoje bene daugiausia dėmesio susilaukė darnus patyrusių sporto meistrų – kauniečio Egidijaus Paulausko ir vilniečio Almanto Jacevičiaus – ekipažas, vairavęs VAZ 21061 automobilį ir šventęs ne tik pergalę SIA2 įskaitoje, bet ir iškovojęs pagrindinį ralio trofėjų – A. ir K. Girdauskų atminimo taurę.

Ją nugalėtojams įteikė LASF prezidentas S. Girdauskas.

Ralio „Kauno ruduo“ bendrosios įskaitos laimėtojais tapo Adomas Petrovas ir Ruslanas Malinovskis, vairavę pranašišku jiems pirmuoju starto numeriu pažymėtą VAZ 2101 ir beveik šešiomis sekundėmis aplenkę su „Subaru Impreza“ ant kulnų nugalėtojams mynusius Tadeušą Terą su Mindaugu Giedraičiu.

Treti liko patyręs Alfredas Štaras su jauniausiuoju ralio dalyviu, 22-jų Pauliumi Prasausku, pelniusiu specialų prizą. Jie vairavo „Volkswagen Golf“ automobilį.  

Tokį pat organizatorių prizą išsivežė ir vyriausias ralyje dalyvavęs Andriaus Čygo ir Sigito Januškos duetas, kurių amžiaus suma – 157 metai – gana įspūdinga automobilių raliui.

Kitose ralio įskaitose pergales šventė Juzefas Malevskis su Algirdu Griciumi, Rimgaudas Statnickas su Rimantu Pukėnu, Arvydas Šėgžda su Aleksandru Kolesničenka, Eugenijus Tumalevičius su Alexanderiu Khaimsky, Edvardas Singurindis su Juozu Leonavičiumi, Aleksandras Janelidze su Ona Jasinskaite, neišskiriamas sportininkų iš Vokietijos, Rusijos ir Latvijos Michailų Ivanovo ir Titovo ir Andrio Zvingevico trio ir Romas Janavičius su Arvydu Bangardavičiumi.

Džiugino bendražygių atminimo taurės

Tačiau ralio dalyviai bene labiausiai džiaugėsi iškovoję vardines buvusių bendražygių ir varžovų atminimo taures.   

Ilgamečio šio ralio organizatoriaus Vidmanto Čiutelės, kurio kartu su bendraminčiais pastangomis surengtos trys dešimtys pirmųjų „Kauno rudens“ ralių, atminimo taurę išsivežė A. Šėgžda su A. Kolesničenka, o Vytauto Federavičiaus – R. Statnickas su R. Pukėnu.

Ilgamečio automobilių sporto organizatoriaus ir teisėjo, docento Evaldo Čerškaus taurė įteikta E. Singurindžiui iš Graikijos ir dabar Izraelyje gyvenančio J. Leonavičiaus duetui, o svečiai iš Sakartvelo Otaras Ajevanidze su Davidu Chachanidze iškovojo sporto meistro ir trenerio Romualdo Barkausko atminimo taurę.

Žymaus ralisto Leontijaus Potapčiko atminimo prizą laimėjo su legendine „Pobeda“ važiavęs sportininkų M. Ivanovo, M. Titovo ir A. Zvingevico trejetas, o A. Janelidze su O. Jasinskaite džiaugėsi Sigito Alesiaus taure.

Dėkojo už šiltą priėmimą 

„Lietuvoje – tik kelios dienos, tačiau ir jų užteko, kad pajustume lietuvių svetingumą ir meilę  automobilių sportui, – po lenktynių kalbėjo Sakartvelo autosporto federacijos veteranų sekcijos pirmininkas ir Rustavio tarptautinio moto parko prezidentas D. Chachanidze. – Galime tik pavydėti ir pasimokyti, kaip reikia organizuoti tokio masto varžybas, kaip pritraukti tiek sportininkų ir kaip saugoti bei gerbti buvusių bendražygių atminimą“.

D. Chachanidze – daugkartinis Sakartvelo motociklų ir automobilių pirmenybių čempionas, vienodai sėkmingai išbandęs kartingo, motokroso, motociklų ir automobilių žiedinių lenktynių, bagių, ralio ir net „Formulės 3“ trasas, dabar tarptautinės kategorijos teisėjas, iš arti matęs daugelyje šalių rengiamas varžybas.   

Svečias su didžiule nuoskauda kalbėjo apie karo veiksmus šalyje, gerokai pakenkusius ir Sakartvelo automobilių sporto raidai.

Dabar jis itin dideles viltis sieja su Rustavio tarptautinio moto parko savininku Šota Abchazava, mėgstančiu automobilių sportą, aukojančiu jam savo laisvalaikį ir nešykštinčiu jam lėšų. 

Atsisveikino su sezonu

„Kauno rudens“ ralis ženklino ir šalies mini ralio čempionato finišą.

Paskutiniojo, ketvirtojo etapo lenktynių bendrosios įskaitos ir IS klasės nugalėtojais tapo Igorio Aleksejevič ir Gintarės Palubinskaitės duetas, su „Ford Sierra“ visus 16 greičio ir specialiųjų rungčių ruožus, besidriekusius Kauno miesto ir rajono, Pavilkijo bei Šakių rajono savivaldybių keliais, įveikęs per 17 min. 59,4 sek.

Nugalėtojams pralaimėję 15,9 sek. antri finišavo „Subaru Impreza WRX“ vairavę Justinas Kvaraciejus su Martynu Bingeliu. Jie šventė pergalę galingiausiųjų – SGC4 automobilių klasėje.

Trečiąjį bendrosios įskaitos nugalėtojų laiptelį užėmė OC klasės nugalėtojai Paulius Vasiliūnas su Ramūnu Giliumi, tramdę BMW. Jie nuo etapo laimėtojų atsiliko 21,5 sek.

SGC1 klasės nugalėtojais tapo Aurimas Margevičius su Evelina Drilingiene („Mitsubishi Colt“), SGC2 – Aidas Valuckas su Gertrūda Laurinavičiūte („Mazda MX-5“), SGC3 – Mantas Bytautas su Mindaugu Kaminsku („Seat Leon“), SGC-I – Laimonas ir Greta Latvėnai („Lada 2106“), o V klasėje pergale džiaugėsi Darius ir Benas Venckai („Renault Clio“).

Komandinę paskutiniojo etapo įskaitą, surinkę 73 taškus, laimėjo Kauno autoklubo sportininkai.

Antri su 65 taškais liko „Marimotors Racing“, o treti – „AG Racing“ lenktynininkai, pelnę 50 taškų.

Leidinio duomenimis, bus atšaukiami 2015 m. pagaminti „Volkswagen Tiguan“, „Sharan“ ir CC modeliai bei 2015 ir 2016 m. „Porsche 911“, „Boxter“, „Cayman“ ir „Panamera“ modeliai.

Pasak „Stuttgarter Zeitung“, Vokietijos federalinė motorinio transporto tarnyba (KBA) nustatė, kad šiuose automobiliuose būtini atnaujinimai.

„Volkswagen“ vėliau patvirtino, kad galimos oro pagalvių problemos paveikė apie 227 tūkst. „Volkswagen“ ir „Porsche“ automobilių.

Išpuoselėti, reti, išgražinti, įdomūs, greičiausi, garsiausi ir dar galėtų būti eilė apibūdinimų automobiliams, kuriuos smalsiai apžiūrinėjo susirinkusieji.

„Šiurpai bėgioja kūnu nuo tokio gausaus dalyvių skaičiaus“, – emocijų neslėpė renginio pradžią skelbdamas išskirtinių automobilių parodos „Memel Motor Fest“ vienas organizatorių Edmundas Dargis.

Rotušės aikštėje vienas šalia kito išsirikiavo 212 dėmesio vertų automobilių. Organizatoriai prisipažino išgyvenę nemenką rūpestį, kaip ne guminėje aikštėje sutalpinti šitiek norinčių parodyti tai, ką jiems pavyksta padaryti su mašinomis arba kaip pavyksta išlaikyti senovinius modelius. 

Žiūrovų išsyk buvo paprašyta nesiliesti prie parodos eksponatų, o jei jau kiltų nenumaldomas noras, tai geriau būtų pasidairyti automobilio savininko.

„Gali prieiti arčiau“, – tėtis paragino sustingusį ir akių nuo amerikietiško šerifo automobilio nenuleidžiantį sūnų.

Renginio organizatoriai, kviesdami išskirtinių automobilių savininkus dalyvauti, akcentavo, kad kuo įvairesnis, spalvingesnis dalyvių parkas, tuo visiems smagiau.

„Kiekvienas iš mūsų turime silpnybę skirtingoms automobilių markėms, kėbulo tipams. Turime skirtingą požiūrį į automobilių modifikavimo kryptį bei galutinį tikslą. Norime po vienu sparnu priimti kuo daugiau automobilių entuziastų, kurie yra pasiryžę parodyti savo ilgametį projektą ar Lietuvoje itin retai matomą modelį“, – penktus metus vykstantį renginį apibūdino organizatoriai.

Tačiau Rotušės aikštėje momentais darėsi sunku susišnekėti, mat viename aikštės kampe prasidėjo automobilių garso aparatūros šou. „Čia ne mašinos, o garso kolonėlės“,  – kiek susigūžė viena žiūrovė.

Demonstruojant iš mašinos sklindančius decibelus, automobilis tiesiog purtėsi. Tokių mašinų salonų, bagažinių erdvės buvo užpildytos garso aparatūra. Ilgiau palaikęs ranką ant mašinos, jos vibravimą dar kažkiek jauti ir atitraukęs. 

2015 metais Klaipėdoje užgimęs renginys šiemet išplėtė savo geografiją. Sezono pradžią išskirtinių automobilių paroda „Memel Motor Fest“ skelbė Vilniuje, vasarą pasirodė pajūryje, o uždarymui buvo pasirinktas Kaunas. Rengėjai neslepia, kad tokį pasirinkimą lėmė gera geografinė padėtis, mat Kauną lengviau pasiekti iš daugelio šalies vietų.

Šiais metais penkerių metų jubiliejų menantis "Memel Motor Fest" festivalis metų pradžioje išsiruošė į turą per Lietuvą.

Pirmoji 2019 m. šventė įvyko Vilniuje, Katedros ir Vinco Kudirkos aikštę jungiančioje Gedimino prospekto atkarpoje, kuri visai dienai tapo automobilių mėgėjų traukos centru. Po apsilankymo sostinėje didžiulis "Memel Motor Fest" karavanas sugrįžo į savo gimtąjį miestą – Klaipėdą, kur benzingalviams skirta šventė pagerino lankomumo rekordą.

Puikus oras ir bene ideali vieta leido pasiekti neoficialų rekordą. "Memel Motor Fest" lankomumo rekordą, kuriuo organizatoriai spėjo pasidžiaugti tik nurimus variklių skleidžiamoms melodijoms ir supakavus paskutinę lauko palapinę.

Dabar atėjo metas "Memel Motor Fest" sąstato vairą pasukti antrojo pagal dydį Lietuvos miesto – Kauno link. Būtent čia, Rotušės aikštėje, vaizdingoje aplinkoje, vyks bene didžiausia automobilių paroda per visą Kauno miesto istoriją.

"Po penkerių metų intensyvaus automobilių parodų organizavimo maratono ateina metas viską užbaigti ir atsisveikinti. Džiaugiamės, kad paskutiniame "Memel Motor Fest" dalyvaus rekordinis kiekis dalyvių per visą renginio istoriją", – pasakoja "Memel Motor Fest" iniciatoriai Edmundas Dargis ir Vytautas Butkus.

Su didžiule automobilių entuziastų bendruomene besiruošiantys "Memel Motor Fest" organizatoriai į Kauną kvies atvykti ypatingu metu. Rugsėjo 7-ąją vyksiantis "Memel Motor Fest" taps Kauno miesto šventės dalimi. "Tapti miesto šventės dalimi – didžiulė garbė ir atsakomybė. Tai dar labiau reikalauja ypatingo dėmesio smulkmenoms ir renginio kokybei. Siekiame, kad šis renginys liktų visų atmintyje ir širdyse", – priduria šventės organizatoriai. "Memel Motor Fest" įsilies į Senamiesčio vasaros sezono uždarymo renginį. Tai jau tradicija tapęs Kauno miesto savivaldybės "Iniciatyvos Kaunui" finansuojamo projekto "Kauno senamiestis GYVAI" renginys

Kiekvienais metais šis renginys keičia savo veidą ir rutulioja vis skirtingas tematikas. "Be galo džiugu, kad šiais metais radome partnerius, su kuriais kauniečiams ir miesto svečiams padovanosime įspūdingų akimirkų šios vasaros sezono pabaigoje. Tikiu, kad šventėje vietą ras tiek automobilių gerbėjai, tiek vaikai, tiek naujos, kitokios kultūros ieškantys žmonės", – savo džiugesiu dalijasi Kauno senamiesčio draugijos vadovė Ona Peičiūtė.

„Jeigu gerai pavyks sukontroliuoti situaciją, tai gera priemonė, nes automobilių statymo ar infrastruktūros mokestis yra vienas geresnių automobilių mokesčių pavyzdžių. Miesto gyventojai turi daug kitų transporto alternatyvų, nebūtina su automobiliu vykti į centrinę miesto dalį“, – Eltai sakė Ž. Mauricas.

Anot jo, tas mokestis turi nemažą dedamąją prabangos mokesčio.

„Jis nėra visuotinis, regionuose ar miestų priemiesčiuose automobilis yra vienintelė susisiekimo priemonė, o miesto centrinėje dalyje galima naudotis kitomis alternatyvomis“, – teigė ekonomistas.

Didieji miestai turi nemažai iššūkių dėl spūsčių centrinėse miesto dalyse, o automobilio stovėjimo apmokestinimas, pasak Ž. Maurico, yra vienas efektyvesnių būdų sumažinti spūstis.

Žygimantas Mauricas. M. Morkevičiaus (ELTOS) nuotr.

„Pavyzdžiui, įvedus taršos mokestį, nemanau, kad tai labai paveiks automobilių kiekį būtent centrinėse miesto dalyse. Dalis žmonių tiesiog nebevažiuos į centrinę miesto dalį su nuosavu automobiliu dėl to, kad bus brangu statytis automobilį“, – sakė Ž. Mauricas.

Tiesa, ekonomisto manymu, praplėtus apmokestintas automobilių stovėjimo zonas, būtina investuoti į infrastruktūrą.

Tai – gera motyvacija tvarkytis su automobilių statymu.

„Tai – gera motyvacija tvarkytis su automobilių statymu. Visame Vilniaus mieste turėtų būti mokamas automobilių stovėjimas, prie daugiabučių labiau mokestis simbolinis, bet tai paskatintų savivaldybę sutvarkyti infrastruktūrą, nes dabar automobiliai yra statomi bet kur – ant žolės, vaikų žaidimų aikštelėse ir panašiai. Tai būtų ir prasmė to mokesčio, nes mainais į tai savivaldybė turėtų tvarkyti infrastruktūrą“, – teigė ekonomistas.

ELTA primena, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba trečiadienį pritarė pateikimui svarstyti klausimą dėl automobilių stovėjimo zonų sostinėje plėtimo.

Svarstoma, kad mėlynoji zona apims buvusią raudonąją zoną ir dalį geltonosios zonos ties Lukiškėmis ir Gynėjų gatve, kuriose automobilių srautai per pastaruosius metus ryškiai išaugo.

Raudonąja zona taptų Užupis, Senamiesčio prieigos nuo Pylimo gatvės, Konstitucijos g. prieigos, kuriose telkiasi verslo centrai, daugėja traukos objektų, ir teritorija tarp Gedimino pr., J. Jasinskio ir A. Rotundo gatvių.

Geltonoji zona apimtų Žvėryno dalis tarp Latvių ir Paribio gatvių, teritoriją prie buvusio „Audėjo“ centro, Paupio kvartalas, dalis Naujamiesčio bei Šnipiškės iki Žalgirio gatvės.

Žaliąja zona taptų Antakalnio dalis aplink Sapiegų parką, kuriai pritarė ir šių apylinkių gyventojai.

Mėlynojoje zonoje automobilio stovėjimas atsieina 0,50 euro už 12 minučių – iš viso 2,5 euro už valandą, raudonoje – 1,5 euro.

Vilniaus miesto taryba šį klausimą svarstys ateityje.

Vieni garsiausiai piktinasi. Sako, kad tuoj ir orą apmokestins. Kiti džiaugiasi naujiena – gal sumažėjus tų, kurie ten automobilius ištisomis paromis nemokamai laiko, nebereiks it rykliams sukti ratais aplink aikštelę, kol rasi vietą prisiparkuoti. Iš tikrųjų keista gal tik, dėl to, kad kol ramiausiai užkardais apsitvėrė nemažai didesnių miesto stovėjimo aikštelių, jokios polemikos nebuvo girdėti, o štai kritus kone paskutiniam Mohikanui Nemuno pakrantėje – sujudimas. Matyt, kaip dažnai pasitaiko, tiesa kažkur per vidurį.

Pažiūrėjus, kiek procentų tikrai nepigių automobilių važinėja didmiesčių gatvėse, gali pagalvoti, kad atlyginimais lenkiame Šveicariją.

Logiška, kad darbuotojams, nesvarbu, ar dirba jie nedidelėje maisto prekių parduotuvėje, ar prekybos ir pramogų milžine, mašinos laikymas turi būti nemokamas. Vienas aspektas – finansinis, kitas – paprasčiausias saugumas. Norisi tikėti, kad dauguma prekybos ar verslo centrų mąsto taip pat ir savo darbuotojų neskriaudžia. Kitas dalykas – tų užkardų funkcionalumas. Kai kurios aikštelės, ko gero, pataupė technikai, tai dabar toji eina iš proto: tai numerių nesugeba nuskaityti, jei sustojai ne centimetro tikslumu ant linijos, tai įleisti ar išleisti nesiteikia. Teko patirti nuotykių vieno Savanorių prospekto daugiabučio aikštelėje, kur ne tik užkardas veikia pagal savo paties nuotaiką, bet ir kontaktinio numerio ant jo nenurodyta: "Neišleidžia – gaudyk vėją laukuose!"

Bet kažkas kužda, kad šios problemos nėra tai, dėl ko į tą nemokamo stovėjimo laiko ribojimą būtų šitaip jautriai reaguojama. Pamenu, mokantis centre įsikūrusiame universitete, gal koks ketvirtadalis studentų automobiliais atvažiuodavo iki "Akropolio", o paskui ateidavo į visą ar bent pusę dienos vykstančias paskaitas. Jau neminint, kad kai kurie ta aikštele, it nemokamu personaliniu kiemu su vaizdo stebėjimo kameromis, sugeba pasinaudoti dar ilgiau – pavyzdžiui, išvykdami į kelionę. Džiaugsmo iš to yra nebent aplinkinių namų gyventojams, nes mažiau gudruolių neapmokamų vietelių ieško svetimų namų kiemuose, tad rečiau tenka vėluoti į darbą, nes tavo automobilis buvo užstatytas ar jį įbrėžei milimetrais laviruodamas iš nuosavo garažo.

Jei atvirai, man apskritai keistokas lietuvių santykis su automobiliais. Įdomus pats prioritetizavimas. Štai gyvena žmogus sename, neremontuotame vieno kambario bute ar apskritai pas mamą, užtat kieme stovi jo šventas apynaujis BMW. Pažiūrėjus, kiek procentų tikrai nepigių automobilių važinėja didmiesčių gatvėse, gali pagalvoti, kad atlyginimais lenkiame Šveicariją. Ir skirtis su automobiliu daugumai taip skaudu, kad kai kurių net "dviejų promilių kondicijoje" į taksi neįsodinsi. Mane pažįstami dažnai nužiūri kaip ateivį, nes nors turiu automobilį ir vairuoti mėgstu, į kitus miestus, jei daiktų nedaug, dažnokai vykstu autobusu arba traukiniu. Sunku jiems paaiškinti, kad tiek laiko, tiek pinigų prasme man efektyviau kelionėje padirbėti kompiuteriu, o ne nuobodžiauti spūstyse sumokėjus keliasdešimt eurų už benziną.

Ir turint galvoje šitokią žmonių meilę automobiliams, akių nebadyti negali tam tikri paradoksai. Pavyzdžiui, taupoma pilant į juos nekokius degalus, taisyti vežama pas neaiškų meistriuką, ratai bildinami beieškant vietos tarp svetimo duobėto kiemo kraterių. O kalbant apie pasipiktinusius, kad po keturių valandų nemokamo stovėjimo prie PLC teks pradėti mokėti, tarsi ir savaime kyla klausimas. Kodėl negaila kine pirkti spragėsius, už kuriuos lupama velniai žino kiek kartų daugiau negu savikaina, kodėl net akys nesumirksi čiumpant madingą šaltą kavą (vėlgi, savikaina palikta kažkur už horizonto), bet euras ar du už papildomą stovėjimo valandą – svieto pabaiga?