Naujovių laivas

Keltų laivybos kompanijos „Viking Line“ keltas „Viking Grace“ buvo pirmasis laivas Baltijos jūros regione, kuriame buvo pastatytas dujomis varomas variklis.

Šis keltas plaukioja aplinkai itin jautriame regione tarp Švedijos ir Suomijos, užsukdamas į Marianhaminos uostą. Kam teko plaukti šiuo keltu, galėjo įsitikinti, kad tai yra ypač gražios vietos.

Neseniai kelto „Viking Grace“ savininkai žengė dar vieną ekologiškų technologijų laivyboje žingsnį. Šiame kelte buvo sumontuotas rotorinis vamzdis.

Naujovė: grakštus šiuolaikinis laivas „Viking Grace“ su rotoriaus bure.

Didžiulis metinis efektas

Keltas „Viking Grace“ tapo rotorinio vamzdžio diegimo komerciniuose laivuose pradininko. Ši sistema keleiviniame ir krovininiame kelte įdiegta pirmą kartą pasaulyje. Nenuostabu, kad sistemos veikla buvo nuolat stebima.

Porą metų rotoriaus veiklos tyrimus ir bandymus atliko Suomijos technologijų bendrovė „Norsepower“.

Šiomis dienomis ji pateikė išvadas apie rotorinės burės diegimo komerciniuose laivuose reikšmę.

„Rotor Sail“ sumažina energijos suvartojimą 207–315 kW. Tai duoda 231–315 tonų degalų efektą per metus“, – teigiama „Norsepower“ ataskaitoje. Šią ataskaitą patvirtino net trys ekspertų kompanijos, įskaitant ir Suomijos universitetą.

Jėga: rotoriaus burės veikimo schema – dažnai kyla klausimų, kaip vamzdis gali „tempti“ laivą?

Rotoriams – žalią šviesą

Be „Viking Grace“, rotoriaus burės buvo sumontuotos dar keliuose laivuose – „Scandlines“ kelte „Copenhagen“, kuris plaukia tarp Vokietijos ir Danijos, ir „Maersk Pelican“ naftos tanklaivyje. Palyginus duomenis, padaryta išvada, kad naudojant laivo rotorių, jo efektyvumas yra geresnis atviroje jūroje, kur didesnis vėjas, nei tarp salynų, kur ir plaukioja „Viking Grace“.

„Norsepower“ tikina, kad po šios ataskaitos, kuri įrodė, kad galima sutaupyti iki 20 proc. degalų, rotorinių burių diegimas komerciniuose laivuose, ypač naujuose, turėtų paspartėti. „Rotor Sail“ technologija yra perspektyvus ir ambicingas žingsnis link ekologiškesnės laivybos. Ieškosime būdų, kaip pagerinti laivybą Baltijos jūroje, atsižvelgiant į aplinkos tvarumą“, – teigė „Viking Line“ viceprezidentė Johanna Boijer-Svahnström.

Tai gali reikšti, kad „Viking Grace“ yra ne paskutinis šios kompanijos keltas, kuris naudos rotorines bures.

Reisai: Suomių įlankoje susitinka rotorinis ir įprastas keltai.

Rengiasi investicijoms

Žaliasis susitarimas keičia Europos veidą – Europos Komisija (EK) žada iki 2050-ųjų pasiekti klimato neutralumą. Ekspertai sako, kad tikslo įgyvendinimas sunkiai įsivaizduojamas be aktyviai veikiančios atsinaujinančios energetikos sistemos, o jūrų vėjas čia vaidina išskirtinį vaidmenį.

Praėjusiais metais pristatytos jūrų atsinaujinančių išteklių energijos strategijos pasiūlyme numatyta Europos vėjo galią padidinti penkis kartus – nuo dabartinių 12 GW iki 60 GW 2030-aisiais, o iki 2050-ųjų šis skaičius turėtų pasiekti 300 GW.

Po šios strategijos paskelbimo žvilgsnis krypsta į Šiaurės, Baltijos, Juodosios, Viduržemio jūras ir Atlanto vandenyno pakrantes, kurios vėjo energetikos požiūriu turi didelį potencialą būti išnaudotos kur kas efektyviau nei iki šiol.

Komisija taip pat siekia, kad iki 2050 m. 40 GW jūrų ir vandenynų energijos būtų pagaminama būtent iš šiuo metu vystomų technologijų, pavyzdžiui, plūduriuojančių vėjo ir saulės, bangų mūšos, potvynių ir atoslūgių jėgainių.

"Bent septynios ES narės šiandien rengiasi investuoti į vandenynų energijos projektus", – sako už energetiką atsakinga komisarė Kadri Simson. Pasak Estijos atstovės EK, šiuo metu deramasi su šalimis narėmis ir Europos Parlamentu (EP), siekiant pagerinti visas jungtis tokiems projektams vystyti ir pritaikyti šalių narių teisinį reglamentavimą. "Į vėjo energetikos plėtrą siekiama įjungti ne tik pakrančių šalis nares", – priduria K.Simson.

Priversti keistis

Kaimyninė Lenkija tradiciškai žinoma kaip viena labiausiai anglims palankių šalių ES – už savo kaip stambios teršėjos įvaizdį ji dažnai pliekiama Bendrijos kuluaruose. Tačiau pastaraisiais metais šalis sėkmingai išnaudoja Baltijos jūros potencialą ir plečia jūrų vėjo energetikos tinklą.

Lenkija rizikuoja netekti pusės Teisingos pertvarkos fondo (angl. Just transition fund) šalims narėms skiriamų lėšų, nebent ji įsipareigos pasiekti ES užsibrėžtus 2050-ųjų tikslus. Tad kas lenkus motyvavo imtis naujos ir žalios energetikos strategijos – susirūpinimas klimatu ar ekonominiai motyvai?

Briuselio naujienas nušviečiančio leidinio "Politico" diskusijoje dalyvavęs Lenkijos klimato ir energetikos ministras Michalas Kurtyka kiek pyktelėjo, kad minint šalies jūrų vėjo energetikos pažangą valstybė vis dar asocijuojama su taršiomis anglimis. "O juk pradėjome ypatingomis aplinkybėmis, nes 1989 m. 97 proc. mūsų energijos buvo išgaunama iš anglių, – primena ministras. – Dabar šis skaičius yra mažesnis nei 70 proc. Problema ta, kad mes turime senstančią infrastruktūrą ir bet kuriuo atveju turime kažką dėl to daryti. Šioje perspektyvoje labai įdomu stebėti technologijų vystymąsi ir taip pat investicijų postūmį. Pavyzdžiui, Europos gaivinimo plano priemonės gali mums padėti išauginti naują energetikos sistemą." M.Kurtyka mintyse turi 672,5 mlrd. eurų vertės ES ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę, kuri šalims narėms turi padėti išspręsti COVID-19 sukeltas ekonomines ir socialines problemas. Šio paketo centre – žalioji pertvarka.

Pasak ministro, Lenkija į atsinaujinančią vėjo energetikos plėtrą žiūri rimtai dėl kelių pagrindinių priežasčių. "Pirmiausia, tai yra pokyčiai ilgalaikėje perspektyvoje. Vasario pradžioje priėmėme naują energetikos strategiją iki 2030-ųjų, kuri iš esmės keičia būdą, kaip šalyje bus išgaunama energija. Ši strategija grindžiama trimis ramsčiais: Teisinga pertvarka (angl. Just transition), nauja nulinės emisijos energetikos sistema ir švariu oru. Per 20 metų planuojame visiškai pakeisti šiuo metu Lenkijoje egzistuojančią energetikos sektoriaus praktiką", – ambicingais planais dalijasi M.Kurtyka.

Pasak jo, tokie tikslai reikalauja naujos ir švarios politikos su aiškiomis taisyklėmis ir reguliavimu, todėl vasarį Lenkijoje taip pat priimtas naujas jūrų atsinaujinančios energetikos aktas. "Iki 2030 m. Baltijos jūroje išvystysime 5 900 MW galingumo tinklą, o iki 2040 m. – nuo 8 tūkst. iki 11 tūkst. MW. Tai yra milžiniškas projektas, milžiniškas taikinys, kuris bus įgyvendinamas dviem etapais, pirmiausia, derantis – projektas po projekto", – pasakoja klimato ir energetikos ministras.

Galimybė ir Lietuvai

Baltijos jūra nėra tik Lenkijos, Vokietijos ar Švedijos – vėjo energetika yra galimybė ir Lietuvai. Skaičiuojama, kad šalis gali pasinaudoti 3 400 MW elektros gamybos vėjo elektrinėmis potencialu Baltijos jūroje, o iš viso jos potencialas siekia apie 93 GW. Lietuva per kelis etapus Baltijos jūroje planuoja 1 400 MW elektrinių parką. Energetikos ministerijos duomenimis, šiuo metu vėjo gamybos pajėgumai šalyje siekia 533 MW.

Aštuonių ES šalių narių – Danijos, Estijos, Suomijos, Vokietijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos – energetikos ministrai ir ES energetikos komisarė K.Simson rudenį pasirašė deklaraciją, kurioje įsipareigojo glaudžiau bendradarbiauti vėjo energetikos plėtros Baltijos jūroje klausimais.

"Dabar kartu su EK studijuojama, kaip reikėtų šią deklaraciją įgyvendinti praktiškai. Tai yra ilgalaikis žaidimas, reikalaujantis aiškių taisyklių ir šalių bendradarbiavimo. Mes tikimės dirbti ne tik su šalimis, bet ir investuotojais", – M.Kurtyka pabrėžia ne tik teisinės bazės parengimo, bet ir verslo organizacijų įsitraukimo bei finansavimo svarbą.

Ekspertai skaičiuoja, kad iki 2050-ųjų siūlomiems tikslams pasiekti reikės beveik 800 mlrd. eurų investicijų. Didžioji šių lėšų dalis bus pritraukta iš privačių investuotojų, tačiau Komisija jų pasiryžimą investuoti į atsinaujinančios jūrų energetikos projektus numato skatinti ir finansinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, Sanglaudos ar Teisingo perėjimo fondu.

Pasak Lenkijos energetikos ministro, vėjo energetikos plėtra šalyje per pastaruosius penkiolika mėnesių žymiai pasistūmėjo pirmyn ir tapo labai populiari. Tačiau M.Kurtyka neskuba spręsti, ar Lenkijai pavyks įgyvendinti iki 2050-ųjų iškeltus klimato tikslus. "Yra realybė, kurią ir 2019 m. gruodį pripažino visos šalys narės, bet mes siekiame šio tikslo. Dabar vyksta derybos tarp vyriausybės ir anglių kasybos profesinių sąjungų. Lenkijoje šioje perspektyvoje vyksta labai dinamiškas politinis, ekonominis ir socialinis dialogas", – tikina ministras.

Sistemos perversmas

Europos vėjo energetikos asociacijos vadovas Gilesas Dicksonas tiki, kad šio dešimtmečio perspektyvoje ES gali pasiekti 60 GW iki 2030 m. tikslą, bet tik tinkamai planuojant jūrų erdves, investuojant į atsinaujinančios energetikos tinklus jūrose ir pakrantėse bei plečiant elektros tiekimo grandines.

Pasak jo, jūrų vėjo energetikos plėtra naudinga ir šalims, kurios neturi prieigos prie vandenynų. "Jūrų vėjo energetikos industrija Šiaurės Lenkijoje sukūrė 10 tūkst. darbo vietų laivų statybos arenose. Tai įvyko dar prieš pradedant statyti savo pačių jūros vėjo jėgainių fermas – pirmiausia buvo gaminami joms reikalingi įrenginiai, kurie buvo eksportuojami į kitas šalis", – dar vienu Lenkijos sėkmės pavyzdžiu dalijasi G.Dicksonas.

"Agora Energiewende" idėjų kalvės Vokietijoje vadovas Patrickas Graichenas tikina, kad intensyviai stumiama vėjo energetikos industrija iš tiesų yra verta ir investicijų, ir entuziazmo. "Norint pasiekti klimato neutralumą, yra trys sidabrinės kulkos: vėjo energija jūrose, vėjo energija sausumoje ir saulės energija. Šios visos kulkos turi būti rimtai stumiamos. Tai, beje, yra pigios atsinaujinančios energijos šaltiniai, palyginti su iškastinio kuro sistemomis", – sako ekspertas.

Jau 2014-aisiais vėjo elektrinėse sausumoje sukuriama energija tapo pigesnė už anglis, dujas ir atominėse elektrinėse išgaunamą energiją, o 2009–2018 m. laikotarpiu saulės energijos gamybos sąnaudos sumažėjo 75 proc.

Nauja atsinaujinančios energetikos direktyva, kuri turi būti pristatyta gegužę, koncentruosis į svarbiausius klausimus, kaip tokius projektus įgyvendinti realiai, kaip pasiekti klimato neutralumą iki 2050 m. Tai reiškia ir verslo modelių bei visos energetikos sistemos pasikeitimą.

Jau 2014-aisiais vėjo elektrinėse sausumoje sukuriama energija tapo pigesnė už anglis, dujas ir atominėse elektrinėse išgaunamą energiją.

Atsakymas į nuogąstavimus

Plečiant atsinaujinančios energetikos infrastruktūrą jūrose, svarbus ir poveikis gamtai. Už aplinkosaugą, žvejybą ir vandenynus atsakingas komisaras Virginijus Sinkevičius tikina, kad pagrindinis EK tikslas yra užtikrinti, jog atsinaujinančių išteklių energija jūroje būtų gaminama tvariai ir apsaugant biologinę įvairovę bei aplinką.

"Apskaičiuota, kad jūros vėjo energijos pramonei plėsti ir toliau vystyti reikia mažiau nei 3 proc. Europos jūrų erdvės. Tai galima pasiekti laikantis ES biologinės įvairovės strategijos ir rasti visiems naudingą sprendimą", – sako komisaras.

Jis teigia, kad Komisija atidžiai stebės ne tik aplinkosauginį, bet ir socialinį bei ekonominį atsinaujinančių išteklių energetikos jūroje poveikį nuo jūros priklausančiai ekonominei veiklai, pavyzdžiui, žvejybai.

"Komisija reguliariai konsultuosis su valdžios institucijų, suinteresuotų pusių ir mokslininkų ekspertų bendruomene. Įkvepia tai, kad Europoje matome gerų bendradarbiavimo pavyzdžių tarp žvejų ir vėjo elektrinių jūroje statytojų. Po konsultacijų su žvejais buvo iš dalies pakeistos kai kurių vėjo elektrinių parkų projektavimo ir statybos jūroje vietos", – sako V.Sinkevičius.

Pasak jo, bendradarbiavimas Baltijos jūroje taip pat yra puikus pavyzdys: "Baltijos jūroje žvejai padėjo apibrėžti kabelių ir vamzdynų koridorius, kurie sumažino riziką ir laivams, ir patiems žvejams. Beje, Vokietijoje ir Danijoje kai kurie žvejai dalį darbo dienos dirba jūros vėjo elektrinių parkuose."

Kontroversiškasis vandenilis

P.Graichenas išskiria, kad klimato gelbėjimo ir atsinaujinančios energetikos estafetėje nevertėtų pamiršti vandenilio energijos technologijų. "Žaliasis vandenilis yra reikalingas pakeisti dujas pramonės sektoriuje ir palaikyti atsinaujinančių šaltinių elektrines, kai nėra nei vėjo, nei saulės", – detalizuoja jis.

Tą patį iš esmės sako ir EK – pasak Komisijos, vandenilis galėtų tapti energijos šaltiniu srityse, kur švariąsias technologijas įdiegti labai sunku, pavyzdžiui, metalurgijos arba chemijos pramonėje. Šią idėją tvirtai remia pagrindinė ES pramonės milžinė Vokietija.

Kitaip negu benzino arba dyzelino atveju, deginant vandenilį susidaro vandens garai ir neišsiskiria šiltnamio efektą sukeliančių dujų – todėl vandenilio technologijos ir tampa perspektyvios. Jas jau naudoja kai kurie automobilių gamintojai, be to, kaip minėjo ir P.Graichenas, vandenilis gali būti naudojamas kaip degalai elektrinėse.

Tačiau kritikai sako, kad dabartines vandenilio gamybos technologijoms dar toli iki ekologijos, mat pastaruoju metu didžioji dalis vandenilio buvo gaminama iš gamtinių dujų, o šis procesas gana taršus – per jį susidaro šiltnamio efektą stiprinančio metano.

ES laikosi nuostatos, kad turi būti susitelkta ties švariojo vandenilio gamyba vandens elektrolizės būdu, naudojant tik atsinaujinančių šaltinių, pavyzdžiui, vėjo, energiją. ES iki 2024 m. tokiu būdu siekia išgauti 6 GW energijos, o iki 2030 m. – 40 GW.

Šiuo metu ES naudojamos vandenilio technologijos sudaro mažą visos suvartojamos energijos dalį, bet Europos Komisija tikisi, kad ši dalis iki 2050 m. išaugs iki 14 proc.

Skraidyti mažiau taršiais lėktuvais

Į ES žalinimo procesą įsijungia ne tik jūros, bet ir dangus: ES finansuojamus ir tvarius aviacinius degalus gaminti sieksiantį projektą HIGFLY vykdys Nyderlandų Eindhoveno technologijų universitetas. Pasitelkus pigias ir gausias žaliavas, ši iniciatyva gali žymiai sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą iš lėktuvų.

Nors pandemija smarkiai smogė oro transporto pramonei, tikimasi, kad skraidymas lėktuvais išliks svarbia visuomenės judumo dalimi, kartu keldamas neigiamą poveikį aplinkai.

Sciencebusiness.net skelbia, kad Eindhoveno technologijos universiteto mokslininkai kartu su Nyderlandų taikomųjų mokslinių tyrimų organizacijos tyrėjais, pagrindiniais aviacijos žaidėjais "Boeing" ir "SkyNRG" bei kitais partneriais iš Ispanijos, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės pradeda HIGFLY – naują mokslinių tyrimų projektą, kurio tikslas yra sukurti ekonomiškai efektyvius ir tvarius aviacinius degalus. Jie bus kuriami iš atliekų biomasės, kuri būtų gaminama iš plataus žaliavų spektro, pavyzdžiui, iš miškininkystės ir ūkininkavimo likučių.

Nors kai kurios aviakompanijos, įskaitant Nyderlandų flagmaną KLM, eksperimentavo su tvariais aviaciniais degalais, dabartinis pasaulinis jo suvartojimas vis dar sudaro mažiau nei 0,5 proc. visų aviacinių degalų sąnaudų. Manoma, kad per ateinantį dešimtmetį tvarių aviacinių degalų paklausa padidės, tačiau jo panaudojimą stabdo išlaidos – tokių degalų kaina yra 2–5 kartus didesnė nei įprastų aviacinių degalų.

"Mes norime prisidėti prie oro transporto pramonės, kuri į aplinką išmeta mažesnį šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Aviaciniai degalai, pagaminti iš antrosios kartos žaliavų, gali suvaidinti didžiulį vaidmenį", – sako Eindhoveno technologijos universiteto tyrėja ir HIGFLY projekto koordinatorė Fernanda Neira d’Angelo.

ES duomenimis, tiesioginis aviacijos išmetamo anglies dvideginio (CO2) kiekis sudaro 3 proc. viso ES išmetamo CO2 kiekio. Visame pasaulyje aviacija sudaro 2,5 proc. išmetamo CO2 kiekio. Tai gali atrodyti nedideli skaičiai, tačiau jei įsivaizduotume, kad pasaulinė komercinė aviacija būtų šalis, ji nacionalinėje CO2 emisijų lentelėje užimtų šeštą vietą tarp Japonijos ir Vokietijos.

Europos Parlamentas (EP) ir ES šalys narės praėjusią savaitę susitarė iki 2030 m. sumažinti CO2 emisijas mažiausiai 55 proc. nuo 1990 m. lygio. Susitarimas pasiektas po intensyvių derybų, kuriose EP argumentavo už mažiausiai 60 proc. CO2 emisijų mažinimą, o šalių narių lyderiai savo ruožtu palaikė 55 proc. mažinimo tikslą.

HIGFLY finansavimą gavo iš ES mokslinių tyrimų ir inovacijų programos "Horizontas 2020". Iš visos 4 mln. eurų ES dotacijos 1 mln. eurų bus naudojamas remiant Eindhoveno technologijų universiteto plėtrą. Projektas iš viso vyks ketverius metus, o pirmųjų preliminarių rezultatų tikimasi jau 2022 m.

Antradienį EP galutinai patvirtino 2021–2027 m. ES mokslinių tyrimų programą "Europos horizontas". Pandemijos metu ši programa sulaukė išskirtinio dėmesio, nes mokslo plėtra gali vaidinti lemiamą vaidmenį, stengiantis užkirsti kelią panašioms ekstremalioms situacijoms ateityje. Ateinantiems septyneriems metams "Europos horizontui" skirtas bendras 95,5 mlrd. eurų biudžetas, įskaitant 5,4 mlrd. eurų iš ES.

Rezoliucijoje, parengtoje atsakant į gyventojų peticiją, EP pažymi, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Baltijos jūroje buvo palaidota apie 50 tūkst. tonų cheminio ginklo užtaisų, o nenuspėjamas jų susidėvėjimas gali virsti didžiule ekologine katastrofa.

Europarlamentarai pabrėžia, kad tai ne tik regiono, bet ir visos Europos problema, kuri gali turėti nenuspėjamų padarinių. Todėl jie ragina tarptautinę bendruomenę aktyviau bendradarbiauti stebint Baltijos jūroje palaidotos amunicijos korozijos būklę, dalintis informacija apie ginklų paskandinimo vietą, taip pat skirti pakankamai lėšų moksliniams tyrimams ir veiksmams, kurie leistų sumažinti pavojų.

Rezoliucijoje siūloma skirti papildomą finansavimą tarpvalstybinei 2021–2027 m. „Interreg“ Baltijos jūros regiono programai, pagal kurią bus remiamas taršos Baltijos jūroje mažinimas. Kartu europarlamentarai apgailestauja, kad šiam tikslui neskiriama nė kiek Europos kaimynystės priemonės lėšų.

Europos Komisija raginama sudaryti ekspertų grupę, kuri tiksliai nustatytų užterštų zonų koordinates, pasiūlytų taršos stebėsenos ir valymo sprendimus, parengtų reagavimo į ekstremalias situacijas gaires, taip pat surengtų informacijos kampanijas, skirtas suinteresuotoms grupėms – žvejams, vietos gyventojams, turistams ir investuotojams.

Rezoliucija priimta 660 EP narių balsavus už, 8 prieš ir 25 susilaikius.

Patirtis iš „Nord Stream“

Bene didžiausi pokyčiai jau įvyko Vokietijos Mukrano (Zasnico) uoste. Jis buvo pasirinktas kaip pagrindinis dujotiekio „Nord Stream“ statybos uostas Baltijos jūroje. Iš esmės šis uostas tapo vamzdžių saugykla Baltijos jūroje.

Jau nuspręsta, kad Mukranas (Zasnicas) taps pagrindiniu „Baltic Pipe“ – dujotiekio tarp Lenkijos Revalio ir Danijos Faksės vietovių vamzdynų uostu. Taip yra todėl, kad jis įgijo bazę ir neįkainojamą patirtį priimti dujotiekių vamzdžius. Šį 275 km ilgio dujotiekį, kuris jūros dugne būtų nuo 4 iki 57 m gylyje, planuojama pradėti kloti šių metų vasarą, o baigti 2022 m. spalį.

Projektas kainuos per 280 mln. eurų. Vamzdyną Baltijos jūroje klos Didžiosios Britanijos „Saipem Limited“ kompanija specialiu laivu „Saipem S“.

Lenkijoje kilo erzelis

Pagrindine dujotiekio „Baltic Pipe“ statybos ir logistikos baze pasirinktas Mukrano (Zasnico) uostas. Jis nukonkuravo Lenkijos Svinouiscio, Danijos Rionės ir Kiogės, Švedijos Malmės ir Karlshamno uostus.

Dėl to, kad tiesiant vamzdyną pagrindiniu uostu nepasirinktas Svinouiscis, tam tikro erzelio kilo Lenkijoje. Ji į šį vamzdyną investuoja nemažai pinigų, todėl iš jo tikėjosi didesnės ar mažesnės naudos pačiai Lenkijos ekonomikai.

Pripažįstama, kad įtikinti „Saipem Limited“ naudotis Lenkijos Svinouiscio uostu nebuvo įmanoma.

Įprasta, kad pasirenkant dujotiekio tiesimo logistikos uostus prioritetas teikiamas vamzdynų tiesimo įmonei, šiuo atveju kompanijai „Saipem Limited“. Ji tiesė ir Rusijos bei Vokietijos vamzdyną „Nord Stream“, todėl geriausiai žino Baltijos regiono uostų galimybes, pritaikymą prie jos poreikių. Mukranas (Zasnicas) yra beveik idealioje vietoje vertinant „Baltic Pipe“ vamzdžio maršrutą.

„Baltic Pipe“ trasoje bus daug panašumo su „Nord Stream“. Čia bus naudojami to paties tiekėjo „Europipe GmbH“ plieniniai vamzdžiai su betoniniu apvalkalu.

Vėjo jėgainių logistika

Didžiulė konkurencija centriniame ir vakariniame Baltijos regione vyksta ne tik dėl dujotiekio vamzdynų bazinių uostų, bet ir dėl to, kokie uostai taps vėjo jėgainių statybos Baltijoje logistikos uostais.

Kaip tik šiomis dienomis Lenkija paskelbė, kad nuo 2023 iki 2026 m. 131 kv. km plote 23 km nuo kranto ties Choczevu ir Leba planuoja pradėti statyti „Baltic Power“ vėjo jėgainių parką. Vienas iš to parko statytojų įvardinama Lenkijos kompanija „PKN Orlen“ kartu su Kanados „Norhland Power“.

„Dėl Baltijos vėjo energetikos jūroje yra galimybė sukurti naują ekonomikos šaką. Jo plėtrai reikalinga stipri ir efektyvi tiekimo grandinė. Didžiulės investicijos šiame sektoriuje sukurs šimtus įmonių ir tūkstančius gerai apmokamų darbo vietų“, – teigiama Lenkijos žiniasklaidoje.

Lenkija norėtų nepražiopsoti momento, kaip su vamzdynų logistika, ir tapti viena iš Baltijos jūros vėjo energetikos komponentų tiekėjų.

Gali būti, kad ji taikosi ir į rytinės Baltijos šalių, taip pat ir Lietuvos vėjo jėgainių statybos sektorių, juo labiau, kad „PKN Orlen“ turi labai stiprų padalinį Lietuvoje. Klaipėdos uostas taip pat turėtų nepražiopsoti momento tapti vienu iš vėjo jėgainių logistikos uostų Baltijoje.

Pavyzdys Šventosios uostui

Vladislavovas yra palyginti naujas uostas. Jis pastatytas 1936–1938 m. Šiandien šis uostas yra vienas didžiausių žvejų uostų Lenkijoje.

Jame yra ir atskiros keleivinių ar nedidelių kruizinių laivų krantinės. Šiame uoste stovi ir gelbėjimo, aptarnavimo laivai.

14,5 hektarų plotą užimantis Vladislavovo uostas galėtų būti pavyzdžiu, kaip galima būtų vystyti Šventosios uostą tuo atveju, jei jame būtų įrengtas avanuostas ir sudaryta galimybė priimti nedidelius keleivinius ar Būtingės naftos terminalo plūdurą aptarnaujančius pagalbinius laivus.

Ateityje, siekdamas pritraukti investicijų, Vladislavovo uostas planuoja kurti koncesijas su keliais partneriais. Taip pat tikimasi ES investicijų pagal Lenkijos mažųjų uostų vystymo programą. Labiausiai laukiama, kad Vladislavovo uostui, kaip specializuotam vėjo jėgainių uostui, vystyti pinigų skirs Lenkijos Vyriausybė.

Paskirtis: nuo įkūrimo iki šiol Vladislavovas buvo vienas svarbiausių Lenkijos žvejybos uostų. (vladislavovo.com nuotr.)

Energetika prie Vladislavovo

Kaip tik šiomis dienomis Vladislavovo uostas paskelbė apie naujus vystymosi planus. Ne Gdansko įlankoje, o tiesiogiai prie Baltijos jūros esantis Vladislavovo uostas norėtų tapti pagrindiniu Lenkijos vėjo energetikos jėgainių uostu.

Toks noras neatsitiktinis, mat pagrindiniai Lenkijos vėjo jėgainių parkai planuojami ne Gdansko įlankoje, kur nors arčiau Gdynės ar Gdansko, o Baltijos jūroje priešais Vladislavovo uostą.

Pirmuosius vėjo jėgainių parkus Lenkijoje planuojama pastatyti iki 2028 m. Iš viso Lenkija planuoja sukurti 9 vėjo jėgainių parkus, kurių bendra galia – 10–12 gigavatų. Tai prilygtų kelioms atominėms elektrinėms.

Chaosas: Vladislavovo uoste susimaišę žvejų ir turistų laivai. (Vidmanto Matučio nuotr.)

Įvardinta įspūdinga suma. Lenkija į vėjo jėgainių parkus planuoja investuoti 80–95 mlrd. zlotų (17–21 mlrd. eurų). Vladislavovas norėtų tapti ne tik pagrindiniu vėjo jėgainių parkų aptarnavimo uostu. Baltijos jūroje, vadinamoje Vladislavovo aukštumoje, rasti du nauji naftos ir dujų telkiniai. Todėl tik laiko klausimas, kad jie bus pradėti eksploatuoti. Arčiausiai jų yra Vladislavovo uostas.

Argumentų sustiprinimo pavyzdžiai

Dėl Lenkijos vėjo jėgainių uosto vardo labai rimtų planų turi ir Gdynės uostas. Jau dabar jis tapo pagrindine vėjo jėgainių priėmimo iš laivų vieta Lenkijoje.

Geriausiu atveju Vladislavovo uostas galėtų tapti jau pastatytų vėjo jėgainių aptarnavimo uostu. Tačiau tokiai pačiai misijai rengiasi ir netoli esantys Ustkos, Kolobžego uostai.

Planai: Vladislavovo uostas būtų pertvarkomas atskiriant turistinę, žvejybos ir pramoninę zonas, o prie pat vartų įrengti nauji vėjo jėgainių laikymo plotai.

Pristatant Vladislavovo uosto vystymo investicijų planus įvardyta, kad jam sutvarkyti reikės per 360 mln. Lenkijos zlotų (apie 80 mln. eurų). Vladislavove būtų įrengtos 7–8 m gylio naujos krantinės, kur būtų galima priimti specializuotus 120–150 m ilgio vėjo jėgainių įrangos gabenimo laivus.

Ragindama Lenkijos valdžią Vladislavovo uostą rinktis kaip galimą vėjo jėgainių uostą, jo administracija apeliuoja, kad Lenkijoje įrengti specializuotą, vadinamąjį ofšorinį uostą yra būtina. Nesant specialaus ofšorinio uosto pačioje Lenkijoje, jo vietą arba vėjo jėgainių priėmimo paslaugą gali teikti Danijos, Švedijos uostai.

Vieta: už Vladislavovo uosto prasideda 33 km besitęsianti įspūdinga Helio nerija, kuri skiria Baltijos jūrą nuo Gdynės įlankos. vladislavovo.info.pl nuotr.

Tarp konkurentų įvardytas ir Klaipėdos uostas. Matyt, lenkai analizuoja ir žino, kad Klaipėdos uostas ketina statyti specializuotą vėjo jėgainių priėmimo terminalą su 800 m ilgio krantine. Jame, kaip skelbta, galėtų būti aptarnaujami ne tik Lietuvoje žadamo statyti vėjo jėgainių parko, bet ir kaimyninių šalių ofšoriniai arba vėjo jėgainių įrenginiai.

Pačioje Lietuvoje nėra daug vilčių, kad Klaipėdos uostui pavyktų įsiterpti į Lenkijos vėjo jėgainių statybos rinką. Labiau mąstoma apie tai, kad Klaipėda galėtų tapti rytinės Baltijos šalių vėjo jėgainių parkų statybos pagrindine baze.

Kovo pabaigoje prasidėjusi taršos stebėjimo misija truks tris mėnesius.

Jos metu orlaiviai apskaičiuos Klaipėdos jūrų uoste ir pagrindiniais laivybos keliais praplaukiančių laivų teršalų emisijas, penktadienį pranešė Aplinkos ministerija.

Stebima, kokio sieringumo degalus naudoja laivai.

Sieros kiekis laivų emisijose Baltijos jūroje neturėtų viršyti 0,1 procento.

Misijai naudojamas „Schiebel CAMCOPTER® S 100“ orlaivis. Tai vertikalaus kilimo ir nusileidimo bepilotis orlaivis, kuriame sumontuoti dujų jutikliai ir fotoaparatai gali aprėpti optinius ir infraraudonųjų spindulių spektro diapazonus. Jis padeda aptikti laivų emisijas, prireikus gali stebėti jūrą.

Visa informacija realiuoju laiku perduodama apmokytiems specialistams per Europos jūrų saugumo agentūros nuotolinio pilotavimo orlaivių sistemos duomenų centrą.

Išmetamų teršalų matavimų įrašai automatiškai užkoduojami THETIS-ES dalijimosi informacija sistemoje, ją administruoja Europos jūrų saugumo agentūra. Sistema taip pat naudojama nurodant uosto inspektoriams laivus, kurie turėtų būti patikrinti.

Europos jūrų saugumo agentūra nuotolinio pilotavimo orlaivių sistemos paslaugas siūlo visoms ES valstybėms narėms. Ši sistema gali būti naudojama siekiant užtikrinti ir pakrančių apsaugos funkcijas, įskaitant paiešką ir gelbėjimą, taršos prevenciją ir reagavimą.

Ragina siųsti žinią

Šiemet kovo 27-osios vakare 20.30 val., solidarizuojantis su gamta, visame pasaulyje bus trumpam užgesinamos šviesos.

Žemės valanda, kurią koordinuoja Pasaulio gamtos fondas (WWF), paminima kasmet kovo pabaigoje. Žemės valandos renginiai pirmą kartą vyko 2007 m. Sidnėjuje. Per 2,2 mln. žmonių išjungė šviesas, taip pasisakydami prieš klimato kaitą.

Aplinkos apsaugai skirtas judėjimas išplito. Dabar jį palaiko maždaug 130 šalių.

Lietuvoje šį judėjimą skatina bent kelios organizacijos. Buvo raginama ir pasiekta, kad Lietuvoje gatvėse, pastatuose ir žmonių namuose numatytu laiku trumpam būtų išjungtos šviesos, taip solidarizuojantis su Žemės planetos apsauga.

Šiemet nuo kovo 13 d. iki balandžio 22 d. skelbiami įvairūs renginiai, skirti Žemės dienai, žmonės raginami užrašyti ir siųsti žinią žmonijai apie didžiausias ekologijos problemas mūsų planetoje.

Reiškiniai išliks tik muziejuose

Kai kurios kitų šalių organizacijos Žemės valandos renginį, kai užgesinamos šviesos, ragina skirti Baltijos jūrai. Organizacijos net kviečiamos pasirašyti peticiją už Baltijos jūros išsaugojimą. Laikomasi nuostatos, kad natūrali Baltijos jūros aplinka yra labai blogos būklės. Yra žmonių, kurie kategoriškai pasisako, jog Baltijos jūroje gali prasidėti negrįžtami pokyčiai.

Šių metų žiburius per Pasaulio gamtos fondo Žemės valandos akcijos renginius siūlantys gesinti entuziastai akcentuoja, kad ateityje kai kuriuos dabartinius Baltijos jūros reiškinius bus galima išvysti tik muziejuose, nes natūralioje aplinkoje jie bus išnykę.

Europos Sąjungos įstatymai buvo įpareigoję iki 2020 m. pasiekti gerą Baltijos jūros aplinkos būklę. Tikslas nebuvo pasiektas, padėtis toliau blogėja.

Jūros išsaugojimo peticija

Vienas iš didžiausių pokyčių Baltijos jūroje yra katastrofiškas kai kurių žuvų rūšių mažėjimas.

Tam įtakos turėjo ne tik intensyvus žemės ūkis aplink Baltiją, didelė žmonių koncentracija uždara pati jūra, bet ir ilgametė ypač intensyvi aplinkos netausojanti, kartais net ir nelegali, žvejyba.

Pastebima, kad didžiulę žalą Baltijos jūrai padarė žvejyba traukiamaisiais tinklais. Akcentuota ir tai, kad dalis tinklų pamesta, dreifuoja jūroje toliau naikindami žuvis.

Gelbstint Baltijos jūrą ypač aktyviai reiškiasi Pasaulio gamtos fondo (WWF) Lenkijos skyrius. Jo iniciatyva skelbiama peticija, kuria siekiama išsaugoti Baltijos ekosistemą.

Kovo pradžioje prasidėjusios pratybos tampa puikiu pavyzdžiu, pabrėžiančiu Lietuvos kariuomenės karių ir sąjungininkų pajėgų bendrą karinį rengimą ir nenutrūkstamą kariuomenės padalinių karinės parengties išlaikymą nepaisant COVID-19 pandemijos sukeltų apribojimų.

„Didžiosios Britanijos vadovaujamos Jungtinės ekspedicinės pajėgos šiuo metu jau demonstruoja puikų pasirengimą vykdyti numatytas užduotis, atgrasyti priešininkus, taip pat prisidėti prie tarptautinio saugumo ir regioninio stabilumo užtikrinimo“, – sakė mokymuose dalyvaujantis Karinių jūrų pajėgų Karo laivų flotilės vadas kmdr. Tadas Jablonskis.

Didžioji Britanija, reaguodama į vis agresyvėjančius Rusijos veiksmus Ukrainoje, įkūrė Jungtines ekspedicines pajėgas ir pakvietė kitas šalis prisidėti prie projekto. 2015 m. septynių šalių gynybos ministrai pasirašė JEF pajėgų steigimo memorandumą. Šiuo metu JEF jungia jau devynias, daugiausia Baltijos jūros regiono šalis: Daniją, Lietuvą, Estiją, Latviją, Norvegiją, Nyderlandus, Suomiją ir Švediją.

Projekte dalyvaujančios šalys prie JEF veiklos prisideda laisva valia ir pajėgumais pagal operacijos pobūdį. JEF nuolatos išlaiko aukštą parengtį, intensyviai treniruojasi ir dalyvauja pratybose. Prireikus, šie pajėgumai gali būti panaudoti bet kokio tipo NATO, ES ar JT operacijoje. Išskirtinis JEF pajėgumo bruožas – gebėjimas, drauge su tokį norą išreiškusiomis šalimis, nedelsiant reaguoti, esant akivaizdžiam intervencijos atvejui, kuomet reagavimo laikas privalo būti itin trumpas.

JEF turi metinį pratybų ciklą, vyksta reguliarūs štabų ir lauko mokymai, kuriuose dalyvauja ir Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų vienetai. Karinis rengimas taip pat vyksta ir kitose Baltijos šalyse. JEF visiškai vadovaujasi NATO kovinio rengimo, parengties lygių ir vertinimo reikalavimais.

JEF projektas apima ir jūrinę dimensiją, kurios stiprinimas yra svarbus Baltijos jūros regione. Šios pratybos, kartu su tokiomis pratybomis kaip BALTOPS, kuriose JEF vykdo didelio masto amfibinių pajėgų išsilaipinimą, pabrėžia JEF indėlį siekiant stiprinti saugumą ir galimo priešo atgrasymą regione.

Konsultanto konkursas

Pernai birželį Vyriausybė numatė, kad 700 megavatų (MW) vėjo jėgainių parkas Lietuvos teritorinėje jūroje turi būti pastatytas iki 2030 m.

Vėjo jėgainių parko statybai rengiamasi įvykdyti keletą konkursų. Vienas pirmųjų tokių konkursų paskelbtas šiomis dienomis.

Lietuvos vėjo jėgainių parku Baltijos jūroje besirūpinantis elektros perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“ paskelbė, kad ieškomas Baltijos jūroje numatomų plėtoti elektrinių prijungimo prie elektros tinklų konsultantas. Iš viso bus perkama 2 500 konsultavimo valandų.

Numatyta, kad aukštos kvalifikacijos konsultantas ar konsultavimo kompanija teiks konsultacijas ir rekomendacijas, kaip plėtoti jūrinių vėjo elektrinių parką, kaip technologiškai jį prijungti prie elektros perdavimo tinklų.

Turės būti numatyti technologiniai, techniniai, teritorijų planavimo, aplinkosauginiai, priešgaisriniai ir darbuotojų saugos, ekonominiai, teisiniai, organizaciniai projekto įgyvendinimo aspektai.

Bus rengiama vėjo jėgainės prijungimo prie elektros tinklų studija, kur konsultanto kvalifikacija ir pastabos bus itin reikšmingos.

Rengs studiją

Bus rengiama vėjo jėgainės prijungimo prie elektros tinklų studija, kur konsultanto kvalifikacija ir pastabos bus itin reikšmingos.

Vėjo jėgainių parko parengiamasis etapas numatomas 2021–2023 m., o vėliau jau turės būti skelbiamas vėjo jėgainių parko statybos investuotojo ir operatoriaus konkursas.

Vėjo jėgainių parkų tinklų prijungimas prie elektros linijų yra itin svarbus. Jūroje būtų įrengta aukštos įtampos jūrinė pastotė-platforma. Į ją būtų atvedami kabeliai iš atskirų vėjo jėgainių. Toliau iš pastotės į sausumą būtų tiesiama aukštos įtampos linija.

Neužteks jūroje ant dugno pakloti kabelius – turės būti įrengtos tranšėjos su patikima izoliacija, kad kabelių neveiktų jūros audros ir sūrus vanduo.

Konsultantas reikalingas ir tam, kad būtų pasirinktos tinkamos technologijos, kurios bus naudojamos tiek sausumoje, tiek jūroje. Svarbu ir tai, kad technologijos atitiktų ES reikalaujamus aukščiausius standartus.

Skirtumas Lietuvoje ir Lenkijoje

Kaip tik šiomis dienomis paskelbta, kad net du bendro 2,5 gigavatų (GW) vėjo jėgainių parkus „Baltica 2“ ir „Baltica 3“ Baltijos jūroje planuoja statyti Lenkija.

Lenkijos „Polska Grupa Energetyczna“ pasirašė sutartį su viena didžiausių pasaulyje Danijos kompanija „Oersted Wind Power A/S“. Jos lygiomis dalimis kurs lenkų vėjo jėgainių statybos Baltijos jūroje bendrovę.

„Oersted Wind Power A/S“ išpirks naujai kuriamos bendrovės 50 proc. akcijų dalį – taip būtų generuojama pinigų suma vėjo jėgainių parkui statyti. „Baltica 3“ parką lenkų ir danų bendrovė planuoja pastatyti jau iki 2026 m.

Tai parodo, kad Lenkijoje ir Lietuvoje vėjo jėgainių parkų statybos juda kiek skirtingais keliais. Lenkai renkasi patirties ir kapitalo turinčią danų kompaniją. O Lietuvoje vėjo jėgainių parko statybos Baltijos jūroje procesas bus panašus į Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo statybos eigą – jo procedūros prasidėjo taip pat nuo konsultantų paieškų.

Pasirinko distopijos žanrą

Kovo mėnesio pradžioje – 1–23 d. Lietuvos jūrų muziejaus „Facebook“ paskyroje bus transliuojamas virtualus forumas, skirtas jaunimui. Šioje renginių serijoje muziejaus darbuotojai siekia įtraukti miesto moksleivius į svarbią diskusiją gamtosaugos tema.

Virtualūs susitikimai vyks darbo dienomis, kiekvienas jų truks pusvalandį. Bendra juos jungianti tema – tvarios ateities kūrimas.

Projekto organizatoriai perduoda šią užduotį į jaunimo rankas ir kaip atspirties tašką pasirinko Baltijos jūrą.

„Jaunimas, šiuo atveju – Lietuvos jūrų muziejaus savanoriai ir šešiolikos Klaipėdos miesto mokyklų moksleiviai – pats inicijavo temas, kuriomis norėtų diskutuoti. Patys dalyviai kuria ir ateities scenarijus, kurie turi sutilpti į 3–10 minučių trukmės vaizdo siužetus. Tie siužetai ir bus kiekvienos forumo dalies diskusijų objektas“, – pasakojo Lietuvos jūrų muziejaus Edukacijos ir lankytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Renata Treigienė.

Siekdami įtraukiančio bendradarbiavimo su jaunimu, organizatoriai pasirinko distopijos žanrą.

Nurodo pokyčių scenarijus

Žvelgdami į gamtosaugos problemas šiuo kampu, dalyviai galės kurti ateities scenarijus ir svarstyti, kokia Baltijos jūros ateitis arčiau distopijos ar realybės. Taip pat dalyviai skatinami atsakyti į klausimą: kur šioje istorijoje jie mato save?

„Šiandienos jaunimas – labai įdomus, veržlus, įtraukus. Jį domina viskas, kur leidžiama patiems veikti, kurti. Reikia tik išnaudoti jo potencialą ir kurti įtraukiančius ugdymo scenarijus“, – komentavo R.Treigienė.

Muziejaus tinklalapyje jau dabar galima susipažinti su distopiniais gyvūnais Ruoniu Padangarus, Menke Celofanus, Vėžliu Radioaktivaris Šviečianiidae, Ežiažuve Mikroplastus Krapštukedija ir kitais.

Šie veikėjai atkeliavo iš 2050-ųjų ir pasakoja, kas jiems nutiko bei kodėl.

Dėl neatsakingos žmonių veiklos nukentėję gyvūnai kreipiasi į šiandieninį jaunimą ir dėsto, ką mes galime pakeisti savo gyvenime norėdami išsaugoti gamtą.

Šioje iniciatyvoje su Lietuvos jūrų muziejumi bendradarbiauja šešiolika Klaipėdos mokyklų. Taip pat forume dalyvaus ir specialistai, žinomi asmenys bei Klaipėdos universiteto mokslininkai.

Vis dėlto pagrindiniai dalyviai – Klaipėdos jaunimo atstovai iš mokyklų ir Lietuvos jūrų muziejaus savanoriai.

Jaunimas kuria ateitį

Forumo organizatoriai skatina į ateitį žiūrėti atsakingai. Tam, kad tai užtikrintume, svarbu mokytis ir apgalvoti savo šiandienius sprendimus bei jų pasekmes.

„Tokiais renginiais norime suburti bendraminčių komandą ir jau nuo pirmojo susitikimo paskatinti ją veikti atsakingai. Visi kartu mes galime labiau susidraugauti su gamta“, – įsitikinusi R.Treigienė.

Organizatoriai mano, kad, sprendžiant gamtosaugos problemas, svarbu įtraukti asmenis, kurie gyvens šiuo metu formuojamoje ateities realybėje.

„Šiame projekte dalyvaujame visų pirma todėl, kad tikime jaunimu – jis mūsų rankos ir akys. Tad norėjome išnaudoti šią galimybę, pažinti juos, įsiklausyti į juos, perduoti savo patirtį ir ramiai jiems patikėti ateitį“, – tikino R.Treigienė.

Dėl to Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojai siekia mokyti, kaip gyventi harmonijoje su mus supančia aplinka ir taip ją saugoti žmonijos bei planetos labui. Mokyklų forumo tikslas – plėsti šiomis temomis susidomėjusių jaunuolių ratą.

„Kas geriau: ar muziejuose pasakoti bei kurti legendas apie Baltijos jūros teikiamas dovanas, ar tiesiog mėgautis šiomis dovanomis? Čia ir slypi atsakymas. Šiuo projektu mes norime prisidėti, kad saugią, turtingą, švarią jūrą kaip dovaną kuo daugiau kartų galėtų perduoti viena kitai. Kad taip nutiktų, keistis reikia jau šiandien“, – teigė R.Treigienė.

Klaipėdiečiams jūra – artima ir brangi, o klimato kaitos problema – aktuali visiems esamiems ir būsimiems planetos gyventojams, todėl organizatoriai siekia įtraukti jaunimą į šią diskusiją ir aktyviai kartu ieškoti efektyviausių problemos sprendimo būdų.

„Mes, jauni žmonės, į savo rankas gauname pasaulį su daugybe ekologinių problemų, todėl turime ypač gerai suvokti jų svarbą ir kartu ieškoti būdų joms spręsti. Vandenyno gerovė yra visiškai susipynusi su žmonių gerove, tad jo problemos, tokios kaip tarša, turėtų būti mūsų visų prioritetas“, – padarė išvadą jaunimo forumo dalyvė Laura Stukonytė.