„Visada širdyje kirbėjo noras kuo daugiau prisidėti prie švaresnės bei žalesnės Lietuvos kūrimo, todėl jausdama, jog sukaupiau pakankamai žinių, pasiryžau sugrįžti ir atiduoti duoklę savo kraštui“, – sako A. Jucytė-Čičinė.

Tyrimai bus atliekami etapais

Šį rudenį doktorantūros studijas Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institute pradėjusi mokslininkė drauge su komanda ėmėsi spręsti aktualias vandentvarkos problemas uostamiestyje – tirti nuotekų užterštumą Klaipėdoje ir didžiojoje Vakarų Lietuvos dalyje.

Pirmiausia mokslininkų komanda nustatys, kaip nuo pramonės priklauso įprastų ir naujai atsirandančių teršalų kiekis nuotekose, patenkančiose į Klaipėdos miesto nuotekų valyklas.

„Antrajame projekto etape tirsime, kaip masiniai žmonių susibūrimai, ypač didelių renginių metu ar populiariuose kurortuose, daro įtaką specifinių teršalų atsiradimui“, – pažymi doktorantė.

Galiausiai mokslininkai aiškinsis, ar pažangios valymo technologijos galėtų sumažinti naujai atsirandančių teršalų kiekius į vandens ekosistemas ir įvertins nevalytų nuotekų įtaką Kuršių marių ekosistemai.

Klaipėdos universiteto mokslininkų tyrimas leis vietos valdžiai ir pramonės įmonėms pasiūlyti efektyvias priemones nuotekų taršos problemoms Kuršių mariose spręsti.

Nuotekų valymo iššūkiai

A. Jucytės-Čičinės teigimu, šiuolaikiniame pasaulyje nuotekų sudėtis keičiasi, nes auga pramonė, atsiranda naujos cheminės medžiagos bei keičiasi žmogaus įpročiai kasdieniame gyvenime.

Vienas didžiausių taršos šaltinių yra intensyvėjanti ir besikeičianti veikla žemės ūkyje ir iš šio sektoriaus į nuotekas atkeliaujančios maistinės medžiagos.

Taip pat vis dažniau atsiranda ir naujų teršalų, kurie patenka ne tik iš pramonės, bet ir iš namų ūkių. Naujausi teršalai, kuriems pastaruoju metu skiriama daugiau dėmesio – ftalatai ir vaistų likučiai.

Pasak doktorantės, visos šios naujos taršios mikromedžiagos kartu su nuotekomis atkeliauja ir į Kuršių marias. Jas gana sudėtinga išvalyti valymo įrenginiuose, todėl taršūs junginiai kelionę vėliau tęsia ir į Baltijos jūrą.

„Vaistų likučiai, ftalatai ir kiti naujai atsirandantys teršalai, kurių valyklos nepajėgios pašalinti iš patenkančių nuotekų, šiuo metu kelia vis didesnį rūpestį. Todėl pasaulio mokslininkai ieško naujų valymo technologijų kaip būtų galima sumažinti šių teršalų kiekius nuotekose“, – sako tyrėja.

Šio mokslinio tyrimo programa yra finansuojama pagal Klaipėdos universiteto ir „Grigeo Klaipėda“ pasirašytą 500 tūkst. eurų paramos sutartį.

Pasak ministerijos, tikslinė komercinė lašišų žvejyba Baltijos jūroje draudžiama tausojant žuvų išteklius, jas gaudyti dar galės mėgėjai, tačiau jie turės laikytis apribojimų: vienas žvejys mėgėjas per dieną galės sugauti ir pasilikti sau ne daugiau kaip vieną dirbtinai įveistą lašišą – jos nuo natūraliai besidauginančių žuvų skiriasi, nes yra su nukirptu riebaliniu peleku.

Į krantą ji turės būti iškrauta neišdarinėta. Pagautos lašišos, kurių riebalinis pelekas nenukirptas, turės būti nedelsiant paleistos atgal į jūrą.

„Žvejai, pažeidę šį reikalavimą, už neteisėtai sugautas ar sunaikintas žuvis privalės atlyginti žalą. Bauda už vieną lašišą – 970 eurų“, – įspėja ministerija.

Žvejai, pažeidę šį reikalavimą, už neteisėtai sugautas ar sunaikintas žuvis privalės atlyginti žalą. Bauda už vieną lašišą – 970 eurų.

Šiuo metu galiojančios Mėgėjų ir limituotos žvejybos jūrų vandenyse taisyklės nurodo, kad lašišas draudžiama gaudyti nuo rugpjūčio 15 iki spalio 31 dienos mažesniu kaip pusės kilometro spinduliu nuo Šventosios upės žiočių ir tokiu pat spinduliu nuo Klaipėdos uosto šiaurinio ir pietinio molų galų Baltijos jūroje.

Lašišas Lietuvoje veisia Žuvininkystės tarnybos Žeimenos poskyris – vienintelis šių žuvų veisėjas Lietuvoje.

ŽŪM duomenimis, šiemet į Lietuvos upes iš viso bus išleista net 130 tūkst. lašišų. Per dvejus gyvenimo metus upėje lašišaitės pasiekia tik 30–50 gramų svorį, o per dvejus metus gyvenimo jūroje – 3–4 kilogramų svorį.

Pasak ministerijos, nors įžuvinimo kiekiai įspūdingi, gerėja neršto apsauga, Lietuvos upėse išgyvena tik kiem mažiau nei trečdalis lašišų jauniklių, o šių žuvų populiacijos padėtis Baltijos jūros baseine yra viena iš blogiausių.

Žemės ūkio ir žuvininkystės ministrų taryba, atsižvelgusi į mokslininkų rekomendacijas dėl žvejybos galimybių Baltijos jūroje 2022 metais, kitąmet uždraudė komercinę lašišų žvejyba pagrindiniame Baltijos jūros baseine Palikta tik neišvengiamos priegaudos, sugaunamos žvejojant kitas žuvų rūšis, kvota – Lietuvai numatyti 989 vnt. lašišų. Tai yra beveik trečdaliu mažiau nei buvo leista žvejams sugauti šiemet.

40-50 metų amžiaus nenustatytos tapatybės vyro kūnas buvo irimo stadijos, jis aptiktas apie 12 val. 20 min. ties Vecekrugo kopa.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas mirties priežasčiai nustatyti.

Žuvis išpardavė

Skelbimo autorius pažymėjo, kad ką tik pagautos menkės bus parduodamos neskrostos.

Už kilogramą buvo prašoma keturių eurų. Už papildomą mokestį buvo siūlomasi žuvis išvalyti ir pristatyti į namus.

Internautai puolė piktintis – kaip turguje galėjo atsirasti menkių, jei jų žvejyba iš viso uždrausta?

Žuvininkystės tarnybos Žvejybos Baltijos jūroje kontrolės skyriaus vedėjas Giedrius Mačernis pripažino, kad ir jo dėmesį patraukė feisbuke pasirodęs skelbimas apie parduodamas menkes.

Gal išsigando sujudimo? Po pietų mes jau žinojome, kad žuvys išparduotos.

"Į šį skelbimą sureagavome ir ėmėmės patikrinimų. Minėtoje turgavietėje aptikome tik Atlanto menkių, bet jos buvo šaldytos", – aiškino G.Mačernis.

Tarnybos specialistai netrukus jau žinojo, kas ruošėsi prekybai, numanė ir tai, koks žvejys galėjo atvežti prekeiviams žuvų.

"Tačiau reikia paros, kad nustatytume, ar žvejys tinkamai deklaravo priegaudą. Jis tai turi padaryti per 24 val. elektroniniu būdu arba per 48 val. laišku", ˜– tvarką aiškino G.Mačernis.

Žuvininkystės tarnybos specialistai spėja, kad prekeiviai išvežiojo menkes klaipėdiečiams po namus.

"O gal išsigando sujudimo? Po pietų mes jau žinojome, kad žuvys išparduotos", – sakė G.Mačernis.

Prekybai – atskira tvarka

Kadangi menkės į gaudykles patenka atsitiktinai, gaudant kitas žuvis, jų priegauda yra leistina.

"Tik menkių pardavinėjimui yra tam tikri reikalavimai. Žvejys šias žuvis turėtų parduoti pirminiam supirkėjui, kuris turi leidimą prekiauti žuvimis. Mes ir tikriname tai, kokiu būdu pateko žuvys į prekybą", – paaiškino G.Mačernis.

Jis tikino, kad Žuvininkystės tarnyba stebi, kokiomis žuvimis prekiaujama įvairiausiose uostamiesčio vietose – nuo turgaviečių iki kioskelių.

"Gal žuvys yra importuojamos? Viską aiškinamės. Jei kvotos iki metų pabaigos bus išgaudytos, gali būti, kad žvejyba iš viso bus sustabdyta. Tokių drastiškų priemonių gali tekti imtis dėl menkių kvotų limito. Todėl įmonės suinteresuotos, kad žvejyba nestotų", – pasakojo G.Mačernis.

Kvotų neišnaudojo

Bet panašu, kad bent jau priekrantės žvejai gali nespėti išnaudoti šių limitų. Per metus spėta išgaudyti apie 800 kg.

"Lietuvai nustatyta 33 tonų rytinių menkių priegaudos kvota. Vakarinės menkės kvota šaliai buvo 94. Šiuo metu dar liko neišnaudotos 76 tonos. Tačiau vakarinės menkės žvejyba iki šiol nevyko, nes žvejybos plotai yra prie Danijos krantų. O štai rytinės menkės kvotų dalį yra pasiskirsčiusios didžiosios įmonės, kurių laivai gaudo jūroje. Kita dalis yra paskirstyta priekrantės žvejams, šiais metais jiems skirta 3,6 tonos. Šiuo metu dar neišnaudota 2,8 tonos", – paaiškino G.Mačernis.

Reidas vyko ir jūroje

Žuvininkystės tarnybai antradienį vienas žvejys pranešė, kad 22-ajame žvejybos bare tarp jo sugautų žuvų menkės sudaro daugiau nei 10 proc. priegaudos.

Pagal tvarką, sugavus daugiau leidžiamo kiekio, žvejyba konkrečiame žvejybos bare stabdoma trims paroms

"Tai ne tas pats žvejys, kurio sugautomis menkėmis prekiauta Miško kvartale. Tačiau gali būti taip, kad menkes sugavo kitas žvejys, kurio priegauda neviršijo 10 proc.", – aiškino G.Mačernis.

Jo teigimu, antradienį buvo tikrinami Baltijos jūroje žuvis gaudę didieji tralai.

"Buvo net filmuota medžiaga, jokių nusižengimų nenustatyta, laivai buvo pranešę apie priegaudą", – patikino specialistas.

Atsakomybė žvejams grėstų tuomet, jei žmonių maistui būtų parduodamos netinkamo dydžio menkės, mažesnės nei 35 cm. Tektų ne tik sumokėti baudą, bet ir atlyginti gamtai padarytą žalą.

Jau patvirtino pirmąjį vėjo elektrinių Baltijos jūroje etapą

Kaip jau rašėme, pernai birželio 22 d. tuometė Vyriausybė, vadovaujama Sauliaus Skvernelio, priėmė būtinus sprendimus jūrinio vėjo panaudojimo plėtrai – keliasdešimt kilometrų nuo kranto nutolusioje Baltijos jūros teritorijoje iki 2030 m. numatoma įrengti iki 700 MW galios vėjo elektrinių parką.

„Mūsų tikslas – jūrinį vėją plėtoti pačiu efektyviausiu ir konkurencingiausiu būdu, kartu tai bus galimybė pritraukti į Lietuvos energetiką pasaulinio lygio investuotojus“, – buvo cituojamas tuometis energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas.

Vyriausybės nutarimu numatyta tiksli Baltijos jūros ekonominės zonos dalis,  kurioje tikslinga vėjo elektrinių plėtra iki 2030 m., ir šių elektrinių parko įrengtoji galia – 700 MW. Tokios galios vėjo elektrinių parkas Baltijos jūroje gali pagaminti apie 2,5–3 TWh per metus – tai yra beveik ketvirtadalis dabartinio Lietuvos suvartojamo elektros energijos poreikio. Skaičiuojama, kad į tokio galingumo vėjo parkus bus pritraukta iki 1 mlrd. Eur privačių investicijų.

Numatomas teritorijos plotas vėjo elektrinėms Baltijos jūroje artimiausiu etapu siekia 137,5 kv. km, atstumas iki kranto – maždaug 26 – 32 km, vidutinis gylis – 35 m, o vidutinis vėjo greitis – apie 9 m/s.

Investuotojai į vėjo jėgaines Baltijos jūroje bus atrenkami konkurso būdu. Numatyta, kad konkursai šių elektrinių plėtrai ir eksploatacijai jūrinėje teritorijoje bus organizuojami 2023 m. vasario 1 d.

Iš viso Lietuva planuoja įrengti keturis jūrinius vėjo jėgainių parkus, jiems numatyta 644,33 kv. km teritorija Baltijos jūroje, priklausančioje Lietuvai ar jos išskirtinei ekonominei zonai.

Visuose parkuose turėtų būti statomos 250 metrų aukščio, 12 MW galios vėjo elektrinės, tačiau pabrėžta, kad pasirinkimai priklausys nuo rinkos pasiūlymų.

Jau pirmuoju etapu planuojamas vėjo jėgainių Baltijos jūroje parkas numatomas teritorijose nuo Klaipėdos iki Būtingės. Be kitų aspektų, tai ypač palies uostamiesčio, Klaipėdos rajono ir Palangos savivaldybes dėl esminių kraštovaizdžio pokyčių, keliama klausimų ir dėl to, ar nebus sudaroma trukdžių laivybai.

Nebematysime gražių saulėlydžių – kraštovaizdis bus negrįžtamai pakeistas

Energetikos ministerijos užsakymu dabar rengiamas Lietuvos teritorinės jūros ir (ar) Lietuvos išskirtinės ekonominės zonos Baltijos jūroje teritorijos, skirtos atsinaujinančios energetikos plėtojimui, inžinerinės infrastruktūros vystymo planas (Vystymo planas) ir atliktas Strateginis poveikio aplinkai vertinimas (SPAV).

Remiantis Vystymo plano sprendiniais potencialiai atsinaujinančios energetikos plėtojimo teritorija yra Baltijos jūroje ties Klaipėdos miesto, Klaipėdos rajono ir Palangos miesto savivaldybėmis. Mažiausias atstumas nuo planuojamos teritorijos iki Palangos pakrantės yra apie 26 km.

Būtent į tai kategoriškai sureagavo Palangos savivaldybė.

„Įgyvendinus planuojamą ūkinę veiklą gamtinis Lietuvos Baltijos jūros kraštovaizdis bus papildomas technogeniniais objektais. Naujų raiškių vertikalių dominančių atsiradimas pakeis šiuo metu esantį jūrinį kraštovaizdį ir sukels itin didelį visuomenės nepasitenkinimą“, – laišku kreipdamasis į Vyriausybės ir Seimo vadovus bei Seimo komitetus nurodė kurorto meras Š.Vaitkus.

Palangos vadovas priminė, kad Lietuvos Baltijos jūros kranto zona, Pajūrio arealas priskirti labai didelio potencialo rekreacinių arealų grupei. Lietuvos Bendrajame plane pagal gamtos ir kultūros paveldo išteklių turtingumą ir aplinkos sveikumą Pajūrio arealas užima pirmąją vietą. Svarbiausi rekreaciniai ištekliai yra smulkaus smėlio paplūdimiai, vandens erdvė, smėlio kopų kraštovaizdis, užkopės pušynai ir mišrūs miškai, uosto ar infrastruktūros įrenginiais neužstatytos teritorijos.

Kaip nurodo Š.Vaitkus, Valstybinio turizmo departamento duomenimis, Palanga yra populiariausias kurortas tarp vietos turistų. Poilsiautojus traukia jaukus bei žalias kurortas su smėlėtais paplūdimiais bei vizualiai neužterštas Baltijos jūros akvatorijos kraštovaizdis.

Vystymo plano Strateginių pasekmių vertinimo ataskaitoje teigiama, kad: “vėjo jėgainės bus matomos nuo Palangos miesto savivaldybės rekreacinių teritorijų Baltijos jūros pakrantėje“. Ataskaitoje nurodoma, kad „įgyvendinus Vystymo plano sprendinius atsirandančios raiškios technogeninės vertikalios dominantės sumažins esamo didelių akvatorijų gamtinio kraštovaizdžio natūralumą“. Kitaip tariant, dėl planuojamos ūkinės veiklos – vėjo jėgainių parko Baltijos jūroje – atsirasiančios raiškios technogeninės vertikalios dominantės neišvengiamai sumažins esamo didelių akvatorijų gamtinio kraštovaizdžio natūralumą, jis taps urbanizuotas.

Palanga kategoriškai nesutinka – net nežymus vizualinis poveikis yra reikšmingas

Palangos vadovas nurodo, jog, remiantis mokslinių tyrimų duomenimis, nustatyta, kad, vėjo jėgaines įrengus didesniu nei 32 km atstumu nuo kranto, šios būtų matomos tik esant idealioms oro sąlygoms, bet tai būtų vizualiai nereikšmingas objektas.

Vėjo jėgaines įrengus 28 km atstumu, jos bus matomos gero matomumo sąlygomis. Šie parkai būtų suvokiami kaip tolimo kraštovaizdžio elementas: jėgainės matomos kaip maži objektai, menčių sukimasis paprastai nepastebimas.

Kaip minėta, mažiausias atstumas nuo planuojamos teritorijos vėjo jėgainėms iki Palangos yra apie 26 km, vadinasi, jos bus pakankamai gerai matomos nuo kranto plika akimi.

„Neabejotinai, įgyvendinus planus pastatyti vėjų jėgainių parkus, negrįžtamai bus paveiktas esamas kraštovaizdis. Žmogaus įsikišimas į gamtinę aplinką turi būti įvertintas visapusiškai, išnagrinėtos visos galimos naujos ūkinės veiklos pasekmės. Rengiant vystymo planą svarbiausia remtis darnios plėtros principais t. y. vystymasis, tenkinantis dabartinio laikotarpio poreikius, neturi sudaryti pavojaus būsimoms kartoms juos tenkinti, taip pat kalbant ir apie rekreacinius (…). Palangos – svarbiausio Lietuvos kurorto – atveju net nežymus vizualinis poveikis turėtų būti vertinamas kaip reikšmingas“, – savo poziciją išsako Palangos savivaldybė.

„Kategoriškai nesutinkame su Vystymo plano Strateginio poveikio aplinkai vertinimo išvada (…), kad arčiausiai Lietuvos Baltijos jūros kranto būsiančios vėjo elektrinės, esant itin skaidriam orui ir geroms matomumo sąlygoms, bus įžiūrimos ar matomos, bet į vizualiai reikšmingo poveikio zoną pajūryje esantys didelio intensyvumo bendro naudojimo paplūdimiai ar regyklos nepateks (…) ir neigiamos pasekmės kraštovaizdžiui bus mažai reikšmingos“, –  pasekmių vertinimo specialistų išvadas cituoja meras.

Grafas Tiškevičius, statydamas jūros tiltą, rūpinosi, kad net šis statinys netrukdytų gėrėtis jūros horizontu ir saulėlydžiais, o dabar kalbame apie hektarus gerai matomų vėjo elektrinių.

Jūrinio kraštovaizdžio klausimas visiškai nereglamentuotas

Palangos savivaldybė priminė, jog aplinkos ministras dar 2015 m. patvirtino Nacionalinį kraštovaizdžio tvarkymo planą. Remiantis šio plano sprendiniais, Baltijos jūros akvatorijos kraštovaizdis (jūrovaizdis) kaip erdvė, sudaranti atskirą makrogeosistemą, kraštovaizdžio plane traktuojamas autonomiškai ir su kontinentiniu Lietuvos kraštovaizdžiu į bendrą ekologinę struktūrą skaičiavimuose neįtrauktas. Nacionalinis kraštovaizdžio tvarkymo planas numato, kad jūrinio naudojimo tematikai reikalingas atskiras nagrinėjimas ir specialūs jūrinę teisę atitinkantys sprendimai.

„Atsižvelgiant į tai, manome, kad didelės reikšmės objekto – vėjo jėgainių parko Baltijos jūros akvatorijoje – projektas turėtų būti planuojamas ir įgyvendinamas tik po sprendinių dėl jūrinio kraštovaizdžio priėmimo ir specialių reglamentų parengimo“, – nurodo Palangos vadovas.

Š.Vaitkus paprašė valstybės vadovų  ir ministrų inicijuoti Nacionalinio kraštovaizdžio tvarkymo plano pakeitimų ar naujų (papildomų) dokumentų dėl jūrinio kraštovaizdžio bei Baltijos jūros erdvės galimo panaudojimo vėjo jėgainėms vystyti parengimą, taip pat papildomus tyrimus pagal realią Baltijos jūros pakrantės su iškilusiais apžvalgos taškais situaciją dėl vėjų jėgainių parkų poveikio gamtiniam kraštovaizdžiui bei jų įtakos pajūrio savivaldybių rekreaciniam potencialui, kuris gali gerokai sumažėti.

Meras prašo užtikrinti, kad projektuojami vėjo jėgainių parkai nebus matomi nuo kranto bei neigiamai neįtakos esamo Baltijos jūros kraštovaizdžio, nesumažins turimo rekreacinio potencialo ir bus išsaugotas bei technogeniškai neužterštas unikalus Lietuvos pajūrio kraštovaizdis su nepakartojamais saulėlydžiais.

LKAS vertina griežtai: sausumos metodikos nepriimtinos jūros akvatorijoms

Palangos poziciją remia ir Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga (LKAS), jos raštu išdėstyta nuomonė išsiųsta kartu su kurorto mero laišku.

Anot LKAS, Lietuvos teritorinės jūros ir Lietuvos išskirtinės ekonominės zonos Baltijos jūroje teritorijos inžinerinės infrastruktūros vystymo plano Strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaitos medžiaga ir rengėjų teiginiai vienareikšmiškai pavirtina, kad vėjo jėgainės bus matomos nuo Palangos miesto savivaldybės rekreacinių teritorijų Baltijos jūros pakrantėje.

„Ataskaitoje nurodoma, kad įgyvendinus Vystymo plano sprendinius atsirandančios raiškios technogeninės vertikalios dominantės sumažins esamo didelių akvatorijų gamtinio kraštovaizdžio natūralumą. Tai yra nepriimtina iš esmės“, – griežtai ir nedviprasmiškai vertina LKAS.

Kraštovaizdžio architektai teigia, kad „vertikalaus matymo kampo skaičiavimas komentuojamas remiantis teorine iš vartotojo vadovo paimta schema, neatitinkančia nagrinėjamos Baltijos jūros pakrantės su kopomis situacijos“. LKAS tvirtina, jog būtina pateikti realią Baltijos jūros pakrantės su iškilusiais apžvalgos taškais kopose situaciją atitinkančią schemą.

„Akivaizdu, kad šiuo metu jūrinio kraštovaizdžio reglamentai nėra parengti ir šiai erdvei tinkamų sprendimų šalyje taip pat nėra. Taip pat akivaizdžiai matome, kad sausumos teritorijoms pritaikytų poveikio vertinimo metodikų taikymas jūros akvatorijos situacijoje yra iškreipiantis tikėtiną poveikį, tai yra negali būti taikomas. Darytina išvada, kad tokiu atveju didelės reikšmės objekto – vėjų jėgainių parko Baltijos jūros akvatorijoje – projektas gali būti planuojamas ir įgyvendinamas tik po tokių sprendimų dėl jūrinio kraštovaizdžio priėmimo ir specialių reglamentų parengimo“, – tvirtina kraštovaizdžio architektai.

Visa ataskaitos medžiaga, anot LKAS, liudija, kad vėjo elektrinių Baltijos jūros akvatorijoje projektu aplinkos taršą, gaminant elektros energiją iš iškastinio kuro, siūloma keisti į vizualinę vertingų šalies teritorijų taršą vėjo elektrinių objektais. Todėl jau Strateginių pasekmių vertinimo aplinkai stadijoje turėtų būti pateikti ne tik vietos parinkimo alternatyvų, bet apskritai elektros gamybos vėjo jėgainėmis ribotoje Lietuvai priklausančioje Baltijos jūros akvatorijoje tikslingumo ir alternatyvių gamybos būdų analizė.

Grafas jūros tiltą statė ne tam, kad žiūrėtume į vėjo malūnus

„Kreipdamiesi į valstybės ir ministerijų vadovus, Seimo komitetus mes išsakome tvirtą mūsų poziciją, jog kategoriškai nesutinkame laužyti šimtametes Tiškevičių tradicijas, kurios padėjo susiformuoti kurortui ir jam augti“, – „Vakarinei Palangai“ komentavo Palangos meras Š.Vaitkus

„Grafas tam ir puoselėjo pliažus, pastatė tiltą, kad žmonės čia vaikščiotų bei grožėtųsi beribiu jūros horizontu ir besileidžiančia saule, pajustų išskirtinį sąlytį su gamta ir vandens stichija, o ne tam, kad nuo kranto ar tilto žiūrėtume į vėjo malūnus. Vizualiai neužterštas jūros kraštovaizdis ir tradicijos, kurios susiformavo per šimtą metų, tai išskirtinė Palangos vizitinė kortelė“, – sako meras.

Anot jo, įgyvendinus vėjo elektrinių parko statybas pagal dabar diskutuojamus parametrus, įrenginius nesunkiai matytume nuo kranto ir plika akimi, o tie, kas būtų ant jūros tilto, vadinamuosius vėjo malūnus išvystų dar iš arčiau – jie priartėtų beveik 460 metrų ir būtų labai gerai įžiūrimi.

„Grafas Tiškevičius, statydamas jūros tiltą, rūpinosi, kad net šis statinys netrukdytų gėrėtis jūros horizontu ir saulėlydžiais, o dabar kalbame apie hektarus gerai matomų vėjo elektrinių“, – „Vakarinei Palangai“ kalbėjo meras.

Anot Palangos vadovo, norint pamatyti vėjo elektrines, visai nebūtina važiuoti į pajūrį. O tiems, kas gyvena ar atvyks prie jūros, tikrai nepriimtina, kad horizontą užgožtų tankiai styrantys įrenginiai. „Tokia vizualinė kraštovaizdžio tarša gali turėti nemažos įtakos kurorto populiarumui, sumenkinti jo turistinį potencialą“, – nuogąstauja didžiausio šalyje kurorto vadovas.

Prarandame tranzito krovinius

Kad ir kaip nesinorėtų tikėti, tačiau lėčiausi vystymosi tempai prognozuojami rytinės Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos uostams.

Esminė sąlyga, kad šie uostai praranda žemynines tranzito teritorijas. Latvija ir Estija jau beveik nebeturi Rusijos tranzito krovinių. Labiausiai jie buvo barstomi po 2009 m. pasaulinės recesijos.

Lietuvai prognozuojamos baltarusiškų krovinių tranzito netektys. Praradus iki trečdalio krovinių situacija ir konkurencinė aplinka Klaipėdos uoste gali iš esmės keistis. Pajamų neteks ne tik Klaipėdos uostas, bet ir geležinkeliai.

Ar rytinės Baltijos jūrų uostai ilgamečio tranzito netekčių galėjo išvengti? Geopolitinė situacija susiklostė taip, kad rytinės Baltijos šalys atsidūrė šalia politiškai priešiškos aplinkos.

Rytinės Baltijos jūrų uostams neigiamą įtaką turi ir klimato kaitos pokyčiai. Gerokai šiltesnės žiemos sudarė sąlygas pačiai Rusijai spartesniais tempais vystyti savo uostus Suomijos įlankos pakrantėse.

Lenkijos orientyras į tranzitą

Prognozuojama, kad besikeičiant ekonominėms ir geopolitinėms sąlygoms bene geriausioje padėtyje atsidurs Lenkijos uostai. Buvusi labiau orientuota į krovininio transporto tranzitą iš vakarų į rytus, dabar Lenkija vis labiau sukasi į tranzitą iš šiaurės į pietus.

Europos ekonomikos kongrese pranašiškai nuskambėjo Lenkijos infrastruktūros ministro Andrejaus Adamčyko žodžiai, kad iki 2030 m. Lenkija įgis lyderio vaidmenį tarp Baltijos uostų. Stebuklingas žodis, kuris Lenkiją per kelerius metus turi pakelti į regiono lyderius, yra „Via Carpatia“. Tai yra gerokai išplėstas transporto koridorius, jungiantis Švediją nuo Malmės jūra su Vakarų ir Centrine Lenkija, per Čekiją, Slovakiją, Rumuniją, Bulgariją iki pat Graikijos.

Anot A.Adamčyko, Lenkija įgyvendina 5 mlrd. zlotų (daugiau kaip 1,08 mlrd. eurų) geležinkelių vystymo projektą. Jo tikslas – sujungti ir pagerinti traukinių eismą iš Ščecino ir Svinouiscio, taip pat iš Gdansko ir Gdynės pietinės Lenkijos kryptimis link Čekijos ir Slovakijos.

Šiuo metu pagrindiniu Lenkijos uostų plėtros elementu yra laikomas geležinkelių tinklo išplėtojimas, jo jungčių gerinimas prie jūrų uostų.

Dar viena kryptis yra platesnis pagrindinės Lenkijos upės Vyslos pritaikymas laivybai. Krovininės laivybos vystymo Vysloje programa apima 20 metų laikotarpį. Analizuojama navigacijos Vyslos upe infrastruktūra, kompanija „Budimex“ analizuoja tiltų kėlimo ir pertvarkymo galimybes Vysloje pritaikant juos krovininei laivybai. Kuriama pačios Vyslos laivybos plėtojimo programa.

Konteineriai ir intermodaliniai terminalai

Ne tik Lenkijos, bet ir viso Baltijos jūros regiono uostai artimiausius dešimtmečius susidurs su dar didesniais konteinerių srautais.

Lenkijos Gdansko uostas didelius konteinerių srautus jau pajuto. Jis tapo pagrindiniu konteinerių skirstymo uostu Baltijos jūros regione.

Gdansko uosto finansų tarnybos viceprezidentas Slavomiras Michalevskis teigė, kad Gdansko uostas jau įvykdė vieną didžiausių tikslų – pagal konteinerių krovą aplenkti Rusijos Sankt Peterburgo uostą.

Didesnė dalis konteinerių Gdansko uoste iškraunama iš transokeaninių laivų, po to kraunama į mažesnius laivus ir išplukdoma po kitus uostus. Dėl to Gdansko uoste smarkiai padaugėjo apsilankančių krovininių laivų.

Akcentuota ir kita Lenkijos uostų kryptis – intermodalinių terminalų kūrimas. Jie reikalingi tam, kad kroviniai iš uostų būtų perkraunami ant geležinkelių. Lenkijoje planuojama sukurti po kelis intermodalinius terminalus prie kiekvieno uosto. Neslepiama, kad orientuojamasi į Vokietiją, kur prie uostų yra per 100 intermodalinių terminalų.

Sprendimas bus spalį

Komisija siūlo padidinti strimelių žvejybą Rygos įlankoje, išlaikyti dabartinę šprotų, plekšnių ir menkių priegaudą rytinės Baltijos jūros dalyje.

Rytinėje Baltijos jūros dalyje pasiūlyta toliau riboti menkių ir strimelių žvejybą, nes jų būklė esanti prasta.

Sprendimas turi būti priimtas ES žemės ūkio ministrų susitikime spalio 11–12 d.

„Komisija deda visas pastangas, kad žuvų atsargos būtų atkurtos, todėl pasiūlymas atspindi šį tikslą. Baltijos jūros būklė yra susijusi ne tik su žuvininkyste, bet ir su aplinkosauga. Kiekvienas privalome padaryti viską, kad būtų užtikrintas ilgalaikis ir tvarus Baltijos jūros baseino vystymasis“, – teigė už aplinką, vandenynus ir žuvininkystę atsakingas Europos Komisijos narys Virginijus Sinkevičius.

Blogiau, nei prognozuota

V.Sinkevičius akcentavo, kad pastaraisiais metais Europos Komisija, žvejai ir žvejybos pramonė stengėsi atkurti žuvų išteklius Baltijos jūroje. Nemaži žvejybos suvaržymai, ypač susiję su menkėmis, jau veikia kelerius metus.

Kol kas nėra akivaizdžių įrodymų, kurie liudytų, kad žuvų ištekliai atsistato. Mokslininkai jau prabilo apie tai, kad suvaržymai įvesti per vėlai. Aiškėja, kad padėtis blogesnė, nei prognozuota.

Kai kurie mokslininkai kalba ir apie klimato kaitos įtaką menkių ištekliams. Baltijos jūros šylantis vanduo neigiamai veikia menkių populiacijos vystymąsi.

Dėl menkių sumažėjimo nerekomenduojama didinti ir plekšnių žvejybos, nors jų yra pakankamai. Gaudant plekšnes tinkluose būna didelė menkių priegauda.

Dėl panašios priežasties nerekomenduota didinti ir šprotų žvejybą. Šios žuvys į tinklus pakliūva kartu su strimelėmis, kurių ištekliai yra labai sumažėję.

Skirtumai Baltijoje išliks?

Pateikus ES Komisijos siūlymą, situaciją Baltijos jūroje dar labiau kaitina tai, kad draudimai gaudyti menkes ir mažinti strimelių sugavimą taikomi tik rytinės Baltijos jūros dalies žvejams.

Vakarinės dalies tai keletą metų nelietė. Ar draudimai palies juos šiemet, kol kas nepavyksta nuspręsti.

Baltijos jūra tarsi padalinta į dvi dalis – skurdesnę rytinę su aiškiais draudimais ir turtingų žvejų vakarinę su išimtimis, kurios buvo taikomos iki šiol. Yra rekomendacijų ir vakarinėje Baltijos jūros dalyje taikyti griežtesnius draudimus. Tuo pat metu yra ir daug užtarėjų to nedaryti.

Reali situacija tokia, kad ne tik menkių, bet ir strimelių ištekliai vakarinėje Baltijos jūros dalyje yra žemiau saugių biologinių ribų. Nepaisant to, mokslininkai ketvirtus metus rekomenduoja jas žvejoti ir neapriboti vien tik priegauda, kaip yra su menkėmis rytinėje Baltijos jūros dalyje.

Vėjo jėgainės prie Riugeno salos

Baltijos jūroje, prie Vokietijos krantų bus statomas „Arcadis Ost I“ vėjo jėgainių parkas.

Šį projektą vykdanti bendrovė „Parkwind“ parko statybos pagrindiniu uostu pasirinko Mukrano / Zasnico uostą. Su jo administracija pasirašyta uosto teritorijos nuomos sutartis.

Šiame uoste steigiama vėjo jėgainių parko statybos bazė. Į ją bus priimta apie 40 naujų darbuotojų.

Vėjo jėgainių parką „Arcadis Ost 1“ planuojama pradėti statyti 2022 m.

Statant šį parką bus naudojamas naujos kartos vėjo jėgainių montavimo laivas „Orion“, kuris nesikabina į jūros dugną ilgomis „kojomis“. Jis montuoja vėjo jėgaines plūduriuodamas kaip įprastas laivas. Montavimo tikslumą jis gali pasiekti naudodamas dinamines laivo padėties nustatymo sistemas.

Manoma, kad tai leis gerokai pagreitinti vėjo jėgainių parko statybą. Naują vėjo jėgainių parką planuojama atidaryti 2023 m.

Mukrano pasirinkimo reikšmė

Komentuojant Mukrano / Zasnico uosto pasirinkimą buvo teigiama, kad jis yra arčiausiai planuojamo statyti vėjo jėgainių parko, kuris bus netoli Vokietijos Riugeno salos. Taip pat įvardyta, kad iš šio uosto ateityje bus patogu prižiūrėti vėjo jėgainių parkus jūroje.

Mukrano / Zasnico kaip vėjo jėgainių bazės pasirinkimas turi ir kitą prasmę.

Bazė šiame uoste gali būti naudojama tiek statant vėjo jėgaines Baltijos jūroje prie Vokietijos krantų, tiek statant jas, tarkime, Lenkijoje.

Ši šalis yra paskelbusi, kad jos vėjo jėgainių parkai Baltijos jūroje bus didžiausi.

Mukrano / Zasnico uostas buvo pasirinktas kaip bazinis uostas ir tiesiant Rusijos–Vokietijos naftotiekį „Nord Stream“ ir „Nord Stream 2“.

Nuo to laiko, kai 2013-aisiais buvo uždaryta jūrų keltų linija iš Klaipėdos į Mukraną / Zasnicą, šis uostas yra smarkiai pasikeitęs. Jis tampa įvairių naujų projektų jūroje aptarnavimo uostu.

Per Mukrano / Zasnico uostą jau keliavo įvairi įranga, kuri gabenta vėjo jėgainėms statyti sausumoje pačioje Vokietijoje.

Bazės nuo Mukrano iki Klaipėdos

Šiuo metu Baltijos jūroje prasideda lenktynės, kuris uostas taps vėjo jėgainių statybos baze.

Vokietija tokia baze Baltijoje jau pasirinko Mukrano / Zasnico uostą.

Lenkijoje labiausiai siekiama, kad tokiu uostu būtų Gdynė ir Kolobžegas.

Iki 2023 m. ir Lietuva, planuojanti statyti vėjo jėgainių parką prie Latvijos sienos, turės pristatyti tai, kokia vėjo jėgainių priėmimo įranga įrengta Klaipėdos uoste.

Lietuvos energetikos ministerija yra skelbusi, kad Klaipėdos uoste reikėtų iki 800 m ilgio krantinių priimti su vėjo jėgainių įranga atplaukiančius laivus.

Kaip nurodo pranešimą dėl Baltijos jūros situacijos išplatinusi Aplinkos ministerija, dėl to nyksta jūros dugne gyvenantys bestuburiai, nukenčia jais mintančios žuvys, kiti vandens gyvūnai.

„Deguonies sąlygos kai kuriose pakrantėse, kuriose buvo imtasi būtinų priemonių maistinių ir organinių medžiagų prietakai į Baltijos jūrą sumažinti, pagerėjo. Tačiau hipoksija išlieka pagrindine daugelio pakrančių sistemų problema. Prieš 150 metų tokios zonos Baltijos jūroje neegzistavo, o dabar sudaro beveik 17 proc. jos ploto“, – komentuoja Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės vyr. specialistė Agnė Lukoševičienė.

Deguonies trūkumas kelia grėsmę menkėms – jos neršia gilesnėse, druskingesnėse, bedeguonėmis tampančiose vietose.

Anot pranešimo, šių zonų formavimąsi lemia Baltijos jūros uždarumas, kuris riboja deguonimi prisotinto druskingo vandens patekimą iš Šiaurės jūros, ir vandens stratifikacija – pasiskirstymas sluoksniais, dėl to deguonis iš paviršiaus negali patekti į priedugnį.

Į dugną nusėdusiam dideliam kiekiui organinių medžiagų suskaidyti naudojamas deguonis, o jūros priedugnio sluoksniams neatsinaujinant vandeniu iš Šiaurės jūros, deguonies visai nelieka. Šylant klimatui ir didėjant kritulių kiekiui, tikėtini dar retesni druskingo vandens įtekėjimai.

Kaip teigiama pranešime, deguonis – gyvybiškai svarbios dujos daugumai organizmų. Gyvybei reikia mažiausiai 6 mg/l vandenyje ištirpusio deguonies. Atviros Baltijos jūros paviršiuje vidutinė koncentracija siekia ir 11 mg/l, tačiau priedugnyje situacija prastesnė – čia fiksuojami tiek hipoksijos, kai deguonies yra mažiau nei 2 mg/l, tiek anoksijos, kai jo koncentracija lygi nuliui, atvejai. 

Tokios deguonies stokojančios priedugnio zonos dar vadinamos „mirties zonomis“, „dykumomis“. Gyvybei čia išlikti sunku, todėl jose dažniausiai aptinkamos tik anaerobinės bakterijos ir keletas kitų organizmų, „kvėpuojančių“ ne deguonimi, o kitu oksidantu.

Pasaulyje priskaičiuojama daugiau nei 400 „negyvųjų zonų“. Vienos didžiausių – Arabijos jūroje (apie 163 tūkst. km2), Meksikos įlankoje (apie 16 tūkst. km2) ir Baltijos jūroje.

1972–2020 m. tyrimų duomenimis, Lietuvos išskirtinės ekonominės zonos tolimiausios stoties priedugnyje (nuo 80 iki 120 m gylyje) apie 43 proc. tyrimų atvejų buvo nustatyta hipoksija. Deguonies stygius priedugnyje iki 2000 metų buvo aptiktas apie 33 proc. tyrimų atvejų, o nuo 2000 metų – net 84 proc. 2017 metais hipoksija nustatyta ir arčiau kranto – teritorinėje jūroje.

Vis sparčiau keičiantis klimatui ir nemažėjant eutrofikacijai tikėtina, kad hipoksija gali ir toliau didėti, ypač Suomijos įlankoje ir pietrytinėje Baltijos jūros dalyje, sakoma pranešime.

Į šiaurę – per Latviją

"Dažnas keliautojas ieško įdomaus maršruto, kuris būtų turiningas ne tik vaizdais pro automobilio langą, bet ir dėmesį pritraukiančiais turistiniais objektais", – sako Vaidas Klumbys, DFDS komunikacijos vadovas Baltijos šalims, ir dalijasi maršrutu, kuriuo aplankomos trys Baltijos jūros regiono valstybės.

Tokia išvyka truktų savaitę, per ją nukeliaujama 2 300 km: 1 285 km – sausuma, likę – plaukiant keltu. Kelionė gali prasidėti bet kuriame Lietuvos kampelyje, tačiau pirmasis sustojimas – Latvijoje.

"Kelionę pradėkite į šiaurę, link Rygos. Jeigu važiuojate per Šiaulius ar Panevėžį, kirtus valstybinę sieną rekomenduotina aplankyti Rundalės pilį. Tai – XVIII a. kunigaikščių rūmai, vadinami Baltijos Versaliu", rekomenduoja V.Klumbys.

Būtina sustoti Rygoje – Latvijos sostinėje visada yra ką pamatyti ir aplankyti. "Nesvarbu, ar tai pirmasis jūsų apsilankymas, ar esate mieste buvę jau ne kartą, įdomybių Rygoje atrasite visada: automobilių entuziastai gali apsilankyti Rygos automobilių muziejuje, kuriame saugoma kolekcija apima transporto priemones nuo dviračių iki greičiausių bolidų ir yra didžiausia Baltijos jūros regione. Be to, muziejus pritaikytas ir vaikams, jie galės džiaugtis įvairiais interaktyviais eksponatais", – pataria V.Klumbys.

Jeigu keliaujate su vaikais, jiems bus įdomu apsilankyti Rygos zoologijos sode. Norintys pamatyti miestą iš aukštai ir nebijantys laiptelių, gali užlipti į Rygos katedros bokštą, pasigėrėti miesto stogų panorama ir suskaičiuoti ant stogų tupinčius katinus.

Pajūrio keliais

Kelionę tęsti verta važiuojant Latvijos pajūrio keliais – toks maršrutas ypač tinkamas norintiems pasidžiaugti Baltijos jūros pakrančių gamta.

"Dažnas keliautojas sustoja Saulkrastuose ir lipa į Baltąją kopą – tai 18 m aukščio kalva. Pasiekus jos viršūnę atsiveria vaizdas į Rygos jūros įlanką. Norintys dar pasportuoti, nuo Baltosios kopos gali leistis 4 km paplūdimio taku, kurio gale pasieks Saulės tiltą", – pasakoja pašnekovas.

Keliaujant į šiaurę paplūdimiai keičiasi, jie tampa akmenuotesni, siauresni, kai kur galima rasti ir labai didelių riedulių.

"Gamtos mylėtojams rekomenduojama apsilankyti prie Salacos upės – ją galima perplaukti baidarėmis. Upė ypatinga savo krantais: pakraštyje stūkso ryškios oranžinės spalvos sluoksninės uolienos, o vienoje vietoje susiformavęs į urvą panašus darinys, kurį įdomu pamatyti ir smagu įlįsti. Baidarėmis plaukiant link Latvijos vidurio uolienas iš lėto keičia miškai", – pasakoja V.Klumbys.

Jau beveik pasiekus Estiją, rekomenduojama sustoti Salacgryvo miestelyje, kuriame kasmet vyksta Latvijos muzikos festivalis "Positivus Festival". Ne sezono metu ten smagu pasivaikščioti, aplankyti miestelio uostą ir netoliese esantį "Mini Zoo Kuiviži".

Nuo Estijos iki Švedijos

"Kirtę Estijos sieną maršruto nekeiskite, vis dar važiuokite pajūriu, kol pasieksite Pernu – Estijos turistų mėgstamą miestą, kurio senamiestyje pamatysite Mohr grūdų sandėlį – seniausią visame mieste išlikusį statinį, pastatytą XVII a. pabaigoje. Besidomintys architektūra taip pat dažnai aplanko barokinę Šv.Elžbietos bažnyčią ir Šv.Kotrynos cerkvę", – pasakoja V.Klumbys.

Pernu puikiai pritaikytas pėstiesiems, pagrindinėse senamiesčio gatvėse mašinos net nevažiuoja, todėl išmintinga po miestą pasivaikščioti pėsčiomis.

Aplankius Pernu, siūloma važiuoti į šiaurėje esantį Paldiskio miestelį, iš kurio keltu galima keltis į Švedijos uostą Kapelskarą. Kelionė truks apie 10 val., per naktį nuplauksite beveik 300 km.

Pasiekus Švedijos uostą Kapelskarą, jau po valandos galima būti Stokholme, vienoje iš didžiausių ir seniausių Europos sostinių.

"Pirmą kartą ten atvykusiems būtina pamatyti Drotingholmo rūmus, kuriuose gyvena karališkoji šeima, Stokholmo rotušę, žymią savo mozaikų įmantrybėmis ir spalvomis. Miesto centre yra populiari vietinių gyventojų pramogų ir poilsio vieta – Djurgardeno sala, kurią galima pasiekti keltu arba autobusu. Žinių ištroškę kviečiami į Vazų dinastijos muziejų, taip pat apsilankyti grupės ABBA muziejuje", – rekomenduoja V.Klumbys.

Apžiūrėjus Stokholmą, kelionę galima tęsti judant atgal į pietus, apžiūrint pakelėje esančius miestelius ir lankytinus objektus. Vienas iš jų yra Kalmaro miesto pilis – renesanso laikotarpio puošmena. Pilis pradėta statyti dar XII a., kai stiprus mūras buvo reikalingas apsaugoti miestus nuo piratų. XVI a. pilis buvo pertvarkyta ir įgavo savo dabartinę išvaizdą.

Iš Kalmaro miesto paprasta pasiekti Elando salą. Ši įspūdinga vieta didžiuojasi išsaugotos gamtos grožiu ir ilgaamže istorija, joje vyrauja akmenuoti paplūdimiai, seni miesteliai ir 1 tūkst. metų senumo vikingų gyvenimo liekanos.

Sugrįžus į žemyną, rekomenduojama judėti link Karlshamno uosto, iš kurio plaukia keltai į Klaipėdą. 414 km atstumą į Klaipėdą keltas įveikia per vieną naktį. Tai puiki galimybė pailsėti po intensyvios, bet įdomios kelionės.

Parengta pagal pranešimą spaudai