Energetikos ministras Dainius Kreivys yra sakęs, kad Lietuva yra pirmoji, skelbianti tokį aukcioną Baltijos jūros rytinėje dalyje, be to, jis teigė manantis, kad konkursai bus rimti – nemaža dalis didžiausių užsienio vėjo jėgainių parkų vystytojų „suka sparnus aplink šituos parkus“.

Pasak rinkos reguliuotojo pirmininko Renato Pociaus, tiek šis, tiek su valstybės pagalba planuojamas vystyti antrasis jūrinis vėjo parkas, kurio aukcioną numatoma skelbti rudenį, – kertiniai projektai siekiant Lietuvos energetinės nepriklausomybės.

R. Pocius BNS trečiadienį teigė, kad konkurso nugalėtojas turėtų paaiškėti vasaros pabaigoje–rudens pradžioje, o reguliuotojo sudarytas konkurso dalyvių sąrašas nebus viešas – bus paviešintas tik aukciono laimėtojas.

Apie dalyvavimą aukcione viešai kol kas paskelbė tik „Ignitis grupė“, tuo metu kai kurios konkursu anksčiau susidomėjusios įmonės – „Green Genius“ bei „Enefit Green“ – BNS teigė dėl nusprendusios pirmajame aukcione nebedalyvauti dėl jo sąlygų. 

Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos (LVEA) direktorius Linas Sabaliauskas BNS anksčiau teigė, kad dėl trumpų terminų konkurse taip pat nusprendė nedalyvauti bent kelios juo anksčiau susidomėjimą rodžiusios užsienio kompanijos. 

D. Kreivys sausį pareiškė, kad „Ignitis grupės“ sėkmė vėjo parkų Baltijos jūroje aukcionuose turėtų būti valstybės lūkestis.

Pirmąjį aukcioną laimėtų dalyvis, pateikęs finansiškai geriausią pasiūlymą ir sumokėjęs vystymo mokestį į valstybės biudžetą. Pradinis pasiūlymas turėtų būti ne mažesnis nei 5 mln. eurų – ne mažesne suma turėtų būti didinami ir vėliau teikiami pasiūlymai.

Pirmojo aukciono dalyviai registruotis ir pateikti dokumentus turės per 60 dienų – nuo kovo 31 dienos 8 val. iki gegužės 29 dienos 16 val. Vėliau 30 dienų bus tikrinama, ar jie atitinka kvalifikacijos reikalavimus, bei sudaromas jų sąrašas.

Konkursas būtų laikomas įvykusiu, jei paraiškas pateiktų bent du dalyviai. 

Lietuva rengiasi Baltijos jūroje statyti du vėjų parkus. Antrąjį 700 MW galios su valstybės parama statomo parko vystytojo aukcioną numatoma paskelbti rugsėjį.

Abu jūrinio vėjo parkai užtikrintų maždaug pusę dabartinio Lietuvos elektros poreikio, juos Baltijos jūroje tikimasi pastatyti iki 2028 metų. Tačiau tokiu terminu abejoja dalis rinkos dalyvių. Pasak jų, tokias galimybes komplikuoja augantys jūrinių vėjo jėgainių statybų mastai bei kartu didėjanti jų komponentų paklausa, ribota jų gamyba, taip pat su tiekimo grandinėmis susiję iššūkiai.

Pasak rinkos dalyvių, tokį sprendimą lėmė pakeistas dviejų konkursų – be valstybės pagalbos ir su ja – eiliškumas, dideli reikalavimai dalyviams bei per trumpi terminai pateikti dokumentus ir gauti parko statybai reikalingus leidimus. 

Pasak Energetikos ministerijos, konkursų eiliškumą lėmė siekis kuo greičiau vystyti vietinę elektros gamybą, atsižvelgiant į tai, kad pirmojo aukciono nugalėtojas dar turės pats atlikti daug parengiamųjų darbų.

„Pagrindinė priežastis – kuo spartesnė vietinės elektros energijos generacijos plėtra, kas leistų mažinti priklausomybę nuo importo ir užtikrinti mažesnes elektros kainas gyventojams ir verslams“, – komentare BNS teigė ministerija

Aukcione neketina dalyvauti „Green Genius“, „Enefit Green“

Nedalyvauti kovo 30 dieną prasidedančiame aukcione nusprendė bendrovė „Green Genius“, jame, tikėtina, taip pat nedalyvaus Estijos energetikos grupės „Eesti Energia“ atsinaujinančios energijos įmonė „Enefit Green“. Abi įmonės domėjosi konkursu ir svarstė jame dalyvauti.

Pasak „Green Genius“ vėjo ir žaliojo vandenilio verslo linijos vadovo Dariaus Biekšos, toks sprendimas priimtas dėl nepalankių konkurso sąlygų.

„Svarstėme kurį laiką ir su partneriais (didžiausia privačia Lenkijos energetikos bendrove „Polenergia“ – BNS) kalbėjome, bet iš tikrųjų nepavyko partnerių įtikinti, ir jie kelia tuos pačius klausimus, ką ir mes. Kadangi neturime atsakymo, kaip uždengti tas rizikas, nusprendėme, kad nedalyvausime“, – BNS teigė D. Biekša.

„Trumpas terminas ir matome, kad ministerija (Energetikos ministerija – BNS) nori kuo greičiau turėti tą projektą. Tas projektas, iš to, ką mes matome, rinkoje yra labai sunkiai įgyvendinamas – (...) yra įsipareigojimai per tris metus turėti statybos leidimą, tai yra labai sudėtinga. (...) Čia turbūt eis tokios įmonės, kurios gali tas rizikas toleruoti ir iš kitų veiklų dengti galimus nuostolius“, – aiškino „Green Genius“ atstovas.

Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme skelbiama, kad vėjo parko jūroje be valstybės paramos konkurso nugalėtojas leidimą statybai turės gauti per trejus, o leidimą gaminti elektrą – per šešerius metus.

Be to, skirtingai nei antrojo – su valstybės pagalba – planuojamo vystyti parko atveju, pirmojo konkurso nugalėtojas turės pats atlikti teritorijos jūroje tyrimus ir kitus infrastruktūros plėtrai bei statybai reikalingus veiksmus, taip pat savarankiškai parengti poveikio aplinkai vertinimą (PAV). 

„Green Genius“ atstovas teigė, jog įmonė planuoja dalyvauti antrojo parko aukcione rudenį – tai ji ketina daryti kartu su „Polenergia“. 

Jūrinių vėjo parkų aukcionais domėjosi ir „Enefit Green“, tačiau, pasak jos direktoriaus Donato Celešiaus, bendrovė ketvirtadienį planuojamame skelbti konkurse taip pat, tikėtina, nedalyvaus.

„Mes diskutavome ir pakankamai intensyviai buvome įsigilinę, bet matote, kas čia įvyko. Tas konkursas buvo perkeltas iš kitų metų, padarytas pirmoje vietoje, vietoj pirmo numatyto konkurso. Viskas pasikeitė taip smarkiai ir taip greitai (...) Kad sudalyvautume, čia neužtenka pateikti kažkokią pseudo paraišką. Čia reikia atlikti krūvą namų darbų, skaičiavimų, dėl to tiesiog nespėsime“, – BNS sakė D. Celešius.

Čia turbūt eis tokios įmonės, kurios gali tas rizikas toleruoti ir iš kitų veiklų dengti galimus nuostolius.

„Matome, kad nesame pasiruošę, nesame šimtu procentų confident jame dalyvauti. Tai turbūt jame ir nedalyvausime. Aišku, dviejų mėnesių dokumentų pateikimo terminas yra, bet, kiek dabar tą informaciją valdome, tai, tikėtina, nespėsime“, – pridūrė jis.

Pasak D. Celešiaus, „Enefit Green“ dar svarsto, ar dalyvaus rudenį planuojamame surengti aukcione.

Nedalyvaus ir daugiau potencialių plėtotojų

Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos (LVEA) direktorius Linas Sabaliauskas, anksčiau BNS tvirtinęs apie rinkos dalyvių susidomėjimą pirmuoju konkursu, teigė, kad dėl trumpų terminų jame nusprendė nedalyvauti bent kelios juo anksčiau susidomėjimą rodžiusios užsienio kompanijos.

„Faktiškai laikas pasiruošimo. Per tą laiką negali nei įrengimų gamintojų apsiklausti, kad gautum pasiūlymus vėjo elektrinėms, nei pasiruošti verslo planui“, – BNS teigė L. Sabaliauskas.

„Elektrinių konkurso apklausos turi trukti jūrinėms vėjo elektrinėms bent jau penkis mėnesius, kad gamintojai pateiktų kažkokius pasiūlymus. Per du mėnesius apsiklausti kompanijas faktiškai nerealu, nes čia elektrinių gamintojai, statybininkai, transformatorių rangovai“, – pridūrė jis.

Numatytas pirmojo aukciono dalyvių registracijos ir dokumentų pateikimo terminas – 60 dienų.

Apie dalyvavimą kovo 30 dieną planuojamame skelbti aukcione viešai kol kas paskelbė tik „Ignitis grupė“.

BNS žiniomis, dalyvauti jame šiuo metu vis dar svarsto ir viena tarp galimų dalyvių anksčiau minėta užsienio kompanija, tačiau, pasak viešai skelbti pavardės nenorėjusio jos atstovo, galutinis sprendimas dar nėra priimtas.  

Be „Ignitis grupės“, „Enefit Green“ bei „Green Genius“, aukcionu su valstybės parama anksčiau domėjosi Lenkijos „Orlen“ ir „Orlen Lietuva“, Danijos atsinaujinančios energetikos kompanija „Orsted“, „Achemos grupė“, Vokietijos RWE kompanija „RWE Renewables“, Nyderlandų įmonė „Van Oord“ ir jos iš dalies valdomas Estijos vėjo parko jūroje vystytojas „Saare Wind Energy“.

2021 metais Energetikos ministerija skelbė, jog jūros vėjo parku taip pat domisi Prancūzijos kompanija „TotalEnergies Renewables“, Kanados „Northland Power“ ir kitų šalių vystytojai.

Pirmojo vėjo parko jūroje vertė – 1,8 mlrd. eurų

Pirmojo 700 megavatų (MW) galios jūrinio vėjo parko vystymo be valstybės paramos konkursą VERT skelbs ketvirtadienį, o trečiadienį planuojamose patvirtinti konkurso sąlygose nurodoma reguliuotojo apskaičiuota projekto vertė, pagal kurią bus nustatomi reikalavimai dalyvių kapitalui – 1,8 mlrd. eurų. Konkursas būtų laikomas įvykusiu, jei paraiškas pateiktų bent du dalyviai. 

Parkas bus statomas beveik 36 kilometrų atstumu nuo kranto ties Palangos kurortu, į šiaurės vakarus nuo kito tokios pat galios parko, kurį planuojama vystyti su valstybės parama.

Be valstybės pagalbos planuojamas vėjo parkas vieno kilometro atstumu bus nutolęs nuo iki šiol neratifikuotos jūrinės sienos su Latvija. Projekte numatoma, kad didžiausia leistina generuoti parko galia siektų 700 MW, mažiausia – 580 MW.

Konkurse galės dalyvauti bendrovės, kurių vidutinės paskutinių trejų metų pajamos sieks bent 250 mln. eurų, o nuosavas kapitalas – bent 20 proc. projekto vertės. Konkurse dalyvaujant įmonių konsorciumui bus vertinamos bendros jų metinės pajamos bei kapitalas.

Aukcioną laimėtų dalyvis, pateikęs finansiškai geriausią pasiūlymą ir sumokėjęs vystymo mokestį į valstybės biudžetą. Pradinis pasiūlymas turėtų būti ne mažesnis nei 5 mln. eurų. Tuo metu rudenį numatomo skelbti konkurso dalyviai galės prašyti valstybės finansinio skatinimo.

Be to, konkurso dalyviai turi būti išvystę bent vieną didesnę nei 150 MW galios jūrinę elektrinę arba turėti leidimą joje gaminti elektrą. Vystytojai taip pat turės remti su parko jūrine teritorija besiribojančių savivaldybių vietos bendruomenes, skirti bent 5 mln. eurų aplinkos apsaugai.

Konkurso dalyvis turės nurodyti, kada planuoja pasirašyti sutartis dėl įrangos įsigijimo ir jos įrengimo, o pagrindinius komponentus turės pirkti iš europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių tiekėjų.

Lietuva rengiasi Baltijos jūroje statyti du vėjų parkus. Antrąjį 700 MW galios su valstybės parama statomo parko vystytojo aukcioną numatoma paskelbti rugsėjį, o laimėtoją atrinkti 2024 metų pradžioje.

Abu jūrinio vėjo parkai užtikrintų maždaug pusę dabartinio Lietuvos elektros poreikio, juos Baltijos jūroje tikimasi pastatyti iki 2028 metų. Tačiau tokiu terminu abejoja dalis rinkos dalyvių. Pasak jų, tokias galimybes komplikuoja augantys jūrinių vėjo jėgainių statybų mastai bei kartu didėjanti jų komponentų paklausa, ribota jų gamyba, taip pat su tiekimo grandinėmis susiję iššūkiai.

Sprogdinimo įtarimas mėgėjams

Pasirodė žinia, kad Danijos policija Kristijono salose, kurios yra netoli Bornholmo, ieškojo įkalčių dėl dujotiekio „Nord Stream“ susprogdinimo. Neva pernai rugsėjį į šią salą buvo atplaukusi 15 m ilgio jachta „Andromeda“ su sprogmenimis. Joje buvę penki vyrai ir viena moteris. Šis šešetas ir įtariamas padėjęs sprogmenis prie „Nord Stream“ vamzdynų Baltijos jūros dugne.

Vokietijos laikraštis „Zeit“ paskelbė žinią, kad šeši įtariamieji išsinuomota jachta išplaukė iš Vokietijos Rostoko uosto. Kristijono saloje jie neva buvę rugsėjo 16–18 d.

Rusijoje paskleista žinia, kad sprogdintojai buvę ukrainiečiai, kurie dirba Lenkijoje. Papildomų aistrų sukėlė JAV leidinio „The New York Times“ straipsnis, kur kaip galima sprogdintoja nurodyta „proukrainietiška grupuotė“.

Abejonių dėl to, kad kažkokie mėgėjai ukrainiečiai galėjo įvykdyti sprogimą „Nord Stream“ vamzdynuose, iškėlė naftos ir dujų verslo analitikas, Londone gyvenantis rusas Michailas Krutichinas. Jo nuomone, tokio masto sprogimus, kurie įvykdyti Baltijos jūros dugne, vamzdynuose galėjo atlikti tik specialiosios tarnybos, bet ne mėgėjai.

Kelia klausimų tai, kaip jie, Vokietijos Rostoko uoste išsinuomoję jachtą, į ją galėjo pakrauti mažiausiai apie 500 kg sprogmenų ir iš kur jų paimti. Abejonių iškėlė ir Vokietijos leidinys „Bild“. Tam, kad būtų nuleista 500 kg trotilo į jūros dugną turėjusi būti speciali įranga. Taip pat turėję būti deguonies balionai narams, kurie būtų leidęsi į jūros dugną. Toje vietoje, kur įvyko sprogimai, gylis apie 80 m. Į tokį gylį nusileisti gali tik labai pasirengęs naras su specialia įranga. Manoma, kad sprogmenys galėjo būti padėti tik su povandeniniais dronais ar robotais. Tokią įrangą atsigabenti jachta ir nuleisti į vandenį yra neįmanoma.

Tokio masto sprogimus, kurie įvykdyti Baltijos jūros dugne, vamzdynuose galėjo atlikti tik specialiosios tarnybos, bet ne mėgėjai.

Žalos mastas Baltijai

Šiandien tikras yra vienintelis faktas – pats sprogimas „Nord Stream“ dujotiekiuose. Danijos, Vokietijos ir Lenkijos okeonologijos mokslininkai tyrė, kokią žalą Baltijos jūrai padarė dujotiekio sprogimai.

Mokslininkų teigimu, maždaug 30 km spinduliu nuo sprogimo vietos iš vamzdžių išsiveržus dujoms, nuo jūros dugno buvo pakelta apie 250 tūkst. t nuosėdų. Tarp jų galėjo būti ir nuodingų nuosėdų, nes Baltijos jūros dugne kaupiasi nusėdusios švino ir kitų nuodingų medžiagų atliekos.

Lenkijos mokslų akademijos profesorius iš Sopoto okeonologijos instituto Jacekas Beldovskis akcentavo, kad pavojingos medžiagos sprogimo rajone galėjo plūduriuoti dar du ar tris mėnesius, o paskui vėl nusėdo į jūros dugną.

Nei Danijos, kurios ekonominėje zonoje ir įvyko sprogimas, nei kitų šalių mokslininkai nepateikė duomenų, kad žvejai ar koks nors kitas žmogus būtų apsinuodijęs po „Nord Stream“ dujotiekiuose įvykusio sprogimo.

Sprogimo žalą Baltijos jūros aplinkai tyrę mokslininkai akcentavo, kad galėjo nukentėti ruoniai ir jūros kiaulės. Dalis gyvūnų laikinai, o dalis gal net ir visam galėjo prarasti klausą. Teigiama, kad ekspertai modeliavo atstumą, kuris galėjo turėti įtakos gyvūnams. Jautresnės jūrų kiaulės klausą galėjo prarasti netgi būdamos ir už 50 km nuo sprogimo vietos. Ruoniams kritiškas atstumas yra maždaug iki 10 km nuo sprogimo vietos.

Atliekos: „Nord Stream 2“ vamzdžius Vokietija ketina panaudoti SGD terminalo dujoms transportuoti. Redakcijos archyvo nuotr.

Parūpo dujotiekio vamzdžiai

Su „Nord Stream 2“ dujotiekiu susieta ir dar viena šiuo metu iškilusi istorija. Vokietijos dienraštis „Welt“ pranešė, kad šios šalies Vyriausybė nori supirkti po „Nord Stream 2“ statybos likusius kelis tūkstančius vamzdžių.

Pasinaudojusi jais, Vokietija planuoja nutiesti 37 km jungtį nuo plūduriuojančio SGD terminalo prie Riugeno salos iki Liubmino miestelio pajūryje. Prie Liubmino kaip tik ir buvo iš Baltijos jūros į Vokietijos krantą išlipančio dujotiekio „Nord Stream“ atšaka.

Atsijungusi nuo Rusijos dujotiekio „Nord Stream“, Vokietija į savo žemyninį dujotiekį nori sujungti kuo daugiau dujų terminalų. Vienas iš jų bus statomas prie Liubmino, kitas prie Riugeno salos.

Dujotiekio „Nord Stream 2“ vamzdžiai yra saugomi Vokietijos Mukrano uoste, kuris yra Riugeno saloje. Vokietijos ūkio ministerija šiuo metu derasi su nemokios bendrovės „Nord Stream 2“ vadovybe dėl vamzdžių pirkimo.

Nei dujotiekio „Nord Stream 2“ bendrovei, nei jos pagrindinei bendrovei „Gazprom“ neįvesta jokių tiesioginių ES sankcijų. Yra viena problemėlė – sankcijų bendrovei „Nord Stream 2“ yra įvedusi JAV. Siekta, kad baigtas statyti dujotiekis „Nord Stream 2“ Baltijoje taip ir nepradėtų veikti. Taip realiai ir įvyko.

Atlikusius dujotiekio vamzdžius iš bendrovės „Nord Stream 2“ norinti pirkti Vokietija derasi, kad už vamzdžius sumokėti pinigai nenuplauktų į Maskvą ir nebūtų naudojami karui prieš Ukrainą.

Įpareigojimas uostui dėl smėlio

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai bus numatomos tam tikros funkcijos, kurios susietos su Baltijos jūros ir iš dalies Kuršių marių apsauga.

Tiesiogiai Uosto direkcija bus įpareigota visą iškastą smėlį iš laivybos kanalo nuo –2 iki –17 piketų (tai yra smėlis jūroje už uosto vartų) naudoti Melnragės ir Girulių rajono priekrantės dugno papildymui. Taip pat iš uosto išorinio laivybos kanalo išsiurbtas smėlis bus naudojamas pažeistoms paplūdimių kopagūbrių vietoms užpildyti.

Vadinasi, išorinio laivybos kanalo valymo darbai ateityje brangs. Reikės naudoti specialius laivus, kurie išpurkš išsiurbtą smėlį į priekrantės zoną. Tuo atveju, kai reikės tvarkyti pažeistą kopagūbrį smėlį iš jūros teks netgi transportuoti į krantą. Galbūt tam bus naudojami ir specialūs vamzdžiai.

Derinama ir kita nuostata, kad vidinėje uosto akvatorijoje gilinimo, platinimo ar valymo metu iškastas smėlis būtų naudojamas paties uosto infrastruktūros objektams statyti. Iki šiol visas uosto gilinimo ar valymo iškastas smėlis būdavo išgabenamas į jūros sąvartynus, kurie yra už 20–35 km nuo uosto vartų.

Tokia nuostata yra teisinga, nes neseniai pasirodė žinia, kad uostas ieško karjerų, iš kur galėtų imti gruntą uosto pietinei daliai plėtoti, įskaitant planuojamus statyti pietinius vartus ties Kuršių mariomis uždarant vieną iš įtakų prie Kiaulės Nugaros. Šiems darbams galėtų būti kaupiamas smėlis iškastas iš uosto akvatorijos.

Nori bendro jūros paveikslo

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija yra ir viena iš pagrindinių institucijų, kurios turi vykdyti Lietuvos Baltijos jūros dalies apsaugos funkcijas.

Kitos tokios valstybės institucijos yra Lietuvos kariuomenė, o ypač jos karinės jūrų pajėgos. Taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Ne mažesnę Baltijos jūros apsaugos funkciją atlieka ir buvusios Lietuvos saugios laivybos administracijos pareigas perėmusi Lietuvos transporto saugos administracija.

Vyriausybė siekia, kad įvairiomis priemonėmis ir įvairių institucijų kuriamu Baltijos jūros stebėjimo paveikslu atsakingos institucijos galėtų dalytis tarpusavyje.

Viena iš svarbiausių minėtų valstybės institucijų funkcijų yra Baltijos jūros ir Kuršių marių stebėjimo sistemos sukūrimas bendromis pastangomis. Tikslas yra toks, kad būtų kuriamas bendras nacionalinis Baltijos jūros dalies, kuris juridiškai priklauso Lietuvai, atpažinimo paveikslas. Siekiama, kad šis paveikslas turėtų kaip galima daugiau skaitmenizacijos – duomenys būtų teikiami tiesiogiai iš jūros stebėjimo techninių priemonių.

Prie Baltijos jūros stebėjimo prisideda ne tik laivybos, bet ir žvejybos kontrolės institucijos, aplinkosaugininkai, kurie turi ir savas Baltijos jūros stebėjimo sistemas.

Vyriausybė siekia, kad įvairiomis priemonėmis ir įvairių institucijų kuriamu Baltijos jūros stebėjimo paveikslu atsakingos institucijos galėtų dalytis tarpusavyje. Manoma, kad tai padėtų geriau įvertinti Baltijos jūroje ir Kuršių mariose kylančias rizikas, nustatyti incidentus ir operatyviau į juos reaguoti.

Galimi nuostoliai jūroje

Žvejai yra vieni iš pagrindinių Baltijos jūros turto naudotojų.

Vyriausybė yra priėmusi specialią nuostatą dėl žvejų. Nuo 2008 m. veikia nuostata, kad, tarkim, Uosto direkcija, kai paplūdimių maitinimui pila smėlį, turi kompensuoti nuostolius žvejams, nes išgąsdina žuvis, sutrikdo žvejybą.

Svarstydama Lietuvos Baltijos jūros apsaugos sistemos funkcionavimo pakeitimus Vyriausybė nurodė patikslinti ir galimus nuostolius žvejams dėl kitų asmenų veiklos. Kartu planuojama peržiūrėti ir tokių nuostolių kompensacijų apskaičiavimo tvarką, įkainius.

Gali būti, kad kompensacijos žvejams ir sumažės, nes yra tokia tendencija, kad žuvys Baltijos jūroje nyksta. Kažin ar valdžia norės, kad kompensacijos žvejams būtų mokamos, kaip sakoma, tik už menamas žuvis?

Pažeidžiamiausios vietos

Lietuvos Baltijos jūros dalis skirstoma į 38,49 km žemyno krantą ir 51,03 km Kuršių nerijos krantą.

Pastarųjų metų audros labiau veikė žemyninio kranto dalį. Didžiausios kranto smėlio nuplovimo į jūrą tendencijos užfiksuotos ties Pirmąja Melnrage, Giruliais, Palanga šiauriau Ošupio upelio ir pietine Šventosios dalimi.

Vertinant pagal kiekius, daugiausiai smėlio audros kasmet pagrobia iš Palangos paplūdimių.

Kuršių nerijos krantų ardymas yra ne toks intensyvus. Per pastaruosius aštuonerius metus užfiksuoti labiau ardomi krantai ties Preila, Pervalka ir Juodkrante.

Ties Alksnyne ir Smiltyne krantas didėjo. Tam įtakos turi toli į jūrą „iškišti“ Klaipėdos uosto vartai.

Manoma, kad per 2014–2021 m. ties Kuršių nerijos krantais susikaupė per 970 tūkst. kubinių metrų grunto.

Aplinkos ministerija išanalizavo pokyčius Baltijos jūros pakrantėse dėl audrų. Daroma išvada, kad apsaugant Kuršių nerijos krantus efektyvios buvo ir kopagūbrio apsaugos priemonės.

Kita nuostata tokia, kad Baltijos jūros pakrantės efektyviau saugotos ten, kur jos yra paskelbtos kaip saugomos Kuršių nerijos nacionalinio parko, Pajūrio regioninio parko ir Būtingės geomorfologinio draustinio teritorijose.

Iš 89,52 km Lietuvos pajūrio pakrantės saugomose teritorijose yra 65,3 km arba apie 72 proc. viso Lietuvos pajūrio.

Kasmet pajūrio krantams tvarkyti būtų numatoma per 130 tūkst. eurų. Konkreti suma gali priklausyti ir nuo audrų intensyvumo.

Ir toliau į jūrą pils smėlį

Šiomis dienomis Aplinkos ministerija parengė naują 2023–2032 m. pajūrio juostos tvarkymo programą. Pagal ją, kasmet pajūrio krantams tvarkyti būtų numatoma per 130 tūkst. eurų. Konkreti suma gali priklausyti ir nuo audrų intensyvumo.

Pajūrio juostoje numatyti panašūs darbai, kokie vyko iki šiol. Planuojamas intensyvesnis kopagūbrio ir kopų tvirtinimas žabtvorėmis ir šakomis.

Daugiau dėmesio krantų apsaugai planuojama skirti ties tomis vietomis, kur yra paplūdimiai, nes žmonės nepaiso tvarkos ir lipa per kopas. Ten, kur yra mėgstamos žmonių vaikščiojimo vietos, numatoma įrengti daugiau medinių takų ir laiptų.

Išliks ir žmonių ne itin palankiai vertintos, bet, valdžios atstovų nuomone, pasiteisinusios priekrantės papildymo iš uosto išsiurbtu švariu smėliu programos.

Aplinkos apsaugos institucijos planuoja atlikti Baltijos jūros krantų tyrimus, kad būtų nustatyta, į kokias konkrečias vietas tikslingiausia pilti smėlį.

Viena vieta jau tiksliai žinoma. Numatyta periodiškai pildyti smėliu 2022 m. supiltą povandeninį pylimą ties Pirmosios Melnragės paplūdimiu. Šis 700–750 m ilgio pylimas yra 2–3,5 m gylyje. Jis supiltas imant iš Klaipėdos uosto kanalo švarų smėlį. Valant smėliu užneštą uosto laivybos kanalą ir būtų „maitinamas“ povandeninis pylimas.

Veiksmas: 2022 m. pajūryje ties Melnrage supiltas paplūdimius turintis „maitinti“ povandeninis šlaitas. V. Matučio nuotr.

Daugės tvorelių iš žabų

Prioritetiniais pajūrio ruožais, kur Baltijos jūros Lietuvos krantus ypač būtina saugoti, yra laikomas visas Kuršių nerijos ruožas, taip pat zonos ties Klaipėda, Palanga, Šventąja, Pajūrio regioninio parko dalis.

2023–2032 m. pajūrio juostos tvarkymo programoje numatytos ir konkrečios priemonės kiekvienoje prioritetinėje zonoje. Tarkim, pajūryje ties Klaipėda numatyta kasmet atnaujinti laiptus ir takus, nutiesti penkis naujus takus, kasmet šakų klojiniais padengti maždaug po 10 tūkst. kv. m plotą, kasmet supinti iki 900 m ilgio kranto ruožo žabų tvorelių tam, kad būtų sulaikomas smėlio išplovimas.

Dar didesni kasmetinio tvarkymo mastai Baltijos Kuršių nerijos pakrantėje. Čia kasmet numatyta nupinti ne mažiau kaip po 2 km žabų tvorelių, pakloti 40–60 tūkst. kv. m šakų klojinių priklausomai nuo jūros lygio kaitos ir audrų intensyvumo.

Kita nuostata – ypač būtina saugoti žemesnes pakrantės vietas, kad įsiaudrinusi jūra „neperliptų“ per nupustytus kopagūbrius ir neįsilietų į žemyno dalis. Tokia tendencija ateityje galima ir todėl, kad bendras pasaulinio vandenyno lygis dėl klimato kaitos turi tendenciją kilti. Jau egzistuoja schemos ir brėžiniai, kur Baltijos jūra ateityje galėtų pasiglemžti didesnę dalį pajūrio žemumų.

Pranešama, kad šią naktį, 2.42 val. Latvijos jūrų gelbėjimo koordinavimo centras (Latvijos JGKC) gavo pranešimą iš krovininio laivo „Escape“ apie kilusį gaisrą, kurio nepavyko užgesinti autonomine gaisrų gesinimo sistema.

Gaisras kilo mašinų skyriuje.

Centras nedelsiant į pagalbą išsiuntė pakrančių apsaugos laivą „Saule“ ir informavo visas operatyvines tarnybas.

Visi 15 įgulos narių, palikusių laivą gelbėjimosi valtimi, buvo nugabenti į Rygos uostą.

Į įvykio vietą išsiųsti du vilkikai, aprūpinti vandens rezervuarais ir putų generatoriais, paruoštais gesinti gaisrą.

Pranešama, kad „Escape“ šiuo metu dreifuoja Rygos įlankos vakarinės pakrantės link.

Laivo „Saule“  įgula atviros liepsnos nepastebėjo.

„Escape“ plaukioja su Nyderlandų vėliava ir gabena pavojingus krovinius – polimerus ir dažus konteineriuose.

Sudarytos naujos sąlygos

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos Baltijos jūros pakrantės pilkųjų ir kitų ruonių reabilitacijai yra numačiusi skirti iki 21 tūkst. eurų.

Už tuos pinigus pajūryje sugaunami nusilpę ruonių jaunikliai, kurie gydomi, šeriami, o pasveikę ir atgavę svorį iki 40 kilogramų išleidžiami į laisvę.

Iki šiol tokias paslaugas valstybiniams gamtos saugotojams dažniausiai teikdavo Lietuvos jūrų muziejus, kuris pats augina ruonius ir turi jų priežiūros patirties.

Veikiausiai muziejus ir toliau sieks teikti šią paslaugą, juo labiau kad prie jo įkurtas Jūros gyvūnų reabilitacijos centras. Atidarius šį centrą Lietuvos jūrų muziejus turi galimybę jūros gyvūnams sudaryti jų gyvenimui būtinas sąlygas, panašias į tas, kokios yra jūroje. Jūrų muziejus savo baseinuose naudoja iš jūros specialiais siurbliais pumpuojamą vandenį.

Likimas: ruonis sutiko žmones, kurių požiūris į jūros gyvūnus yra nepalankus. „Wikipedia.org“ nuotr.

Šešėlis krito žvejams

Norint saugoti pilkuosius ruonius, reikalingi ne tik juos galintys užjausti žmonės, bet ir veterinarijos specialistai, kurie galėtų padėti gyvūnams.

Būna atvejų, kad gyvūnų globėjams patenka ir tyčia sužalotų jūros ruonių. Tuomet manoma, kad juos sužalojo žvejai, aptikę, kad ruoniai įsisuko į jūroje pastatytus jų tinklus. Ar taip daro žvejai, nėra jokio pagrindo teigti, nes joks ruonius žalojantis žvejas, kaip sakoma, už rankos nebuvo pagautas.

Pastaruoju metu sužalotų ruonių atvejų buvo mažiau.

Pastaruoju metu sužalotų ruonių atvejų buvo mažiau. Galbūt išgąsdino tai, kad viešai pradėta diskutuoti, jog už ruonių žalojimą gali grėsti ir baudžiamoji atsakomybė. Kita prielaida gali būti ir tai, kad, įvedus vis daugiau žvejybos draudimų, žvejai vis rečiau stato tinklus ir rečiau susiduria su juose puotaujančiais ruoniais.

Bet kokiu atveju, kai ruonių globėjai suranda nusilpusį ruonį, kuris dar ir sužeistas, privaloma pranešti aplinkosaugininkams, kad šie pradėtų tyčinio jūros gyvūnų žalojimo atvejo tyrimą.

Aplinka: pilkasis ruonis tarsi liudija, kad niekur nėra taip gerai, kaip gamtoje prie jūros. „Wikipedia.org“ nuotr.

Ne visi ruoniai išgyvena

Įprastai ruonių reabilitacijos paslaugos yra teikiamos nuo pavasario iki lapkričio.

Sugauti ruoniai turi būti ne tik apžiūrimi, bet ir tiriami rentgenu vertinant, ar nėra sulaužyti jų kaulai. Tyrimui imamas ir gyvūnų kraujas, atliekami biocheminiai tyrimai. Ypač tikrinama, ar gyvūnas nėra užsikrėtęs kokiu nors virusu.

Žaizdoti gyvūnai yra tvarstomi, naudojami skausmą mažinantys ir antibakteriniai preparatai.

Reabilitacija besirūpinantys globėjai sugautiems ruoniukams laikyti ir stiprinti privalo turėti specialius baseinus. Jiems ruošiamas ir specialus maitinimas, numatyta, kad turi būti skiriami vitaminai bei maisto priedai.

Yra ir speciali sunkiai sužalotų jūros gyvūnų eutanazijos schema. Numatyta, kad sugauti nugaišę gyvūnai po to, kai užpildomos specialios liudijimo formos, turi būti perduodami Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejui. Jei šis atsisako, gyvūnai gali būti perduodami ir švietimo ar mokymo įstaigoms, kur iš jų gali būti daromos iškamšos.

Pasak jo, tokios salos, kurios projektą galėtų įgyvendinti privatūs investuotojai, poreikį parodys šiuo metu atliekama šalies energetinės transformacijos studija ir modeliavimas. 

„Tai vysto danai, Šiaurės jūroje vysto belgai, mes taip pat turime tokių planų. Šiai dienai atliekama studija, britų kompanija daro visos mūsų energetikos transformacijos studiją. Paskui jos vienas iš priimtiniausių scenarijų bus patikrintas su Amerikos laboratorija NREL (JAV Nacionalinė atsinaujinančios energetikos laboratorija – BNS), modeliavimas bus atliktas“, – pirmadienį televizijos TV3 laidai „Dėmesio centre“ sakė D. Kreivys.

„Manome, kad Baltijos jūroje, mūsų šelfe, atsiras sala. Kodėl ji reikalinga? Todėl, kad į krantą mes galime perduoti elektrą kabeliais tik iš dviejų (jūrinių vėjo – BNS) parkų, o pastatyti galime šešis ir turbūt daugiau“, – pridūrė jis.

Pasak D. Kreivio, 2030–2040 metais Lietuvos teritoriniuose vandenyse gali atsirasti dar keturi jūriniai vėjo parkai. 

„Du parkus turėsime iki 2030 metų. Tarp 2030 ir 2040 metų turėsime dar keturis parkus“, – teigė ministras.

Pasak jo, 2030 metais Lietuva per metus suvartos 19 teravatvalandžių (TWh) elektros energijos, 2040 metais – 40 TWh, o 2050 metais – 60 TWh.

„Litgrid“ duomenimis, 2021 metais Lietuvoje suvartota 12 TWh elektros energijos – daugiausiai nuo 1991-ųjų, kai šis rodiklis siekė 14,4 TWh.

D. Kreivio teigimu, elektros poreikis Lietuvoje išaugs dekarbonizuojant pramonę ir transporto sektorių, o šalies pramonei, pasak jo,  reikės didelio kiekio vandenilio.

„Mūsų padėtis yra unikali todėl, kad turime pramonę, kuriai reikia daug vandenilio – tai pirmiausia „Achema“ (...) Dekarbonizavus transporto sektorių, dekarbonizavus pramonės sektorių, mūsų elektros sąnaudos, viskas tampa elektra. O iš elektros gaminasi vandenilis, iš vandenilio gaminasi amoniakas, iš amoniako – trąšos. „Orlenui“ („Orlen Lietuva“ – BNS) bus reikalingas sintetiniams degalams vandenilis, didžiulis kiekis vandenilio“, – teigė ministras.

„Todėl sala yra neišvengiama, ji mums reikalinga, o jeigu regione būsime pirmi, galėsime akumuliuoti visus srautus iš viso regiono, gaminti vandenilį. Kai mums reikalinga – tiekti jį mūsų įmonėms, kai kaina gera – tiekti į Vokietiją“, – pridūrė jis.

Dekarbonizacija vadinamas dėl žmogaus veiklos į atmosferą išmetamo anglies dioksido (CO2) kiekio mažinimo procesas.

Anot D. Kreivio, už energetinės salos projekto vystymą būtų atsakingi privatūs investuotojai – valstybė pasirūpintų tik jos infrastruktūra. 

„Noriu pasakyti, kad salos projektas nėra valstybinis projektas. Pačią salą, kaip infrastruktūrą, greičiausia būtų patikėta vystyti „Epso-G“ grupei“, – teigė ministras.

„Tai būtų nacionalinis projektas, kuriame galėtų dalyvauti visi mūsų rinkos žaidėjai, plius užsienio investuotojai“, – kalbėjo jis.

Lietuvos energetikos agentūra ir JAV Nacionalinė atsinaujinančios energetikos laboratorija pernai lapkritį pasirašė susitarimą dėl Lietuvos energetikos sektoriaus transformacijos studijos rengimo. Jos pagrindu bus rengiama trečioji Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategija po 2030 metų. Ją tikimasi patvirtinti 2024 metų pradžioje.

Klaipėdos ir Vilhelmshafeno panašumas

Vokietijos Vilhelmshafeno terminale dujas iš tanklaivių dujovežių priima FSRU įrenginys arba išdujinimo laivas "Hoegh Esperanza". Jo talpa 170 tūkst. kub. metrų.

Pagal šį skaičių "Hoegh Esperanza" yra Klaipėdos SGD terminalo išdujinimo laivo "Independence" analogas. Net ilgis ir plotis yra toks pat – 294 ir 46 metrai. "Hoegh Esperanza" yra šiek tiek "jaunesnis". Jis statytas 2018 m., "Independence" – 2014 m.

Duomenimis, pateiktais apie Vilhelmshafeno suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą, jo pajėgumas bus 15,8 mln. tonų dujų per metus.

Kyla klausimas, kodėl Vilhelmshafeno SGD terminalas su tokio pat dydžio FSRU laivu bus gerokai pajėgesnis nei yra Klaipėdos SGD terminalas.

Klaipėdos SGD terminalo pajėgumas pateikiamas kubiniais metrais. Tai 3,75 mlrd. kub. metrų per metus. Skaičiuojant kubiniais metrais Vilhelmshafeno SGD terminalo pajėgumas sieks per 7,5 mlrd. Pateikiami duomenys, kad jo pajėgumą planuojama didinti iki 10 mlrd. kub. metrų. Kyla klausimas, kodėl Vilhelmshafeno SGD terminalas su tokio pat dydžio FSRU laivu bus gerokai pajėgesnis nei yra Klaipėdos SGD terminalas. Svarstoma galimybė ir atliekama apklausa, ar reikėtų Klaipėdos SGD terminalo pajėgumą papildomai išplėsti dar 2,5 mlrd. kub. metrų iki 6,25 mlrd. kub. metrų per metus.

Tiek Vilhelmshafeno terminalas laivą "Hoegh Esperanza", tiek Klaipėdos SGD laivą "Independence" nuomoja iš tos pačios Norvegijos "Hoegh" verslo grupės.

Išskirtinis Vilhelmshafeno SGD terminalo atsiradimo aspektas yra tai, kad jis pastatytas rekordiniais tempais per 194 dienas ir kainavo tik 65 mln. eurų.

Pradžia: išdujinimo laivas "Exemplar" jau atplaukė į Suomijos Inkoo SGD terminalą. "DW.com" nuotr.

Vokietijoje – 6 terminalai

Baltijos jūros regiono Liubmino vietovėje dar šį mėnesį planuojama atidaryti antrąjį Vokietijos SGD terminalą. Jame bus FSRU arba išdujinimo laivas "Neptune", kurio talpa 140 kub. metrų. Dėl mažesnio laivo Liubmino SGD terminalo 5,2 mln. tonų metinis pajėgumas ryškiai, tiksliau daugiau nei tris kartus skirsis nuo Vilhelmshafeno terminalo.

Vasarį Vokietijos Brunsbiutelio vietovėje prie Elbės upės planuojama atidaryti ir trečiąjį Vokietijos SGD terminalą. Brunsbiutelyje bus analogiškas kaip ir "Neptune" FSRU laivas "Argus". Brunsbiutelio SGD terminalo pajėgumas sieks apie 4 mln. tonų suskystintų gamtinių dujų per metus.

Be šių terminalų, Vokietija 2023 m. planuoja atidaryti dar tris SGD terminalus – Stadės vietovėje prie Elbės, Vilhelmshafene ir privatų, ne valstybės remiamą SGD terminalą jau minėtame Liubmine.

Visų šešių Vokietijos SGD terminalų metinis pajėgumas sieks apie 30 mlrd. kub. metrų. Per metus Vokietijoje sunaudojama apie 90 mlrd. kub. metrų gamtinių dujų. Trūkstamą kiekį Vokietija planuoja gauti vamzdynais iš Norvegijos.

Iš Rusijos per "Nord Stream" vamzdyną Vokietija per metus gaudavo 55 mlrd. kub. metrų dujų. Atidarant Vilhelmshafeno SGD terminalą Vokietijos ekonomikos ministras Robertas Habekas pareiškė, kad iš Rusijos nebeketinama pirkti dujų, net jei ji ir atstatytų "Nord Stream" vamzdyną.

FSRU laivų paklausa Europoje itin išaugo po agresyvių Rusijos veiksmų Ukrainoje ir "Gazprom" dujų naudojimo kaip spaudimo įrankio.

Naujų terminalų bumas

Be Vokietijos, 2023 m. Europoje planuojama pastatyti dar keletą SGD terminalų. Iki 2023 m. gruodžio SGD importo pajėgumą Europoje planuojama padidinti iki 250 mln. tonų per metus. 2022 m. šis pajėgumas siekė apie 40 mln. tonų.

Suomija planuoja netrukus paleisti SGD dujų terminalą Inkoo vietovėje. Jį aprūpins FSRU laivas "Exemplar", kuris po remonto jau yra atplaukęs į Suomiją. Inkoo SGD terminalo pajėgumas sieks 3,9 mln. tonų dujų per metus. Panašų terminalą Paldiskio vietovėje planuoja ir Estija. Tiek Inkoo, tiek Paldiskio SGD terminalus aprūpintų tas pats FSRU laivas "Exemplar". Tiesa, dėl to iškilo problemų, nes Suomijos dujų poreikiai yra dideli, užsiminta, kad FSRU laivas "Exemplar" galės aprūpinti Inkoo SGD terminalą. Gali būti, kad ateityje Estijai reikės ieškoti savo išdujinimo laivo.

FSRU laivų paklausa Europoje itin išaugo po agresyvių Rusijos veiksmų Ukrainoje ir "Gazprom" dujų naudojimo kaip spaudimo įrankio.

Jau yra paskelbta, kad 5,6 mln. tonų metinio pajėgumo SGD terminalą, vadinamąjį Saros projektą, nori vystyti Turkija. Europoje savo SGD terminalus nori paleisti ir Italija (Pjombino), Albanija (Vliorės), Kipras (Vasilikos), Latvija (Skultės), Graikija (Diorigos ir Aleksandropolio). Jau veikiančius SGD importo pajėgumus planuoja plėsti Prancūzija.

Iki 2027 m. SGD terminalą Gdanske rengiasi atidaryti ir Lenkija. Tai būtų antrasis jos terminalas, nes stacionarus SGD terminalas nuo 2016 m. veikia Svinouiscio uoste.

2022 m. Lenkijos Svinouiscio SGD priėmė 4,4 mln. tonų dujų.

Veiksmas vystėsi pajūryje ties Šaipių kaimu, kuris yra maždaug pusiaukelėje tarp Klaipėdos ir Palangos. Buvo kelios minutės po 15 val., kai bendruoju pagalbos telefonu kažkoks žmogus pranešė matantis, kaip jūroje, maždaug už 100 metrų nuo kranto, apvirto žvejų valtis, du žmonės – jūroje, jiems būtina pagalba.

Skambinęs asmuo pranešė, kad vieną vyrą mato tarp bangų, kitas dingo iš akiračio.

Į tokį pranešimą sureaguota žaibiškai. Į įvykio vietą išskubėjo ugniagesiai gelbėtojai, Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras išsiuntė sraigtasparnį, čia atskubėjo ir Palangos policijos pareigūnai.

Po 15 minučių pakrantę pasiekė ugniagesiai, labai greitai virš nelaimės vietos pasirodė ir sraigtasparnis.

Tuo metu vienas vyras jau buvo krante, antrasis visas peršlapęs buvo netoli kranto. Abu nelaimėliai krantą pasiekė patys.

Tai iš sraigtasparnio matė ir kariškių ekipažas. Nepaisant to, gelbėtojas nusileido iš sraigtasparnio žemyn ir įsitikino, kad jo pagalba nereikalinga. Kariškių dalyvavimas gelbėjimo operacijoje baigėsi po 35 minučių.

Apie 60 metų sąmoningą, bet labai sušalusį vyrą Palangos policininkai įsisodino į savo automobilį ir išvežė į kurorto ligoninę. Laukti, kol atvyks greitosios medikai, būtų buvę nelogiška.

Antras išsigelbėjęs žvejys yra 37 metų. Jis nesijautė blogai ir net ėmėsi partempti apvirtusią valtį į krantą. Čia jau pravertė ugniagesių pagalba, jie partempė valtį į krantą.

Visa ši laimingai pasibaigusi istorija tapo neblogomis pratybomis specialiosioms tarnyboms.

Palangos policijos komisariato viršininkas Algirdas Budginas pasakojo, kad ties Šaipiais jūros krantas – labai akmenuotas. Galima tik spėti, kad paprasta valtele į jūrą sugalvoję išplaukti vyrai yra mėgėjai ir nesugebėjo tinkamai įvertinti savo jėgų.