Šafranas, kardamonas, rožės, vanilė, kedro aromatai – tai pagrindiniai kvapai, kuriuos naudojo gaminant kvepalus nuo Kleopatros iki Napoleono Bonaparto laikų.

Teigiama, kad pirmasis Prancūzijos imperatorius labiausiai mėgo rozmarinų aromatą.

„Napoleono kvepaluose yra rozmarinas, nes jis labai mylėjo Korsiką, gimtąją salą, norėjo, kad kvepaluose tai jaustųsi. Vienas iš pagrindinių ingredientų – citrina. Buvo ir apelsinmedžio žiedų, ir medienos“, – pasakojo parfumerė Jolanta Cinaitienė.

Napoleonas taip mėgo kvepalus, kad jais ne tik kvepindavosi.

„Gėrė. Manoma, kad jis išgerdavo 50 kvepalų buteliukų per mėnesį“, – teigė J. Cinaitienė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kuo kvepinosi istorinės asmenybės galima pajusti išskirtinėje parodoje Lietuvos švietimo muziejuje, kur eksponuojami pagal mokslinius šaltinius atkurti tikrieji imperatorių, faraonų ir kitų asmenybių kvepalai.

„Kiekvienų kvepalų ingredientus, būdingus tam laikotarpiui ir tai gyvenamai vietai, pavyko atrasti istoriniuose šaltiniuose“, – sakė J. Cinaitienė.

Parfumerė kai kuriuos ingredientus parsivežė iš viso pasaulio, o kvepalus gamino Vilniuje. Esą labiausiai nustebino Liudviko XIV kvapas.

„Tuo laikotarpiu ir buvo labiausiai naudojama ambra, kuri turėjo dezodoruoti, permušti natūralius kūno kvapus“, – pasakojo J. Cinaitienė.

Kleopatra buvo ne tik išskirtinė moteris, bet turėjo ir išskirtinį kvapą. Nors labiausiai mėgo rožes, tačiau kvepalų pagrindinės natos gerokai stipresnės.

„Kleopatra buvo laikoma grožio etalonu. Išskirtinis buvo ir jos kvapas. Pagrindinis igredientas kvepaluose buvo cinamonas. Kvepalus taip pat sudarė kardamonas ir mira“, – kalbėjo J. Cinaitienė.

Stiprius kvepalus mėgo ir Lietuvos didikės, pavyzdžiui, Barbora Radvilaitė.

„Pagrinde buvo naudojami prieskoniniai kvapai: gvazdikėliai, kardamonas, muskatas“, – sakė J. Cinaitienė.

Baroko laiku žmonės nesiprausdavo. Arba prausdavosi tik kartą per metus, gydytojui prirašius. Įsivaizduokite, kokio stiprumo turėjo būti kvepalai, nes jie turėjo dezodoruoti kūno kvapus.

Stiprių kvapų reikėdavo ne dėl išrankumo.

„Baroko laiku žmonės nesiprausdavo. Arba prausdavosi tik kartą per metus, gydytojui prirašius. Įsivaizduokite, kokio stiprumo turėjo būti kvepalai, nes jie turėjo dezodoruoti kūno kvapus“ – aiškino J. Cinaitienė.

Didikai niekada nepurkšdavo kvepalų ant kūno.

„Buvo kvepinami drabužiai, kurie turėjo stipriai kvepėti arba buvo naudojami pomanderiai, papuošalai į kuriuos įsidėdavo kvapnūs prieskoniai“, – pasakojo J. Cinaitienė.

Muziejus sako, kad teko ne tik patirti kvapų kelionę per epochas, bet ir sužinoti, kaip ingredientai būdavo išgaunami. Kai kuriuos kvapus šiais laikais sunku suprasti.

„Kašaloto skrandžio turinio ir iš jo išgaunamos medžiagos, ambros, kuri yra viena brangiausių parfumerijos sudedamųjų dalių“, – kalbėjo Lietuvos švietimo muziejaus Kultūrinės veiklos skyriaus vedėja Loreta Kurmienė.

Pasak muziejaus, nors ši paroda tokia, kur kiekvienas gali pats pajusti kvapą paspaudęs buteliuką, lankytojams įdomiau tai kas autentiška, o ne interaktyvu.

„Grįžtama nuo perkrautų technologijomis ekspozicijų prie tikrų, autentiškų eksponatų, tikrų replikų“ – teigė Lietuvos švietimo muziejaus direktorės pavaduotoja Indrė Bočkutė.

Parodoje taip pat atkurti persų kilmės gydytojo Avicenos, Austrijos imperatorienės ir Vengrijos karalienės Elžbietos, Mogolų imperatorienės, Liudviko XIV, Marijos Antuanetės naudoti kvapai ar kvepalai.

LMA biblioteka ir Lietuvos dailininkų sąjunga gruodžio pabaigoje paskelbė skulptūrinės kompozicijos 16-ojo amžiaus valdovų porai idėjos ir jos įgyvendinimo konkursą, o pasiūlymų laukiama iki balandžio 9 dienos.

„Biblioteka yra pastatyta 16–17-ame amžiuje buvusios Radvilų jurisdikos (valdos – BNS) ribose. Toje vietoje, kur stovi biblioteka, yra buvę Radvilų tvenkiniai. Mes turime teisę sakyti, kad iš netoliese buvusių Radvilų rūmų Barbora galėjo keliauti į susitikimus, pasimatymus su Žygimantu (Augustu – BNS)“ – BNS sakė Vrublevskių bibliotekos vadovas Sigitas Narbutas.

Jo teigimu, Žygimantui Augustui ir Barborai Radvilaitei skirta skulptūra papildys Vrublevskių bibliotekos vestibiulyje eksponuojamą 19-ojo amžiaus viduryje skulptoriaus Tomo Oskaro Sosnovskio sukurtą kompoziciją, skirtą Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai bei jo žmonai Jadvygai.

„Jeigu jau yra viena valdovų pora, kuri įdomiai ženklina mūsų istoriją, beliko atsirasti ir kitai valdovų porai, kuri kur kas ženkliau žymi sostinės Vilniaus ir visos Lietuvos istoriją labai gražia meilės legenda“, – teigė S. Narbutas.

Pasak jo, skulptūrinis akcentas sostinės T. Vrublevskio gatvėje priešais jau rekonstruotą bibliotekos knygų saugyklą esančiame kiemelyje buvo numatytas remontuojamos bibliotekos techniniame projekte.

S. Narbutas tikisi, jog skulptūra kiemelyje iškils 2024–2025 metais. Jo skaičiavimais, ji gali kainuoti 50–100 tūkst. eurų. Lėšų tikimasi pritraukti iš privačių rėmėjų, įmonių, taip pat nedidelę dalį planuojama panaudoti iš bibliotekos remontui skirto 15,5 mln. eurų biudžeto.

Su skulptūrinės kompozicijos idėjos konkurso nugalėtoju bus pasirašyta sutartis, pirmos–trečios vietų laimėtojams bus skirti 500–1,5 tūkst. eurų piniginiai prizai.

Vrublevskių bibliotekos rekonstrukcijos darbai pradėti 2016 metų pabaigoje, juos už 15,5 mln. eurų atlieka statybų bendrovė Panevėžio statybos trestas (PST).

Iniciatyva suteikti keliui, kuriuo važiavo Barbora Radvilaitė, jos vardą, pasak Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Asvejos regioninio parko grupės patarėjos Gretos Valantiejūtės, priklauso Dubingių bendruomenei.

Praėjus maždaug dviem mėnesiams po slaptų vedybų su Barbora Radvilaite, 1547 m. rudenį Žygimantas Augustas išvyko į Lenkijos seimą Petrakave, tikėdamasis vestuvėms gauti lenkų ponų ir savo tėvo pritarimą. Prieš išvykdamas nusprendė paslėpti Barborą, kuriai atvira neapykanta degė bajorai.

Barboros brolis Mikalojus Radvila Rudasis su Ž̌ygimantu Augustu iš anksto buvo sutarę dėl Dubingių: Radviloms priklaususi žemė – arti Vilniaus, čia buvę saugu. Asvejos ežero saloje buvusius mūrinius rūmus iš visų pusių supo vanduo, o su sausuma jungė̇ tik tiltas.

„Dabar iš Vilniaus Dubingius galime pasiekti per pusvalandį, o tuomet 45–50 km buvo visos dienos kelias“, – sako Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Asvejos regioninio parko grupės Radvilų rūmų ekspozicijos specialistė Gema Kuorienė.

Jos nuotaika, tikriausiai, buvo ne per geriausia – rūmai stovėjo ant kalno, buvo žiema, nuo ežero pūtė šiaurūs vėjai, šiaušėsi ežero bangos.

Nėra išlikusių dokumentų, kaip keliavo karalienė, tad galime tik įsivaizduoti, kad jai kelias buvo sunkus: diena trumpa, kelias, tikriausiai, blogas, tad teko kratytis karietoje.

„Buvo šalta – lapkričio 19-oji. Be to, jos nuotaika buvo prasta – nors rūmai, kuriuos, ko gero pažinojo iš vaikystės, nes anksčiau jie priklausė jos tėvui Jurgiui Radvilai, nebuvo svetimi, vis dėlto ji važiavo į nežinią – ar pavyks Žygimantui perkalbėti Lenkijos ponus, ar pasiseks palenkti į savo pusę tėvą ir motiną, kuri garsėjo ypač kietu charakteriu? Neužmirškite ir to, kad ji į Dubingius atvyko besilaukdama Žygimanto Augusto kūdikio. Gal ir fiziškai jautėsi nekaip“, – svarstė G. Kuorienė.

Matyt, nepraskaidrino Barboros nuotaikos ir ją lydėję brolis aštuoneriais metais vyresnis Mikalojus Radvila Rudasis ir motina Vilniaus kaštelionienė Barbora Radvilienė. Netrukus atvykusi į Dubingius Barbora patyrė persileidimą.

Radvilų valdymo laikais Dubingiai suklestėjo, tapo reikšmingu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centru. Į miestelį atsikėlė amatininkai, čia buvo audžiamos drobės, kokybe nenusileidusios Karaliaučiaus manufaktūrų dirbiniams, atidaryta viena pirmųjų Lietuvoje popieriaus dirbtuvių.

„Kokie buvo Radvilų rūmai, galime spręsti tik iš pamatų ir šykščių inventorių – jie buvo mūriniai, dviejų aukštų, stikliniais langais, turėjo didžiulius rūsius ir po du kambarius abiejuose aukštuose su koklinėmis krosnimis. Kokliai buvo glazūruoti, išgražinti augalų, medžioklės motyvais ir Radvilų herbais. Deja, apie baldus nieko nežinome“, – pasakoja G. Kuorienė.

Nors žiūrint į pamatus ima nuostaba, kad rūmai labai maži, istorikė ragina nepamiršti: XVI a. viduryje mūro statyba buvo labai brangi. Be to, tai buvo tik viena iš Radvilų rezidencijų, juose jie nuolat negyveno – sustodavo keliaudami iš vienų rezidencijų į kitas – pailsėti, pasikeisti arklius, gal ir medžiokles surengdavo, yra vykęs sinodas.

„Rūmai buvo ištaigingi, svarbūs, bet ne tokie, kaip mes įsivaizduojame. Nebuvo juose vandentiekio, kanalizacijos, bet buvo latrina – išgriebiamas tualetas. Yra žinoma, kad vienas iš Barboros kambarių buvo virš iždinės, kur laikydavo vertingesnius daiktus“, – pasakojo G. Kuorienė.

Istorikai teigia, kad Barboros Radvilaitė̇s atvykimui Ž̌ygimanto Augusto įsakymu buvo deramai pasiruoš̌ta, sutvarkyti, galbūt remontuoti, karalienei ir jos palydai skirti kambariai.

Vis dėlto 1547 m. gruodį kaip tik priešaiš kambarį, kuriame buvo apsistojusi Barbora Radvilaitė, įgriuvo rūsio skliautai̇. „Mielai rašyčiau Jūsų Karališkajai Malonybei daugiau, tačiau dėl baimės, kuri čia mane apniko dėl to rūsio prieš pat mano duris įgriuvimo. Dievas žino, kad daugiau rašyti Jūsų Karališkajai Malonybei negaliu, nes taip nutiko užvakar“, – viename iš aštuonių išlikusių laiškų Žygimantui Augustui rašė Barbora.

„Jos nuotaika, tikriausiai, buvo ne per geriausia – rūmai stovėjo ant kalno, buvo žiema, nuo ežero pūtė šiaurūs vėjai, šiaušėsi ežero bangos“, – pasakoja G. Kuorienė.

Dubingiuose Barborą kamavo nežinia dėl ateities ir vyro jausmų jai. Nors Žygimantas dažnai rašė, matyt, Barborą pasiekdavo paskalos, kad jis jai neištikimas. Slegiama susidariusios padėties ji tapo labai religinga, kasdien lankėsi Dubingių bažnyčioje, keldavosi valandą̨ ar net ir tris prieš aušrą̨, meldėsi „už Jūsų karališkosios malonybės sveikatą ir laimingą atvykimą̨“, dalijo išmaldą̨ vargšams.

Penki ilgi mėnesiai baigėsi 1548 m. balandį – Barbora Radvilaitė tuo pačiu keliu, vedusiu žemyn nuo kalno, per tiltą, iš̌vyko į̨ Vilnių̨ ir  į Dubingius nebesugrįž̌o.

Kaip taip nutiko, kad būtent jai Vilniaus Stiklo kvartalas užsakė nutapyti šiuolaikinį Ž. Augusto ir B. portretą? Ir kaip nutiko, kad būtent šis portretas įkvėpė menininkę Juliją Janus sukurti šiai porai skirtą kultūros startuolį „Slapta meilė“?

„Dėl visko kalta Julija“, – juokiasi Miglė ir pasakoja, kad viskas prasidėjo 2019 metais, kai Julija Janus ją pakvietė į romantiškiausią Vilniaus legendą pažvelgti šiuolaikinio menininko akimis. Menininkei pasirodė žavu ne tik užsakymas, bet ir bendrystė: Stiklo kvartalo užsakymas nutapyti poros portretą buvo tarsi anų dienų aidas, kai senieji meistrai gaudavo užsakymus iš miesto šeimų ar gildijų sukurti jiems meno kūrinius, pažyminčius svarbią datą ar įvykį.

Istoriniai šaltiniai byloja, kad Žygimantas Augustas, tapęs Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, viešai paskelbė apie savo vedybas su Trakų vaivados Stanislovo Goštauto našle Barbora Radvilaite-Goštautiene. Lietuvos bajorija buvo šokiruota, tačiau priėmė šią žinią santūriai. Visai priešingai ši žinia sutikta Lenkijoje – Žygimantui Augustui teko atlaikyti sunkias batalijas su karalystės bajorijos vadovais. Mados ir kultūros ikona – kunigaikštienė buvo pripažinta ir karūnuota Lenkijos karaliene. Tačiau jos gyvenimas, it trisdešimtmečio nesulaukusios roko žvaigždės, baigėsi tragiškai. Karalienė mirė praėjus penkiems mėnesiams po karūnavimo.

„Istorinis portretas, o dar – dviejų legendomis apipintų asmenybių. Ir ryški meilės istorija, – bet kuriam profesionalui tai būtų nemenkas iššūkis“, – savo jausmus prisimena dailininkė. Paveikslą sukurti ir paruošti jį eksponuoti M. Kosinskaitė turėjo per neįtikėtinai trumpą laiką – iki Ž. Augusto ir B. Radvilaitės 500-ųjų gimimo metinių minėjimo buvo likę vos pusantro mėnesio.

Esu gana drovi, nelinkusi klijuotis prie garsenybių, laimei, paaiškėjo, kad Vaidotas – itin malonus žmogus.

„Nebuvau tikra, kad tai įmanoma, bet vis dėlto ryžausi pamėginti“, – sako dailininkė, tomis dienomis savo darbą pradėjusi nuo modelių paieškos. Merginą, turėjusią įkūnyti Barborą, ji rado iškart, perkračiusi savo atmintyje pažįstamus veidus. „Mano įsivaizdavimas buvo visiškai stereotipinis – Barbora daili, mėlynakė lietuvė. Talentinga smuikininkė ir modelis Juna Armonaitė kaip tik atitiko šį įvaizdį, šviesių plaukų, išraiškingų, gilių akių, mažutė, kiek riesta nosyte, dailiomis putliomis lūpomis... Bet, ak, kokia aš buvau neteisi! Viskas iš esmės pasikeitė, kai pradėjau skaityti tekstus apie Barborą ir Žygimantą, kuriuos man siuntė Julija. Stereotipinis įvaizdis žlugo, pamačiau Barborą visai kitomis akimis – tai buvo tikra dama, moteris, turinti stiprų charakterį, net jos išorė buvo kitokia – amžininkai mini tamsias ir skvarbias akis, ryškią erelio nosį. Tą patį liudija ir pagal Barboros kaukolę mokslininkų atlikta jos galvos rekonstrukcija. Šitas įvaizdis man buvo kur kas arčiau širdies, taigi teko keisti pradinį sumanymą.“

Pamėginusi prisiminti pažįstamą vyrą, kuris galėtų tapti modeliu Ž. Augusto portretui, Miglė suprato nieko panašaus negalėsianti rasti. Jau norėjo prašyti, kad portretui pozuotų sūnus Mantas, ir staiga prisiminė grupę „The Roop“ ir jos vokalistą Vaidotą Valiukevičių. Ryškių bruožų, skvarbaus žvilgsnio, lieknas ir artistiškas – visiškai tai, ko reikia.

„Tačiau tada radosi nauja problema – kaip žvaigždę pasiekti, – juokiasi dailininkė. – Esu gana drovi, nelinkusi klijuotis prie garsenybių, laimei, paaiškėjo, kad Vaidotas – itin malonus žmogus, atradęs man laiko savo tuo metu itin įtemptame grafike. Jis tikras profesionalas, iškart suprato, ko man reikia, perprato personažą, taigi man liko tik perkelti ant drobės jo portretą. Ant jo, remdamasi to laikotarpio ikonografija, lipdžiau kostiumą ir aplinkos detales.“

Dailininkės sumanytas poros portretas tarsi pasakoja apie vieną akimirką, kai karalius Ž. Augustas dvarui pristato savo naują išrinktąją. Situaciją abiem nelabai jauki, abu šiek tiek įsitempę, bet kartu – kupini ryžto. Pagal to meto kanonus vienas nuo kito jie stovi per pagarbų atstumą, jokių saldžių apsikabinimų, tačiau emocinį ryšį vis tiek gali jausti. „Bent jau norėčiau, kad tie, kurie žiūrės į paveikslą, jį jaustų“, – sako menininkė ir priduria, kad šiame kūrinyje ji pati norėjusi išnykti, tapti tik technine atlikėja, – žmonės portrete yra kur kas svarbesni, nei žmogus, nutapęs juos.

M. Kosinskaitės paveikslas „Slapta meilė“ tapo vienu svarbiausių Vilniaus rotušėje atidarytos parodos akcentų. Paroda pristato šiuolaikinio dizaino kūrinius, kuriuose atsikartoja Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Ž. Augusto ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės, Lenkijos karalienės B. Radvilaitės meilė, spindesys, prabanga, paslaptys, atodūsiai, skoniai ir kvapai. Specialiai parodai Lietuvos kūrėjai sukūrė Ž. Augusto ir B. Radvilaitės įkvėptą dovanų ir dizaino objektų kolekciją.

Projekto „Slapta meilė“, kuris jungia ir specialų maršrutą po Vilnių, ir visos Lietuvos kūrėjų bendruomenę, sumanytoja Julija Janus įsitikinusi, kad nuostabiausią legendą privalu išnaudoti Vilniaus vardui garsinti, be to, šiuolaikiniai daiktai, kuriuose gyva istorinė atmintis, mums leidžia prisiliesti prie svarbių šalies istorijos akcentų, suteikti jiems naują, daug suprantamesnę formą.

Parodoje „Slapta meilė“ J. Janus pristato kūrybos objektus, kurie atsirado bendrystėje su stiklo kūrėja Unda Prisca, stiklo menininku Remigijumi Kriuku, mados dizainere Andra Jatautiene, grafikos dizaineriu Gajumi Eidiejumi, Vilniaus automechanikos ir verslo mokyklos drabužių konstravimo ir siuvimo studijų skyriumi, augalinio vaško gamintojais „Flamera“, patalynės kūrėjais „Decoflux“, „De Ribas Jewellery“ juvelyrais, saldainių fabriku „Rūta“, „Art-on“ spaudinių ir tekstilės ekspertais.

Parodos sumanymą padėjo įgyvendinti Lietuvos kultūros taryba, parodos kuratorius Petras Saulėnas, architektas Gediminas Stoškus.

Paroda veikia Vilniaus rotušėje iki gegužės 28 dienos.

Čia pristatyta mados dizainerės, tarpdisciplininės menininkės, kultūros projektų organizatorės Julijos Janus sumanyta ir suorganizuota paroda „Slapta meilė“. Joje eksponuoti šiuolaikinio dizaino daiktai, atspindintys romantinio Vilniaus ir jo valdovų dvasią.

Trečiadienio vakarą į parodos „Slapta meilė“ atidarymą rinkosi kultūros ir meno žmonės – fotomenininkė Vaiva Abromaitytė, menininkė Monika Dirsytė, TV prodiuseris Laurynas Šeškus su žmona Indre Trakimaite-Šeškuviene, komunikacijos specialistas Arnoldas Remeika, fotografė Reda Mickevičiūtė, istorikė Luka Leskauskaitė ir kiti.

„Šio įvykio kaltininkė yra vienos turtingiausių Vilniaus šeimų dukra Barbora Radvilaitė, tūkstančio veidų moteris, visų laikų Vilniaus megažvaigždė, vadinta ir gražuole, ir paleistuve, ir karaliene. Po ankstyvos jos mirties, o mirė ji nesulaukusi 30-ies, pagal šių laikų roko žvaigždžių tradicijas jos asmenybė tapo legenda. Daugybė menininkų šią porą ir jų meilės istoriją atvaizdavo savo darbuose“, – per atidarymą kalbėjo parodos iniciatorė Julija Janus.

Julijai atrodo, kad garsiausia Vilniaus istorija nebuvo įveiklinta net ir tada, kai UNESCO Vilnių pripažino romantine Europos sostine. Jau keletą metų Julijos globojamas Vilniaus Stiklo kvartalas, senasis lotynų, žydų, auksakalių ir stiklapūčių kvartalas iškilo ir savo tapatybę kūrė kaip tik Žygimanto Augusto valdymo laikotarpiu. Prieš kelerius metus kvartale atsirado garsiosios poros viso ūgio portretas, kurį nutapė dailininkė Miglė Kosinskaitė. Karaliaus prototipu jame tapo muzikantas, grupės „The Roop“ lyderis Vaidotas Valiukevičius.

Paveikslas buvo tik pradžia – šiuolaikinis karaliaus ir karalienės portretas tapo startuolio „Slapta meilė“ įvaizdžio ženklu. Startuolyje – audiomaršrutas keturiomis kalbomis po Vilnių. Keliaujant juo telefone galima klausytis Barboros pasakojimo apie jos mėgstamas vietas.

Naujausias Julijos Janus projektas – dizaino platforma „Slapta meilė“, kurioje susibūrė Lietuvos menininkai ir gamintojai, specialiai platformai sukūrę savo dizaino objektus. Ši platforma atvira visiems kūrėjams, norintiems prisijungti prie projekto ir tapti romantinės Vilniaus istorijos dalimi.

„Dizaino projektą-platformą įkvėpė neeilinė įsimylėjėlių drąsa, turėjusi įtakos ne tik aplinkinių valstybių sprendimams, bet ir kultūrai. Esminis parodos žodis yra kodas, jis tampa simboline prieiga prisiliesti prie istorijos, suteikti jai naują formą, perkoduoti ją į šiuolaikinio pasaulio dizaino kalbą“, – po parodos atidarymo kalbėjo menotyrininkė Viktorija Mištautaitė.

Ekspozicijoje sukurta stilizuota XVI amžiaus karališkosios miegamojo erdvės scenografija. Architekto Gedimino Stoškaus sumanymas perteikti intymumo atmosferą tapo ekspozicine platforma meno objektams, o kartu ir Julijos Janus su partneriais sukurtai juvelyrikos, tekstilės, maisto, stiklo, žvakių dizaino prototipų kolekcijai. Renesanso laikotarpio karališkos aprangos stilizacijos nutiesia kelią tarp prieš beveik penkis amžius gyvenusių Vilniaus karališkojo dvaro žmonių ir šių dienų kostiumo raidos tendencijų.

Pirmieji parodos lankytojai buvo pakviesti pažiūrėti 1982 metų Lietuvos televizijos kurtą televizijos spektaklio „Barbora Radvilaitė“ ištrauką ir paragauti „Slaptos meilės“ ir karalienės Barboros perlų – saldainių, kurtų prisimenant, kad Barbora Radvilaitė mėgo apelsinus ir marcipanus, o Žygimanto Augusto dvaras iš Italijos atvežė visiškai naują maisto kultūrą į Vilnių.

Parodą „Slapta meilė“ kartu su Julija Janus ir „Go Vilnius“ kūrė stiklo kūrėja Unda Prisca, stiklo menininkas Remigijus Kriukas, mados dizainerė Andra Jatautienė, grafikos dizaineris Gajus Eidiejus, Vilniaus automechanikos ir verslo mokyklos drabužių konstravimo ir siuvimo studijų skyrius, augalinio vaško gamintojai „Flamera“, patalynės kūrėjai „Decoflux“, „De Ribas Jewellery“ juvelyrai, saldainių fabrikas „Rūta“, „Art-on“ spaudinių ir tekstilės ekspertai.

Parodos sumanymą padėjo įgyvendinti Lietuvos kultūros taryba, parodos kuratorius Petras Saulėnas, architektas Gediminas Stoškus.

Paroda veikia Vilniaus rotušėje balandžio 28–gegužės 28 dienomis.

1972-ųjų balandžio mėnesį Kauno valstybiniame dramos teatre buvo numatyta teatro vadovo Jono Jurašo režisuotos Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“ premjera. Prieš tai – kaip įprasta – peržiūra. Jų buvo net kelios. Naujasis spektaklis kėlė ypatingą sovietinės valdžios ir cenzūros organų budrumą. Juk J. Jurašas, nuo 1968-ųjų dirbęs Kaune, čia pastatė Michailo Bulgakovo „Moljerą“, Kazio Sajos „Mamutų medžioklę“, „Šventežerį“, Juozo Glinskio „Grasos namus“, kitus spektaklius, garsėjo kaip nepatogus režisierius, ignoruojantis sovietinės valdžios primestas taisykles, ištikimas savo sąžinei ir kūrėjo laisvei.

Valdžios struktūras gąsdino „Barbora Radvilaitė“. J. Grušo aprašytą romantišką Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istoriją J. Jurašas perpynė su legenda, bylojančia jog Vilniaus Aušros Vartų Madonos paveikslą tapiusiam italų dailininkui pozavo Radvilaitė. Spektaklio dailininkė Janina Malinauskaitė ir teatro dekoracijų cecho darbuotojai Eglė Šniraitė-Kybartienė, Nijolė Makarevičienė, Vadas Vyšniauskas sukūrė Aušros Vartų paveikslo kopiją. Buvo sumanyta, kad spektaklio finale skambant Giedriaus Kuprevičiaus muzikai ir giesmei „Pašlovinkim meilę, pagarbinkim mielaširdingumą“, kaip epilogas, kaip himnas meilei ir tėvynei nusileis Aušros Vartų paveikslas. Nusileido. Vieną vienintelį kartą: salėje sėdintiems Kultūros ministerijos, saugumo, teatro meno tarybos atstovams. Spektaklis apšauktas „ideologiškai ydingu, pripildytu religinio misticizmo, per didelio dvasingumo ir nacionalistinių jausmų kurstymu“.

Nepaisyta jokių meninių argumentų. Režisieriui nurodyta atsisakyti paveikslo spektaklio pabaigoje, Barboros vaidmenis atlikėjai Rūtai Staliliūnaitei liepta kuo rečiau scenoje kartoti žodį „Lietuva“. Premjera buvo nuketa į rudenį.

Tačiau 1972 m. rugsėjo 9 d. „Barboros Radvilaitės“ premjeroje J. Jurašo nebuvo, – teatro vadovas jau buvo pašalintas iš teatro, režisieriaus pavardę ištrynė iš spektaklio plakato. Priežastis – rugpjūčio 15-ąją J. Jurašo parašytas atviras protesto laiškas prieš cenzūrą, kurį jis išsiuntė Lietuvos TSR kultūros ministerijai, Kauno valstybiniam dramos teatrui, Lietuvos teatro draugijai, laikraščio „Literatūra ir menas“ redakcijai. Sovietinėje žiniasklaidoje laiškas, aišku, nepasirodė. Bet jį po kurio laiko išspausdino Londono žurnalas „Index on Censorship“.

Po dvejų su puse metų Jurašas su šeima pagaliau gavo KGB leidimą išvykti į Vakarus: be pilietybės, be teisės grįžti. Nes buvo politinis emigrantas, išdrįsęs protestuoti prieš sovietinį režimą. O „Barbora Radvilaitė“ su primestomis korekcijomis vaidinta iki 1984 balandžio 1-osios; iš viso parodyti 196 spektakliai. Atgavus nepriklausomybę šalies teatralai šį J. Jurašo pastatymą pripažino ryškiausiu XX a. Lietuvos teatro spektakliu.

Daugiau apie J. Jurašo „Barborą Radvilaitę“ ir kitus spektaklius bus kalbama per balandžio 20 d. 16 ir 17.30 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyksiančias nemokamas ekskursijas. Dalyvaus parodos kuratorė ir aktoriai, vaidinę legendiniame spektaklyje.

Žinios – iš Florencijos

Senieji tauriųjų metalų papuošalai – XVI a. auksakalystės meno liudytojai. Istoriniai šaltiniai pasakoja apie Valdovų rūmuose buvusį auksakalystės centrą, Žygimanto Augusto dvaro lobyną, rūmuose dirbusius auksakalius, brangakmenių raižytojus, graviravimo meistrus ir pirklius iš įvairių šalių. Žinias apie čia dirbusius auksakalius patvirtina ir per archeologinius tyrimus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti auksiniai papuošalai su brangakmeniais.

Šiuolaikinei auksakalių gildijai atstovaujantis juvelyras D.Gerlikas – rekonstruotų XVI a. renesansinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų žiedų, tarp jų – ir priklausiusio Barborai Radvilaitei, autorius. Jis džiaugiasi, kad atliekant auksinių žiedų su brangakmeniais rekonstrukcijas teko dirbti ne vien kūrybinį, bet ir istorinį – atkuriamąjį darbą, pasigilinti į to meto technologinius procesus ir tendencijas.

Kaip pasakoja D.Gerlikas, idėja atkurti senovinius žiedus kilo išvydus juos tuomet dar statytų Valdovų rūmų ekspozicijoje Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Senajame arsenale.

"Pirma užuomina, kad yra tuose žieduose kažkas tokio, kas mane traukia, buvo Valdovų rūmų radinių paroda Senajame arsenale, kuri buvo atidaryta 2004 m., – pasakoja juvelyras. – Buvau atidaryme, tuometis muziejaus direktorius Romualdas Budrys vedė ekskursiją, ir vieną eksponatų apibūdino kaip patį gražiausią žiedą. Tada man kilo klausimas – kodėl jis taip vertinamas? Aš jį labai įdėmiai apžiūrėjau. Tai tikrai buvo kažkas neįtikėtino, gražaus ir niekur nematyto. Ir kilo tokia idėja – gal galėčiau ir aš tokį padaryti. Ta mintis man įstrigo. Praėjo daugiau nei dešimt metų ir aš gavau galimybę, turėdamas savo patirtį, atkurti net kelis renesansinius žiedus."

Vertybės: Barboros Radvilaitės ir kitų žiedų rekonstrukcijas norintys gali pamatyti eksponuojamus Valdovų rūmų muziejuje. Ramunės Vaičiulytės nuotr.

O juvelyro patirtis tikrai nemenka. Nors juvelyrika buvo vaikystės svajonė, kelias į jos išsipildymą buvo vingiuotas. Dailės akademijoje jis studijavo dizainą. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir atsivėrus sienoms, išvyko semtis patirties: iš pradžių – į Daniją, paskui – į Italiją, kur praleido aštuonerius metus. Renesanso lopšiu laikomoje Florencijoje mokėsi architektūros, paskui – juvelyrikos. Tada nusišypsojo laimė trejus metus padirbėti senas juvelyrų tradicijas puoselėjančiose Chilleri šeimos dirbtuvėse. Šios giminės atstovai nuo XIX a. kolekcionuoja juvelyrikos dirbinius, turi savo parduotuves ir dirbtuves.

Lietuvoje įprasta, kad juvelyras daro viską. Italijoje labai aiški specializacija: vienas dirba tik su akmenukais, kitas tik graviruoja, trečias daro emalį ar kita. Visi jie sudeda savo darbą ir gauna vieną kūrinį. D.Gerlikui teko dirbti kaip juvelyrui, kuris įtvirtindavo akmenukus, – tiek senuoju, tiek naujuoju būdu.

"Ten aš išmokau tos senosios technologijos, kurios, kaip grįžęs į Lietuvą pastebėjau, čia beveik niekas nenaudoja, – kai rėžtuku metalas užverčiamas ant smulkių akmenukų ar net stambesnių akmenų, tada akmenys apkalami ir tik paskui nudildomas metalo perteklius, kad liktų tik keturios kojytės, kurios akmenį laiko", – sako juvelyras.

Sakoma, kad Barboros Radvilaitės žiede esantys brangakmeniai yra tarsi palinkėjimai: rubinas – šlovės, išminties, valdžios, aistros, meilės, smaragdas – taikos, ramybės, deimantas – nuoširdumo.

Dar įdomu tai, kad Italijoje nedirbama su didinamuoju stiklu – turi pasikliauti tik savo akimis. Didinamasis stiklas ten naudojamas tik tada, jei reikia kažką patikrinti. Sako – juk žmogus žiūrės ne per mikroskopą, o plika akimi. Jeigu kažkas yra neidealiai tiesu, tai suteikia daiktui gyvumo, o kiekvienas kūrinys turi savo meistro braižą.

Profesinis išbandymas

Italijoje įgyta patirtis D.Gerlikui gerokai pravertė po daugiau nei 20 metų, 2015-aisiais, kai jis gavo galimybę ir ryžosi, kaip pats sako, profesiniam išbandymui ir savo galimybių pasitikrinimui – pamėginti atkartoti juvelyrinius dirbinius, kurie buvo sukurti dar XVI a.

Susipažinęs su archeologe Rasa Valatkevičiene, Valdovų rūmuose atsakinga už metalo dirbinių restauravimą, aptaręs žiedų rekonstrukcijos idėją, juvelyras parašė į Kultūros tarybą, gavo stipendiją ir pradėjo dirbti.

Pradžia buvo tyrinėjimas, analizavimas, informacijos rinkimas. Tiesiog atėjo pirmadienį, kada muziejus uždarytas, pasižiūrėti, išsimatuoti, su mikroskopu išanalizuoti renesansinį žiedą, kaip techniškai kas yra padaryta. Juk matomas tik akmens paviršius, o apatinės jo dalies negali pasižiūrėti, nes jis įtvirtintas – vertingo radinio juk neišardysi.

"Turėdamas įgūdžių, daug ką perpratau gana greitai. Supratau – viskas padaroma, tik reikia taisyklingai ir racionaliai susidėlioti seką. Ėmiau ir padariau, tik užtrukau dvejus metus, nors, maniau, pavyks per metus", – sako D.Gerlikas.

Tie dveji metai jam buvo labai kūrybingas laikas, kai ieškojo ne tik formų, bet ir praktinių dalykų – tinkamų akmenukų. Čia nemenkai pagelbėjo bendradarbiavimas su gemologu, Lietuvos prabavimo rūmų brangakmenių ekspertu Mindaugu Čebatariūnu. Jis jau buvo tuos žiedus analizavęs, todėl padėjo surasti ir atkurti, kaip Renesanso epochoje tie akmenys buvo šlifuojami.

Nustebino rubino dydis

"Žiedo su rubinu nuotraukoje aiškiai matyti rėžtuko žymės. Tai nėra idealus brėžimas – matyti, kad gyva ranka tiesiog yra įrėžta. Man tai buvo pats gražiausias dalykas – tai yra gyvo žmogaus darbas. Vienas dalykas – technologija, kitas – suteikti metalui gyvumo, kai pamatai tą žiedą ir jauti, kad jis tau kažką pasakoja, kalba. Papuošalas gal ir nėra idealiai simetriškas, bet jis yra gyvas", – įspūdžiais dalijasi juvelyras.

Pasak jo, pačiupinėjus žiedą labai nustebino, kad jis toks mažytis. Kitas nustebinęs dalykas – kad rubinas toks didelis, beveik 07-08 karato.

"Iki to laiko gal nekreipdavai dėmesio – rubinas yra rubinas. Mes matome daug tų rubinų – tokių sintetinių gražių. Ir niekada nepaklausiame savęs, o kiek kainuoja natūralus rubinas ir kur jį rasti? – sako D.Gerlikas. – Kai pradėjau ieškoti, išsiaiškinau, kad ne taip paprasta rasti, nes net pasaulyje jų labai nedaug tėra. Yra Birmoje pagrindinė radimvietė, kur patys gražiausi vadinamieji balandžio kraujo rubinai. Šiaip taip suradau tam žiedui panašaus atspalvio rubiną, kurį padėjo šlifuoti gemologas M.Čebatariūnas. Buvo šaunu pasikonsultuoti apie patį akmenį, apie jo šlifavimą."

Taip buvo sukurti du žiedai – lyg ir vienodi, bet iš tiesų ir skirtingi. Pirmas labai mažytis, su labai iškilia ir didele centrine dalimi. Antrąjį, remdamasis ieškojimais, kokia galėjo būti emalė, kuri ant rasto žiedo neišlikusi, meistras padarė su emale. Deja, archyvuose nėra jokio tiesioginio šio žiedo aprašo, tad galima tik spėti, kaip tiksliai jis kažkada atrodė, ir tik spėlioti, kas galėjo tokio mažo dydžio žiedą nešioti.

Pavyzdys: Barboros Radvilaitės žiedo kopiją juvelyras sukūrė vadovaudamasis vien žiedo piešiniais bei aprašymu. Gedimino Trečioko nuotr.

"Žiedą su rubinu pagal jo stilistiką priskirčiau vokiškai, Vakarų Europos tradicijai, – sako juvelyras. – Daryčiau netgi tokią prielaidą, kad jis galėjo atkeliauti su pirmąja Žygimanto Augusto žmona Elžbieta Habsburgaite, nors istorikai neturi jokių žinių tai patvirtinti. Tai yra mano spėjimas, padarytas analizuojant žiedą. Jis yra labai mažytis, o Elžbieta ištekėjo labai jauna, 15–16 metų, mirė 19-os."

Sužavėjo nematytomis formomis

Kitas D.Gerliko atkurtas juvelyrinis dirbinys – žiedas su deimantu. Tas pats, kuris kadaise, pamatytas parodoje, sužavėjo menininką savo stilistika, originalumu, niekur nematytomis formomis. Akmenį – deimantą – tarsi laiko lapeliai, lyg vynuogės. Visas žiedas graviruotas ir dengtas emale. Reikėjo nemažai pavargti, kad suprastų, kaip jis buvo padarytas, kaip meistrai tuo metu sugebėjo tokias formas išgauti.

Paaiškėjo, kad žiedas darytas kalinėjimo technika, pumpurėliai yra lituoti, centrinė dalis taip pat prijungta. Deimantas jame kvadratinis, piramidinio šlifavimo, turintis kelias dar ir papildomas briaunas.

Ir čia juvelyras įkliuvo su akmeniu – labai sunku buvo jį surasti. Deimantas – kieta medžiaga, todėl labai sunkiai šlifuojasi, tad Renesanso laikais šie akmenys juvelyrikoje neturėjo tiek briaunelių, kiek turi dabar apdorojami deimantai. Šiais laikais paprasto briliantinio šlifavimo deimantas turi 58 briauneles, o senojo žiedo deimantas – tik apie 10. Buvo iššūkis rasti tiek akmenį, kuris atitiktų tą laikotarpį, tiek ir kas jį perbriaunuotų. Pagaliau po metų paieškos Londone pavyko rasti pagyvenusį meistrą, kuris dar turi stakles ir pats deimantus šlifuoja, tiksliau – perbriaunuoja. Kitaip sakant, teko akmenį sugadinti, kad būtų parodytas autentiškas šlifavimas, būdingas Renesanso laikotarpiui.

Turėjau galimybę studijuoti ir dirbti Italijoje, prisiliesti prie senųjų Lietuvos vertybių, o dabar mano misija – patirtį ir žinias perteikti kitiems.

"Kalbant apie pačią žiedo stilistiką – manau, kad tai yra tas laikotarpis, kada Bona Sforca atsivežė iš Italijos meistrų. Mano manymu, ta stilistika artima Italijos meistrams. Žiedas su deimantu, manau, galėjo būti padarytas Vilniuje, bet yra ta italų šiluma, vynuogių kekės apdailoje, tad įtakos turėjo italų meistrai. Man, prisipažinsiu, iki šiol jis yra pats įspūdingiausias žiedas, kurį teko čiupinėti, ir malonu, kad prisidėjau prie jo atkūrimo", – sako D.Gerlikas.

Barboros Radvilaitės žiedas

Trečiasis juvelyro atkurtas žiedas vadinamas Barboros Radvilaitės žiedu. Jis rastas Katedroje, kai lenkai po 1931 m. potvynio pradėjo tvarkyti rūsius ir atrado karališkąją kriptą, kurioje palaidoti Elžbieta Habsburgaitė, karalius ir Barbora Radvilaitė. Prie jos buvo žiedas su deimantu, smaragdu ir rubinu.

1932 m. šis žiedas jau buvo eksponuojamas parodoje, tačiau karo metais dingo. Tad jį D.Gerlikui teko atkurti pagal piešinius ir aprašymą: auksinis, yra juodo emalio, su trimis akmenimis – rubinu, smaragdu ir deimantu.

"Pagal piešinį ėmiausi jį atkurti ir, manau, pavyko – išėjo gražus žiedas ir gal kiek netikėtas, nes yra trys akmenys, o esame įpratę matyti vieną akmenuką. Tad ir darbo buvo trigubai, nes reikėjo tris akmenis ir surasti, ir nušlifuoti, ir įstatyti. Bet technologijas jau žinojau, tai viskas buvo paprasčiau", – pasakoja juvelyras.

Barboros Radvilaitės žiedui su gemologu M.Čebatariūnu rado nepagerintus (kai akmenys būna dažomi, užpildomi stiklu, angliškai – treated), tikrus brangakmenius. Centrinis – smaragdas, jis yra apvalus, kaip žirnis, o deimantas ir rubinas – stačiakampio formos, viršus plokščias, apačia smailėjanti. Sakoma, kad Barboros Radvilaitės žiede esantys brangakmeniai yra tarsi palinkėjimai: rubinas – šlovės, išminties, valdžios, aistros, meilės, smaragdas – taikos, ramybės, deimantas – nuoširdumo.

Kalbėdamas apie technologinius procesus D.Gerlikas atkreipė dėmesį, kad tais laikais nebuvo elektrinių variklių, metalui šlifuoti tais laikais buvo naudojama pemza ir siūlas. Iš trintos žemės pagamindavo pastą ir ją panaudodavo šlifuojant su siūlu, kad metalo tarpai taptų blizgūs. Apie tai jis taip pat sužinojo mokydamasis ir dirbdamas Italijoje.

"Man šis renesansinių žiedų atkūrimas buvo naujas iššūkis ir galimybė vėl mokytis, – sako juvelyras. – Dabar mano pagrindinė veikla – perduoti žinias savo juvelyrikos mokykloje "Vilnensis" ir dėstant Vilniaus dailės akademijoje. Turėjau galimybę studijuoti ir dirbti Italijoje, prisiliesti prie senųjų Lietuvos vertybių, dabar mano misija – patirtį ir žinias perteikti kitiems."

Didžiausio ir brangiausio visų laikų lietuviško miuziklo premjera JAV tapo istoriniu įvykiu: dar niekada tokio dydžio muzikos kūrinys iš mūsų šalies nebuvo atvežtas į Ameriką.

Režisierės Anželikos Cholinos miuziklas tapo ne tik simboliniu Lietuvą su išeiviais jungiančiu tiltu, tačiau ir tikru bendru darbu – prie trupės Čikagoje prisijungė vietinis choras „Dainava“,  vadovaujamas Dariaus Polikaičio. Beveik 60 choristų suteikė kūriniui naujo galingo skambesio.

Miuziklą „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ „Auditorium“ teatre stebėjo maždaug 4 tūkst. žmonių – tiek ir talpina miesto centre esanti 127 metų senumo garsaus teatro salė.

Dauguma publikos – ne tik iš Čikagos, tačiau ir iš visos Amerikos šia nepaprasta proga atvykę lietuviai. Žmonės skrido net iš kito šalies galo – Kalifornijos, Jutos, Floridos valstijų. Buvo atvykusių iš Viskonsino, Nebraskos, Niujorko, Atlantos, kitų JAV vietų.

„Lietuvoje gal sunku įsivaizduoti, koks svarbus šis vakaras visiems teatre esantiems Amerikos lietuviams. Tokie renginiai tampa didžiuliu postūmiu dar labiau puoselėti lietuvybę, mokyti lietuvių kalbos vaikus, didžiuotis savo protėvių šalimi ir niekada nepamiršti, kur mūsų šaknys“, – sako JAV lietuvių bendruomenės pirmininko pavaduotoja Austėja Sruoga.

Galbūt šis miuziklas taps puikios tradicijos pradžia ir Amerika išvys dar daugiau didelių ir įspūdingų kūrinių iš Lietuvos. Lapkričio mėnesį Lietuvoje debiutuos naujas didelio biudžeto ir apimties A. Cholinos darbas  – miuziklas „Mindaugas Karalius“.  Pasigirsta nedrąsių kalbų, kad galbūt ir jį įmanoma atvežti į JAV.

Be lietuvių,  „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendą“ stebėjo ir nemažai amerikiečių. Taip pat Čikagoje reziduojantys užsienio šalių diplomatai. Nesuprantantiems lietuviškai neteko spėlioti, ką dainuoja artistai – libretas buvo profesionaliai išverstas į anglų kalbą ir veiksmas scenoje buvo realiu laiku titruojamas.

Neįmanomi dalykai virto įmanomais ir tuomet, kai likus parai iki kelionės buvo atšauktas Suomijos oro linijų kompanijos skrydis, kuriuo turėjo vykti daugiau nei pusė trupės – 31 žmogus.

Miuziklas į Ameriką vyko JAV lietuvių bendruomenės kvietimu. Pagrindinė projekto organizatorė A. Sruoga prisipažino, kad net lakiausios fantazijos vedama nebūtų įsivaizdavusi, į kokią beprotišką darbų ir netikėtumų karuselę ją įsuks mintis atvežti iš Lietuvos 54 žmonių trupę, kostiumus, dekoracijas; gauti visiems specialias darbo vizas; išnuomoti vieną garsiausių Čikagos teatro salių; sutvarkyti nesibaigiančią krūvą vis naujų dokumentų ir leidimų; rasti rėmėjus; sudėlioti ir suvaldyti visą renginio logistiką.

Per beveik dvejus metus trukusį pasirengimą amerikietiškai premjerai buvo momentų, kai atrodė, jog mintis – visiškai beprotiška ir neįgyvendinama, kad reikia viską mesti, kol nevėlu. Tačiau atkakli lietuvė, palaikoma jai padedančių tautiečių, nepasidavė.

„Esu be galo dėkinga savo organizaciniam komitetui: Giedrei Kniežai, Dainai Miežlaiškis, Eglei Bačionytei ir Dariui Polikaičiui, kurie savanoriškai nudirbo didžiulį darbą. Taip pat šimtams tautiečių, kurie padėjo ir visiems, kurių dosnumas padarė šį renginį įmanomu. Atvežti ir vieną kartą Čikagoje parodyti šį miuziklą kainavo maždaug tiek pat, kiek ir jį pastatyti“, – pasakojo A. Sruoga.

Tačiau milžiniška projekto sąmata buvo ne vienintelis galvos skausmas. Sunku išlikti ramiam, kai dėl Amerikos krantus siaubusio uragano buvo neribotam laikui vidury vandenyno sustabdytas rekvizitą gabenęs laivas ir iškilo didžiulė grėsmė, kad kostiumai bei dekoracijos nespės atvykti laiku.

Neįmanomi dalykai virto įmanomais ir tuomet, kai likus parai iki kelionės buvo atšauktas Suomijos oro linijų kompanijos skrydis, kuriuo turėjo vykti daugiau nei pusė trupės – 31 žmogus. Pasiūlytas alternatyvus skrydžio variantas visiškai netiko: artistai būtų pavėlavę. Tik įsikišus Lietuvos generaliniam konsului Čikagoje Mantvydui Bekešiui, Lietuvos užsienio reikalų ministerijai ir Suomijos diplomatiniam korpusui pavyko rasti skrydį, kuriuo miuziklo dalyviai Čikagą pasiekė laiku.

Didelis iššūkis laukė ir „Dainavos“ choristų. Savo partijas jie buvo gavę jau seniai ir muzikinė dalis šiam profesionalams prilygstančiam mėgėjų chorui  nekėlė sunkumų. Tačiau vaidybos patirties choras neturėjo, o parepetuoti su trupe scenoje turėjo vos tris dienas.

„Mes su džiaugsmu priėmėme kvietimą prisijungti prie miuziklo. Pirmiausia – tai nuostabus kūrinys, apie kurį garsas iš Lietuvos atsklido net iki mūsų. Be to, mums didelė garbė būti scenoje su tokio lygio profesionalais. O trečia – tai ši nuostabi salė, kuri yra viena gražiausių ir geriausių visoje Čikagoje“, – sakė „Dainavos“ choro vadovas Darius Polikaitis.

Salė, kurioje vaidino lietuviai, – išties nepaprasta. „Auditorium“ teatras, pastatytas 1889 metais, buvo  vienas moderniausių ir įspūdingiausių pastatų ne tik Čikagoje, bet ir visoje Amerikoje.  Per ilgus metus pastatas patyrė pakilimų ir nuosmukių, tačiau  po 1960-ųjų remonto lankytojai vėl galėjo grožėtis 24 karatų auksu dekoruotomis lubomis, tūkstančiais praėjusių šimtmečių stiliaus lempučių, nuostabiomis mozaikomis, freskomis ir mėgautis tarptautinį pripažinimą pelniusia idealia akustika. Nuo tada teatro šlovė neblėso, o jo scenoje buvusiųjų sąrašas yra toks, kad norisi tą sceną pabučiuoti.

Prezidentas Teodoras Ruzveltas čia sakė kalbą. Koncertus rengė dainininkai Frankas Sinatra, Jimis Hendrixas, Aretha Franklin, Eltonas Johnas, Stevie Wonderis, Ray Charles, grupės „The Doors“, „The Beach Boys“,  garsiausios pasaulio baleto ir miuziklų trupės, šokio teatrai ir dar daugybė pasaulinį pripažinimą pelniusių vardų.

Nuo šiol tarp jų galima rasti ir lietuvius: Mantą Jankavičių (Žygimantas Augustas), Beną Jankavičių (Žygimantas Augustas vaikystėje), Kariną Krysko (Barbora Radvilaitė), Jeronimą Milių (Radvila Juodasis), Tadą Juodsnukį (Radvila Rudasis), Gitaną Pečkytę (Bona Sforca),  Roką Spalinską (Žygimantas Senasis), Rafailą Karpį (rūmų juokdarys), Dominyką Vaitiekūną (rūmų juokdarys), chorą „Dainava“ (vad. D. Polikaitis) ir A. Cholinos šokio teatrą.