Aistros dėl C.Ronaldo

Kai Cristiano Ronaldo rungtynių išvakarėse stebėjosi neįprasta LFF stadiono danga ir mikroskopinėmis tribūnomis, buvęs legendinis Vilniaus "Žalgirio" ir Lietuvos rinktinės treneris B.Zelkevičius mynė prezidentūros slenkstį. Šalies Prezidentas Gitanas Nausėda asmeniniame susitikime garsaus futbolo specialisto paprašė pasidalyti šios sporto šakos skauduliais bei aptarė aktualijas.

Prezidentūroje apsilankęs B.Zelkevičius su G.Nausėda aptarė opiausias šalies futbolo problemas.

Vėliau abu pokalbio dalyviai kartu su 5 tūkst. žiūrovų stebėjo intriguojantį spektaklį, kuriame lietuviai daugiau nei valandą aršiai priešinosi Europos čempionams. Vis dėlto keturi C.Ronaldo ir vienas Williamo Carvalho įvarčiai portugalams nutiesė tiltus į itin svarbią pergalę 5:1. Laimėjimas Vilniuje juos pakėlė į 2-ąją vietą Europos pirmenybių atrankos B grupėje ir suteikė gerus šansus pavyti grupės lyderius ukrainiečius.

Tuo metu lietuviai paneigė daugelio ekspertų skeptiškas prognozes, ir privertė rimtai sukrusti tituluotus varžovus. Praleidę greitą įvartį – 7-ąją min. iš 11 m, įpusėjus kėliniui jie sugrįžo į kovą. 28-ąją min. po kampinio tiksliai galva kirto Vytautas Andriuškevičius. Perlieti šalto dušo portugalai metėsi į priekį, bet jų šūvių serijas niekais vertė neįtikėtinus šuolius demonstravęs vartininkas Ernestas Šetkus. Įtampa neatslūgo iki antrojo kėlinio vidurio, kai C.Ronaldo vieną po kito triskart (62, 65 ir 76 min.) pasiuntė kamuolį į mūsiškių vartų tinklą.

Atlikęs savo darbą 34-erių puolėjas pats paprašė keitimo. 79-ąją min. penkis kartus geriausias pasaulio futbolininkas sėdo ant atsarginių suolo. Net ir tada gausūs gerbėjai žvaigždės nepaliko ramybėje. Į aikštę išsiveržęs jaunuolis mėgino pasidaryti asmenukę, tačiau buvo išgrūstas apsaugos ir perduotas policijos pareigūnams.

Pralaimėję, bet nepažeminti

Griaudint ovacijoms veją palikęs C.Ronaldo, dėl Vilniuje pelnytų įvarčių, tapo visų laikų rezultatyviausiu Europos čempionatų atrankos žaidėju. Turino "Juventus" klubo legionierius su 25 įvarčiais aplenkė legendinį airį Robbie Keaną. Taip pat portugalas pakartojo asmeninį rezultatyvumo rinktinėje rekordą – keturis įvarčius prieš tai jis buvo įmušęs ir per 2016-ųjų akistatą su nykštukine Andora.

"Kartais kuriame iliuzijas, kad tokiems žaidėjams kaip C.Ronaldo sukelsime problemų. Matome, kaip jie adaptuojasi prie sąlygų, nes turi puikią kamuolio valdymo techniką, puikiai mato aikštę. Sakyčiau, jiems netgi patogiau žaisti tokioje "greitoje" aikštėje", – po mačo portugalo pasirodymą komentavo Lietuvos rinktinės treneris Valdas Urbonas.

"Tas antras įvartis nusprendė rungtynių eigą, – pripažino strategas. – Tokiu intensyvumu, kuris buvo pirmas 60 min., mums dar sudėtinga žaisti ir tai atlaikyti fiziškai. Žaidėjai sakė jaučiantys nuovargį. Tai galbūt viena priežasčių, kodėl sugriuvome per paskutines 30 min."

Vis dėlto treneris neliko nusivylęs savo auklėtiniais.

"Ryte atsikėlę galėsime pasakyti, kad nesame visiški lūzeriai. Galime susikaupti ir susikauti su Europos čempionais", – dėstė vairininkas.

"Niekas nesitikėjo, kad 60 min. pasigalynėsime su portugalais, išlyginsime rezultatą ir sukursime tiek progų. Mes pasimėgavome, buvo smagu, o tada grįžome į realybę, kur pamatėme, kad meistriškumas skiriasi", – treneriui pritarė įvartį pelnęs gynėjas V.Andriuškevičius.

Nepaisant pastangų, lietuviai su vieninteliu tašku per 5 rungtynes liko paskutinėje, 5-ojoje grupės pozicijoje, iš kurios mėgins pabėgti po mėnesio. Spalio 11 d. jie vyks į Ukrainą, o po trijų dienų kausis su serbais Vilniuje.

Gelbės šalies Prezidentas?

Apie pastarųjų dienų aktualijas "Kauno diena" kalbėjosi su B.Zelkevičiumi.

– Treneri, kaip pavadintumėte rungtynes su Portugalijos rinktine?

– Vieniems šventė, kitiems egzaminas. Sirgaliams – šventė, futbolininkams – egzaminas. Tačiau šaliai tai – ir didelė gėda. Kalbu apie stadioną. Padėtis išties katastrofiška. Juk visa tai matėme ne tik mes, bet ir portugalai, ir visa Europa. Užvakar įsitikino ir mūsų šalies Prezidentas. Manau, kad dėl žlugusių nacionalinio stadiono planų atsakomybę turėtų prisiimti ne vienas politikas, buvę vyriausybės ir miesto vadovai.

– Kalbant apie dabartinį Prezidentą. Mačo išvakarėse jūs buvote pakviestas asmeninio pokalbio į prezidentūrą. Kokias temas aptarėte su G.Nausėda?

– Gal labai aštrių temų ir nebuvo, bet kalbėjomės apie daug ką. Tiksliau, diskutavome korektiškai, ramiai ir prasmingai. Susidariau įspūdį, kad dabartinis Prezidentas – futbolo draugas. Neslėpsiu, vizito pradžioje gerokai jaudinausi, bet sužinojęs, kad G.Nausėda puikiai išmano futbolo subtilybes, su juo susijusius procesus, ir netgi pats žaidžia futbolą, atsipalaidavau ir bendravimas tapo tikrai nuoširdus. Manau, kad mūsų pokalbio rezultatai gana greitu metu turėtų pasimatyti.

– Kertinė futbolo problema – nepakankamai išvystyta infrastruktūra, kurioje rengiami jaunieji futbolininkai, taip pat jau dvidešimt metų statomas nacionalinis stadionas?

– Čia yra keletas aspektų. Visi keikia futbolo federaciją dėl rezultatų, dėl aikščių nebuvimo, tačiau tai – ne visai pagrįsta. Federacija nemažai investuoja į aikštynus, dangas, tačiau labiausiai trūksta valstybės požiūrio. Pavyzdžiui, Lietuvoje 2011 m. vyko Europos krepšinio čempionatas. Buvo valstybės siekis jam tinkamai pasirengti. Todėl išdygo daug naujų gražių arenų ir buvo ilgam išspręsta krepšinio bazių problema. Tokios pat politinės, valstybinės valios reikia ir futbolui. Vilniuje turime vos vieną maniežą, o tokiam miestui reikėtų bent dešimties. Sakysite, mes maža valstybė, todėl negalime pasiekti aukštumų futbole? Nieko panašaus! Turime Islandijos, kitų mažų valstybių pavyzdžius. Kai atsirado prielaidos talentų auginimui, pridygo ir pačių talentų. Pažiūrėkite, kur Islandijos futbolas yra dabar.

– Vis dėlto antradienis buvo bene vienintelė Lietuvos futbolo istorijoje diena, kai žmonės mokėjo ir šimtą ir du šimtus eurų už bilietą į rinktinės rungtynes!

– Apie tai ir kalbu. Man nesuvokiamas mūsų sporto ministro pasakymas, kad Lietuvoje žmonės nesidomi futbolu. Antradienį dar kartą pamatėme, kad domisi ir net labai. Futbolas yra absoliučiai populiariausia šaka pasaulyje. Lietuva – ne išimtis. Juk pas mus futbolą žaidžia per 40 tūkst. žaidėjų, per tūkstantį mergaičių ir moterų. Tai – dideli skaičiai. Vaikai veržiasi į treniruotes, bet jie neturi kur normaliai sportuoti. Aš labai tikiu, kad dabartinis Prezidentas padės pajudinti šias senas bėdas.

"Malonu, kad pasveikino, pagerbė, įteikė apdovanojimą, specialius Lietuvos rinktinės marškinėlius. Tik tas numeris ant marškinėlių manęs nedžiugina. Žaisdamas "Žalgiryje" vilkėjau 10 numeriu paženklintą aprangą, o dabar gavau 75 numerį. Bet jau nieko nepadarysi", – su šypsena konstatavo B.Zelkevičius, iki šiol gyvenantis futbolu, vadovaujantis Lietuvos futbolo federacijos Trenerių tarybai.

– Kovo 22-ąją Lietuvos vyrų futbolo rinktinė Liuksemburge pradės 2020 m. Europos futbolo čempionato atrankos varžybų ciklą. Kaip manote, ar pavyks naujam strategui V.Urbonui sustyguoti lietuvių žaidimą?

– Prieš kelias savaites Trenerių taryba turėjo labai įdomų ir turiningą susitikimą su naujuoju Lietuvos vyrų futbolo rinktinės treneriu Valdu Urbonu. Jis labai tvarkingai išdėstė savo požiūrį, mintis ir sumanymus. Aš Valdą neblogai pažįstu dar iš tų laikų, kai jis žaidė mano treniruotame "Žalgiryje". Tai yra ramus, protingas ir įdomus žmogus, puikus futbolo specialistas. Atvirai pasakysiu, man šis federacijos pasirinkimas labai patinka, manau, kad V.Urbonas buvo geriausias įmanomas variantas iš visų mums žinomų kandidatų. Puikiai suprantu, kad jam nebus lengva perrikiuoti Lietuvos rinktinės gretas, nes problemos yra įsisenėjusios ir per kelias dienas ar mėnesius jų niekas neišspręs. Natūralu, kad Valdas jaučia tam tikrą įtampą, bet jis taip pat žino kur atėjo ir ko atėjo.

Kita vertus, nesutinka su kai kurių specialistų komentarais, kad Lietuvos rinktinės vyriausiuoju treneriu galėjo tapti tik savižudis. Vis dėlto,  treniruoti šalies rinktinę turėtų būti kiekvieno futbolo trenerio pagrindinis tikslas. Be abejo, šiuo metu rinktinė yra pačiame dugne ir ypatingų aukštumų su ja niekas nepasieks. Tačiau blogiau būti taip pat jau negali.

– O gal visgi gali būti ir blogiau? Jei Lietuvos rinktinė pralaimėtų Liuksemburgui, tai neabejotinai sukeltų futbolo mėgėjų nepasitenkinimą.

– O kodėl manote, kad Lietuvos rinktinė šiuo metu yra pajėgesnė už Liuksemburgą? Vis dėlto Liuksemburgas – tai ne San Marinas ar Gibraltaras, tai aukštesnio lygio komanda. Užtenka pažvelgti į pasaulinį šalių rinktinių reitingą. Liuksemburgas jame užima 87 vietą, o Lietuva – 132. Mūsų futbolo mėgėjai dažnai leidžia sau nuvertinti mažų valstybių futbolo rinktines, susidaro įspūdis, kad daugelis vis dar gyvena praeities pergalėmis.

Kartą aš taip pat sulaukiau priekaištų, kad Lietuvos rinktinė tik minimaliu skirtumu įveikė Kiprą. Tačiau jau tada Kipras buvo futbolo šalis, ten kiekviename kaimelyje buvo puikios futbolo aikštės, stadionai – ir jie visada buvo pilni žaidžiančių bei stebinčių žmonių. Nenuostabu, kad per keliolika praėjusių metų Kipras, kaip ir beveik visos kitos Europos valstybės, aplenkė Lietuvą ir dabar mes esame futbolo autsaideriai, o ne Kipras ar Liuksemburgas. Tai reikia įsisąmoninti ir nepuoselėti nepagrįstų lūkesčių bei iliuzijų.

Pažvelkite bent jau į komandų sudėtis, palyginkite, kokiuose klubuose ir čempionatuose žaidžia mūsų ir varžovų žaidėjai. Tada gal nekils klausimų, kodėl Lietuvos rinktinė nusileido Rumunijai ar Juodkalnijai, neminint Serbijos. Visose komandose žaidžia gerokai aukštesnio lygio čempionatuose užsigrūdinę futbolininkai. O mūsų rinktinės geriausi futbolininkai rungtyniauja Lenkijos čempionate arba Kazachstano pirmenybėse. Tokia yra reali padėtis.

Man sunku suvokti, kaip per 30 metų mes nesugebėjome pasistatyti normalaus stadiono.

– Kaip manote, kokios priežastys lėmė, kad mūsų šalies futbolas atsidūrė tokioje nepavydėtinoje padėtyje?

– Priežasčių buvo daug ir įvairių. Juk prieš tris dešimtmečius futbolas Lietuvoje niekuo nenusileido krepšiniui, buvo ir skambios pergalės, ir ryškūs žaidėjai, ir pilni stadionai. Tačiau atkūrus Nepriklausomybę krepšinis tik dar labiau sutvirtino savo pozicijas, o futbolas nuosekliai degradavo. Man sunku suvokti, kaip per 30 metų nesugebėjome pasistatyti normalaus stadiono. Jei neklystu, esame vienintelė Europos valstybė be nacionalinio futbolo stadiono. Bet tai tik ledkalnio viršūnė.

Labai prastai išvystyta yra visa futbolo infrastruktūra visoje šalyje, dėl to kyla sunkumų ugdant jaunuosius futbolininkus, rengiant pamainą. Tiesą sakant, mes iki šiol apskritai neturėjome jokios vaikų ir jaunių ugdymo metodikos, visi treneriai dirbo, kaip norėjo ar sugebėjo. Tik šių metų vasarį federacija pagaliau apsisprendė Lietuvoje įdiegti Briuselio "Anderlecht" futbolo klubo sukurtą ir ištobulintą jaunųjų futbolininkų treniruočių programą. Tai labai reikšmingas sprendimas, bet jo vaisių sulauksime tik po daugelio metų.

– Ar tikite, kad lietuviams pavyks sėkmingai perimti belgų patirtį?

– Manau, kad blogiau dėl to tikrai nebus. Tačiau "Anderlecht" programa savaime jokių stebuklų nepadarys. Svarbiausi šios programos dalyviai yra treneriai. Kaip jie dirbs, tokie ir bus rezultatai. O tie treneriai yra skirtingi, vieni daugiau bendrauja su vaikais, aiškina, stengiasi, kiti tiesiog atlieka savo darbą, praveda treniruotę. Ir viskas. Tad programa nieko blogo nepadarys, bet ir kokybiško žaidėjo pati neiškeps, viskas gulsis ant vaikų trenerių pečių. Bet jei rimtai tuo užsiimsime, tai mūsų futbolas gaus labai solidų postūmį.

– Bet anksčiau ir be "Anderlecht" programos Lietuvos treneriai parengdavo futbolininkus sėkmingai žaidusius ir Lietuvos rinktinėje.

– Lietuvos rinktinės problemos susijusios ne tik su vaikų trenerių darbu. Mano manymu, esminė klaida buvo padaryta prieš 5–6 metus, kai iš rinktinės vienu mostu buvo pašalinti vyresni futbolininkai – Deividas Šemberas, Marius Stankevičius, Tomas Danilevičius, Žydrūnas Karčemarskas. Tuo metu jie dar tikrai galėjo būti naudingi komandai, ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų, perduodami savo patirtį ir žinias jaunesniems futbolininkams. Bet tuometei federacijos valdžiai jie buvo nereikalingi, nepatogūs. Galbūt tokiu dirbtiniu rinktinės atjauninimu buvo siekiama iš anksto apsidrausti nuo galimų nesėkmių, nes juk negali reikalauti gero žaidimo ir aukštų rezultatų iš jaunos, žalios rinktinės. Manau, kad tie žmonės norėjo nuo savęs "nusiimti" atsakomybę už rezultatus, bet dėl tokio jų sprendimo Lietuvos rinktinė atsidūrė gilioje krizėje. O tuo metu kitos komandos nusiyrė į priekį.

– Tad ko mums tikėtis iš dabartinės Lietuvos rinktinės?

– Kai nėra tinkamo lygio žaidėjų, net ir geriausias treneris yra bejėgis kažką kardinaliai pakeisti. Kadangi naujų futbolo talentų Lietuvoje neatsirado, V.Urbonui teks ieškoti vidinių resursų. Gerai susipažinęs su dabartiniais rinktinės nariais jis turėtų parinkti jiems geriausias pozicijas aikštėje, o žaidimo planą pasirinkti pagal geriausias jų savybes.

Be to, rinktinė – tai ne futbolo klubas, rinktinėje jis paprasčiausiai neturės laiko kažką tobulinti, šlifuoti. Bus kelios treniruotės, per kurias bus galima tik bendrais bruožais supažindinti žaidėjus su savo planais, sumanymais ir išmėginti kažkokius taktinius elementus. Ir viskas. Iš esmės, pagrindinė atsakomybė tenka futbolininkams, kaip jie nusiteiks, pasiruoš rungtynėms, kokios formos atvyks į rinktinę iš savo klubų.

– Benjaminai, nuolat daug kalbama apie nacionalinį stadioną. Gal jis taptų šviesos spinduliu Lietuvos futbolą gaubiančioje tamsoje?

– Nacionalinis stadionas yra kiekvienos šalies įvaizdžio, prestižo reikalas. Privalome kaip nors užbaigti tas amžinas statybas ir visam laikui išspręsti šią problemą. Bet vienas, nors ir labai didelis ir gražus, stadionas mūsų futbolo bėdų neišspręs. Lietuvai reikia ir nacionalinio stadiono, ir futbolo aikščių su dirbtine danga, ir futbolo aikštynų prie mokyklų, ir kuo daugiau dengtų, universalių maniežų. Tik žaisdami futbolą visus metus mūsų vaikai sparčiai tobulės, bus lengviau atrinkti geriausius ir talentingiausius. Norinčių žaisti futbolą vaikų tikrai netrūksta, reikia tik tinkamos infrastruktūros ir kuo daugiau savo darbą mylinčių bei jį išmanančių futbolo trenerių.

„Visų pirma, ką pastebėjau, tai trūko agresyvumo. Žaidėme namuose, o jau nuo pirmų minučių atrodė, jog esame kažkur kitur. Reikėjo parodyti, kas yra šeimininkai ir stipriau paspausti varžovus. Futbolas yra toks žaidimas, kuomet reikia rizikuoti. Pabandysi įmušti – varžovai bus nustebinti. „Astana“ juk nesitikėjo, jog mes galime juos užspausti. Reikėjo tai išnaudoti – eiti į priekį ir bandyti mušti. 1:0 būtų daug geresnis rezultatas. Žinoma, antrajame kėlinyje turėjome kelias progas ir vieną šimtaprocentinę, tada privalėjome mušti. Epizodas, kuomet Elivelto įmušė irgi buvo proga, tik gaila, jog užfiksuota nuošalė. Bendrai – geros rungtynės, tik asmeniškai trūko spaudimo, agresyvumo ir parodymo, jog mes žaidžiame namuose.

Antras dalykas, kurį pastebėjau, tai kad labai trūko koncentracijos tam tikruose aikštės plotuose. Atrodė, jog kartais žaidėjai buvo išsilakstę po visą aikštę, o norėjosi, pavyzdžiui, kai vartininkas išmuša kamuolį, kad visi ties ta vieta ir išsidėstytų. Juk kai stebite rungtynes per televizorių, matote – vartininkas išmušinėja kamuolį ir visi 20 žaidėjų koncentruotai laukia jo aikštės viduryje. To man asmeniškai trūko, buvome kažkiek išsilakstę. Taip pat puolime trūko žaidėjų skaičiaus. Per daug be reikalo atidavėme kamuolio kontrolę ir aikštę.

Iš mūsų pusės dar trūko presingo. Per lengvai atidavėm aikštės vidurį. Juk jei paspaudi gynėjus, tada išprovokuoji ilgus jų kamuolius į priekį, o po to jau žymiai lengviau tuos kamuolius pasiimti, negu kad prie savų vartų. Atrodo, tokia rizika, bet jos reikia, norint žengti tolyn.

Galbūt taktiškai „Žalgiris“ suklydo, jog taip atsargiai žaidė. Antrajame kėlinyje atlikti keli keitimai ir žaidimas atsigavo. Visai kitaip atrodėme antroje rungtynių dalyje – šviežesni, aštresni ir labiau norėjome laimėti. Gaila, kad tų progų nepavyko išnaudoti, bet gal gausis svečiuose.

Patys „Astanos“ futbolininkai kažkuo nenustebino. Lyg ir bandė spausti, bet ne pilnai. Jų žaidime man pritrūko operatyvaus spaudimo. Kai „Žalgiris“ kontroliuoja kamuolį, jie spausti bando pribėgdami po vieną – nebuvo, jog paspaudi mygtuką ir kokie 4-5 futbolininkai vienu metu pradeda spausti reikiamas zonas. Ir fizinės kondicijos nebuvo kažkokios įspūdingos. Bėgiojo, tarsi spaudė, bet atrodė ganėtinai vangiai. Tą reikėjo išnaudoti

Svečiuose bus sunkiau. Kazachstane visada būna sunku, ten komandos pasikeičia ir atrodo, kad sužverėja. Tampa agresyviais, spaudžia. Gali būti labai sunku. Jei „Žalgiris“ visiškai atiduos kontrolę, gali ir pralaimėti. Nereikia bijoti ir svečiuose atakuoti. Juk jei varžovų vartams pagrasinsi vieną, antrą kartą, tuomet jie pradės bijoti. Prasileidus vieną įvartį, jiems reikėtų mušti jau du. Svečiuose tai ir bandyčiau išnaudoti – įkąsti, grasinti vartams ir neparodyti, jog bijome. Jei į aikštę „žalgiriečiai“ išeis bent kiek išsigandę, „Astana“ tai pamatys ir iš karto nubaus. Tik būdami agresyvūs galime kažką parodyti. „Žalgiris“ privalo rizikuoti.

Jei viską atliksime teisingai, spėju, jog rezultatas gali būti 1:1 ir tai tikrai mane nudžiugintų. Pajėgus varžovas, bet žaidžia žmonės, tad reikia drąsiai kautis ir nebijoti jų didesnio biudžeto ar garsesnių pavardžių.

Siūlyčiau dar kartą peržiūrėti Lietuvos – Lenkijos draugišką susitikimą. Atrodo, kad lenkai žymiai stipresni, turi žvaigždžių, kurios yra garsios visame pasaulyje, o pas mus tarsi nieko įspūdingo ir nežaidė. Bet kai nuo pat pradžių pradedi spausti varžovus ir parodai, jog nebijai, oponentai atsitraukia ir daugiau ginasi. Kai išsigąsti, jog gali prasileisti įvartį, automatiškai nebegalvoji, kaip pačiam įmušti. Tada visos mintys būna tik apie tai, kaip nepralaimėti. Lietuva turėjo puikių progų mušti ir atrodė, jog žaidė prieš silpnesnį varžovą.

Tokią taktiką siūlau ir „Žalgiriui“, bei tikiuosi, kad pavyks svečiuose parodyti, jog į kitą etapą patekti norime labiau.“

Naujai įkurta Lietuvos futbolo federacijos (LFF) Trenerių taryba ketvirtadienį vertino kandidatus į nacionalinės rinktinės vyriausiojo trenerio pareigas.

LFF Trenerių taryba įsteigta Vykdomojo komiteto sprendimu kaip LFF struktūros dalis, siekiant suburti prie futbolo vystymo savo žiniomis galinčius prisidėti aktyvius, kvalifikuotus ir patyrusius trenerius.

Tarp tarybai numatytų funkcijų - diskusijos aktualiais futbolo vystymo klausimais, išvadų ir rekomendacijų LFF pateikimas, klubų licencijavime pateiktų jaunimo ugdymo programų vertinimas ir kita.

Pasak pranešimo, Trenerių tarybos pirmininko postą sutiko užimti vienas garsiausių visų laikų futbolo trenerių Benjaminas Zelkevičius, kuris daugelį metų vadovavo Lietuvos rinktinei ir Vilniaus „Žalgirio" komandai.

Pirmininko kvietimu į tarybą pakviesti pirmieji nariai. Jais patvirtinti gausią patirtį sukaupę futbolo specialistai - Kęstutis Latoža, Vytautas Jančiauskas ir Rimvydas Kochanauskas.

Pagal tarybos nuostatus, ateityje prie tarybos pirmininko kvietimu galės prisijungti ir daugiau trenerių.

Vienu pirmųjų Trenerių tarybos aptartų klausimų tapo kandidatų į Lietuvos nacionalinės vyrų futbolo rinktinės trenerio postą svarstymas.

Įvertinusi visus paraiškas pateikusius kandidatus, Trenerių taryba pateikė savo siūlymą LFF Vykdomajam komitetui, kurio posėdis numatytas penktadienį.

Lygiosiomis sekmadienį Utenoje su „Uteniu“ sužaidę „Trakų“ futbolininkai iki minimumo sumažino galimybę dar šiemet pakovoti dėl lygos aukso. Žalgiriečiams trūksta vos trijų taškų, kad trečius metus iš eilės triumfuotų Lietuvos pirmenybėse.

Prieš sezoną daugelio nurašyta ir ekspertų tik ketvirta arba penkta komanda vadinta „Trakų“ ekipa po dviejų turų turėjo vos tašką, tačiau tada pradėjo skinti vieną pergalę po kitos.

„Reikia įvertinti tai, kad į komandą atvyko naujas treneris, pasikeitė daug žaidėjų, be to septynioliktą šio sezono minutę traumą patyrė Deividas Česnauskis. Visi žinojome, kad nesėkmingai pradžia laikina“, - pirmąsias dvejas rungtynes prisiminė „Trakų“ sporto direktorius Virmantas Lemežis.

Po pergalės prieš „Sūduvą“ „Trakų“ žaidimo kreivė pradėjo kilti didžiuliu greičiu į viršų – komanda tapo rezultatyviausia A lygoje, o netrukus šoktelėjo ir į antrąją vietą.

„Ta antroji vieta „Trakams“ tikrai yra geras rezultatas. Sakyčiau, kad toks pasiekimas pirmiausia trenerio nuopelnas. Jis sugeba susigaudyti įvairiose situacijose, jo vidinė kultūra aukšta, juo pasitiki žaidėjai ir tai akivaizdžiai pastebima.

Žiūrint į dabartinę situaciją, „Trakams“ šį sezoną tapti čempionais dar būtų per anksti, nes „Žalgiris“ pagal savo sudėtį tiesiog negali užimti žemesnės nei pirma vieta. Gerai, kad trakiškiai bandė sudaryti konkurenciją ir būtų gerai, kad tokių komandų būtų daugiau. Tik tada didės žaidėjų motyvacija, jie augs kaip žaidėjai ir tada atsiras rezultatai Europoje“, - kalbėjo legendinis treneris Benjaminas Zelkevičius.

„Žalgiris“ čempionate žaisdamas su antro penketuko komandomis prarado vos du taškus Pakruojo „Kruojai“, kai „Trakai“ net penkis taškus padovanojo „Uteniui“, keturis – tai pačiai „Kruojai“, tris – „Šiauliams“. Šios netektys komandai labiausiai ir atsiliepė kovojant dėl aukso.

„Viskas paprasta. „Žalgiris“ turi ilgesnį atsarginių suolą, žaidėjai yra aukštesnio meistriškumo, todėl jie „nemerkė“ taškų ten, kur neturėtų to daryti nei viena pirmojo ketverto komanda. Na ir kas, kad „Atlantas“ dukart nugalėjo „Žalgirį“, jei jie prarado daug daugiau taškų su silpnesnėmis komandomis“, - savo nuomonę dėstė žurnalistas Nerijus Kesminas.

„Trakų“ žaidimo kreivė itin smuko po dalyvavimo Europos turnyre, kurio metu komanda ne tik neturėjo atostogų, tačiau ir prarado tuo metu rezultatyviausią savo komandos žaidėją Luką Kochanauską. Grįžę į A lygą, trakiškiai per kelias rungtynes prarado net penkis taškus, o ir pergalės būdavo iškovojamos nepaprastai didelių pastangų dėka.

„Aš nemanau, kad tos dvi savaitės turėjo lemiamos įtakos čempionatui, nors žinoma, kad kažkiek prisidėjo prie riterių „sėdimo“. Tuo metu žaidėjams trūko ir poilsio, ir šviežumo..“, - sakė N.Kesminas, pridūręs, kad su išvadomis skubėti nereikia, nes „Žalgiris“ čempionu dar netapo.

„Žalgiriui“ čempionate liko išvykos į Klaipėdą „Atlanto“ tvirtovę, vėliau į Marijampolės „Sūduvos“ bei namų rungtynės su tais pačiais „Trakais“.

Riteriai, savo ruožtu, iki rungtynių su „Žalgiriu“, žais su „Klaipėdos granitu“, „Šiauliais“ ir „Spyriu“. Be to, LFF taurės atsakomąsias rungtynes su Klaipėdos „Atlantu“.

Lietuvos rinktinė atsakomojoje Europos čempionato atrankos turnyro akistatoje neatsirevanšavo pajėgiai Šveicarijos komandai, tačiau išties garbingai pasipriešino. Savo ruožtu „SMScredit.lt A lygos“ svetainė oficialių rinktinės rungtynių proga primins mūsų valstybės futbolui įsimintinus mačus ir pakalbins pirmenybių žaidėjus bei trenerius, kurie juose dalyvavo.

1996 metai Lietuvos futbolui buvo neeiliniai: Benjamino Zelkevičiaus kariaunai draugiškose rungtynėse teko susigrumti su pasaulio čempionais brazilais. Maža to, rinktinei tai buvo pirmasis mačas su Pietų Amerikos atstove. Dabartinis Kauno „Stumbro“ treneris Darius Gvildys pasidalino įspūdžiais apie šias rungtynes, dar iki šiol puikiai prisimindamas, kaip brazilai myli šią sporto šaką.     

Brazilijoje kovojo Lietuvos čempionato atstovai

Į Pietų Ameriką vyko komanda, sudaryta iš vietinių pirmenybių futbolininkų. Be kelių užsienyje rungtyniavusių žaidėjų, beveik visi likę buvo Vilniaus „Žalgirio“ arba dviejų Laikinosios sostinės ekipų – „Inkaro“ ir FBK – nariai. Lietuvos futbolui šios rungtynės tapo neeilinėmis: rinktinė pirmą kartą turėjo galimybę patikrinti savo jėgas prieš pasaulio čempionus, be to, į tokią tolimą išvyką komandai keliauti dar neteko.

„Sudėtis – iš Lietuvos klubų: joje buvo ir Miknevičius, ir Maciulevičius, ir Poderis, ir Vainoras, ir kiti Lietuvos futbolininkai. Komanda buvo sudaryta A lygos pagrindu. Turint galvoje, jog brazilai tapo 1994 metų pasaulio čempionais, tai buvo gana didelis įvykis Lietuvos futbolui. Nesvarbu, kad tai draugiškos rungtynės.

Skridome į Frankfurtą, ten laukėme nemažai. Kelionė užtruko, laiko skirtumas labai jautėsi. Terezinoje labai karšta, vakare būdavo apie keturiasdešimt laipsnių karščio. Net apšilti nereikėjo, kai prakaitas bėgo“, – pasakojo D.Gvildys.

Terezina – provincijos miestas, kuriame futbolo šalies dievaičiai apsilanko itin retai. Prieš rungtynes kilo nemenas ažiotažas, tad lietuviai iš vietinių gyventojų taip pat sulaukė didelio dėmesio. B.Zelkevičiaus auklėtiniai turėjo vos pora dienų aklimatizuotis ir, nors nemažai laiko praleido treniruodamiesi, nevengdavo apžiūrėti miesto.

„Mes pora dienų pasitreniravome ir iš karto žaidėme. Į miestą nelabai leisdavo išeiti. Sakė, kad reikia būti atsargiam. Buvome išėję, bet nieko nenutiko. Smagu pabendrauti, žmonės draugiški, šypsosi“, – teigė „Stumbro“ strategas.

Prieš lietuvius žaidė futbolo šalies superžvaigždė

Su mūsų šalies futbolininkais kovojo keturi 1994 metų pasaulio čempionai: vartininkas Zetti, saugai – Mauro Silva bei Leonardo, o taip pat ir neseniai 20-ąjį gimtadienį pažymėjęs puolėjas Ronaldo. Pastarasis futbolininkas du sezonus buvo tikru vartininkų siaubu Nyderlanduose, kai gynė Eindhoveno PSV garbę. Tačiau prieš 1996 metų sezono pradžią brazilas persikėlė į Barselonos „Barcelona“ ir Ispanijos čempionate pradėjo demonstruoti įspūdingą rezultatyvumą. Būtent prieš akistatą su Lietuvos rinktine Ronaldo pelnė tiesiog įspūdingą įvartį, kai „išmaudė“ net kelis Santjago de Kompostelos „SD Compostela“ futbolininkus. 1996 metais 20-metis snaiperis buvo išrinktas geriausiu pasaulio futbolininku.  

Į Tereziną vienu lėktuvu atskrido lietuviai bei keli brazilų rinktinės atstovai su Ronaldo priešakyje. „Stumbro“ vairininkas D.Gvildys turėjo puikią progą įsitikinti, kokią ekstazę brazilams sukėlė superžvaigždės pasirodymas.

„Brazilijoje supranti, kas yra futbolo dievai. Jei sirgaliai galėtų, jie žaidėjus nurengtų. Keli futbolininkai tuo pačiu lėktuvu skrido su mumis į Tereziną. Kai Ronaldo išlipo, būdama ekstazėje pribėgo apsiverkusi mergina.

Terezinos oro uostas buvo apgultas, sirgaliai žaidėjus čiupinėjo ir galvojo, ar jie ne sapnuoja. Brazilai be galo myli futbolą: pergyvena, verkia, juokiasi. Reikia pamatyti jų akis, kaip jie žiūri į savo dievukus“, – įspūdžiais dalinosi buvęs Lietuvos rinktinės gynėjas.

Ronaldo benefisas

Rungtynių dieną Terezinos „Albertao“ stadionas, kuriame telpa beveik 45 tūkstančiai žmonių, buvo sausakimšas. Vis dėlto lietuviai dvikovą pradėjo ne tokie įsitempę ir žaidė atvirą futbolą, savo ruožtu, D.Gvildys pabrėžė ir trenerio indėlį.    

„Zelkevičius – vienas geriausių Lietuvos trenerių ir labai geras psichologas. Didelio spaudimo nebuvo, tiesiog buvo liepta sužaisti disciplinuotai. Treneris norėjo nuimti nuo mūsų įtampą. Pas mus buvo nemažai atakuojančių žaidėjų: ir Kirilovas, ir Maciulevičius, ir Poderis. Rungtynes pradėjome gana aktyviai, nebuvome aklinai užsidarę, žaidėme gana atvirą futbolą“, – pasakojo „Stumbro“ vedlys.

Dvikovos pradžioje įspūdingu technikos arsenalu pasižymėjęs Djalminha perdavė kamuolį link Ronaldo, kuris meistriškai susidorojo tiek su šalia buvusiu gynėju, tiek su vartininku Valdemaru Martinkėnu. Tačiau jau 21-ąją minutę Orestas Buitkus nuostabiu tolimu smūgiu šokiravo visus stadione susirinkusius gerbėjus.

„Įspūdis didelis. Brazilai labai serga, po įvarčių šaudomos petardos, klyksmas, riksmas. Bet kai įmušė Buitkus, visi nutilo ir stojo visiška tyla. Jie nesuprato, kas atsitiko. Brazilams atvažiavusi Lietuva įmušė įvartį, jie negalėjo tuo patikėti. Buvo galima girdėti kaip musė zvimbia – dešimčiai sekundžių stojo visiška tyla“, – sakė D.Gvildys.

Nors lietuvius dar du kartus nubaudė „hetriką“ įforminęs Ronaldo, tačiau vietinio čempionato atstovų pagrindu sudaryta Lietuvos rinktinė kovojo garbingai. Nepaisant dvikovos metu patirtos traumos, D.Gvildys liko patenkintas savo komandos pasirodymu ir negailėjo gerų žodžių brazilams.

„Pirmo kėlinio gale gavau traumą. Koja taip ištino, kad negalėjau bėgti, žaidžiau per valios pastangas. Treneris sakė, kad žaisčiau, bet mačiau, jog negaliu padėti.

Sužaidėme gana sėkmingai. Žaidžiant su pasaulio čempionais, rezultatas nėra blogas. Gaila dėl trečio įvarčio. Gynėjas bandė kamuolį perduoti vartininkui, bet Ronaldo jį perėmė ir įmušė.

Jeigu nebūtų tokio žioplo įvarčio, būtume sužaidę garbingesniu rezultatu. Rungtynių metu turėjome progų, ypač pradžioje. Bet brazilų lygis matėsi, jie mėgavosi futbolu.       

Labai patiko ir Ronaldo, ir buvęs „Milan“ treneris Leonardo, ir Ze Roberto. Vieni gimsta futbolininkais, kiti – brazilais. Jiems gal tik trūksta vokiškos disciplinos, bet pagal virtuoziškumą ir kamuolio valdymą jie neturi lygių. Ronaldo buvo sunku pagauti, bet nusifotografavome su legendiniu treneriu Zagallo. Brazilai buvo gana draugiški, gyvenome viename viešbutyje, o jie nebuvo pasipūtę“, – kalbėjo „SMScredit.lt A lygoje“ debiutavusios ekipos strategas.

Tad 1996 metų pabaigoje lietuviams pavyko garbingai sužaisti prieš pasaulio čempionus, kuriuos į priekį vedė vienas iš geriausių visų laikų planetos puolėjų.

1996 metai spalio 16 d., Terezina, „Albertao“ stadionas

Brazilija 3:1 (2:1) Lietuva

Brazilija: Zetti, Ze Maria, M.Goncalvesas, A.Cruzas, Ze Roberto (A.Luizas), M.Silva, F.Conceicao, Leonardo, Djalminha, Edmundo (Donizete), Ronaldo. 

Lietuva: V.Martinkėnas (A.Brianuys), A.Sorokinas, D.Gvildys (G.Žutautas), N.Miknevičius, O.Buitkus, R.Vainoras, R.Žutautas, D.Maciulevičius (A.Pukelevičius), I.Kirilovas (Ražanauskas), E.Poderis (I.Morinas), A.Preikšaitis.

Šiemet savo 70 metų jubiliejų pažymėjusiam vienam žinomiausių Lietuvos futbolininkų ir trenerių Benjaminui Zelkevičiui įteiktas Lietuvos futbolo federacijos (LFF) II laipsnio ordinas.

Vienuolika metų Vilniaus „Žalgirį“ ir šešerius metus Lietuvos futbolo rinktinę treniravusiam futbolo specialistui ordinas buvo įteiktas per Lietuvos ir Estijos rinktinių rungtynes. Jį B. Zelkevičiui įteikė LFF prezidentas Julius Kvedaras.

Anksčiau II laipsnio ordinus yra gavę Kęstutis Andziulis, Stanislovas Ramelis, Jonas Stažys, Romas Pikčilingis ir kiti.

B. Zelkevičiaus dosjė:

Gimė 1944 m. vasario 6 d. Kaune
Pirmasis treneris - A.Klimkevičius

Žaidėjo karjera:
1961-1962 m. Kauno „Banga"
1963-1967, 1969-1973 m. Vilniaus „Žalgiris" (331 rungt., 50 įv.)
1968 m. Donecko „Šachtior" (Ukraina)
1973-1975 m. Vilniaus „Pažanga"

Trenerio karjera:
1973-1977 m.  Vilniaus „Šviesa"
1979 m. Lietuvos rinktinė
1977-1990 m. (su pertrauka) Vilniaus „Žalgiris"
1991-1992 m. Vienos ‚Austria Memphis"
1990-1991 m. Lietuvos rinktinė
1990-1996 m. (su pertrauka) Vilniaus „Žalgiris"
1995-1997 m. Lietuvos rinktinė
1997 m. Naberežnyje Čelny „KamAZ"
1998 m. Volgogrado „Rotor"
1999 m. Jaroslavlio „Šinnik"
2001-2003 m. Lietuvos rinktinė
2002-2003 m. Kaliningrado „Baltika"
2004-2007 m. Liepojos „Metalurgs"
2009 m. Vladivostoko „Luč-Energija"

Laimėjimai:
Geriausias Lietuvos futbolininkas (1971, 1972 m.)
Geriausias 1971-1975 m. laikotarpio Lietuvos futbolininkas
Lietuvos čempionas (1973, 1991 m.), taurės laimėtojas (1991, 1993, 1994 m.)
Pabaltijo čempionas (1990 m.)
Latvijos čempionas (2005 m.), taurės laimėtojas (2006 m.)
Pasaulio studentų žaidynių čempionas (1987 m.)
SSRS čempionato bronzos medalininkas (1987 m.)
Nusipelnęs Lietuvos sporto darbuotojas (1982 m.)
TSRS nusipelnęs treneris (1989 m.)

"Nemėgstu spėlioti, bet manau, kad kažkas įdomaus manęs dar laukia ateityje. Juk ginklų nesudėjau", – šyptelėjo Igoris Pankratjevas. Lietuvos futbolo rinktinės vyriausiasis treneris šiandien švenčia 50-metį.

Triukšmingam jubiliejui I.Pankratjevas nenusiteikęs. Pastaruoju metu buvusio žinomo futbolininko mintys vis dažniau sukasi apie netrukus startuosiantį 2016 m. Europos čempionato atrankos ciklą, vadinamą netgi istorine galimybe lietuviams pirmą sykį iškovoti kelialapį į finalo turnyrą.

–Treneri, kokia nuotaika pasitikote 50-ąjį jubiliejų: kaip pesimistas, manantis, kad gražiausieji gyvenimo metai jau prabėgo, ar kaip optimistas, įsitikinęs, jog dar yra daug neatrastų dalykų, intriguojančių iššūkių? – paklausėme I.Pankratjevo.

– Labai gili tema. Filosofinė... Aš datų nesureikšminu. Juolab kad ir nesijaučiu esąs tokio amžiaus. Tik pasižiūrėjęs į veidrodį pamatau žilų plaukų. Jie kažkiek išduoda. Žinoma, keičiasi ne tik išvaizda – ir kai kurios nuostatos, požiūriai.

– Esate tikras kaunietis – Kaune gimęs, augęs ir pradėjęs sportinę karjerą. Ar ji klostėsi taip pat kaip daugumos gabesnių mūsų miesto futbolininkų, kurie, sulaukę pilnametystės, persikeldavo į Vilniaus "Žalgirį"?

– Man buvo šiek tiek kitaip. Futbolą pradėjau lankyti tuometėje 12-ojoje vidurinėje mokykloje pas trenerį Stasį Stankų. Buvau gal trečiokas, metais jaunesnis už kitus. Kartu sportavo būsimieji žalgiriečiai Robertas Tautkus, Vladimiras Buzmakovas, Alvydas Koncevičius. Iki futbolo lankiau plaukimą. Tad teko pasirinkti. Baseine man, atrodo, visai neblogai sekėsi. Kai nepasirodžiau treniruotėse, treneris Sigitas Skarelis atėjo į mokyklą įkalbinėti grįžti, bet aš jau buvau pasirinkęs kitaip. Pratybos baseine man prailgdavo, valandų valandas mirkdamas vandenyje sušaldavau, todėl futbolas nesunkiai nugalėjo.

– Aikštėje išsiskirdavote to laiko futbolininkams įspūdingu 194 cm ūgiu. Ar jis buvo jūsų pagrindinis privalumas?

– Vaikystėje ūgiu neišsiskyriau. Tik vėliau per vieną vasarą ištįsau gal 10 centimetrų. Bendraklasiai manęs neatpažino. Sakyčiau, ūgis man aikštėje netgi kažkiek trukdė, bėgdavau kažkaip dramblotai. Vertinant pagal dabartinius futbolo reikalavimus, žaidėjui reikia greičio, galingumo, o man šių savybių trūko.

– Dar vienas jūsų išskirtinis bruožas – itin galingas smūgis. Vyresnieji "Žalgirio" gerbėjai atsimena, kaip stipriai atraminis saugas iššaudavo iš 30–40 m.

– Nesakyčiau, kad mano smūgis buvo pats galingiausias. Sigitas Jakubauskas, Robertas Fridrikas, Arminas Narbekovas galėdavo taip pat stipriai smūgiuoti. Galėdavau ir aš. Prie to prisidėjo treniruotės vaikystėje, kai spyrio, kamuolio valdymo technikai būdavo skiriamas didelis dėmesys.

– Garsiausias Lietuvos futbolo treneris Benjaminas Zelkevičius, sulaukęs 18-os, apie savo persikėlimą į "Žalgirį" sužinojo tik iš žinutės "Sporto" laikraštyje. Kaip apie vilniečių susidomėjimą išgirdote jūs?

– Mano istorija ilgesnė. Tuo metu žaidžiau SSRS jaunių, jaunimo rinktinėse. Jau buvau sulaukęs kvietimų iš Odesos "Černomorec", Maskvos ir Minsko "Dinamo" klubų, o apie "Žalgirį" nebuvo jokios kalbos. Vieną dieną susikroviau lagaminą ir išvykau į Minską. Tada man buvo, regis, septyniolika. Minske mane globojo tautietis Liudas Rumbutis. Po kelių treniruočių mane išsikvietė tuometis "Dinamo" strategas Eduardas Malafejevas ir pranešė, kad klubas nenori pyktis su kaimynine draugiška respublika – esą Lietuvos ir Baltarusijos sporto komitetų vadovai sutarė, kad aš turiu keltis į Vilnių. Matyt, tada užkulisiuose vykdavo tam tikra kova dėl gabaus jaunimo. Kai pasirodžiau "Žalgirio" treniruotėje, B.Zelkevičius man iškart mestelėjo: "Ką tu, vaikine, darai? Dar nieko neįrodei "Žalgiryje", o jau keli sparnus svetur!"

– Ar po tokio sutikimo lengvai pritapote Vilniaus klube?

– Įsibėgėjau labai greitai. Mane palaikė senbuviai – Sigitas Jakubauskas, Rimas Turskis, Stanislovas Danisevičius. Be abejo, kaip naujokui, teko ir kamuolius panešioti, bet spaudimo nejaučiau. Pagrindinėje komandoje debiutavau 1983-iaisiais, atrodo, per rungtynes su Baku "Neftči".

– Kokius smagiausius ar liūdniausius epizodus labiausiai įsiminėte iš "Žalgirio" klestėjimo laikų?

– Buvo įvairių momentų, bet liko tik geri prisiminimai. Liūdnesnius epizodus ištrindavo pergalės. Žaidėme aukštu lygiu. Tuometės SSRS pirmenybės buvo tarsi mažasis Europos čempionatas. Juk žaidė įvairių šalių klubai, kuriuose buvo surinkti geriausi futbolininkai. "Žalgiris" iš esmės buvo Lietuvos rinktinė, Kijevo "Dinamo" – Ukrainos, Tbilisio "Dinamo" – Gruzijos, Minsko – Baltarusijos ir panašiai. Tarp liūdniausių epizodų – traumos. Dėl jų būdamas 20-ies rizikavau baigti karjerą. Stipriai susižeidžiau meniską. Po tokios operacijos tais laikais buvo didelė tikimybė pasitraukti iš futbolo, bet man pavyko ir gana greitai atsistojau ant kojų.

– Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę "Žalgiris" pasitraukė iš SSRS pirmenybių. Vienas po kito futbolininkai patraukė rungtyniauti į užsienį. Kaip klostėsi jūsų kaip legionieriaus karjera?

– Aš vienas pirmųjų iš "Žalgirio" išvažiavau į Vokietiją, mėginau laimę 3-iosios lygos klube. Dėl formalumų du mėnesius negalėjau žaisti. Vėliau buvo Maskvos ir Kijevo "Dinamo", dar kelios Ukrainos komandos. Buvau grįžęs į tėvynę – vilkėjau "Lietuvos Maccabi" marškinėlius.

– Baigę karjeras Valdas Ivanauskas, Arminas Narbekovas, Arvydas Janonis, Robertas Fridrikas ir daugelis kitų su šeimomis liko gyventi užsienyje. Ar jums nebuvo tokios pagundos?

– Jei karjerą būčiau baigęs Vakarų Europoje, galbūt tokių minčių būtų kilę, bet aš batelius ant vinies pakabinau Ukrainoje 1998-aisiais. Tad svarstymų nebuvo, grįžau namo į Lietuvą.

– Ar psichologiškai lengvai atsisveikinote su aktyviuoju sportu?

– Labai sunkiai. Kilo netgi buitinio lygio sunkumų. Teko gyvenimą pradėti iš naujo. Iki tol aš nežinojau, ką reiškia pačiam susimokėti už butą, užsiregistruoti poliklinikoje ir panašiai. Juk visa tai už mane padarydavo futbolo klubo darbuotojai.

– Kurį laiką buvote dingęs iš futbolo visuomenės akiračio. Ar nesijautėte užmirštas, atstumtas?

– Užmirštas nesijaučiau. Man pačiam prireikė laiko susivokti, apsispręsti dėl ateities. Atrodo, 2000-aisiais padirbėti vyriausiuoju treneriu pakvietė Kauno "Inkaro" klubo vadovai. Tai buvo naujas iššūkis. Vėliau buvo Klaipėdos "Atlantas", "Kaunas", Marijampolės "Sūduva", Vilniaus "Žalgiris".

– Ar trenerio profesija iškart įtraukė?

– Tikrai nebuvo taip, kad gerai jausčiausi. Pratinausi pamažu. Man labai padėjo mano amžinatilsį draugas Valdemaras Martinkėnas (buvęs žinomas "Žalgirio" vartininkas, nuskendęs 2004-aisiais Slovėnijoje, – aut. past.). Jis jau buvo dirbęs Talino "Flora" klube su olandų treneriais. Tad man įteikė vertingus konspektus, kurie tapo pradine medžiaga, nes aš, skirtingai nuo kitų žaidėjų, karjeros metais nekaupiau treniruočių užrašų.

– Prieš metus tapote laikinuoju, o galiausiai – ir nuolatiniu Lietuvos nacionalinės rinktinės vairininku. Ar tai – didžiausias jūsų gyvenimo iššūkis?

– Streso, įtampos netrūko, bet man buvo kažkiek lengviau, nes jau kelerius metus dirbau rinktinės trenerių štabe, prieš tai – jaunimo rinktinėje. Žinoma, atsakomybė būnant asistentu ir vyriausiuoju treneriu – skirtingi dalykai. Kaip ir galimybė mokytis bei tobulėti.

– Rugsėjo pradžioje pradėsite Europos čempionato atrankos varžybų ciklą, kuriame laukia pajėgios varžovės – Anglijos, Šveicarijos, Slovėnijos vienuolikės. Kaip vertinate savo komandos galimybes pakovoti dėl kelialapio į finalo turnyrą?

– Iš jūsų pirmo išgirdau, kad patekome į pajėgią grupę. Dažniausiai kalbama, jog mums labai pasisekė, kad teko tokie varžovai. Manau, kad pagal priešininkų pajėgumą ši grupė yra netgi stipresnė už buvusią atrankos į 2014 m. pasaulio čempionato finalo turnyrą. Mes negalime numoti ranka net į mažiausių šalių komandas, tokias kaip Estija ar San Marinas. Apie tikslus pasakysiu tiek: norime surinkti daugiau taškų nei per praėjusį atrankos ciklą (surinko 11 taškų – aut. past.).

„Iš savo tėviškės visada malonu sulaukti gero žodžio“, - šyptelėjo Benjaminas Zelkevičius, sulaukęs mūsų skambučio. Iš Kauno kilęs garsiausias Lietuvos istorijoje futbolo treneris neseniai atšventė 70-ąjį gimtadienį. Legendinis futbolo specialistas prisipažino dažnai atsimenąs ryškiausias savo pergales su Vilniaus „Žalgirio“ klubu ar Lietuvos rinktine, tačiau gyvenąs ne prisiminimais, o šia diena.

„Dabar gyvenimo tempas toks, kad žmonėms nėra net kada pabendrauti su bičiuliais, išgerti kavos. Visi bėga, lekia, skuba gyventi. Vis dėlto aš stengiuosi rasti laiko tiems, kuriuos branginu. Vertinu kiekvieną valandą, minutę“, - šypsojosi B.Zelkevičius.

Stengiasi nesidėti kaukių

- Kokiomis nuotaikomis pasitikote jubiliejų? - "Kauno diena" paklausė trenerio.

- Mano nuotaika visuomet pakili. Pats stengiuosi ją kurti, ir mano aplinka prie to prisideda. Tiksliau, stengiuosi negadinti sau nuotaikos. Dabar, nuėjęs tokį ilgą, neretai sudėtingą kelią, stengiuosi gyventi savo gyvenimą. Neapsimetinėti, nesidėti kaukių.

- Ar šią garbingą sukaktį atšventėte kaip nors ypatingai?

- Švenčiau su artimaisiais. Aišku, turiu daug draugų visame pasaulyje. Turiu gerą bičiulį Amerikoje, jis pasveikino. Gavau ir laiškų, ir skambučių. Ypač malonūs buvo sveikinimai iš Kauno. Sukaktį prisiminė žmonės, su kuriais prieš daugybę metų mokiausi, sėdėjau viename suole tuometėje 18-oje vidurinėje mokykloje. Jei aplink būtų tyla, imčiau galvoti, kad nieko gyvenime nenuveikiau.

- Ar žmonės gatvėje jus dar atpažįsta?

- Gatvėje - retokai, bet užėjus į kokią įstaigą ar parduotuvę žmonės dažnai prieina, padėkoja, pakalbame apie senus laikus. Matote, jei žmonėms padarai kažką gera, suteiki džiaugsmo, jie tai ilgai prisimena, tave pamatę vėl pajaučia tas geras emocijas. Tikrai labai malonu.

- Per tuos ilgus ir turiningus metus sporte, kurie momentai buvo džiugiausi, o kuriuos prisiminti iki šiol sunku?

- Džiaugsmingiausi, kai džiaugėsi visa tauta. Kai buvo Komanda (Vilniaus „Žalgiris – aut. past.), kai iškopėme į pirmą lygą, vėliau – į aukščiausią. Vėliau laimėjome pasaulinę studentų universiadą. Pasakojo, jog per universiadą Zagrebe, Vilniaus Kalnų parke vyko didelis renginys, bet jis buvo nutrauktas, nes visi išėjo žiūrėti futbolo. Džiaugiausi, kai tapome SSRS čempionato prizininkais. Prisimenu, kaip oro uoste pasitikdavo žmonių jūra.

Žinoma, buvo ir nuosmukių. Kai dar pats žaidžiau, su „Žalgiriu“ iškritome iš lygos. Jau dirbant treneriu, buvo nesėkmingų momentų Rusijoje.

- Ar dabar esate kuo nors susijęs su Lietuvos futbolu?

- Mano visas gyvenimas – futbolas. Tačiau kokioje nors veikloje aš nedalyvauju. Lietuvoje neturiu įdomių pasiūlymų, o vykti į užsienį jau nebenoriu. Jau prisivažinėjau. Pastaraisiais metais treniravau vaikus (Vilniaus „Ateities“ mokykloje – aut. past.), bet pajutau, kad negaliu šimtu procentų atsiduoti šiam darbui, o su vaikais reikia atiduoti širdį. Jie greit pajaučia bet kokį apsimetinėjimą.

Vaikystė skurdi, bet laiminga

- Brandžiausi jūsų karjeros metai susiję su Vilniumi, bet pamatai pakloti Kaune. Čia žengėte pirmuosius žingsnius, tapote profesionaliu futbolininku. Vadinasi, be Kauno nebūtų ir kitų B.Zelkevičiaus karjeros etapų?

- Be Kauno gal nebūtų ir paties Vilniaus „Žalgirio“. Juk Vilniaus komandai dideliu postūmiu tapo būtent kauniečiai. „Žalgiris“ gausiai pasipildė, kai iš Kauno „Bangos“ pakvietė mus, 5 ar 6 jaunuolius, ir dar kelis vyresnius.

- Kuriame Kauno rajone prabėgo jūsų vaikystė, paauglystė?

- Gimiau ir augau Vilijampolėje arba Slabodkėje, kaip mes vadinome. Mūsų namas buvo Kalnų gatvėje, visai šalia buvusio degtukų fabriko „Liepsna“. Kiek toliau – Veterinarijos akademija, netoliese buvo ir vėliau pagarsėjusio Henriko Daktaro (nusikalstamo pasaulio šulo – aut. past.) tėvonija. Buvo sunkūs laikai, praktiškai pokaris. Atsimenu kaip duonos stovėdavome prie parduotuvės eilėje per naktį. Mums, vaikams iš vargingų darbininkiškų rajonų, futbolas buvo didžiausias mūsų gyvenimo džiaugsmas. Susirasdavome aikšteles ar pievas ir žaisdavome. Paskui, kai ėmė steigtis sporto mokyklos, pradėjome treniruotis organizuotai pas trenerį A.Klimkevičių.

- Ar Kaune dar likę jūsų giminių, draugų?

- Kai persikėliau gyventi į Vilnių, vėliau išsivežiau ir tėvus, gavau jiems butą. Tačiau mano šaknys liko Kaune. Giminės, klasiokai, kiti bičiuliai. Su klasiokais bendrauju iki šiol. Pernai buvo klasės susitikimas, puikiai pabendravome. Mokėmės nelengvais laikais. Pamenu, pamokos vykdavo mediniame pastate. Kai žiemą būdavo labai šalta, plėšdavome langus, palanges ir kūrendavome krosnis. Vėliau pastatė naują pastatą, visai greta „Inkaro“ stadiono.

- Ir taip pamažu įsitraukėte į futbolo karjerą?

- Į meistrų komandą iškart nenuėjome. Mums futbolininkai buvo kaip dievai. Mes džiaugdavomės galėdami jiems paduoti kamuolius. Gal kartais kokį nusigvelbdavome, nes geras kamuolys tuo metu mums buvo neįperkama prabanga. Tad jei sviedinys perlėkdavo per tvorą, kartais neatsilaikydavome pagundai. Kas turėdavo kamuolį, tą, kaip būrio vadą, sekdavo gal koks šimtas vaikų.

Išsiskyrė erudicija

- Kada persikėlėte į Vilnių?

- Atvykau 18-os. Pakvietė „Žalgiris“. Apie tai sužinojau iš laikraščio. Tuo metu laikraštyje „Sportas“ kiekvieną rudenį buvo skelbiama, kas kitą sezoną papildys Vilniaus klubą. Aš kiekvieną savaitę bėgdavau iki artimiausio kiosko, kad nusipirkčiau laikraštį ir pažiūrėčiau, ar nėra mano pavardės. Ir vieną dieną ją išvydau. Džiaugsmas buvo neišpasakytas. Dėl to iškart ėmė kentėti mokslai. Mečiau studijas tuometiniame LKKI, nes derinti su žaidimu Vilniuje nebuvo jokių galimybių. Tiesa, vėliau aš visgi institutą baigiau.

- Kalbate apie paaukotus mokslus, tačiau iš daugelio savo kolegų išsiskiriate erudicija, inteligentiškumu. Kuo tai paaiškintumėte?

- Mano mama, nors ir paprasta darbininkė, buvo kultūringa, apsišvietusi moteris. Daug perėmiau iš jos. Be to, ir pats stengiausi šviestis. Mokykloje bibliotekininkės stebėdavosi, kai vos paėmęs vieną knygą, jau kitą dieną grįždavau kitos. Manydavo, kad aš jų neperskaitau, prašydavo papasakoti turinį. Man daug kas buvo įdomu. Vėliau akiratį plėtė ir kelionės po pasaulį. Sovietmečiu, kai mūsų visuomenė gyveno uždarai, matydavau kitokio mentaliteto žmones, pats stengiausi juos priimti atvira širdimi.

- Esate ragavęs netgi žurnalisto duonos...

- Laikraščiams rašydavau apžvalgas iš pasaulio ar Europos čempionatų. Žurnalistai spėliodavo, kad už mane kažkas tuos straipsnius parašo. Amžinatilsį Saliamonas Vaintraubas (žinomas sporto žurnalistas – aut. past.), kuris matydavo kaip renku medžiagą, juos nuramindavo: „Benjaminas, pats viską rašo. Ir taip, kad jo nei taisyti, nei koreguoti nereikia. Iškart dedame į laikraštį“. Nežinau, ar galėjau pasukti į žurnalistiką, bet savo sritimi domėjausi, ją išmaniau, turėjau savo nuomonę ir mokėjau ją išreikšti. Dabartiniuose laikraščiuose trūksta gilesnės, analitinės medžiagos, dažniausiai apsiribojama vienadienėmis žiniomis. Žiniasklaidoje pasigendu ir poezijos. Anksčiau dažnas leidinys spausdindavo ir profesionalių poetų, ir mėgėjų eilėraščius. Tas eiles mielai paskaitydavau.

Futbolo realybė - niūri

- Kaip vertinate faktą, kad futbolo tradicijomis garsėjantis Kaunas jau ne pirmus metus neturi nė vienos komandos aukščiausioje lygoje?

- Dėl to man labai liūdna. Jei nežinočiau realios situacijos ir man pasakytų, kad Kaune nėra normalios futbolo komandos, manyčiau, kad juokauja ir klausčiau kito žmogaus. Kaunas visuomet buvo futbolo ir, sporto apskritai, sostinė. Kas pasikeitė dabar? Turtingų žmonių Kaune yra, o ir pinigų dabartinės A lygos lygio komandai didžiulių nereikia. Kodėl niekas neinvestuoja? Klausimas – ne man.
Pamenu, kai išvažiuodavau į sodybą kaime, vietiniai žmonės man pasakodavo, kad vykstant futbolo transliacijoms ištuštėja laukai ir daržai. Jie mesdavo visus žemės ūkio darbus, užguldavo televizijos ekranus. Dabar tradicijos visiškai pasikeitė. Deja, futbolas Lietuvoje neteko savo svorio ir populiarumo.

- Kaip vertinate Lietuvos rinktinės galimybes pirmą kartą prasibrauti į Europos čempionatą. Juk į artimiausias žemyno pirmenybes 2016-aisiais Prancūzijoje pirmą kartą bus išdalinta ne 16, o 24 kelialapiai?

- Vertinant teoriškai, galimybės padidėjo. Bet vertindamas dabartinę rinktinę nedrįsčiau taip pasakyti. Kalbant objektyviai, mūsų futbolininkai nėra tokio pat lygio, kaip tie, kurie žaidžia Europos čempionato finaliniuose etapuose. Galbūt mes nesame silpniausi atrankos turnyro dalyviai, tokie kaip Lichtenšteinas ar San Marinas. Tačiau mes – iškart po jų. Mūsiškių net negalėčiau pavadinti Europos vidutiniokais. Priežasčių yra daug. Kad ir tai, kad neturime reprezentacinio stadiono. Valstybė neturi stadiono, kuriame galėtų rengti valstybinės reikšmės renginius. Tai – sunkiai įsivaizduojama.

- Ar jums neskauda širdies matant į kokį sąvartyną dabar virto legendinis „Žalgirio“ stadionas?

- Man jau nebeskauda, nes neturiu vilties dėl tos arenos. Atėjus naujai valdžiai tikėjausi, kad gal bus poslinkių. Bet niekas net nekrusteli. Ir kuo toliau, tuo didesnių investicijų reikia. Viskas griūna ir pūva. Latviai turi valstybinį stadioną, estai – dar geresnį. Gal tai yra viena priežasčių, kodėl latviai buvo patekę į Europos čempionato finalinį etapą, estai kaunasi dėl 2-osios vietos. Mes arčiausiai čempionato buvome beveik prieš 20 metų, kai mano vadovaujama rinktinė suklupo paskutiniame atrankos mače ir tik dėl pašalinių momentų - teisėjo sprendimo įskaityti baudos smūgiu, nesulaukus švilpuko, pelnytą airių įvartį.

Nuoširdžiai norėčiau, kad mūsiškiams kada nors pasisektų. Tai taptų dideliu postūmiu futbolo populiarumui Lietuvoje. Deja, ypatingų prošvaisčių nematau.

- Ar sulaukęs garbingo jubiliejaus ir patyręs tokią turtingą profesinę karjerą dar turite neįgyvendintų svajonių?

- Būtent Europos ar pasaulio čempionato finalinis etapas – kažkada buvo viena didžiausių svajonių. Maniau, jei mane dar sykį pakviestų vadovauti rinktinei, mums būtinai pasisektų. Tačiau taip neįvyko. Gal nepasitikėjo manimi, gal kitos priežastys...

Bet svajonės visuomet gyvos. Tiesa, dabar jos – ne sporto srityje. Juk žmogus be svajonių negali gyventi. Bet net ir svajodamas aš laikausi vieno principo – jei nori daugiau nei turi, tai žinok – turi daugiau, nei esi vertas.

***

Karjeros faktai:

B.Zelkevičius futbolo kelią pradėjo gimtajame Kaune, o 1963 m. persikėlė į Vilniaus „Žalgirio" meistrų komandą. Metams buvo išvykęs į Ukrainą, vėliau grįžo į „Žalgirį". LFF atskirų laikotarpių žaidėjų rinkimuose pripažintas geriausiu 1971-1975 m. Lietuvos futbolininku.

1977 m. tapo „Žalgirio" treneriu ir jau pirmaisiais darbo metais komandą iš antrosios SSRS lygos išvedė į pirmąją, 1983 m. - į aukščiausiąją. Per sėkmingiausią sezoną 1987-aisiais B.Zelkevičiaus treniruojamas „Žalgiris" laimėjo SSRS pirmenybių bronzą, tapo pasaulio studentų universiados čempionu.

Po Nepriklausomybės atkūrimo B.Zelkevičius dvejus metus buvo Lietuvos rinktinės treneriu, liko prie „Žalgirio" komandos vairo (buvo užėmęs ir prezidento pareigas). Trumpai dirbo Austrijoje, 1995-1997 m. treniravo Lietuvos rinktinę.

Vėliau kelerius metus praleido Rusijos klubuose, grįžo į rinktinę.  Kelerius metus vadovavo Liepojos „Metalurgs" (Latvija) klubui. Paskutinę profesionalų komandą treniravo Vladivostoke 2009 m.

Lietuvos nacionalinei rinktinei iš viso vadovavo 58-iose rungtynėse - tai antras pagal dydį rodiklis tarp visų laikų komandos trenerių.

Dosjė:

Benjaminas Zelkevičius
Gimė 1944 m. vasario 6 d. Kaune
Pirmasis treneris - A.Klimkevičius

Žaidėjo karjera:
1961-1962 m. Kauno „Banga"
1963-1967, 1969-1973 m. Vilniaus „Žalgiris" (331 rungt., 50 įvarčių)
1968 m. Donecko „Šachtior" (Ukraina)
1973-1975 m. Vilniaus „Pažanga"

Trenerio karjera:
1973-1977 m.  Vilniaus „Šviesa"
1979 m. Lietuvos rinktinė
1977-1990 m. (su pertrauka) Vilniaus „Žalgiris"
1991-1992 m. Vienos ‚Austria Memphis"
1990-1991 m. Lietuvos rinktinė
1990-1996 m. (su pertrauka) Vilniaus „Žalgiris" 
1995-1997 m. Lietuvos rinktinė
1997 m. Naberežnyje Čelnų „KamAZ"
1998 m. Volgogrado „Rotor"
1999 m. Jaroslavlio „Šinnik"
2001-2003 m. Lietuvos rinktinė
2002-2003 m. Kaliningrado „Baltika"
2004-2007 m. Liepojos „Metalurgs"
2009 m. Vladivostoko „Luč-Energija"

Laimėjimai:
Geriausias Lietuvos futbolininkas (1971, 1972 m.)
Geriausias 1971-1975 m. laikotarpio Lietuvos futbolininkas
Lietuvos čempionas (1973, 1991 m.), taurės laimėtojas (1991, 1993, 1994 m.)
Pabaltijo čempionas (1990 m.)
Latvijos čempionas (2005 m.), taurės laimėtojas (2006 m.)
Pasaulio studentų žaidynių čempionas (1987 m.)
SSRS čempionato bronzos medalininkas (1987 m.)
Nusipelnęs Lietuvos sporto darbuotojas (1982 m.)
SSRS nusipelnęs treneris (1989 m.)

Šaltinis: lff.lt