Gamtos tyrimų instituto Mikologijos laboratorijos vadovė Jurga Motiejūnaitė tikino, kad valgomasis bobausis (Gyromitra esculenta) auga pavasarį, daugiausia – spygliuočių miškuose, smėlingame dirvožemyje.

„Nors jiems dar ankstoka, bet labiau saulės pašildytose vietose jau iš tiesų gali dygti. Nors ir vadinasi valgomaisiais, iš tiesų bobausiai – nuodingi. Jie turi nuodingos medžiagos giromitrino, kuri gali sukelti apsinuodijimą ir mirtį. Daugelyje šalių jų rinkti nerekomenduojama, kai kur griežtai perspėjama laikytis atsargumo. Ispanijoje, pavyzdžiui, juos draudžiama pardavinėti, o Suomijoje privalu padėti lentelę, informuojančią apie galimą apsinuodijimą“, – perspėjo mikologė.

Giromitrinas suyra virdamas, todėl prieš vartojimą bobausius reikia ne mažiau kaip du kartus po 10–15 minučių pavirti, o vandenį, kuriame virė, išpilti.

„Bobausių jokiu būdu negalima valgyti žalių ar tiesiog pakeptų ant keptuvės. Ir vis dėlto šių grybų aš nevalgyčiau visai, nes apsinuodijimo bobausiais tikimybė ir pasekmės labai priklauso nuo individualaus organizmo. Suvalgius tą patį kiekį taip pat paruoštų bobausių net iš to paties dubens, vieni gali likti visai sveiki, kiti lengviau ar stipriau apsinuodyti, o treti – ir mirti. Jei žmogus bobausius valgė visą gyvenimą, veikiausiai tai daryti gali ir toliau. Bet jei kažkas nori išbandyti pirmą kartą, iš pradžių reikia mažą gabalėlį tinkamai paruošto grybo paragauti ir pažiūrėti, ar nebus jokių blogų reakcijų. Tada jau spręsti – valgyti ar ne“, – patarė specialistė.

"Tikrai yra bobausių? Labai ankstyvas sezonas. Paprastai bobausiai miškuose pasirodo balandį. Dažniausiai eiga tokia – pirma sužydi žibutės, plautės, plukės, purienos, ir tik tuomet bobausiai pradeda dygti. Šiuo metu bent Vilniaus krašte matyti tik viena kita žibutė. O, atrodytų, jau turėtų gausiai žydėti", – stebėjosi Gamtos tyrimų centro mikologas Jonas Kasparavičius.

Specialistą nustebino ir tai, kad gamtoje tam tikri procesai vis dar sumišę.

"Pavyzdžiui, esant tokiems orams, varliagyviai jau turėtų būti aktyvūs. Tačiau tik dabar pastebėjau pirmas varles. Kodėl jos neskuba? Neaišku, gal kažką tokio jaučia?" – sakė J.Kasparavičius.

Mikologas tvirtino, kad žiemą daugelyje šalies miškų buvo galima rasti įvairių grybų.

"Na, bet sauja per visą mišką, dar ne grybavimas. O jei bobausiai pasirodė, tai tikrai ankstokai. Ši žiema labai intriguojanti. Ji rodo, kad mūsų supratimas apie pavasarį nėra itin tikslus", – teigė J.Kasparavičius.

Ne tik dzūkai, bet ir kauniečiai Kačerginės miškuose jau renka bobausius.

"Kada juos rinks klaipėdiečiai, sunku pasakyti. Nors pajūris garsėja švelniais orais. Gal ir pas jus pasirodys netrukus?" – svarstė J.Kasparavičius.

Bobausių – ir rudenį

Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos specialistas Jonas Kasparavičius patikino, kad vėlyvųjų, rudenį augančių bobausių rūšių iš tiesų yra.

"Egzistuoja vėlyvoji jų rūšis – rudeniniai bobausiai. Grybai metų laikų nesupainioja. Rudeniniai bobausiai pasirodo rugsėjį. Tačiau jų dygimas, kaip ir kitų grybų, siejasi su orais. Šiuo metu taip pat vis dar dygsta raudonkepurių, makavykų. Liaudies išmintis byloja: jei miške yra musmirių, bus ir baravykų", – kalbėjo mikologas.

Plungės, Vėžaičių, Endriejavo miškai vis dar gausiai lankomi klaipėdiečių. O štai sausesnėse vietose, smėlynuose, ėmė dygti ir žaliuokių.

Žaliuokes, nors jų yra visokių rūšių, nėra sudėtinga atskirti. Kol kas negirdėjau apie apsinuodijimus, bet nenustebčiau, jei ir šiemet  nutiktų nelaimių. Žaliosios musmirės auga iki šiol.

Uostamiesčio turgavietėse žaliuokių indelį su kaupu galima įsigyti už 1,5 euro.

Grybus liepia rauti

Kaip nesupainioti šių grybų su nuodingais ir mirtį nešančiais grybais?

"Žaliuokes, nors jų yra visokių rūšių, nėra sudėtinga atskirti. Kol kas negirdėjau apie apsinuodijimus, bet nenustebčiau, jei ir šiemet  nutiktų nelaimių. Žaliosios musmirės auga iki šiol", – pastebėjo specialistas.

Žalsvos, ryškiai gelsvos spalvos vidumi garsėjančių žaliuokių turbūt nebijotų rinkti nė vienas užkietėjęs grybautojas. Tačiau pasitaiko pilkšvos ar rusvos spalvos žaliuokių, kurias galima supainioti su nuodingais grybais.

"Pirmiausia žaliuokes reikia rauti. Išrovus matyti, ar grybas turi gumbą ir sijonėlį. Apsirikti įmanoma nupjovus jauną, vos išlindusį iš samanų grybą. Sijonėlis ir gumbas gali likti nepastebėti. Apvertus musmirę matyti, kad apatinė dalis ir kepurėlės lakšteliai yra balsvi. Žaliuokių spalva tikrai skiriasi, jos būna žalsvai balsvos. Žaliuokės neturi jokių gumbų ir sijonėlių", – pasakojo J.Kasparavičius.

Išpeikė dėl metalų

Gamtoje yra kelios rūšys žaliuokių. Beje, šių grybų Europoje nerekomenduojama rinkti.

"Taip, esu girdėjęs. Užsienyje fiksuota net mirtinų atvejų. Mokslininkams iš karto tapo įdomu, kurias valgė žmonės. Žaliuokių būna kelių rūšių, paėmus vieną ir kitą į ranką, atskirtum – skiriasi spalva, kepurėlė. Man dar lieka neaišku, kokia tiksliai rūšis galėjo sukelti negalavimų", – aiškino J.Kasparavičius.

Prieš keletą metų pasirodė informacija, kad kinų mokslininkai tyrė visoje Europoje dažnai renkamas žaliuokes ir aptiko, kad grybas gali turėti mirtinų toksinų. Tą kartą tirta žalsvos  spalvos žaliuokė, vadinama žalsvuoju baltiku. Bet paaiškėjo, kad toksinų gali turėti ir kitas jos giminaitis – raibasis baltikas.

"Toksinai gali sukelti rabdomiolizę. Rabdomiolizė yra sindromas, susijęs su raumenų susitraukimu ir inkstų veikla", – sakė mikologas.

Grybautojai perspėjami ir dėl gudukų, kitaip dar vadinamų kalpokais.

Nepatyrusiems grybautojams juos lengva supainioti su nuosėdžiais (Cortinarius šeimos grybais). Užsienio spauda skelbia, kad šie grybai gali kaupti sunkiuosius metalus.

Vokietijoje šie grybai draudžiami, pažymima, kad jie nevalgomi.

Diskusijos netyla ir dėl paalksnių, kurie liaudyje vadinami meškutėmis. Daug lietuvių teberenka šiuos grybus, tačiau Vakarų Europos šalyse jie pripažinti nuodingais.

Esą šie grybai kaupia daug kenksmingų žmogaus sveikatai medžiagų – švino, muskarino, stroncio.

Klausimų vis dar kyla ir dėl raukšlėtųjų gudukų, Dzūkijoje ir Vilniaus apskrityje dar vadinamų kalpokais.

"Nenuostabu, visi grybai kažkiek gali kaupti kenksmingų medžiagų, radiacijos, tačiau gal tai daugiau susiję su aplinka, kurioje jie yra randami. Kai kurie grybautojai, pavyzdžiui, gudukų nerenka. Bet žinau ir tokių, kurie visą gyvenimą rinko ir renka paalksnius. Ir nieko jiems nenutiko. Gal išliko tik tie, kurie prisitaikė? Jautresni jau išmirė. Juk mes, lietuviai, grybus renkame šimtmečiais, juos valgė tėvai ir protėviai", – juokavo J.Kasparavičius.

Gamtos tyrimų centro mikologai perspėja, jog šie grybai turi giromitrino, kuris sukelia virškinimo ir nervų sistemos sutrikimų. Tikinama, jog virinant šis toksinas suyra, bet grybai vis tiek išlieka šiek tiek toksiški.

"Viskas. Jau prasidėjo. Bobausių dar nemačiau, bet netrukus jau imsiu šukuoti mišką", – juokėsi Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos mokslinis darbuotojas Jonas Kasparavičius.

Specialistas pripažįsta, jog bobausių vertėtų ragauti tik kelis kartus gerai nuvirus.

"Dzūkijoje gausiai renkami bobausiai. Ir nieko, gyvi dzūkai. Kam lemta, tie jau išmirė. Svarbiausia tinkamai paruošti šiuos grybus. Prieskoniai čia nepadės. Juk dvi savaites tris kartus per dieną valgant žaliuokes ir sveikas gali susirgti. Tai ir bobausiai pavojingi gali būti tik netinkamai juos paruošus ir jei primirštamos kitos turimos ligos", – juokavo specialistas.

Kur ieškoti šių pavasarinių grybų, nepatars net žinovas. Šie grybai neturi sąryšio su miške augančiais medžiais ir jų šaknų sistema. Verta pasikliauti tik praktika. Jei grybautojas žino augavietę, ten ir kitais metais vertėtų jų ieškoti.

"Vienintelė sąlyga – saulėta ir šilta miško vieta. Miško šlaitai ar saulėtos įdubos labai tinkamos šiam grybui", – patikino J.Kasparavičius.

Gal todėl grybautojai pataria bobausių žvalgytis kirtavietėse ar smėlingose, atvirose vietose.

"Nemanau, jog čia balandžio 1-osios pokštas. Yra buvę atvejų, kai vienas didžiausių JAV dienraščių paskelbė sensaciją apie kelių dešimčių kilometrų ploto grybą. Niekas nepatikėjo. O buvo kalbama apie vieną kelmučių šeimos grybą. Nemanau, kad bobausiams per anksti, tikriausiai yra vietų, kur jų galima rasti", – pasakojo J.Kasparavičius.

Pasak jo, šiuo metu galima aptikti ir juodkočių ugniabudžų. O netrukus miške bus galima tikėtis išvysti ir briedžiukų.

1. Didikų virtuvės renesansas. Jei norėtumėte patys paragauti ar savo svečius nustebinti šiene keptu varškės sūriu, alaus sriuba, šerno karka ar baumkucheno ledais - būtina apsilankyti tik šiemet Zyplių dvare (Šakių raj.) duris atvėrusiame restorane „Kuchmistrai“. Čia stengiamasi atgaivinti ir puoselėti didžiųjų kunigaikščių virtuvę.

2. Apelsinų sriuba. Seiles priverčia išsiskirti nauja Raudondvario muziejaus pažintinė-edukacinė programa. Jos metu lankytojams ne tik aprodomos pilies menės, pasakojama apie dvariškių gyvenimą, bet ir „grafo kuchmistras“ pavaišina kadaise grafų Tiškevičių pamėgta apelsinų sriuba.

3. Paragauk Saulės! Koks yra Šiaulių miesto skonis? Atsakymą į šį klausimą skonio receptoriams gali pateikti Šiaulių žemės gastronominė kelionė – „Saulės skonis“. Maitinimo paslaugas teikiančios kavinės, atsiliepdamos į Šiaulių turizmo informacijos centro iniciatyvą, sukūrė „Saulės skonį“ – patiekalą ir gėrimą tuo pačiu pavadinimu. Taip pat Šiauliuose – ponios Antaninos ekskursija „Šiauliai: retro skoniai ir pasakojimai“, nukelianti į tarpukario Šiaulius, kai kvepėjo smetonišku pyragu ir kitais gardėsiais; indėniško šokolado dirbtuvės Šokolado muziejuje; sveikuoliškų patiekalų degustacija ir edukacinė programa „Ir maistas, ir vaistas: ekologiški šalto spaudimo aliejai ir daiginti grūdai“ vienoje seniausių šalyje „Valerijono“ vaistinėje.

4. Gurmanų stotelės sostinėje. Virto karpio, Bonos Sforcos lakštiniai, kiškienos ar kitų patiekalų, kuriais gardžiavosi Radvilos? Tuomet – į restoraną „Ertlio namas“, kur atgaivinta istorinė lietuviška virtuvė, vyksta midaus degustacijos. Troškintų patarškų, šamo ar juodosios arbatos ledų? Tuomet – į „Mykolo 4“, čia tęsiamos prieškario Vilniaus gastronomijos tradicijos. Pasiilgote kokybiškos gruzinų virtuvės? Ji – „Georgian House“. Deserto po sakurų žiedais? – jūsų laukia „Sugarmour“. Tikras iššūkis išragauti visus Vilniaus skonius ir poskonius.

5. Kurorte – kulinarinis žemėlapis. Patiekalai, dėl kurių verta važiuoti į Birštoną: elniena ant kedro šakelių, Nemune sužvejotas starkis, aštuonkojo karpačio... Rengiamame Birštono kulinariniame žemėlapyje bus ne tik aprašyti kovo mėnesį išrinkti įsimintiniausi kurorto patiekalai, bet ir vietos, kuriose galima jų paskanauti.

6. Skonių šventės. Pavasarį – tradicinė žvejų šventė Žiobrinės. Žiobriai ant laužo bus kepami Nidos uoste (balandžio 28–30 d.), Jurbarke (gegužės 6 d.). Kriūkuose (Šakių raj.) gegužės 20 d. net 16 kartą bus renkama Žiobrių karalienė!

7. Grybavimo sezono atidarymas. O štai Senuosiuose Valkininkuose – pirmųjų pavasario grybų Bobausių šventė (balandžio 29 d.). Jos metu labiausiai laukiamos šeimos – vaikams žadamos sūpuoklės, šaškės su padangomis, „kryžiukų ir nuliukų“ žaidimas, šokinėjimas guma. Vyks ir amatininkų mugė, čia pat gaminamų patiekalų degustavimas.

8. Į gamtą – ne tik šašlykų. Šį sekmadienį, balandžio 30 d., Neries regioniniame parke vyksiančioje Plukių žydėjimo šventėje – taip pat intriguojantis kulinarinis momentas. Žoliautoja, kuri šventės lankytojus vedžios po ąžuolyną, papasakos, ką dar be šašlykų galima valgyti gamtoje: kurie žolynai valgomi vietoje špinatų, kurie – vietoje šparagų; kas valgomo yra po žeme ir iš ko pasigaminti miltų, ką galima dėti į salotas ir kuo pagardinti mėsos patiekalus.

9. Į iškylą. Gegužės 7 d. visi kviečiami į iškylą Trakų Vokės dvaro sodyboje. Pievoje ant pledų – ne tik vaišės, lauko žaidimai, bet ir ekskursijos po dvarą. Taip siekiama atgaivinti kadaise grafams Tiškevičiams priklausiusią dvarvietę, paversti ją traukos centru.

10. Maisto turgus. Šefų iš geriausių restoranų ar kavinių patiekalai, gaminami po atviru dangumi, didžėjų kolekcijos ir pramogos. Tokios koncepcijos renginys šiltuoju sezonu tapo neįtikėtinai populiarus ne tik sostinėje, bet ir Kaune. Todėl gegužės 4 d. – „Open Kitchen“ sezono atidarymas Vilniuje, Tymo turguje, gegužės 5 d. – Kaune, Nemuno saloje.

Sezonas startavo

Specialistai pataria šiek tiek pakentėti ir sulaukti netrukus pasirodysiančių briedžiukų, kurie visiškai nepavojingi grybautojams.

Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos vadovė Jurga Motiejūnaitė, paklausta ar turi žinių apie šių metų bobausių radvietes, atsakė pajuokaudama.

"Klausiate, kiek jau numirė? Jei rimtai, tai tokios žinios mūsų nepasiekia. Tačiau bobausiams jau pats laikas. Nors patariame susilaikyti ir pakentėti – net verdant šiuose grybuose dar lieka nuodingų medžiagų. Šiuo metu miškuose jau galima rasti ir kitų grybų, tiesa, nevalgomų. Pavyzdžiui, akis galima paganyti į raudonus grybus, vadinamus plačiataurėmis", – aiškino J.Motiejūnaitė.

Veisia trumus

O štai mokslininkai nutyli, kad Lietuvoje jau kelerius metus auginami trumai.

Kur jie auga ir ar sėkmingai, neatskleidžiama, aiškinant, neva tai komercinė paslaptis.

Paaiškėjo, kad Lietuvos ir Latvijos mokslininkai 2013 m. už ES lėšas įgyvendino projektą, kurio tikslas – Lietuvoje įveisti itin brangius ir Vakarų Europoje ypač vertinamus trumus.

Išgirdę klausimą, kur ieškoti Lietuvoje trumų, šio projekto dalyviai dėstė stebėtinus dalykus.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto agrarinių mokslų daktaras Kęstutis Armolaitis aiškino, kad projekto dalyviai turėjo pirma išsiaiškinti, ar auga šie reti grybai Lietuvoje, o tada užveisti.

"Mes jų neradome. Tačiau pirmųjų grybų bus galima sulaukti tik po 6 metų. Kol dar neradome, tylime. Praėjus tam tikram laikui, ieškosime jų su šuniuku. Su paršeliais nebegalima, uždrausta. Paršeliai pasiunta, nes trumų kvapas jiems asocijuojasi su meile", – aiškino K.Armolaitis.

Kas po 6 metų

Mokslininkai į Lietuvą atsigabeno nemenkas aukso vertės trumų atsargas.

Aiškinama, esą eksperimentas pavyko – Burgundijos trumų įveisimas buvo sėkmingas.

"Pirmosios trumų plantacijos Lietuvoje įveistos keliose vietose. Vienas kelių arų sklypas įveistas prie Miškų instituto Kauno rajone, kitas –  Maišiagaloje esančiame privačiame 20–30 arų sklype. Dar viena augavietė yra Kėdainių urėdijoje, dar vienas sklypas – prie Kelmės, o prie Vilniaus trumai užveisti privačiame miške. Tai buvo toks labiau populistinis projektas, bet ypatingai šiuo projektu niekas ir nesusidomėjo", – vardijo K.Armolatis.

Viliamasi, kad kitais metais trumų galima bus ieškoti užveistuose sklypuose.

"Yra tokių žinių, kad trumų randa ir lenkai. Pas mus tokio derliaus nebus, kad biznis išaugtų. Tai labiau pramogai galima būti panaudoti. Pavyzdžiui, atvažiuoja žmogus su šuniuku, nusiperka bilietą ir ieško po mišką trumų", – svarstė K.Armolaitis.

Laukiniai trumai – nevalgomi

Mikologai aiškina, kad Lietuvoje auga įvairiausių požeminių grybų.

"Tik visi jie yra laukiniai ir nevalgomi. O juos ir randa pelės ir pelėnai, tik ne žmonės, na, gal dar šernai. Patys brangiausi trumai pas mus neauga, jiems čia per šalta. O tie, kurie randami Gotlando saloje, auga ir pas mus", – aiškino Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos vadovė J.Motiejūnaitė.

Specialistė priminė, kad Lietuvoje augantys požeminiai grybai turi savo pavadinimus.

"Laumriešučiai yra labai panašūs į trumus. Lietuviai radę kapsto ir galvoja, kad surado trumą. Tai nedažni, retoki grybai. Dažniau surandamos ankštenės, tik jos iš pradžių auga po žeme, o vėliau išlenda į paviršių", – pasakojo J.Motiejūnaitė.

Ar matėte, ar girdėjote – penktadienį jau kalendorinio pavasario vidurys. Apie tai gal net negalvojote, nes, mūsų visų įsitikinimu, tikrojo pavasario mes dar nematėme ar regėjome tik akies krašteliu. Tačiau, kol mes pavasario laukėme, jis sau tyliai atėjo, gyveno ir dirbo savo darbus. O dabar yra nukeliavęs taip toli...

Gamtoje jo darbai lenkia vienas kitą, nors jokio lenktyniavimo čia nebūna, viskas sudėliota labai protingai. Mums pavasaris – žaliavimas, žydėjimas ir, žinoma, giedantys paukščiai. Gamtai jis toks pat, tačiau žiedai ir giesmės yra jau aukščiausia pavasario išraiška. Į ją eita ilgai, kantriai ir atsargiai.

Dabar kalbame ne tik apie ruošimąsi – antai, ar matėte, žibuoklių žiedlapiai jau byra. Dar suskubo žieduose apsilankyti kamanės ir bitės, o dabar žibuoklės pradės auginti naujus lapelius. Iš pradžių jie būna labai švelniai žali, tačiau greitai didės, žaluma taps sodriai tamsi. Šie lapai žaliuos iki kito pavasario, išbus per žiemą.

Čia pat pakilę rūteniai – labai jau gražus šis pavasario augalėlis, tik gležnas, jautrus. Jei iškrinta kruša ar sniegelis, nulyja vangus lietus, rūtenių žydintys kerai išvirsta, sugula ant žemės. Kur kas atsparesni geltoni šalpusniai. Pabaliais jau geltonuoja purienų kupstai, lapuotynuose atsivėrė plukės.

Dzūkai renka pirmuosius bobausius. Šie pavasario grybai vienų renkami, valgomi ir vertinami, kitų vadinami nuodingais. Iš tikrųjų bobausius ruošti reikia mokėti – tinkamai porą kartų išvirti, kad būtų pašalintas pavojingasis giromitrinas.

Apie paukščių grįžimą iš dausų plaukia vis naujos žinios. Lietuvoje vis gausiau paukščių stebėtojų, tačiau ypatinga jų registravimo vieta yra Ventės rago ornitologinė stotis. Žinome – jeigu joje sužieduotas pirmas šiemet sugrįžusios rūšies paukštis, jų žvalgytis jau galime visur.

Štai ką tik žieduotojų tinkluose rasta grąžiagalvė – labai įdomi geninių paukščių rūšis. Grąžiagalvė praskrido iš Afrikos, gali būti, kad šiek tiek paskubėjo sugrįžti. Buvę metų, kai tokiu laiku jau sušmėžuodavo pirmosios šelmeninės kregždutės. Šiemet orai atvėso, paukščiai, kurių lesalas – vabzdžiai, dar gali neskubėti.

Nors dažnai manome orus esant vėsius, tačiau tik pažiūrėkite, kaip energingai skraido kamanės. Jos dūzgia geltonuose blindžių žiedynuose, renka nektarą, kupstuose ieško vietų savo namams. Taigi pavasaris iš lėto, bet atkakliai juda į priekį. Nepamirškime keliauti kartu su juo koja kojon.

Neįtikėtinai anksti šiemet pasirodė pirmieji grybai. Paprastai balandžio pabaigoje ar gegužę renkami bobausiai, šiemet iš samanų patalo galveles iškėlė kovo paskutinėmis dienomis.

Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos biologė Jurgita Zarenkaitė prisipažino šių grybų prisirinkusi kovo pabaigoje Smiltynės ir Juodkrantės miškuose.

Tačiau specialistai perspėja, kad bobausiai yra nuodingi grybai, o juos valgyti galima tik žinant, kaip apdoroti. Apsinuodijimą gali sukelti grybuose esanti medžiaga – giromitrinas.

Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos vedėja Jurga Motiejūnaitė tikino, kad sveikatos problemų turintys žmonės neturėtų viltis, kad net ir kelis kartus nuvirti grybai jiems nepakenks.

"Jei yra šalinimo organų sutrikimų ar sergama kepenų ligomis, geriau būtų vengti tokio maisto, kad ir kaip jo norėtųsi. Anksčiau žmonės žinojo, kaip ruošti grybus, dabar tokių žinių trūksta. Kiti mano, kad džiovinti grybai nepakenks. Tačiau aš abejoju tuo. Toksikologai kiekvieną pavasarį "džiaugiasi" apsinuodijusiųjų gausa", – juokavo mikologė.

J.Motiejūnaitė patarė rinkti ne bobausius, o briedžiukus. Jų galima rasti net miesto parkuose.

"Šie grybai nėra nuodingi. Niekas juk dorai netyrė, kiek laiko organizme kaupiasi toksinai ir per kurį laiką jie gali pakenkti kepenims", – tikino specialistė.

Anksčiau lietuviai puldavo rinkti bobausių vien tik dėl maitinimosi specifikos. Žiemą tekdavo prasimaitinti iš praėjusių metų atsargų, o pirmieji grybai būdavo pirmas šviežias maistas.

"Bobausių yra kelių rūšių, o keletas jų yra itin retos ir saugomos. Briedžiukų taip pat yra keletas rūšių, kurios saugomos. Ir pačių briedžiukų sunkiau rasti, jie, beje, labiau mėgsta lapuočių miškus", – pastebėjo laboratorijos vedėja.

Bobausių dažniau randama spygliuočių miškuose.

"Bobausiai labiau garbanoti, o briedžiukų kepurėlė yra labiau kūgio formos, jo paviršius primena korį", – tikino moteris.

Šie abiejų rūšių grybai yra pavasariniai, jų vasaros viduryje grybautojai miškuose neranda.

Specialistė pastebėjo, kad giromitrino kiekis grybuose nedidėja, juos ilgiau laikant surinktus.

Dažniausiai pirmuosius grybus vietiniai stengiasi parduoti turguje ar pamiškėje prie intensyvaus judėjimo kelių.

"Jei bus lietingi orai, pirmųjų vasarinių grybų galima sulaukti ir birželio pabaigoje, liepą. Yra grybų, kurie dygsta nuo vasaros iki ankstyvo rudens, yra ir tokių, kurie pasirodo tik rudenį ar net žiemą, per atlydžius. Vis grybai turi savo fenologijas, kaip ir augalai. Žibučių juk nelaukiame rudenį", – teigė mikologė.

Jau senovėje grybai buvo žinomi dėl savo maistinių ir kulinarinių savybių, taip pat jie buvo naudojami kaip vaistai.

Medienos fosilijose rastiems grybams yra apie 300 milijonų metų ir beveik neabejojama, kad priešistorinis žmogus gamtoje surinktus grybus naudojo kaip maistą. Taip pat svarbų grybų vaidmenį istorijoje liudija faktas apie dykumos triufelius, Terfezia arenaria, Biblijoje aprašytus kaip „Duona iš dangaus“.

Šiandien, kaip teigia Indrė Stoškuvienė iš Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI), grybai laikomi naudą sveikatai teikiančiu maistu dėl savyje turimų maistinių medžiagų: baltymų, riebalų, angliavandenių, fosforo, geležies, vitaminų.

Grybas – tai makrofagas su skiriamuoju vaisiakūniu

Kai kuriose senovės bendruomenėse stebuklingas grybo būdas augti be sėklų, be lapų, be pumpurų, staigus vaisiaus pasirodymas po lietaus, taip pat jo greitas išnykimas kėlė daugybę iliuzijų bei mitų.

Grybai nepriskiriami nei augalams, nei gyvūnams. Jiems priskirta atskira grybų karalystė. Žodis „grybas“ (ang. mushroom) įvairiose šalyse gali turėti skirtingas reikšmes. Plačiąja prasme grybas – tai makrofagas su skiriamuoju vaisiakūniu, kuris gali būti arba po žeme, arba virš žemės ir pakankamai didelis, kad būtų matomas plika akimi ir renkamas rankomis. Be to, kai kurie grybai gali būti taurelių formų, kiti – apvalūs kaip golfo kamuoliukai, primenantys koralus, o kai kurie net labai panašūs į žmogaus ausis.

Tūkstančiai grybų yra tiriami ir renkami valgyti, tačiau reikia nepamiršti, kad kai kurie grybai valgant yra pavojingi, kiti net nuodingi. Pastariesiems priskiriamas pavasarinis gurmanų mėgstamas grybas – valgomasis bobausis (lot. Gyromitra esculenta, angl. False morel, Beefsteak mushroom, vok. Frühjahrslorchel).

Valgomasis bobausis

Bobausio kepurėlė yra beformė, vingiuotai raukšlėta, išauga iki 10 cm aukščio ir iki 15 cm pločio. Jaunesnių bobausių kepurėlė būna ruda, senesnių – juodai ruda. Kotas 3–8 cm ilgio, 2–3 cm storio, baltas, gelsvas arba pilko atspalvio, jaunų grybų pilnaviduris, senesnių tuščiaviduris, apatinė jo dalis suaugusi su žemėmis. Trama trapi, malonaus kvapo ir skonio.

Valgomasis bobausis mėgsta augti kerpiniuose pušynuose, kirtavietėse, miškų aikštelėse, gaisravietėse. Sausomis oro sąlygomis jis gali pajuoduoti ir išdžiūti taip miško paklotėje išsilaikydamas įlgą laiką. Šie grybai nuodingi, nes turi giromitrino, kuris sukelia virškinimo ir nervų sistemos sutrikimus.

Bobausiai, augantys trąšioje, puveningoje dirvoje ir lietingu oru, yra nuodingesni negu augantys smėlėtose dirvose ir sausu oru. Skirtingų formų bobausiai irgi yra nevienodai nuodingi.

Bobausis – nuodingas grybas

Viename šviežių bobausių kilograme randama 1,2–1,6 g giromitrino, o džiovintų – nuo 15 mg iki 6,4 g giromitrino. Giromitrinas neegzistuoja grynas, o atsiranda hidrolizės būdu jau išrovus grybą.

Nuodas tirpus vandenyje, atsparus karščiui, tačiau verdant bobausius ilgiau nei 10 minučių iš grybų pašalinama apie 99,5 proc. hidrazinų (panašiai veikia ir džiovinimas). Nuodas labai lakus, jis ir lemia malonų ir stiprų bobausių kvapą. Nuodas ypatingas tuo, kad klinikinių reiškinių nesukelianti dozė ir labai sunkų apsinuodijimą sukelianti dozė skiriasi nežymiai. Priklausomai nuo organizmo jautrumo nuodui, gali susirgti tik dalis valgiusiųjų šiuos grybus.

I. Stoškuvienė pastebi, kad mirtina giromitrino dozė: vaikams – 10-30 mg/kg, suaugusiems – 20-50 mg/kg. Toks toksino kiekis randamas 5 g džiovintų bobausių (po 14 dienų džiovinimo) arba 100 g 10 min. virtos grybienos. Viename šviežiame bobausyje esantis giromitrino kiekis už maksimalų toleruojamą paros kiekį didesnis apie 1500-3000 kartų.

Apsinuodijimo simptomai

Apsinuodijus dažniausiai pykina, jaučiamas silpnumas, galvos skausmas, kartais vemiama, viduriuojama, prasideda pilvo skausmai, sunkiais atvejais galima gelta, traukuliai, koma ir kepenų nepakankamumas. Pirmieji simptomai atsiranda praėjus 2–12 val. po apsinuodijimo (besimptomis laikotarpis – iki 50 val.).

Dėl šios priežasties kai kurios tautos – vokiečiai, čekai, lenkai ir kai kurie kiti juos laiko nuodingais ir nerenka, o skandinavai, italai, kanadiečiai, estai, baltarusiai, priešingai, valgo ir džiaugiasi jų geru skoniu.

Valgyti – tik tinkamai apruošus

Bobausiai išvaizda yra panašūs į kitą skanų grybą – valgomąjį briedžiuką (lot. Morchella esculenta), todėl renkant pastaruosius labai svarbu nesupainioti su bobausiais. Bobausius galima valgyti, tačiau reikia tinkamai apruošti.

Valgant pirmą kartą, rekomenduojama suvartoti tik labai nedidelį kiekį, pvz., pusę kepurėlės, tam, kad būtų galima pasitikrinti savo jautrumą šiems grybams. Nors toks jautrumas būdingas tik labai nedidelei daliai žmonių, tačiau jei šių grybų paragauja jautrus žmogus, jam greičiausiai prireiks medicininės pagalbos.

Siekiant išvengti neigiamo bobausių poveikio, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) specialistai pataria rinkti tik gerai pažįstamus grybus, o juos surinkus – apdoroti tą pačią dieną ir jokiu būdu nevalgyti ir neragauti žalių (nevirtų) bobausių. Grįžus iš miško ir sutvarkius grybus, būtina nusiplauti rankas.

Apverdant 1 kg bobausių ekspertai rekomenduoja naudoti mažiausiai 3 litrus vandens, o prieš vartojimą ne mažiau kaip tris kartus po 15 minučių pavirti šiuos grybus vis keičiant vandenį. Nuovirą būtina nupilti, jo negalima naudoti sriuboms, padažams ruošti ir panašiai. Pačio virimo metu būtina vėdinti patalpą, nes nuodai labai lakūs ir galima apsinuodyti įkvėpus garų.

Džiovinant bobausius, juose esantis giromitrinas suyra ir išgaruoja, tad po 2 mėnesių džiovintus grybus galima vartoti maistui.

Renkant valgomuosius briedžiukus svarbu nesupainioti jų su bobausiais. Įtarus apsinuodijimą kuo skubiau kreiptis į gydymo įstaigą.