Augalija suteikia jėgų

Joniškio rajone gimusi Giedrė gyvenimo buvo atviliota net iki Kauno rajono, kur studijavo ir nuomojosi būstą. Kai aplinkybėms susiklosčius teko jį palikti, ėmė žvalgytis gyvenamojo namo su žemės sklypu. Pagrindiniai kriterijai – kad būtų arčiau miesto su tinkamu išsyk gyventi nameliu ir ne visiškame vienkiemyje.

Tinkamą variantą Jonavos rajone rado per pusmetį. „Namas buvo tvarkingas – galėjau iš karto kraustytis. Žemės taip pat priklausė nemažai – 32 arai. Norėjau ir dar daugiau, nes jau tada turėjau planų įkurti didelį parką“, – prisimena pašnekovė.

Vaikystę praleidusi vienkiemyje prie miško, Giedrė nebeįsivaizdavo gyvenimo mieste. „Užaugau gamtoje ir man jos reikėjo. Mieste jaučiau tarsi kokį slogutį: buvo per daug asfalto, per daug žmonių, per daug sutirštintų spalvų ir per mažai erdvės kvėpuoti, judėti, mąstyti, gilintis į save“, – vardija gyvenimo mieste minusus G.Adomaitytė.

Augalų, medžių buvimas šalia Giedrei suteikia jėgų, pripildo meilės ir įkvėpimo. Vis dėlto žmonių neatstoja. „Man reikia laiko įsigilinti į save. Todėl noriu ir žmonių, ir gerai jaučiuosi gyvendama viena. Kadangi mano namas priešpaskutinis gyvenvietėje – galima sakyti, kad gyvenu tarp žmonių, bet ir toliau nuo jų“, – pasakoja Giedrė.

Savo asmenybės pažinimui ji nori turėti pakankamai erdvės ir ta erdve tapo Palaimos sodas. Šiais metais, atvėrusi sodą ir lankytojams, mini ir dešimties metų sukaktį. „Tiek laiko jį kūriau. Ne visi kampai yra išbaigti, bet visada galima prie jų sugrįžti, pataisyti. Sodas man yra tarsi gyvas organizmas, visuomet atviras kaitai ir kūrybai. Tai mano gyvenimo būdas“, – paaiškina Palaimos sodo kūrėja.

Rašo sodo dienoraštį

Baigusi mokyklą Giedrė Žemės ūkio universiteto Agronomijos fakultete mokėsi namų ūkio technologijų specialybės su pedagogikos specializacija. Vėliau gavo edukologijos magistro diplomą. Kurį laiką darbavosi neformalaus ugdymo srityje.

Stilistika: savo sodą želdinių dizainerė vadina natūralistiniu, nes jis mėgina atkartoti pačią gamtą / K. Seza ir G. Adomaitytės asmeninio archyvo nuotr.

Buvusi pedagogė prisipažįsta vienu momentu supratusi, kad viską toje srityje jau pasiekė. Išsisėmė. Gal net ir perdegė. Tuomet ėmė ieškoti kitų kelių save realizuoti. Vidiniai ieškojimai ir atradimai kuždėjo mintį, kad nori kurti sodą. Gražų sau ir kitiems. Pasidavusi nuojautai, įstojo į Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją (KMAIK), kur baigė želdynų dizaino studijas. Nuo to laiko praėjo dešimt metų. „Lygiai tiek metų kūriau savo svajonių sodą Jonavos rajone. Žemė čia gera. Aplinkui daug jaunų ūkininkų, vystančių uogų, vaisių, daržovių verslus“, – sako Giedrė, nelabai linkusi į bendrystes. – Kai tik atsikrausčiau, nelabai į žmones ėjau. Tvarkiausi pati. Vėliau – kiek jų reikėjo, tiek ir atsirado.“

Nuo pat įkurtuvių Giedrė ėmė rašyti internetinį sodo dienoraštį. Pavadino jį stilingigėlynai.lt. Dėjo nuotraukas, kaip Palaimos sodas atrodė iš pradžių. „Dabar jis jau suaugęs! – su džiaugsmu šūkteli ji. – Pradėjau labai pamažu. Kai iš pedagogės tapau želdynų dizainere, dirbau firmoje. Kartu pradėjau kapstytis ir savo žemėse. Atsirado stimulas rašyti apie tai, ką darau. Smagu dalytis!“

Dirbdama kitiems, moteris po truputį judėjo savo tikslo link. Jos svajonė susidėjo iš trijų dalių: turėti savo sodą, planuoti laiką ir būti sau viršininke.

Labiausiai visi stebisi, kad viską sukūriau, pasodinau ir prižiūriu viena. Ką patariu žmonėms? Jei turite idėją – neabejokite: drąsiai imkite ir darykite!

Pradėjusi nuo darbo su kastuvu, dabar G.Adomaitytė jau projektuoja želdynus, veda mokymus. Kaip pati juokauja, sparčiai kyla karjeros laiptais – nuo fizinio darbo jau perėjo prie intelektualaus. „Jei reikia, pakonsultuoju žmones arba suprojektuoju jų sklype ką nors, žodžiu, esu sodo įrengimo dvasinė ir idėjinė vadovė“, – bando rasti savo veiklos apibūdinimą. Jei žmonėms reikia nedidelių gėlynų – susidoroja pati, jei didesnių – kviečiasi į pagalbą talkininkus.

Įkvepia sekėjus

Šiemet jau trečią vasarą Giedrė savo Palaimos sode rengia atvirų durų dienas. Kokių nuomonių ir atsiliepimų išgirdo? „Labiausiai visi stebisi, kad viską sukūriau, pasodinau ir prižiūriu viena. Ką patariu žmonėms? Jei turite idėją – neabejokite: drąsiai imkite ir darykite!“

Apželdintoja juokiasi, kad didžiausiu įkvėpimu žmonėms tampa faktas, kad, jei pavyko jai, vadinasi, turi pavykti ir jiems. Galbūt ne po metų. Ne viskas iš karto.

Giedrei sodo tobulinimo idėjos dažnai kinta dirbant. „Kartais viskas apsiverčia 180 laipsnių, bet nebūtinai išeina blogiau“, – skuba pridurti ji.

Kokia želdynų dizainerės vasaros diena? „Pagal asmenybės tipą esu vyturys ir labai priklausoma nuo saulės. Pabundu kokią penktą, vos saulei patekėjus, ir išsyk einu dirbti. Paprastai rytais galva geriau veikia, tai pasidarau visus kompiuterinius darbus. Vėliau, jei turiu užsakymų, važiuoju į sklypus pas klientus. Laiką planuoju taip, kad nenuskriausčiau nei savęs, nei kitų. Kadangi savoje sodyboje darbų turiu daug – tai pirma darau tai, kas šiuo metu svarbiausia“, – atskleidžia dienos rutiną Palaimos sodo savininkė ir priduria, kad dabar labiau užsiima ne naujų erdvių kūrimu, bet kūrybiška sodo priežiūra.

Žavisi paukščiais

Paklausta, ar savo gėlynais kvepiančiose valdose turi kokių nors augintinių, Giedrė pamini katiną. Jis čia gyvena nuo pat Palaimos sodo įkūrimo pradžios. Šįmet įsigijo dar tris vištas ir gaidį. „Kaip diena – taip trys kiaušiniai! – džiaugiasi ji. – Ko joms nedėti, jei laimingos vištos.“

Įsigijusi vištyčių, šeimininkė nusprendė jas prisijaukinti. Kai atidaro aptvarą, dedeklės sekioja paskui Giedrę ir leidžiasi laisvai paimamos ant rankų. „Malonus jausmas, kai paimi paukštį ant rankų ir jis nebėga – jaučiasi saugus“, – dalijasi mažais kaimo gyvenimo džiaugsmais G.Adomaitytė.

Pasak jos, iš visų gyvūnų didžiausią ryšį jaučia būtent su paukščiais. Vaikystėje jos tėvelių namuose būta vištų, ančių, žąsų, kalakutų.

„Mane domina ne tik naminiai paukščiai. Sodyboje turiu įrengusi laukinių paukščių girdyklų, tad į svečius atskrenda labai daug giesmininkų. Mėgstu juos stebėti, tyrinėti. Dalį jau atskiriu iš giesmių“, – džiaugiasi pasiekimais sodininkė.

Giedrė lankė Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) organizuotus kursus – norėjo pažinti Lietuvos miškų giesmininkus ne tik pagal išvaizdą, bet ir pagal giesmę. „Ėjau, klausiausi, fotografavau, ieškojau kompiuteryje, knygose. Žodžiu, buvau užvesta ant kelio, o paskui jau domėjausi pati. Kur tik eidavau – vis ausys skenuodavo paukščių treles ir bandydavo jas atskirti“, – pasakoja apie savarankiškas studijas.

Šiandien Giedrė sako laukianti gervių klykavimo, kuris skamba pamiškėje, maždaug už dviejų kilometrų nuo jos namų. Į Palaimos sodą atskrenda dagilių, dūminių ir paprastųjų raudonuodegių, dar kielė su medšarke, strazdų – juodųjų ir smilginių, čivylis, perintis kadagiuose.

Tvarka chaose

Palaimos sode esančiame rožyne randame ir mažosios architektūros statinių – arkų, suoliukų, jau minėtų paukščių girdyklėlių, atspindinčių romantiško stiliaus idėją.

Ar Giedrė save vadina romantike? „Mano braižui sode labiau tiktų kitas apibūdinimas. Vadinu jį natūralistiniu. Kodėl? Mano sodas atkartoja pačią gamtą. Iš pirmo žvilgsnio čia nėra jokios sistemos – rodos, viskas chaotiška, bet geriau pažiūrėjus ir tame chaose yra tvarka“, – aiškina profesionali želdinių dizainerė.

Anot jos, Palaimos sodas – tai ne stilistika, o būsena, pasiekta kuriant. Nors čia pasodinti augalai nėra laukiniai – visi suvežti iš Lietuvos medelynų – jų čia labai daug ir jie nesutvarkyti preciziškai.

„Mieliausias vaizdas ir pojūčiai sode būna anksti ryte ir vakare, kai augalų aromatas nusileidžia arčiau žemės ir išryškėja šešėliai. Tuomet visas sodas drauge su mano širdimi prisipildo saulės blyksnių gaivos“, – poetiškai prabyla Palaimos sodo kūrėja.

Patogu: šalia suolelio – laukinių paukščių girdyklėlė. Šioje vietoje Giedrė mėgsta stebėti savo sodo svečius – mažuosius giesmininkus /K. Seza ir G. Adomaitytės asmeninio archyvo nuotr. 

Sodas – ir maitintojas

Palaimos sodas kvepia ne tik rožynais, bet ir prieskoniniais augalais – levandomis, raudonėliais, čiobreliais, katžolėmis, šalavijais, monardomis, mėtomis.

Ką skanaus su vietiniais pagardais Giedrė gamina? Pasirodo, triūsti virtuvėje ji nemėgsta. „Kiek čia vienam žmogui tereikia? Vasarą man labiausiai patinka pakeliui kažką nusiskinti ir sugraužti. Šiuo metu maitinuosi abrikosais, šilauogėmis, pomidorais, agurkais, obuoliais. Būna – einu pro šalį, prisiskinu, pavalgau ir toliau dirbu“, – juokiasi prie puodų laiko negaištanti pašnekovė.

Vis dėlto kartais ji ima samtį į rankas ir verda naminių abrikosų džemą ar rudeniop sunokstančių cidonijų uogienę. Vienų dėl išorinio panašumo ir skonio vadinamos svarainiais, kiti sako, kad jos primena sulaukėjusių obelų vaisius.

Giedrei patinka eksperimentiniai augalai, taip pat… saldumynai. Tad kartais ima ir pasisaldina gyvenimą – išsikepa kokį pyragą su sodo vaisiais ar uogomis.

Iš prieskoninių žolelių G.Adomaitytė verda arbatas ir dėkoja Dievui, kad jaučiasi sveika. Dar prisipažįsta, kad domisi laukiniais valgomais ir vaistiniais augalais, kuriais gydosi, jei koks menkutis negalavimas užklumpa. Ypač vertina medetkas, žiemai visuomet prisidžiovina čiobrelių, ramunėlių žiedų ir mėtų lapų.

Pažinimo džiaugsmas

Paklausta, ar prie geros sveikatos prisideda ir gyvenimas gamtoje, Giedrė pritariamai linksi. Tačiau mano, kad didžiausią naudą jai duoda savo kūno ir dvasios poreikių stebėjimas.

„Kad iš ryto jausčiausi gerai, turiu nueiti miegoti iki 22 val., – sako ji ir priduria, kad noras labiau pažinti save atsirado sulig Palaimos sodo kūrimo pradžia. – Anksčiau ir skrandis dažniau streikuodavo, nes valgydavau tai, kas man per aštru ar netinkama. Kai ėmiau labiau stebėti save, priimti emocijas, žiūrėti mitybos, viskas susitvarkė.“

Dekoras: už kelių kilometrų nuo namų pagerbtos gervės – vienos mylimiausių Palaimos sodo kūrėjos paukščių / K. Seza ir G. Adomaitytės asmeninio archyvo nuotr.

Daug kas šiais laikais pasvajoja apie gyvenimą gamtos apsuptyje, tik ar kiekvienam svajotojui ji tinka? Į šį klausimą Giedrė atsako dvejone, kad žmonės labai skirtingi. „Kiekvienas turi išsiaiškinti savo poreikius ir nuspręsti, ko jam labiausiai reikia. Kitas čia nepatars. Kadangi aš užaugau gamtoje, tai jaučiu jos poreikį. Gal kitas miesto žmogus – priešingai – bus neramus be veiksmo, civilizacijos?“ – svarsto ji ir pataria pradėti pratintis gamtą iš pradžių nuo savaitgalių.

Tiems, kurie svajoja kurti savo palaimos sodus, Giedrė turi paprastą patarimą: „Jei įsigijai žemės rėžį ar seną sodybą – vadinasi, esi šioks toks kūrėjas. Tuomet išlaisvink savo kūrybą ir pasitikėk savimi.“

Giedrė pataria aklai nepasikliauti taisyklėmis, o vadovautis savo nuojauta. Tiesa, prieš tai reikėtų nepamiršti gerai išsinagrinėti aplinkos ir vietos dirvožemio. Juk viena pagrindinių žmogui duotų Dievo dovanų – pažinimo džiaugsmas.

Dovydo Bou slapyvardžiu socialiniuose tinkluose prisistatantį vyruką pavyksta rasti „Neatšauktuose atidarymuose“ – meninkų pamėgtoje feisbuko grupėje, gimusioje per pirmąjį karantiną, kai suplanuotos fizinės parodos atgimė virtualiais kūrėjų darbų pristatymais.

– Jūsų botaninės akvarelės – tobulas kruopštumo, preciziškumo, o ir estetiško pateikimo publikai pavyzdys. Augalų piešinius lydi tiksli informacija, jų lotyniški pavadinimai. Kaip gimė šis unikalus pomėgis?

– Gan netikėtai. Apie 2016-uosius. Iki tol dirbau iliustratoriaus ir grafikos dizainerio darbą. Galima sakyti, buvau visiškai pamiršęs tradicinius menus, tapybą, kurios teko ragauti kremtant grafikos mokslus universitete. Pavargau nuo kompiuterio, prie kurio praleisdavau labai daug laiko – nuo aštuntos ryto iki šeštos vakaro, o grįžęs namo ir vėl spoksodavau į ekraną, mat norėdavau pasidaryti savo darbus. Įsivaizduokite – daugiau nei pusę paros praleisdavau prie kompiuterio! Ilgainiui pajutau, kad norisi ne elektroninių darbų, o tikrų, apčiuopiamų, ant popieriaus. Pamenu, buvo vasara, viešėjau pas tėvus Šiauliuose, sode, kai nusprendžiau, kad laikas nupiešti kažką gyvo. Akis užkliuvo už fotogeniško juodųjų serbentų krūmo. Uogos buvo sunkios, tamsios, pilnos spalvų, nors kažkam gal galėjo atrodyti paprasčiausiai juodos. Kuo jas nupiešti? Atsiminiau stalčiuje turįs savo seną, dar studijų laikų akvarelę. Pagalvojau, kad bus labai įdomu tapyti, nes akvarelė, kaip ir augalas, – gyva, ją sunku valdyti. Taip viskas ir prasidėjo. Man visada patiko vadinamasis mokslinis realizmas. Mėgdavau nagrinėti žmogaus ar augalo anatomiją, žiūrėti, kaip ant objekto krenta šviesa, kaip matosi tam tikros detalės, šešėliai. Augalai šiai idėjai įgyvendinti puikiai tiko.

Objektai: „Man visada patiko vadinamasis mokslinis realizmas. Mėgdavau nagrinėti žmogaus ar augalo anatomiją, žiūrėti, kaip ant objekto krenta šviesa“, – teigia iliustratorius. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Jūs ir pats namuose auginate egzotinius augalus. Ar šie pomėgiai – botaninės akvarelės ir reti kambariniai augalai – turi kažką bendro?

– Egzotiniai augalai – dar vienas mano įkvėpimo šaltinis, pasimatęs vėliau ir mano darbuose. Pamenu, susirgau ir panorau išsivirti citrinų arbatos. Citrinos gabalėlius užpyliau karštu vandeniu, o rastas sėklas pasodinau galvodamas, kad gal kažkas iš jų išaugs. Išaugo. Panorau tą 8 cm daigelį nutapyti. Tada gimė mintis, kad galėčiau ir iš kitų vaisių sėklų kažką užsiauginti. Nors mokykloje visai nesidomėjau botanika, dabar tas mokslas mane tarsi užvaldė. Supratau, kad vien auginti retus augalus neužtenka – dar reikia nemažai informacijos apie juos: kokios ligos, kokie kenkėjai, kokios gyvenimo sąlygos ir pan. Ypač susidomėjau atogražų klimato kambariniais augalais.

– Tai eidavote į parduotuvę, pirkdavote egzotinių vaisių, juos sušveisdavote, o sėklas bandydavote sudaiginti?

– Panašiai taip ir būdavo. Peruvinė gvajava, peruvinė anona, amerikinė persėja (avokado medis) atsirado ant mano palangės. Jei pavykdavo sudaiginti, paskui domėdavausi, kaip auginti, prižiūrėti patį augalą. Ar mano kolekcijoje yra pirktinių? Tik vienas – bananmedis. Visi kiti – mano paties užauginti iš sėklų arba iš augalo dalių (tarkim, ananasą sudaiginau iš jo skrotelės). Pagrindinė priežiūra – drėgmė, šviesa, šiluma, trąšos. Ne visada pasisekdavo iš pirmo karto. Vieni išaugdavo, kiti šiek tiek paūgėdavo ir žūdavo, o treti išvis nesudygdavo. Šiuo metu kolekcijoje turiu mažajį bananmedį, peruvinę gvajavą, mažąjį ananasą, peruvinę anoną, karambulinę averoją, amerikinę persėją; taip pat kaktusą, vedantį valgomus vaisius (figavaisė opuncija). Ne visi šie augalai yra pas mane Vilniuje. Dalį iškrausčiau pas tėvus į Šiaulius.

– Ar tėvams ne per sunku rūpintis eksperimentiniu sodu – rodos, šitaip gražiai jūs jį vadinate?

– Esu išvežęs tik tuos augalus, kurie nereikalauja ypatingos priežiūros. Jų nereikia purkšti vandeniu, papildomai apšviesti žiemą ir pan. Ar sudaiginti Lietuvoje augalai lengviau prisitaiko prie lietuviškų namų sąlygų? Kažkiek taip, bet ne visada: gali mesti lapus, nežydėti. Jei pamalonini juos ypatingu dėmesiu, atkuri gimtąsias sąlygas – auga geriau. Bet apie vaisių vedimą reikėtų pamiršti. Nes daugumai iš sėklos užaugintų augalų reikia skiepijimo, kuriam turi gauti vedančio vaisius augalo šakelę. Negi skrisi į atogrąžų kraštus jos ieškoti?! Aš pasitenkinu augalais, kurių nereikia skiepyti. Šiuo metu pas tėvus jau turėtų būti sunokęs mažojo ananaso vaisius.

Čia tas pats kaip su vaikais, kurie stato smėlio pilis dėl to, kad jiems smagu, o ne todėl, kad galėtų kažkam jas parodyti. Kuriu dėl savęs, nes jaučiuosi laimingas tai darydamas.

– Minėjote, kad mokykloje labiau rūpėjo menai, geografija. Tai iš kur tas didžiulis noras turėti eksperimentinį sodą namuose?

– Gal iš vaikystės. Mano seneliai turėjo sodą, kuriame praleisdavau daug laiko. Matydavau, kaip pavasarį jie ten sodina visokius augalus. Turbūt tas noras kažką auginti ir užsifiksavo. Lepiausias iš visų mano augintinių – kavamedis. Jau turėjo seniai žydėti, uogas vesti – bet, matau, kad kavos dar teks ilgokai palaukti (juokiasi). Gerai, kad aš nesu nuo jos priklausomas.

– Grįžkime prie jūsų botaninių akvarelių. Kur ieškote modelių savo darbams? Gatvėje, parduotuvėje ar tiesiog „Google“ vaizduose?

– Visaip būna. Kartais pastebiu kokį retesnį augalą ir tuomet bandau surinkti apie jį visą informaciją. O kartais, būna, pamatau kažką įdomaus tiesiog eidamas gatve. Tuomet nusifotografuoju arba nusiskinu šakelę – namuose ištyrinėju, paeskizuoju. Tiesą sakant, skinu retai. Dažniausiai, kai būnu pas tėvus sode. Pernai pas juos užaugo tokie labai ryškūs juodos spalvos pomidorai – tai kilo noras juos nutapyti. Kitąsyk nusiskyniau ryškiai žalių agrastų… Seniau, būdavo, piešdavau ir sode. Bet tuomet darbai išeidavo ne tokie kruopštūs. Dabar nufotografuoju savo modelius, kad tapant nekistų šviesa. Dar mėgstu piešti augalų eskizus, kurie man yra tarsi dienoraštis. Pristigęs idėjų perverčiu savo eskizų bloknotą ir visuomet kažką randu, kas buvo nepelnytai pamiršta.

Pozicija: „Aš irgi noriu kažkaip įsitraukti į šitą mūšį. Kadangi ginklo neturiu – kovoju savo vizualine kūryba“, – sako Dovydas. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų namuose veši atogrąžų augalai. Gal kada teko lankytis ir tikrose džiunglėse?

– Ne, bet labai svajoju. Esu parsigabenęs sėklų, vaisių iš artimesnių lankytų šalių. Tarkim, papają vežiausi iš Ispanijos. Jos sėklos sudygo, bet kažką daugiau neišaugo.

– Sodininkai yra pastebėję, kad, skambant muzikai, ypač klasikinei, lauko ir kambariniai augalai greičiau auga. Gal ir jūs duodate saviškiams pasiklausyti muzikos?

– Aš pats jiems pagroju Andų kalnų indėnų instrumentais. Jie panašūs į mūsų skudučius, vadinami siku arba zampona. Turiu ir Lotynų Amerikos fleitą – queną. Nepamenu, kada ir kur pirmąsyk išgirdau gatvėje grojančius muzikantus iš Andų regiono. Prisiminiau juos gal prieš aštuonerius metus, kai Vilniaus senamiestyje pamačiau gatvės muzikantus iš Lotynų Amerikos. Iškilo prisiminimai. Užsimaniau ir pats išmokti groti skudučiais, nes tiesiog užbūrė jų muzika. Praėjo nemažai laiko, kol susiradau instrumentus internete, parsisiunčiau juos iš Peru, išstudijavau knygą, mokančią, kaip jais groti. Išklausiau nemažai pamokų „Youtube“ kanale. Kadangi nesiekiau didelio profesionalumo, greitai išmokau pagroti jais keletą elementarių melodijų. Daug kas domėjosi, kam man tai? Kai visą dieną praleidi paskendęs vizualinėje kūryboje, labai pavargsti. Tuomet norisi atsvaros – kad smegenys persijungtų į kitą režimą, kad imtų dirbti ausys. Grojimas tam puikiai tiko. Būna, atsisėdu tarp savo augalų arba išsidėlioju juos aplinkui save ir groju. Ar jiems nuo to geriau? Nežinau… Man tai geriau. Ryšį su tais augalais turiu labai stiprų: juk laistau juos, prižiūriu, rūpinuosi, o jie atsidėkoja gražiai augdami. Šiuo metu prie jų nemažai darbo: reikia persodinti, išgenėti, sukurti gražesnes formas. Čia panašiai kaip ir sode su medeliais. Beje, perujietiški skudučiai sudaro tik nedidelę dalį mano laiko, kurį praleidžiu muzikuodamas; aš labiau kuriu elektroninius garsus, jais iliustruoju kai kuriuos savo darbus, kartais su draugais rengiame garso performansus.

– Kai dirbate – jums draugiją sudaro kompiuteris, kai ilsitės – augalai. Kiek suprantu, priklausote vienišių kategorijai?

– Esu vienišius, bet ne vienišas. Man tiesiog patinka būti vienam. Šiais laikais žmogui – tai didelė prabanga. Žinau ir tokių, kurie nemėgsta būti vieni, nes tuomet turi atsigręžti į save, į savo vidų, o ten – problemos… Bet kol kas aš puikiai sutariu su savimi.

– Toks kruopštus darbas ugdo kantrybę, skatina pažinimą, bet jei vienas potėpis praslysta pro šalį – juk akvarelė tokia įnoringa… Negi šveičiate visos dienos darbą į šiukšlių dėžę?

– Apie akvarelę mums sakydavo taip: suklydai – mesk lauk. Bet man gaila… Aš kažkaip bandau pataisyti tą klaidingą vietą. Kartais ji būna tokia nekalta – lašas nuteka ir leidžia tau toje vietoje išauginti lapą, kurio nebuvo pirminiame eskize. Per tas paieškas atsiranda kažkas naujo, kas pasirodo puiki, netikėta patirtis, kurią vėliau galima panaudoti ir kituose darbuose.

– Pabandysiu spėti: esate didelis perfekcionistas, preciziškumas visur – jūsų esminis charakterio bruožas. Na, kaip – ar pavyko?

– Ne visai… Viena iš mano asmenybės pusių turi tą didelį preciziškumo troškimą, bet man patinka ir chaosas. Darbai su augalais yra išties išdailinti, tikslūs, kruopštūs, bet kompiuteryje turiu ir tokių, iš kurių trykšte trykšta absoliutus chaosas, purvas, efektai. Kodėl taip yra? Kartais pavargstu nuo tos tvarkos, tikslios struktūros. Tuomet užsimanau veiksmo, ekspresijos, efektų. Ateina noras išsitaškyti. Arba galva sproginėja nuo idėjų ir norisi jas tuoj pat – čia ir dabar – įgyvendinti. Tada sėdi ir taškaisi.

Objektai: „Man visada patiko vadinamasis mokslinis realizmas. Mėgdavau nagrinėti žmogaus ar augalo anatomiją, žiūrėti, kaip ant objekto krenta šviesa“, – teigia iliustratorius. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar turite omenyje savo kurtus plakatus karo Ukrainoje tematika?

– Ir tuos, ir savo darbus iš trijų spalvų – juodos, raudonos, baltos. Visus keliu į savo socialinius tinklus – feisbuką, instagramą.

– Kai kuriuos iš jų lydi tekstai rusų kalba, adresuoti Rusijos armijos kareiviams. Bandote parodyti jiems tikrąjį Vladimiro Putino veidą? Iš kur mokate rusų kalbą? Ar gaunate atgarsių, kad jūsų darbus išvysta tie, kam jie yra skirti?

– Mokykloje mokiausi rusų kalbos, deja, taip ir neišmokau. Prisimenu gal vieną eilėraštį (juokiasi). Bet juk šiais laikais kalba ne problema – yra „Google“ vertėjas. Įdomiausia, kad kai kurie mano darbai yra gimę gerokai anksčiau nei rusai įžengė į Ukrainos teritoriją. Ištraukiau juos į dienos šviesą, nes šių dienų įvykių akivaizdoje jie pasidarė labai aktualūs. Aš irgi noriu kažkaip įsitraukti į šitą mūšį. Kadangi ginklo neturiu – kovoju savo vizualine kūryba.

– Jūsų darbus galime išvysti socialiniuose tinkluose, o gal botanines akvereles įmanoma pamatyti ir gyvai? Minėjote, kad darbų yra daugiau nei 100.

– Prieš trejus metus eksponavau jas Vilniaus universiteto botanikos sode, Kairėnuose. Bet didelio noro rengti gyvas parodas neturiu. Jei pakvies – dalyvausiu, darbą nunešiu, bet savo noru į sceną nesiveržiu. Man užtenka ir socialinių erdvių. Visi kūrėjai turi narcizo savybių, tad šiokio tokio dėmesio, įvertinimo norisi ir man. O jei negalėčiau savo darbais dalytis? Vis tiek kurčiau, nes kitaip negaliu. Čia tas pats kaip su vaikais, kurie stato smėlio pilis dėl to, kad jiems smagu, o ne todėl, kad galėtų kažkam jas parodyti. Kuriu dėl savęs, nes jaučiuosi laimingas tai darydamas. Man visko užtenka. Nėra kliūčių įgyvendinti norus – tai svarbiausia. Visa kita – materialumai: brangesni dažai, pigesni – man nerūpi. Aišku, jei neturėčiau priemonių tapyti, idėjų galvoje, tuomet būtų blogai. Bet dabar aš galiu daryti tai, ką mėgstu. Vadinasi, esu laimingas!

Vienovė: vėtrungių gamyba tarsi sujungia visus Dovydo hobius į visumą – ten susilieja ir tapyba, ir architektūra, ir dizainas. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Tą laimę papildo dar vienas, pats naujausias jūsų hobis – vėtrungių gamyba?

– Neringa – mano meilė. Kiekvieną vasarą ten važiuoju. Ir vis žaviuosi to karšto vėtrungėmis, jų ženklų simbolika, spalvomis. Pamažu įsigijau ir staliaus įrankius (laikau juos pas tėvus, Šiauliuose): juk vėtrungę reikia iš pradžių išpjauti. Dariau, mokiausi, ne iš karto viskas gerai išėjo, bet dabartinė – trečioji vėtrungė – atrodo, bus tikrai graži ir kokybiška. Man patinka, kad jų gamyba tarsi sujungia visus mano hobius į vieną visumą: ten susilieja ir tapyba, ir architektūra, ir dizainas. Ar jas kopijuoju? Tikrai ne. Kuriu pats. Naudoju ne turistinius, o archajiškus simbolius, kurių seniausi atėję dar iš baltų laikų: užtai tenka pasigilinti ir į istoriją.

– Tai iš kokių patirčių gimsta visa jūsų kūryba?

– Iš chaoso, emocijų, muzikos, vaizdų. Ji padeda atsitraukti nuo sudėtingos kasdienybės, atsiriboti. Kai mintys nukrypsta į vieną kurią veiklą, patiriu savotišką meditaciją. Kartais atsikeliu ryte, dirbu ir visą dieną neapleidžia jausmas, kad reikia kažką nutapyti. Gal būnu matęs kokį egzotinį augalą, kurį noriu pavaizduoti ant popieriaus. O gal galvoje gimsta kažkokia vizija karo Ukrainoje tema. Tos kūrybinės mintys galvoje užima labai daug vietos. Visą dieną negali apie nieką galvoti, kaip tik apie tą idėją. Kai ją įgyvendini, nutapai ar kaip kitaip realizuoji – išlaisvėji. Tuomet lauki naujų vizijų.

Į šiuos klausimus atsako ir apie mėlynai, balsvai, geltonai ir net raudonai švytinčius gintarus pasakoja bei išskirtinėmis fotografijomis dalijasi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sodo mokslo darbuotoja dr. Asta Makalauskienė.

Spygliuočiai augalai turi išvystę puikią antiseptinę apsaugos sistemą, kuri apsaugo visas augalo dalis. Ši sistema yra susijusi su daugybe vertikalių ir horizontalių kanalėlių, kuriuose saugomi sakai. Skaidri, bespalvė ar gelsvos spalvos lipni, terpentino kvapo, skysta arba pusiau skysta (tirštėjanti ir kietėjanti ore) spygliuočių medžių derva į išorę išsiveržia tik pažeidus augalą.

Kai kurių pušinių šeimos augalų medienoje yra ištisa sakotakių sistema: vertikalūs sakotakiai praeina išilgai kamieno, horizontalūs – skersai kamieno per šerdies spindulius ir susijungia su vertikaliais. Sakotakiai yra tuščiaviduriai kanalėliai, ant kurių sienelių yra susikaupę sakų lašeliai. Sakų „tekėjimas“ nėra paprastas procesas, nes sakai yra klampi ir lipni medžiaga, todėl ją judėti priverčia tik didelis slėgis sakotakiuose.

Pertręšus augalą, užkemšami sakotakiai

Ne visų spygliuočių medienoje yra sakotakių. Pušų, eglių medienoje jie puikiai matomi. Kėniai, kukmedžiai, kadagiai, tujos, puskiparisiai medienoje sakotakių neturi, bet jie yra išsidėstę žievėje bei spygliuose. Įdomu tai, kad sakotakiai gali užsikimšti ir augalą pertręšus azoto trąšomis. Nustatyta, kad pertręšus paprastąsias pušis išveša sakotakių epitelinės ląstelės, jos išsigimsta, tampa mažiau gyvybingos, gaminama daugiau sakų ir galiausiai sakotakiai užsikemša.

Sakų sudėtis priklauso nuo medžio rūšies bei augavietės. Deguoninėje aplinkoje sakai kietėja ir susidaro trapūs, sausi kietsakiai. Iš jų per labai ilgą laikotarpį gali susiformuoti fosilinė derva – gintaras (natūraliai šiam procesui reikia šimtų milijonų metų). Iš sakų, juos perdirbant karštais vandens garais, gaunama kanifolija (kieta gamtinė derva). Sakai pasižymi įvairiais kvapais ir skoniais, kurie priklausomai nuo rūšies savybių arba pritraukia, arba atbaido vabzdžius.

A. Malakauskienės nuotr.

Ar gali lapuočiai „gaminti“ gintarą?

Internete galima rasti informacijos, neva kai kurie lapuočiai medžiai taip pat gamina gintarą. Šis teiginys visgi yra klaidinantis. Lapuočiai medžiai gali gaminti ne sakus, o kitokias lipnias dervas, kurios labai panašios į sakus. Dervos susideda iš dervų rūgščių ir jų esterių, alkoholių, rezinolių, monohidroksilių fenolių. Iš lapuočių dervų niekada nesusidarys tikras gintaras, tačiau iš jų dervų gali susiformuoti labai panaši medžiaga – kopalas. Kopalo spalva gali būti nuo geltonos iki rudos.

Derviniais augalais galima vadinti tokius augalus, kurie sekretuoja dervas. Spygliuočiai, sekretuojantys sakus, taip pat priskiriami derviniams augalams. Dervose yra antiseptinių medžiagų, kurios saugo augalą nuo parazitinių grybų, mikroorganizmų. Nors dauguma dervinių augalų paplitę tropinio ir subtropinio klimato juostose, Lietuvoje jų taip pat yra nemažai. Pavyzdžiui, dažnai galima pamatyti ištekėjusias vyšnių (paragavus, ji saldi) ir slyvų dervas, vertingų dervų turi beržai, alksniai, gluosniai ir kt. Dervų turi ne tik sumedėję augalai, jos kaupiasi salieriniuose, asiūkliniuose, baliniame ajere, dirvoniniame dobile, miškinėje notroje, paprastojoje saulėgražoje, apyniuose ir daugelyje kitų žolinių augalų.

Švytėjimo spalva priklauso nuo sudėties

Baltijos regiono gintaras susiformavo apie 50 mln. m. (eoceno epochos metu) iš tam tikros pušų rūšies, kuri jau išnykusi (mokslininkai pavadino ją Pinus succinifera), ir vadinamas sukcinitu. Tačiau yra mokslininkų, manančių, kad pagal gintaro cheminę sudėtį, Baltijos regiono gintaras gali būti susidaręs iš araukarijinių, kiparisinių ir kukmedinių šeimų augalų atstovų. Sukcinito sudėtyje yra 3–8 procentai gintaro rūgšties, tai yra gana daug palyginus su gintarais, randamais kituose pasaulio regionuose. Baltijos gintaras, apšvietus UV, švyti įvairiais geltonais atspalviais. Tuo tarpu skaidrus nuo geltonos iki rudai oranžinės spalvos Šveicarijos gintaras  yra ypatingas ir tuo, kad apšvietus ultravioletine šviesa, jis švyti mėlyna arba balta spalva. Gintaro kolekcininkas K. Mizgiris mano, kad mėlyną švytėjimą skleidžia visi gintarai, kurie susiformavo uolienose, nes veikiamos karščio ir slėgdamos sakus jos pakeičia gintaro sudėtį.

A. Malakauskienės nuotr.

Klastotę atskirs tik ekspertai

Iš Meksikoje ir centrinėje Amerikoje augančių lapuočio medžio Bursera bipinnata dervų susiformavo glesitas, labai panaši į gintarą medžiaga, bei lapuočio Protium copal (Burseraceae šeima), vadinamo kopalo medžiu, dervų susidarė kvapnus sukietėjęs kopalas (šiek tiek minkštesnis už gintarą), kuris naudojamas smilkalams gaminti. Kopalo spalva įvairuoja nuo balkšvai gelsvos, geltonos iki rudos. Pasaulyje šios medžiagos gavyba ir naudojimas mažėja, nes jį pakeičia sintetinės dervos. Gintaro lydymosi temperatūra yra 375 °C, o kopalo – nuo 180 iki 360 °C. Jie abu sūriame vandenyje neskęsta (plūduriuoja). Be kopalo ir gintaro kiti fosiliniai sakai: gedanitas (kildinamas iš jau išnykusios pušies, panašios į veimutinę pušį), krancitas, bekeritas, stantenitas, glesitas, šraufitas ir kiti.

Šiais laikais pažangios technologijos geba iš pigesnio kopalo pagaminti brangų gintarą, kurį atskirti gali tik ekspertai. Tai galima pasiekti autoklavuojant prie didelio slėgio.

Vienus atbaido, kitus – pritraukia

Be ryškių kvapų ir skonių, sakai pasižymi ir švytėjimo ultravioletinėje šviesoje savybėmis. Sakų švytėjimas yra signalas tą švytėjimą matantiems vabzdžiams. Švytinčios žaizdotos augalo vietos ar jautrūs pumpurai apsaugoti sakais – tai dar viena augalų priemonė kovoti su juos puolančiais vabzdžiais, parodant, kad „šviečiančios“ dalys neskanios ir greičiausiai net nuodingos. Bet vabzdžių pasaulyje taip pat yra smalsuolių, kuriuos švytėjimai ne atbaido, o pritraukia.

Sakai dažniausiai sudaryti iš įvairių terpenų. Būtent dėl terpenų sakai yra toksiški juos atakuojantiems vabzdžiams ir patogeniniams grybams, bet taip pat gana ryškiai fluorescuoja 450–610 nm ilgio banga (nuo mėlynos, iki žalios ir geltonos, net iki oranžinės spalvos). Terpenoidai – pagrindiniai sakų komponentai – fluorescuoja mėlynai žalia spalva.

Geltona spalva švyti sibirinio kėnio sakai, išskirti iš spyglių ir kankorėžių. Įdomu tai, kad skiriasi švytėjimo spalva (nuo žalsvai gelsvos iki geltonos spalvos), kol sakai yra sakotakiuose ir jau išskirti į deguoninę aplinką, taip pat skiriasi sakų, išskirtų iš spyglių ir kankorėžių spalva (tai reiškia, kad šiek tiek skiriasi jų cheminė sudėtis, o deguoninėje aplinkoje ji dar labiau pakinta).

Sakų cheminė sudėtis yra sudėtinga, todėl vienareiškmiai pasakyti, kuri medžiaga nulemia švytėjimą beveik neįmanoma. Žinoma, kad iš UV šviesoje švytinčių medžiagų sakuose gali būti: dihidrokvercetinas, mentonas, bornilio acetatas, α ir β pinenas, borneolis, kamparas, tujonas ir kiti. Retai, jei sakų sudėtyje yra azuleno, gali būti ir raudono atspalvio švytėjimas. 

A. Malakauskienės nuotr.

Atsitiktinumai leidžia tyrinėti giliau

VDU Botanikos sode atsitiktinai pastebėta, kad apšvietus ultravioletiniu (UV) žibintuvėliu kiparisinių šeimos augalų šakučių apatinę dalį, kai kur matosi ryškus melsvos spalvos sakotakių švytėjimas. Ši savybė labai sudomino, nes pastebėta, kad toks ryškus švytėjimas buvo būdingas tik vienai rūšiai – lausono puskiparisiui (Chamaecyparis lawsoniana). Norint patyrinėti šią savybę, buvo stebėta 16 skirtingų kiparisinių šeimos (Thuja, Thujopsis, Chamaecyparis, Juniperus, Microbiota ir Cryptomeria genčių) augalų rūšių ir 29 veislių. Iš visų tirtų augalų tik lausono puskiparisio šakučių sakotakiai ryškiai švytėjo šviesiai mėlyna spalva.

Apšvietus UV, labai gerai matyti, kaip žiemos metu pušys apsaugoja savo pumpurus sakais (šie švyti). Buvo įdomu patyrinėti, ar tai būdinga ne tik paprastajai pušiai, bet ir kitoms pušų rūšims. VDU Botanikos sode stebėti kalninės, juodosios, korėjinės, Armando, balkaninės, geltonosios, kūginės ir melsvosios pušies pumpurai. Visų šių rūšių pušys savo pumpurus apsaugo sakais, vienos jų išskiria sakų gausiau, kitos mažiau, o UV šviesoje šie sakai švyti nuo balsvai melsvos, žalsvai melsvos iki geltonos (balkaninės pušies) spalvos.

Perskaičius šį tekstą, tikriausiai ne vieną smalsumas ves patikrinti savo gintarinius papuošalus, ar jie tikrai švyti. Belieka pasinaudoti  UV žibintuvėliu, tik svarbu nepamiršti, kad negalima tiesiai žiūrėti į UV šviesos šaltinį (reikia žiūrėti tik į apšviestą objektą), nes tai kenkia akims. Naktį vaikštant pajūriu, šis žibintuvėlis pravers ir gintaraujant.

„Pirmiausia gimė idėja vasaros atostogų metu pasikviesti moksleivius į Botanikos sodą ir juos supažindinti su botanika plačiąja prasme. Juk aplink ją „sukasi“ įvairios disciplinos. Atvėrėme erdves saviraiškai, čia moksleiviai galėjo susipažinti su dar neatrastais dalykais ir naujais savo pomėgiais: kvietėme į aktyvias veiklas, eksperimentus edukacinėje klasėje, susitikimus su lektoriais. Moksleiviai galėjo pajusti kitokį santykį su mokslu, kuris pagrįstas bendradarbiavimu, diskusija ir bendro tikslo siekimu. Pamatę tokio neformaliojo ugdymo poreikį, rengiame stovyklas ir rudens atostogų metu. Vos spėjus paskelbti apie registraciją, sąrašai pildosi, o tai – be galo džiugu“, – teigė VDU Botanikos sodo Paslaugų ir edukacijos skyriaus vadovė, viena iš stovyklų VDU Botanikos sode kuratorių Kristina Mulevičienė.

Nuo cheminės augalų kalbos iki teatro improvizacijų

Anot stovyklų kuratorių, smagiausia, kad vaikai nori sugrįžti, ir tai – geriausias įvertinimas. „Stovykloje dalyvaujantiems mokiniams organizuojamos veiklos orientuojantis į pasirinktą kryptį: tiksliuosius mokslus (matematika, chemija, fizika, biologija) ir į socialinius-humanitarinius (istorija, geografija, lietuvių kalba, anglų kalba, menai). Moksleiviai sužino apie cheminę augalų kalbą, povandeninio Lietuvos ežerų pasaulio gyventojus, semiasi įvairių disciplinų žinių, dalyvauja edukaciniuose užsiėmimuose nuo sveikos mitybos iki floristikos, nuo orientavimosi sporto iki teatro improvizacijų“, – veiklas vardijo Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Edukologijos tyrimų instituto docentė, viena iš stovyklų VDU Botanikos sode kuratorių doc. dr. Ilona Tandzegolskienė. Iš viso vasaros stovyklose dalyvavo apie 50 10–12 klasių Kauno miesto ir rajono moksleivių, rudens stovyklos rengiamos tam pačiam skaičiui 5–8 klasių Kauno miesto ir rajono moksleivių.

„Į stovyklų veiklas įsitraukia visuomenėje žinomi žmonės. Moksleivius itin sudomino dr. Egidijaus Stanciko pasakojimai ir teatro improvizacijos. Apie įdomųjį uoginių augalų pasaulį pasakojo ir į degustacijas kvietė prof. Remigijus Daubaras, doc. dr. Aušra Rutkienė su mokiniais aptarė įvairias skaičiavimo sistemas, su augalų komunikacija supažindino prof. Vida Mildažienė. Edukacinėje klasėje ir už jos ribų Švietimo akademijos doktorantė Vesta Aleknavičiūtė ir Gamtos mokslų fakulteto doktorantė Erika Juškaitytė bei kitos specialistės vedė interaktyvius užsiėmimus. VDU orientuojasi į pedagogų rengimą ir įtraukųjį ugdymą – VDU Švietimo akademijos ir Botanikos sodo vykdomos bendros veiklos būtent tai ir atliepia“, – stovyklos programos įdomiosiomis detalėmis dalijosi doc. dr. I. Tandzegolskienė.

Ištisus metus atvira liečiamoji mokymo bazė

Kviečiančios talentingai praleisti atostogas vasaros ir rudens stovyklos VDU Botanikos sode – ne vieninteliai neformaliojo ugdymo pavyzdžiai, papildantys formaliojo ugdymo programas. „Atliepdami poreikį, ištisus metus suteikiame liečiamą mokymo bazę. Turime vaizdines priemones, muliažus, oranžeriją. Nuo šių mokslo metų 1–10 klasių moksleivius kviečiame pasinaudoti kultūros paso teikiamomis galimybėmis. Edukacijos „Augmenija – šalių kultūros atspindys“ metu mokiniai aplankys VDU Botanikos sodo kolekcijas ir gaus įdomių žinių apie įvairioms šalims būdingus augalus. Džiaugiamės sulaukdami itin didelio susidomėjimo ir moksleivių grupių ne tik iš Kauno, bet ir gana toli nuo šio miesto įsikūrusių ugdymo įstaigų. Taip pat nusprendėme rengti 5–8 klasių vaikams būrelį „Gamtos tyrėjų akademija“. Jau šį rudenį įvyks 12 užsiėmimų: eksperimentuodami mokysimės, lankysimės atogrąžų drugius, gaminsime rankų darbo muilą, vyks popieriaus perdirbimo, floristikos, advento vainikų dirbtuvės ir t. t. Pamatėme, kad užsėmimų tik atostogų metu neužtenka. Vaikai nori augti ir skleisti savo talentus Botanikos sode ištisus metus“, – apie platų edukacinių paslaugų spektrą pasakojo VDU Botanikos sodo Paslaugų ir edukacijos skyriaus vadovė K. Mulevičienė.