„Aš vaidinau aklą ir Damiras vaidino regintį. Aš einu su lazdele, atsitrenkiu į jį ir mes susitinkam kaip draugai. Aš jam pasiūlau kažką veikti, jis sako „ne, taigi tu neturi žaidimų, mes neturim, ką veikti“ ir aš pasakau, kad tai netiesa“, – apie žaidimo pristatymą pasakojo vienas jo kūrėjų Eligijus Girdenis.

Žaidimo prototipų buvo ne vienas. Komanda dirbo ir naktimis, bendravo su neregiais, klausė jų patarimo.

„Buvo tikrai iššūkis anglų kalba, plius tu turi business ta anglų kalba kalbėti. Tai mus pasirinko FedEx ir Citi Foundation, dvi kompanijos, kurios yra patys didžiausi rėmėjai viso šito Gen-E, kuris vyko Stambule“, – teigė E. Girdenis.

Tokią aukštą vietą jauniesiems lietuviams pavyko iškovoti pirmą kartą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Išdrįsti keliauti pas verslo mentorius, susirinkti pirmąsias investicijas, pagaminti produktą, net jei daug tokių XXI a. kompetencijų, kurių mums šiandien būtinai reikia darbo rinkoj“, – sakė VŠĮ „Lietuvos Junior Achievement“ direktorė Andželika Rusteikienė.

Vis dėlto net ir antra vieta finansų negarantuoja – investuotojus teks pritraukti patiems. Dabar su 3D spausdintuvu pagaminti tokį žaidimą užtrunka 40 valandų, savikaina – 30 eurų. Parduoti ketinama už 50 eurų.

„Mes dabar jau kalbamės su Kinija, turime žmones, kurie ten spausdina Disney žaidimus ir žinome apie Kinijos rinkos aktualijas, kaip mums pavyktų ten spausdinti arba Lenkijoj“, – apie ateities planus kalbėjo Damir Samarin.

Anot Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos mokytojo Raimondo Milėškos, maža idėja virto stebuklu – vaikinai buvo pastebėti ir įvertinti visoje Europoje.

Įvertinti mažeikiškiai – būsimi abiturientai, bet jau dabar ateitį planuoja sieti su verslu.

„Man labai svarbi misija, kaip ekonomistei, kad yra vaikų, kurie domisi finansais, ekonomika, verslu ir aš galiu jiems padėti“, – tvirtino Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos mokytoja Rima Maldeikienė.

Spalio 15-oji – Baltosios lazdelės diena. Šia proga viešosios šalies bibliotekos įteikia simbolinę dovaną neregiams – knygas Brailio raštu artimiausioje bibliotekoje.

„Didelė dalis nereginčių skaitytojų gyvena mažuose Lietuvos miesteliuose, vienkiemiuose, kaimuose. Mes juos aprūpindavome knygomis Brailio raštu, tačiau tai užtrukdavo, nes knygą pristatydavo mūsų darbuotojai tiesiai į skaitytojo namus“, – sakė LAB vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėja Justina Gagarina.

Anot jos, pasinaudojęs Tarpbibliotekinio abonemento paslauga paslauga, skaitytojas ar jo artimieji knygą Brailio raštu gali atsiųsdinti į artimiausią ar patogiausiai pasiekiamą biblioteką.

„Knyga išduodama į namus – procesai sukasi greičiau, ir laimės žmogui daugiau“, – teigė vedėja.

Prieš kiek daugiau nei metus šalies bibliotekininkai įsipareigojo atverti bibliotekas visiems – pasirašė Bibliotekų prieinamumo manifestą.

LAB direktorė Inga Davidonienė pabrėžė, kad tai buvo „ne vienkartinis gestas, o ilgo proceso pradžia“.

„Bibliotekų atsivėrimas įvairioms vartotojų grupėms vyko iki manifesto ir su dar didesniu įkvėpimu vyksta po jo. Norime ir siekiame, kad regos negalią turintį vartotoją galėtų aptarnauti biblioteka, esanti arčiausiai jo namų“, – teigė ji.

Anot bibliotekos, brailio raštą moka ne visi neregiai. Dalis jų, ypač netekusių regėjimo vyresniame amžiuje, mieliau skaito garsines knygas, jaunimas renkasi leidinius moderniais ir prieinamais PDF, EPUB, DAISY formatais.

Įgarsintas ir kitais prieinamais formatais pateikiamas knygas skaitytojai gali rasti nemokamoje virtualioje bibliotekoje ELVIS. Ši biblioteka skirta ne tik neregiams, bet visiems žmonėms, kuriems sudėtinga ar net visai neįmanoma skaityti įprastos knygos dėl regėjimo, skaitymo ar mokymosi sutrikimų, fizinės negalios ar kitų būklių.

Virtuali biblioteka ELVIS pasiekiama internetu. Prie šios iniciatyvos jungiasi vis daugiau šalies bibliotekų, kurios pasiruošusios garsinę knygą parsiųsti ir įrašyti į skaitytojui patogią laikmeną.

Pasak Krašto apsaugos ministerijos, tikimasi, kad leidinys suteiks silpnaregių piliečių bendruomenei aktualios ir naudingos informacijos, ką daryti susidarius ekstremaliosioms situacijoms ar karo metu.

Leidinyje skaitytojai ras apie 30 išsamiai aprašytų konkrečių praktinių patarimų, kaip elgtis, ką konkrečiu atveju daryti ir priešingai – ko patartina vengti įvairių nelaimių ar karo atveju.

„Svarbus kiekvieno mūsų šalies gyventojo informuotumas, taip pat pasiryžimas įnešti savo indėlį bendram valstybės saugumo ir pilietinio atsparumo labui. Tik per kiekvieno iš mūsų saugumą bus užtikrinti visos visuomenės ir valstybės gyvybiniai interesai. Švietimas, domėjimasis, išmanymas yra kertiniai garantai, laiduojantys mūsų bendrą pasirengimą ir net galimų nepageidaujamų įvykių užkardymą“, – teigia krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.

Informaciją leidiniui parengė krašto apsaugos sistemos specialistai, bendradarbiaudami su Ugniagesių gelbėtojų mokyklos Civilinės saugos mokymo centro darbuotojais. Leidinį išleido Lietuvos aklųjų ir silpnaregių asociacija. Tai jau antras leidinys, kurį KAM bendradarbiaujant su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių asociacija išleido regėjimo negalią turintiems piliečiams. Pirmas leidinys, skirtas įtraukti ir neregiųjų bendruomenę į pilietinį pasipriešinimą – 2021 m. išleista „Pilietinio pasipriešinimo abėcėlė“.

Tai bus pirmasis leidinys parengtas ne tik regėjimo negalią turintiems žmonėms, bet ir pritaikytas kitoms žmonių su individualiais poreikiais grupėms.

„Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui: rimti patarimai linksmai“ bus parengtas lengvai suprantama kalba, kurią galės lengviau perskaityti sutrikusio intelekto asmenys. Taip pat leidinio tekstas bus įgarsintas, o šiuo metu jis verčiamas ir į lietuvių gestų kalbą.

Antrą šimtmetį skaičiuojantis Brailio raštas Lietuvoje standartizuotas visai neseniai

„Ar įsivaizduojate, pavyzdžiui, jei gestų kalba ar natų užrašymo sistema neturėtų standarto, bet šimtai muzikantų ir negirdinčiųjų abiem sistemomis naudotųsi?.. – retoriškai klausia LASS komunikacijos specialistė Irma Jokštytė, Brailio raštu besinaudojanti jau daugiau nei 20 metų. – Mes norime ne tik naudoti Brailio raštą, bet ir įskaityti juo parašytus užrašus.“

Mums įprastas, akimis skaitomas raštas netinka nematantiems žmonėms. Beveik prieš du šimtus metų neregiams buvo sugalvotas pirštais skaitomas raštas, pavadintas jo kūrėjo vardu. XX a. pradžioje šis raštas pasiekė ir Lietuvą. Iki šių dienų Brailio raštas pergyveno keletą pakeitimų ir tik 2019 metų pabaigoje buvo galutinai standartizuotas.

Lietuvos aklųjų bibliotekos nuotr.

Mes norime ne tik naudoti Brailio raštą, bet ir įskaityti juo parašytus užrašus.

„Mokiausi Brailio raštu ne tik skaityti ir rašyti žodžius, bet taip pat ir stenografuoti, muzikinio, matematinio rašto, daugybės kitų kalbų sistemų. Sunku suvokti, kad prireikė tiek daug laiko tam, kad visa tai, ko išmokau ir kuo didele dalimi paremtos mano žinios ir saviraiškos galimybės, apibrėžta ir standartizuota tik dabar“, – sako I. Jokštytė.

Svarbiausia – ryšys su skaitančiuoju Brailio raštu 

„Brailio rašto užrašų skaičius prie reikšmingų paminklų ar kitų istorinio paveldo objektų auga. Daugėja ir informacinių pranešimų, parengtų šiuo raštu, – pastebi LASS pirmininkas Sigitas Armonas. – Kol LASS, LAB ir LASUC buvo vieninteliai Brailio rašto leidėjai, mes taikėmės prie tiesioginių Brailio rašto vartotojų, kadangi tokį ryšį su jais turime. Tuo tarpu kai prasidėjo masinis kitų institucijų spausdinimas Brailio raštu, padidėjo ir kokybinio broko.

Naujasis standartas turėtų tapti ne kliūtimi spausdinti, bet kaip tik pagalbine priemone tiems, kurie neturi tiesioginio ryšio su Brailio rašto vartotojais. Neregių rašte funkcionalumas ir paprastumas yra svarbiausi dalykai. Norėtumėm tikėtis, kad Brailio rašto standarto įvedimas prisidės prie šio didelę istorinę reikšmę ir vertę turinčio rašto išsaugojimo.“

Lietuvos aklųjų bibliotekos nuotr.

Nematančių vaikų raštingumo įgūdžiai neturi skirtis nuo visų kitų

„Istoriškai susiklostė, kad Brailio rašte didžiosios raidės buvo beveik nenaudojamos. Nematantys vaikai vėliau šių raidžių neįprasdavo vartoti ir rašydami kompiuteriu ar kitomis priemonėmis, – teigia Gintaras Norkus, LASUC Sutrikusios regos vaikų konsultavimo skyriaus IT specialistas. – Svarbu, kad nematančių vaikų raštingumo įgūdžiai nesiskirtų nuo visų kitų. Todėl standarte buvo įtvirtinta, kad nuo šiol ir Brailio raštu yra privaloma rašyti didžiąsias raides pagal galiojančias gramatikos taisykles.

Kiek daugiau pokyčių standartas įnešė matematikoje. Remiantis daugelio valstybių praktika, buvo pakeisti kai kurie aritmetiniai ir algebriniai ženklai ir užrašai. Dabar mokantis matematikos nematantiems mokiniams daug paprasčiau bendrauti su matančiais savo bendraamžiais ir mokytojais. Taip pat besimokantieji daug lengviau gali skaityti tarptautinę (nelietuvišką) techninę literatūrą“, – akcentuoja G. Norkus.

„Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras leidžia vadovėlius Brailio raštu ir aprūpina jais visus nematančius mokinius Lietuvoje, – teigia Jūratė Maskoliūnienė, LASUC Sutrikusios regos vaikų konsultavimo skyriaus vedėja. – Standartizuotų Brailio rašto ženklų diegimas sutampa su pasirengimo ugdyti sutrikusios regos mokinius įtraukiuoju būdu bendrojo ugdymo mokyklose pasiruošimo ir bendrųjų ugdymo programų atnaujinimo etapais, todėl kokybiška spauda Brailio raštu įgyja ypatingą svarbą.“

Lietuvos aklųjų bibliotekos nuotr.

Neregiai vis dar susiduria su neįskaitomu Brailio raštu

Antrus metus skaičiuojantis Brailio rašto standartas vis dar nėra įtvirtintas kaip privalomas, todėl neregiai susiduria su aibe klaidų ir netikslumų, o kartais – ir su visai neįskaitomu Brailio raštu.

„Jei užrašai Brailio raštu parašyti tik „gražiai“, bet ne tiksliai laikantys standarto, jie tampa nebeperskaitomi ir praranda prasmę, – akcentuoja Irma. – Jei teikiantys informaciją Brailio raštu tai darytų ne dėl savo skambių viešųjų ryšių, o dėl mūsų, šio rašto vartotojų, problema išsispręstų. Gal tuomet troleibuse apčiuopusi reljefo pakitimus, suprasčiau, jog tai man skirtas užrašas. Kartais išdėstyti taškai yra taip nutolę vienas nuo kito, kad tikrai tenka įjungti vaizduotę norint įžvelgti ten Brailio raštą.“

Jei užrašai Brailio raštu parašyti tik „gražiai“, bet ne tiksliai laikantys standarto, jie tampa nebeperskaitomi ir praranda prasmę.

„Esame institucijos, teikiančios konsultacijas asmenims ir organizacijoms apie teisingą ir korektišką Brailio rašto naudojimą, – pabrėžia LAB direktorė Inga Davidonienė. – Deja, į LASS ar LAB kreipiasi ne visi. Bandymas spausdinti Brailio raštu neturint nei įgūdžių, nei patirties, nei ryšio su skaitytoju dažnai baigiasi tik gražia viešųjų ryšių akcija ir neregiams visiškai netinkamu produktu. Konsultacijos LAB kompetencijų centre – profesionalios ir visiškai nemokamos, todėl kviečiame aktyviai jomis naudotis. Gerbdami skaitytojus ir šio unikalaus liečiamojo rašto istoriją, spaudai Brailio raštu turime taikyti pačius aukščiausius kokybės standartus.“

Standartą „Prieinamas dizainas. Brailio rašto naudojimas ant ženklų, įrangos ir prietaisų (ISO 17049:2013)“ bei jo Nacionalinį priedą „Brailio rašto naudojimas Lietuvoje“ (literatūrinio Brailio, matematikos, fizikos, chemijos, kompiuterinio Brailio, muzikinio Brailio, šachmatų bei šaškių Brailio raštu užrašomi ženklai) galite rasti Lietuvos standartizacijos departamente ir Lietuvos aklųjų bibliotekoje.

Nesant galimybei būriuotis, regioniniai konkursai tęsis visą balandžio mėnesį, o dalyviai į biblioteką atvyks po vieną, konkrečiu jiems paskirtu laiku.

Dalyviai rungsis dvejose grupėse: pradedančiųjų ir pažengusiųjų. Pagrindinė dalyvių užduotis – ne perskaityti kuo greičiau, bet perskaityti tekstą taisyklingai, aiškiai ir su intonacija.

Regioninio skaitymo Brailio raštu konkurso eiga:

Praktika. Dalyviams pateikiama teksto ištrauka (pažengusiems – 250 žodžių, pradedantiesiems – 150 žodžių) ir skiriama viena minutė peržvelgti tekstą pirštais. Teksto autorius nebus skelbiamas – tekstas turi išlikti paslaptimi.

Konkusas. Dalyvis skaito tekstą, tuo tarpu vertintojas fiksuoja laiką, klaideles, žymisi pastabas.

Aptarimas ir dovanų įteikimas. Bus trumpai pakalbama, kas buvo sunkiausia, ar suprantamas ir malonus tekstas. Taip pat bus įteikta dovana, o dalyvis galės ir ant jos esantį užrašą Brailio raštu perskaityti – bet tai jau ne konkurso užduotis.

Nugalėtojai bus skelbiami balandžio mėnesio pabaigoje – juos Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB) kvies į respublikinį skaitymo Brailio raštu konkursą, kuris vyks Vilniuje birželio 17 d. Tada ir bus išrinkti geriausi iš geriausiųjų.

Lietuvos aklųjų biblioteka praneša, jog laikosi visų galiojančių karantino reikalavimų, užtikriname tiek konkurso dalyvių, tiek bibliotekos darbuotojų saugumą.

Norint dalyvauti, galima kreiptis į artimiausią LAB darbuotoją:

Vilnius: Janina, 8 659 08 086, j.vileikiene@labiblioteka.lt;

Kaunas: Irena, 8 667 66 922, kaunas@labiblioteka.lt;

Klaipėda: Daiva, 8 666 85 308, klaipėda@labiblioteka.lt;

Šiauliai: Javita, 8 666 85 309, siauliai@labiblioteka.lt;

Panevėžys: Nijolė, 8 666 85 210, panevezys@labiblioteka.lt.

„Šiandien mes supažindinome praeivius su Brailio raštu ir juo parašytomis knygomis. Labai nudžiugome dėl to, kad ne tik senjorai, bet ir jaunimas bei net pradinukai susidomėję stebėjo, kaip spausdinama ir skaitoma, bei patys lietė Brailio raštu spausdintas knygas ir stebėjosi, kad jos – tokios didžiulės. Gimnazijos klasių mokiniai net uždavė klausimą, ar neregiai naudoja kokį nors rašiklį. Atsakėme, kad nenaudoja, – tik Brailio rašto mašinėlę“, – portalo žurnalistams pasakojo Kauno Prano Daunio ugdymo centro tiflo pedagogė Violeta.

Kaune, Nepriklausomybės aikštėje, netoli M. Žilinsko dailės galerijos, buriavosi apie dvidešimt žmonių iš minėto centro bendruomenės – mokiniai ir pedagogai. Kai kurie iš jų priėję prie praeivių paklausdavo, ar šie gali penkias minutes savo laiko skirti susipažinimui su tuo pasauliu, kuriame gyvena regos negalią turintys žmonės.

„Buvome maloniai nustebinti, kad daugelis žmonių žino, kas yra Brailio raštas. Jie stebėjosi, kad mūsų mokiniai taip greitai skaito piršteliais. Pasitelkę vizualias priemones parodėme praeiviams lietuvišką Brailio rašto abėcėlę ir paprašėme, kad jie pabandytų perskaityti nors vieną ja spausdintą žodį. Jaunimui ši užduotis sekėsi – jie gana greitai iššifruodavo, kas parašyta“, – mintimis apie surengtą iniciatyvą dalijosi pašnekovė.

Atsidėkodami už skirtą laiką Kauno Prano Daunio ugdymo centro mokiniai dovanojo praeiviams ant lapo Brailio rašto mašinėle atspausdintus jų vardus.

Nuėjęs beveik dviejų šimtų metų kelią, Brailio raštas šiandien susiduria su milžiniška konkurencija – naujausiomis technologijomis. Kam tekstą rašyti Brailio mašinėle, jeigu jį galima padiktuoti kompiuteriui balsu? Šis iššūkis kelia rimtą pavojų neregių raštingumui ir apie tai garsiai kalba tarptautinė neregių bendruomenė.

Pasiekta labai daug – bet ar sugebame tai įprasminti?

Dar prieš 50 metų būtų sunku patikėti, kad Brailio raštas atsiras ant vaistų ir maisto produktų pakuočių, buitinių prietaisų, liftuose ar autobusų stotyse. Tačiau LASS pirmininkas Sigitas Armonas akcentuoja esmines kliūtis.

„Daug keblumų kilo rengiant literatūrinį Brailio rašto standartą. LASS nepavykus gražiuoju susitarti su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, teko kreiptis į LR Seimo Neįgaliųjų teisių komisiją, kuri įpareigojo minėtą ministeriją suburti ekspertų darbo grupę ir parengti Brailio rašto standartą, atitinkantį šių dienų realijas. Darbas atliktas, bet vėl susiduriama su problema: jokia valstybės institucija neprisiima atsakomybės jo įteisinti.“

„Atsiduriame labai keistoje situacijoje – standartas yra, tačiau jo laikytis neprivaloma, ir įvairūs „geradariai“ spausdina Brailio raštu taip, kaip jiems norisi ir atrodo gražu, kai Brailio rašto spaudos reikalavimai yra labai griežti. Pakanka suklysti visai nedaug, ir raštas taps neperskaitomas neregiui“, – antrina LAB direktorė Inga Davidonienė. – LAB teikia konsultacijas dėl Brailio rašto vartojimo, mūsų tikslas – kad neregiai gautų kokybišką literatūrą. Tariamės su leidėjais ir siekiame, kad vartotojus, negalinčius skaityti įprasto spausdinto teksto, garsinė ar Brailio raštu atspausdinta knyga pasiektų tuo pačiu metu, kaip ir spausdinta versija – knygynų lentynas. Brailis gali būti modernus ir greitas – virtualioje bibliotekoje ELVIS talpiname leidinius, paruoštus patogiai skaityti Brailio eilute.“

Įtraukusis ugdymas ne vien rožėmis klotas

„Tėvai gali rinktis ugdyti vaiką arti namų esančioje mokykloje“, – teigia LR Seimo narė Raminta Popovienė. – Tačiau ši laisvė rinktis mokyklą uždeda ir nemažą atsakomybę tėvams bei mokytojams. Tiflopedagogo pagalbą neregys vaikas turi gauti kuo anksčiau. Dėl veikiančio asmens duomenų apsaugos reglamento tėvai turi patys ieškoti šios pagalbos – deja, ne visi žino, kad egzistuoja Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, kuriame ši pagalba teikiama. Savo ruožtu turime tobulinti mokytojų kompetencijas, ne paskutinėje vietoje – ir bendrojo ugdymo mokyklų aplinkos pritaikymas neregiui ar silpnai matančiam vaikui“.

„Šiandieninio mokinio motyvacija skaityti Brailio raštu – menka. Lengviau klausyti garsinių knygų, išmaniųjų telefonų“, patirtimi dalijasi LASUC direktorė Nerija Moskalionienė. „O klausydamas taisyklingai rašyti, deja, neišmoksi. Todėl „pradžių pradžia“ yra ugdymo įstaigos, kurių tikslas – sudominti, įtikinti, parodyti būtinumą mokytis Brailio rašto. Su rimta problema susidursime 2024 m., kai bendrojo ugdymo mokyklos privalės mokyti neregį mokinį. Tikrai ne visos įstaigos tam yra pasiruošusios. Todėl mūsų ugdymo centras suteikia mokiniui galimybę atvykti mokytis laikinai nuo 1 mėn. iki 1 mokslo metų, ir tuo laikotarpiu šalia pamokų ir švietimo specialistų pagalbos mokinys gali įtvirtinti Brailio rašto įgūdžius. Nuošalyje nepaliekame ir mokytojų – jiems skirti 40 akad. val. tiflopedagogikos kursai, deja, kol kas neprivalomi“.

„Ne gailesčio – šypsenos norim“

„Turiu galimybę būti raštinga – ir tai laikau viena didžiausių gyvenimo dovanų“, – sako Irma Jokštytė. – Akcija „TAIP mano raštui mano mieste“, kaip ir daugelis kitų akcijų, kviečia tiesiog atsigręžti, susimąstyti. Tam, kad išliktų Brailio raštas, mums reikia pagalbos. Kiekvieno praeinančio – ne gailesčio, kuriuo reiškiama užuojauta, bet priimančios ir atviros šypsenos. Švietimo atstovų – noro dirbti taip, kad ši rašto forma neišnyktų ir kad ateities neregiai nebūtų paversti tik elektroninėje erdvėje veikti pajėgiais individais. Valdžią turinčių žmonių – geranoriškumo ir racionalumo sprendžiant neregių raštingumo klausimą. Galiausiai kiekvieno mokytojo – jūs tikrai žinote, kodėl žmonėms svarbu rašyti ir skaityti jiems prieinamu būdu... Nekurkime mums atskirų taisyklių, o padėkime lygiavertiškai naudotis jau sukurtomis visiems.“

Irmą, kaip ir daugumą kitų Lietuvos neregių, galėsime sutikti savo mieste, spalio 15 d., tarp 12 ir 12.30 val.

„Aš tiesiog noriu skaityti ir rašyti taip, kaip galiu. Noriu pažinti pasaulio ir kiekvieno iš jūsų unikalumą. Noriu nebijoti būti kitokia ir tikėti, kad savo kitoniškumu jums netrukdau“, – sako Irma.

Įprasta regintiesiems skirta knyga apie Harį Poterį, parašyta Brailio raštu, vos sutelpa į 25 tomus. Ir ne tik tuo skiriasi neregiams ir regintiesiems skirtos knygos.

Tokių iškiliais taškeliais atspaustų knygų neregiams Klaipėdos ir aklųjų ir silpnaregių bibliotekoje yra per 4 tūkst.

„Tarp neregių populiarios tos pačios knygos, kurios išleidžiamos ir regintiesiems. Naujas populiarias knygas stengiamasis atspausdinti ir Brailio raštu. Tik gausiai skaitomos tos knygos greičiau susidėvi, nes iškilę taškeliai nuo dažno lietimo ilgainiui sunyksta“, – teigė Lietuvos aklųjų bibliotekos atstovė Daiva Žiemelienė.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Tačiau yra ir kita bėda, po beveik dviejų šimtų metų Brailio raštas šiandien susiduria su milžiniška konkurencija, apie kurią garsiai prabilo net tarptautinė neregių bendruomenė.

Kam tekstą rašyti Brailio mašinėle, jeigu jį galima padiktuoti kompiuteriui balsu? Kam skaityti, jei galima paklausyti garsinę knygą?

Šiandieninių neregių motyvacija skaityti Brailio raštu – menka.

Todėl Baltosios lazdelės dieną, kasmet spalio 15-ąją, rengiamos įvairios akcijos populiarinti Brailio raštą.

Šįkart renginys „TAIP mano raštui mano mieste“ vyko M. Mažvydo alėjoje, kurio tikslas parodyti su tuo nesusidūrusiems žmonėms, kaip skaitoma ir rašoma Brailio raštu.

Klaipėdos mieste yra apie pusė tūkstančio neregių. Tačiau esą tik labai nedaugelis jų moka skaityti ir rašyti Brailio raštu, tvirtino neregius mokanti Danutė Balčiūnienė.

„Kai kurie žmonės apako jau vyresnio amžiaus, pavyzdžiui, susirgę sunkia diabeto forma. Jų pirštai irgi nebėra jautrūs, tad jiems išmokti Brailio raštą praktiškai neįmanoma. Bet jie naudojasi naujom technologijom, kompiuteriais, išmaniaisiais telefonais, įvairiomis garsinėmis navigacijomis, taigi Brailio raštas pamažu nyksta, todėl mes ir esame čia, kad parodytume, kaip nematantys žmonės skaito ir rašo“, – kalbėjo D. Balčiūnienė.

Anksčiau ji norėjo tapti gydytoja, tačiau vieną dieną, kai ėmė silpti regėjimas, nusprendė rimčiau domėtis dizainu, mada ir tekstilės subtilybėmis. Dar tvirčiau apsispręsti Rugilei padėjo pažintis su neregiais. Tada ir gimė idėja sukurti bene pirmą Lietuvoje, o gal ir pasaulyje, reljefinį drabužių katalogą.

R.Gumuliauskaitės sukurtame reljefiniame kataloge gali užčiuopti iškilų drabužio siluetą ir kirpimo linijas, pajusti audinio faktūrą, paskaityti Brailio raštu parengtą aprašymą bei patarimus, kaip drabužį derinti prie kitų. Katalogas jau sulaukė šlovės – jis įvertintas pasauliniu lygiu.

– Rugile, ar galėtumėte papasakoti, kaip gimsta tokios unikalios idėjos?

– Buvo besibaigiančios mano bakalauro studijos, kai ėmiau galvoti, kad man to neužteks. Nuolat sau kėliau įvairius klausimus, kurie siejosi su estetika, gamtos estetika. Tai mane labai domino. Gimė mintis tolesnius tyrinėjimus magistrantūros studijų metu sieti su tekstile. Čia prisidėjo ir asmeninė patirtis. Galvodama apie tai, kad mano regėjimas nuolatos silpsta, ėmiau svarstyti, kaip galėsiu toliau kurti, jeigu nematysiu. Tada iškilo esminis klausimas, kaip apskritai žmonės susipažįsta su drabužiais ir kaip juos gali rinktis nematydami.

– Keliais sakiniais apibūdinkite tai, ką kuriate.

– Nusprendžiau susitelkti į nevizualines dizaino vertybes. Žinoma, tai žodžių žaismas, tačiau sąvoka gan plati, neapsiribojanti tik neregiais, o dominanti ir visą visuomenę. Trumpai šį derinį galėčiau apibūdinti kaip tam tikrą dizaino kūrybą ir pateikimą, pritaikytą ir nematantiems žmonėms.

– Bet tam reikia bent kiek mokėti Brailio raštą?

– Tikrai nesu šio rašto ekspertė, tačiau taip, turėjau bent minimaliai jį išmanyti. Pagrindines kompozicijas žinau ir to kol kas pakanka. Tai nėra itin sudėtingas dalykas, todėl, atsiradus poreikiui, Brailio raštą galėčiau nesunkiai išmokti.

– Žurnale matomos ne tik atskirų audinių, bet ir taškelių kompozicijos. Jas kūrėte pati?

– Taip, žinoma. Tam labai padėjo bendravimas su neregiais, su kuriais susipažinau Aklųjų sąjungoje.

– Kas jus atvedė į šią sąjungą?

– Tikriausiai ta vidinė motyvacija, apie kurią jau minėjau. Labai norėjau bendrauti su šiais žmonėmis.

– Kaip sekėsi su jais užmegzti ryšį?

– Aklųjų sąjunga organizavo paskaitą, į kurią nuvykau. Tuomet pradėjau aktyviau dalyvauti sąjungos veikloje. Pripažinsiu, kad nebuvo lengva, nes jos nariai, kurie turi regos problemų, ne itin norėjo bendrauti.

– Kaip manote kodėl?

– Nors iš pradžių niekaip sau negalėjau atsakyti į šį klausimą, dabar galiu teigti, kad juos visiškai suprantu. Yra buvęs ne vienas atvejis, kai pasinaudojant jų negalia norėta pasipelnyti. Aklųjų sąjunga įkurta tam, kad būtų keliamos problemos ir ieškoma sprendimų. Tačiau ne visada tai pavyksta. Nes problemos ieškoma ir ji eskaluojama dėl kitokių priežasčių. Patiems akliesiems tai visai nepadeda. Tam, kad pelnytum pasitikėjimą ir palankumą, reikia daug motyvacijos. Kol ėjau siūlydama tik idėjas, niekas rimtai nežiūrėjo. Tuomet supratau, kad laikas imtis darbų ir įgyti pasitikėjimą.

– Kokie tie darbai, kurių nutarėte imtis? Juk katalogo iš karto nenešėte.

– Iki jo dar buvo ilgas kelias, tačiau turėjau aiškią viziją, nešiau pavyzdžius, kuriuos buvo galima paliesti. Pradžioje maniau, kad kitaip, nei užkoduoti įvairius ženklus tekstilėje, nelabai įmanoma. Supratau, kad daug kas gali naudoti tam tikras priemones spalvoms, ženklams atvaizduoti, todėl norėjau kažko išskirtinio. Taip gimė idėja kurti katalogą.

Pirmiausia pradėjau bendrauti su silpnarege mergina. Labai daug kalbėdavome apie madą, drabužius, apie tai, kaip ji juos atpažįsta.

– O santykis su pačiais sąjungos nariais? Kaip pavyko pelnyti jų pasitikėjimą?

– Pirmiausia pradėjau bendrauti su silpnarege mergina. Labai daug kalbėdavome apie madą, drabužius, apie tai, kaip ji juos atpažįsta. Šis pirmasis atvejis buvo kiek lengvesnis, nes tai nebuvo žmogus, kuris visai nemato. Tačiau iš to galėjau suprasti, kaip reikia vaizduoti tam tikras detales, spalvas – jos turi būti ryškios, konkrečiai apibrėžtos.

Tuomet sekė pažintis su nerege mergina ir tai buvo tikras iššūkis. Aš jai pasakodavau apie kokį nors drabužį, stengdavausi viską nubrėžti taip, kad ji suprastų, tačiau atsimušdavau į sieną, kadangi nežinojau, ar ji viską įsivaizduoja būtent taip, kaip aš norėčiau. Sudėtinga buvo net tada, kai ji man atkartodavo viską pati. Kartais nesuprasdavau, ar skiriasi mūsų požiūriai į tam tikrus dalykus, ar aš neteisingai ištransliuoju informaciją. Ir štai tada tapo aišku, kad susikalbėjimo nebus, kol nesugalvosiu, kaip tai parodyti.

– Sunku įsivaizduoti, kaip vykdavo jūsų dialogas.

– Aš klausdavau ne tik konkrečių detalių, kurias bandžiau nupasakoti. Man buvo įdomu, kaip pašnekovė renkasi drabužius, kaip juos atpažįsta, taip pat kalbėdavome apie patį stilių. Klausdavau, kas yra drabužis, ir tai, ar ji supranta, kad drabužis transliuoja tam tikrą pranešimą apie save.

– Ar neregiams svarbu tai, kaip jie atrodo?

– Dažnu atveju, ne. Neretai jie net nepagalvoja apie tai. Nors ši prielaida nebuvo labai džiuginanti, tačiau tai man padėjo suvokti, kodėl kartais jiems taip sunku integruotis į visuomenę. Juk kaip save pristatai, taip tave pasitinka. Išvaizda, drabužiai yra tam tikra saviraiškos forma, kuri atlieka svarbų vaidmenį bendruomenėse.

Nenorėčiau visko teigti tik vienpusiškai ir absoliutinti, tačiau man, kaip kūrėjai, visad atrodė, kad kurti drabužį dėl drabužio yra neteisinga. Jis turi nešti tam tikrą žinutę.

– Kaip šie žmonės renkasi drabužius?

– Dažniausiai tai yra kažkokio artimo žmogaus sprendimas, todėl, kaip ir minėjau, nelieka saviraiškos, nes neregys dėvi tai, kas atrodo gražu mamai, sesei ar draugei.

– Tam, kad padarytumėte išvadas ir sukurtumėte savo katalogą, tikriausiai reikėjo ne vieno ir ne keleto pašnekovų.

– Bendravau dažniausiai su merginomis, o jų galėčiau išvardyti net septynias. Kalbant apie konkrečiai šiuos asmenis, tai tikrai nemažas skaičius. Dažniausiai vykdavo individualūs susitikimai, tačiau tuomet, kai sukūriau katalogą, susibūrėme į grupę. Labai svarbu, kad žmogus norėtų kalbėti, nes neretai neregiai tiesiog nenorėdavo komunikuoti su manimi, integruotis į visuomenę kitokiais būdais, dalyvauti projektuose.

Kaip apskritai žmonės susipažįsta su drabužiais ir kaip juos gali rinktis nematydami?

– Apie tokį ar panašų projektą kaip jūsiškis man neteko girdėti. Ar esate pirmoji?

– Man taip pat neteko girdėti apie tokio katalogo analogą, kaip ir daugeliui žmonių, kuriuos sutikau tarptautiniuose projektuose. Vykau į Berlyną, ten pristačiau savo darbą privačioje mados mokykloje. Taip pat viešėjau Švedijoje, Boro universitete, o planuose – Paryžius. Kelionė planuojama sausio 18–28 d. Dalyvausiu parodoje "Beyond Seeing", galerijoje WIP LA VILLETTE.

Net ir tuose pasaulinio masto projektuose, kurie yra nišiniai, orientuoti į neregius, mano darbas neretam sukėlė nuostabą. Girdėjau ir tokį klausimą: "Kaip niekas iki šiol to dar nesukūrė?"

Norėčiau paminėti, kad reljefinių eskizų pasaulyje tikrai yra ne vienas, tačiau tokio, kuris būtų pritaikomas neregiams, neradau niekur kitur. Visos priemonės, tokios kaip Brailio raštas, taip pat nėra naujos, tačiau mano darbo išskirtinumas yra pats vaizdavimo principas.

– Ateities planai?

– Katalogas yra tik dalis mano projekto. Jau sukūriau ir kolekciją, o toliau planuose – fotosesija su tomis merginomis, kurios padėtų gimti mano sumanymams ir juos įgyvendinti.

Norėčiau, kad panašaus pobūdžio katalogai atsirastų ir drabužių parduotuvėse –  tai palengvintų kasdienius neregių ir silpnaregių apsipirkimus. Ne kartą galvoje šmėstelėjo mintis ir apie tokios koncepcijos žurnalą neregiams, kaip visame pasaulyje žinomas "Vogue". Tai būtų ne tik mano ruošti eskizai ir drabužių modeliai, bet ir tam tikru būdu išreikštos mados tendencijos.

Parodoje eksponuojami menininko tapybos kūriniai, įkvėpti modernistinę miesto architektūrą pristatančių Brailio rašto tekstų.                                  

"Sąsajos su išaugusiu visuomenės ir tarptautinių organizacijų dėmesiu Kauno tarpukario modernistinei architektūrai ir tapybos, perteikiančios informacinius tekstus Brailio raštu, greičiau atsitiktinis sutapimas. Metalinės informacinės lentos arba minimalistiniai informaciniai stendai man jau patys savaime yra meno kūriniai, ypatingai naktį. Šie tapybos darbai - tai ne tik mechaniškas Brailio rašto atkartojimas tapybos priemonėmis, bet ir naktinio Kauno šviesos, pravažiuojančių automobilių atšvaitai, fotoaparato blykstės, "Photoshop" programos, skaitmeninės spaudos indėlis ir, galų gale, aliejinio dažo bei dailininko rankos prisilietimas", – sako menininkas P. Griušys.

Informacija apie konkrečius modernistinės architektūros objektus yra pateikta lietuvių, anglų kalbomis bei Brailio raštu. Ji apima pastatų istoriją, funkcinę kaitą, stiliaus ypatybes ir pan.

Daugumą meno kūrinių ar objektų dažniausiai draudžiama liesti rankomis, tačiau šioje parodoje tai daryti būtina. Mokantys Brailio raštą galės vienoje vietoje susipažinti su Kauno modernizmo paveldo istorija, o regintieji - įvertinti tapytojo meninę interpretaciją.

Paroda veiks iki vasario 6 d.

Kas? Prano Griušio tapybos paroda "Kauno modernizmas. Brailis".

Kur? VDU menų galerijoje "101"  (Muitinės g. 7)

Kada? Sausio  24 d., antradienį, 17 val.