Ateidavo tie patys

„Iki šiol išliko atmintyje, ketvirta eilė parteryje, ten kelios vietos visada būdavo paliktos KGB darbuotojams. Ir jos labai dažnai likdavo laisvos iki paskutinės akimirkos. Jas užimdavo jau beveik užgesinus šviesas salėje, prieš prasidedant spektakliui. Kiek pamenu, dažniausiai ateidavo tie patys veikėjai. Vyresni aktoriai juos atpažindavo. Pasitaikydavo, kad niekas neateidavo, tuomet administratorė ten leisdavo sėstis stovintiems žiūrovams“, – pasakojo kelis dešimtmečius Kauno dramos teatre dirbusi aktorė, nenorėjusi viešinti pavardės.

Panaši praktika buvo taikoma visuose šalies teatruose.

Tad tokia kontrolė ir cenzūra didžiausias galvos skausmas buvo bet kurio teatro vadovui, režisieriui ir meno vadovui, kuris turėjo nuolatos laviruoti tarp cenzorių, partinių veikėjų ir KGB atstovų.

Šiaulių dramos teatre sovietmečiu vyriausiąja režisiere dirbo Aurelija Ragauskaitė (1924–2017), Kauno – Jonas Vaitkus, Klaipėdos – Povilas Gaidys (1937–2021), tad, be kūrybinių dalykų, jie turėjo spręsti reikalus su partinėmis ar saugumo struktūromis.

„Cenzūros ar kiti politiniai reikalai iki aktorių neatkeliaudavo, matyt, teatrų vadovybė tuos dalykus išspręsdavo susitikimuose, pasitarimuose. Manyčiau, aktoriai buvo labai išmintingi, nes turėjo pasakyti tai, ką nori, suvokdami, kad atvirai deklaruodami, jie to pasakyti negalės. Kalbėti buvo įmanoma tik metaforų kalba ir ji buvo beprotiškai stipri. Pamenu, Eimuntas Nekrošius (1952–2018) pastatė Sauliaus Šaltenio pjesę „Duokiškio baladės“. Antrame veiksme scenoje tarp medžių pasirodo Jėzus. Žiūrovai, ypač pokario vaikai, suvokė jo simbolį labai aiškiai – tai Lietuvos laisvės kovotojas, partizanas, miško brolis“, – pasakojo buvusi Kauno dramos teatro aktorė.

Anot aktorės, spektaklis pastatytas giliu sovietmečiu, 1980-aisiais. Tuomet jaunas režisierius savo modernia kalba, savo simboliais mokėjo pasakyti esminius dalykus, padaryti taip, kad jo darbas pasiektų žiūrovų širdis.

Dauguma to meto režisierių ieškojo būdų, kaip pasakyti žmonėms tai, kas visiems rūpi, bet kad nebūtų galima prikišti antitarybinių veiksmų.

„Nemanau, kad tiems 4-oje eilėje sėdintiems veikėjams pritrūko sumanumo ir jie nieko nesuprato. Esu tikra, kad tam tikra dalis jų gyveno dvigubus gyvenimus“, – kalbėjo aktorė.

Ekvilibristika: kontrolė ir cenzūra didžiausias galvos skausmas buvo tuomečiam Klaipėdos dramos teatro režisieriui P. Gaidžiui, kuris turėjo nuolatos laviruoti tarp cenzorių, partinių veikėjų ir saugumo darbuotojų. Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr.

Padėtis po laisvės liepsnos

Iki Romo Kalantos (1953–1972) laisvės liepsnos Kaune būdavo statomi modernūs Jono Jurašo spektakliai, Muodrio Tenisono (1945–2020) pantomima. Čia važiavo jaunimas žiūrėti pjesių iš visos Sovietų Sąjungos.

O jau po R. Kalantos įvyko sistemos sprogimas, kai sovietų valdžia bandė suvaldyti situaciją. Daugybė žmonių buvo sukišta į beprotnamius, kiti nuteisti ir jiems užvertos galimybės studijuoti.

„Teatralai į atvirą karą su sistema nestojo, jie kovojo Ezopo kalba ir tada staiga užsiliepsnojo laisvės laužas. Po jo Kauno pantomimos teatras buvo išvaikytas. Trims – M. Tenisonui, Giedriui Mackevičiui ir Valerijui Martynovui – buvo liepta savanoriškai išeiti iš darbo. Tas laisvės laužas tuo metu sudegino daugelio kūrėjų, taip pat ir J. Jurašo karjerą čia, Lietuvoje. Įvykis privertė permąstyti, ką ir dėl ko jie apskritai kuria“, – kalbėjo buvusi Kauno dramos teatro aktorė.

Vis dėlto bandyta laviruoti. Pavyzdžiui, dramaturgo Juozo Grušo pjesė „Barbora Radvilaitė“ nebuvo uždrausta, tik pareikalauta, kad pabaigoje neliktų Aušros Vartų madonos paveikslo.

„Bažnyčia juk buvo atskirta nuo valstybės, o cenzoriai ir sėdintieji ketvirtoje eilėje negalėjo apsimesti, kad jie viso to nemato. Atsiverskite Barboros monologą, žiūrovai klausydami verkė. Tais pačiais laikais žiūrėdama pagal Justino Marcinkevičiaus trilogiją pastatytą pjesę visa salė skandavo „Lie tu va“ ir tie iš KGB ketvirtoje eilėje sėdėjo, bet spektakliai vis tiek vyko. Kaip tai paaiškinti? Manyčiau, jeigu tie, kurie tai kuravo, būtų norėję nuožmiai visa tai sunaikinti, būtų sunaikinę bet kokias laisvės idėjas ir Ezopo kalbą. Klausimas, ar jie buvo pakankamai raudoni?“ – svarstė aktorė.

Viskas – kontrolės gniaužtuose

Klaipėdos dramos teatro aktorius Igoris Reklaitis, kalbėdamas apie kūrybinį laikotarpį sovietmečiu, akcentavo, kad kiekvienas spektaklis buvo ne tik saugumiečių akiratyje, bet jį, prieš rodant žiūrovams, turėjo palaiminti Kultūros ministerijos atstovai.

Spektakliai šiaip sau nebūdavo išleidžiami į gyvenimą.

Pirmiausia paties teatro meno taryba vertindavo kiekvieną naują pjesę, po to jau atvykdavo trijų keturių ministerijos atstovų delegacija, kuri kūrinį palaimindavo arba ne arba pasakydavo, ką jame pakeisti.

Tokiu pat principu buvo vertinami netgi vaikams skirti spektakliai.

Be to, reikėjo žinoti, ką apskritai galima kalbėti ir ko ne.

Buvo atvejis 1970 m., kai vienas teatro aktorius kaip tik po to, kai Brazinskai tėvas ir sūnus užgrobė Sovietų Sąjungos keleivinį lėktuvą, skridusį iš Batumio į Suchumį, ir privertė pilotą jį nutupdyti Turkijoje, pasidalijo šia istorija su visais pažįstamais.

Teigiama, kad už tokias kalbas jis laikinai buvo nužemintas iki scenos darbininkų.

„Sovietmečiu teatre veikė viską kontroliuojanti sistema – nuo pat repertuaro patvirtinimo. Tarkime, teatras statydavo penkis šešis naujus spektaklius per metus. Buvo leidžiama statyti tik vieną ar dvi užsienio autorių pjeses. Viena būtinai turėjo atitikti sovietinę ideologiją, kitaip tariant, turėjo būti „raudonas“ spektaklis. Likę privalėjo būti sovietinių autorių. Tokie dalykai buvo privalomi ir tuometė Kultūros ministerija juos skatino“, – kalbėjo I. Reklaitis.

Be kuratorių iš centro aparato, kiekviename teatre veikdavo dar ir komjaunimo organizacija, komunistų partijos grupė, kurių atstovai irgi stebėdavo, kad teatralai nenukryptų nuo ideologinės linijos.

„Pačiame teatre, be abejo, buvo ir infiltruotų asmenų iš saugumo tarp pačių darbuotojų, jie rinkdavo informaciją KGB ar dar kažkam. Žinau keletą, nenorėčiau įvardyti pavardžių. Kas be ko, tarnaujantys sistemai žmonės būdavo pamaloninami. Pavyzdžiui, nepartiniai sovietmečiu apie išvažiavimą į užsienį galėjo tik pasvajoti. O ir norint daryti karjerą, reikėjo žengti žingsnį – tapti komunistų partijos nariu, turėjai įrodyti, kad esi lojalus tos santvarkos atstovas. Kitas klausimas, ar tas lojalumas buvo nuoširdus, ar tik siekiant pagerinti savo gyvenimą ir buitį? Tiesą sakant, daugiau žinome, nei norisi pasakoti. Ta informacija eidavo iš lūpų į lūpas“, – kalbėjo I. Reklaitis.

Liudijimas: Klaipėdos dramos teatro aktorius I. Reklaitis patvirtino, kad sovietmečiu teatre buvo darbuotojų, kurie rinkdavo informaciją KGB. Vytauto Petriko nuotr.

Atskleidė saugumiečių kortas

I. Reklaičio kolega, Klaipėdos dramos teatro aktorius Rimantas Pelakauskas irgi patvirtino, kad cenzorių vizitai prieš premjeras padažnėdavo.

Apie tai, kad kažkas spektaklio metu sėdėdavo ir stebėdavo, ar nenukrypstama nuo partinės ideologinės linijos, aktoriai žinojo ir Klaipėdos dramos teatre.

Saugumą pasiekdavo informacija, kas vyksta teatre – apie nepatikimas kalbas ar abejotinas kokio spektaklio mizanscenas.

„Kitas dalykas, mūsų pačių trupėje buvo informatorių. Įtarėme, kas tokie, nenorėčiau vardyti, bet jie buvo KGB informatoriai. Taip saugumą pasiekdavo informacija, kas vyksta teatre – apie nepatikimas kalbas ar abejotinas kokio spektaklio mizanscenas. Tada sulaukdavome vyrukų iš saugumo savo spektakliuose. Natūralu, juk viena nedaugelio rezistencijos formų ir buvo menas, kūryba“, – įsitikinęs R. Pelakauskas.

Klaipėdietis prisiminė režisieriaus P. Gaidžio, su kuriuo teko dirbti daug metų, pasakojimą apie Vilniuje rodytą spektaklį „Mindaugas“, kurio metu Lietuvos silueto veidrodis pasisuko į žiūrovus ir jame atsispindėjo visa salė.

Lionginas Šepetys (Lietuvos SSR komunistų partijos vienas sekretorių – A. D.) P. Gaidžiui paliepė jį nuimti.

Aktorius R. Pelakauskas atsiminė, kaip sovietų saugumiečiai bandė priversti jiems dirbti vieną jo kurso draugą.

Vyras buvo užsienyje, kur nusipirko auksinį žiedą, kurį turbūt ketino Lietuvoje parduoti ir užsidirbti pinigų.

„Jį pagavo su tuo žiedu jau pasienyje, ir tada KGB bandė jį užverbuoti dirbti jiems informatoriumi. Jis iškart atėjo pas P. Gaidį, klausdamas, ką jam daryti, nes jį verbuoja. Kai kortos buvo atskleistos, o ir režisierius savais kanalais bandė kažkaip savo teatro aktorių gelbėti, galiausiai nuo jo atstojo. Tai vienas tokių ryškių pavyzdžių, su kuriuo tuo metu teko tiesiogiai susidurti“, – kalbėjo R. Pelakauskas.

Metaforos: Klaipėdos dramos teatro aktorius R. Pelakauskas pasakojo, kaip sovietų laikais, siekiant apeiti cenzūrą, scenoje teko telktis Ezopo kalbą. Redakcijos archyvo nuotr.

Klaipėda buvo išskirtinė

Klaipėdos dramos teatro aktorius neslėpė, kad paties teatro vietinė komunistų kuopelė dėl partinės linijos laikymosi spektakliuose kartais būdavo netgi aršesni kritikai nei cenzoriai iš Vilniaus.

„Būdavo atvejų, kai vis kalbėdavo, kad čia štai antitarybinis turinys ar dar kažkas ir to negalima rodyti. O kai po cenzorių vizitų atsirasdavo reikalavimas kažką pakeisti, sėdėdavome Meno taryboje ir galvodavome, kaip čia ką pakeisti, kaip sudėlioti tą Ezopo kalbą, jog neprisikabintų. Kartais apimdavo toks azartas padaryti taip, kad neturėtų ko prikibti, bet žiūrovai suprastų, kas norėta pasakyti“, – teigė R. Pelakauskas.

Anot aktoriaus, būtent Klaipėdos teatras, kuriame tada nuolat skambėjo J. Marcinkevičiaus trilogija, patriotiniu aspektu buvo išskirtinis visoje Lietuvoje.

„Kad ir spektaklis „Dramblys“ ar „Proletarinis laimės malūnas“, kai visa salė leipdavo iš juoko, stebėdami pjesę apie kolūkių kūrimą ar partinius veikėjus, kurie būdavo stipriai šaržuoti. Visi suprasdavo tą sovietinio melo ir apgaudinėjimo atmosferą, kurioje mes tada gyvenome. Buvo didelis azartas tokius dalykus kurti. Tai buvo kultūrinė rezistencija. Todėl, kai po nepriklausomybės atgavimo teatras turėjo persiorientuoti, kaip dirbti ir apie ką kalbėti, tai mums buvo nelengva užduotis“, – pripažino R. Pelakauskas.

Renginio dalyviai laikė plakatus su užrašais „Žmogaus teisės – ne LGBT ideologija“, „Nepilnamečių apsauga ar diskriminacija?“, „Stabdykime patyčias“, „Mes esame žmonės ne ideologija“ ir kitus.

„Niekas negali paneigti, kad mokyklose yra LGBT asmenys, mes darėme tyrimą 2017 metais ir 2022 metais. Pastebėjome, kad 2022 metais mūsų tyrime sudalyvavo virš tūkstančio LGBT moksleivių – tai parodo, kaip žmonės nori išsikalbėti ir paaiškinti, kaip jie jaučiasi, nes atsiverti mokyklose jie negali“, – BNS ketvirtadienį sakė Lietuvos gėjų lygos (LGL) vadovas Vladimiras Simonko.

„Tyrimas parodė, kad jų savijauta palyginus su 2017 metais blogėja ir mes kalbame apie tai, kad jeigu mes nieko nedarysime, procesas bus dar blogesnis. Tai aš keliu klausimą – ar mums, kaip visuomenei, kurioje gerbiamos žmogaus teisės, visiškai nesvarbu, kaip jaučiasi jų atžalos?“ – kėlė klausimą jis.

Niekas negali paneigti, kad mokyklose yra LGBT asmenys.

Anot jo, būtina panaikinti diskriminacinio pobūdžio Nepilnamečių apsaugos įstatymo nuostatą, kuria remiantis ne kartą buvo apribota su LGBT bendruomene susijusi informacija. Dėl to LGBTQ atstovai reiškia palaikymą Teisingumo ministerijai, ragina Vyriausybę ir Seimo narius ją pakeisti.

Teisingumo ministerija yra parengusi minėto įstatymo pataisas, numatančias atsisakyti nuostatos, kad informacija apie LGBTQ žmonių santuokas daro neigiamą poveikį nepilnamečiams.

V. Simonko abejojo, kad Seimas palaikys iniciatyvą keisti nuostatą.

S. Lisausko / BNS nuotr.

„Nelabai, bet aš suprantu, kad reikia dirbti ir dirbti konstruktyviai, priešpriešos nereikia, mes turime išsikalbėti, surasti tam tikrą vidurkį“, – tvirtino jis.

Tuo metu plakatą „Geras pedofilas – miręs pedofilas“ laikantis Raimundas Šimaitis sakė manantis, kad vaikai yra ne seksualinio pobūdžio objektai, todėl nuostatos naikinti nereikėtų.

„Vaikai turi turėti vaikystę, o ne galvoti, kas ten ką daro. Jie privalo žaisti su žaislais, o ne su vienas kito kažkuo“, – pridūrė jis.

S. Lisausko / BNS nuotr.

„Gėjai gi ne pedofilai, gėjai santykiauja su suaugusiais žmonėmis, bet tie gėjai, kuriuos domina vaikai, pavyzdžiui, Jakštys, tai tie yra pedofilai“, – teigė R. Šimaitis.

Į protestą atėjo kelios dešimtys žmonių su Lietuvos vėliavomis, prieštaraujančių protestui. Vienas iš jų – riaušių byloje teisiamas Antanas Kandrotas, pravarde Celofanas.

Vaikai turi turėti vaikystę, o ne galvoti, kas ten ką daro. Jie privalo žaisti su žaislais, o ne su vienas kito kažkuo.

„Jie gi neturi nepilnamečių vaikų, tai koks jiems skirtumas tas įstatymas yra ar nėra“, – sakė jis.

Prie protesto prisijungė ir pasisakymais prieš LGBTQ garsėjantis Seimo narys Petras Gražulis.

„Už Lietuvą vyrai, o moterys  – už Petrą“, – kalbėjo parlamentaras.

A. Kandrotas vėliau perėjo per ant žolės ištiestą LGBTQ vaivorykštės spalvos vėliavą.

Jie tikrai labai trukdė šitam susirinkimui, dėl to, kad jie garsiai šūkavo, užstojo su vėliavomis.

Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas Artūras Rudomanskis teigė manantis, kad protestas parodė teisėsaugos institucijų neveiksnumą.

„Tokie kontrprotestai galimi įvairiose situacijose, ne tik čia ir tai parodė arba policijos pareigūnų nuostatas tam tikras, nes tų konvojinių automobilių yra pakankamai nemažai ir galima būtų išspręsti, jeigu būtų kilęs konfliktas“, – BNS sakė jis.

Tačiau, anot jo, policijos pareigūnai nepareikalavo susirinkimą trukdžiusių asmenų išeiti.

„Jie tikrai labai trukdė šitam susirinkimui, dėl to, kad jie garsiai šūkavo, užstojo su vėliavomis“, –  tvirtino A. Rudomanskis.

Teisingumo ministerija parengė pataisą, siūlančią iš Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo išbraukti, kad neigiamą poveikį nepilnamečiams darančia informacija laikoma ta, „kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“.

Konstitucijoje nurodyta, jog santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutikimu.

Teisingumo ministerijos teigimu, minėtos įstatymo nuostatos atsisakymas pašalins galimybę diskriminaciniu būdu riboti saviraiškos laisvę.

Teigiama, kad pataisa parengta įgyvendinant Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) šių metų sausio 23 dienos sprendimą byloje Macatė prieš Lietuvą.

Teismas pripažino, kad Lietuva, apribojusi knygos, kurioje aprašomi tos pačios lyties asmenų santykiai. platinimą, pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnį, apibrėžiantį saviraiškos laisvę, ir priteisė 12 tūkst. eurų neturtinės žalos kompensaciją bei 5 tūkst. eurų bylinėjimosi išlaidų.

Pekine paskelbta aukšto laipsnio parengtis dėl bet kokių galimų trikdžių per sekmadienį prasidėsiantį svarbų Komunistų partijos suvažiavimą, kuriame Xi Jinpingas turėtų užsitikrinti istorinę trečią kadenciją.

Buvo sustiprintos siuntinių ir metropoliteno keleivių patikros, visuose rajonuose yra daugybė savanorių, turinčių pranešti apie bet kokius neįprastus dalykus.

Tačiau ketvirtadienį internete išplitusiuose vaizdo įrašuose ir nuotraukose matyti protestuotojas, ant vieno tilto Pekine išskleidžiantis du ranka nupieštus transparantus su kritika Komunistų partijos politikai.

„Jokių COVIDo testų, noriu užsidirbti pragyvenimui. Jokios Kultūrinės revoliucijos, noriu reformų. Jokių uždarymų, noriu laisvės. Jokių lyderių, noriu balsuoti. Jokio melo, noriu orumo. Nebūsiu vergas, būsiu pilietis“, – skelbė vienas transparantas.

Kitame piliečiai buvo raginami streikuoti ir nušalinti „klastingą diktatorių Xi Jinpingą“.

Kituose atvaizduose matyti ant tilto už transparantų stovintis asmuo su šalmu, iš laužo ant tilto kylantys dūmai ir policininkai, skubantys nuimti transparantus.

Naujienų agentūros AFP žurnalistams ketvirtadienį atvykus į įvykio vietą, ten nebebuvo jokių protesto ženklų, tik matėsi daugiau policininkų.

„Daugybė žmonių matė, kas įvyko“, – AFP žurnalistams penktadienį grįžus į įvykio vietą sakė netoliese dirbęs vyras ir pridūrė, kad plakatai buvo nuimti labai greitai po to, kai buvo išskleisti.

Jis prašė neviešinti jo tapatybės ir sakė: „Nenoriu turėti problemų su valdžia.“

Vieši protestai Kinijos sostinėje yra itin reti, o tiems, kas nepaiso Pekino griežto saugumo aparato, gresia rimtos bausmės.

„Aš tai mačiau“

Penktadienį ryte kinų socialinių tinklų cenzoriai jau buvo blokavę su protestu susijusius įrašus ir raktažodžius, įskaitant minėto tilto pavadinimą.

Penktadienį populiarioje platformoje „Weibo“ paieškos rezultatai pagal raktažodį „Pekinas“ apsiribojo tik patikrintomis paskyromis, o ne įprastais reguliarių vartotojų įrašais apie sostinę.

Rezultatų nedavė net į paiešką įvedus tokias grotažymes kaip „Aš tai mačiau“.

Ši grotažymė buvo viena iš paskutinių, naudotų platformoje „Weibo“ užuominomis aptarinėjant incidentą. „Aš tai mačiau ir to nepamiršiu“, – parašė vienas vartotojas.

AFP žurnalistai penktadienį Sitongo tilto apylinkėse matė daugiau sargybinių nei įprastai, o kai kurie jų stovėjo net ant mažesnių pėsčiųjų tiltų.

Honkonge, kurio pusiau autonominio miesto žiniasklaida anksčiau plačiai nušviesdavo žemyninėje dalyje vykstančias demonstracijas, apie ketvirtadienio protestą nepranešė nė vienas svarbesnis laikraštis.

Skaitmeninis naujienų portalas „HK01“ ketvirtadienio popietę paskelbė trumpą reportažą, tačiau vėliau straipsnis buvo pašalintas.

Dėl Pekino politinio susidorojimo Honkongo žiniasklaida atsidūrė akligatvyje, o neseniai miesto žurnalistų industrijos grupės atlikta apklausa parodė, kad spaudos laisvė yra rekordiškai maža.

Pasiekia svetaines

Rusijos žiniasklaidos priežiūros institucija „Roskomnadzor“ jau užblokavo prieigą prie pasaulinių technologijų milžinių platformų, tarp kurių – „Facebook“, „Twitter“ ir „Instagram“, taip pat uždraudė kelias nepriklausomas žiniasklaidos priemones, užblokavo tarptautinių naujienų organizacijų, tokių kaip BBC, Amerikos balso ir Laisvosios Europos radijo, svetaines.

Vartotojai Rusijoje bando apribojimus apeiti naudodami VPN (virtualus privatus tinklas) paslaugas, tačiau šalyje jau pernai kai kuriuos iš jų uždrausta naudoti. Draudžiamų VPN teikėjų sąrašas nuolat plečiasi.

„Dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje internetas cenzūruojamas, o Rusijoje ypač smarkiai ribojamas. Todėl vienas iš būdų prieiti prie blokuojamų svetainių, socialinių tinklų – naudoti VPN paslaugas. Rusijos gyventojai šia galimybe ir stengiasi pasinaudoti, tačiau kuo toliau, tuo labiau gali būti ribojami ir skirtingi VPN paslaugų teikėjai“, – pastebėjo Kauno technologijos universiteto (KTU) kibernetinio saugumo įgaliotinis ypatingos svarbos informacinei infrastruktūrai Šarūnas Končius.

Vis dėlto ekspertai pastebi, kad Rusijos interneto apribojimai kol kas nėra tokie griežti kaip Kinijoje.

Kaip jis veikia?

VPN – tai virtualus privatus tinklas. Tai paslauga, kuri apsaugo vartotojo interneto ryšį ir privatumą internete.

„Siunčiant duomenis pasitelkiant VPN, sukuriamas specialus šifruotas duomenų tunelis, kuris apsaugo vartotojo tapatybę, nes jo pirminis IP adresas yra paslepiamas. Tokiu būdu naudojantis internetu duomenys yra užšifruojami ir saugūs, o juos pavogti ar sužinoti, kokia informacija perduodama, yra gana sudėtinga“, – teigė Š.Končius ir atkreipė dėmesį į tai, kad tai ypač svarbu nešifruotą belaidžio interneto ryšį viešojoje erdvėje naudojantiems vartotojams.

VPN paslepia vartojo IP adresą leisdamas tinklui peradresuoti jį per specialiai sukonfigūruotą nuotolinį serverį, kurį valdo VPN paslaugos teikėjas. Vadinasi, jei vartotojas, naršydamas internete, naudojasi šia paslauga, VPN serveris tampa vartais, per kuriuos vartotojas patenka į internetą.

Taigi VPN sukuria saugų ryšį tarp vartotojo ir interneto. Be to, VPN ryšys yra apsaugotas nuo išorinių atakų.

„Vadinasi, nei interneto paslaugų teikėjas, nei kitos trečiosios šalys negali stebėti vartotojo naršymo istorijos, žinoti, kokiose svetainėse jis lankosi, kokius duomenis siunčia ar gauna internetu. Tačiau tai nereiškia, kad visos šios informacijos negali žinoti VPN paslaugų teikėjas“, – atkreipė dėmesį Š.Končius.

Naudoja daugelis įmonių

VPN ne tik užtikrina saugesnį naršymą – apsaugo nuo įsilaužėlių ir kibernetinių nusikaltėlių, bet ir leidžia vartotojui jaustis laisvesniam, nes naudojant VPN prieinama prie blokuojamo turinio. Pavyzdžiui, Rusijos vartotojų atveju, įmanoma gauti prieigą prie skirtingų svetainių, internetinių paslaugų ir informacijos, kuri dėl cenzūros neteikiama valstybiniais žiniasklaidos kanalais.

„Pasaulyje yra tokių autokratinių šalių, kaip Kinija, kurios riboja kažkokį turinį, informaciją, todėl tos šalies gyventojams ar lankytojams tenka naudotis VPN paslaugomis. Svarbiausia – prisijungti prie tinklo ir pasiekti VPN paslaugą. Tačiau kartais tai padaryti gali būti sudėtinga“, – teigė Š.Končius.

Specialisto teigimu, daugelis įmonių naudoja VPN paslaugas, nes jos suteikia galimybę darbuotojams saugiai pasiekti įmonės vidines sistemas nebūnant darbo vietoje.

„Universitete naudojame VPN, kad bendruomenės nariai galėtų prisijungti prie universiteto kompiuterių tinklo išvykę į komandiruotę, būdami laisvalaikio erdvėje ar dirbdami iš namų.

30 proc. – tiek interneto vartotojų visame pasaulyje naudojasi VPN tiekėjų paslaugomis.

VPN imituoja buvimą darbo vietoje – tokiu atveju suteikiami IP adresai iš universiteto rėžio, todėl darbuotojas gali prisijungti prie jam reikalingų vidinių sistemų“, – sakė Š.Končius.

Rinka nuolat plečiasi

VPN atsirado maždaug 1990-aisiais. Tuo metu šiomis paslaugomis daugiausia naudojosi įmonės. Viskas pasikeitė 2010 m., kai ėmė populiarėti komercinės VPN paslaugos privatiems vartotojams.

Šiuo metu apie 30 proc. interneto vartotojų visame pasaulyje naudojasi VPN tiekėjų paslaugomis. 62 proc. visų VPN vartotojų yra vyrai, o apie 39 proc. VPN vartotojų yra 16–24 metų amžiaus. VPN tiekėjų rinkoje – šimtai.

Rinkoje taip pat prieinamos ne vieno lietuviško tiekėjo VPN paslaugos. Pavyzdžiui, antruoju Lietuvos vienaragiu tapusi įmonė „Nord Security“ teikia vieną populiariausių VPN paslaugų „NordVPN“, prieinamą daugelyje pasaulio šalių – šiomis paslaugomis naudojasi daugiau nei 14 mln. vartotojų.

„Statista“ duomenimis, daugiau nei pusė visų VPN vartotojų (51 proc.) naudoja jį norėdami apsaugoti savo privatumą, kai prisijungia prie laisvai prieinamo viešo interneto; 44 proc. norėdami internete naršyti anonimiškai; 37 proc. – užtikrinti saugų bendravimą; 23 proc.  – gauti prieigą prie ribojamų svetainių, 22 proc. – prisijungti prie darbinių sistemų.

„SurfShark“ statistika apie interneto vartotojus atskleidžia, kad VPN naudojimas globaliu mastu nuolat auga, ypač pradėjus naudoti išmaniuosius telefonus ir išaugus interneto naudojimui verslo sandoriams ir išpopuliarėjus nuotoliniam darbui.

„Grand View Research“ duomenimis, 2016 m. VPN rinkos vertė buvo tik 16,15 mlrd. dolerių. Prasidėjus COVID-19 pandemijai, VPN rinka augo sparčiau, nei prognozuota – per ketverius metus rinka išsiplėtė ir 2020 m. pasiekė 30 mlrd. dolerių. Tikimasi, kad 2027 m. ji viršys 92 mlrd. dolerių. Šiuo metu susidomėjimas VPN ypač išaugo Rusijoje ir Ukrainoje, vasario 24 d. Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą.

Politiškai nekorektiška?

Beveik keturis dešimtmečius karikatūras piešiantis palangiškis karikatūristas Vidmantas Eidukaitis savo karjerą pradėjo dar sovietmečiu.

Jis teigia, kad šie laikai nuo anų skiriasi tuo, kad cenzūra karikatūrai netaikoma. Vis dėlto vienintelį kartą, jau nepriklausomos Lietuvos laikais, viena jo karikatūra, vaizduojanti vaiką su lietuviška trispalve ant marškinėlių už norvegiškų vaiko teisių gynėjų "Barnevernet" grotų, nepateko į parodą, nes kažkam pasirodė, kad ji "politiškai nekorektiška", esą nereikėję piešti Norvegijos vėliavos.

Kaip tik tuo metu buvo kilęs skandalas dėl Norvegijoje iš kelių lietuvių šeimų "Barnevernet" atimtus vaikus.

Ar tai galima vadinti cenzūra? Pats karikatūros autorius santūriai vertina šį parodos organizatorių sprendimą.

Paroda: Palangos viešojoje bibliotekoje žaismingos, nuotaikingos ir kiek kandokos karikatūros bus eksponuojamos iki lapkričio 30 d. (Vidmanto Eidukaičio nuotr.)

Susidūrė su geležine uždanga

Vis dėlto to, kas yra dabar, jokiu būdu negalima lyginti su sovietmečiu, kai net nekalti piešinukai buvo atidžiai vertinami to meto cenzorių iš vadinamojo Glavlito.

"Kai pateikdavome po 4–5 darbus į humoristinį žurnalą "Šluota", dalis tų karikatūrų pradingdavo. Kodėl jų nepraleisdavo, niekas niekada neaiškindavo. Buvo galima piešti biurokratų ar karjeristų karikatūras, tačiau mūsų darbai šiukštu negalėjo patekti už SSRS ribų. Ne kartą bandžiau savo darbus siųsti į parodas užsienyje ir susidūriau su geležine uždanga", – šypsojosi V.Eidukaitis.

Karikatūristas prisiminė, kaip į parodą tuometėje Jugoslavijoje siųsti jo darbai sugrįžo atgal su užrašu: "Bet kokias kultūros vertybes be SSRS kultūros ministro leidimo į užsienį siųsti draudžiama".

"Tada buvo tokia politika ir nepraleido. Siunčiau didelio formato darbus, gal dėl to sugrįžo. Paskui jau įsigudrindavome, siųsdavome mažuose vokuose, atviruko formato karikatūras, tokie darbai dar praslysdavo anapus sienos. Bet norėjome siųsti didesnius, kad geriau būtų eksponuoti. Pabandžiau kelis kartus, nepavyko. Ir iš kolegų girdėjau tą patį", – pasakojo V.Eidukaitis.

Požiūris: V.Eidukaitis tvirtino, jog stengiasi piešti karikatūras, kurioms nereikia teksto, kad jos būtų universalios, jas suprastų ne tik lietuvis, bet ir užsienietis. (Vidmanto Eidukaičio asmeninio archyvo nuotr.)

Nugulė KGB archyvuose

Sovietiniai cenzoriai satyrikus, taip pat karikatūristus, stebėjo gal net labiau nei kitus kūrėjus, tad jie savo kūrybai turėjo pasitelkti Ezopo kalbą.

Kas labiausiai piktindavosi karikatūromis? Na, V.Landsbergis, bet ne jis pats, o jo gerbėjai.

"Tekdavo kai kurias idėjas karikatūrose savotiškai maskuoti. Būdavo, kad cenzoriai nesuprasdavo potekstės. O iš kolegų esu girdėjęs, kad pasikviesdavo paaiškinti, ką tai reiškia, bet pats su tuo nesusidūriau", – teigė V.Eidukaitis.

Tabu karikatūristams sovietmečiu buvo partiniai vadai, jų piešti nebuvo galima, tik Michailo Gorbačiovo laikais, prasidėjus "perestroikai", atsirado šioks toks laisvumas ir politinėms karikatūroms.

"Tačiau dar anksčiau buvo ne vienas atvejis, kai kolegos nupiešė Leonido Brežnevo šaržą ar kokio kito tuomečio veikėjo karikatūrą, tų jų darbų tarnybos nepraleisdavo. Maža to, jie kažkur "nusėsdavo". Ir tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę jiems tie piešiniai iš saugumo archyvų buvo grąžinti. O juk sovietmečiu oficialiai gyvavo draugiško šaržo žanras, bet kažkas vis dėlto nuspręsdavo, kad tokių dalykų publikuoti nederėtų", – pasakojo V.Eidukaitis.

Demokratija: garsus politinės karikatūros meistras J.Varnas teigia, jog šiais laikais karikatūros spaudoje nespausdinamos gal tik todėl, kad redakcijoms jos pasirodo neįdomios, bet tikrai ne dėl cenzūros. (S. Žiūros / "BNS Foto" nuotr.)

Jam antrino ir kitas garsus karikatūristas Jonas Varnas – dabar situacija kita ir jokiais būdais nepalyginama su sovietmečiu, kai nuo Glavlito vertintojų priklausydavo ir karikatūristų darbų eksponavimas parodose.

"Glavlitas ypač atidžiai skaitydavo, kas parašyta po karikatūra, kad tik nepraslystų kas nors nukreipta prieš sovietų valdžią. Pamenu Baltijos šalių karikatūristų parodą, kai nepraleido vieno estų kolegos darbo, kuriame buvo pavaizduota, kaip valstietė laukuose darbuojasi kūju, o darbininkas statybose dirba pjautuvu. Cenzoriams pasirodė įžeidu, kad šaipomasi iš sovietinių simbolių, ir tos karikatūros parodoje nebuvo", – prisiminė J.Varnas.

Šaržai patiko ne visiems

J.Varnas, vienas garsiausių politinės karikatūros meistrų, teigia, jog šiais laikais karikatūros spaudoje nespausdinamos gal tik todėl, kad redakcijoms tai pasirodo neįdomu, bet tikrai ne dėl cenzūros.

"Dabar ne sovietmetis, kai politinė karikatūra buvo leidžiama tik apie kapitalistus, galėjome šaipytis tik iš amerikiečių. Dabar mes politines karikatūras piešiame labai laisvai, mūsų nevaržo nei politinės pažiūros, nei dar kas nors. Tik, žinoma, turi būti etinės ir estetinės ribos. Aš asmeniškai nenuolaidžiauju nė vienai politinei pusei, piešiu, ką sugalvoju. Dėl to sulaukdavau išpuolių dar Atgimimo pradžioje, kai šaržuodavau Vytautą Landsbergį. Tiesa, pretenzijas reikšdavo ne jis pats, o jo gerbėjai", – prisiminė J.Varnas.

Laisvė: tarpukario Lietuvos satyrinėje spaudoje buvo publikuojamos net šiems laikams labai drąsios karikatūros. (Žurnalo "Naujoji spaktyva" (1939 m. nr. 3) karikatūra)

Kūrėjas teigė, kad dėl politinių karikatūrų prarado ne vieną bičiulį, nes jie nesuprasdavo, kaip galima pašiepti jų šlovinamą politiką.

"Yra tokių nepajudinamų kurios nors politinės srovės gerbėjų. Jie skaudžiai reaguodavo ir pykdavo, kaip galiu liesti, jų supratimu, neliestinus asmenis. Man tokių nėra. Reikia kabinti visus, tuos, kurie to nusipelno, nes cenzūros nėra. Beje, pretenzijas, atpažinę save karikatūrose, reikšdavo ir patys jų personažai. Tada mūsų politikams buvo labai neįprasta, kad jie yra viešai kritikuojami, bet juk šaipomasi iš jų buvo saikingai, neįžeidžiai. Kai kurie jautėsi tarsi šventi, ir taip buvo iki 1992 m.", – pasakojo J.Varnas.

Reklama yra reklama

Paskui tarsi viskas pasikeitė. Prie savo atvaizdo karikatūrose politiniai veikėjai priprato ir net jau norėdavo, kad juos pieštų, nes suvokė, kad ir bloga reklama yra reklama.

"Juk tada jis yra matomas. O politikui tai yra naudinga, nesvarbu, kad pavaizduotas ne visai teigiamame kontekste. Politikams buvo svarbu būti viešumoje, tuo jie ir džiaugėsi. Buvęs Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas geriausiai iš visų vertino šaržus. O kas labiausiai piktindavosi karikatūromis? Na, V.Landsbergis, bet ne jis pats, o jo gerbėjai. Pavyzdžiui, Algirdas Brazauskas irgi neįsižeisdavo dėl karikatūrų, jis buvo tuo požiūriu tolerantiškas, nes piešdavome jį daug, jis gi buvo ir prezidentas, ir premjeras", – vardijo J.Varnas.

Pajuokė: rašytojas ir eseistas, mokslų daktaras Jonas Grinius po susikirtimo su meno žinovais dėl vieno paveikslo netikėtai tapo šmaikščios karikatūros personažu. (Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotr.)

Vyras dar kartą pasidžiaugė, kad karikatūros šiais laikais necenzūruojamos, o temų joms – nors vežimu vežk, tačiau esą problema yra ta, kad nebėra žurnalo, kur anksčiau publikuodavosi karikatūristai.

"Laikinai žurnalas "Šluota" nebegyvas, nors galėtume leisti. Mūsų draugas Jonas Lenkutis yra paveldėjęs teises leisti "Šluotą", tik reikėtų rėmėjo, kuris surizikuotų finansuoti, ir galima būtų pradėti leisti. Bet, gaila, tokių neatsiranda. Juolab dabar popierinė spauda pamažu atsigauna, nes internetinė žiniasklaida pasidarė melagė, gi ten niekas už nieką neatsako, kas ką nori, tas tą rašo", – teigė J.Varnas.

Nori kurti muziejų

Nepaisant to, kad legendinio žurnalo nebėra, J.Lenkutis kasmet išleidžia "Šluotos" kalendorių ir turi idėją kurti Karikatūrų muziejų Vilniuje, kur norėtų eksponuoti archyvuose dūlančius karikatūristų darbus.

"Tokių Karikatūrų muziejų pasaulyje yra. Pats esu buvęs Karikatūrų muziejuje Gabrove, Bulgarijoje, dar sovietiniais laikais tas muziejus klestėjo. Gabroviečiai tokie kaip mūsų suvalkiečiai. Yra nuostata, kad jie šykštoki, bet moka patys iš to pasijuokti. Tas muziejus Gabrove buvo įsikūręs sename, nebeveikiančiame fabrike, bet šiuo metu apie jį beveik nieko nesigirdi, o anksčiau ten organizuodavo dideles parodas", – kalbėjo J.Varnas.

Dailininkas, šią vasarą paminėjęs savo kūrybos 60-metį, yra sukaupęs tūkstančius karikatūrų ir visas jas perdavė į Literatūros ir meno archyvą. Namie laiko tik spaudoje publikuotas karikatūras, tačiau esą ir jų užtektų bent pradžiai naujai kuriamam Karikatūrų muziejui.

Žanro dar nelaidoja

Kol muziejaus nėra, karikatūristams eksponuoti savo darbus belieka tik kasmetės parodos.

Vieną tokią iki lapkričio 30-osios dar galima aplankyti Palangos viešojoje bibliotekoje.

Parodoje, kurios tema "Žmogus", 33 autoriai pristato 81 satyrinės grafikos darbą. Juos jungia sveikas, šmaikštus, daug darbo ir išmonės reikalaujantis satyrinės grafikos žanras, o vaizduojamose situacijose atsispindi mūsų kasdienybė, įpročiai, siekiai.

Pagrindinis personažas – žmogus – vaizduojamas įvairiausiais aspektais: šaržuotai, linksmai, kartais net kvailai juokingai, užgriebia ir šių dienų Lietuvos bei pasaulio aktualijas.

"Žmogus yra plati tema, visose gyvenimo situacijose dominuoja žmogus – ir teigiamas, ir neigiamas, visoks. Džiugu, kad bibliotekos lankytojai domisi šia paroda, jie ateina į skaityklą, užsuką ir į salę pasidairyti į karikatūras", – kalbėjo vienas parodos dalyvių ir jos kuratorius V.Eidukaitis.

Kiekvieno autoriaus braižas unikalus, tad ir temą visi perteikia subtiliai. Žmogus – vartotojas, kūrėjas, griovėjas, naikintojas.

"Ar išnyks karikatūros žanras? Šia tema neretai pasišnekame su kolegomis, nes jaučiame, jog trūksta jaunimo, kuris papildytų mūsų gretas. Gaila, kad nebėra humoristinio žurnalo, o ir kituose spaudiniuose karikatūrų mažai publikuojama, nors anksčiau ir "Nemunas", ir "Jaunimo gretos", ir "Gamta", "Literatūra ir menas" spausdino. Ir mūsų parodoms buvo skiriamas daug didesnis dėmesys, žmonės į sales parodos atidarymo dieną netilpdavo", – kalbėjo V.Eidukaitis.

Pekinas užsimojo suvaržyti „chaotišką gerbėjų kultūrą“ ir garsenybių piktnaudžiavimą savo žinomumu po pastaraisiais mėnesiais kilusių virtinės skandalų, smogusių kai kuriems iškiliausiems Kinijos pramogų pasaulio veikėjams. Tarp jų buvo ir dainininkas Krisas Wu (Krisas U), anksčiau šį mėnesį suimtas dėl įtariamo išžaginimo.

Penktadienį Šanchajaus mokesčių tarnyba skyrė Zheng Shuan 299 mln. juanių (39,2 mln. eurų) baudą už mokesčių slėpimą ir nedeklaruotas 2019–2020 metų pajamas, kai ji filmavosi viename televizijos seriale, sakoma institucijos svetainėje paskelbtame pranešime.

30-metė Zheng Shuan (Dženg Šuan) išgarsėjo Kinijoje, nusifilmavusi didžiulio populiarumo sulaukusiame 2009 metų seriale „Krintančių žvaigždžių lietus“ (Meteor Shower), taip pat kituose vėlesniuose serialuose bei filmuose.

Kinijos valstybinė transliuotojų priežiūros institucija taip pat uždraudė rodyti „Krintančių žvaigždžių lietų“ ir įpareigojo prodiuserius nesamdyti Zheng Shuan būsimiems projektams.

Valstybinė radijo, kino ir televizijos administracija pridūrė taikanti „nulinio pakantumo“ politiką mokesčių slėpimui, „padangę siekiantiems honorarams“ ir „in-jan sutartims“, turėdama galvoje neskaidrias darbo sutartis, Kinijos pramogų pasaulyje dažnai pasitelkiamas tikrajam aktorių uždarbiui nuslėpti.

Valstybinė žiniasklaida pastaruoju metu itin aktyviai ragino keisti Kinijos pramogų pramonės kultūrą.

„Jau kurį laiką artistų moraliniai nuopuoliai ir teisės pažeidimai, jaunesnių dievaičių kultas ir „chaotiški“ gerbėjų ratai sulaukia plataus visuomenės dėmesio“, – antradienį skelbė valstybinis transliuotojas CCTV.

„Privalome atkurti švarią literatūros ir meno aplinką visuomenei“, – pridūrė televizija.

Nuo ketvirtadienio vakaro didžiosios vaizdo srautinio transliavimo platformos taip pat pašalino bet kokias nuorodas apie Zhao Wei – itin populiarią aktorę, dar žinomą kaip Vicky Zhao (Viki Džao).

Jos vardas buvo skubiai pašalintas iš populiarių televizijos serialų titrų, o vienas šios aktorės kūrybą ir gyvenimą aptariantis forumas socialiniame tinkle „Weibo“ taip pat buvo mįslingai uždarytas. Tuo metu grotažymė „Zhao Wei supertema uždaryta“ sulaukė 850 mln. peržiūrų.

Jokių šių veiksmų oficialių paaiškinimų nebuvo pateikta.

Tačiau Zhao Wei ir jos vyrui anksčiau šiais metais buvo uždrausta prekiauti Šanchajaus vertybinių popierių biržoje. Šis sprendimas susijęs su 2016 metų bandymu perimti vienos įmonės valdymą, anot tarnybų, „sutrikdžiusiu rinkos tvarką“.

Kinijos kibernetinės erdvės priežiūros tarnyba penktadienį paskelbė naują nurodymą, draudžiantį skelbti garsenybių reitingus ir sugriežtinti „chaotiškų“ garsenybių gerbėjų klubų bei vadybos agentūrų veiklos suvaržymus.

Vaizdo srautinės transliacijos platforma „iQiyi“ nurodė ketvirtadienį sustabdžiusi visas savo talentų konkursų laidas. Tuo metu viena Kinijos vaikinų popmuzikos grupė, kurios dauguma narių yra moksleiviai, anksčiau šią savaitę paskelbė nutraukianti veiklą, visuomenėje kilus pasipiktinimui dėl atlikėjų amžiaus.

Sekmadienio vakarą Ch. Zhao taip pat tapo antrąja moterimi, kada nors pelniusia geidžiamą „Oskaro“ statulėlę. Be to, jos drama „Klajoklių žemė“ (Nomadland), pasakojanti apie marginalizuotus amerikiečius, keliaujančius po šalies Vakarus, buvo pripažinta geriausiu filmu, o jame pagrindinį vaidmenį atlikusi Frances McDormand (Frensis Makdermand) – geriausia aktore.

Tačiau visos naujausios žinutės, kur minimas Ch. Zhao vardas ar jos kūrinio pavadinimas, iki pirmadienio vidurdienio Pekino laiku buvo mįslingai pašalintos iš į „Twitter“ panašaus socialinio tinklo „Weibo“.

Jos pasiekimą taip pat nutylėjo Kinijos žiniasklaida.

Iš pradžių valstybinė žiniasklaida gyrė Ch. Zhao už per „Auksinius gaublius“ kovo mėnesį pelnytą pripažinimą, tačiau vėliau režisierė užsitraukė nacionalistų nemalonę, socialinių tinklų vartotojams atkasus senų interviu, kuriuose ji, regis, kritikuoja savo gimtąją šalį.

Kinijos kino teatrai staiga išbraukė „Klajoklių žemę“ iš paruošto repertuaro.

Šių metų „Oskarų“ įteikimo ceremonija taip pat nebuvo rodoma per Kinijos televiziją ar transliavimo platformas.

Panašu, kad Ch. Zhao užsiminė apie šiuos sunkumus sakydama „Oskaro“ atsiėmimo kalbą: „Pastaruoju metu daug galvoju, kaip nepasiduoti, kai ateina sunkumai.“

Ji taip pat pacitavo iš klasikinio kinų eilėraščio paimtą eilutę, kuris išvertus reiškia „gimdami žmonės iš esmės yra geri“ – šį gestą gyrė daugelis kinų socialinės žiniasklaidos vartotojų, tačiau jų žinutės buvo ištrintos.

Kinijos viešosios nuomonės kontrolė yra skandalinga. Nors Chloe Zhao pelnė stulbinančią pergalę „Oskaruose“, „Weibo“ apie tai – nė pirstelėjimo.

Pirmadienio rytą „Weibo“ iš pradžių buvo užtvindytas Ch. Zhao pagyrimais, o kai kuriose žinutėse buvo smerkiama cenzūra.

„Chloe Zhao tapo pirmąja istorijoje azijiečių diasporos/kinų kilmės kino režisiere, pelniusia geriausio režisieriaus „Oskarą“, – parašė vienas daugiau nei 8,9 mln. sekėjų turintis pramogų industrijos tinklaraštininkas įraše, kuris sulaukė tūkstančių teigiamų įvertinimų, bet vėliau buvo pašalintas.

„Kinijos viešosios nuomonės kontrolė yra skandalinga. Nors Chloe Zhao pelnė stulbinančią pergalę „Oskaruose“, „Weibo“ apie tai – nė pirstelėjimo“, – parašė vienas pasipiktinęs vartotojas.

Nepaisant cenzorių pastangų, Pekino gatvėse buvo nesunku rasti pasididžiavimo azijiečių režisiere ženklų.

„Ji yra kinų tautos pasididžiavimas... kinai labai retai gauna „Oskarų“ apdovanojimus“, – pirmadienio rytą naujienų agentūrai AFP sakė inžinierė Yan Ying (Jan Jing).

„Manau, kad kinų filmai bus vis geresni ir kad ji parodys labai gerą pavyzdį žemyninės Kinijos režisieriams“, – sakė 38 metų teisininkė Yuan Min (Juan Min).

Kinijoje Ch. Zhao taip pat daugeliui žinoma kaip garsios aktorės Song Dandan podukra.

Pataisos skelbia, jog už ryšių reguliuotojo „Roskomnadzor“ reikalavimo pašalinti ar apriboti prieigą prie tinklapių vaikų pornografijos, ekstremistinės informacijos ar informacijos apie tai, kaip pagaminti narkotikų ar jų įsigyti, pakartotiną nevykdymą skiriamos baudos nuo 10 proc. iki 20 proc. interneto paslaugų tiekėjo metinės apyvartos, bet ne mažiau 8 mln. rublių.

Už „Roskomnadzor“ reikalavimo pašalinti ar apriboti prieigą prie kitokio nei aukščiau išvardinto turinio tinklapių pakartotiną nevykdymą gresia bauda nuo 5 proc. iki 10 proc. interneto paslaugų tiekėjo metinės apyvartos, bet ne mažiau 4 mln. rublių.

Iki šiol buvo numatytos fiksuoto, gana simbolinio dydžio baudos.

Pataisų autoriai skelbia, jog jos bus „labai aktualios“ tarptautinių socialinių tinklų „Facebook“, „Twitter“, „Instagram“, taip pat „YouTube“ valdytojoms.

2018-ųjų rugsėjį Rusijoje įsigaliojęs įstatymas įpareigoja visas šalyje veikiančias paieškų internete sistemas prisijungti prieš Federalinės informacijos sistemos ir vykdyti joje nurodytų Rusijoje draudžiamų tinklapių blokavimą.