Manoma, kad dėl operatorių klaidos ir trūkumų RBMK tipo reaktorių konstrukcijoje įvyko didžiausia pasaulyje (kol kas) atominės jėgainės avarija.

Įvairiais skaičiavimais, dėl priežasčių, susijusių su Černobylio katastrofa, žuvo 10 tūkst. žmonių, dar 3,5 mln. susirgo. Dėl radiacijos skydliaukės vėžys padažnėjo dešimčia kartų.

Kai penktadienio, kovo 4-osios, naktį Zaporožės atominėje elektrinėje kilo gaisras, R.Kadyrovo šunsnukiai šaudė į ugniagesius, kad šie negalėtų likviduoti grėsmės milijonų žmonių gyvybėms.

R.Kadyrovo šunsnukiai šaudė į ugniagesius, kad šie negalėtų likviduoti grėsmės milijonų žmonių gyvybėms.

Va, dabar pats laikas paklausti NATO vadovų. Ar ir dabar, ponai, tvirtinsite, kad NATO šalys yra saugios? Ir artimiausioms Zaporožei NATO šalims: Lenkijai, Slovakijai, Vengrijai, Bulgarijai, Turkijai tokie atominių elektrinių apšaudymai, po kurių kyla gaisrai, nėra mėginimas atakuoti NATO valstybes?

Mažiausia, ką dabar galima padaryti, tai pasiųsti NATO dalinius saugoti Ukrainos atomines elektrines, radioaktyvių atliekų saugyklas. Šie objektai dabar nesaugūs, todėl NATO šalims kyla reali grėsmė.

O gal jūs ir vėl norite po laiko teisintis pasauliui, kodėl pavėlavote imtis ryžtingų veiksmų, kai milijonai žmonių kančiose mirs nuo radiacijos?

Bijote V.Putino branduolinių raketų? Drebindami kinkas, ponai, tikrai nuo branduolinio karo neišsigelbėsite.

Lieka tik viltis, kad Kremlius, gavęs NATO atkirtį, supras, su kuo turi reikalą, ir neš kudašių iš Ukrainos slėptis Uralo kalnuose.

1986 metų balandžio 26-ąją per saugumo patikrinimą sprogo apie 100 km į šiaurę nuo Kijevo esančios Černobylio elektrinės ketvirtasis reaktorius. Į atmosferą pakilo radioaktyvių teršalų debesys.

Sovietų valdžia dar labiau pablogino padėtį, nusprendusi nesakyti visuomenei, kas iš tikrųjų nutiko: nors kitą dieną po katastrofos netoliese esantis elektrinės darbininkų miestas Pripetė buvo evakuotas, 2 mln. Kijevo gyventojų nebuvo informuoti, nepaisant radioaktyvių teršalų pavojaus. Pasaulis apie avariją sužinojo tik po to, kai Švedijoje buvo nustatytas išaugęs radiacijos lygis.

Galiausiai iš apylinkių buvo evakuota daugiau kaip 100 tūkst. žmonių ir nustatyta 2 600 kv. km atskirties zona, kur leidžiama dirbti tik specialistams, šalinantiems atliekas ir prižiūrintiems paskubomis pastatytą sarkofagą, uždengiantį reaktorių.

Reaktoriaus blokas tebeskleidė radiaciją iki 2019 metų, kai visas pastatas buvo uždengtas didžiuliu arkos pavidalo gaubtu. Robotams viduje pradėjus ardyti reaktorių, valdžios atstovai vėl pajuto optimizmą dėl šios zonos ateities.

„Tai tragedijos ir atminimo vieta, bet taip pat vieta, kur galima pamatyti, kaip žmogus gali įveikti pasaulinės katastrofos padarinius“, – sakė Ukrainos aplinkos apsaugos viceministras Bohdanas Boruchovskis.

„Norime, kad atsirastų naujas naratyvas – kad tai ne atskirties, o raidos ir atgimimo zona“, – pridūrė jis.

B. Boruchovskio manymu, toks naratyvas yra ir būdas paskatinti turizmą.

„Mūsų turizmas yra unikalus, jo samprata nėra klasikinė, – pareiškė viceministras. – Tai yra meditacijos ir apmąstymų rajonas, rajonas, kur galima pamatyti žmogaus klaidų poveikį, taip pat – jas ištaisantį žmogaus didvyriškumą.“

Tai yra meditacijos ir apmąstymų rajonas, rajonas, kur galima pamatyti žmogaus klaidų poveikį, taip pat – jas ištaisantį žmogaus didvyriškumą.

2019 metais pasirodžius didžiulio populiarumo sulaukusiam Lietuvoje filmuotam JAV televizijos HBO serialui „Černobylis“ (Chernobyl), atskirties zonoje padvigubėjo turistų, o pareigūnai tikisi, kad susidomėjimo lygis išliks toks pat arba dar išaugs, kai atslūgs pasaulį apėmusi koronaviruso pandemija.

Vienas svarbiausių turistų traukos objektų yra Pripetės griuvėsiai. Kadaise tai buvo modernus miestas, turėjęs apie 50 tūkst. gyventojų, o dabar tai yra apleista ir niūri vieta. Šiuo metu Pripetėje tiesiami takai, padėsiantys lankytojams lengviau apžiūrėti griuvėsius.

Černobylio elektrinė nebeveikia, tačiau šiame uždarytame objekte lieka daug neatliktų darbų. Pasak B. Boruchovskio, visi keturi reaktoriai bus išmontuoti iki 2064 metų.

Ukraina taip pat nusprendė naudoti apleistą zoną kaip savo panaudoto kuro iš keturių likusių šalies atominių elektrinių centralizuoto saugojimo vietą, kuri bus atidaryta šiemet. Dar visai neseniai toks kuras buvo utilizuojamas Rusijoje.

Panaudoto kuro saugojimas neišvežant jo į užsienį leis Ukrainai sutaupyti maždaug 200 mln. JAV dolerių (165 mln. eurų) per metus.

„Darome viską, kas įmanoma, kad ši teritorija, kur šiuo metu žmonėms neįmanoma gyventi, būtų naudojama naudingai ir duotų šaliai pelno“, – sakė Černobylio zoną valdančios agentūros vadovas Serhijus Kostiukas.

Nors radiacijos lygis zonoje yra pakankamai žemas, kad joje galėtų lankytis turistai, o darbininkai galėtų atlikti savo darbą, nuolat gyventi ten draudžiama. Vis tik teritorijoje, kuri driekiasi 30 km spinduliu aplink atominę elektrinę, tebegyvena daugiau nei 100 žmonių, nepaisančių nurodymų palikti tą vietovę.

Vienas jų yra 85 metų buvęs mokytojas Jevhenas Markevičius, kuris sakė: „Gyventi namuose yra didelė laimė, bet liūdna, kad čia nebėra taip, kaip anksčiau.“

Dabar jis savo darže augina bulves ir agurkus, kuriuos reguliariai nuveža tyrimams, „kad iš dalies apsisaugotų“.

Ilgalaikis poveikis žmonių sveikatai tebėra intensyvių mokslinių diskusijų objektas. Iškart po avarijos nuo ūminės spindulinės ligos mirė 30 elektrinės darbuotojų ir ugniagesių. Vėliau dar tūkstančiai žmonių mirė nuo spinduliuotės sukeliamų ligų, tokių kaip vėžys.

Daugelio žmonių, maniusių, kad rajonas gali likti negyvas daugelį šimtmečių, nuostabai, laukinė gamta čia klesti: žmonių vengiamoje teritorijoje gyvena meškos, stumbrai, vilkai, lūšys, laukiniai arkliai ir dešimtys paukščių rūšių.

Pasak mokslininkų, gyvūnai yra daug atsparesni radiacijai nei manyta ir sugebėjo greitai prisitaikyti prie smarkios spinduliuotės. Ukrainiečių specialistai tiria šį reiškinį drauge su kolegomis iš Japonijos ir Vokietijos.

„Tai milžiniška teritorija,.. kur saugome gamtos kroniką, – sakė 43 metų biologas Denysas Vyšnevskis, pastaruosius du dešimtmečius stebėjęs gamtą šioje zonoje. – Atskirties zona nėra prakeiksmas – tai mūsų išteklius.“

Ukrainos valdžia ragina įtraukti Černobylio zoną į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, nes šis objektas yra unikali vieta, „dominanti visą žmoniją“. Kultūros ministerija Kijeve jau ėmėsi veiksmų, kad Černobylio zona būtų įrašyta greta tokių pasaulio paveldo lobių kaip Tadž Mahal mauzoliejus Indijoje ar Stounhendžas Anglijoje.

Pareigūnai tikisi, kad Jungtinių Tautų kultūros agentūros pripažinimas padės pritraukti daugiau turistų ir, tuo pačiu, išsaugoti senstančius pastatus.

„Černobylis neturėtų tapti nevaldoma nuotykių ieškotojų žaidimų aikštele, – pareiškė Ukrainos kultūros ministras Oleksandras Tkačenka. – Žmonės turėtų palikti atskirties zoną, suprasdami šios vietos istorinę atmintį ir jos svarbą visai žmonijai.“

Siekdami išsaugoti prisiminimus, kai kurie entuziastai sukūrė programėlę „Chernobyl App“, leidžiančią vartotojams paskaityti išslaptintus su katastrofa susijusius dokumentus, taip pat susipažinti su papildytosios realybės vaizdais iš Černobylio zonos ir tenykščių pastatų.

„60 proc. ukrainiečių nežino avarijos datos, todėl nusprendėme, kad turėtų būti šaltinis, kur būtų kaupiama daug patikrintos informacijos“, – sakė vienas iš šios nemokamos programėlės kūrėjų Valerijus Koršunovas.

Ukrainos institucijos dėl gaisrų negyvenamoje Černobylio zonoje kaltina stiprų vėją ir ekstremalią sausrą po žiemos, per kurią trūko sniego.

Pastarąsias tris savaites su liepsnomis Černobylio zonoje kovojantys ugniagesiai sekmadienį gesina du smilkstančius gaisro židinius, pranešė Valstybės nepaprastųjų situacijų tarnyba.

Aplinkosaugininkai baiminasi, kad gaisrai Černobylyje gali paskleisti radioaktyvius pelenus po apylinkes, o dėl stipraus vėjo užteršti dūmai gali pasiekti net už 100 km į pietus esančią Ukrainos sostinę Kijevą.

Tiesa, dėl smogo Kijeve Ukrainos pareigūnai kaltina miškų gaisrus gretimame Žytomyro regione ir tvirtina, kad radiacinis fonas Kijeve neviršija saugios normos.

Nepaprastųjų situacijų tarnybos teigimu, radiacijos lygis Kijeve yra „stabilus ir neviršija leistinų normų“.

Aplinkosaugos specialistas Egoras firsovas anksčiau šį mėnesį teigė, kad dėl gaisrų radiacinis fonas Černobylio zonoje 16 kartų viršija įprastą lygį.

1986 m. balandžio 26 d. įvykęs Černobylio atominės elektrinės 4-ojo reaktoriaus sprogimas yra laikomas didžiausia visų laikų atominės jėgainės katastrofa. Tiesiogiai nuo sprogimo ir radiacijos mirė dešimtys žmonių, dar tūkstančiams dėl gautos radiacijos dozės diagnozuotas vėžys.

„Šiandien lenkiame galvas prieš šventą herojų atminimą, kurie apsaugojo ateitį nuo radiacijos pavojaus“, – katastrofos metinėms skirtame pranešime teigė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.

Jis taip pat išreiškė gilią pagarbą ugniagesiams ir kitiems pareigūnams, kurie šiuo metu dirba Černobylio zonoje, kad „apsaugotų šias žemes nuo naujų gamtos stichijų“.

Kalbant apie filmo kokybę, galima išskirti daugybę faktorių – pradedant nuostabiu aktorių darbu (pagrindinius vaidmenis atliko Jaredas Harrisas, Stellanas Skarsgardas, Emily Watson), baigiant grimo ar dailininkų pasiekimais. Bet svarbiausia, kad serialo kūrėjai rimtai priėmė kūrinio temą. "Černobylio" scenarijaus pagrindas – realūs įvykiai, avariją išgyvenusių žmonių prisiminimai, oficialūs raportai, faktai. Scenarijaus autorius Craigas Mazinas iš daugybės šaltinių išskiria Baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič (2015 m. Nobelio literatūros premijos laureatės) knygą "Černobylio malda". Sakytinės istorijos knygoje surinkti liudijimai: nuo kaimo senučių, pasilikusių gyventi savo trobelėse radiacijos užterštuose laukuose, iki į akistatą su katastrofa stojusių mokslininkų išpažinčių. Šie asmeniški pasakojimai knygoje pavadinti monologais, "vienišais žmonių balsais", chorais, dėstomi vieni, be pašalinio įsiterpimo, jie pasiekia skaitytoją lyg iš kažkokios nerealios anapusybės.

Pati S.Aleksijevič serialo idėją iš pradžių vertino skeptiškai, taip manyti ją vertė ankstesni nesėkmingi kino bandymai kalbėti Černobylio tema, tačiau po peržiūros sveikino visus "Černobylio" kūrėjų sprendimus. Ją ypač džiugina TV filmo populiarumas tarp jaunų žmonių, jų dėmesys šiai temai. Galbūt serialas paskatins ne tik turizmą, bet ir nukreips skaityti gerą literatūrą? Deja, dėl ne visai suprantamų priežasčių S.Aleksijevič pavardė titruose nėra paminėta, nors HBO ir įsigijo minėtos knygos teises.

Seriale atsekamos svarbiausios įvykių detalės, jos apgalvotai sluoksniuojamos, sukuriant dramatišką intrigą, paslaptingumo bei netikėtumo faktorius. "Černobylis" pasižymi taupiu, asketišku vizualiniu stiliumi (rež. Johanas Renckas), jis, kaip ir dera geram meno kūriniui, pereina daugelį lygių, kelia daugybę klausimų, o galutinė tiesa išryškėja "tarp kadrų". Pavyzdžiui, pasakojimas prasideda savižudybės scena (ji visame pasakojime yra paskutinė), o baigiasi Sergejaus Loznitsos "Procesą" primenančiu parodomuoju sovietiniu teismu: tiesos bei tikrųjų katastrofos priežasčių nuslėpimu, procesais, nepaliekančiais jokios vilties nekartoti panašių klaidų ateityje.

"Černobylio" serialas ne visada atitinka istorinius faktus. Pavyzdžiui, apie plastikinius langus ir kitus smulkius neatitikimus buvo ne kartą rašyta. Bet jis labai gerai perteikia tai, ką akcentuoja rašytoja: "Atsitiko kažkas, kam mes neturime nei vaizdinių sistemos, nei analogų, nei patirties, prie ko nepritaikytas nei mūsų regėjimas, nei mūsų ausys, net mūsų žodynas netinka." Nors filmas yra apie praeitį, istorinius įvykius, kurių amžininkais buvo nemaža dalis žiūrovų, virš atkuriamų įvykių tvyro tam tikra nerealumo skraistė. Stebime jau įvykusią ir suvaldytą praeitį, bet ji tokia siaubinga, kad nieko tikroviško mums neprimena, veikiau atrodo fantastiniam žanrui tinkama apokalipsinės ateities versija.

Anot vieno avarijos likvidatoriaus, "praradęs tikėjimą, likęs be tikėjimo, tu jau ne dalyvis, o bendrininkas ir nebeturi kaip pasiteisinti".

Taip yra ne tik dėl filme dažno mokslinio požiūrio (vienas pagrindinių veikėjų yra mokslininkas Valerijus Legasovas) ir detalizuoto tyrimo, bet ir dėl pasakojime paliktos erdvės veikėjų jausmams, nuotaikoms. Veikiausiai, tai dar vienas S.Aleksijevič knygos poveikis šiam kūriniui, juk niekur kitur tiek daug nekalbama apie Černobylį išgyvenusių žmonių jausmus kaip "Černobylio maldoje": "Mane domino ne pats įvykis: kas atsitiko tą naktį elektrinėje ir kas kaltas, kokie buvo priimami sprendimai, kiek tonų smėlio ir betono prireikė supilti sarkofagui virš tos velnio skylės, bet pojūčiai, jausmai žmonių, susidūrusių su nežinomybe. Su paslaptimi. Černobylis – paslaptis, kurią mes dar turėsime atskleisti."

Černobylis – ne tik paslaptis, bet ir vienas didžiausių melų pasaulio istorijoje. "Kiekvienas melas, kurį mes sakome, sukuria skolą tiesai. Anksčiau ar vėliau, skola yra sumokama", – taip seriale teismo salėje prabyla vienas pagrindinių Černobylio avarijos likvidatorių V.Legasovas. Veikiausiai realus V.Legasovas taip niekada nėra sakęs (kaip ir nėra buvęs tame teisme), bet ne tai svarbiausia. Šie žodžiai labai gerai apibūdina tuometę situaciją, ir jie labai tinkami laikams, kuriais jie sukurti, t.y., šiandienai.

Daugelis Černobylio katastrofos liudininkų pasakoja apie absurdiškai tikėjusius žmones, stebėjusius įvykius per televiziją ar gavusius įsakymą vykti į avarijos vietą. Tai buvo įskiepytas tikėjimas, kad, nepaisant nieko, "mes gyvename gražiai ir teisingai, ir žmogus aukščiau visko, didžiausia vertybė". Praradę tokį tikėjimą neatsitiesdavo, neretai tai baigdavosi savižudybe, vienas tokių ir buvo V.Legasovas. Nes, anot vieno avarijos likvidatoriaus, "praradęs tikėjimą, likęs be tikėjimo, tu jau ne dalyvis, o bendrininkas ir nebeturi kaip pasiteisinti".

Baltarusiai buvo viena labiausiai nukentėjusių tautų per Černobylio avariją, bet tai nesustabdė šiandienos Baltarusijos nuo atominės elektrinės statybos Astravo mieste, prie pat Lietuvos sienos. Ji pastatyta vykstant panašiam faktų ir informacijos nuo visuomenės slėpimo mechanizmui. Elektrinės paleidimas greičiausiai įvyks nepaisant protestų, nepaisant, kad ji neatitinka Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) branduolinės saugos reikalavimų, nepaisant Černobylio tragedijos, kurią taip įtikinamai atkūrė TV filmo autoriai. Gerai, kad jo siunčiamą žinią gali išgirsti visas pasaulis, bet, atsakingi už Astravo elektrinės statybą (derybininkai, dalyviai ir bendrininkai) pasakojimą apie melo kainą, katastrofos aukas bei herojus gali praleisti, laikas susivokti jau seniai praėjo.

Gal "Černobylio" sėkmė prisidės prie didėjančio ekologinio sąmoningumo, atkreips visuomenės dėmesį į vykstančius procesus visame pasaulyje ir taip juos paveiks. Ekologinės problemos niekada nebūna tik lokalios, kaip ir oras, kuriuo kvėpuojame, ar geriamas vanduo. Tai taip pat viena serialo temų.

Vadinamasis Naujasis patikimas apsauginis gaubtas (New Safe Confinement), laikomas didžiausia pasaulyje judama metaline konstrukcija, uždengė Černobylio 4-ąjį bloką, kurio reaktorius sprogo per nepavykusį saugumo eksperimentą 1986 metų balandžio 26 dieną ir sukėlė didžiulio masto branduolinę katastrofą.

1,5 mlrd. eurų kainavusio statinio statybos buvo finansuojamos per specialų fondą, įkurtą Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (EBRD). Projekto donorėmis tapo 45 valstybės.

Didžiulė 108 metrų aukščio arka, sverianti 36 tūkst. tonų, galėtų uždengti Paryžiaus Švč. Dievo Motinos katedrą.

Tuojau po avarijos virš sugriuvusio bloko buvo įrengtas laikinas plieno ir betono sarkofagas, tačiau per porą dešimtmečių jo būklė labai pablogėjo ir iškilo pakartotinės radioaktyviosios taršos grėsmė.

Naujojo arkos pavidalo gaubto statybos prasidėjo 2012 metais po didelio masto parengiamųjų darbų. Gaubtą suprojektavo ir statė konsorciumas „Novarka“.

Didžiulis gaubtas buvo statomas iš dviejų dalių; jos 2015-aisiais buvo sėkmingai sujungtos. Arkos viduje buvo įrengtas kranas, padėsiantis išmontuoti senąjį sarkofagą ir 4-ojo bloko liekanas.

Gaubtas yra pakankamai tvirtas, kad atlaikytų viesulą ir yra suprojektuotas stovėti mažiausiai šimtmetį, nurodė EBRD.

„Tai žymi naują žingsnį transformuojant Černobylio būseną į aplinkai saugią ir apsaugotą“, – trečiadienį paskelbė EBRD, komentuodama ceremoniją, per kurią statinys buvo oficialiai perduotas Ukrainos tarnyboms.

„Šiandien gavome raktus nuo statinio, sukurto dešimčių šalių bendromis pastangomis, kad visa planeta ir žmonija būtų apsaugota nuo radioaktyvios taršos“, – per ceremoniją sakė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.

Jis pridūrė, kad „iki šio momento“ Černobylis gadino Ukrainos įvaizdį, bet „atėjo laikas mūsų problemą paversti mūsų privalumu“.

„Turistų magnetas“

Pastaruoju metu dėmesys Černobylio elektrinės katastrofai dėl didžiulio populiarumo sulaukusio Lietuvoje nufilmuoto JAV televizijos HBO serialo „Černobylis“ (Chernobyl).

V. Zelenskis trečiadienį taip pat pasirašė įsaką, turintį paversti jėgainę supančią 30 km spindulio evakuacijos zoną vienu iš Ukrainos ekonomikos augimo variklių.

„Šiandien pasirašiau įsaką, duosiantį pradžią draudžiamosios zonos pavertimui vienu iš naujosios Ukrainos augimo taškų“, – prezidentas sakė lankydamasis Černobylyje.

V. Zelenskis nurodė, kad pirmiausiai bus įkurtas „žaliasis koridorius“ turistams ir pašalintos sąlygos pareigūnų korupcijai.

„Daugiau nebebus didžiulių eilių patikros poste ir staigių atsisakymų (leisti aplankyti draudžiamą zoną), apie kuriuos žmogus sužino jau atvykęs prie įvažiavimo“, – pabrėžė jis.

Prezidentas pridūrė, kad nebeliks „draudimų filmuoti ir kitų panašių kvailysčių“.

„Pagaliau liaukimės baidyti žmones, lankytojus, ir paverskime Draudžiamąją zoną mokslo ir būsimo turizmo magnetu. Padarykime čia laisvės kraštą, tapsiantį vienu iš naujosios Ukrainos simbolių: be korupcijos ir kvailų draudimų, su investicijomis ir ateitimi. Padarysime visa tai kartu su jumis“, – kalbėjo jis.

Didžiausia branduolinė katastrofa

Po sprogimo sugriuvęs reaktorius degė dar 10 dienų, išmesdamas radioaktyvių teršalų debesis. Pagal kai kuriuos skaičiavimus, jie užteršė iki trijų ketvirtadalių Europos. Ši katastrofa laikoma didžiausia tokio pobūdžio incidentu per branduolinės energetikos istoriją tiek pagal žuvusių ir nukentėjusių žmonių skaičių, tiek pagal sukeltą ekonominę žalą.

Maždaug 600 tūkst. vadinamųjų likvidatorių, kurių dauguma buvo kariškiai, milicininkai, ugniagesiai ir valstybės tarnautojai, buvo Maskvos nusiųsti – beveik be jokių apsaugos priemonių – padėti gesinti reaktoriaus gaisro.

Sovietų Sąjungos valdžia avariją mėgino nuslėpti. Pirmoji aliarmą balandžio 28 dieną paskelbė Švedija, užfiksavusi nepaaiškinamą savo radiacijos fono padidėjimą. Tuometis Komunistų partijos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas katastrofos viešai nepripažino iki gegužės 14 dienos.

Kone 350 tūkst. žmonių, gyvenusių 30 km spinduliu aplink elektrinę, daugeliui metų buvo evakuoti.

Maždaug 600 tūkst. vadinamųjų likvidatorių, kurių dauguma buvo kariškiai, milicininkai, ugniagesiai ir valstybės tarnautojai, buvo Maskvos nusiųsti – beveik be jokių apsaugos priemonių – padėti gesinti reaktoriaus gaisro.

Per sprogimą ir tuojau po jo žuvo apie 30 žmonių, o dar šimtai mirė nuo ligų, susijusių su patirtu apšvitinimu.

Tuometė Sovietų Sąjungos valdžia iš pradžių stengėsi vaizduoti, kad avarijos mastas daug mažesnis nei buvo iš tikrųjų. Apie žuvusiųjų tiesiogiai nuo avarijos skaičių vis dar ginčijamasi, o skaičiavimai svyruoja nuo 30 iki 100 tūkstančių.

Draudžiamoji zona iki šiol tebėra ištuštėjusi – joje gyvena tik apie 150 senyvų žmonių, sugrįžusių į savo namus nepaisant oficialaus draudimo.

Pasak pareigūnų, ta teritorija taps saugi gyventi žmonėms tik po 24 tūkst. metų.

Šių metų kovą buvo atliekami pasirengimai eksploatacijai ir technologinių sistemų bandymai. Balandį buvo pradėtas bandomasis eksploatacijos režimas. Baigus bandymus prasidės tiriamasis gamybinis periodas, truksiantis ne ilgiau kaip metus. Jeigu rezultatai bus teigiami, Černobylio kompleksui bus suteikta atitinkama licencija ir bus pradėtas visavertis naujojo kupolo naudojimas bei senojo sarkofago ardymo darbai.

„Šio etapo įgyvendinimui reikalingi papildomi finansiniai ištekliai, visų pirma – iš Ukrainos pusės“, – sakoma Valstybinės draudžiamosios zonos valdymo agentūros pranešime.

Pasirinko Lietuvą

Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje tūkstančius žiūrovų prie ekranų prikaustę kino projektas, ko gero, vienas įsimintiniausių pastarųjų metų savo žanro atstovų. Gegužę pradėtas rodyti HBO mini serialas detaliai atpasakoja 1986-ųjų balandžio 26-osios naktį Černobylio atominėje elektrinėje, katastrofos mastą ir skaudžius Pripetės miestelio gyventojų likimus tragedijos epicentre.

Serialas sukėlė tikrą susidomėjimo bangą Černobyliu. Per itin trumpą laiką aštrių pojūčių turistų čia padaugėjo maždaug 30 proc. Turistai jau plūsta ir į Lietuvą, kur buvo nufilmuota apie 80 proc. viso serialo.

"Režisierius Lietuvą pasirinko dėl trijų priežasčių. Pirma – kino kompanijos ir žmonės, užtikrinantys gerus, o neretai ir geresnius, nei tikėtasi, rezultatus. Antra – Lietuvos vyriausybės suteikiama lengvata kino filmui kurti. Trečioji priežastis – Ignalinos atominė elektrinė", – taip, anot ekskursijos vedlio Lino Daubaro, Vilniaus Fabijoniškių mikrorajonas tapo Pripetės miesteliu, atominės elektrinės eksterjeras Visagine įkūnijo Černobylio elektrinę. Tuo metu Kaune atgimė pagrindinio serialo herojaus chemiko neorganiko Valerijaus Legasovo namai, Kijevo kalėjimas, Maskvos ligoninė ir kiti objektai.

"Kodėl Kaunas? Čia galima rasti ir Niujorką, ir Maskvą. Čia apstu įvairių interjero detalių, kurių nerasi niekur kitur", – miesto įvairialypiškumui lenkėsi kaunietis gidas.

Pelenai iš Vokietijos

Iš viso filmo kūrėjams buvo pasiūlyta apie pusšimtis lokacijų, esančių Kaune ir Kauno regione. Iš jų buvo atrinktos septynios, o mes aplankėme tris, kuriose vyko filmavimo darbai. Tiesa, prieš tai išgirdome trumpus pasakojimus apie tas erdves, iki kurių autobusas mūsų nevežė – "Helisotos" angarą Aleksote, įamžinusį avarijos likvidavimo pabaigos scenas, Nemuno žiedo posūkį, kuriame buvo įbestas Pripetės miesto ženklas ir M.Gimbutienės gatvę.

"Ko gero, viena įsimintiniausių serialo scenų yra tiltas, ant kurio stovi vietiniai gyventojai. Žmonės žiūri į tolį nesuvokdami, kas nutiko atominėje elektrinėje, o ant jų krenta švytintys radioaktyvūs pelenai. Jais, beje, pasirūpino viena Vokietijos įmonė, – savo pasakojimais L.Daubaras perkėlė į Petrašiūnus. – Ten ne tiltas, o tik konstrukcija, prilaikanti vandentiekio iš Petrašiūnų kapinių vamzdžius, todėl svarbiausia amerikiečiams buvo įsitikinti statinio tvirtumu, kad niekas iš aktorių nesusižeistų."

Prieš filmavimą buvo atlikta ne viena ekspertizė, mokslininkai darė įvairius atsparumo testus. Reikėjo sutarti ir su "Lietuvos geležinkeliais", mat ant bėgių buvo pastatyta didelė platforma, o ant jos įspūdingo dydžio ventiliatorius, pučiantis pelenus-žudikus.

"Tuo metu geležinkeliu negalėjo judėti joks transportas. Po tiltu stovėjo tik šilumvežiai smūgiui amortizuoti, jei kas nors bėgiais pravažiuotų", – po trumpo pasakojimo gidas atvėrė Kauno radijo gamyklos duris ir pakvietė užsukti vidun.

Virino lietuviai

Lubos, sienos, grindys čia skaičiuoja jau ne vieną dešimtį metų, tik antrame aukšte vietomis žaliuojančios plytelės – naujokės.

"Jas klijavo ir sendino kūrybinė komanda, kad įkalinimo įstaigos vaizdas primintų 1986-uosius", – koridoriumi, kuriame buvo įrengtos mažiausiai keturios Kijevo kalėjimo kameros, lėtai žingsniavo ekskursijos gidas.

Po filmavimų radijo gamykloje tebestovi metalo imitacijos durys, staliukas su telefonu ir apiplyšusi kėdė, tačiau bendras vaizdas kalėjimo, anaiptol, neprimena. Kaip ir epizodinės serialo personažės Ulanos Khomyuk kabinetas ketvirtame radijo gamyklos aukšte. Vos kelių kvadratinių metrų erdvėje neberadome nei masyvaus medinio stalo, nei ant jo stovėjusio seno telefono aparato, į kurį Ulana šnabždėjo kodine kalba, nei sieninio elektroninio laikrodžio.

Černobylio katastrofos metu buvo naudojami cinkuoti karstai. Filmavimo metu – skardiniai. Jie lengvi, tačiau kino juostoje sudarė masyvių karstų įspūdį. Beje, visus juos virino lietuviai.

"Grindų danga autentiška, kaip ir fanera su gobelenais", – į apdriskusius rudos spalvos sienų apmušalus, būdingus to meto vidutinio lygio vadovų kabinetams, ranka mojo L.Daubaras.

Radijo gamykla, anot jo, filmo dailininkui paliko neišdildomą įspūdį, todėl čia esančias erdves jis norėjo išnaudoti kaip įmanoma labiau. Vieną dieną filmavusi antrame, kitą – ketvirtame aukšte, trečią dieną kūrybinė komanda skyrė karstų krovimo ir virinimo scenai gamyklos kieme.

"Černobylio katastrofos metu buvo naudojami cinkuoti karstai. Filmavimo metu – skardiniai. Jie lengvi, tačiau kino juostoje sudarė masyvių karstų įspūdį. Beje, visus juos virino lietuviai", – ekskursijos gidas džiaugėsi vietinių susitelkimu ir pagalba filmavimo komandai. Prisikėlimo bažnyčios aikštele, kurioje išdygo kūrėjų palapinės ar radijo gamykloje tebeveikiančių įmonių geranoriškumu dangstant iškabas languose.

"Filmavimo metu buvo ir momentinių idėjų. Tarkime, karstų virinimo sceną filmuoti nuo stogo. Kiek žinau, ant jo neužlipo, bet visa tai nufilmavo iš ketvirto aukšto", – pasakojimą tęsė L.Daubaras.

Įkurta ligoninė

Iš Radijo gamyklos link buvusių 8-ųjų KTU rūmų Kęstučio gatvėje, mus gabeno ratuotas aktorius – 1979-ųjų autobusas "PAZ 672". Tokios transporto priemonės evakuacijos metu vežė žmones iš Pripetės miesto.

Trumpos kelionės metu planavęs dar šiek tiek papasakoti apie filmavimo eigą, L.Daubaras persigalvojo – perrėkti 8 cilindrų senuko variklio gausmo gidui nepavyko.

"Pats nežinojau, kad laukia tokia staigmena", – atsisveikinęs su mėlynojo autobuso vairuotoju, gidas stabtelėjo antrojoje filmavimo aikštelėje. Čia buvo įamžinta ne viena šiurpą kelianti scena – gimdyvės ir jų mirštantys kūdikiai, paskutiniąsias minutes skaičiuojantys, iš odos besineriantys gaisrą gesinę vyrai ir metalinės lovos, apgaubtos plastikinėmis užuolaidomis.

"Buvusiuose KTU rūmuose buvo įkurta specializuota Maskvos 6-oji ligoninė, skirta ligoniams, atsiradusiems po Černobylio katastrofos, gydyti. Čia vyko daug veiksmo", – tam tikslui, pasak L.Daubaro apleisto pastato koridoriuose buvo įkurtos kelios vienutės ir bendros palatos, gimdykla, laukiamasis ir registratūra, kurios langelį su kupiūra delne užgulė mirštančio ugniagesio žmona.

Deja, ne į visas erdves pavyko patekti – palatos, kurioje gulėjo vienas pagrindinių avarijos liudininkų, durys buvo užkaltos lentomis. Kitose tik išrikiuotos nuotraukos priminė, kad čia buvo įkurta butaforinė gydymo įstaiga.

Būta laiko nesutapimų

Akylesni žiūrovai seriale veikiausiai nesunkiai identifikavo Vytauto prospektą. Jo atkarpą serialo režisierius pasirinko dėl neva stulbinančio panašumo į Maskvą.

"Turbūt atsimenate, pačioje filmo pradžioje gatvėje stovintį "Moskvičių", "Volgą", dar vieną automobilį ir saugumietį, stebintį, ką veikia V.Legasovas. Viskas vyko štai čia", – apie sceną, dėl kurios kas 3 min. buvo stabdomas eismas Vytauto prospekte, kalbėjo L.Daubaras.

Netrukus jis pasuko link tarpuvartės, kur sienos angoje profesorius V.Legasovas slėpė kasetes su svarbiais įrašais. Čia pat stovėjo ir konteineris, į kurį lemtingą naktį, prieš nusižudydamas chemikas subėrė šiukšles.

"1986-aisiais šiukšlių konteinerių nebuvo. Žmonės naudojosi specialiais vamzdžiais arba fiksuotu laiku atvažiavus mašinoms, šiukšles mesdavo į jas", – laiko neatitikimų, L.Daubaro tikinimu, būta ir daugiau.

Tarkime, įtarimų sukėlė V.Legasovo buto, kuriame netrukus apsilankėme, interjeras. Ekskursijos gidas ir mačiusieji serialą stebėjosi, kad visų pripažintas ir nusipelnęs branduolinės energetikos ekspertas galėjo gyventi tokiame apleistame bute.

"Pirmoje serijoje, pačioje filmo pradžioje V.Legasovas maitina kates. Serialo kūrėjai buvo užsimoję joms duoti "Kitekat" iš skardinių. Kai sužinojo, kad šalyje tuo metu tokio ėdalo nebuvo, labai nustebo, kuo žmonės maitino savo kates", – įėjęs į 58-uoju numeriu žymėto Vytauto prospekto namo laiptinę, L.Daubaras stabtelėjo prie durų pirmame aukšte. Nors ir treptelėjo kelis kartus, iš už jų nesigirdėjo šunelio, kuris filmavimo komandą kaskart pasitikdavo lojimu.

"Šeimininkai labai supratingi ir, kol vyko filmavimai, šunelį laikinai išvežė kitur", – anot L.Daubaro, namo ir visos bendrijos gyventojai buvo itin geranoriški.

Už tai jiems atsilygino ne tik filmo kūrėjai, bet ir miesto valdžia – ilgai neradusi lėšų kiemui ir aikštelei tvarkyti, po filmavimo ji pažadėjo ištaisyti padėtį.

Liks kelios detalės

Į V.Legasovo namus patekome pro senas medines duris. Du savininkai, kuriems priklauso art deco name esantis butas, pastarąsias artimiausiu metu, greičiausiai, pakeis į naujas duris. Visgi, kai kurios detalės čia liks neliestos.

"Šis elektros jungtukas matomas labai daug kur, tapo vos ne istoriniu, todėl savininkai žadėjo jį palikti", – ekskursiją po kambarius toliau tęsė L.Daubaras.

Filmavimo metu kūrėjai stengėsi atkurti kuo autentiškesnį to meto buto vaizdą, todėl ankstesnė grindų danga buvo pakeista į seną linoleumą, o kelių langų rėmai – į naujus medinius. Virtuvėje išklijuotos baltos plytelės buvo sendintos, kai kurios sienos perdažytos, o iš tapetų likučių atspausdinti tokie patys nauji.

"Butas režisieriui priminė jo butą Niujorke, todėl šią vietą jis pasirinko dėl asmeninės nostalgijos, – po namą, kuris 1928-aisiais buvo vienas moderniausių mieste, kalbėjo L.Daubaras. – Jis turėjo oranžeriją, centrinį šildymą, du atskirus įėjimus. Vienas buvo skirtas šeimininkams, kitas tarnams."

Akies kampeliu dirstelėjęs į pastarųjų kambarį šalia virtuvės, ekskursijos gidas stabtelėjo prie vamzdžių, apsiraizgiusių aplink langą. Jie esą labai patiko filmo kūrėjams, todėl šeimininkų, kurie šiuo metu užsiima būsto renovacija, prašė jų neslėpti ir nenaikinti.

Atsisveikindamas L.Daubaras priminė, kad ekskursijų po "Černobylio" filmavimo vietas bus ir daugiau. Artimiausios planuojamos liepos 7, 8 ir 9 dienomis. Norintys gali registruotis į turą pėsčiomis arba keliauti su autentišku autobusu. Būtina registracija el. paštu info@kaunasin.lt arba telefonu +370 61623828.

Kelionėje užfiksavusi ne vieną žvilgsnį kaustantį objektą, Kauno V.Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės padalinyje ji pristatė fotoparodą "Černobylis po trijų dešimtmečių".

Netikėta ramybė

L.Kurienės darbuose meistriškai perteikiama apleisto ir stingdančioje tyloje skendinčio miesto atmosfera. Medžiais apaugusi buvusi pionierių stovykla, voratinkliais apipinti įprastą žmonių gyvenimą menantys namų apyvokos daiktai, griūvančios mokyklos sienos, – vaizduotė nejučia piešia slogų vaizdą. Vis dėlto, pasak pašnekovės, pačiame mieste dvelkia ramybe.

"Keista, tačiau kelionės metu jaučiausi kaip niekada saugiai. Keliavau su vietiniu gidu, visą laiką specialiais matuokliais tikrinome radiacijos lygį, kuris atitiko įprastas normas, – pasakojo ji. – Nors vis pasigirsta istorijų apie nelegalius vizitus į Černobylį, manau, kad tai mitas. Visa 30 km miesto zona yra nuolat stebima, įvažiuoti galima tik pro kontrolės postus, tad neįmanoma likti nepastebėtam. Bet kokiu atveju rizikuoti nepatarčiau – nepažįstant vietovių, galima lengvai užklysti į pavojingą vietą ar užlipti ant kokio nors radiacija užteršto objekto", – perspėjo L.Kurienė.

Tiesa, keliones į Černobylį organizuojančios agentūros nėra labai lanksčios – siūloma šiame mieste ir jo apylinkėse praleisti tik dieną, aplankant kelis pagrindinius objektus. Dėl šios priežasties L.Kurienė tiesiogiai kreipėsi į šios uždaros zonos administraciją. Tokiu būdu Černobylio zonoje ji galėjo pasilikti ilgiau bei, keliaudama su vietiniu gidu, pasirinkti įdomesnius maršrutus.

Kadangi moteris dirba Nyderlandų atominės energetikos saugos inspekcijoje, ji, gavusi specialų leidimą, taip pat buvo įleista į Černobylio atominę elektrinę ir vieną iš reaktorių. "Prieš atvykdama tikėjausi pamatyti netvarkingą, gamtos visiškai pasiglemžtą teritoriją, tačiau tai, ką išvydau, mane maloniai nustebino, – pripažino moteris. – Zona stebėtinai sutvarkyta, išvalyta."

Įdomius jausmus kėlė ir tvyranti visiška tyla – pačiame Černobylio mieste laikinai apsistoti gali tik elektrinės ir zonos darbuotojai bei vietiniai prižiūrėtojai. "Neretai girdėdavome vien tolimą paukščių čiulbėjimą. Pašalinius žmones sutikau tik valgykloje ir viešbutyje, mačiau keletą turistų", – atskleidė L.Kurienė.

Pasak pašnekovės, vienas labiausiai kelionėje įsiminusių objektų buvo Černobylio apylinkėse stūksanti daugiau nei 100 m aukščio radiolokacinė antena "Duga". Šalia šio antenų komplekso sovietmečiu įkurtas slaptas karinis miestelis Černobylis-2. Įdomu tai, kad kompleksas buvo įslaptintas ir uždaras, tad jį prižiūrintys kariškiai iš miestelio negalėdavo išvykti. Iškart po avarijos jie visi, su žmonomis ir vaikais, buvo nedelsiant evakuoti.

Kelionė į praeitį

L.Kurienė negalėjo atsistebėti ir žaliuojančia zonos gamta. Nors daugelis įsivaizduoja, kad Černobylyje augantys augalai ir gyvenantys gyvūnai yra visiškai paveikti radiacijos, pasak keliautojos, nieko pernelyg neįprasto ji nepastebėjo.

"Jeigu norite išvysti Černobylio gamtą, nuvykite į bet kurį Lietuvos mišką, – juokėsi ji. – Tiesa, į akis krenta siaubingai aukšti medžiai, tačiau jie tokie ne dėl radiacijos, o todėl, kad jų niekas nekerta. Uždarame kanale taip pat gyvena didžiuliai šamai, kuriuos turistai dažnai fotografuoja, o kitas šio vandens rezervuaro žuvis šeria batonu. Kadangi žvejoti draudžiama, šamai sau gyvena atsipūtę ir toliau auga", – įspūdžiais dalijosi moteris.

Jaučiausi it filme – net zonos darbuotojai atrodo it nužengę iš devintojo dešimtmečio, gatvėmis važinėja seni žiguliai, o aplinkui stovi gazuoto vandens automatai.

Zonoje nemažai ir prijaukintų gyvūnų, mat kiekvienas postas augina savo šunį, katę arba lapę. Pastarąją fotoaparatu pavyko užfiksuoti ir L.Kurienei. "Mano gidas, vietinis ukrainietis Konstantinas, padarė man staigmeną. Žinodamas, kad Pripetės posto lapė kiekvieną dieną aštuntą valandą ateina pavalgyti, mane atvežė kaip tik tuo metu", – prisiminė ji.

L.Kurienė apsilankė ir 2 km nuo Černobylio nutolusiame apleistame Pripetės mieste. Vis dėlto lankantis Černobylio zonoje keliautojai keisčiausia buvo ne visa apimanti tyla ir tušti namai. Anot jos, atvykus į zoną apėmė jausmas, kad pavyko grįžti 30 metų atgal. Kadangi dauguma žmonių po katastrofos buvo skubiai evakuoti, Pripetėje palikta daugybė devintojo dešimtmečio gyvenimą Sovietų Sąjungoje menančių artefaktų.

"Vaikščiodama po apleistus butus aptikau objektų, apie kurių egzistavimą jau buvau ir pamiršusi. Jaučiausi it filme – net zonos darbuotojai atrodo it nužengę iš devintojo dešimtmečio, gatvėmis važinėja seni žiguliai, o aplinkui stovi gazuoto vandens automatai. Netoliese esančio Paryšivo kaimo name ant palangės netgi radau tebestovintį specifinį kečupo, kurį vartodavome vaikystėje, butelį", – stebėjosi ji.

Žvilgsnį kaustančių vaizdų pašnekovė užfiksavo ir vienoje apleistų Pripetės mokyklų. Viena šių fotografijų netgi puošia parodos afišą. "Geriau įsižiūrėjus į nuotrauką, matosi, kad mokyklos siena jau nugriuvusi, tačiau klasėje tebestovi suolai, kabo lenta – tokie patys, kokius mes turėdavome savo klasėse. Į šį objektą turistai nebeįleidžiami – ne dėl radiacijos, bet dėl griūties pavojaus", – pasakojo L.Kurienė.

Nors apleistose mokyklose tebestovi inventorius, mėtosi palikti dienynai ir knygos, kabo propagandiniai plakatai, pašnekovės teigimu, didelio šiurpulio jai tai nesukėlė. "Keista, tačiau, žvelgiant į Černobylio zonoje darytas nuotraukas, viskas atrodo kur kas baisiau, o atvykus čia, šis jausmas pradingsta", – tikino ji. Tačiau sukrečiantį vaizdinį L.Kurienė 5-ojoje Pripetės mokykloje vis dėlto išvydo. "Vienoje klasėje pamačiau išmėtytas vaikiškas dujokaukes. Jas paliko kadaise čia besimokę vaikai. Šis vaizdas ilgam įsirėžė į mano atmintį", – atskleidė ji.

Vietinis rezidentas Ivanas

Kelionės metu L.Kurienės objektyvas užfiksavo ir laivų kapines – Pripetės upėje skęstančius laivus, kuriais po avarijos buvo valoma zona. "Sunkvežimiais į šiuos laivus buvo vežami radioaktyvia medžiaga užteršti objektai. Jie laivais buvo gabenami tolyn, o tada užkasami. Nors reginys įspūdingas, į laivus galima žiūrėti tik iš tolo, nes jie vis dar pasižymi aukšta spinduliuote", – perspėjo ji.

Daug įdomių objektų Černobylyje aplankiusi L.Kurienė vis dėlto nerekomenduoja lankytis vietoje, kuri visiems keliautojams atrodo įdomiausia – Pripetės miesto ligoninėje. Kadangi joje buvo gydomi gaisrą elektrinėje gesinę asmenys, čia radiacijos lygis vis dar aukštas.

Gidas Konstantinas siūlė trumpam apsilankyti pastate, tačiau L.Kurienė nusprendė be reikalo nerizikuoti. Įdomu, tai, kad didžiausią radiacijos lygį keliautoja vis dėlto užfiksavo prie Pripetės miesto ženklo – vietoje, kuri atrodo viena saugiausių zonoje. "Matyt, sprogimo galia čia paskleidė nemažai radioaktyvių objektų, kurie vėliau nebuvo tinkamai išvalyti, – svarstė pašnekovė. – Kelionės metu mane nustebino faktas, kad aukštas radiacijos lygis yra itin lokalus – net ir būdamas Černobylio zonoje gali jaustis saugiai, žinodamas, kad radiacijos lygis neviršija normatyvų. Pavyzdžiui, viešbutyje, kuriame aš tuo metu buvau apsistojusi, jos lygis buvo žemesnis negu mano pačios namuose", – tikino ji.

Kažkur gali gulėti maža, 5 centų monetos dydžio skiautelė, priklausiusi katastrofos sukeltą gaisrą gesinusiam gaisrininkui. Nors ji miniatiūrinė, spinduliuoja didžiulę radiacijos dozę.

Kelionės palydovas L.Kurienei aprodė ir netoli Černobylio esantį Paryšivo kaimą, kuriame gyvena vietinis rezidentas Ivanas Ivanovičius. Nors po elektrinės avarijos vyras su šeima buvo evakuotas į vieną Kijevo daugiabučių, po dvejų metų jis grįžo namo. "Kartu grįžo dar keletas žmonių, bet tada kilo didžiulės diskusijos, ir valdžia uždraudė ten gyventi. Tačiau buvęs aukšto rango viršininkas Ivanas sugebėjo čia pasilikti, – pasakojo pašnekovė. – Jam jau 84 metai, bet vyras stiprus ir kupinas jėgų. Tik gaila, kad prieš porą metų mirė jo žmona Marija."

Kai keliautoja kartu su gidu Konstantinu atvyko į kaimą, I.Ivanovičius ravėjo savo bulvių lauką, aplinkui lakstė vištos, kurių vyras augina apie 50. "Gyvena jis tikrai neblogai – turi tiek maisto atsargų, kad galėtų išgyventi metus. Į zoną kartkartėmis atvažiuoja ir mobilioji parduotuvė, tad Ivanas gali įsigyti, ko jam reikia. O ir šiaip visas kaimas jam atviras – jis gali iš kitų namų susitempti, ko tik širdis geidžia", – juokėsi L.Kurienė.

Pataria nerizikuoti

Pasak keliautojos, zonoje pavojingiausia tai, kad ji nėra iki galo išvalyta. Todėl būtina visur nešiotis radiacijos matuoklį ir vykti su vietiniu palydovu, kuris puikiai pažįsta vietą.

"Tarkime, kažkur gali gulėti maža, 5 centų monetos dydžio skiautelė, priklausiusi katastrofos sukeltą gaisrą gesinusiam gaisrininkui. Nors ji miniatiūrinė, spinduliuoja didžiulę radiacijos dozę, – paaiškino L.Kurienė. – Tad nepatarčiau vaikščioti neturint matuoklio ar lankyti visiškai apleistas vietas."

Kas nutiktų, jei vis dėlto užliptum ant užteršto objekto? Pašnekovė nuramino, kad apdairiai elgiantis rizika nedidelė. "Artėjant prie pavojingos vietos ar objekto, matuoklis ims ūžti, tad bus laiko atsitraukti. Jeigu pavojingo objekto išvengti vis dėlto nepavyko, batus galima išplauti, bet aš patarčiau juos tiesiog išmesti" , – aiškino moteris.

Lankydama Černobylį pašnekovė nemažai galvojo ir apie avarijos padarinius padėjusius likviduoti žmones, tarp kurių būta ir nemažai lietuvių. Jai apmaudu, kad nėra tikslios statistikos, kiek žmonių iš viso žuvo per katastrofą. "Netgi oficialiuose šaltiniuose minimi skirtingi skaičiai. Tačiau juk nukentėjo ne tik asmenys, kurie žuvo iškart po avarijos ar gesino gaisrą, bet ir tie, kurie vėliau valė avarijos metu išmestas radioaktyvias medžiagas, bei tie, kuriems plačiai pasklidusios radiacijos poveikis pasireiškė po kelerių metų", – pastebėjo ji.

Vieną netikėčiausių pasaulio vietų aplankiusi L.Kurienė norėtų dar sugrįžti į Černobylio zoną. Juk per vos keletą dienų neįmanoma aprėpti visų dėmesio vertų objektų. "Sunku apsakyti patirtus potyrius, tad tiems, kurie turėtų tokią galimybę, patarčiau apsilankyti zonoje patiems. Patikėkite, nieko panašaus gyvenime tikrai nesate patyrę", – pokalbį baigė ji.

Kas? L.Kurienės fotografijų paroda "Černobylis po trijų dešimtmečių".

Kur? Kauno V.Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės padalinyje (Vaidoto g. 115).

Kada? Veikia iki liepos 1 d.

„Ukraina ir visas pasaulis niekada nepamirš siaubingų 1986 metų balandžio 26-osios įvykių. Černobylis amžinai liks negyjančia žaizda šalies širdyje, milijonų žmonių širdyse... Ir šiandien mes turime ne tik padaryti visa, kad ši tragedija niekada nepasikartotų. Mes turime padaryti išvadas iš tų įvykių. Černobylio zona turi tapti naujų pažangių technologijų teritorija“, – ketvirtadienio rytą savo „Facebook“ paskyroje parašė Ukrainos prezidentas Petro Porošenka.

1986 metų balandžio 26 d. dėl avarijos Černobylio atominės elektrinės 4-ajame reaktoriuje buvo radioaktyviai užkrėsta daugiau kaip 200 tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorija, pirmiausia Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijoje. Iš 30 kilometrų zonos buvo evakuota apie 115 tūkstančių žmonių. Avarijos padarinių likvidavimo darbuose dalyvavo daugiau kaip 600 tūkstančių žmonių. Iš jų apie 10 procentų mirė, 165 tūkstančiai tapo neįgaliaisiais.

Ukrainos inžinierių įmonė „Rodina Energy Group Ltd.“ ir Vokietijos atsinaujinančios energijos bendrovė „Enerparc AG“ paskelbė apie bendrą projektą, pagal kurį bus įkurta 1 MW saulės jėgainė. Numatoma, kad šis projektas kainuos 1,2 mln. dolerių.

„Šiek tiek norime optimizuoti Černobylio teritoriją“ – teigė „Rodina“ generalinis direktorius Evgenijus Variaginas. „Tai neturėtų būti juodoji skylė Ukrainos viduryje. Mūsų projektas nuo reaktoriaus bus nutolęs vos 100 metrų atstumu“.

Bendrovės kartu su Ukrainos vyriausybe sutarė naudoti apleistą Černobylio vietą atsinaujinančios energijos gamybai ir šis projektas jau artėja prie statybų pradžios. Bendrovės sudarė sutartį dar 2016 metais, pagal kurią Ukrainos vyriausybė įsipareigojo iki 2030 metų už kiekvieną saulės jėgainėje pagaminta elektros kWh sumokėti 0,15 euro centų. Tik truputį mažesni tarifai taikomi ir Lietuvoje. Tolesni šių kompanijų planai yra įrengti 100 MW saulės jėgainių parką.

Ukrainos sprendimas panaudoti daugiau kaip 1500 kv. km Černobylio teritorijos atsinaujinančiai energetikai atrodo visai protingas. Juolab, kad galimybe investuoti šioje teritorijoje domisi ne tik Ukrainos bendrovės, bet ir Prancūzija bei Kinija yra suinteresuotos šioje teritorijoje įkurti saulės jėgainių parkus. Investuotojams patraukli Černobylio vieta dėl praktiškai likusios visos elektros tiekimo infrastruktūros bei palankaus Ukrainos valstybės požiūrio į šios teritorijos išnaudojimą atsinaujinančiai energetikai.