Č. Lukenskas – tarpdisciplininio meno kūrėjas. Jis savo kūryboje analizuoja laisvės, religijos, gyvenimo prasmės, smurto temas. Kūrėjui rūpi socialumo ir asocialumo problematika, augimo ir irimo, žmogaus ir gamtos santykiai. Paroda „Laikas medyje 2022“ atspindi Č. Lukensko mintis apie santykį su lietuviams iš prigimties taip svarbiu mišku, medienos pramone. Menininkas metus fiksavo medienos atliekas barbariškai ir netvarkingai eksploatuojant mišką, surinktas iš po traktoriaus sumaitotų sankrovų. Malka – žmogaus metafora. Žmogus-malka mena vienišų, sergančių, atstumtų, išmestų, neprižiūrimų asmenų istorijas.

Skulptorė D. Matulaitė kalba apie Lietuvos istoriją, asmenybes, legendas, mitus. Parodoje eksponuojama medinė „Neringos“ skulptūra pasakoja apie mergaitę milžinę, kuri gelbėjo žvejus. Kūrinį 1972 m. Prano Domšaičio galerijoje išvydo Klaipėdos vadovas Alfonsas Žalys ir nusprendė jį padovanoti miestui. Po dešimtmečio ši skulptūra papuošė skverą ties Kūlių vartais.

G. Trimakas pristato abstrakcijas, kuriose svarbiausią vaidmenį atlieka šviesa ir spalva. Pirmasis abstraktus G. Trimako kūrinys sukurtas pačioje nepriklausomybės pradžioje. Tuomet atsivėrė sienos ir atsirado naujos galimybės keliauti. G. Trimakas keliavo tikrai daug – rengė parodas, dalyvavo rezidencijose. Keliaudamas fotografavo. Tačiau sukurti atvaizdai nebuvo nei turisto prisiminimai, nei pasakojimai apie išgyvenimus. Menininkas spausdino ne kuo daugiau nematytų vaizdų iš užsienio, bet daugino vieną kadrą – kartodamas fragmentą tęsė liniją, sukapotą juodais statmenais brūkšniais.

Ekskursijos metu dalyviai sužinos, kuo cianotipija skiriasi nuo lumen printo. Gidas papasakos pirmosios sintetinės spalvos atsiradimo istoriją ir paaiškins, kaip ji susijusi su G. Trimako kūryba. D. Matulaitės parodoje lankytojai sužinos, kodėl menininkei svarbus rašytojas Kristijonas Donelaitis. Gidas supažindins su Ievos Simonaitytės, Lazdynų Pelėdos, Ingos Rinau gyvenimo istorijomis ir paaiškins, kaip jas vaizduoja skulptorė. Menininko Č. Lukensko parodoje lankytojai išgirs šauksmo perfomansą, energijos pasisems iš storų ąžuolinių knygų bei pamatys grafikos piešinius, sukurtus naudojant mechaninį suktuką.

Ekskursija po D. Matulaitės ir G. Trimako parodas vyks gruodžio 28 d., 17 val., Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda).

Ekskursija po D. Matulaitės ir Č. Lukensko parodas vyks gruodžio 29 d., 17 val., Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda).

Ekskursijos trukmė – 1 val. Pasivaikščiojimas nemokamas. Mokama tik už lankytojo bilietą: mokiniui – 2,50 Eur, suaugusiajam – 5 Eur, šeimai – 6 Eur. Daugiau informacijos ir registracija tel. (8 46) 41 04 21 arba el. p. domsaicio.edukacija@lndm.lt.

Č. Lukenskas (gim. 1959) ‒ vienas lietuvių neoavangardo pradininkų, o šiandien sakytume ‒ klasikų. Č.Lukensko, kaip ir kai kurių jo bendražygių menininkų, indėlis į mūsų XX a. 10-ojo dešimtmečio naująjį vaizduojamąjį meną ‒ tapybinio ir skulptūrinio formalizmo stumtelėjimas performatyvumo ir konceptualumo link.

Naujausią parodą „Laikas medyje 2022“ formaliai susieja medis kaip medžiaga, taip pat kaip naratyvinė struktūra platesniu požiūriu. Cituojant patį menininką: „Meno forma – malka, meno turinys – šerkšnas ir pelėsiai.“ Tai ne tiek objekto formalus-estetinis auginimas („skulptūros“ kūrimas), kiek (beveik) atvirkštinis veiksmas – medžiagiškumą (objektą) naikinant, pavyzdžiui – medinių ideologinių simbolių (ženklų) (ap)deginimas („Deginiai“, 2017). Arba tiesiog surenkama netvarkingai eksploatuojamo miško kirtavietėse medienos „maita“, primenanti kaulus, žmogaus kūno dalis.

Tačiau, ko gero, visus parodos kūrinius siejanti prasminė gija, ryškėjanti gvildenamų klausimų sankirtoje, yra Dievo (idėjos auginimo), santykio su šia idėja, esminis klausimas. Antai medienos atraižose po pramoninio apdorojimo − ąžuolo medienos trisluoksnes lenteles („Ikonos, skirtos tapyti mintimis“, 2021−2022) galima laikyti tarsi aliuzija į apofatinę mistiką (t. y. lukenskišką jos interpretaciją), kai Dievas apibūdinamas per tai, kuo jis nėra. Šiuo atveju ąžuolo vidinius natūralius raštus, tapusius lentelių išoriniu ornamentu, Č.Lukenskas traktuoja kaip „išgaravusius šventųjų atvaizdus“ − tokį Esmą (Dievą), kuris atsiranda (išnyksta) ties riba, kurioje susiduria (ir susilieja?) gamtinė ir mechaninė „vaizduotės“.

Parodoje „#atsakymas#spalva#slinktis“ pristatomi abstraktieji menininko G. Trimako (gim. 1958) darbai nuo 1993 m. kurto „Dienoraščio“ iki lumen printų ir cianotipijų, t. y. G. Trimako naujausios spalvos paieškos, pasitelkiant popierių, šviesą ir jai jautrias chemines medžiagas. Jau aštuonerius metus menininką domina baltoje šviesoje slypinčios spalvos, kurias jis išryškina camera obscura fotografuodamas saulės judėjimą dangaus skliautu, cheminiu junginiu braukydamas popierių, siųsdamas sukauptos šviesos raštų „atsakymus“ ir atlikdamas kitus veiksmus. Šalia užfiksuotų abstrakcijų parodoje bus galima stebėti ir tebevykstančius procesus, kai šviesos, veikiamos spalvos, kinta visą parodos laiką. G. Trimakas jau nuo pat pirmųjų savo parodų 9-ajame dešimtmetyje išgarsėjo konceptualiu požiūriu į fotografiją.

Abi parodos veiks iki 2023 m. balandžio 2 d.

Kaip ir buvo galima tikėtis iš tarpdisciplininio meno kūrėjo, atrinkti kūriniai neapsiriboja vienu ar dviem žanrais. Tai asambliažai, ready-made, skulptūra, daug performansų, koncertų, akcijų, hepeningų, provokacijų vaizdo dokumentų ir po jų likusių artefaktų. Paroda pilna šleikštulio estetikos, ironijos, absurdo ir, savaime suprantama, kliedesio.

Nuo Sėklos iki Kliedesių

Į pirmame galerijos aukšte suruoštą parodos erdvę nusileidę lankytojai iš tiesų pajunta, kad yra terminale, kuriame generuojami kliedesiai. Galerijos fojė jie jau gavę parodos planą, kuris stiliumi šiek tiek primena fabriko schemą: pažymėta kiekviena terminalo, kaip vientiso organizmo, dalis.

Įėjus į salę, iš pradžių patenkama į Sėklą. Čia, pasak menininko, parodomas inkubacinis kūrybos strategijų laikotarpis. Eksponuojami tokie objektai kaip vienas kitą lyginantis lygintuvas, kūriniai, atlikti iš pelių naujagimių, šuns išmatų ir netgi to, kas liko iš dailininkės Vaidos Tamoševičiūtės pienu užpildytos taurės performanso metu.

"Krūtinę visi mėgsta rodyti, kiek į ją įdėta pinigų per plastines operacijas, vaikšto kaip išprotėję, demonstruoja. O tas performansas, parodant krūtinę, iš kurios trykšta pienas, buvo stebuklas. Taurę man V.Tamoševičiūtė padovanojo kaip menininkė menininkui. Ji ilgai stovėjo mano specialiame brangių daiktų stenduke. Pienas per pusę metų išdžiūvo", – jis pasakojo.

Kitoje ekspoziciją pratęsiančioje dalyje iš Sėklos subręstama iki Skiepų, tada Dauginimo, Suvartojimo, o galiausiai iki Kliedesių etapo.

Kai surengėme parodą su kiaulės galvomis, kilo baisus skandalas.

"Ši paroda atkartoja apie mane rengiamo leidinio struktūrą. "Sėkla" jau išleista. Dabar ruošiame dar keturis sąsiuvinius. Tai bus penkių knygučių segtuvas", – paaiškino Č.Lukenskas.

Avangardo vadovėlis

Pamažu keliaujant kliedesių gavybos grandine, susipažįstama su įvairių laikotarpių avangardiniais darbais. Seniausias iš jų sukurtas dar 1985 m., dalis prieš dešimtmetį, kiti visai neseniai kartu su Vilniaus dailės akademijos arba Vytauto Didžiojo universiteto studentais.

Č.Lukeskas avangardinį meną kuria nuo 1980-ųjų, o jo asmenybę išgarsinusi menininkų grupė "Post Ars" gyvavo apie du dešimtmečius. Jis, Robertas Antinis, Aleksas Andriuškevičius ir Gintaras Zinkevičius, kadaise susibūrę, pasivadino "Post Ars", ironiškai turėdami omenyje "meną po" tarpukario dailininkų ekspresionistų grupės "Ars".

"Kliedesių terminale" lankytojai turi galimybę per vaizdo dokumentus susipažinti su performansų, akcijų klasika: "Išmestu žmogumi", "Kvėpavimu" ir kitomis, pamatyti žymias instaliacijas ir objektus, pavyzdžiui, "Persižvaigždžiavimų" seriją, "Mumifikatus", "Putoplastus".

Nekentė sovietinės santvarkos

"Persižvaigždžiavime" raudonos žvaigždės suvyniotos į grubaus, įvairiapaviršio audinio sluoksnius. Žvaigždės, anot autoriaus, per patį jų kūrimo procesą – dažymą, lakavimą, buvo "įkrautos" savo istorinio turinio. 2006-aisiais atliktoje "Orkestro repeticijoje" – viename pirmųjų dalyvavimo menų projekte – Č.Lukenskas diriguoja orkestrui, grojančiam maršą, "Slaviankos" parodiją, o "Asambliažų sunaikinimo akcijos" istorija atkreipia dėmesį į sovietmečio, nors ir artėjančio prie pabaigos, kasdienybės absurdą.

Priimkite tai kaip gebėjimą pažvelgti į save iš šalies – gebėjimą save įvardinti idiotu.

"Vienas prancūzas sugalvojo nupirkti visus mano asambliažus. Pasikvietė į Paryžių, pažadėjo išleisti katalogą. Tačiau 1987-aisiais neturėjau galimybės per sieną pervežti kūrinių. Prancūzas paliko grynų už nervus ir vargą. Sugalvota čia, Lietuvoje, surengti simbolinę asambliažų sunaikinimo akciją. Jie buvo sudeginti", – pasakojo Č.Lukenskas.

Už borto

Paties Č.Lukensko teigimu, paroda nemažai kalba apie iš organizacijos išmestą žmogų. Devintame dešimtmetyje jis idėjomis ypač nepritapo dailininkų sąjungos aplinkoje. "Post Ars" inkubacijos metu Č.Lukenskas ir jo bendraminčiai subūrė dailininkus, tikėdamiesi, kad grupė bus savotiška alternatyva Lietuvos dailininkų sąjungai. Menininko tuometinį santykį su ja geriausiai apibūdina istorija apie vieną dailininkų sąjungos patalpose vykusią parodą.

"Kai surengėme parodą su kiaulės galvomis, kilo baisus skandalas. Mus išvadino nevykėliais, chuliganais, neprofesionalais. Galvos pradėjo dvokti. Iš jų buvo padarytos trys žvaigždės, viršuje uždėtas specialus siūlas, kad pagreitintų puvimo procesą. Tai turėjo ir simbolinę reikšmę. Pūvančios galvos buvo susiję su sovietinės ideologijos ir propagandos pabaiga, nes parodą rengėme vasarį, o kovą jau paskelbė nepriklausomybę. Dailininkas Stasys Žirgulis suorganizavo piketą, surinko dailininkų parašus ir mus iš ten iškrapštė. Vėliau galvos buvo nuvežtos į kaimą ir šuo jas suėdė. Kadangi šuo gyveno dirbtuvėje, ten tuštinosi. Aš rinkau jo išmatas su pjuvenomis, sudėjau į maišiukus ir sukūriau sėklas. Tas žiaurus santykis tarp gyvybės ir mirties... Ir staiga sėkla tampa negyva, suvirškinto maisto išmata", – pasakojo Č.Lukenskas.

Minėta sėkla taip pat eksponuojama "Kliedesių terminale", pirmoje parodos dalyje.

Drąsus pa(si)lyginimas

Atidarymo renginio metu paprašytas tarti porą žodžių apie beveik 40 metų kūrybos apimančią parodą, autorius ją apibūdino pasinaudodamas paties braižui būdinga saviironija.

"Priimkite tai kaip gebėjimą pažvelgti į save iš šalies – gebėjimą save įvardinti idiotu. Tai reiškia, kad iš jūsų atimamas ginklas, nes patys to pasakyti nebegalite", – kalbėjo menininkas. Anot Č.Lukensko, kai žmogus pasako apie save "teisybę, kad yra šizofrenikas, kitiems nebelieka jokių ginklų prieš jį kovoti".

Č.Lukenskui pristačius parodą, ją užbaigė susibūrimas prie mikrofono ne tik norinčiųjų jį pasveikinti, bet ir pakliedėti įvairiais dvigarsiais, balsėmis į mikrofoną.

Kas? "Kliedesių terminalas".

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Veiks iki sausio 12 d.

Ši Londono mugė buvo įsteigta 1989 m. Londono verslo dizaino centre Islingtone, kur tebevyksta ir šiandien. „London Art Fair“ nuolat auga ir plečiasi, siekia žiūrovus supažindinti su naujausiomis meno tendencijomis ir sudaryti sąlygas įsigyti išskirtiniausius šiuolaikinio meno kūrinius. 2018-aisiais mugė pristatė 130 galerijų iš viso pasaulio ir sulaukė apie 20 tūkst. lankytojų. Šiemet mugė vyks sausio 16-20 dienomis.

Galerijos „Meno parkas“ čia pristatomą kontrastingą skirtingų kartų autorių duetą šį kartą jungia tema - abu tiria simbolinius galios ženklus.

Č. Lukenskas, vienas iš Lietuvos šiuolaikinio performanso meno pionierių ir reformatorių, instaliacijų, objektų, akcijų bei performansų kūrėjas, reikšmingos menininkų grupės „Post Ars“ - pristato performatyviai sukurtą instaliaciją „Deguliai“ (2017-2018 m.), sudarytą iš gausybės įrėmintų nuodėgulių, atpažįstamų kultūrinių ir politinių simbolių - žvaigždžių, kryžių ir kt. Pasak galerijos „Meno parkas“ pranešimo, tai referuoja į stiprių ženklų reikšmės konservavimą. Autorius įrėmina ir eksponuoja savo performatyvaus veiksmo - ritualo, apeigų, kur į pagalbą pasikviečia ir gamtos stichiją - ugnį, rezultatus. Atlikdamas tam tikrus veiksmus jis apmąsto ženklų reikšmę, ieško atpirkimo. Reikia pabrėžti, kad visa instaliacija sukurta iš antrinių žaliavų - mediena rėmams, stiklai jau kartą buvo panaudoti ir atiduoti perdirbimui, netgi patys objektai sukurti iš ąžuolo medienos - iki tapdami kūriniu buvo gamybos atliekos.

P. Ramanauskas – maištingas jaunosios kartos tapytojas vis provokuoja, norėdamas praplėsti tapybos kaip žanro ribas. Mugėje jo eksponuojamą instaliaciją „Vėliavos“ (2018) galima pavadinti tęstiniu „Lanksčios tapybos“ serijos, už kurią 2017-aisiais autorius buvo apdovanotas jaunojo tapytojo prizu šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“, projektu. Šiai instaliacijai būdingos sintetinės medžiagos ir spalvos, spindesys, flirtas su popkultūra. Objektai atspindi vienas kitą, o kartu blizgiame išsilenkusiame paviršiuje atsispindi aplinka – erdvė ir žiūrovai, kurie mėgindami apžiūrėti kūrinį neišvengiamai mato save, tampa įsiurbtais ir atsiduria iškraipytoje ir spalvotoje kūrinio realybėje.

Monochromiškos ir monumentalios Č. Lukensko instaliacijos fone besirangančios ryškiaspalvės P. Ramanausko plastikinės vėliavos, kur visi heraldiniai simboliai, praradę reikšmes, virto takiais ir išsilydė į spalvų jūrą atspindinčią kitą laiką, kitos kartos žiūros taškus.