Stipri komanda

Josvainių gatvėje esantis Chirurgijos skyrius E. Dainiui gerai pažįstamas – čia pradėjo dirbti iškart po rezidentūros prieš vienuolika metų. Per tiek metų skyriaus vadovas gerai pažino ir čia dirbančius kolegas.

„Mūsų chirurgų komanda tikrai stipri. Kartais pacientai ieško konkretaus chirurgo, nes kaimynas rekomendavo, bet noriu pabrėžti, kad chirurgas niekada nedirba vienas, kartu su juo operacijos metu yra didelė komanda, kilus klausimų jis visada gali pasikonsultuoti su kolega“, – E. Dainius nužvelgė šalia sėdinčius chirurgijos skyriaus specialistus.

E. Dainius pakeitė ilgametį šio skyriaus vadovą Gintą Vislavičių, tačiau buvęs vedėjas liko skyriuje ir toliau teikia pagalbą pacientams.

„Komandoje motyvuoti, geri chirurgai. Šalia savo tiesioginio darbo jie skaito studentams paskaitas apie chirurgines ligas ir jų gydymo naujoves, dirba mokslinį darbą. Komandoje yra du naujai apsigynę mokslo daktaro disertacijas chirurgai, kitas dar ruošiasi tą padaryti“, – komandos pristatymą papildė prof. D. Venskutonis.

Skyriaus chirurgai nuolat tobulinasi užsienyje. „Vieni buvo išvaržų patologijų kursuose, kiti hemorojaus operacijų kursuose. Tai nuolat vykstantis tobulinimosi procesas. Dalyvaujame ne tik Europoje, bet ir Amerikoje vykstančiose konferencijose, kuriose skaitome pranešimus, dalijamės savo patirtimi. Taigi ne tik imame, bet ir duodame“, – komandos kompetencijas minėjo dr. Eglė Kubiliūtė.

Visos planine tvarka atliekamos operacijos pacientui yra saugesnės. Skubi operacija visada susijusi su didesne operacijos apimtimi, sunkesniu gijimu (...)

Nedelsti ir planuoti

Vis dėlto labiausiai Kauno ligoninės Chirurgijos skyriaus specialistai nori paraginti pacientus nedelsti. Žinoma, skyriuje atliekamos ir skubios operacijos esant ūminiams pilvo susirgimams, pūliniams, ūminei periferinių kraujagyslių patologijai. Tačiau gydytojai pastebi, kad neretai pacientai patys delsia iki paskutinės minutės, o tai tikrai jiems ne į naudą.

„Visos planine tvarka atliekamos operacijos pacientui yra saugesnės. Skubi operacija visada susijusi su didesne operacijos apimtimi, sunkesniu gijimu, ilgesniu gydymu ligoninėje, didesne komplikacijų rizika. Planinė operacija dažniausiai apsiriboja viena diena gulėjimo ligoninėje ir trumpesniu gijimu“, – nedelsti motyvuojančius skirtumus minėjo gydytojai.

Abdominalinės chirurgijos chirurgas Mantas Žitkus atkreipia dėmesį, kad esant skubiai situacijai rečiau taikomi mažai invaziniai operavimo metodai, o operuojama klasikiniu būdu. „Po tokių operacijų skyriuje pacientai užsibūna ir 5–6 paras, o mažai invaziniai būdai pacientui leidžia jau kitą dieną keliauti namo. Vertėtų nelaukti, o kreiptis, konsultuotis ir spręsti problemas užbėgant įvykiams už akių“, – sakė M. Žitkus.

„Minimali invazinė chirurgija yra šių dienų chirurgija. Mūsų įstaigoje pradėta taikyti minimaliai invazinė HAL RAR (angl. Hemorrhoidal Artery Ligation and Recto Anal Repair) operacija hemorojaus gydymui. Operacijos metu ultragarso pagalba nustatomos hemoroidalinės kraujagyslės, jos perrišamos, o iškrentantys hemoroidai pakeliami. Pacientas jaučia žymiai mažesnį pooperacinį skausmą ir tą patį vakarą po operacijos važiuoja namo. Atsigavimo laikotarpis trumpas. Jau kitą dieną žmogus gali eiti į darbą. Šios technikos mokėmės Austrijoje. Ji plačiai naudojama pasaulyje“, – pacientui palankius iš anksto planuojamus chirurginius metodus minėjo E. Dainius.

Realybė: skyriaus vadovas E. Dainius tvirtina, kad chirurgo konsultacija pacientui pasiekiama per savaitę. Regimanto Zakšensko nuotr.

Chirurgijos skyriaus vadovas sklaido mitą apie tai, kad specialisto konsultacijos pacientams tenka laukti labai ilgai. „Mūsų ligoninėje pacientams pirminė chirurgo apžiūra pasiekiamas per savaitę. Panašiai tiek gali užtrukti paskirti tyrimai. Tada jau galima planuoti operaciją, suderinti operacijos datą. Net kalbos nėra apie laukimą pusę metų. Šioje vietoje mes esame pranašesni už kitas dideles gydymo įstaigas. Ir esminis dalykas, kad viskas vienoje poliklinikoje“, – sakė E. Dainius.

Draugauti su chirurgu

Gydytojai chirurgai pastebi, kad neretai pacientai delsia iki paskutinės minutės, bijodami gydytojų kabinetų durų varstymo, laukimo eilėse, ir į specialistus kreipiasi tik nebegalėdami ištverti skausmų. Šiuos stereotipus Kauno ligoninės Chirurgijos skyriaus komanda jau paneigė.

Tačiau dažniausiai pasitaikančių susirgimų statistika nesikeičia jau daug metų. Negalima paneigti ir to, kad dažniausiai pacientai pernelyg ilgai delsia. „Pastebime, kad skubių atvejų yra ganėtinai daug. Buvo periodas, kai, regis, turėjome vien komplikuotus apendicitus. Toks įspūdis, kad žmonės vis dar nelinkę pirmai bėdai ištikus kreiptis į gydytoją“, – stebėjosi chirurgas E. Dainius.

Dažniausiai pasitaikantys negalavimai: tulžies pūslės akmenligė, pilvo sienos išvaržos – bambos, baltosios linijos, kirkšnies išvaržos, kolopraktologija – hemorojus, fistulės, išangės įplėšos.

„Tulžies pūslės akmenligė pavojinga tuo, kad gali sukelti ūminį uždegimą arba, jei pacientai turi smulkių akmenų, ši liga gali komplikuotis rimtesne patologija – kasos uždegimu, todėl šias bėdas pacientai turėtų spręsti nedelsdami planiniu būdu“, – galimus pavojus išskyrė dr. E. Kubiliūtė.

Gydytojai supranta, kad pacientui pažintis su chirurgu nėra pati maloniausia ir jie privengia šių vizitų. „Vyrauja nuomonė, kad didelių problemų neturiu, akmenukai maži, gal dar paauginsiu ir neskubėsiu operuoti. Bet tai klaidinga nuomonė, nes mažas akmenukas gali būti dar piktesnis ir sukelti dar daugiau problemų ar didesnių komplikacijų“, – perspėjo chirurgas M. Žitkus.

Dėl hemorojaus pacientai nesikreipia ne todėl, kad gali prireikti operuoti, o dėl gėdijimosi. Mūsų ligoninėje konsultuoja ne tik vyrai, o ir dvi chirurgės, todėl moterims šią problemą psichologiškai lengviau spręsti.

 

Viskas dėl paciento

Kitas dažnas negalavimas – pilvo sienos išvaržos. „Yra 3 proc. tikimybė, kad ta išvarža gali įstrigti ir sukelti žarnos nekrozę arba, dramatiškiau tariant, – žarnos mirtį. Tada operacijos apimtis labai išauga. Pagal pasaulines rekomendacijas, jeigu kirkšnies išvarža sukelia simptomų, tokių kaip maudimas, diskomfortas, ji turėtų būti operuojama. Kitos gydymo taktikos nėra“, – aiškino dr. E. Kubiliūtė.

Hemorojus – dar viena itin dažnai pasitaikanti patologija. Pacientai gėdijasi ir apie tai kalbėti, ir pasirodyti gydytojui. Kol gali atsisėsti, paeiti, tol šitą bėdą slepia.

„Dėl hemorojaus pacientai nesikreipia ne todėl, kad gali prireikti operuoti, o dėl gėdijimosi. Mūsų ligoninėje konsultuoja ne tik vyrai, o ir dvi chirurgės, todėl moterims šią problemą psichologiškai lengviau spręsti. Dažniausiai hemorojus pats savaime nesusitvarko. Tuštinimosi metu pasirodantis kraujas gali būti susiję su gerokai rimtesnėmis storosios žarnos ligomis, kada reikalingas papildomas ištyrimas kolonoskopija“, – sakė chirurgė Diana Zuikytė.

Šiandienos chirurgija nebėra tokia kaip prieš 50 metų. Diagnostikos metodai, anestezija, operacija yra ganėtinai saugūs. Pooperacinių komplikacijų dažnis po planinių operacijų – minimalus.

„Pooperacinis skausmas sėkmingai malšinamas, po kelių parų pacientas grąžinamas į kasdienę veiklą ir operacija nėra toks didžiulis iššūkis, kaip kartais gali atrodyti, – sakė E. Dainius. – Turime griauti mitą, kad operacija yra kažkas baisaus.“

Registruotis pas LSMU Kauno ligoninės chirurgus galima tel. 8 37 213 300 arba internetu ipr.esveikata.lt.

– Tai čia yra asistuojantis robotas ir jis jums padeda operuoti?

– Taip, tai yra jo darbinė ranka, konsolę matėme prieš tai, prie kurios chirurgas sėdi ir su tom specialiom keturiom rankom mes atliekame operacijas, valdydami jas per atstumą.

– Kuo ypatingas šis robotas? Ar jo pagalba geresnė negu asistuojančio žmogaus?

– Na, yra dviguba nauda. Pirmiausiai, nauda pacientui, kadangi turime labai tikslius judesius, matome labai gerą vaizdą ir galime išsaugoti tam tikras struktūras, labai tiksliai atlikti operacijas. Antra nauda yra chirurgui, nes chirurgas sėdi prie konsolės, jam nereikia būt pasilenkus dvi-tris valandas. Dažnai chirurgai, kurie ilgiau dirba, turi pečių, kaklo skausmus. Čia mes sėdim patogiai krėsle ir atliekame operaciją.

– O pjūvį, kaip suprantu, atlieka robotas asistentas?

– Ne, pjūvius pilvo sienoje mes atliekame, o viskas viduje atliekama roboto mums valdant.

– Kokias operacijas gali atlikti šitas robotas?

– Prieš dvi savaites mes pradėjome nuo storojo žarnyno ir skrandžio operacijų, virškinamojo trakto operacijų. Šią savaitę pradėsime atlikinėti urologines procedūras. Ir kitą savaitę pradėsime su ginekologinėm operacijom. Taip pat jį galima naudoti ir krūtinės chirurgijoje, taip pat yra duomenų, kad jau pradeda kolegos burnos ertmėje atlikti tam tikras procedūras.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai, kaip sakėte, viena nauda pačiam chirurgui – pečių neskauda, yra patogiau. O pacientui?

– Tikslūs pjūviai, trumpiau laiko praleidžia ligoninėje, greičiau grįžta į aktyvų gyvenimą ir didžiausia nauda yra funkciniuose dalykuose – greičiau atsistato tuštinimasis, šlapinimasis, seksualinė funkcija.

– Tai su robotu operuoti tiksliau, greičiau, pacientas greičiau pasveiksta?

– Kol kas operacijos yra, žinoma, ne greitesnės. Matėte, kiek mes užtrukom, kol įjungėm vieną ranką. Na, reikia jį sujungti, pajungti keturias rankas, sustatyti aplink pacientą, tai mokomės tą daryt. Pati operacija, kol dar mokomės, yra ilgesnė. Tačiau, įgavus įgūdžių, jos sutrumpės.

– Kiek vienam chirurgui užtrunka išmokti šiuo robotu naudotis?

– Visas mokymosi procesas yra struktūrizuotas. Pirmiausiai mes turime išsilaikyti testus virtualiai. Yra tam tikros užduotys, turime skaityti teorinę medžiagą, pasiruošti. Tada yra savaitę mokymai tiek su simuliatoriais – mokomės tam tikrus judesius atlikinėti, tada dirbame su manekenu ir tik tada galime pradėti daryti operacijas, aišku, padedant mentoriui. Atvažiuoja užsienietis, kuris turi patirties jau dirbant su šiuo robotu. Mokymosi kreivė yra skirtinga, kaip ir kiekvienas skirtingus dalykus skirtingu greičiu įsisavina.

– Ir kokias operacijas dar šitas robotas gali atlikti? Jau kalbėjome, kad pilvo srityje, ginekologines, urologines. Bet ar jis gali tik mažesnius pjūvius ar ir didesnius pjūvius, sudėtingesnes operacijas daryti?

– Na, pjūvių mums kaip ir lauke nereikia, nes mes naudojam tuos pačius laparoskopinės trokarus, tokius vamzdelius, per kuriuos įsivedam šitas rankas. Tai lauke mes atliekam tokius pačius pjūvius, kaip laparoskopijos metu ir tas pagreitina mokymosi kreivę, sutrumpina tą įsisavinimo procesą, nes mes, iš esmės, darom tą pačią operaciją, tik su kita įranga.

– Ar gali būti, kad ateityje jau ir visos operacijos, ne tik jūsų centre, bus daromos su robotais?

– Linkstame link to ir jau yra darbų. Kol kas mes vis dar robotų asistuojami, vadinasi, mes valdome robotą, pats robotas nieko negali daryti. Bet jau yra klinikinių tyrimų, eksperimentinių tyrimų, kad jau pats robotas atlieka tam tikras užduotis, pavyzdžiui, suvedus užduočių langelyje atlikti vienokią ar kitokią jungtį, jis pats jau siuva. Aišku, ne taip kaip žmogus, tačiau judame link to, kad tikrai didžioji dalis operacijų bus atliekama asistuojant robotams. Aišku, visų be išimties negalėsim atlikti, vis tiek turime ir tuos pažengusius atvejus, kur tikrai ilgai trunka ir su robotu tos operacijos dar būtų sudėtingos.

Laparoskopinės operacijos vadinamos tausojančiomis, nes jų metu pilvo sienoje atliekami keli nedideli iki 0,5-1 cm pjūveliai. Per juos įvedama optinė sistema ir medicininiai instrumentai chirurginiams veiksmams atlikti. Chirurgas operuojamą organą mato tik monitoriaus ekrane. Kelis kartus padidintas vaizdas leidžia geriau įvertinti situaciją.

Šios operacijos suteikia didžiulių diagnostikos ir gydymo galimybių, tausoja organizmą. Tai metodas apžiūrėti, įvertinti ir operuoti pilvo ertmės ir mažojo dubens organus.

Sutapimas – pirmąją laparoskopinę operaciją Lietuvoje 1992 m. gruodžio 9 d. M. Purtokas atliko per savo 29-ąjį gimtadienį. Tai buvo apendikso šalinimo operacija, atliekama sergant apendicitu. Įdomu tai, kad šalies laparoskopijos istorijai reikšminga operacija buvo atlikta ne universitetinėje gydymo įstaigoje, o Marijampolės ligoninėje.

„Iki tol Lietuvoje nieko tokio nebuvo“, – pasakoja M. Purtokas.

– Ar kaip nors paminėsite operacijos jubiliejų?

– Jau paminėjome. Marijampolės ligoninėje įvyko gražus susibėgimas, šventinis susirinkimas. Derinomės prie svečių. Iš Vokietijos buvo atvykę „Maltos ordino“ atstovai, kurie man ir dar trims medikams tuomet prieš 30 metų padėjo išvažiuoti į Vokietiją stažuotis, kur ir mokėmės atlikti laparoskopines operacijas. Kartu su manimi, chirurgais Romu Maskeliu ir Vitu Šimkoniu mokytis vyko ir medicinos sesuo – operacinės instrumentatorė Rasa Černiauskytė.

Laikas: M. Purtokas per kavos pertraukėlę Vokietijoje 1992 m., kur jis ir keli kiti jauni lietuvių chirurgai mokėsi įvaldyti laparoskopinį metodą./ M. Purtoko asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek jūs pats prisimenate šią pirmąją šalyje operaciją? Kiek jums pačiam svarbu, kad būtent jūs ją atlikote?

– Labai sunkus klausimas. Bėgant laikui pradedi atsižvelgti, bandai vertinti, ką iš viso esi nuveikęs. Iš pradžių tiesiog buvo didelis džiaugsmas, kad atlikome pirmąją operaciją. Dabar matydamas progresą suprantu, kad padarėme kažką gero platesne prasme.

– Kaip ruošėtės operacijai?

– Minėti vokiečiai mums padėjo išvažiuoti į Vildeshauzeną. Ten mes, trys jauni chirurgai iš Marijampolės ligoninės, mokėmės laparoskopinės chirurgijos. Iki tol Lietuvoje nieko tokio nebuvo. To mokytis išvykome per laimingą atsitiktinumą. Su „Maltos ordino“ atstovais, atvežusiais labdarą, vienas mūsų kolega pasikalbėjo apie galimybę stažuotis Vokietijoje. Ir ji atsirado. Į stažuotę išvykome būtent mes, trys chirurgai, nes buvome jauni, imlūs, norėjome tobulėti. Mūsų tuometis lietuviškas atlyginimas atitiko gal 30 markių. Tai supratę vietiniai vokiečiai surinko ir paaukojo pinigų, kad savaitgaliais mes galėtume bent puodelį kavos nusipirkti. Šiandien tai sunkiai suvokiama. Bet taip buvo.

– Kiek ir kokių žinių, įgūdžių, susijusių su laparoskopine chirurgija, turėjote?

– Buvome tik girdėję, kad toks dalykas yra. Kaip stebuklas. Tai buvo 1992 m. Informacijos nebuvo tiek daug. Ji buvo daugiau žodinė.

– Kas labiausiai įstrigo iš jūsų pirmosios tokios operacijos?

– Pirmosios operacijos buvo labai sklandžios. Per pusantro mėnesio Vokietijoje gavome progą patys pabandyti jas atlikti. Tiksliau, mums patikėdavo atlikti tam tikrus operacijų etapus. Išmokome naudotis, dirbti su instrumentais. Visos operacijos savarankiškai patys negalėjome atlikti tikriausiai dėl juridinių dalykų.

– Ką pamenate iš tokios operacijos Lietuvoje?

– Prisiminimai labai įdomūs. Taip sutapo, kad ji įvyko per mano gimtadienį. Geriausia dovana. Operacija ėjosi sklandžiai. Po operacijos visi pasidžiaugėme.

– Kokia buvo jūsų užduotis? Kokios pagalbos reikėjo pacientui?

– Pacientei buvo ūminis apendicitas. Operacinėje buvo daugiau žmonių nei paprastai. Man asistavo kolegos, su kuriais kartu stažavomės. Operacija truko valandą ir 15 minučių. Rezultatai – labai geri, tačiau apsidrausdami ligoninėje pacientę laikėme kiek ilgiau. Šiai pirmajai operacijai vadovavau aš, nes tai buvo mano pacientė. Taip sutapo, kad neatsirado pacientų pas kitus kolegas anksčiau, kuriems būtų reikėję tokios operacijos. Kalbant apie kitas mano laparoskopines operacijas, paskui irgi operavau kelis ūminius apendicitus, buvo tulžies pūslės akmenligės atvejų.

– Kaip klostėsi jūsų profesinis gyvenimas?

– Chirurgija taip ir liko svarbi gyvenimo dalis. Važiavau stažuotis ir į Vokietiją, kitas šalis. Toliau dirbu chirurgijos srityje, mokausi naujų metodų, domiuosi naujovėmis. Vienos iš naujausių mūsų ligoninėje – lazerinės kojų venų operacijos. Atlieku ir echoskopijas. Kai atsirado echoskopijos, susidomėjau. Buvo reikalingi echoskopuotojai, kurie turėtų chirurginį matymą. Dirbu ir ligoninėje, ir savo privačioje klinikoje. Dabar mokslus baigiantys chirurgai visi moka echoskopuoti. Dabartinė technika – milžiniškas žingsnis ir galimybės medicinoje.

– Kurią operaciją ar kokį kitą profesinio kelio įvykį, pasiekimą pavadintumėte svarbiausiu?

– Daug visko įvyko per tuos metus. Kiekviena operacija yra svarbi, bet yra tokių, kurios įsimena labiau. Turbūt į kiekvieno chirurgo atmintį įsirėžia skubos tvarka operuoti pacientai. Tikriausiai kiekvienas chirurgas gali pasakyti, kiek jis yra užsiuvęs širdžių. Kiek pacientų kreipėsi po krūtinės traumos, kai kažkuo buvo įdurta jiems į krūtinę ir buvo sužalota širdis.

– Kiek jums pasitaikė tokių atvejų?

– Aš esu užsiuvęs keturias tokias širdis. Tai akivaizdžiai išgelbėtos gyvybės.

– Kodėl pasirinkote ir iki šiol likote būtent Marijampolės ligoninėje?

– Esu kaunietis. Gimęs Miško gatvėje esančiuose gimdymo namuose. Gyvenau Miško gatvėje. Lankiau mokyklą, esančią Miško gatvėje. Studijuodamas parėjau į kitą gatvę, bet vis tiek netoli – į A. Mickevičiaus gatvę, į tuometinį Kauno medicinos institutą (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas – red. past.). Jį baigę, visi gavome darbo paskyrimus. Mane paskyrė į Marijampolę. Pirmosios mintys tikrai buvo bėgti. Norėjau grįžti į Kauną. Tačiau, kai pradėjome daryti laparoskopines operacijas, patiko ir likau.

– Kas paskatino rinktis mediko kelią?

– Kažkiek įtakos gal turėjo mano mama. Ji taip pat buvo gydytoja. Sunku paaiškinti. Galbūt klasėje sklandė medicinos virusas – net penki klasiokai tapo gydytojais.

– Kaip manote, kokia bus laparoskopinių operacijų ateitis?

– Medicinoje dabar viskas labai sparčiai vystosi, sunku nuspėti ateitį. Sunku pasakyti, kokia medicina bus po 5–10 metų.

Susitikimas: žmones, padėjusius organizuoti jaunų chirurgų stažuotę Vokietijoje 1992 m., M. Purtokas aplankė šiemet./ M. Purtoko asmeninio archyvo nuotr.

Progresas visose srityse

Kauno klinikų Chirurgijos klinikos abdominalinės chirurgijos gydytojas prof. Žilvinas Endzinas „Kauno dienai“ pasakojo, kad endoskopinė chirurgija, kuriai priskiriamos laparoskopinės operacijos, naudojama vis plačiau. Ji greitai vystosi ir plečiasi. Tai lemia sukuriamos papildomos technologijos.

Iš pradžių buvo manoma, kad laparoskopinės operacijos – pažangios, bet jas bus galima taikyti tik retkarčiais. Tačiau medicinos technikos progresas ir chirurgų profesionalumas šiam minimalios invazijos metodui atveria vis platesnių galimybių, o laparoskopinių operacijų atliekama vis daugiau.

„Greta laparoskopo prisideda ir robotas. Tai papildomos rankos chirurgui, valdomos kompiuteriu. Robotas leidžia operuoti dar tiksliau, atidžiau. Robotinės chirurgijos operacijų perspektyva – akivaizdi, bet kol kas tokio roboto kaina labai didelė“, – sakė Ž. Endzinas.

„Kai prieš 30 metų prof. Algimantas Justinas Bubnys (vienas laparoskopinių operacijų pradininkų Lietuvoje, ilgametis Santaros klinikų Abdominalinės chirurgijos klinikos vadovas – red. past.) pradėjo daryti laparoskopines operacijas, jos buvo nežinomas laukas. Chirurgai labai atsargiai priėmė šią naujovę. Tačiau po truputį, suprasdami, kad tai operacijų metu leidžia geriau matyti tai, ką darome, įsivažiavome. Iš pradžių buvo daug visokių prieštaravimų, kontraindikacijų, paskui jų vis mažėjo“, – teigė profesorius.

Įsibėgėjant laparoskopinėms operacijoms, chirurgai tarsi ėmė varžytis, kas pirmasis kurią operaciją atliks vietoj tradicinės. Tačiau tam reikėjo įgūdžių, nes kuo mažesnė intervencija, tuo didesnė patirtis ir įgūdžiai buvo reikalingi.

Šiandien į priekį pasistūmėta tiek, kad visos pilvo operacijos gali būti atliekamos laparoskopu. „Didžioji dalis kai kurių tokių didelių operacijų, kaip stemplės vėžio, skrandžio vėžio, storosios žarnos vėžio, laparoskopiškai atliekamos netgi dažniau nei tradiciniu būdu. Ir tai yra labai šaunu“, – medicinos pažanga džiaugėsi Ž. Endzinas.

Pacientams laparoskopija – palankesnė išeitis, nes maži pjūviai mažiau traumuoja audinius, lengvesnis pooperacinis laikotarpis, trumpesnis sveikimo laikas, mažesnė komplikacijų rizika, mažiau diskomforto, žmogus gali greičiau grįžti į aktyvų socialinį gyvenimą. Po tokių operacijų lieka mažesni randai.

Laparoskopijos taikomos ir virškinimo, šalinimo sistemų, ir ginekologinių, urologinių ligų atvejais. To dalis yra endoskopiniai metodai, naudojami kardiochirurgijoje, torakalinėje chirurgijoje ir kt.

„Traumatologai atlieka artroskopijas, kurių metu taip pat per mažus pjūviukus operuojamos, prisiuvamos nutrūkusios, nuplėštos sausgyslės. Minimaliai invazinę technologiją perima ir otorinolaringologai (LOR gydytojai). Ji pritaikoma praktiškai visose srityse. Ir neurologijoje. Šis metodas labai išplito“, – vardijo pašnekovas ir priminė, kad laparoskopijos pavadinimas kilęs iš graikiškų žodžių „lapara“, reiškiančio pilvą, ir „scopeo“ – žiūrėti.

Pirmajai Kaune atliktai laparoskopinei operacijai tuoj bus 30 metų. 1993 m. sausio 23 d. abdominalinės chirurgijos gydytojas Evaldas Torrau Kauno klinikose tokiu būdu pirmą kartą Lietuvoje pašalino tulžies pūslę.

Pirmoji operacija – Vokietijoje

Laparoskopinės operacijos priskiriamos minimaliai invazinei chirurgijai. Pasak Santaros klinikų Pilvo ir onkochirurgijos centro vadovo prof. Kęstučio Strupo, tokių operacijų era pasaulyje prasidėjo 1983 m. Profesorius iš Vokietijos, Hamburgo, Kurtas Semmas tuomet atliko pirmą laparoskopinę apendektomiją (apendikso pašalinimo operaciją). 1985 m. buvo atlikta ir pirmoji laparoskopinė cholecistektomija (tulžies pūslės pašalinimas) pasaulyje.

„Abu gydytojai buvo inovatoriai, tačiau neišvengė pašaipų. Kartais juos net vadino Mickey Mouse chirurgais. Tai tęsėsi maždaug penkerius metus, kol 1990 m. inovacijų burbulas tiesiog sprogo. Minimaliai invazinės chirurgijos plėtrą galima prilyginti gaisrui, kai liepsna nuo vieno krūmo tiesiog akyse persimeta ant kito ir apima visą žemyną. Taip nutiko ir su minimaliai invazine chirurgija. Šioji taip sparčiai plito, kad šiandien tapo standartine procedūra daugelyje sričių. Galima sakyti – aukso standartu taikant chirurginio gydymo būdą“, – apie istorinius laparoskopinių operacijų aspektus yra pasakojęs K. Strupas.

Kai operuoja robotai

Dalį laparoskopinių operacijų atlieka robotai. Robotinė chirurgija Lietuvoje prasidėjo prieš ketverius metus (2018 m. lapkričio mėnesį), kai Klaipėdos universitetinėje ligoninėje buvo atliktos pirmos operacijos ne tik Lietuvoje, bet ir trijose Baltijos valstybėse. Klaipėdos universitetinė ligoninė išlieka vienintele gydymo įstaiga Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, taikančia robotinę chirurgiją. Per ketverius metus šioje ligoninėje atlikta daugiau kaip 800 urologinių, ginekologinių ir pilvo chirurgijos robotinių operacijų.

Robotinė chirurgija Lietuvoje kol kas taikoma tik Klaipėdos universitetinėje ligononėje. / Klaipėdos universitetinės ligoninės nuotr. 

Chirurgai Loreta Lapinaitė ir Antanas Eigminas gegužę Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo visiškai išteisinti dėl neatsargaus gyvybės atėmimo ir tarnybos pareigų neatlikimo.

Apylinkės teismas nusprendė, kad abu medikai nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Iš valstybės jiems priteista atlyginti advokatų paslaugas, iš viso siekiančias beveik 14 tūkst. eurų.

Su šiuo nuosprendžiu nesutiko prokuratūra ir nukentėjusieji, mirusios 24 metų pacientės artimieji, pateikę skundus Vilniaus apygardos teismui.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Gintas Vaičiūnas BNS teigė, jog, prokuratūros manymu, surinktų įrodymų užtenka asmenis pripažinti kaltais ir juos nuteisti.

Mirusios artimieji mano, kad civiliniu atsakovu byloje turi būti įtraukta ir Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė, kurioje iki šiol dirba abu medikai ir kurioje mirė mergina.

Vilniaus apygardos teismas praeitą savaitę surengė pirmąjį posėdį byloje, nutartį dėl civilinio ieškovo skelbs lapkričio pradžioje.

24 metų pacientė ligoninėje mirė 2017 metų gruodį. Per ikiteisminį tyrimą buvo atlikta ekspertizė, jos išvadomis remdamasi prokuratūra pateikė kaltinimus. Dar viena ekspertizė buvo atlikta bylai jau atsidūrus Vilniaus miesto apylinkės teisme.

„Pagal specialistų išvadas, medikai galėjo atlikti tam tikras procedūras ir skirti tam tikrą gydymą, jis nebuvo paskirtas. Vienoje specialistų išvadoje rašoma, kad tai galėjo būtų susiję su mirtimi. Tačiau kai buvo atlikta dar viena ekspertizė teisme, tai ši kaip ir iš dalies paneigė“, – BNS sakė prokuroras G. Vaičiūnas.

Prokuratūra norėtų, kad ekspertai būtų apklausti teisme.

Išteisintojo chirurgo A. Eigmino advokatas Raimundas Jurka sakė, kad su prokuratūros skundu nesutinka.

„Be abejo, nesutinkame su prokuratūros skundu. Įrodymų tyrimas tam tikroje dalyje bus atliekamas, apeliacinis teismas dar tirs tam tikrus įrodymus dėl tam tikrų faktinių aplinkybių, ar buvo pažeistos medicininė normos, ar ne“, – BNS sakė R. Jurka.

Nukenėjusiųjų ir L. Lapinaitės gynėjai sakė bylos komentuoti nenorintys.

Teismai anksčiau yra priėmę apkaltinamuosius nuosprendžius dviem chirurgams, kurių pacientai mirė.

2019 metais taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patvirtino, kad chirurgas urologas Mindaugas Žiukas yra kaltas dėl paciento mirties. Šių metų balandį šis kasacinis teismas paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį dėl pacientės mirties kaltu pripažintam chirurgui Žilvinui Saladžinskui.

Atlieka nesudėtingas operacijas

Penkiuose KMP padaliniuose atliekamos įvairios ambulatorinės chirurginės operacijos. Tai nesudėtingos, dažniausiai 15–30 minučių trunkančios operacijos, kurioms atlikti užtenka vietinės nejautros – nereikia taikyti narkozės.

Daugiausia jų atliekama KMP Šilainių padalinyje, kur dirba penki chirurgai: Nerijus Čaponka, Rokas Daukšys, Alvidas Didžiulis, Jolanta Gribauskaitė, Tadas Pranckevičius.

„Šaliname įvairių lokalizacijų poodinius ir odos darinius. Kalbant apie gerybinius poodžio darinius, tai dažniausiai būna lipomos (susiformavę iš riebalinių ląstelių) arba ateromos (susiformavę užsikimšus odos riebalų liaukų latakui). Operuojame odos darinius, tokius kaip apgamai, karpos, keratomos (į apgamą panašūs odos dariniai), taip pat riebalinio ir jungiamojo audinio darinius, tokius kaip plauko folikulo cistos ir pan. Šaliname ir epidermines cistas. Tai yra odos riebalinės liaukos dariniai – peraugę inkštirai, kai riebalas kaupiasi po oda. Laiku nepašalinus, jie gali supūliuoti. Šaliname pūlinius, svetimkūnius, atliekame nagų patologijos ir kai kurias plastines operacijas, pvz., keloidinių (išvešėjusių) randų šalinimo. Tokius randus šaliname ne tik dėl kosmetinių priežasčių – jie dažnai būna skausmingi“, – pastebėjo N.Čaponka.

Poliklinikoje taip pat atliekamos skausmingų hemorojinių mazgų šalinimo operacijos trombektomijos (intervencinės kraujo krešulio pašalinimo procedūros).

Kai tenka šalinti apgamus

Pasak KMP Šančių padalinio chirurgo Lino Martinaičio, ambulatorinėje grandyje daugiausia atliekama planinių operacijų, tačiau pasitaiko ir skubios pagalbos atvejų.

„Pasitaiko žaizdų, kurias reikia išvalyti, susiūti. Tokie žmonės paprastai vyksta į ligoninės priėmimo skyrių, tačiau jei jie ateina į polikliniką – aš tokią paslaugą taip pat suteikiu. Operuodami pūlinius, mes padedame sumažinti pacientų srautus ligoninių skubios pagalbos skyriuose. Dažnai į mus kreipiasi žmonės dėl pooperacinės priežiūros po ligoninės stacionare atliktų operacijų. Kartais stebime sklandų pooperacinės žaizdos gijimą, tačiau kai kuriais atvejais tenka punktuoti (ištraukti) susikaupusius skysčius, atverti susiformavusį pūlinį, atnaujinti žaizdos kraštus. Kitaip tariant, padėti, kad greičiau vyktų gijimo procesas“, – paaiškino L.Martinaitis.

Priemonės: Jolanta Gribauskaitė, kaip ir kiti KMP chirurgai, daugelį pacientų visų pirma ištiria ultragarso aparatu. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Pasak chirurgo, planinių operacijų metu neretai tenka šalinti apgamus. Tokios operacijos atliekamos tik tiems pacientams, kurie turi gydytojo dermatologo siuntimą. „Aptikę įtartiną apgamą, dermatologai atsiunčia pacientą pas mus. Pašalinus apgamą, kuris yra ties supiktybėjimo riba, išvengiama onkologinės ligos ateityje. Taigi, operuojame įtartinus, taip pat supiktybėjusius apgamus. Du odos vėžio tipus – bazaliomą ir plokščialąstelinį odos vėžį – mes operuojame, tačiau pavojingiausio odos vėžio melanomos – ne“, – L.Martinaičio žodžiais, žmonės, sergantys melanoma, siunčiami tiesiai į Kauno klinikas.

Pasitelkia įvairius tyrimus

„Žmonės galvoja, kad ambulatorinio lygmens chirurgas tik atveria pūlinius ir gydo įaugusius nagus. Tai netiesa. Ambulatorinis chirurgas yra toks pats chirurgas kaip ligoninės. Beveik visi KMP chirurgai dirba ir ligoninių stacionaruose, Kauno klinikose arba Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno ligoninėje. Suteikę žmogui konsultaciją poliklinikoje ir nustatę, kad reikia didesnės chirurginės intervencijos, kurios ambulatoriniu lygmeniu negalime atliki, mes patys ją paprastai atliekame ligoninėje. Paskui pooperacinės priežiūros tas žmogus vėl sugrįžta pas mus į polikliniką“, – sakė KMP Kalniečių padalinio chirurgas Edvinas Dainius.

Visi šio padalinio chirurgai – Edvinas Dainius, Igorius Kulkovas, Kristijonas Jasaitis ir Justas Žilinskas – dirba ir ligoninių stacionaruose. Pasak E.Dainiaus, žmonės dažnai klaidingai galvoja: jei jau operuotis, tai tik ligoninėje. Ir nustemba sužinoję, kad tas pats chirurgas dirba ir poliklinikoje, ir ligoninėje.

Gebėdami echoskopuoti, skaityti KT ir MRT vaizdus, mes vienos konsultacijos metu galime ne tik parinkti ir skirti optimalų gydymą, bet ir labai tiksliai paruošti pacientą gydyti stacionare.

Prieš operaciją KMP pacientai visavertiškai ištiriami. Pašnekovo teigimu, čia atliekamos visos diagnostinės procedūros, skirtos ir sudėtingoms ligoms diagnozuoti, ištirti. „Tulžies pūslės ligos, išvaržos, pilvo ertmės patologijos, storosios žarnos patologijos – žmonės kreipiasi į mus ir dėl šių ligų. Atliekame ne tik echoskopiją – galime pasitelkti ir KMP atliekamus endoskopijos, fibrogastroskopijos, kolonoskopijos, kompiuterinės tomografijos (KT), magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) tyrimus“, – vardijo chirurgas.

Gali daugiau nei anksčiau

„Ambulatorinė chirurgija labai plečiasi, ligoninėse stengiamasi palikti tik tas operacijas, kurių kitur neatliksi. Dabar mes poliklinikoje pašaliname tokio dydžio darinius, kad jie vos telpa į indelį, kuriame minėti dariniai siunčiami ištirti histologams“, – atkreipė dėmesį KMP Dainavos padalinio chirurgas Rimantas Kupris.

Jis pabrėžė, kad ligoninėse ir poliklinikose atliekamos tokios pačios operacijos yra įkainotos skirtingai.

Jis pabrėžė, kad šiuolaikiniai chirurgai yra gerai įvaldę echoskopiją, geba skaityti KT, MRT vaizdus. „Anksčiau dėl kiekvieno spuogiuko šeimos gydytojas žmogų siųsdavo pas echoskopuotoją, paskui – konsultuotis su dermatologu, kuris dažniausiai atsiųsdavo jį pas mus. Žmogus dėl to tris kartus per mėnesį turėdavo atsiprašyti iš darbo. Galiausiai, patvirtinus elementarią diagnozę, pacientas ateidavo pas chirurgą. Mes jį apžiūrėdavome ir tik kito vizito metu operuodavome. Šiais laikais šeimos gydytojai paprastai siunčia žmogų tiesiai pas chirurgą, – sutrumpėjusį kelią pastebėjo R.Kupris. – Tirdami ultragarso aparatu, mes apžiūrime darinį, nustatome jo dydį, kraujotaką, galimą piktybiškumą, suplanuojame operacijos laiką ir išoperuojame. Gebėdami echoskopuoti, skaityti KT ir MRT vaizdus, mes vienos konsultacijos metu galime ne tik parinkti ir skirti optimalų gydymą, bet ir labai tiksliai paruošti pacientą gydyti stacionare. Pasitelkdami šiuos tyrimus, galime idealiai stebėti pooperacinę eigą, numatyti tam tikras grėsmes ir užbėgti joms už akių.“

Chirurgo teigimu, visa tai padeda išvengti trijų keturių papildomų konsultacijų.

R.Kupris pateikė kirkšnies ar pilvo išvaržos operacijos pavyzdį.

Rimantas Kupris. / Vilmanto Raupelio nuotr.

„Išvaržą poliklinikoje ištiriame echoskopu, aptariame, kokios operacijos reikės, ar užteks per mažas skylutes atliekamos laparoskopinės, ar reikės daryti atvirą pjūvį, ir pan. Mes labai daug galime padaryti ambulatoriškai ir labai tiksliai suplanuoti operaciją, dėl kurios pacientas greičiausiai ateis pas tą patį chirurgą į ligoninės stacionarą, – teigė pašnekovas.

– Mes, chirurgai, dirbantys ir ambulatoriniu lygmeniu, ir stacionare, kiekvienam pacientui parenkame geriausią variantą, kur jį operuoti. Geriausią tiek iš paciento, tiek iš gydytojo, tiek iš mokesčių mokėtojo pozicijų. KMP turime rimtą komandą ir galime ramia sąžine tokias operacijas atlikti, būdami tikri, kad pacientu bus pasirūpinta. Jeigu žmogui kiltų kokių nors klausimų ar problemų po operacijos, jis lengvai vėl patektų pas mus į konsultaciją ambulatoriniu lygmeniu. Juk būtent čia vykdoma pooperacinė priežiūra.“

KMP Dainavos padalinyje operuoja septyni chirurgai – profesorius Mindaugas Kiudelis, Rimantas Kupris, Alfredas Mačiulis, Rimantas Raišutis, Anatolijus Reingardas, Evelina Šlapelytė ir Robertas Šmidtas.

Padeda atsikratyti baimės

„Kartais žmonės bijo kreiptis į gydytojus, dėl to ilgai delsia. Tačiau uždelsus gydymo rezultatai dažnai būna prastesni. Taigi, ilgai laukti nereikėtų, ar tai būtų išvarža, ar įaugęs nagas, ar pūlinukas. Mes nepuolame iškart operuoti nei dėl mažo guziuko, nei dėl rimtos problemos. Visų pirma atliekame tyrimus, išsiaiškiname, ar tikrai ir kokios operacijos reikia, tik tada operuojame. Kai žmogui viską išaiškini, jam ir baimė dingsta“, – pastebėjo KMP Centro padalinio chirurgas Vaidas Gudonavičius.

Jis pabrėžė, kad apgamai, papilomos operuojamos tiek įprastu būdu, tiek elektrokaustikos būdu (vadinamuoju elektriniu peiliu prideginant audinius).

KMP Centro padalinyje, A.Mickevičiaus g. 4, įrengti du procedūriniai kabinetai, naudojami ir kaip operacinės. Taigi, vienu metu čia gali būti operuojami du pacientai. Iš viso šiame padalinyje dirba keturi chirurgai: Zigmantas Čekavičius, Vaidas Gudonavičius, Povilas Kiela ir Mindaugas Šlapikas.

Visos KMP padaliniuose (Šilainių, Dainavos, Kalniečių, Centro ir Šančių) operacijos privalomuoju sveikatos draudimu (PSD) draustiems asmenims, į chirurgo konsultaciją atvykstantiems su šeimos gydytojo arba dermatologo siuntimu, atliekamos nemokamai. Jei asmuo neturi siuntimo arba neapdraustas PSD, KMP atliekamų operacijų kaina, palyginti su privačių gydymo įstaigų, yra konkurencinga.

Gali pasiekti greičiau

„Poliklinikoje galima greičiau pasiekti gydytojus specialistus, konsultuojančius ir universitetinėse ligoninėse. Suteikiamos paslaugos, atliekami tyrimai – tokie patys. Taigi, ateiti į konsultaciją pas kraujagyslių chirurgą poliklinikoje yra patogiau“, – pastebėjo KMP Šilainių padalinio gydytojas kraujagyslių chirurgas Viktoras Šliaužys.

Jis pabrėžė, kad pirmos kraujagyslių chirurgo konsultacijos KMP metu visada atliekamas paciento kraujagyslių echoskopinis tyrimas: „Tai  pagrindinis tyrimas, padedantis diagnozuoti įvairias kraujagyslių ligas. Ištyrus, jei yra poreikis, pacientas siunčiamas magnetinio rezonanso, kompiuterinės tomografijos tyrimų ar atlikti operaciją universitetinėje ligoninėje.“

Poliklinikoje galima greičiau pasiekti gydytojus specialistus, konsultuojančius ir universitetinėse ligoninėse. Suteikiamos paslaugos, atliekami tyrimai – tokie patys.

KMP Šančių padalinio kraujagyslių chirurgo Arvydo Magalengos teigimu, į konsultacijas poliklinikoje dažniausiai ateina žmonės, besiskundžiantys kojų skausmu, tinimu, tirpimu. „Šie simptomai gali atsirasti ne tik dėl kraujagyslių bėdų – ir dėl sąnarių, stuburo problemų. Tačiau mes paprastai esame pirmieji gydytojai specialistai, pas kuriuos šeimos gydytojai siunčia pacientus atsiradus minėtų simptomų. Atlikę tyrimus, mes arba patvirtiname šių bėdų, atsiradusią dėl kraujagyslių sutrikimų, priežastį, arba atmetame ir siunčiame pas kitus gydytojus specialistus. Kalbant apie ligas, susijusias su kraujagyslėmis, dažniausiai diagnozuojame kojų venų išsiplėtimą, kitaip tariant, venų varikozę“, – atkreipė dėmesį A.Magalenga.

Pajėgos: (iš kairės) S.J.Norvydas, A.Magalenga ir M.Laukaitis konsultuoja pacientus skirtinguose KMP padaliniuose, prireikus operuoja universitetinėse ligoninėse. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Gydytojai įspėja: jei bent vienas iš tėvų sirgo šia liga, tikimybė ja susirgti siekia 50 proc., jei abu – iki 80 proc. Venų varikoze dažniau serga sėsliai gyvenantys, antsvorio turintys žmonės, moterys po nėštumų. Ligai progresuojant, iš pradžių odos paviršiuje išryškėja smulkūs, vėliau – ir stambūs kraujagyslių tinklai. Paskutinėse ligos stadijose, jei negydoma, gali atsirasti trofinių opų.

Gydant venų varikozę, ne visada prireikia operacijos. Kartais taikoma kompresoterapija – naudojamos elastinės kompresinės kojinės.

Pilvo aortos aneurizma

Nemažą dalį kraujagyslių chirurgų pacientų sudaro žmonės, sergantys kraujagyslių ateroskleroze (susiaurėjimu). Ši liga dažniausiai pasireiškia kojose. „Paprastai viskas prasideda nuo skausmų blauzdose vaikštant. Pvz., nuėjus 200 m žmogui ima skaudėti blauzdas. Sustojus ir pailsėjus skausmas praeina. Progresuojant ligai, nueinamas atstumas vis trumpėja, vėliau blauzdas ima skaudėti ir nevaikštant“, – V.Šliaužio žodžiais, ligai pažengus, gali atsirasti ir žaizdų, gresia gangrena.

Kraujagyslių aterosklerozė sukelia periferinių arterijų okliuzinę ligą (PAOL), kuria sergant, arterijos gali ir visiškai užakti. Pradinėse stadijose ši liga gydoma konservatyviai. Blogėjant būklei, gali būti taikomas mažiau intervencinis endovaskulinis (kai kraujagyslės plečiamos, stentuojamos) arba atviras chirurginis gydymas. Pašnekovo žodžiais, endovaskulinis gydymas gali būti taikomas ir sergant labai pavojinga visiškai besimptome liga – pilvo aortos aneurizma. Šios ligos atveju atliekamos aortos aneurizmos stentavimo operacijos.

„Išsiplėtusi aorta veikia kaip tiksinti bomba. Kuo labiau išsiplėtusi aorta, tuo didesnė jos plyšimo tikimybė. Jei šią ligą diagnozuojame laiku, kol aorta neplyšo, gydymo rezultatai labai geri, komplikacijų tikimybė labai maža – apie 3 proc. Aortai plyšus, šansai išgyventi yra labai maži – apie 15–20 proc. Pusė pacientų net nespėja pasiekti gydymo įstaigos“, – pasakojo V.Šliaužys.

Siekiant išvengti tokių komplikacijų, pilvo aortos aneurizmos profilaktikai gyventojams nuo 50–55 metų amžiaus turėtų būti atliekamas jos echoskopinis tyrimas. Laiku nustačius pilvo aortos aneurizmą, kasmet atliekant echoskopiją, jei aortos diametras didėja, atliekama planinė operacija. Taip žmogus apsaugomas nuo netikėto aortos plyšimo, galinčio sukelti staigią mirtį.

Giliųjų venų trombozė

Su giliųjų venų trombozės atvejais kraujagyslių chirurgai susiduria konsultuodami pacientus poliklinikose ir dirbdami stacionaro skyriuose. KMP Kalniečių padalinio kraujagyslių chirurgas Simonas Jonas Norvydas atkreipia dėmesį į simptomus, kuriuos patiriant, reikia skubiai kreiptis į medikus.

„Giliųjų venų trombozės požymiai yra vienos galūnės, dažniausiai kojos, smarkus ir labai greitas ištinimas, pamėlimas, skausmas. Jei taip atsitinka, reikia kuo skubiau kreiptis į gydytojus ir atlikti kraujagyslių echoskopiją – tai arba patvirtintų, arba paneigtų giliųjų venų trombozę. Tai gyvybei pavojinga būklė, kai po didelės apimties operacijos, traumos (kai galūnė dedama į gipsą, langetę), ilgo skrydžio ar padidėjus kraujo krešumui sergant tam tikromis įgimtomis ar onkologinėmis ligomis, susiformuoja krešulys giliojoje venoje. Laiku nenustačius diagnozės ir nepaskyrus gydymo kraujo krešėjimą mažinančių vaistų, krešulys gali nukeliauti į plaučius, ten užkimšti arteriją ir sukelti staigią mirtį“, – įspėja S.J.Norvydas.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Atskira pacientų grupė – žmonės, persirgę COVID-19 arba neseniai pasiskiepiję. „Jie pas mus dažniausia ateina ne dėl patiriamų simptomų, o dėl baimės. Pajutę sunkumą kojose, jie paprastai nori įsitikinti, kad kojų venose nesusidarė krešulių. Paprastai ūmių procesų  nediagnozuojame. Dažniausiai nustatome venų varikozę, kuria žmogus paprastai jau būna sirgęs anksčiau, prieš susirgdamas koronavirusu ar prieš skiepydamasis, tik liga iki tol nebūna diagnozuota“, – sakė medikas.

Tiria ir kaklo kraujagysles

Dalį pacientų pas kraujagyslių chirurgus atveda kaklo kraujagyslių problemos. „Nors žmonės paprastai skundžiasi kaklo, galvos skausmu, svaigimu, ūžimu ausyse ir pan., tai nėra tipiniai kaklo kraujagyslių ligų simptomai. Jie dažniau gali atsirasti dėl stuburo patologijos ar ausų ligos. Kaklo arterijų aterosklerozė ir dėl jos atsiradę susiaurėjimai gali sukelti insultą arba praeinantį smegenų išemijos priepuolį, kurio metu nutirpsta galūnės, gali trumpam dingti sąmonė, atmintis. Kraujagyslių aterosklerozei atsirasti įtakos turi vyresnis amžius, padidėjęs kraujospūdis, rūkymas, lipidų apykaitos sutrikimai (cholesterolio padidėjimas). Kaklo kraujagysles reikėtų tirti tiems, kurie būdingi šie rizikos veiksniai. Taip vykdoma ir insulto prevencija“, – pasak KMP Centro padalinio kraujagyslių chirurgo Martyno Laukaičio, po smegenų kraujotakos sutrikimo priepuolių ar po insulto iš karto reikėtų tirti kaklo kraujagysles. Taip būtų užkirstas kelias insultui arba jo pasikartojimui.

Kaklo kraujagyslių operacijos atliekamos, kai jos susiaurėja daugiau kaip 60–70 proc. Tik tada svarstoma tokios operacijos nauda, nes viena iš retų jos komplikacijų yra insultas.

Pasiteiravus, kokiu atveju žmogus turėtų prašyti šeimos gydytojo siuntimo pas kraujagyslių chirurgą, M.Laukaitis atsakė: „Reikėtų pasitikėti šeimos gydytojais ir griežtai nereikalauti siųsti pas specialistus, leisti šeimos gydytojui nuspręsti. Dabar ateina nemažai pacientų, kuriems kraujagyslių gydymas nereikalingas. Tai ilgina eiles. Į kraujagyslių chirurgą reikėtų kreiptis, jei kojose yra negyjančių opų, staiga stipriai ištinsta viena galūnė, jei ryškiai išsiplėtusios paviršinės venos, arba vyresniems žmonėms, kurie jaučia kojų skausmus ir kuriems būdingi minėti aterosklerozės rizikos veiksniai.“

KMP atstovų teigimu, jei eilė pas viename poliklinikos padalinyje dirbantį kraujagyslių chirurgą yra didesnė, gyventojai gali registruotis į šią konsultaciją kitame padalinyje. Gavę kraujagyslių chirurgo konsultaciją poliklinikoje, esant reikalui, jie gali laisvai rinktis, kur kreiptis stacionaro paslaugų.

Valdo per atstumą

„Žingsnis po žingsnio atveriame audinius. Kol kas viskas sekasi puikiai“, – savo atliekamus veiksmus komentavo KUL Akušerijos-ginekologijos departamento vadovas chirurgas Raimondas Šiaulys.

Operacinės kampe patogiai įsitaisęs chirurgas iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi žaistų kompiuterinį žaidimą. Akis dengia akiniai – pro juos iš arti matomi trimačiai operuojami audiniai.

Gydytojui tereikia pasilenkti į priekį, ir kamera pritraukia vaizdą. Atsilošus jis nutolsta.

Būti pirmiems – nelengva ir pavojinga. Šnekant bokso terminais, gali tuoj pat gauti smūgį žemiau juostos.

Audinius karpančias roboto rankas chirurgas valdo rankenomis ir pedalais. Kaire koja spūsčioja vieną, kad nuolat pridegintų audinius. Dešinė koja pedalą užmynusi nuolat – atleidus jį operuojantis robotas nedelsdamas sustotų.

„Kiekvienas roboto judesys yra tikslus. Nebelieka natūralaus žmogaus rankų virpėjimo. Robotinė įranga visa tai amortizuoja“, – paaiškino KUL Chirurgijos departamento vadovas Narimantas Evaldas Samalavičius.

Pasaulyje – ne naujiena

Pirmoji tokia robotinė operacija Klaipėdos ligoninėje atlikta beveik prieš trejus metus.

„Būti pirmiems – nelengva ir pavojinga. Šnekant bokso terminais, gali tuoj pat gauti smūgį žemiau juostos. Kita vertus, jei niekas nebūtų pirmas, nebūtų progreso“, – teigė KUL vyriausiasis gydytojas Vinsas Janušonis.

KUL nuotr.

Pasaulyje tokie robotai naudojami jau anksčiau, tačiau Baltijos šalyse Klaipėda – pirmoji.

„Smagu, kad tai atėjo ir į Lietuvą, kad galime tokias operacijas atlikti ir mūsų ligoninėje. Kai sužinojau apie tokį būdą, galvojau, kad man gyvenime, ko gero, neteks to padaryti. Bet smagu, kad tenka“, – atviravo KUL Urologijos skyriaus vedėjas Raimondas Venckus.

Išmoko greitai

Šiandien jam darbas su robotu visiškai įprastas ir gerokai patogesnis.

„Prie gero greitai pripranti. Iki robotinių operacijų atlikdavome laparoskopines chirurgines intervencijas. Ten irgi dirbame su manipuliatoriais. Tik instrumentai labai ilgi, tad reikia specifinių judesių“, – pasakojo R.Venckus.

Robotas tinkamas ne bet kokiai operacijai. KUL jis naudojamas pilvo chirurgijos, ginekologinėms ir urologinėms operacijoms. Robotas puikus pagalbininkas operuojant prostatos vėžį.

„Robotinė radikali prostatektomija yra auksinis standartas. Būtent tokioms operacijoms preciziškumas yra būtina savybė. Vyrai po šitos operacijos rizikuoja netekti lytinio gyvenimo ir nelaikyti šlapimo. Preciziškumas garantuoja geresnį pooperacinį rezultatą, susijusį su šlapimo sulaikymu ir greičiau grįžtančiu lytiniu gyvenimu“, – paaiškino chirurgas.

Pirmosios operacijos robotu trukdavo gerokai ilgiau, o dabar skirtumas – minimalus. Be to, šis šiuolaikiškas metodas padeda išvengti komplikacijų.

„Operacijos trumpėja. Nukraujavimo laipsnis mažėja. Įvaldėme nervų kraujagyslių pluoštą išsaugančias operacijas. Manau, esame gerame kelyje“, – teigė R.Venckus.

Darbo neatims

Netolimoje ateityje robotai turėtų dar patobulėti.

„Į sistemą integruojamas dirbtinis intelektas, kuris tikrai labai gelbsti medicinoje. Pavyzdžiui, radiologijoje gali padėti radiologui. Už jį nedirba, bet padeda geriau pamatyti, nustatyti, diagnozuoti“, – teigė profesorius N.E.Samalavičius.

Tačiau gydytojai kol kas miega ramiai – technologijos darbo iš jų neatims.

„Technologijos eina šuoliais, bet, manau, chirurgams dar ilgam užteks darbo. Kol bus sukurtos programos, kol robotas bus išmokytas operuoti. Kol kas jis – tik pagalbininkas. Neteko girdėti, kad būtų kuriamos technologijos, kurios visiškai pakeistų operuojantį chirurgą“, – juokėsi R.Venckus.

Robotinių operacijų privalumas išryškėjo ir per pandemiją – praėjusią savaitę tokiu būdu operuotas COVID-19 sergantis pacientas.

Be rankų ir kojų

"Pas juos dar daug kas taip, kaip pas mus buvo sovietmečiu", – grįžęs iš Ukrainos, Ivano Frankivsko, situaciją šios šalies sveikatos sistemoje įvertino Respublikinės Kauno ligoninės Chirurgijos klinikos vadovas Zigmantas Urniežius.

Ir iškart pridūrė, kad jo kolegos ukrainiečiai kupini siekių dirbti geriau, išmokti naujovių ir pasivyti Vakarų Europą.

"Mes tokie buvome Sąjūdžio, Atgimimo laikais. Dvasingi, entuziastingi, galvojantys apie pažangą ligonių labui, ir tai pasiekėme", – palygino gydytojas chirurgas Z.Urniežius.

Jau ne pirmą kartą Respublikinės Kauno ligoninės gydytojai lankosi Ukrainoje. Jiems malonu padėti kolegoms, lengva suprasti jų būseną ir lūkesčius.

"Kadaise Vakarų Europa padėjo Lietuvai, dabar mes jaučiame pareigą ir norą padėti ukrainiečiams. Jie mus kviečiasi per asmeninius kontaktus ir ambasadą. Kaunas bendradarbiauja su Ivano Frankivsko regionu", – paaiškino Respublikinės Kauno ligoninės Dienos chirurgijos skyriaus vadovas, mokslų daktaras Jonas Andriuškevičius, ne kartą dalyvavęs misijoje Afganistane.

Ukrainoje saugiau nei ten, kur karas vyksta jau beveik du dešimtmečius, bet Lvovo, Ivano Frankivsko ligoninių gydytojai neretai verkia išėję iš operacinių. Chirurgams tenka amputuoti savo pacientams kojas, rankas, o neretai atveža be jų, žiauriai sužalotus, sumaitotus. Lietuviai nori padėti kolegoms, juolab kad visa, kas buvo Rusijos įtakoje, iš jos nėra išsivadavę.

"Vakarų Ukrainoje yra pažangos ženklų, o Rytuose – vien atsilikimas", – apibendrino Klinikos vadovas Z.Urniežius.

Priminė senus laikus

Medicinos įranga operacinėse, kolegų ukrainiečių taikomi chirurgijos metodai kauniečių chirurgų nenustebino.

Kadaise ir mes turėjome tik skalpelį ir pincetą. Visa kita, žinojome, yra, bet mums neįperkama, nes kainuoja labai daug.

"Kadaise ir mes turėjome tik skalpelį ir pincetą. Visa kita, žinojome, yra, bet mums neįperkama, nes kainuoja labai daug. Dabar mūsų kolegos Ukrainoje nori dirbti geriau, bet neturi finansinių galimybių įsigyti naujos aparatūros, įdiegti naujų technologijų. Antra vertus, nusipirkti chirurginę įrangą galima suorganizavus labdaros akciją, išsiprašius pinigų iš rėmėjų, bet išmokti ja naudotis, įgūdžiams sukaupti reikia ne vienos dienos", – gydytojas chirurgas Z.Urniežius aiškino, kodėl reikia padėti kolegoms.

Dienos chirurgijos skyriaus vadovas J.Andriuškevičius prisiminė, kaip anuomet važiuodavo mokytis ir semtis patirties į Vakarų šalis, kaip vakariečiai atvažiuodavo pas mus. Tai būdavo reikšmingi įvykiai. Jų aukštą įvertinimą kauniečiams Ukrainoje priminė šalies spauda, televizija, atspindėjusi lietuvių vizitą. Juk labai daug dėmesio užsieniečiams kadaise buvo rodyta ir pas mus.

"Mes geriausiai galime juos suprasti: esame gyvenę toje pačioje sistemoje, galime susikalbėti rusiškai, nes ne visi Ukrainoje kalba vokiškai ar angliškai. Pagaliau esame arčiau – netolimas kelias atvykti", – gydytojas Z.Urniežius buvo nustebintas tuo, kad kolegos, gana kukliai versdamiesi, kelia sau labai aukštus tikslus.

Demonstravo konferencijos metu

Tarptautinė chirurgijos konferencija, kurioje dalyvavo kauniečiai, buvo labai aukšto lygio, surengta universitetinėje bazėje, plačiai išpopuliarinta. Konferencijai daug dėmesio skyrė politikai, apskrities, miesto savivaldybės atstovai, medicinos universiteto bendruomenė.

"Teorinėje konferencijos dalyje buvo skaitomi pranešimai, praktinėje – pristatyti ligoniai, demonstruotos operacijos", – apie renginį, kuriame dalyvavo, pasakojo gydytojas J.Andriuškevičius.

Dėl teleryšio konferencijos dalyviai, būdami salėje ir matydami, kaip kauniečiai operuoja, galėjo užduoti jiems klausimus, o chirurgai – atsakyti. Lietuviai buvo pakviesti pademonstruoti laparoskopines pilvo išvaržų operacijas.

"Būna, kad pilvo sienoje dėl silpnesnio jungiamojo audinio ar po kadaise atliktų operacijų susiformuoja randinės išvaržos, išsivysto defektai pilvo sienoje ir dalis žarnyno patenka į tuos defektus. Tai sukelia skausmą, žarna gali įstrigti ir nekrozuoti", – paaiškino gydytojas Z.Urniežius.

Pasirodo, ši patologija labai dažna visame pasaulyje. Ją galima likviduoti chirurginiu būdu. Pažangiai atlikta operacija laparoskopu per minimalius pjūvius žmogų greičiau grąžina į visavertį gyvenimą.

"Dėl didesnio pjūvio pasitaiko infekcinių komplikacijų, gali skaudėti judant, dirbant, išvarža gali atsinaujinti. Dėl to tenka operuoti pakartotinai, ir ne kartą. Ilgainiui siena išplonėja, išvaržos tampa didelės ir daugiakamerinės, žmogus lieka neįgalus", – pavojus vardija chirurgas Z.Urniežius.

Atliko unikalią operaciją

Šiuolaikinė chirurgija siūlo tausojančius pilvo išvaržų gydymo metodus – laparoskopines operacijas, kai, pašalinus išvaržą, į pilvo sieną implantuojamas specialus tinklelis, pagamintas iš medžiagų, panašių į pilvo sienos audinius.

Tinklelis sutvirtina pilvo sieną ir užtikrina stipresnio rando susiformavimą. Randėjimo procesui pasibaigus, tinklelis iš dalies ištirpsta.

"Pilvo išvaržų gali atsirasti viršutinėje pilvo dalyje – diafragmoje, kai skrandis dislokuojasi į krūtinės ląstą, tarpuplautį, gali išsivystyti priekinėje pilvo sienoje, dažniausiai po įvairių operacijų. Kad ir kokia išvarža būtų, šiuolaikinės technologijos siūlo įvairiausius produktus ir metodikas, kurios labai pagreitina gijimą bei reabilitaciją. Po šiuolaikinės laparoskopinės operacijos pacientą galime išleisti namo tą pačią dieną, be jokių žaizdų ir drenų", – chirurgas Z.Urniežius užtikrina, kad taip išoperuotos išvaržos nebeatsinaujina, žmogus labai greitai vėl tampa darbingas.

Ukrainoje, Ivano Frankivsko ligoninėje, jis išoperavo pacientui labai didelę, net 10 cm skersmens diafragmos išvaržą.

"Beveik visas skrandis buvo nusileidęs į krūtinę, žmogus vaistus gėrė rieškučiomis. Ukrainos profesoriai nesiryžo gelbėti šio paciento dėl pernelyg didelės rizikos. O pacientas buvo pasiryžęs viskam, netgi blogiausiam, ir sakė: "Tak žitj ja dalše ne mogu (taip toliau gyventi negaliu)." Kolega Zigmantas ligonį sėkmingai išoperavo laparoskopu, implantavo tinklelį. Operavimas neįprastoje aplinkoje, kai tave stebi ir klausinėja daugybė konferencijos dalyvių, kainuoja nemažai psichoemocinių ir fizinių jėgų. Kiek žinome, tas pacientas dabar jaučiasi puikiai", – kolegos Z.Urniežiaus sėkme džiaugiasi J.Andriuškevičius.

Receptas ir Lietuvai

Kaip kauniečiams pavyko atlikti sudėtingas operacijas, nesant tam sąlygų?

Respublikinės Kauno ligoninės chirurgai paaiškino, kad ukrainiečiams aparatūrą paskolino žymiausi pasaulio medicinos priemonių gamintojai. Kauniečiai buvo tarpininkai.

"Kai kuriuos instrumentus gamintojai ligoninėje paliko. Su gamintojais medikai užmezgė ryšius, jau bendradarbiauja. Organizuojama nauja konferencija, kurią teleryšiu stebės ne tik Ivano Frankivsko, bet ir kitų miestų medikai", – džiaugiasi Z.Urniežius.

Anot jo, telebendravimas populiarėja visame pasaulyje. Demonstruojant operaciją lengviau parodyti pranašumus, apie savo ligą kalbant ligoniams akivaizdu, kaip greitai jie sveiksta, koks žemas skausmo lygis. Ukrainiečiai dar labai nedaug operacijų atlieka laparoskopu, bet siekia tuos metodus įdiegti kuo greičiau. Dėl to kviečiasi užsieniečius, renka metodinę medžiagą, kaupia priemones.

Pasirodo, Ukrainoje chirurgai per mėnesį gauna apie 180 eurų. Gal tai gali paguosti Lietuvos medikus, laukiančius atlyginimų padidėjimo nuo gegužės?

Ar Ukrainoje pažanga medicinoje suinteresuoti tik medikai? Kauniečiai pabrėžė, kad naujovės reikalauja labai didelių investicijų. Jas reikia pritraukti, išsireikalauti, politikams įrodyti, kad taip geriau.

"Ir nėra kito kelio, kaip tai įrodyti konferencijose, kviečiant patyrusius specialistus, kurie demonstruoja naudą. Investicijų grąža – akivaizdi", – tvirtai ištaria gydytojas, klinikos vadovas Z.Urniežius.

Į klausimą, kodėl ukrainiečiai taip vėluoja, palyginti su mumis, kauniečiai chirurgai atsako, kad didžiulę įtaką sveikatos sistemai daro politinė ir ekonominė situacija šalyje. Ir visuomenės vystymasis, prioritetų nustatymas.

"Turi išvien dirbti kelios grupės: medikai, kurie nori dirbti pažangiau, vadybininkai, matantys tikslą, ir valstybės žmonės, priimantys sprendimus, kad šiuolaikinė medicina būtų kuo greičiau įdiegta į praktiką, bei suvokiantys, kad investicijos greitai atsipirks. Medikai žino, kas yra kas, bet kukliai patyli, neturi laiko įrodinėti", – atsako Z.Urniežius.

Argi šis receptas netinka niekaip nepasveikstančiai Lietuvos sveikatos sistemai?

Gera mokėti džiaugtis

"Ukrainoje medicinos raida vėluoja ir dėl finansavimo. Privalomojo sveikatos draudimo ten nėra, visi ligoninių pacientai už gydymą moka papildomai. Valstybė finansuoja medicinos įstaigų išlaikymą, bet ne ligonių gydymą. Jiems net ir paprastos operacijos senaisiais metodais yra labai brangu", – pastebėjo gydytojas J.Andriuškevičius.

Jo nuomone, geriausiai funkcionuotų sistema, kai sveikatos draudimas būtų ir privalomasis, ir savanoriškasis. Pastarasis padengtų išlaidas už naujausias technologijas.

Kauniečiai patyrė, kad jų kolegos Ukrainoje labai moka džiaugtis tuo, ką turi ir ką daro.

"Jie padarė labai nemažai, vykdo daugybę projektų, bendrauja su Vakarų Europos šalimis. Ivano Frankivsko ligoninėje Priėmimo skyrių pertvarkė pagal Europos standartus, įdiegė pacientų apžiūros protokolą pagal ES", – kolegas giria Z.Urniežius, kartu su J.Andriuškevičiumi patyrę ukrainiečių geranoriškumą ir nuoširdumą.

Kauniečiai kolegas mokė ne tik operacinės technikos, bet ir patarė daugiau bendradarbiauti su šeimos gydytojais, kad šie mokytų pacientus saugoti sveikatą, laiku atkreiptų dėmesį į negalavimus, kad jie nevirstų užleistomis, sunkiai pagydomomis ligomis.

Į klausimą, ar nenorėtų Ukrainoje padirbėti ilgiau – juk taptų žinomi ir dar labiau gerbiami, gydytojas J.Andriuškevičius atsako: "Norint emigruoti, reikia būti viengungiu. Ir dar normalaus atlyginimo."

Pasirodo, Ukrainoje chirurgai per mėnesį gauna apie 180 eurų. Gal tai gali paguosti Lietuvos medikus, laukiančius atlyginimų padidėjimo nuo gegužės?

"Ne, tai – ne paguoda. Mes esame ES, iš mūsų reikalaujama dirbti pagal bendrijos standartus, bet pamirštama skirti atitinkamą finansavimą ir atlyginimus. Jaunesnė medikų karta su tuo ypač nesitaikstys", – tvirtai atsako mokslų daktaras J.Andriuškevičius.