„Šį kartą apie tokį, kai neišsikalbėję žmonės išsiskiria. Mūsų naujausioje dainoje „Atsiprašau“ kalbame apie beribę meilę, esant kartu ir jausmus bei mintis, kurios aplanko po skyrybų“, – pasakojo dueto narys Marius.

Tai jau trylikta dueto daina, kuriai muziką sukūrė prodiuseris Valdas Kabutavičius. „Su Valdu mes kažkaip intuityviai sutariame – sutampa mūsų požiūris, muzikinė stilistika. Esame tikrai puiki komanda, kur kiekvienas turi svarbų indėlį“, – šypsojosi Marius.

Beje, prie šios stiprios komandos neseniai prisijungė ir gerai žinoma vadybininkė: Kastyčio Kerbedžio dukterėčia, Aro Vėberio žmona Martyna Vėberė: „Mariaus ir Simonos duetą pažįstu jau ketvirti metai – juodu karts nuo karto galima išvysti su Kastyčiu ant scenos kaip pritariančiuosius vokalistus – taip ir pradėjome daugiau bendrauti, o prieš keletą mėnesių nusprendėme pradėti dirbti kartu“, – pažintį su grupės „Muskato“ nariais prisiminė Martyna.

Kodėl žinoma moteris pasirinko būtent šį panevėžiečių duetą? „Visų pirma, man labai patinka jų dainos. Tikiu, kad jos vertos didesnės auditorijos – taip norisi, kad jas išgirstų kuo daugiau žmonių, kurie taptų ištikimais grupės gerbėjais ir jai jau nebereikėtų atskiro pristatymo. O aš asmeniškai žaviuosi jais kaip žmonėmis, labai vertinu jų tikrumą ir nuoširdumą, bei atsakingą požiūrį į dainavimą“, – pasakojo Martyna.

Daina skirta vaikams? „Jos gali klausytis visi – kiekvienam ši daina kels tam tikras asociacijas ir emocijas“, – pasakojo C. Hanger.

„Kažkam tai bus tiesiog daina apie kačiuką, o kažkas, kas mėgsta analizuoti net, regis, visiškai paprastus dalykus, ras dainoje svarbią žinutę“, – įsitikinęs atlikėjas.

Kaip kilo idėja sukurti būtent tokią dainą, kuri priverčia susimąstyti apie žmonių susvetimėjimą, apie atjautą ir rūpestį, kurio ne visuomet sulaukiame? Jos kūrėjas, O. Zotovas, lakoniškai atsakė: „Kūryba – dalykas spontaniškas, dabar jau neverta ieškoti kaltų (šypsosi). Kiek pamenu, idėja šovė netikėtai. Yra posakis, kad žmoguje gero ir blogo perpus, tad reikėtų visame mūsų amžiname skubėjime ir bėgime bent jau išlaikyti balansą“, – įsitikinęs jis.

„Aš nuoširdžiai džiaugsiuosi, jei, išgirdę dainą, klausytojai susimąstys apie šių dienų visuomenės elgesio skaudulius“, – vylėsi C. Hanger.

Kūrinį muzikine prasme praturtino C. Hanger sutuoktinės ir įkvėpėjos Inos Samonavos įgrotos violončelės partijos, o vaizdo sprendimui kūrybinis duetas vėl pasikvietė draugėn ukrainietę menininkę, kuri su kaupu išpildė lūkesčius.

Vienas įdomesnių faktų tas, kad kūrinį aranžavo žinomas prodiuseris Faustas Venckus, kurį Akvilė užkalbino pati.

„Pradžioje buvo nedrąsu jam parašyti, tačiau susitikus, supratau, kad jis paprastas ir šiltas žmogus, tad nesunkiai radome kalbą. Ir dirbti buvo smagu. Išties, tai nauja patirtis, mano kūrybai suteikusi naujų spalvų“, – pasakojo Akvilė.

Dainos pavadinime užkoduotas žodis istorija. Tad kokią istoriją išgirsime – apie ką ši daina? „Jausmai dažnai pralaužia ledus ir nugali visą šaltį, ir skausmą, kurį išgyvename, nepavykus santykiams. Ir visa tai, ką patyrėme, susideda į vieną istoriją. Būtent apie tai ir yra ši daina“, – atvirauja Akvilė.

Ar tai reiškia, kad mergina į dainos žodžius sudėjo savo patirtis? „Tiesioginės sąsajos nėra, tačiau kiekvienas patiriame įvairių išgyvenimų, emocijų, o visa tai ir suplaukia į dainas“, – pasakojo kūrėja.

Vaizdo klipą režisavo talentingas aktorius Robertas Lenartavičius, kurio viena idėjų buvo neatskleisti vyro, klipe vaidinančio Akvilės mylimąjį, tapatybės – paliekant jį tarsi miglotą merginos prisiminimą, paslaptį, kurią herojė kas kartą išgyvena tarsi iš naujo.

Režisieriaus sumanymą puikiai pavyko įgyvendinti muzikos prodiuseriui Arvydui Martinėnui – Vudžiui, kuris šį kartą ėmėsi klipo filmavimo ir montažo darbų.

Atlikėjai pavyko antrus metus iš eilės įtikinti komisiją, kad jos daina „If You Ever Miss Me“ (vert. į liet. k. „Jei manęs ilgėsies“) verta šio konkurso scenos.

Įsiklausius į V. Faith dainos žodžius – vos sulaikai ašaras: dainos herojė siunčia žinelę iš ten, kur jau niekas negrįžta. Ji sako savo mylimam žmogui: „Jei manęs ilgėsiesi, pažvelk į Dangų… “. Nors pati Viktorija tikina, kad tai daina apie meilę, kuri nugali viską, tačiau šių dienų kontekste, kai aplink tiek netekčių, pati daina įgauna dar gilesnę prasmę.

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis išvykai į Londoną?

– Atvykau 2009 metais, man jau buvo 22-eji. Niekada neplanavau ir nesvajojau gyventi užsienyje, man atrodė, kad geriau nei Lietuvoje niekur būti negali ir labai kritikuodavau išvykusiuosius. Mano aplinkybės paprastos: mano tėvams trūko pinigų, mama pirma sugalvojo važiuoti, bet po trijų savaičių paskambino: nei pinigų, nei darbo. Teko gelbėti.

– Kokia tau tuomet pasirodė Jungtinės Karalystės sostinė? Ar išsyk priėmė, ar reikėjo pakovoti už savo vietą po saule?

–Įsimylėjau iš karto, bet man Londono centrą pavyko pamatyti tik praėjus pusei metų po atvažiavimo: nebuvo kada turistauti – reikėjo galvoti apie žemiškus dalykus, tokius kaip pinigai. Pirmus šešerius septynerius metus Londone gyvenau kaip tikra emigrantė – rajone kur gyveno daug lietuvių, nuomojomės kambarį kartu su kitais.

Na, o dėl savo vietos po saule reikėjo kovoti visada – ir augant Lietuvoje, ir gyvenant užsienyje. Anglai labai konservatyvūs ir priimti naujovių nelabai nori, todėl man prireikė laiko, kad suprasčiau jų mąstymą, susipažinčiau su kultūra. Aš tik vėliau supratau, kad man iš tikrųjų trukdė daug gilesni procesai: pavyzdžiui, savęs neįvertinimas. Dabar žinau, kad kovoti dėl vietos po saule nereikėjo ir nereikia, kad aš esu žmogus ir jau turiu vietą gyvenime. Na, o kalbant apie karjerą, svarbu žinoti savo pačios misiją, individualumą ir išskirtinumą.

D. Ubraso / LRT nuotr.

– Studijavai Londono muzikos akademijoje. Kokie prisiminimai likę iš to laikotarpio?

– Man muzikos akademija siejasi su sunkiu darbu: reikėjo išmokti ne tik dainuoti, prisiminti visus muzikos pagrindus. Juk pradėjau palyginti vėlai. Teko įsitikinti, kad ir anglų kalbos lygis atvykus buvo lygus nuliui, tad turėjau stengtis, dirbti, mokytis, kad galėčiau jaustis ir bendrauti laisvai.

– Kaip nutiko, kad gyvendama Anglijoje, išvykai į JAV?

– Man reikėjo pokyčių, naujų patirčių. 2016-ieji, kai išvykau į Los Andželą, man buvo kažkas tokio! Jei trumpai: įstojau į akademiją, kur iš arti susipažinau su aktoriniu menu, ir ši patirtis man buvo tik į naudą.

– Esi sukūrusi kelis trumpametražius filmus, o prieš trejus metus buvai užsibrėžusi du rimtus tikslus – sukurti miuziklą ir dramą. Tad kaip sekasi kūryba?

– Mano tikslas buvo tiesiog pradėti kurti filmus. Dabar, kai jau vienas iš išvardintų siekių jau beveik įgyvendintas, supratau, kad įdėjus dar šiek tiek darbo, galima padaryti kokybiškiau: vis tik nesinori padaryti bet kaip, todėl nutariau neskubėti. Manau, per dvejus metus jau bus galima parodyti mano pastarųjų metų kūrybos rezultatą.

– Kuo Anglijoje užsiimi tuo metu, kai neužsiimi kūryba?

– Kūryba yra mano gyvenimas: aš kuriu net jei metro važiuoju (šypsosi). Ačiū Dievui, po tiek metų darbo, galiu pasidžiaugti savo įdirbio rezultatais, ir jei nekuriu sau, tai padedu kitiems. Jau metai, kai dirbu įrašų studijoje – kai reikia dainos kokiam atlikėjui, mielai prisidedu savo idėjomis ir sukaupta patirtimi. Dar filmavimo aikštelėse būnu asistente – stebiu, kaip dirba pasaulinio lygio filmų kūrėjai, jei reikia, filmuojuosi ir masinėse scenose. Na, o asmeniniame gyvenime padedu mamai – prieš porą metų mudvi pradėjome nedidelį šeimos verslą.

– Kaip manai, ar kažkada grįši gyventi į Lietuvą?

– Trumpam, nes labai noriu nufilmuoti čia filmą.

Tavo muzikinis pseudonimas „Viktorija Faith“. Kodėl pasirinkai būtent tokį? Toks jausmas, kad jame užkoduota sėkmė: Viktorija nuo žodžio „Victory“ – pergalė, o „Faith“ išvertus iš anglų kalbos – tikėjimas. Tikėjimas pergale, taip?

– Taip, teisingai. Išties, jau keleri metai Faith yra mano oficiali pavardė. Manau, nieko nebūna be priežasties: mano prosenelės vardas buvo Viltis, močiutės Meilė, mama man davė pergalės vardą, o pati intuityviai pasivadinau Faith.

– Jau antrą kartą iš eilės dalyvauji nacionalinėje „Eurovizijos” atrankoje. Kodėl tau svarbus šis dalyvavimas? Ar tai darai dėl žinomumo, noro parodyti savo kūrybą?

Pas mus, Lietuvoje, „Eurovizijos“ konkursas – didelis įvykis: pamenu, nuo mažens visi rinkdavomės žiūrėti atrankas, aktyviai sekdavome naujienas ir palaikydavome savo favoritus. Kai parašiau dainą, kuri, mano nuomone, galėtų suskambėti „Eurovizijoje“, iš karto užpildžiau anketą ir man pavyko. Dabar į sceną lipu daug tvirčiau, nei praėjusiais metais: o dainuoju apie amžiną ir kiekvieną paliečiantį jausmą – meilę. Meilė nugalės viską, nes ji amžina. Štai tokia mano žinia.

Šį šeštadienį 21 val. per LRT V. Faith pasirodys 08-uoju numeriu.

Savanorių pr. 74 esančiame „Dainos“ kino teatre prasidėjo rekonstrukcijos darbai. Pastoliai apjuosė ir dalį sienų.

„Pradėta pastato renovacija. Jau antrą savaitę darbininkai laipioja pastoliais ir pirmąsyk nuo pokario laikų tvarko stogą. Nulupta keli šimtai kvadratinių metrų asbestcementinės dangos, po ja rasta prastos būklės cinkuota skarda, kuri galimai buvo originali, menanti tarpukarį. Pirmąsyk tvarkoma ir „Dainos“ palėpė – ją apšiltinsime, o ilgainiui ir įveiklinsime“, – socialiniuose tinkluose pranešė „Dainos“ kino teatro valdytojai.

Atgimimas: kino teatras „Daina“ ilgai stūksojo apleistas, bet situacija keičiasi. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Dabar šis pastatas valdomas bendrovės „Mūsų Daina“. Jos vadovas patvirtino, kad patalpose jau šeimininkauja darbininkai.

„Stogas gal 15 ar 20 metų buvo kiauras, tad norime jį sutvarkyti, kad nustotų vanduo bėgti į vidines patalpas. Manau, kad per kelis mėnesius stogą sutvarkysime, o paskui pradėsime tvarkyti ir fasadą, prie kurio darbų pagal paveldotvarkos programą prisideda ir miesto savivaldybė“, – nurodė bendrovės vadovas Algirdas Šapoka.

Dar pernai metais Kauno miesto taryba patvirtino pastatus, kurie bus tvarkomi pagal paveldotvarkos programą. Joje numatyta, kad iš miesto biudžeto „Dainos“ kino teatro fasado tvarkymo darbams bus skirta daugiau nei 68 tūkst. eurų.

„Metai prasideda geromis žiniomis. Pernai atgimė „Romuva“, šiemet prasidėjo ir dar vieno autentiškumą išsaugojusio tarpukario Kauno kino teatro renesansas.

Kiekvienas mokesčius mokantis kaunietis gali jaustis visiškai tiesiogiai prisidedantis prie „Dainos“ atgimimo – pastato fasadų restauravimas iš dalies finansuojamas Kauno savivaldybės paveldotvarkos programos lėšomis. Tad sekame afišas, ruošiame spragėsius, laukiame premjerų, eisime“, – taip apie tvarkomą „Dainą“ socialiniuose tinkluose atsiliepė Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas.

Stogas gal 15 ar 20 metų buvo kiauras, tad norime jį sutvarkyti, kad nustotų vanduo bėgti į vidines patalpas.

A. Šapoka kol kas nežino, kiek kainuos visų patalpų įrengimas, mat reikės sutvarkyti viską, pritaikyti erdves šiuolaikiniams poreikiams, tad ir darbams reikiamos sumos paaiškės vėliau.

„Kol kas planas toks, kad ši vieta ir toliau vadinsis kino teatras „Daina“, bet vargu, ar kinas bus pagrindinė šios vietos paskirtis. Bus rodomi ir kino filmai, bet daugiausia bus vykdoma koncertinė veikla.

Reikia dar daug ką nuveikti, nes buvę pastato savininkai nieko nepaliko, išlupo viską iki paskutinių rankenėlių. Dabar viskas, ką mes turime, yra tik sienos ir kiauras stogas. Tad visą infrastruktūrą dabar teks sukurti nuo nulio“, – „Kauno dienai“ sakė teatrą valdančios bendrovės „Mūsų Daina“ vadovas.

Veikla: teatro atstovai žada, kad, sutvarkius palėpę, čia galės vykti renginiai. (Kino teatro „Daina“ nuotr.)

Jis pridūrė, kad svarbu atgaivinti istorinę Kauno vietą. „Savininkas ne kartą tvirtai yra pasakęs, kad nori Kauno miestui, kuriame užaugo, padovanoti dovaną ir ta dovana bus „Dainos“ kino teatras“, – pridūrė A. Šapoka.

„Mes visi ieškom savęs, vis stiebiamės aukščiau ir norim daugiau. Dažnai krentam ir net labai stipriai užsigaunam. Po to bijom ir dvejojam, kol susirenkam save, pamatom ir išgirstam, įvertinam ir pamilstame, ir pagaliau nurimstame. Tada viskas pasidaro aiškiau, darosi drąsiau ir lengviau svajoti, norėti, siekti ir pagaliau pasiekti. Ši daina – priminimas, jog viskas praeina ir susidėlioja į savo vietas, belieka stengtis bei stiebtis aukščiau“, –  dalijasi kūrinio mintimi Gabija.

Gabija Li džiaugiasi komanda, kuri prisidėjo prie kūrinio ir klipo kūrimo. Jie puikiai išpildė jos viziją. Atlikėja jau ne vienerius metus dirba kartu su prodiuseriu Snorre Bergerud, kuris šįkart prisidėjo ne tik prie kūrinio įgyvendinimo, bet ir prie klipo idėjos kūrimo ir fotografijų. Klipo autorė bei fotografė – Justė Urbonavičiūtė, o klipo prodiuserė bei vizažistė – Dorotėja Sirvydytė.

„Komandos tikslas buvo parodyti klausytojams, kokia iš tiesų esu aš – kokia mano energija, kurios dažnai nemoku perteikti, ar pabijau tai padaryti. Dorotėja, Justė ir Snorre pilnai išpildė mano vizualines ir garsines vizijas“, – rezultatu džiaugiasi atlikėja.

Muzikinis klipas kūriniui nufilmuotas išskirtinėse, atlikėjos gimtojo miesto Kauno lokacijose. Klipe norėta pavaizduoti Gabijos virsmą į tikrąjį „aš“, pereinant skirtingus virsmo etapus, kurie ir atvaizduoti vaizdo klipe.

„Tamsesni kadrai simbolizuoja pasimetimą, suvaržymą, norą ištrūkti. Raudoname fone atsiranda daugiau laisvės bei drąsos, lyg tarpinė būsena. Šviesioje baseino aplinkoje matosi užtikrintumas ir pasitikėjimas savimi, tai paskutinė savęs atradimo stotelė – išsilaisvinimas. Na ir galiausiai, kadrai vandenyje – nusiraminimas, grįžimas į save, plūduriavimas, lengvumas ir ramybė“, – klipo simboliką analizuoja atlikėja.

Šiemet Gabija Li baigė muzikos studijas Londone ir grįžo toliau kurti gimtajame Kaune. Planuose EP albumas, kurio pirminė vizija jau po truputį vystosi. Singlas „Aukščiau“ – lyg naujas atlikėjos etapas artėjantis prie EP albumo stilistikos.

„Po muzikos bakalauro laipsnio gavimo ir gyvenimo Londone neseniai grįžau į Kauną. Čia gyvenimo ritmas ramesnis, tad noriu išnaudoti šį laiką kūrybai – EP albumo įgyvendinimui. Per keletą metų įvyko daug pokyčių, kurie įpūtė naujo vėjo man kaip žmogui ir kaip atlikėjai, todėl dabar turiu aiškią viziją ir dar didesnį norą įgyvendinti savo planus“, – sako atlikėja.

Brangiais ir įsimintinais G. Leškevičius laiko visus praėjusius metus, per kuriuos pavyko ne tik išleisti pirmąjį autorinį albumą „Dvigubai“, bet ir surinkti puikią gyvo garso grupę, ir pradėti su ja koncertuoti. „Susibūrėme labai natūraliai, – apie muzikantus pasakoja Giedrius. – Vienas žymiausių Lietuvos gitaristų Giedrius Jumbo Balčiūnas prieš porą metų panoro sukurti mano dainos aranžuotę, o kai atsirado proga kartu pagroti – pakviečiau. Taip ir liko. Lygiai taip pat prisijungė ir pritariančioji vokalistė Kristina Lazdauskaitė, pasisiūliusi įdainuoti pritariamąsias partijas. Boso gitaristas Ugnius Butkus jau gerokai anksčiau yra dalyvavęs bendruose įrašuose, o su klavišininku Vainiumi Dovydaičiu ir būgnininku Tomu Chveduku septynerius metus grojame dar ir trio.“

Tačiau atlikėjo galvoje kirba ne tik tai, kaip pasimėgauti metų pabaigoje surengtų pasirodymų sėkme ar jau artimiausiu metu planuojamų koncertų jauduliu. „Šiemet bus antras albumas! – nusiteikęs G. Leškevičius. – Iš to, kokios dainos jau sukurtos ir įrašytos, esu tikras – nuo savo stiliaus neatitolsiu ir kurdamas kitas. Bet iš bičiulių, jau girdėjusių būsimo albumo užuomazgas, net keletą kartų sulaukiau pastebėjimo: „Brandu“. Ir, turiu pripažinti: tai įpareigoja į kiekvieną naują dainą žiūrėti ne pro pirštus.“

Vasario 17 d. kartu su VDU kameriniu orkestru, didžiule kūrybine komanda bei 10 tūkst. žiūrovų Kauno „Žalgirio“ arenoje savo solinės veiklos dešimtmetį švęsiantis atlikėjas žada išties įspūdingą šou. Čia nuskambės ne tik geriausios dešimtmečio dainos, bet ir kartu pasirodys daugybė scenos draugų.

Pasakodamas apie sumanymą „Mona liza“ dainą įrašyti ispanų kalba, atlikėjas neslepia, kad savo kūrybą išversti į kitas kalbas – sena svajonė.

„Labai norėjau bent kelias naujojo albumo dainas išversti į kitą kalbą ir pristatyti užsienio auditorijai. Taip gimė mintis apie ispanišką „Mona lizos“ versiją. Šios dainos vaizdo klipas ne tik nominuotas M.A.M.A. 2022 metų vaizdo klipo kategorijoje, bet ir yra viena iš smagiausių mano gyvų koncertų dainų. Na, o pridėjus tai, kad visą sausio mėnesį mano pasirengimas arenai vyksta būtent Ispanijoje tai net nekilo klausimų apie šį sumanymą“, – pasakoja Vidas.

Dar nė karto savo kūrybos nepristatęs užsienio kalba, V. Bareikis beldžiasi į didžiausią pasaulio ispanakalbių muzikos klausytojų širdis.

„Labai džiaugiuosi šiuo kūriniu ir smagu išgirsti, kaip kita kalba atliekama daina gali įgauti naujų spalvų. Dėkoju Lietuvoje gyvenančiai aktorei Gailei Butvilaitei, kuri labai padėjo su teksto vertimu bei dainos įrašu. Ji kontroliavo kiekvieną mano žodį ir sakė, kad daug kur skambu kaip tikras „Bad bunny“, – prisimena kūrėjas.

Organizatoriai praneša, kad šiuo metu Fuerteventūros saloje viešintis atlikėjas laikosi griežto didžiojo arenos šou „Reivas su orkestru“ pasirengimo grafiko – dvi valandos sporto treniruotės, plaukimas, dainavimas, nuotolinis dešimtmečio koncerto režisavimas.

„Kiekvieną didįjį savo koncertą vertinu kaip kokias sportines varžybas, kurios reikalauja labai nuoseklaus ir ilgo pasirengimo. Kai kuriuos elementus, kuriuos koncertuose atlieku tik aš, įgyvendinti yra labai sunku ir tam reikia gero fizinio pasirengimo, kurį pasiekti gali tik nuolatinių treniruočių pagalba“, – pasakoja dainininkas.

Gruodžio 14-ąją dieną jis sukvies gerbėjus į „Žalgirio“ areną Kaune, kur surengs koncertą kartu su Modesto Pitrėno vadovaujamu orkestru. Kaip žada organizatoriai, koncerte naujai suskambės visi populiariausi „Daddy Was A Milkman“ hitai ir naujos dainos. Šiandien atlikėjas dalijasi naujausia savo daina – „Like The Last Time“.

Surengs koncertą Latvijoje

I. Pociūnas džiaugiasi, kad pastarasis laikotarpis buvo ypatingas, ir laukia susitikimo su braliukais-latviais.

„Šie metai buvo be galo turiningi, – sako atlikėjas. – Laukia dar du emocijų pilni koncertai, kuriais ir užbaigsime 2022-uosius“.

Prasidėjus kalendorinei žiemai, „Daddy Was A Milkman“ vyks į Latviją, kur gruodžio 2-ąją surengs koncertą „Palladium“ koncertų salėje Rygoje.

„Grįžtame į Latviją – į čia vyksiantį koncertą sparčiai tirpsta paskutiniai bilietai. Vaizduotė jau dabar neduoda ramybės. Esu tikras, kad emocijos liesis per kraštus“, – sako I. Pociūnas, nekantriai laukiantis susitikimo su gerbėjais Latvijoje.

2022-ųjų metų kulminacija bus svarbiausiu karjeroje pretenduojantis tapti koncertas. Gruodžio 14-ąją dieną „Žalgirio“ arenoje Kaune „Daddy Was A Milkman“ surengs ypatingą pasirodymą su M. Pitrėno vadovaujamu orkestru.

„Apie dar vieną galimybę koncertuoti su maestro Modesto Pitrėno vadovaujamu orkestru jau esu pasakęs viską. Mūsų bendras koncertas „Midsummer“ festivalyje Vilniuje buvo brandžiausias, įdomiausias ir emociškai stipriausias mūsų pasirodymas iki šiol. Tai koncertas, kurį kartočiau ir kartočiau, todėl šią svajonę išpildyti du kartus yra tiesiog neįtikėtina“, – sako I. Pociūnas.

I. Pociūnas šiandien pristato naują „Daddy Was A Milkman“ dainą „Like The Last Time“.

„Noriu pasidžiaugti kūrybine kryptimi, kurią jaukinamės šiai artėjančiai žiemai. Geriausia to iliustracija yra naujausias mūsų kūrinys „Like The Last Time“, kuris grąžina link elektroninės, judresnės melancholijos ir primena ankstesnių mūsų dainų „Mr.Nevermet“, „Swingin' Tonight“ ar „Waterfall“ spalvas, – pasakoja I. Pociūnas. – Šią dainą bus galima išgirsti gyvai jau Rygos ir Kauno pasirodymuose. Nekantriai jų laukiu ir maloniai kviečiu“.

„Nuolat ieškome naujo muzikinio skambesnio, stengiamės žengti ne vieną ir ne du žingsnius į priekį, kad galėtume savo klausytojams pasiūlyti dar kokybiškesnį, geresnį ir abejonių nepaliekantį produktą“, – pasakoja duetas. „Šį kartą pavyko suburti kaip niekada stiprią komandą: muziką kūrė kompozitorius Andrius Borisevičius, žodžius – Rūta Lukoševičiūtė-Daudienė, vaizdo klipą – Anglijoje gyvenantis Mindaugas Narbutas, o fotosesiją – viena populiariausių čia gyvenančių jaunų fotografių – Indrė Balnaitė“, – atskleidė atlikėjai.

„Su Jolanta vis pasikalbame, kad dar nė į vieną mudviejų dainą neįdėjome tiek pastangų ir meilės kaip į šią“, – džiaugiasi Mantas.

Dainos įrašams duetas specialiai atskrido iš Anglijos į Vilniuje esančią Andriaus Borisevičiaus studiją: profesionalai „gyvai“ matėsi pirmą kartą.

„Susidarė įspūdis, kad Jolanta ir Mantas – gerai susidainavęs ir darniai skambantis duetas. Dirbti buvo vienas malonumas“, – pasakojo kompozitorius A. Borisevičius. „O ir pati daina gimė pakankamai greitai – kai gavau Rūtos tekstą, jis man išsyk pasirodė labai dainingas ir melodija iš karto suskambo mintyse“, – dainos gimimo užkulisiais dalinosi žymus kompozitorius.

„Su Mantu ir Jolanta virtualiai esu pažįstama seniai: Mantui esu parašiusi jau du tekstus dainoms, o šis – pirmas tekstas judviejų duetui. Kaip žurnalistė seku įvairias naujienas, todėl tekstą rašiau remdamasi judviejų pažinties ir meilės istorija, kuri tęsiasi iki šiol“, – pasakojo Rūta. „Išgirdusi rezultatą ir pamačiusi vaizdo klipą – nuoširdžiai apsidžiaugiau. Man patiko ir skambesys, ir vaizdas“, – pasakojo dainų tekstų autorė.

„Vaizdo klipo kūrimas – tarsi dar viena dainos gimimo istorija“, – tikino atlikėjai. Jį nusprendėme filmuoti judriose Londono gatvėse, kuriose nuolat pilna žmonių. Kai kurie iš jų stebėjo mūsų darbą net atsisukdami – tokius kadrus taip pat palikome vaizdo klipe – stengėmės, kad jame būtų perteikta kuo daugiau realybės bei natūralumo“.

„O ir pati daina – tokia natūrali, linksma, kurią galės išsyk kartu su mumis dainuoti kiekvienas“, – įsitikinę dueto nariai. Jiems antrino ir kompozitorius A. Borisevičius: „Mano manymu, klausytojai galės pasimėgauti labai smagiu kūriniu“.