Renginio metu bus kalbama apie parodos autorės kūrybinį kelią ir apie žmogaus dvasinio pasaulio gelmę, tikėjimą. Režisierė Dalia Kanclerytė skaitys psalmes, kurios įkvėpė menininkę.

Psalmės R. Astikaitę-Žiobakienę lydi jau daugiau nei dešitmentį. „Jos mane surado ir sužavėjo, kai dirbau dailės mokytoja krikščioniškoje mokykloje ir mokyklos direktorė man padovanojo garso įrašą su psalmių giesmėmis, kurias giedojo vaikų choras, – pasakojo parodos autorė. – Tai buvo kelionės pradžia, augant tikėjime ir ieškant, kaip meno priemonėmis išreikšti tikėjimo grožį.“

R. Astikaitės-Žiobakienės tapybos ant šilko kūrinys. / Asmeninio archyvo nuotr.

Psalmės – žydų ir krikščionių sakralios giesmės. Dalį jų sukūrė Izraelio karalius Dovydas. Tai tikėjimo slėpinys, žmogaus šauksmas, ieškant Dievo artumo ir pagalbos, ir šlovinimas jį sutikus. Kartu tai gilūs ir poetiški apmąstymai apie laiką – amžinybę, akimirksnį, kasdienybę, dabartį ir žmogaus vietą bei prasmę, būtį toje mažoje, mums dovanotoje laiko atkarpoje. Parodoje bus eksponuojami R. Astikaitės-Žiobakienės tapybos ant šilko darbai, sukurti 2019–2020 m., remiantis psalmių temomis.

Norintieji dalyvauti parodos atidaryme prašomi registruotis tel. 8 46 448 336.

Šis filmas – tarsi savotiškas testamentas kiekvienam žmogui. Juo įpareigojama branginti gyvenimo akimirkas, pasinerti į būties pilnatvę.

Anot juostos autorės, tai tvirtos moters istorija, kuri mirties akivaizdoje pasirinko džiaugsmingą buvimą. Pasirinko gyventi godžiai, intensyviai ir aistringai.

Šis filmas nėra apie išeinančiuosius. Jie neabejotinai lieka kartu su tais, kurie pažinoti ir su kuriais būta kartu.

"Ką Alma padarė atėjusi į mano gyvenimą? Ji sustiprino mane, išmokė nebijoti mirties. Ji kalba apie tai ir filme, ji išmoko gyventi su savo bėda ir džiaugtis gyvenimu. Taip atsirado filmas. Jo nėra viešoje erdvėje, jį pristatome ir rodome tik susitikimuose su žmonėmis, nes tema pernelyg trapi", – pasakojo režisierė D. Kanclerytė.

Filmas bus rodomas šiandien 17 val. savivaldybės I. Kanto viešojoje bibliotekoje (Turgaus g. 8). Šiuo renginiu biblioteka baigia trijų filmų retrospektyvą ir gerumo akciją.

Spalį buvo parodytas filmas „Pakūta mano meilė“, lapkritį klaipėdiečiai pakviesti susipažinti su filmu „Sugrįžimas“.

Visi šie režisierės D.Kanclerytės sukurti filmai sulaukė didelio susidomėjimo, jie rodyti ne tik Lietuvoje, bet ir Kanadoje, Vokietijoje, Anglijoje, JAV, Belgijoje, Prancūzijoje.

Filmai kviečia į susitaikymą, atsigręžti į gėrį, grožį, į save ir į savo artimą, moko priimti kančią, patikėti, kad kančia nesulaužo žmogaus, bet, priešingai, padeda dvasiškai augti, keistis, tobulėti.

Drauge – dešimtmečius

Vienas dažniausiai aktoriui užduodamų klausimų – apie žmoną.

Pora išskirtinė ne tik tuo, kad abu sutuoktiniai yra aktoriai, kad Velta Anužienė yra latvė, bet ir dėl to, kad tai – viena stipriausių, ilgiausiai drauge gyvenančių meno pasaulio porų.

V.Anužis vadina sutuoktinę mylimąja visomis prasmėmis: šeimoje, darbe ir kūryboje, save įvardydamas žmonos kūriniu.

Merginą iš Latvijos jis sutiko 1974 m., kai abu stojo į B.Ščiukino aukštąją teatro mokyklą prie J.Vachtangovo teatro.

Pirmiausia stojančiųjų sąraše jis pamatė keistą vardą – Velta Žygurė.

Kažkas jam prasitarė, kad tai nepaprastai talentinga latvė, savo žavesiu ir savitumu patraukusi komisiją, todėl vieta aukštojoje mokykloje jai esanti garantuota.

"Vieną dieną sutikau ją gatvėje. Vėliau sužinojau, kad jai kažkas mane jau buvo parodęs. Pamačiau pasitikinčią savimi, aukštą blondinę. Nužiūrėjo mane. Vilkėjau pasiskolintu, gerokai per dideliu švarku, nešiausi sakvojažą, kuris turėjo byloti, kad esu neprastas žmogus. Ji pasižiūrėjo, niekinamai nusijuokė ir nuėjo. Tarp mūsų užsiliepsnojo ypatinga nemeilė. Bet vėliau susidraugavome ir nuo 1977 m. esame drauge. Galiu aiškiai pasakyti, ką ji turi, o aš – ne: ji – daug protingesnė, racionalesnė, geriausia to žodžio prasme, yra tvarkinga, nuosekli, labai sąžininga ir labai gera. Esame skirtingų kultūrų žmonės: aš – katalikiškos, ji – protestantiškos. Mes padarę nuodėmę turime ją išpažinti ir gauti išrišimą, pasižadėti taip nebedaryti, gal tesėsime pažadą, o gal ir ne. Jiems taip elgtis negalima. Padarei tai padarei, tai niekur nedings, daugiau taip negali daryti, bet kas padaryta, jau yra. Tokios nuostatos Veltoje – labai daug. Ir dar ji gali užsiliepsnoti labai audringai, bet pykčio užantyje nesinešioja", – atviravo aktorius.

Milicininkas – ir gyvenime

Po studijų Maskvoje Juozo Miltinio auklėtinis atvažiavo dirbti į Klaipėdą, o Velta – į Liepojos teatrą.

Tai buvo laikas, kai kiekvieną vakarą po spektaklio V.Anužis motociklu važiuodavo pas mylimąją, kol kartą tą motociklą jam pavogė. Vėliau jį rado jau išardytą.

Pirmieji septyneri metai Klaipėdos dramos teatre aktoriui nebuvo lengvi. Vienintelis didesnis vaidmuo buvo Glumovas A.Ostrovskio pjesėje "Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo". Visa kita buvo epizodai.

"Negaliu kategoriškai pasakyti, kad nieko nevaidinau. Vaidinau milicininką ir scenoje pasirodydavau dukart, kai teisiamą partinės organizacijos sekretorių, Balio Barausko personažą, įvesdavau ir išvesdavau iš scenos. Kartą per pertrauką kažkur Aukštaitijoje toks uniformuotas išėjau parūkyti. Staiga atbėga žmogus ir aiškina, kad "Juozas atėja ir prisgėrįs muša". Bandžiau aiškinti, kad aš – artistas, negaliu niekur eiti, man reikės vaidinti. Gavau velnių, kad tik rūkau, kad nevykdau pareigos padėti žmonėms. Turėjau didžiulį pasisekimą, kai išskyriau besimušančius ir dar spėjau grįžti į sceną. Bet juk aš ne to tada norėjau. Į teatrą atėjau ne tarnauti, nors teatre labai daug tarnystės. Aš tikėjausi atlikti misiją – vaidinti didelius vaidmenis. Turėjau ir tebeturiu vieną nuostatą – jei jau eiti į teatrą, tai tik kurti vaidmenų. Būti dalimi ansamblio – ne man", – atviravo V.Anužis.

Kritika sugniuždė

1985 m. jis sulaukė pirmo didelio vaidmens Ferdinando Brucknerio pjesėje "Napoleonas Pirmasis". Aktorius tikėjosi, kad pagaliau parodys, ką gali, ir visi supras, kad turi būti užimtas teatro repertuare kur kas labiau.

Bet taip neatsitiko.

Pasirodė kelios trumpos, paskatinančios recenzijos, o vėliau į Klaipėdą atvyko būrys kritikų.

"Iš sostinės jie važiuodavo į provinciją, tokie viską žinantys ir suprantantys, galintys paaiškinti ir nuspręsti. Kaip sakė vienas geras mano draugas, režisierius, užsienyje kritikai po spektaklio apsigaubia tarsi gaubtu, stengdamiesi negirdėti savo kolegų, pareiti namo ir suformuluoti savo mintis. O mūsiškiai susirenka, ilgai stena ir vienas kitą skatina prabilti. Vaidindamas gali būti aukštai ant žirgo, o gali ir slystelėti nuo jo, ypač, kai žinai, kad ten, salėje, sėdi vertintojai, išgyveni stresą, todėl gali ir nebūti toks puikus, koks galėtum. Aptarimo dieną jie, išminčiai, susėdo priešais aktorius ir "sutaršė" visus spektaklius. Ko gero, nepadori mano šypsena parodė jiems, ką apie tai manau. Vienas tų žinovų atsistojo ir mane taip sutratino, kalbėjo gal pusvalandį. Po tokio smūgio ir poros butelių "rašalo" Velta mane rado gulintį virtuvėje ant grindų. Gal būčiau ten ir miręs. Man tai buvo labai didelis sukrėtimas, – nesibaimino atvirauti žymus aktorius. – Baigęs mokslus Maskvoje dalyvavau ne vienoje peržiūroje, padėdamas bendramoksliams bandymuose patekti į kurį nors iš poros dešimčių Maskvos teatrų. Ne kartą režisieriai atsirinkdavo mane, o ne pretenduojantįjį, nors aš nė neketinau likti Maskvoje. Akivaizdu, kad po tokio kritiko sutaršymo čia, Klaipėdoje, buvau pasiryžęs išvažiuoti. Ketinau stoti studijuoti režisūros į VGIK'ą (Rusijos valstybinį kinematografijos institutą) arba į J.Vachtangovo institutą."

Lemtingas susitikimas

Tada aktoriaus likimą pakreipė kita linkme lemtingas susitikimas su viena tuomet garsia teatro kritike. Panašių likimo posūkių V.Anužio gyvenime buvo ne vienas.

Vyko klaipėdiečių gastrolės Jaunimo teatre. Napoleono vaidmenį atliko Vytautas Paukštė.

Spektaklio žiūrėti atvažiavo leidinio "Sovetskaja kultūra" specialioji korespondentė Ella Makarova.

Tai buvo oficialus leidinys, pagal kurį tada spręsta, ar tas kūrinys geras.

Viso spektaklio metu V.Anužis sėdėjo šalia korespondentės ir į ausį šnibždėjo vertimą. Po spektaklio žurnalistė paklausė, iš kur jis taip gerai moka rusiškai.

"Kai sužinojo, kur ir pas ką mokiausi, jai tai sukėlė tikrą euforiją, mano mokytojai buvo jos artimi ir gerbiami žmonės. Ji užsinorėjo išvysti mane scenoje ir specialiai iš Rygos atvažiavo į Panevėžį pamatyti manęs, vaidinančio Napoleoną. Panevėžyje apsistojau pas tėvą. Po spektaklio, prieš vidurnaktį, ji paskambino į laidinį telefoną. Sėdėjau, klausiausi ir man tekėjo ašaros. Tiek gerų žodžių nebuvau girdėjęs ir turbūt niekada daugiau neišgirsiu. Tai buvo rimta, argumentuota darbo analizė. Straipsnis pasirodė tuomet elitiniame leidinyje, autorė padovanojo man savo knygą su autografu, parašė gražų laišką apie tai, kaip ji manimi tiki, ir taip sugriovė mano depresiją bei nusiteikimą studijuoti Maskvoje. Taip likau Klaipėdoje. Po truputį pradėjo atsirasti režisierių, kurie norėjo mane matyti savo spektakliuose, ėmiau daugiau vaidinti, prasidėjo visai kitas mano gyvenimo etapas", – apie savo karjerą Klaipėdoje tęsė pasakojimą aktorius.

Vienas geriausių V.Anužio vaidmenų, scenoje gyvavusių beveik 10 metų, nuo 1994-ųjų – Džo Williamo Saroyano pjesėje "Geriausias gyvenimo laikas".

Aktorius prisipažįsta, kad šis vaidmuo jam buvo labai svarbus ir mėgstamas. Jis padėjo V.Anužiui sutikti svarbiausią jo aktoriniame gyvenime režisierių – Joną Vaitkų.

Kūrybinis bendradarbiavimas tarp aktoriaus ir šio režisieriaus tęsiasi iki šiol.

Į Londoną – uždirbti

Nepaisant aplankiusios sėkmės, 1995 m. V.Anužis išvažiavo iš Lietuvos. Ne į Maskvą, o į Londoną. Ne mokytis kūrybos, o daryti sumuštinių ir salotų.

Emigranto dalią žinomas aktorius išbandė palikęs Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto katedros vedėjo postą.

Aktorius neslepia, jog gyvenimas tuo metu buvo toks skurdus, kad namie tiesiogine to žodžio prasme trūko maisto. Jausdamas atsakomybę už savo šeimos gerovę, jis išvyko uždirbti pinigų.

"Žemiausia pakopa – plauti puodus, aukštesnė – pjaustyti duoną ir tepti ją margarinu, aukščiausia – gaminti salotas. Irakietis Ebis, priimdamas į darbą, paklausė, ką aš veikiau namie. Negalėjau sakyti, kad vaidinau, būčiau plovęs puodus. Nesumelavau sakydamas, kad buvau dėstytojas. Taip patekau į aukščiausią kategoriją, kur bakalauro diplomą turinčiųjų nė nebuvo. Su manimi dirbo Viktoras, docentas iš Maskvos valstybinio universiteto, pora magistrantų iš Varšuvos, garbaus amžiaus profesorius iš Donecko. Velta tuo metu visiems pažįstamiems pasakojo, kaip aš vargstu, kaip aukojuosi. Grįžau nusipenėjęs. Pamačiusi mane tokį apaugusį apsauginiu sluoksniu, žmona paprašė bent porą pirmųjų dienų neiti į gatvę ir neskubėti susitikti su žmonėmis. Išmokau valgyti sočiai, bet nepastebimai, nekramtydamas, mat buvome stebimi, imti fasuojamų produktų mums neleisdavo. Pradžioje atsivalgėme iki tol nematytų salotų. Po to maitinomės tik tuo, kas patinka, pavyzdžiui, lašišomis. Išmokau staigiu judesiu užsikišti už žando gabalėlį ir nepastebimai sotėti. Kartais ir namo parsinešdavome, tai sūrio gabalą, tai dešros", – apie netikėtą gyvenimo etapą pasakojo V.Anužis.

Jis prisiminė, kad maskvietis Viktoras buvo nepaprastas gudruolis, turintis puikų humoro jausmą.

Sočiai, bet žeminančiai

Vyrai dirbo ne virtuvėje, o salėje, kur klientai maisto davinius pasiimdavo. Viktoras suprato, kad vaizdo kameros nepasiekia tos vietos, kur gulėjo šokoladai ir saldūs batonėliai. Rusas sugebėjo juos įžūliai vogti. Pririnkdavo pilną rankinę ir per maskviečių bendriją vis siųsdavo šeimai.

Ebis su kitu bendraturčiu savaitės gale vis susikivirčydavo, jiems vis nesueidavo galai, vienas kitą kvailindavo, rėkdavo, kol suprato, kad šokoladukus kažkas vagia.

Supratęs, jog prasidėjo atidesnė kontrolė Viktoras tyčia eidamas pro tą vietą, kur gulėjo šokoladai, padarydavo klaidinamą judesį: tūptelėdavo, pasilenkdavo. Tada irakiečiai ėmė įtarti, kad vagia jis.

"Kartą, kai jis eilinį kartą eidamas pro "snikerius" pasilenkė, abu darbdaviai puolė kaip vanagai. Šaukė: "Vagis!", nusivedė į tualetą ir liepė išsirengti, bet nė vieno šokolado nerado. Viktoras buvo puikus aktorius, stovėjo prieš juos visiškai nuogas, o per skruostus jam ritosi ašaros dėl baisaus pažeminimo", – nuotykių prisiminimais dalijosi aktorius.

Darbas Londone buvo be galo sunkus, sekinantis ir žeminantis. V.Anužis prisimena nuolat neišsimiegodavęs, tai varė iš proto.

Po darbo pamainos dažną dieną jis kelias valandas sėdėdavo skvere, negalėdamas pajudėti, pats tarsi tapęs daržove. Darbdavys leisdavo sau paraginti svetimšalį spyriu į užpakalį.

Kartą paryčiais su bendradarbiais, ryšinčiais polietileno prijuostėmis, teko kelis kvartalus bėgti nuo policininkų, juk tada jie visi buvo nelegalai.

Aktoriaus grįžimas į tėvynę nebuvo suplanuotas ir labiau priminė pabėgimą.

Kad ir kaip stengėsi taupyti, kartą V.Anužis nuėjo į tais metais apdovanojimų pelniusį spektaklį.

Matė džentelmenus su nuostabiomis suknelėmis vilkinčiomis damomis lipančius iš limuzinų, juto jaudinantį teatro šurmulį.

Tada atrodė, kad visa tai jo gyvenime nutolo visam laikui.

Aktorius pažiūrėjo spektaklį ir suprato, kad jie vaidina nė kiek ne geriau nei jis pats ir kolegos.

Kitą rytą V.Anužis pranešė, kad išeina iš darbo, net neatgavęs depozito. Klaipėdoje jo jau laukė dideli vaidmenys.

Tobula anglų kalba

Londone susikalbėti V.Anužiui nebuvo problemos.

Jo tėvas – tuomečio Kauno politechnikos instituto Panevėžio filialo anglų kalbos dėstytojas, papildomai užsidirbdavo medikams versdamas disertacijas, o savo malonumui į stalčių vertė P.Shelley'į ir G.Byron'ą. Jam anglų kalbą dėstė Oksforde mokslus baigusi mokytoja.

Tėvas visą gyvenimą svajojo pamatyti Londoną. 1996-ųjų birželio pradžioje jis išvažiavo, o liepą aš jį parsivežiau karste.

"Kad suprastumėte, koks tai buvo žmogus, pasakysiu, kad jis neskaitydavo lietuviškai, tik literatūrą anglų kalba. Spjaudydamasis skaitė komunistinį laikraštį "Morning Star", nes kitų laikraščių anglų kalba pas mus nebūdavo. Mūsų namuose būdavo angladieniai. Tai dienos, kai mes su seserimi turėdavome kalbėti tik angliškai. Perskaitytą knygelę turėdavome papasakoti, pasakyti, kiek naujų žodžių išmokome. Savaitgaliais, kai visi dūkdavo ir žaisdavo, mums tai daryti būdavo leidžiama tik po anglų kalbos pamokų, – prisiminimais dalijosi V.Anužis. – Tėvas visą gyvenimą svajojo pamatyti Londoną. 1996-ųjų birželio pradžioje jis išvažiavo, o liepą aš jį parsivežiau karste. Jis patyrė du infarktus, bet išsipildė jo svajonė. Gulėdamas ligoninėje labai daug bendravo, o gydytojai vesdavo savo kolegas, kad jie paklausytų tobulos XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios anglų kalbos: tarties, leksikos ir žodyno."

Kryžius – už antraplanį vaidmenį

Vienas unikalių buvo 2007 m. pastatyto spektaklio "Kelias į Damaską" Nepažįstamojo vaidmuo.

Spektaklis buvo suvaidintas vos kelis kartus, bet jis neliko nepastebėtas Lietuvos teatralų bei žiūrovų.

Daugelis teatro menininkų tikėjosi, kad už Nepažįstamojo vaidmenį V.Anužis bus apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.

Tačiau taip neatsitiko. Kai po daugybės bandymų režisierius Oskaras Koršunovas jam pagaliau prisiskambino, ėmė raminti: "Vytai, neimk į galvą. Tu tą kryžių pasiimsi ir gausi jį ne už gerą darbą, o kokį nors šūdą. Ir aš negavau už rimtą darbą."

O.Koršunovas palaikė jo paties labai vertinamą aktorių ir viešai. Duodamas interviu jis pasakė, kad garsus Oslo nacionalinio teatro aktorius už Nepažįstamojo vaidmenį gavo valstybinį apdovanojimą, o V.Anužis, pasak režisieriaus, vaidino geriau už jį.

Ir tikrai V.Anužis kryžių gavo, bet šiuo apdovanojimu buvo įvertintas antraplanis vaidmuo G.Grajausko pjesėje "Mergaitė, kurios bijojo dievas".

Didžiuojasi mokiniais

2006–2010 m. Vytautas ir Velta Anužiai vadovavo latvių kursui, kurie, baigę vaidybos bakalauro studijas Klaipėdoje, išvyko dirbti į Liepoją. Tai buvo pirmas kartas Lietuvos istorijoje.

Visi 16 aktorių tebedirba, pelnė sėkmę ir įvertinimą, vaidina Latvijoje ir kitose šalyse.

Aktorius prisipažįsta, kad visi mokiniai, teatro "Dramos klasė" aktoriai po žmonos ir sūnų jam yra patys brangiausi žmonės.

Antrą kartą iš Klaipėdos V.Anužis išvažiavo jau būdamas 55-erių. Tai buvo laikas, kai abu poros vaikai suaugo ir išskrido iš tėvų namų, studentai iš Latvijos išvažiavo į savo tėvynę, ir uostamiestyje pora pasijuto vieniša.

Likimas pasiūlė V.Anužiui naują iššūkį – J.Vaitkus pakvietė jį vaidinti Nacionaliniame dramos teatre, o Teatro ir muzikos akademijoje jam pasiūlyta surinkti ir vadovauti būsimų aktorių kursui.

Tai buvo tikra likimo dovana.

Vilniuje aktoriui teko dirbti su geriausiais Lietuvos režisieriais: O.Koršunovu, J.Vaitkumi, Eimuntu Nekrošiumi, Gintaru Varnu.

Aštuoneri metai Vilniuje buvo kupini iššūkių. Vienas didžiausių – karalių Lyrą vaidinti rusiškai.

Prisimindamas šį vaidmenį aktorius prisipažįsta taip įsijautęs, taip persikūnijęs į seno karaliaus esmę, kad dar ilgą laiką nesugebėjo atsikratyti seniokiškos Lyro eisenos.

Po to aktoriaus karjerą papildė Auksinis scenos kryžius už pagrindinį vaidmenį G.Varno režisuotame spektaklyje "Natanas Išmintingasis", vienas reikšmingiausių vaidmenų – Čertkovas O.Koršunovo režisuotame "Rusų romanse", Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už  klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumą.

V.Anužis brangina ir laiko be galo vertingu profesoriaus darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Tėvui Stanislovui (1918–2005) šį rugsėjį būtų sukakę 100 metų. Pagerbimo vakaro autorė D.Kanclerytė pasakojo, kad apie šią iškilią asmenybę ir vieną žymiausių Lietuvos dvasinių autoritetų išgirdo dar studijų metais.

O asmeniškai su juo susipažinusi patyrė šio žmogaus neįtikėtiną vidinę šviesą ir gebėjimą padėti žmonėms, prikelti juos suklupusius ar slegiamus gyvenimo skausmų vos keliais žodžiais: "Neištižk, gyvenk."

"Tai nepaprastas žmogus, kuris atnešė žinią Lietuvai apie laisvę. Tai buvo žmogus, pas kurį traukė visa Lietuva. Labai taikliai apie Tėvą Stanislovą pasakė poetas Justinas Marcinkevičius: "Jis yra vaikščiojanti meilė. Žemės jis paėmė tiek, kiek reikėjo, ir iš nieko jos neatėmė. Aš mačiau jame Žmogų, Mokytoją, todėl visa Lietuva veržėsi prie jo." Tėvas Stanislovas bendravo ir su prezidentu, ir su visų pakraipų partijų nariais, ir su verslininkais, ir su menininkais, su visais. Jis priimdavo ir tuos, kurie buvo paribyje. Jis neatstūmė nė vieno, jam svarbiausia buvo žmogus", – kalbėjo D.Kanclerytė.

Už savo drąsą sovietmečiu, už savo atvirus pamokslus Tėvas Stanislovas 1948 m. buvo ištremtas į Vorkutą, kur kalėjo devynerius metus.

"Jis buvo tokia dvasinė šviesa, kurios nesunaikinsi. Kai jį ištrėmė į Paberžę, ten gi net kelių nebuvo, o žmonės pas jį traukė, ar lietus, ar dargana. Kaip apie tokią asmenybę nekalbėti? Apie jo drąsą, valią, stiprybę. Labai džiaugiuosi šiuo vakaru, kur galėjome pasakoti apie tikrus dalykus, apie žmogaus vidų", – džiaugėsi D.Kanclerytė.

Tėvas Stanislovas   (Mykolas Algirdas Dobrovolskis (1918–2005) – vienuolis kapucinas, kunigas, iškilus pamokslininkas, aktyviai priešinęsis sovietinei okupacijai, globojęs socialiniame užribyje esančius, nuo priklausomybės ligų kenčiančius žmones, bažnytinio ir liaudies meno rinkėjas.

Už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais  apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, už savo įvairiapusę veiklą – Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu,  Santarvės premija,  išrinktas Lietuvos Tūkstantmečio žmogumi, jam suteiktas Kėdainių krašto garbės piliečio vardas. 

Nuo pat pastoracinio darbo pradžios Tėvas Stanislovas garsėjo savo pamokslais. Jų žodžiai nešė paguodą, viltį, ramybę, vienijo Lietuvos žmones. 

Kas yra džiaugsmas? Vidinė harmonija. Ją labai retai pajuntame, nes esame pikti arba pavydūs, arba neskaistūs, – yra pasakęs Tėvas Stanislovas. – O kai retkarčiais viso šito atsikratome, apima ramybė. Tada ir pajuntame džiaugsmą, o kur džiaugsmas, ten ir laimė. Didžiausias džiaugsmas, kai gali ką nors nuveikti.“

„Šis filmas – apie tai, apie ką visada norėjau kalbėti, – apie grožį, – sakė D.Kanclerytė. – Grožis yra įvairiaspalvis. Jis slypi žmonėse. Gražus žmogus, pasinėręs į maldą, arba kai būna paniręs į mistinį pasaulį.“

„Rožių lietuje“ atskleidžiama kitokia Lietuva – susikaupusi, spinduliuojanti viltį, šviesą ir širdžių tyrumą. Dar būdama gyva šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė troško būti misioniere. Viešpats po mirties išpildė šį norą. 1994 m. po pasaulį pradėjo keliauti specialiame relikvijoriuje patalpinti jos palaikai. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijos nukeliavo tūkstančius kilometrų nuo Rusijos iki Argentinos, nuo Australijos iki Vietnamo. 2007 m. šv. Teresėlės piligrimystė tęsėsi Lietuvoje. 45 dienas relikvijos keliavo per mūsų šalį, aplankydamos miestus, miestelius, kaimo vietoves. Žmonės – jauni ir seni, vyrai ir moterys – su rožėmis rankose laukė atvykstant šv. Teresėlės relikvijų. Iš šių žmonių sklido taikos ir meilės dvasia.

Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė (1873–1897) – vienuolė karmelitė, Bažnyčios mokytoja, viena iš mylimiausių ir žinomiausių šventųjų. Dar vadinama Lisieux (Lizjė) Terese, Karmelio Gėlele ar tiesiog meiliai – Teresėle. Ji yra Prancūzijos ir pasaulio misijų globėja, ją gerbia ir kitų krikščioniškųjų konfesijų išpažinėjai ir net ne krikščionys.

Viename laiške šv. Teresėlė rašė: „Aš nemirštu, aš žengiu į gyvenimą…“ Šie žodžiai tapo viltimi ir paguoda visiems kenčiantiems ir laukiantiems susitikimo su dangiškuoju Tėvu.

Tarptautinę teatro dieną pagerbtas Klaipėdai ir visai Lietuvai svarbus kūrėjas V.Kancleris. Jo atminimui skirta memorialinė lenta nuo šiol kabo senamiestyje, ant Žvejų ir Teatro gatvių sankirtoje esančio namo.

Dar praėjusiame amžiuje jame dienas leido pats V.Kancleris su šeima, o šiuo metu čia veikia viešbutis.

Žinia apie tėčio įamžinimą sukėlė džiugią nuostabą jo dukrai dokumentinių filmų režisierei Daliai Kanclerytei bei sūnui Žilvinui Andriui Kancleriui.

"Tikrai labai džiaugiamės, kad pagaliau tėvelis įamžintas. Pati šią naujieną sužinojau prieš kelias savaites iš Klaipėdos dramos teatro direktoriaus Tomo Juočio. Ta proga iš Vilniaus atvažiavo brolis, esame laimingi ir pakylėti", – optimistiškai kalbėjo D.Kanclerytė.

Apie ketinimus Klaipėdos dramos teatro scenos patriarchui sukurti atminimo lentą kalbėta jau seniai.

Atidengiant pastarąją pasidžiaugta, kad pagaliau gražūs planai virto realybe.

"Viešbučio savininkas pažinojo tėvelį ir su malonumu pasirašė šiam planui. Aktorius – kaip liepsna, kai žvakė sudega, jo nebelieka. Todėl geriausia dovana jam – meilės savo miestui sugrąžinimas", – vaizdžiai apibūdino legendinio aktoriaus dukra.

Lentos autorius – dailininkas Romas Klimavičius, mecenatas – bendrovės "Mūsų laikas" valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas.

"Svarbiausia palikta žymė, kad kažkada buvo toks žmogus, kuris labai mylėjo Klaipėdą ir savo darbą. O kokia menine forma tai išreikšta – ne taip svarbu", – šypsojosi pašnekovė.

Daugiau nei pusę amžiaus teatro scenoje praleidęs ir Lietuvos teatro istorijai neįkainojamą turtą palikęs V.Kancleris sukūrė apie 140 įvairaus plano – herojinių, tragedinių, dramatinių, komedinių, charakterinių vaidmenų teatre ir 30 vaidmenų kino bei televizijos filmuose. Už tai jis gavo nusipelniusio artisto, liaudies artisto apdovanojimus.

1995 m. V.Kancleriui įteiktas Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas. Po poros metų, 1997-aisiais, aktorius anapilin iškeliavo Klaipėdoje.

Režisierė D.Kanclerytė, šioje gimnazijoje dėsto teatro pamokas. Jai ir kilo sumanymas tuos moksleivius, kuriuos ji moko, įtraukti į projektą „Gyvenimo eskizai“. Tai pasirodymai, kuriuose D.Kanclerytė kartu su A.Mažonu ir A.Raudoniu važinėja po visą Lietuvą.

„Šioje programoje dalyvavo ir vienuoliktokai ir ketvirtokai. Savo pasirodyme kalbėjome apie gyvenimą, kaip atlaikyti visokias negandas, kaip neprarasti tikėjimo, vilties, kaip džiaugtis tuo, ką turi. Tai buvo didelė šventė ir tėvams, ir visai mokyklai“, – pasakojo D.Kanclerytė.

Na o moksleiviams buvo nemenka patirtis ne tik iš arti pamatyti, kaip dirba savo srities profesionalais, bet ir kartu su jais repetuoti, vaidinti ir muzikuoti scenoje.

Renginio režisierė Dalia Kanclerytė neslepia, kad į šį koncertą įdėta daug širdies tam, kad mes visi taptume jautresni ir švelnesni.

"Renginys tarsi suskirstytas į tris dalis – "Taika", "Švelnumas" ir "Laisvė". Visomis meno priemonėmis bus apie tai kalbama: ir pantomima, ir daina, ir šokiu. Norime, kad žmonės tuo pasigrožėtų ir susimąstytų. Juk mes bijome būti sentimentalūs, nebemokame paglostyti žmogaus, vengiame švelnumo. Tai bus jautriausias šventės epizodas apie žmones, kurie tai daro", – atskleidė D.Kanclerytė.

Ši Šv. Valentino šventė bus kitokia nei įprasta. Jos dalyviai – Indrė Dirgėlaitė (vokalas), specialiai šiam renginiui sukūrusi muziką, jai talkins Rokas Jackūnas (gitara), mimas Aleksas Mažonas, saksofonu gros Sigitas Stalmokas, Skaistė Čilinskaitė (smuikas). Išvysite šokių studijų – Lauros Garaščenko "Judesio erdvė" ir "Padi Dapi Fish" pasirodymus, taip pat galėsite pasiklausyti senovinių polifoninių giesmių, atliekamų ansamblio "decOrata". Šiam renginiui įspūdingas vaizdo projekcijas kūrė Ilona Nagrodskytė.

"Yra žmonių, kurie po savęs palieka tam tikrą meilės, iškęsto ir giliai išgyvento skausmo, džiugesio, nuoširdumo ir tiesos perteklių, kuris apgaubia ir kitus, juos lydi bei paremia. Tai yra popiežiaus Benedikto XVI mintis, kuri ir atspindi mūsų renginio esmę", – teigė D.Kanclerytė.

Šį sekmadienį, vasario 12 d., 17 val. Klaipėdos koncertų salėje miestiečiai vėl kviečiami į šv. Valentino šventę "Meilė niekada nesibaigia".

Jame atsiminimais dalysis Nijolė Navogreckienė, Arūnas Sakalauskas, Liutauras Kraniauskas, Vytautas Čepas, Valentinas Greičiūnas, Vytautas Žalys, Artūras Žalys, Olga Žalienė. Renginio režisierė – Dalia Kanclerytė.

Taip pat gruodžio 16 d. 17 val. ir 17 d. 14 val. bibliotekoje vyks dokumentinio filmo apie A.Žalį „Gyvenimas Klaipėdai“ (rež. Romas Pletkauskas) peržiūros. Laukiami visi susidomėjusieji.

Šiemet gruodžio 12-ąją sukaks 10 metų, kai Klaipėda neteko ilgamečio savo vadovo, Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Akto signataro, Klaipėdos miesto garbės piliečio, Klaipėdos universiteto garbės daktaro A.Žalio.

A.Žalys kartu su bendražygiais Antrojo pasaulinio karo suniokotai Klaipėdai padėjo tapti harmoningu pramonės ir lietuviškos kultūros centru. Ryžtas, patriotizmas, drąsa, asmeninė iniciatyva ir pastangos padėjo prikelti Klaipėdos senamiestį, miestui buvo grąžinta piliavietė, įsteigtas Klaipėdos universitetas, įkurtas Jūrų muziejus ir delfinariumas, Liaudies opera, išaugusi į Muzikinį teatrą, rekonstruotas Dramos teatras, atidarytos vaikų meno ir sporto mokyklos, įrengtos didžiulės skulptorių dirbtuvės, lankytojams duris atvėrė Paveikslų galerija, Parodų rūmai, Mažosios Lietuvos istorijos, Laikrodžių, Kalvystės, Pilies muziejai, Vasaros koncertų estrada, karilionas, Skulptūrų parkas, naujos sporto salės, pradėjo funkcionuoti ligoninių miestelis, atidengti paminklai Kristijonui Donelaičiui, Herkui Mantui, Simonui Dachui, Martynui Mažvydui, Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susivienijimui.

Klaipėdiečiai, suvokiantys nuveiktų darbų vertę, A.Žalio vardą mini su pagarba ir meile. Negailėjęs jėgų Klaipėdai, ją prikėlęs, įkvėpęs kultūros dvasią, sulietuvinęs, A.Žalys tapo sąžiningumo, atkaklumo, tvirtumo simboliu ir pavyzdžiu kitiems.