„Vedžiojau lauke šunį, kai tai pamačiau. Viskas įvyko žaibiškai, niekas nespėtų net telefono tuo metu išsitraukti. Nepavyko ir man suspėti“, – pasakojo įvykio liudininkė Laima Eidukienė.

Moteris, sugrįžusi į namus, suskubo tikrinti vaizdo kamerų įrašų – galbūt jos spėjo užfiksuoti krentantį dangaus kūną.

„Kameros, esančios mūsų sodyboje netoli Salantų, Žeimiuose, vis tik užfiksavo šį reiškinį. Matosi, kaip pilkai žalsvos spalvos meteoras praskrieja vakaruose“, – džiaugėsi palangiškė.

Dangaus kūną pastebėjo ir kiti

Pasirodo, pirmadienio vakarą, 22.54 val., skriejantį meteorą fiksavo ne tik Salantų apylinkėse buvusi kamera.

Šį dangaus kūną stebėjo ir Ignalinos gyventojai. Tačiau liudininkai socialiniame tinkle nurodė kitą laiką, apie 20.30 val.

Kitas dangaus stebėtojas taip pats socialiniame tinkle pasidalijo įrašu, kuriame matyti praskriejantis šviečiantis objektas. Vyro filmuotoje medžiagoje matyti tas pats laikas – 22.54 val.

Tai ne pirmas toks gyventojų užfiksuotas reiškinys, prieš keletą mėnesių vienam vyriškiui pavyko netoli Medvėgalio net nufotografuoti meteoro skrydį.

Iš ledo ir uolienų sudarytas objektas, kurio naujasis pavadinimas Šiaurės Amerikos indėnų pouhatanų kalba reiškia „dangus“, skrieja tamsioje ir šaltoje Koiperio juostoje maždaug pusantro milijardo kilometrų toliau nuo Saulės nei Plutono orbita. Sausį jį tyrinėjo NASA zondas „New Horizons“, o jo atsiųstos nuotraukos parodė, kad šis kėglio arba besmegenio pavidalo dangaus kūnas sudarytas iš dviejų rutuliškų dalių su sąsmauka viduryje.

Techninis šio asteroido pavadinimas yra 2014 MU69, bet „New Horizons“ projekto komanda praminė jį Ultima Tule. Europos klasikinėje ir viduramžių literatūroje taip buvo vadinamas mitinis šiaurės kraštas už žmonijai pažįstamo pasaulio ribų.

Šis sprendimas išprovokavo piktų reakcijų, nes XX amžiaus pradžios vokiečių okultistai Ultima Tulę įsivaizdavo esant senovinę arijų (protoindoeuropiečių) protėvynę.

Vadinamosios Tulės draugijos nariai įkūrė politinę partiją, iš kurios išsivystė Adolfo Hitlerio Nacionalsocialistų darbo partija (NSDAP).

Tulės pavadinimas išlieka populiarus ultradešiniuosiuose sluoksniuose. Pavyzdžiui, taip vadinasi viena baltųjų viršenybę propaguojanti švedų roko grupė.

Oficialus naujas pavadinimas, parinktas „New Horizons“ komandos ir patvirtintas Tarptautinės astronomijos sąjungos (IAU), antradienį buvo paskelbtas per ceremoniją JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) būstinėje.

NASA pranešime apie skandalą dėl nacių niekaip neužsimenama.

„Arokoto pavadinimas atspindi įkvėpimą žvelgti į dangų ir domėtis žvaigždėmis bei kitais pasauliais, ne vien mūsiškiu“, – kalbėjo „New Horizons“ vyriausiasis tyrėjas Alanas Sternas, dirbantis Kolorado valstijos mieste Boulderyje veikiančiame Pietvakarių tyrimų institute.

Purdue (Perdiu) universiteto meno ir dizaino profesorė emeritė Phoebe Farris (Fibi Faris), kuri pati yra yra iš pouhatanų sąjungai priklausančios pamankių genties, sakė naujienų agentūrai AFP buvusi paprašyta NASA kreiptis į pouhatanų vyresniuosius ir atsiklausti jų sutikimo.

„Visi atsiliepimai buvo teigiami, o [sprendimas kreiptis į genčių vyresniuosius] suvokiamas kaip garbė“, – nurodė ji.

„Kadangi esame dabartinės vadinamosios Šiaurės Amerikos, mums žinomos kaip Vėžlio sala, pirmieji gyventojai, yra derama, kad „atradimams“ mūsų padangėje, mūsų žemėje ir vandenyse būtų suteikiami vietiniai pavadinimai“, – kalbėjo Ph. Farris.

Tiek Hubble'o (Hablo) kosminis teleskopas, kuriuo 2014 metais buvo aptiktas minėtas objektas, tiek „New Horizons“ misija, vadovaujama Johnso Hopkinso (Džonso Hopkinso) taikomosios fizikos laboratorijos, yra valdomi iš Merilando valstijos, kurios Česapiko įlankos regionas yra pouhatanų tėvynė.

Atsakydama į AFP užklausimą NASA pabrėžė, kad Ultima Tulė visuomet tebuvo neformalus pavadinimas, bet nepateikė jokių komentarų, ar skandalas dėl asociacijų su naciais kaip nors nulėmė sprendimą šio pavadinimo atsisakyti.

Neigiamas kontekstas

Tačiau astrofizikas Simonas Porteris (Saimonas Porteris), priklausęs atradimą padariusiai grupei ir vienas iš dabartinės „New Horizons“ misijos Saulės sistemos pakraštyje tyrėjų, sakė AFP: „Iš esmės nebuvo parodyta pakankamai uolumo.“

„Istoriškai šis pavadinimas buvo labai teigiamas, bet vėliau supratome, kad tam tikru kontekstu jis yra neigiamas“, – aiškino mokslininkas.

Arokotas yra tipiškas įšalęs objektas, išlikęs nesutrikdytas nuo Saulės sistemos susiformavimo maždaug prieš 4,5 mlrd. metų.

„Taigi, žvelgiant atgal laiku, iš esmės galima įsivaizduoti, kaip formavosi planetos“, – sakė S. Porteris.

„Tyrinėjame šio objekto paviršius, aiškinamės, iš ko jis sudarytas, ir mėginam suprasti, kaip susikūrė visa Saulės sistema“, – pridūrė jis.

Zondas „New Horizons“ šiuo metu yra ties Koiperio juostos, prasidedančios už Neptūno orbitos, išoriniu pakraščiu. Ilgainiui aparatas išskries už Saulės poveikio srities ir pateks į tarpžvaigždinę erdvę, kaip ir anksčiau paleisti zondai „Voyager 1“ ir „Voyager 2“.

Pirmosios išsamesnių detalių atskleidžiančios nuotraukos buvo gautos iš JAV kosmoso agentūros zondo „New Horizons“, antradienį praskriejusio arti šio objekto, esančio tamsioje, šaltoje Saulės sistemos srityje, vadinamoje Koiperio juosta. Iš jų matyti, kad „Ultima Thule“ yra sudaryta iš dviejų rutulio pavidalo kūnų, kadaise suartėjusių ir sukibusių. Mokslininkai šį atradimą laiko labai svarbiu.

„Ultima Thule“, atrasta teleskopu 2014 metais, yra tolimiausias ir potencialiai seniausias kosminis objektas, kada nors stebėtas iš kosminio aparato.

Prieš praskriejimą mokslininkai turėjo vienintelę neryškią nuotrauką, kurioje šios objekto pavidalas atrodė pailgas, panašus į kėglį ar žemės riešutą.

„Ši nuotrauka tokia (būdinga) 2018-iesiems... Susipažinkite su „Ultima Thule“!“ – neslėpdamas džiaugsmo sakė šios misijos pagrindinis tyrėjas Alanas Sternas, kai pademonstravo naują raiškesnę kosminio kūno nuotrauką, padarytą zondui skriejant maždaug už 27 tūkst. kilometrų. Šios nuotraukos raiška yra 140 metrų pikseliui.

„Kėglio nebeliko – tai visų panašiausia į sniego senį“, – A. Sternas sakė per NASA spaudos konferenciją.

„Tai, ką pasiekė šis kosminis aparatas ir ši komanda, neturi precedento“, – pabrėžė jis.

„Ultima Thule“ paviršius atspindi maždaug tiek pat šviesos kaip „daržo žemė“, pridūrė tyrėjas ir paminėjo, kad toje srityje saulės šviesa 1,6 tūkst. kartų silpnesnė negu Žemėje.

Objektas yra apie 33 km ilgio ir apsisuka aplink savo ašį maždaug per 15 valandų. Didesniąją dalį NASA pavadino Ultima, o kitą, apie triskart mažesnę – Tule (Thule).

„Tai pirmasis objektas, kai galime aiškiai pasakyti, jog jis susidarė būtent tokiu būdu“, – aiškino A. Sterna, turėdamas omenyje, kad „Ultima Thule“ susidarė susijungus dviem atskiriems kūnams.

„Tai iš tikrųjų užbaigia šį reikalą. Žinome, kad būtent taip daugeliu atvejų susidaro tokio pobūdžio objektai“, – kalbėjo jis.

„Laiko mašina“

Maždaug prieš 4,5 mlrd. metų sušalusių akmenėlių debesis pradėjo sukibti į gurvuolius. Tokiu būdu ilgainiui susiformavo du kūnai – Ultima ir Tulė.

Lėtai sukdamiesi jie galiausiai susijungė. Misijos geologijos programos vadovas Jeffas Moore'as (Džefas Muras) sakė, kad šis susidūrimas įvyko „itin mažu greičiu“, galbūt siekusiu tik vieną ar kelis kilometrus per valandą.

Pasak mokslininko, jeigu toks susidūrimas įvyktų automobilių stovėjimo aikštelėje, vairuotojai tikriausiai netgi nesivargintų pildyti eismo įvykio deklaracijos. Pasak J. Moore'o, abi skiltys tiesiog „remiasi viena į kitą“.

„New Horizons“ – tarsi laiko mašina, nukelianti mus atgal į Saulės sistemos formavimosi laikus, – aiškino J. Moore'as. – Matome planetų formavimosi pradžios fizinę išraišką, sustingusią laike.“

Kita šios misijos mokslininkė Carly Howett (Karli Hovet) pažymėjo, kad „galime tvirtai sakyti, jog „Ultima Thule“ yra raudona“ – galbūt dėl ilgai trukusio ledo švitinimo kosminiais spinduliais.

NASA tyrėjai pažadėjo, kad vėliau ketvirtadienį bus paskelbta naujos informacijos, įskaitant žinias apie „Ultima Thule“ sudėtį ir atmosferą, lėtai gaunant duomenis iš „New Horizons“. Planuojama, kad artimiausiu laiku bus gauta dar didesnės raiškos šio kosminio kūno nuotraukų.

Mokslininkai nusprendė patyrinėti „Ultima Thule“, kai 2006 metais paleistas „New Horizons“ 2015 metais baigė savo pagrindinę misiją – praskriejo pro Plutoną ir atsiuntė iki šiol ryškiausių šios mažosios planetos nuotraukų.

Pasak A. Sterno, buvo siekiama gauti Ultimos nuotraukų, kurių raiška būtų triskart didesnė negu fotografuojant Plutoną.

Planetų tyrimų priešakyje

Pasak NASA, „Ultima Thule“ yra neoficialus šio objekto pavadinimas. Antikinėje ir viduramžių literatūroje bei žemėlapiuose taip buvo vadinama kažkokia tolima šiaurinė žemė ar sala, tapusi vietos už žmonėms pažįstamo pasaulio ribų simboliu.

Projekto mokslininkas Halas Weaveris (Halas Viveris), dirbantis Johnso Hopkinso taikomosios fizikos laboratorijoje, sakė, kad Koiperio juosta, kurioje išlikę daug Saulės sistemos formavimosi pradžios liekanų, buvo atrasta tik praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje.

„Tai planetų mokslo priešakys“, – sakė H. Weaveris.

„Pagaliau pasiekėme Saulės sistemos pakraščius. Objektus, egzistavusius ten nuo pat pradžių ir, kaip manome, menkai tepakitusius. Mes tai išsiaiškinsime“, – pridūrė jis.

Pirmadienį kitas NASA aparatas – OSIRIS-REx – pasiekė kitą rekordą, pradėjęs skrieti orbita aplink asteroidą Benu. Šis maždaug 500 metrų skersmens dangaus kūnas yra mažiausias, aplink kurį kada nors yra paleistas skrieti kosminis zondas.

NASA sakė, kad įskriejimas į orbitą aplink dangaus kūną, esantį maždaug už 110 mln. km nuo Žemės, yra „šuolis žmonijai“, nes dar joks aparatas nėra „sukęsis taip arti tokio mažo kosminio objekto, kurio gravitacijos vos pakanka išlaikyti aparatui stabilioje orbitoje“.

Mėnulis – tai ne vien gražus veidukas, į kurį miela pažiūrėti sutemus. Jis veikia vandenynuose susidarančių srovių judėjimą, lemia potvynius ir atoslūgius, nuo jo priklauso Žemės atmosferos ir klimato pokyčiai ir net mūsų planetos ašies posvyris.

Kas atsitiktų Žemei ir mums, jei Mėnulis, niekam iš anksto apie tai nepranešęs, nuspręstų dingti? Ar mes ir toliau gyventume kaip gyvenę? Deja, greičiausiai – ne.

Mėnesiena gyvybiškai svarbi plėšrūnams

Be Mėnulio, savaime suprantama, naktys iškart pasidarytų gerokai tamsesnės. Mėnulio paviršius atspindi Saulės šviesą, todėl dangus naktį mums neatrodo labai jau tamsus. Jei to nebūtų, keliauti tamsiuoju paros metu tose vietovėse, kuriose neįrengta dirbtinės šviesos šaltinių, pavyzdžiui, kaimo keliais arba tiesiog laukinėje gamtoje, pasidarytų kur kas pavojingiau.

Jei Mėnulio staiga nebeliktų, didelį stresą patirtų ir gyvūnai. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad tie gyvūnai, kurie su aplinka sąveikauja visų pirma per regą, yra labai priklausomi (išgyvenimo prasme) nuo Mėnulio. Taigi jei Mėnulis netikėtai dingtų, poveikį neišvengiamai pajustų daugybė gyvūnų rūšių. Daugelis plėšrūnų, kaip antai pelėdos ar liūtai, efektyviausiai medžioja tada, kai nakties tamsą išsklaido truputėlis Mėnulio skleidžiamos šviesos. Jei Mėnulio nebūtų, susirasti maisto jiems būtų sunku. Kita vertus, ryškioje mėnesienoje graužikai slepiasi stropiau, nes nepageidauja būti kaipmat aptikti ir sumedžioti. Taigi jei nebeliktų Mėnulio, nebeliktų ir pavojaus.

„Manau, sistemoje įvyktų tam tikrų pokyčių, susijusių su tuo, kurios rūšys laikytinos įprastomis, o kurios – retomis“, – sakė tyrimo, kuriuo siekta išsiaiškinti mėnesienos poveikį plėšrūnams, vadovė, Vašingtono universiteto (JAV) laukinės gamtos ekologijos specialistė Laura Prugh.

Kiltų grėsmė ištisoms ekosistemoms

Kitas padarinys, kurį pastebėtume labai greitai iš padangės išnykus Mėnuliui, – potvynių ir atoslūgių režimo pasikeitimas. Kadangi Mėnulis yra palyginti labai arti, mūsų planetą veikia jo traukos jėga. Ji nėra tokia stipri, kaip jį patį veikianti ir nuo savęs atitrūkti neleidžianti Žemės traukos jėga, tačiau pakankama, kad jos veikiami mūsų planetos vandenynai užtikrintai judėtų pirmyn ir atgal.

Pasak NASA reaktyvinio judėjimo laboratorijos tyrėjo, dirbančio prie zondo „Lunar Reconnaissance Orbiter“, Matto Sieglerio, jei nebūtų Mėnulio, potvynių ir atoslūgių svyravimai sulėtėtų kone trigubai. Potvyniai ir atoslūgiai, žinoma, išliktų, nes Žemės vandenynus veikia ne tik Mėnulio, bet ir Saulės gravitacija, tačiau pastaroji – kur kas silpnesnė.

Trigubai sulėtėjus potvynių ir atoslūgių ciklui, smarkiai pakistų ir pakrančių ekosistemos. Gali būti, kad nemažai jų apskritai sunyktų. Negana to, sutriktų energijos, vandens, mineralų ir kitų išteklių gavybos procesai.

Potvynių ir atoslūgių ciklas yra gyvybiškai svarbus daugybei ekosistemų. Daugeliui potvynių užliejamose teritorijoje gyvenančių krabų, sraigių, polipų, midijų, jūsų žvaigždžių ir dumblių rūšių kasdieniai potvyniai ir atoslūgiai yra gyvybiškai svarbūs. Šios ekosistemos, savo ruožtu, yra maisto šaltinis daugeliui migruojančių ir vietoje gyvenančių paukščių, taip pat sausumos žinduolių – lokiams, meškėnams, elniams ir kt.

Užtikrina klimato stabilumą

Nuo potvynių ir atoslūgių priklauso vandenynuose susidarančios srovės, kurios, vienur plukdydamos šiltą, kitur – šaltą vandenį ir nulemdamos kritulius, formuoja pasaulinį klimatą. Pasak Kolorado universitete Boulderyje (JAV) veikiančio Tyrinėjimų ir kosmoso mokslų tinklo (NESS) vadovo Jacko Burnso, nebelikus povandeninių srovių, oro temperatūros skirtumai atskiruose regionuose pasidarytų daug ryškesni, o meteorologiniai reiškiniai – kur kas galingesni. Tačiau, pažymi jis, šiuo požiūriu svarbūs ne tik potvynių ir atoslūgių ciklo pakitimai. Jo teigimu, Mėnulio trauka panašiai veikia ir atmosferoje esančių molekulių judėjimą.

Tad kadangi planetos palydovo traukos jėga turi itin didelę reikšmę tos planetos klimato stabilumui, ieškodami naujų planetų, kuriose galėtų egzistuoti gyvybė, mokslininkai labai daug dėmesio skiria jų palydovų analizei. „Jei planeta yra už Saulės sistemos ribų, ji turėtų turėti ganėtinai nemažą palydovą, kad klimato sistema joje būtų pakankamai vėsi rastis civilizacijai, panašiai į mūsiškę“, – sako specialistas. Tyrėjų aiškinimu, be šio dangaus kūno tokia gyvybė, kaip ją suprantame mes, galbūt apskritai negalėtų egzistuoti.

Mėnulis – mokslinių žinių šaltinis

Tikėtina, kad jei Mėnulis pranyktų, pokyčių būtų ir dar pragaištingesnių, tik gal ne tokių staigių. Mėnulio traukos jėga laiko Žemę ten, kur ji yra, tad jei šios traukos nebeliktų, mūsų planetos ašis laikui bėgant, ko gero, smarkiai pasisuktų. Pasak M. Sieglerio, scenarijų tokiu atveju galėtų būti įvairių: galbūt Žemė visiškai prarastų savo ašį – tokiu atveju praktiškai nebeliktų ir metų laikų; kita vertus, metų laikų skirtumai galėtų pasidaryti daug ryškesni, ir vos po kelių šimtų tūkstančių metų Žemėje vėl prasidėtų ledynmečiai. Kaip pavyzdį jis pamini Marsą, kuriame klimato svyravimai labai dideli. Marsas neturi tokio palydovo, kuris temperatūrų skirtumą reikšmingai sušvelnintų.

O kuo Mėnulis svarbus mums, žmonėms? Mėnulis mums reikalingas kaip įkvėpimo ir mokslinės informacijos šaltinis. „Mums pasisekė, kad kone pašonėje turime Mėnulį, – sako M. Siegleris. – Jis mus motyvuoja.“ M. Sieglerio įsitikinimu, Mėnulis mus daug ko išmokė: jis mums padėjo suprasti, iš kur atsirado mūsų planeta ir kaip formuojasi kitos planetos, ir atsakyti į klausimą, kodėl išnyko dinozaurai. „Be jo mes liktume daug ko nesužinoję“, – sako jis.

Kaip gerai, konstatuoja rašinio autorė M. McFall-Johnsen, kad Mėnulis nežada artimiausiu metu nei pats išnykti, nei susidurti su kokiu nors kitu dangaus kūnu.

Astronomas Scottas Manley nusprendė nustebinti žmoniją pademonstruodamas, koks išprotėjęs asteroidų avilys iš tikrųjų yra Saulės sistema. Atrodytų, na ir kas gi čia tokio tie asteroidai? Visa bėda (o gal kaip tik laimė), kad jų nematome. Tai štai S. Manley ėmė ir padarė taip, kad visi jau atrasti asteroidai šiame vaizdo siužete būtų matomi. Kai kurių skaičiavimų duomenimis, kol kas yra atrasta tik apie 1 proc. visų arti Žemės praskriejančių asteroidų. Išeitų, 99 proc. kosminių užtaisų tebelaksto neatrasti?

Kai visus asteroidus įžiebi, danguje pasidaro pastebimai šviesiau – daugiau žvaigždes primenančių taškelių. Bet kai tuos taškelius paleidi judėti savosiomis trajektorijomis… Tada ir atsiveria tikrasis Saulės sistemos vaizdas. Pasirodo, jų ten – ištisi spiečiai. Lekia jie visomis kryptimis, chaotiškai.

Asteroidų judėjimo greitis vaizdo medžiagoje padidintas taip: 1 sekundė lygi 2,5 paros. Visos tos „sniego gniūžtės“ priartėja prie Žemės ir nuo jos tolsta. Greičiausiai judančios „gniūžtės“ – arčiausiai Žemės praskriejantys asteroidai. Ir tai – tik žinomi asteroidai. Skaičiavimai byloja, kad kol kas yra atrasta tik apie 1 proc. visų arti Žemės praskriejančių asteroidų. 99 proc. kosminių užtaisų tebelaksto neatrasti…

Kaip tik tam ir sukurtas specialaus asteroidų registravimui skirto teleskopo „Sentinel“ projektas. „Stebėtojas“ būtų įkurdintas tarp Saulės ir Žemės.

O kol kas… O kol kas mūsų planeta taip ir skrieja per šitą beprotišką Brauno dalelių judėjimą primenančių asteroidų knibždėlyną, 99 proc. kurio tebėra neatrasta…

Amerikiečių kompanija „Space X“ pirmą kartą istorijoje bandys ant kieto paviršiaus saugiai nutupdyti į Žemę grįžtančią raketą-nešėją.

Tokios vienkartinės raketos yra skirtos erdvėlaiviams pakelti į kosmosą. Iki šiol, kai tą atlikdavo, raketos nukrisdavo į vandenyną ir dėl to negrįžtamai sugesdavo. Dabar tikimasi, kad antradienio bandymas atvers kelią daugkartinių raketų kūrimui.

Raketa „Falcon 9“ turėtų nusileisti ant Atlanto vandenyne įrengtos plaukiojančios platformos, kuri savo išmatavimais beveik prilygsta futbolo aikštei.

Kompanijos „Space X“ vadovas Elonas Muskas teigia, jog tikimybė, kad raketa nusileis sėkmingai – viena iš dviejų. Kartu primenama, kad kitąmet kompanijos laukia dar daugiau panašių skrydžių, tad tikimasi, kad šis bandymas anksčiau ar vėliau pavyks.

Ateityje „Space X“ ketina ant šios platformos nusileidusias raketas papildyti degalais ir paleisti naujiems skrydžiams.

Ekspertai teigia, kad, jei kosmoso rinkoje atsiras daugkartinės raketos-nešėjos, jų skrydžiai gerokai atpigs ir daugeliui bus labiau prieinami.