Prie pastarosios idėjos įgyvendinimo prisidėjo iš Australijos atvykę D.Nasvytytės sūnus dailininkas, kompozitorius Sigis Gabrie (Sigitas Gabrijolavičius), pristatęs savo dailės darbus, ir jo žmona – parodų kuratorė Elizabeth Gertsakis, surinkusi visą įmanomą dokumentinę medžiagą apie šios unikalios šokėjos asmenybę. Svečiai iš Australijos dalijasi prisiminimais apie D.Nasvytytę ir jos nelengvą gyvenimą Australijoje.
Kaunas–Vokietija–Australija
Danutė Nasvytytė (1916–1983) gimė gydytojo Motiejaus Nasvyčio ir Salomėjos Banaitytės-Nasvytienės šeimoje. Buvo vyriausia iš trijų dukterų. Jos tėvas – didelis muzikos ir scenos menų gerbėjas. Tikėtina, kad jis buvo pirmasis Kauno gyventojas, turėjęs rimtą muzikos įrašų kolekciją.
Danutės motinos Salomėjos dėdė, kompozitorius Kazys Viktoras Banaitis gyveno tame pačiame name, viršutiniame bute. Vis dėlto Danutės tėvas nepritarė dukters norui mokytis šokti baletą, kadangi anuomet tai nebuvo priimtina mergaitei iš geros šeimos. Vis dėlto Danutė užsispyrė ir lankė įvairius šokių ir sporto būrelius, kol atrado jos sielą pavergusį išraiškos šokį, tuo metu išpopuliarėjusį Vakaruose, ir kuriam laikui išvyko jo studijuoti į Berlyną, į Juttos Klamt mokyklą.
Vėliau sugrįžusi į Kauną ji įkūrė išraiškos šokio mokyklą. Per antrąją sovietų okupaciją 1944 m. Danutė paliko Lietuvą ir su visa šeima persikėlė į Vokietiją, Dresdeną. Ten prasidėjus karui, su vyru Stasiu – Lietuvoje pripažintu smuikininku persikėlė į Australiją, kur gyveno iki mirties.
Kai kurie Danutės artimieji iš Vokietijos pasitraukė į Ameriką, o ji – į Australiją, į kurią ji atvyko 1948 m. Kurį laiką negalėję tęsti tos veiklos, kuria užsiėmė gyvendami gimtinėje, jie buvo priversti dirbti paprastus fizinius darbus: Danutė įsidarbino valytoja ligoninėje, Stasys – gamykloje, kartais dar buvo siunčiamas dirbti į vynuogynus Pietų Australijoje ar į plytų degimo karjerus.
"Į Lietuvą jie grįžti negalėjo, nes sovietams nereikėjo intelektualų Lietuvoje ir visus juos siuntė į Sibirą. Tad jie neturėjo pasirinkimo, todėl turėjo palikti Europą ir vykti kažkur kitur. Bet tie pirmieji metai Australijoje buvo siaubingi... Vėliau persikėlę gyventi į Melburną jie galėjo kiek atsipūsti, tačiau gyvenimo sąlygos ir čia nebuvo pačios geriausios, mat viename name teko gyventi susispaudus su kitomis šeimomis. Persikėlus į miestą, Danutė sutiko lietuvaites merginas, turinčias talentą ir norinčias šokti. Iš jų dvi ar trys buvo taip pat atvykusios iš Kauno", – sudėtingą tėvų emigracijos istoriją dėstė E.Gertsakis.
Atsitiesti ir pakelti kitus
1951 m. D.Nasvytytė subūrė šokio trupę "Danutė Nasvytis Creative Dance Group", kurią ir sudarė minėtos penkios šokėjos lietuvės. Melburno universiteto teatre trupė pristatė savo pirmuosius šokio spektaklius su modernaus šokio elementais. Tik pradėjusi tęsti šokio karjerą Australijoje, D.Nasvytytė ėmė ieškoti turtingo rėmėjo, galinčio pagelbėti jos trupei.
Ieškota kuo stipriau su kultūra susijusio žmogaus – būtent toks ir buvo dirigentas Bernardas Heinzas. Žinomas ir įtakingas tuometės Australijos muzikinės padangės atstovas pažinojo daugelį to meto muzikantų, jis buvo subūręs Melburno simfoninį ansamblį.
Būtent B.Heinzas sutuoktiniams padėjo įsilieti į to meto Australijos meninę aplinką. Jam labai rūpėjo ir muzikos edukacinė veikla mokyklose, kuriose steigdavo jaunųjų muzikantų orkestrus. Danutė buvo garsiai išsakiusi viltį, kad išraiškos šokis ir ritminė gimnastika turėtų tapti viena fizinio lavinimo krypčių Australijos mokyklose. Tai sudomino B.Heinzą, buvusį ir Melburno universiteto Suaugusiųjų edukacinės tarybos vyriausiuoju mecenatu. Jis šokėją pakvietė dirbti į Švietimo ir fizinio lavinimo skyrių, tačiau dėl rimtų stuburo pažeidimų Danutė šio darbo dirbti negalėjo.
"Danutė Australijoje rado kultūrinę dykumą, ji bandė surasti žmones, kurie galėtų padėti jai ir jos vyrui. Jie tikėjo, kad kartu gali padėti vystytis ir pačiai Australijai", – apie tėvų vizijas pasakojo sūnus.
Deja, įgyvendinti savo užmojus lietuviams buvo labai sunku – pirmiausiai finansiškai, nes anuometė Australija buvo labai skurdi.
"Kaune jų gyvenimas buvo labai turtingas – žinoma, ne piniginiu atžvilgiu, o kultūriniu. Su Lietuvoje likusiais giminaičiais ryšys nutrūko dėl okupacijos ir noro apsaugoti savo šeimą. Ji sakydavo, kad Europa jos gražiais laikais buvo labai labai nuostabus reiškinys. Apie patirtį Kaune ji kalbėdavo tik gražiausius žodžius. Prisimindavo puikią vaikystę, kad reguliariai lankydavosi teatre, operoje, balete, koncertuose. Australijoje viską reikėjo pradėti nuo nulio", – pasakojo E.Gertsakis.
Tamsiosios ištakos
Pasakodami apie D.Nasvytytės veiklą Australijoje pašnekovai laiku kiek nusikėlė atgal atskleisdami dar vieną įdomų faktą, kodėl Vokietijoje buvo toks populiarus tuomet išraiškos (dabar modernus/šiuolaikinis) šokis.
D.Nasvytytė 1936 m. atvyko į hitlerinę Vokietiją pasižiūrėti Berlyno olimpinių žaidynių. Danutę ypač sužavėjo kruopščiai organizuoti masiniai pasirodymai, tarp kurių buvo galima pamatyti ir įspūdingų šokių numerių.
"Danutė buvo labai drąsi moteris ir tai pamačiusi ji kreipėsi į žinomiausią šokėją Europoje, modernaus šokio svarbiausią teoretiką Rudolfą von Labaną. Ji nuvyko pas jį ir pradėjo šokti. Hitleris daug dėmesio skyrė teatrui ir šokiui, tačiau, žinoma, turėdamas propagandinių tikslų. Vokietijoje modernaus išraiškos šokio buvo pradėta mokyti 1920 m. Naciai šio šokio elementus pritaikė masiniams pasirodymams. Beje, Leni Riefenstahl – žinoma vokiečių režisierė ir fotografė, anksčiau lankė tą pačią mokyklą kartu su Danute (Leni kiek anksčiau). Jeigu ji būtų nešokusi, ji nebūtų nufilmavusi tokių kadrų, kad ir iš tų pačių olimpinių žaidynių. Judesio elementai, atkeliavę iš išraiškos šokio, buvo labai paveikūs siekiant kurti idėjas apie galią, grožį ir bendruomeniškumo jausmo stiprinimą", – įsitikinę pašnekovai.
Lietuvė – novatorė
Vokiškas išraiškos šokis, kurį atsivežė D.Nasvytytė, Australijoje buvo visiškai naujas dalykas – anuomet čia dominavo baletas. Vietinė publika buvo konservatyvi, tad skleistis moderniam šokiui čia buvo gana sudėtinga. Tai supratusi kūrėja toliau ieškojo rėmėjų ir įtakingų asmenų pagalbos.
"Melburno universitete Danutė parodo dar ne vieną pasirodymą ir trupę pastebi to meto Australijos pramogų ir sporto verslo atstovas Johnas Wrenas, kuris ne tik padėjo įsteigti mokyklą, bet ir rėmė trupės gastroles po visą Australiją. Trupė sulaukė didelės sėkmės. Reikia paminėti, kad pati Danutė dėl sveikatos problemų nebešoko, bet ji 25 metus mokė šokti kitus", – pasakojo D.Nasvytytės sūnus.
Pramogų verslo atstovas J.Wrenas tuo metu buvo turtingiausias žmogus Australijoje. Anot E.Gertsakis, jis ypač domėjosi sportu, nes tuo metu pasaulį valdė vyriškoji galia, ir sportas buvo labai populiarus – ypač futbolas, boksas, žirgų ir dviračių lenktynės bei kt. Veikė lažybų punktai, iš kurių jis pasipelnydavo. Jis buvo labai protingas ir įdomus žmogus, nors ir neturėjo didelio išsilavinimo.
"Kai pirmą kartą sutikau Sigio motiną, o tada man buvo 21 metai, ji manęs paklausė: "Elizabeta, ar tu esi ką nors girdėjusi apie J.Wreną?". Aš atsakiau: "Taip, jis buvo didelis lošėjas apgavikas", – prisiminė D.Nasvytytės marti.
J.Wrenas buvo labai žinomas asmuo Australijoje, nors jo, anuomet nemėgstamų airių katalikų atstovo, nemėgo vietos elitas. Jis turėjo šešis vaikus, iš kurių trys buvo jo ypač mylimos ir remiamos dukterys. Viena dukterų buvo aktorė. 1910-aisiais, jau turėdamas klestinčią sporto imperiją, J.Wrenas pradėjo remti ir operą, dramos teatrą bei organizuoti pirmuosius Australijoje spalvoto kino seansus.
"Jis rėmė esančius teatrus, statė naujus, todėl, kad žinojo, kad medija ir naujosios technologijos, pramogos ir muzika gali būti tokios pat pelningos kaip ir sportas. Ir kai jis pamatė Berlyno šokio mokyklą (jo viena dukrų gyveno Berlyne, tad jis turėjo ryšių su Europa), labai maloniai priėmė Danutės pasirodymus. Be to, tai buvo unikalu, nauja, taigi jis taip ir nusprendė remti šią trupę", – teigė E.Gertsakis.
Išskirtinė asmenybė
D.Nasvytytė išsiskyrė ne tik modernia ir savita šokio stilistika, bet ir savo charakteriu ir išvaizda. Ji nebuvo tipiška lietuvaitė – tamsiais ilgais ir banguotais plaukais, akys turėjo šiek tiek azijietiško tipo požymių.
"Ji juokaudavo, kad turi totorių kraujo. Dar ji turėjo labai daug fizinės jėgos. Yra išlikusios jos vaikystės fotografijos, kuriose ji nusifotografavusi kartu su kitais šeimos nariais ir pusbroliais. Kiti vaikai atrodo nekantrūs, norintys greičiau pabėgti toliau žaisti, o ji susidomėjusi žiūri tiesiai į fotoobjektyvą. Ir kitose fotografijose galima pajusti jos didelę energiją ir jėgą", – pastebėjo pašnekovai.
Palyginti su kitomis pasaulio žymiausiomis to meto šokėjomis, D.Nasvytytė turėjo daugiau abstraktaus judesio formuluočių ir tai, kad jos ekspresija buvo pagrįsta natūralia jėga. Jos šokyje buvo galima įžvelgti vokiečių šokio bruožų, atkeliavusių iš vokiečių ekspresionistinio kino.
"Kai kas sako, kad ji per daug emocionali, tačiau negalima sakyti, kad tai buvo blogai. Savo principus skiepijo ir mokinėms, sakydama, kad judesys turi būti natūraliai organiškas, susietas su žmogaus jausmų ekspresija. Jai buvo svarbus santykis tarp ramybės ir judėjimo dinamikų. Šokis buvo neatsiejamas nuo kasdienio judėjimo, gyvenimo ir sveikatos, naudodavo jogos elementus, iš kurių svarbiausias buvo kvėpavimas", – pasakojo pašnekovai.
Būtinybė pamiršti praeitį
Paklausti, ką D.Nasvytytė yra pasakojusi apie Kauną ir Lietuvą, pašnekovai pabrėžė, kad Danutė niekada nekalbėjusi daug apie gyvenimą iki emigracijos, kadangi Australijoje tuo metu vyravo požiūris, jog emigrantai turi pamiršti savo praeitį.
"Turėjai susikurti naują identitetą ir tapti tikru australu – kalbėti angliškai ir rengtis kaip australas (moterys dėvėjo gėlėtas sukneles, vyrai – pilkus kostiumus ir pilkas skrybėles). Mes tai vadiname asimiliacijos politika. Danutė asimiliavosi siekdama išgyventi, kita vertus, ji galbūt kažkiek tikėjo visu tuo – kad tai jauna šalis, turinti daug jaunų ir stiprių žmonių, ir jei jie išmoks atitinkamų dalykų, jie bus dar stipresni ir taps puikia tauta. Ji taip pat siekė, kad jos šokio stilistika būtų įtraukta ir į švietimo sistemos edukacines programas. Ji darė tai, ką galėjo. Kai kas sako, kad ji galėjo tapti kur kas žymesnė, bet ne, ji negalėjo, nes buvo traumuota karo, su negrįžtamai pažeista sveikata. Danutė kaip šokėja daugiau pasiekė dirbdama nacionaliniu lygiu ankstyvosios veiklos etape. Bet Australijoje ji taip pat buvo laiminga ir vertino tai, ką turėjo, – galimybę užsiimti ta veikla, kuria tikėjo", – pasakojo E.Gertsakis.
Apie tai, kaip gyveno ir dirbo Kaune, D.Nasvytytė daug nepasakodavo, tačiau nuolat sakė, kad Australijoje ji nori daryti tai, ką buvo pradėjusi Lietuvoje. "Dirbdama ji atiduodavo visas jėgas ir niekada nepasiduodavo. Jos mokinės jai rašydavo laiškus dėkodamos, kad joms padėdavo, jos ją vadino madam Dana. Nors sunkiame gyvenime netrūko liūdesio ir nevilties, niekada neteko jos matyti piktos", – žymiosios šokėjos portretą papildė jos sūnus Sigitas.
