Matyt, tikrai metas pasakyti esmę apie šios progos surogatinę kilmę. Juk iš pradžių Amerikoje į gatves protestuoti patraukė ne kapitalistų išsekintos tekstilininkės, o universalesnės profesijos atstovės – prostitutės, reikalavusios pakelti išmokas jūreiviams, kurie tuomet būtų buvę dosnesni.
Tą iškilią gyvenimišką iniciatyvą apdairiai nusavino Vokietijos komunistų partijos įkūrėja C.Zetkin ir visą šį intymų reikalą ideologizavo marksistinėmis tonacijomis (jaunuoliams-tamsuoliams – reikia tarti „Cetkin“, o ne „Zetkin“).
„Darbo kolektyvų“ ir „garbės lentų“ prisiminimais besigaluojantys žmonės puolė priekaištauti, jog Kovo 8-oji švenčiama nepakankamai dailiai, kad per mažai tulpių ir pagiringų sveikinimų.
Beje, tos pačios bolševikės ir komsorgės griežtai pasisakė proletarinės sueities tematika: moteris privalo atsiduoti bet kuriam to panorusiam vyrui. Taip iš pradžių buvo įsivaizduojama naujoji laisvė ir lyčių lygybė.
Vėliau šitos ideologinės mutacijos virto feministiniu judėjimu, kurio išdavas dabar visi stebime ir negalime atsistebėti. Feminizmas tapo savotiška bolševizmo atmaina ir modernizuotu Antruoju internacionalu, kuriuo taip buvo įtikėję socializmo puoselėtojai.
Už lango jau regime laikmetį, kai tarsi proletariato diktatūros sąlygomis į postus skiriami asmenys pagal lytį, kai kanonizuojami tušti barakudiniai projektai, kai plepalai vadinami edukacija ir kai iškrypėliškų patologijų nevalia įvardyti savais vardais, nes anoniminės prievartos būdu esame akinami visa tai toleruoti.
Taigi pats laikas susivokti, kas iš tiesų yra ta feminizmo šventė, kuri atliepia vis atrajojamą anachronistinį gaivalą, vedantį į pasaulio tvarkos griūtį, funkcijų ir turto perskirstymą pagal nerišliai kuriamą naująją tvarką.