Apie tai plačiau papasakojo psichikos sveikatos skyriaus vedėjas Ignas Rubikas.

– Kokios priemonės jau yra taikomos, norint padėti mamos?

– Visų prima, gimdymo namuose išleidžiant mamą namo po gimdymo, yra nustatyta pareiga, kad turime suteikti tiek žodinę, tiek rašytinę informaciją apie tai, kas yra pogimdyvinė depresija. Didesniuose gimdymo namuose yra galimybė gauti psichologo arba socialinio darbuotojo paslaugas. Taip pat 4 tūkst. specialistų jau yra apmokyti, kaip atpažinti pogimdyvinę depresiją ir kaip padėti atpažinus.

– Čia yra tie specialistai, kurie padeda mamai nėštumo metu ir pirmosiomis dienomis po gimdymo?

– Taip.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Teisės aktas skirtas, kad jie privalėtų paklausti, kaip jaučiasi moteris?

– Taip, šiai dienai, deja, tik 4 tūkst. specialistų yra apmokyti. Jų yra daug daugiau. Mes norime, kad tai taptų sistemos dalimi ir įprastinės priežiūros dalimi.

– Kodėl to imamasi tik dabar? Kodėl iš visų specialistų tik 4 tūkst. yra apmokyti?

– Ši tema pradėjo būti matoma viešumoje tik prieš kelis metus. Tada ir buvo pradėti pirmieji veiksmai ir mokymai. Mes judame šia linkme ir apmokysime dar daugiau specialistų.

– Sekantis žingsnis yra skrajutės. Sakėte, kad tos įstaigos, kurios išleidžia mamą po gimdymo, privalo paduoti tas skrajutes.

– Mūsų žiniomis, tai ne visur buvo padaryta. Tai ministerija planuoja atspausdinti skrajutes centralizuotai ir išplatinti visoms įstaigoms, kad būtų vieningas, patikimas ir kokybiškas informacijos šaltinis mamai.

– Ar nesvarstote apie psichologo etatus visose įstaigose? Juk specialistas yra visai kas kita nei tiesiog skrajutė.

– Duomenys rodo, kad pogimdyvinės depresijos simptomus ar pačią pogimdyvinę depresiją patiria viena iš penkių mamų. Mūsų tikslas šiame etape atpažinti, kurioms tai yra būtina ir tada jau nukreipti pas psichologą ar kitą specialistą. Galbūt ne visoms mamoms reikia psichologo konsultacijos, galbūt kai kurioms reikia savitarpio pagalbos grupės ar pokalbio telefonine linija.

– Ar nemanote, kad tų lankstinukų pasiūlymas yra ganėtinai švelni priemonė, kai mes turime gerokai per daug mirčių? Galbūt būtų galima galvoti apie privalomą apsilankymą pas psichologą?

Mamos turi jausti, kad jos laiko kontrolę savo rankose. Tai yra laisvo pasirinkimo dalykas.

– Nevyriausybinės organizacijos rekomenduoja nesiimti privalomų priemonių, ypač toje srityje, kur yra labai jautru. Mamos turi jausti, kad jos laiko kontrolę savo rankose. Tai yra laisvo pasirinkimo dalykas. Yra daug pagalbos galimybių. Tiek psichikos sveikatos centruose, tiek visuomenės sveikatos biuruose yra teikiamos psichologo konsultacijos, vyksta įvairūs grupiniai užsiėmimai. Labai svarbu, kad pati mama atpažintų, kad jai reikia pagalbos. Dažnai ir aplinka, ir pačios mamos nepripažįsta problemų. Galvoja, kad tai nesvarbu. Svarbu, kad ir pati visuomenė suprastų, kas yra pogimdyvinė depresija.

– O kaip su šeimų lankymu namuose?

– Šis projektas vykdomas šešiolikoje Lietuvos savivaldybių. Nuo 2025 m. gegužės planuojame, kad visos savivaldybės teiks tokias paslaugas. Tai yra intensyvi paslauga, skirta tam tikroms šeimoms, kurios patiria didesnę riziką dėl sveikatos ar dėl socialinės aplinkos. Šiuo metu apie 300 šeimų gauna šias paslaugas.

– Ar tai reiškia, kad net ir tose šešiolikoje savivaldybių ne visos šeimos gauna šią paslaugą?

– Tikrai ne visos. Tai yra labai intensyvi ir brangi paslauga. Ji orientuojama į didžiausios rizikos šeimas.

– Vasarą įprasta sieti su  jėgų antplūdžiu, geresne fizine ir emocine sveikata, tačiau daliai žmonių  būtent vasara, o ne šaltasis ir tamsusis sezonas,  tampa sudėtingiausiu laikotarpiu. Ar išties saulė ir karštis gali išprovokuoti vadinamąją „vasaros depresiją“?

– Iš tiesų kai kuriems žmonėms sunku patikėti, kad tuo metu, kai šviesu, šilta ir spalvinga, kažkam galėtų atsirasti ar paūmėti depresija. Deja, taip yra. Paaiškinti, kodėl ji vystosi būtent šiuo metu, nėra paprasta, greičiausiai čia veikia ne vienas faktorius, nes mūsų nuotaiką apsprendžia tai, kaip funkcionuoja vadinamieji neurotransmiteriai – medžiagos, atsakingos už  pačius įvairiausius  procesus smegenyse. Karštis, drėgmė, ilgesnės dienos irgi atlieka savo vaidmenį. Dar pridėčiau ir alkoholį; vasaros metu jo tikrai daugiau. 

Kai kuriuos žmones gali neigiamai veikti ir tam tikri psichologiniai, sociologiniai faktoriai. Pvz., paauglys, kuris neturi draugų artimiausioje aplinkoje, o socializuojasi mokykloje, vasarą gali pasijusti  vienišas ir apleistas. Tokia savijauta gali turėti įtakos depresinių simptomų formavimuisi. Kitiems žmonėms vasara reiškia rūpestį dėl mažamečių vaikų, kurių „nėra kur dėti“ arba nusivylimą savimi dėl prastos finansinės padėties, kuri neleidžia ilsėtis pačiam ir sudaryti sąlygų savo šeimos nariams ilsėtis tokia apimtimi, kaip tai daro kiti.

Kokie „vasaros depresijos“ simptomai? Tokie patys, kaip ir visų depresijų, o tai reiškia, kad jie gali būti labai įvairūs. Nebūtinai tai bus liūdesys ar prislėgtumas, gali būti sudirgimas, nerimastingumas. Reikėtų vertinti miego, apetito kokybę, energijos lygį, norą daryti mėgstamus ir įprastus dalykus, gebėjimą džiaugtis ir netgi kognityvines funkcijas – trumpalaikę atmintį, dėmesio koncentraciją, sprendimų priėmimą. Jei liovėtės norėti daryti dalykus, kurie patiko, jei paskambinus žmogui, kurį mėgstate, žiūrite į ekraną ir nenorite atsiliepti, jei atsitikus džiugiam įvykiui protu suprantate, kad tai turėtų džiuginti, bet džiugesio jausmo nėra, verta pagalvoti apie depresiją.

O kaip įvertinti, kad tai yra būtent „vasarinė“ depresija? Visų pirma reikėtų stebėti, ar ji kartojasi tuo pačiu metų laiku – vėlyvą pavasarį ar vasarą. Jei tai vienkartinis epizodas, nedrįsčiau teigti, kad tai „vasarinė“ depresija, nes tai gali būti tiesiog depresija, prasidėjusi vasarą. Tik atkreipčiau dėmesį, kad kalbant apie sezoninę depresiją svarbus ne tiek žodis „sezoninė“, kiek žodis „depresija“.

– Ką reikėtų daryti žmogui, kaip elgtis? Ar yra būdų padėti sau? Žiemą rekomenduojama daugiau būti gryname ore, didinti fizinį aktyvumą, praktikuoti šviesos terapiją, o vasarą?

– Nors egzistuoja daug įvairių pasiūlymų, ką reikia daryti depresija sergantiems asmenims, vieno recepto visiems nėra. Paprastai visada vertinu ir akcentuoju kelis dalykus. Visų pirma, jei turime reikalo su bent jau vidutinio sunkumo depresija, medikamentai yra labai rekomenduotinas dalykas. Visi pasakymai „gydykite mane ne chemija“ man skamba keistokai, nes žoliniai preparatai taip pat susideda iš „chemijos“, kuri kartais gali būti ir labai pavojinga, bet jos kažkodėl niekas nebijo. O šiuolaikinių antidepresantų, kurie dažniausiai yra saugūs ir puikiai toleruojami, kai kurie žmonės vengia. Taigi, visų pirma, žmogus turi pripažinti, kad jam reikia pagalbos ir leisti tam, kuris moka tą pagalbą teikti, ją suteikti.

Kitas svarbus aspektas, įvertinus, kad depresija irgi yra bio-psicho-socialinė liga, – tai įvairių psichikos sveikatai naudingų dalykų darymas. Ir čia daugelis neišvengia klaidų: jie ima daryti kitų žmonių rekomenduotus dalykus, kurie gal buvo naudingi tiems, kurie juos siūlo, tačiau visiškai nereiškia, kad padės kitam žmogui. Žinoma, tai, ką rekomenduoja pažįstami, jums gali puikiai tikti, kaip tiko ir jiems, tačiau gali būti ir atvirkščiai. Mano pasiūlymas būtų pažvelgti, kas gerai veikia konkrečiai jus, ir daryti būtent tai. Jei jums niekada gyvenime nepatiko būti sanatorijoje, tai greičiausiai bendros savijautos ji jums nepagerins, nors jūsų bičiulis pasakos, kaip jis iš jos sugrįžo „it naujai gimęs“. Bet jei jums gera pabūti miške vienam, jei mėgstate važiuoti dviračiu ar skaityti „nerimtus“ žurnalus, tą reikia ir daryti. Taigi rekomendacija būtų atsigręžti ir įsiklausyti į save, prisiminti, kas jus „atgaivina“ ir gerai veikia.

Dar pridėčiau, kad reikėtų vengti „nesveikų“ laisvalaikio praleidimo priemonių: alkoholis šiuo atveju nėra tinkamiausiai vartojimui medžiaga, nes gali padidinti impulsyvumą ir vesti prie savižudiškų tendencijų.

Taip pat rekomenduočiau neužmiršti santykių. Mes esame ir socialinės būtybės, aplink mus yra žmonių, su kurias mums gera ir jiems su mumis gera, todėl verta tuos žmones turėti savo kasdienybėje.

Na, o kalbant apie konkrečią „vasarinę“ depresiją, kuri yra viena sezoninio afektinio (nuotaikos) sutrikimo formų, sunku ką patarti. Keli mano pacientai sako, kad jie vengia saulėtą dieną eiti į lauką. Keli netgi užsitamsina langus, kad sumažintų šviesos srautą. Esu girdėjus ir apie labai smagų, bet ne visiems prieinamą sprendimą, – keletui mėnesių išvykti į šiaurinius kraštus. Taigi žmonės ieško sprendimų ir „prisimatuoja“, ar jie jiems tinka.

Jei būsena kartojasi metai iš metų, svarbu ją įvertinti ir laiku imtis tų priemonių, kurios veikia.

– Kai kurie šaltiniai teigia, kad lyginant su vadinamąja „žiemos depresija“, būtent vasaros afektinio (nuotaikos) sutrikimo kamuojamiems žmonėms yra didesnė savižudybės rizika. Ar išties? 

– Depresija visada susijusi su didesne savižudybės rizika. Jau senieji psichiatrijos autoriai atkreipė dėmesį, kad nors žmonės dažniau skundžiasi bloga nuotaika tamsiuoju metų laiku, savižudybių daugiau vėlyvą pavasarį ir vasarą. Sunku pasakyti, kodėl taip yra, juo labiau kad priežastys gali būti kelios. Gali veikti net ir tai, kad vasarą lengviau prieinamos savižudybės priemonės. Įtakos gali turėti   alkoholis, na, bent jau Lietuvoje. Galimai vienatvė ir liūdesys vasarą, kai visi džiugūs ir patenkinti, ypač sunkiai pakeliami, o mintys nutraukti kančią – intensyvesnės.

Greičiausiai veikia skirtingų faktorių derinys, kiekvienu atveju kitoks. Taigi apibendrintai: tai pavojinga.

– Kada reikėtų kreiptis į specialistą?

– Manau, kad jei jau kyla minčių, ar nereikėtų kreiptis į specialistą, tai į tą specialistą ir vertėtų kreiptis. Kai esame sveiki, paprastai negalvojame apie vizitus pas medikus. Jei tokios mintys atsiranda, jos, išskyrus labai retus atvejus, turi realų pagrindą. Tai gali būti prastesnė bendra savijauta, krentantis darbo efektyvumas, sutrikęs miegas, aukštesnis nerimo lygis ir pan.

Nebūtinai iš karto turi atsirasti savižudiškos mintys ar prasidėti nenutrūkstamas verkimas, kad reikėtų pasirūpinti savo psichikos sveikata, nes pastarieji du pavyzdžiai rodo jau pažengusį ligos procesą. Jei jaučiate energijos stygių, vargina liūdesys (net jei džiugūs įvykiai jį dar pajėgia prablaškyti), trinka dėmesys, darbinė atmintis, nesinori ryte keltis ir „eiti į gyvenimą“, vertėtų užduoti sau klausimą: „Ar man ne depresija?“.  Jei nesate tikras, internete galima lengvai rasti ir atlikti paprastus depresijos vertinimo testus, jie kai kuriems nepatikliems žmonėms suteikia tam tikrą „skaitinę“ problemos išraišką. Tačiau mano rekomendacija būtų – kreiptis į specialistą. Jei jis paneigs jūsų įtarimus ir ras kokią nors kitą jūsų blogos savijautos priežastį, jūs bent jau žinosite, kas jums yra ir ko nėra.

– Kur konkrečiai kreiptis supratus, kad vasara vis labiau slegia arba kelia nesveiką susierzinimą, nerimą? Ar reikia šeimos gydytojo siuntimo?

– Kreipimasis į specialistą priklauso nuo būsenos ūmumo ir skubumo. Kai kuriais atvejais reikia kreiptis į psichiatrinių įstaigų priėmimo-skubios pagalbos skyrius, kur visą parą budi psichiatrai. Jie gali įvertinti būseną ir pateikti rekomendacijos, kurios kartais – deja – gali apimti ir gydymą psichiatrijos ligoninėje. To nereikėtų bijoti, nes ūmios būsenos reikalauja skubaus ir intensyvaus įsikišimo, o jei ieškotume paralelių su kitomis organizmo būsenomis, tai bandysiu pateikti tokį pavyzdį: ūmaus apendicito atveju niekam nekyla minčių gydytis jį namuose ambulatoriškai. Tas pats yra ir su kai kuriais psichikos sutrikimais.

Jei situacija krizinė, galima kreiptis Į psichinės sveikatos krizių centrą, nes tokiuose centruose visų pirma orientuojamasi į psichologinę bei psichoterapinę pagalbą, nors, aišku, tai neekskliuduoja medikamentų.

Na, o jei būsena nėra ūmi ir reikalaujanti skubios pagalbos, galima kreiptis į psichikos sveikatos centrą, kuriame esate registruotas; juose dirba psichiatrai, medicinos psichologai, kiti specialistai, galintys padėti. Tačiau nustatyti sutrikimą ir paskirti gydymą gali tik gydytojas, šiuo atveju – tai gydytojas psichiatras. Kai kuriuos sutrikimus gali diagnozuoti bei paskirti jiems gydymą ir šeimos gydytojai, taigi galima kreiptis į juos,  jei taip patogiau ir drąsiau. Jei jiems bus kas neaišku, jie nukreips gydytojui psichiatrui.

Ši iniciatyva skirta lengvus nerimo ar depresijos simptomus jaučiantiems, išgyvenantiems vienatvę pensinio amžiaus žmonėms, siekiant stiprinti jų psichologinę gerovę ir psichikos sveikatą, pranešė Kultūros ministerija.

Kultūros ministerijos teigimu, socialinis receptas veikia kaip algoritmas, kuriuo vadovaudamiesi pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių specialistų ar šeimos gydytojų komandų nariai, pavyzdžiui, gyvensenos medicinos specialistai, į iniciatyvą gali nukreipti senjorą, jam pristatydami tokią galimybę žodžiu arba padėdami užpildyti registracijos formą.

Projektas siūlo senjorams turiningai praleisti laisvalaikį, bendrauti, susirasti bendraminčių, atrasti kultūros ir meno, neformaliojo švietimo, sveikatinimo veiklas bei savanorystę.

Pasak kultūros ministro Simono Kairio, kultūra gali padėti gerinti žmogaus psichologinę būseną ir sveikatą. Jis pridūrė besitikintis apčiuopiamo projekto rezultato.

Kenčia nuo vienatvės

Anot sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio, Vilniaus universiteto mokslininkų atliktas tyrimas rodo, kad vyresnio amžiaus žmonės turi vienas pesimistiškiausių nuostatų visoje Europos Sąjungoje.

„Lietuvos senjorai yra vieni vienišiausių žmonių Europoje“, – penktadienį Vilniaus paveikslų galerijoje sakė A. Dulkys.

L. Balandžio / BNS nuotr.

Pasak jo, kas dešimtas Lietuvos senjoras jaučia vienatvę, o savijautos skirtumas lyginant su kitomis amžiaus grupėmis siekia ir tris kartus. Jis pridūrė, kad vienatvės pojūtis veda prie žalingų įpročių.

Lietuvos senjorai yra vieni vienišiausių žmonių Europoje.

Anot Vilniaus miesto visuomenės sveikatos biuro socialinio recepto koordinatorės Indrės Krivickaitės, vos 7–11 proc. Iš 60 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų yra aktyvūs visuomeniniame gyvenime, gyvenimas po vieną labiausiai paplitęs Baltijos šalyse.

Tuo metu šeimos gydytoja Justė Latauskienė sako, kad socialinio recepto projektas yra „praplečiantis medicinos paslaugas naujoje paradigmoje.“

„Kartais ateina pacientai ir jiems yra blogai, jie kenčia, jie serga, dažnai jie turi ligas ir somatines, ir psichines, ir negali jiems padėti, negali padėti ir psichologas, nes priežastis, kodėl žmogus susirgo, nėra genetinė, netgi kartais ne žalingas įprotis, bet yra socializacijos trūkumas, nepatenkinti kultūriniai poreikiai“, – kalbėjo ji.

„Muziejus nebėra šventovė“

Lietuvos nacionalinio dailės muziejus direktorius Arūnas Gelūnas sakė, kad muziejai senjorams gali pasiūlyti fizinį judrumą, pozityvų turinį ir socializaciją, kurią suteikia muziejaus darbuotojai.

„Muziejus nebėra šventovė, kur renkasi tik išrinktieji, muziejus yra savotiškas universitetas, (...) kur yra nuo mažo iki seno visiškai suteikiama erdvė reikštis ir kalbėti“, – sakė jis ir pridūrė besitikintis, kad dėl projekto senjorų muziejuose daugės.

Muziejus nebėra šventovė, kur renkasi tik išrinktieji, muziejus yra savotiškas universitetas.

Pasak A. Gelūno pavaduotojos parodoms ir edukacijai Jolantos Jurašienės, vyresnių žmonių įsitraukimas į kultūros procesus yra labai žemas. Veiklų, jos nuomone, muziejai gali pasiūlyti daug, tačiau ateinančiųjų – mažai.

Dalyvavimas šiose veiklose yra nemokamas.

Socialinio recepto iniciatyvą savivaldybėse įgyvendina visuomenės sveikatos biure dirbantys koordinatoriai. Jų funkcijos apima bendradarbiavimą su partneriais, veiklų atranką, viešinimą, bendravimą su dalyviais.

Pasak A. Dulkio, nukreipti į projektą senjorus galės ne tik gydytojas, bet ir jo komandos narys ir „bet kuris iš mūsų.“

Šiemet socialinio recepto iniciatyvos bandomasis projektas bus įgyvendinamas Kauno, Šiaulių ir Vilniaus miestų bei Klaipėdos rajono savivaldybėse. Kiekvienoje iš šių savivaldybių esančiuose visuomenės sveikatos biuruose jau yra paskirta po vieną koordinatorių.

Kitais metais, priklausomai nuo projekto rezultatų, planuojama iniciatyvą plėsti į kitas šalies savivaldybes.

Bandomajame projekte dalyvauja Kultūros ministerijai pavaldžios įstaigos – bibliotekos, muziejai, scenos meno įstaigos, pasiūliusios daugiau kaip 50 įvairių senjorams pritaikytų, tęstinių kultūrinių renginių, veiklų ir edukacijų.

Kitąmet į projektą planuojama įtraukti visas norinčias, taip pat ir nevyriausybiniame sektoriuje veikiančias kultūros įstaigas.

– Ar pavasarį žmonės dažniau nei įprastai kreipiasi dėl slogios nuotaikos, nuovargio?

– Taip. Pavasarį daug klientų skundžiasi irzuliu ir nerimu. Antras požymis būtų nemiga, nes žmonės anksčiau nei įprastai ima prabusti. Tad nenuostabu, kad dieną jaučiasi be jėgų, prislėgti, pavargę. Norėčiau pastebėti, kad savižudybių daugiausiai fiksuojama irgi pavasarį.

– Kaip paaiškintumėte, kodėl taip yra?

– Na, žiemą mažiau gauname saulės, mažiau tų natūralių stimuliantų. Todėl šiek tiek išsibalansuoja ir hormoninė sistema, ji būna tarsi primigusi žiemos miegu. Todėl ir ta vidinė kančia nėra tokia stipri. Jeigu žmogus buvo depresinės būsenos, gavus pavasarinės saulės, viskas organizme suaktyvėja, atsiranda daugiau jėgų, bet sustiprėja ir vidiniai išgyvenimai, ta kančia. Atsiranda žmogui jėgų suregzti savižudybės planą. Šis pavyzdys baisus, bet geriausiai nusako pačią tos pavasarinės būsenos esmę. Galbūt žmogus seniai jau jaučiasi pavargęs nuo darbo, galbūt jis žiemą mažiau judėjo, mažiau bendravo. Socialinis gyvenimas labai svarbus mūsų emocinei ir psichinei sveikatai, kaip ir fizinis aktyvumas. Kai nepasikrauname savo vidinių resursų, tampame tarsi „nusėdusiais“ akumuliatoriais. Ir kai gauname pliūpsnį tos energijos, saulės, mums užtenka jos tik nerimui, irzlumui išreikšti, bet nepakanka jėgų palypėti keliais laipteliais aukščiau ir tapti laimingu žmogumi.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kai nepasikrauname savo vidinių resursų, tampame tarsi „nusėdusiais“ akumuliatoriais. 

 

– Kaip atskirti, kur tik ta laikina pavasarinė depresija, o kur tikroji. Ar reikia su ja kažkaip kovoti?

– Ji ilgai netrunka, savaime praeina. Ir nelabai tikslu būtų vadinti pavasarine depresija, nes tos slogios nuotaikos žmones apninka ir psichologams būna sunkesnis metas, nes padaugėja klientų, būtent vasario mėnesį. Na, dar kovo pradžioje. Ta tikroji sezoninė depresija dažniausiai aplanko rudenį ir ankstyvą pavasarį. Labai mažas procentas žmonių ja serga. Tai – biologinė liga, labai sunki, kai ima varginti rimti priepuoliai, reikia rimto gydymo.

– Kokių patarimų duotumėte, kad išvengtume to pavasarinio slogučio?

– Svarbu paminėti, kad tą pavasarinę depresiją, nerimą ypač išprovokuoja atsiradęs ryškus kontrastas tarp gražios gamtos, gatvėse vaikščiojančių laimingų ir besišypsančių žmonių ir tavęs – tokio apkiautusio, nelaimingo. Ypač tai pajunta vieniši žmonės, nes tas vienišumo, nereikalingumo jausmas sustiprėja matant už rankučių susikibusias, besibučiuojančias poreles. Todėl pavasarį visi suskumba ieškoti poros. Na, o kalbant apie receptus, tai reikėtų pamėginti žingsniukas po žingsniuko žengti į priekį: truputėlį daugiau bendrauti, daugiau judėti. Ypač svarbu sukoncentruoti dėmesį. Kaip sakau, reikia tas apsukas pamažu didinti. Daugiau duodi, daugiau ir gauni iš aplinkos. Jeigu sėdėsi pasislėpęs tarp keturių sienų, tas kontrastas tik stiprės. Kodėl gi nepradėjus, tarkim, nuo atostogų planavimo – irgi puiki terapija.

Prancūzijos visuomenės sveikatos agentūra „Sante Publique France“ (SPF) antradienį paskelbė naujausio reguliaraus psichikos sveikatos tyrimo, atlikto 2021 metais, praėjus metams po skaudžiausio pasaulinės pandemijos etapo, rezultatus.

Nustatyta, kad 20,8 proc. 18–24 metų amžiaus jaunuolių nurodė, kad per pastaruosius 12 mėnesių patyrė depresijos epizodą, palyginti su 11,7 proc. per ankstesnę 2017 metais atliktą apklausą.

Šis rodiklis tarp jaunų žmonių buvo beveik dvigubai didesnis nei tarp visų 18–85 metų amžiaus suaugusiųjų.

„COVID-19 ligos sukeltas stresas ir apribojimai, taikomi ligai suvaldyti, yra viena iš pagrindinių hipotezių, paaiškinančių šį padidėjimą“, – teigiama SPF interneto svetainėje.

Ekspertai nurodo, kad uždarymų, socialinės atskirties ir kitų apribojimų poveikį labiau pajuto studentai ir kiti jaunuoliai, nes buvo manoma, kad jie griovė kartą gyvenime pasitaikantį laikotarpį, kurio neįmanoma pakartoti.

Prie įprasto nerimo, susijusio su jaunyste, prisidėjo ir nežinomybė.

„Didelę reikšmę turėjo nežinomybė dėl ateities, kuri tokiame amžiuje turi labai didelę įtaką“, – sakė vienas iš prancūzų tyrimo autorių, psichikos sveikatos ekspertas Enguerrandas du Roscoat (Angeranas du Roskua).

Apklausa patvirtina daugybės psichikos sveikatos specialistų, kurie per COVID-19 pandemiją pranešė, kad padaugėjo jaunuolių, besigydančių nuo nerimo ir depresijos, teiginius.

Kiti tarptautiniai tyrimai parodė panašius rezultatus.

JAV sveikatos priežiūros institucijos pirmadienį paskelbė pavojaus signalą dėl psichikos sveikatos krizės tarp amerikiečių vidurinių mokyklų moksleivių, ypač paauglių mergaičių.

Ataskaitoje sakoma, kad 2021 metais beveik trys iš penkių paauglių amerikiečių mergaičių (57 proc.) jautėsi nuolat liūdnos arba beviltiškos – dvigubai dažniau nei berniukai.

Nuo 2011 metų šis skaičius padidėjo beveik 60 proc. ir tai didžiausias per pastarąjį dešimtmetį užfiksuotas rodiklis.

– Yra posakis – ramus kaip belgas. Kaip čia taip yra, jog anot statistikos, pusė belgų jaučiasi perdegę? Tai ką jau kalbėti apie lietuvius? Daugelis gal net nesupranta, kad yra išsekę. Kaip tą perdegimą atpažinti?

– Gal lietuviai yra atsparesni už belgus. Ir ne taip greitai perdega – ištreniruoti. Na, o jei rimčiau kalbant, palyginkime sportininką, kuris skuba į treniruotę degančiomis akimis, energingas, nors jam kasdien tenka patirti didelį fizinį krūvį. Ir pažiūrėkime į žmogų, kuris visą dieną dirba prie kompiuterio, geria kavutę, o kitą rytą sliūkina į darbą vos vilkdamas kojas. Kuris bus perdegęs?

– Sakyčiau, kad antrasis, kuris sliūkina į darbą nelaimingas.

– Tikrai taip. Mes labai dažnai galvojame, kad perdegimas darbe yra susijęs su dideliu krūviu, su kažkokiomis sudėtingomis aplinkybėmis. Tačiau perdegimas yra gerokai sudėtingesnis fenomenas. Tai rodo, kad žmogus nesusitvarko su tam tikrais jį užklupusiais iššūkiais. Tai gali būti ir padidėjęs darbo krūvis, tempas, ir „bjaurus“ vadovas, nepalankūs kolegos. Dažnai mes sakome, kad jie yra didžiausias streso šaltinis. Perdegimas atsiranda, kai žmogus nesusitvarko su tuo stresu. Perdegusių ar perdegančių žmonių yra labai daug.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokie perdegimo simptomai?

– Tai galime įtarti dėl kelių pasikartojančių simptomų. Tai trys tokie pagrindiniai aspektai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį. Pirma – akys nebežiba, dingsta ūpas ką nors daryti. Galima palyginti su eglutės girlianda, kurios lemputės iš pradžių mirksi, gražiai šviečia, paskui jau nebemirksi, kai kurios lemputės nebešviečia, o galiausiai visa girlianda nebešviečia. Antras požymis, kuris lengviau pastebimas, tai – jėgų trūkumas. Jeigu nei miego, nei poilsio neužtenka, atsikėlęs rytą žmogus nesijaučia galintis vėl kibti į darbus, vadinasi, kažko per daug. Reikia spręsti problemą. Jeigu nieko nedaroma, tos jėgos toliau senka, atsiranda fizinių simptomų. Gali prasidėti nemiga, nusilpti imuninė sistema. Puola visokios infekcijos, peršalimo ir odos ligos, pavyzdžiui, psoriazė ir kt. Trečias aspektas labiau susijęs su filosofine žmogaus plotme. Perdegęs žmogus praranda prasmę. Sako, kodėl aš dirbu, kam to reikia, kokia prasmė. Gal aš ne savo vietoje, gal kiti ne tokie. Jis pradeda nusišalinti, personalizuojasi, Štai tokie trys pagrindiniai blogieji perdegimo pranašai.

Jeigu nei miego, nei poilsio neužtenka, atsikėlęs rytą žmogus nesijaučia galintis vėl kibti į darbus, vadinasi, kažko per daug.

 

– Kokios gali būti ignoruojamo perdegimo pasekmės? Ar tiesiog žmogus ir lieka toks apatiškas, ar gali būti dar blogiau?

– Na, kalbame apie perdegimą darbe, kas dabar labai būdinga. Įsivaizduokite, jei žmogus nemato prasmės, visą laiką jaučiasi pavargęs, būna blogos nuotaikos, jis grimzta į depresiją. Ir ta depresija persikelia iš darbo į buitį. Ir tai jau yra klinikinė būsena su visomis savo pasekmėmis. Antra vertus, nepamirškime, kad žmogaus organizmas veikia vientisa sistema. Jei jis patiria per daug streso, nesugeba jo įveikti, ta sistema išeina iš rikiuotės. Grubiai tariant, ima pati save „virškinti“. To pasekmė – visokie insultai, infarktai. Galima tai sieti su perdegimu darbe, kuris vėliau išplinta į platesnę teritoriją.

– Patarkite, kokios priemonės padeda įveikti tą perdegimą? Ką daryti?

– Pirmiausiai norėčiau patarti, ko reikėtų nedaryti. Vertėtų prisiminti, kad visų darbų nenudirbsi, tobulas nebūsi ir visų pinigų neuždirbsi. Svarbu atrasti pusiausvyrą. Geriausias receptas – subalansuotas gyvenimas.

Iš vienos pusės, pagirtina, kad visuomenė, nebenorinti taikstytis su Lietuvos pirmavimu pagal savižudybių skaičių, imasi kažką daryti – ką gali ir kaip supranta. Tačiau visuomenės supratimas dažnai – kaip kreivas veidrodis. Juk dalis visuomenės depresiją vis dar laiko ne liga, o pasileidimu iš gero gyvenimo, dalis vadina tuos žmones psichiniais arba išvis nenori jų matyti.

Iš kitos pusės, ar kiekvienas iš mūsų gebėtume suteikti pagalbą sunkia liga sergančiam žmogui? Ar tikrai pajėgtume atverti jo sielos pūlinius iki giliausio sopulio? O paskui ką daryti: paplekšnoti per petį ir nuraminti, kad viskas praeis?

Visuomenės supratimas dažnai – kaip kreivas veidrodis.

„Kas šią nesąmonę sugalvojo? – anaiptol nesižavi visuotiniu empatijos protrūkiu viena jauna moteris. – Ar tas žmogus bent kažkiek suvokia, apie kokią ligą kalbama?! Depresijos kankinamas žmogus tikrai pats nepaskambins ir tikrai nenueis iki draugo, nes tiesiog neturi nei jėgų, nei noro.“

Kasmet depresija Lietuvoje diagnozuojama daugiau nei pusei šimto tūkstančių gyventojų, tačiau oficialioji statistika jokiu būdu neatspindi realios situacijos. Suskaičiuoti tik tie žmonės, kurie kreipėsi į specialistus, o dauguma dar tik drąsinasi ieškoti profesionalios pagalbos. Mat ta pati visuomenė besilankančius pas psichiatrą ženklina gėdos įdagu.

Gyvenimas – vis sudėtingesnis, sielos nuovargis – vis didesnis, tad gerų žinių, kad žmonių, sergančių depresija, sumažės, kol kas nesulauksime. Gera žinia viena – didžiąją dalį depresijos atvejų galima išgydyti. Tik iš pradžių ją reikia atpažinti. Deja, depresijos neatpažįsta net šeimos nariai... Tad, užuot atlapoję duris ir širdį visam pasauliui, gal imkime ir atidžiau pažvelkime į akis savo artimajam.