Nors įprastai dešrainiai, kaip ir mėsainiai, priskiriami greito ir paprasto maisto kategorijai, jų renesansas šiek tiek pakoregavo sudėtį ir šiam patiekalui iškovojo vietą gurmaniškų restoranų valgiaraščiuose.
„Kaip atsirado dešrainis ir jo pavadinimas, kulinarijos istorikai iki šiol neturi vieningos nuomonės. Viena versijų teigia, kad 1904 m. bavaras Antonas Feuchtwangeris Luizianoje vykusioje prekybos parodoje pardavinėjo karštas dešreles ir, kad turtingi pirkėjai nenusidegintų ir neišsiteptų rankų, kartu su dešrele duodavo baltas pirštines – kad jas mūvėtų valgydami. Kadangi dauguma pirštinių taip ir nebūdavo grąžinamos, A. Feuchtwangeris jų ėmė katastrofiškai trūkti. Jis paprašė pagalbos savo pusbrolio kepėjo, kuris iškepė dešrelės ilgio bandelių, į kurias šios būdavo įdedamos – taip atsirado dešrainių pirmtakas“, – pasakoja „Biovela Group“ maisto ekspertas Lukas Semeževičius.
Kita versija skelbia visai kitą dešrainio atsiradimo istoriją: hot dog terminas jau buvo vartojamas 1894 m. Jeilyje, kur prie studentų bendrabučių stovėdavo vadinamieji pailgi „šunų vagonėliai“, iš kurių pardavinėdavo karštas dešreles. Tačiau kiti šaltiniai rodo dar ankstesnį „karštų šunų“ termino atsiradimą – teigiama, kad „dachshund” dešreles į Ameriką atvežė vokiečių emigrantai, kurių atsivežti taksų veislės šuniukai sulaukė pašaipų ir palyginimų su dešrelėmis. Šis pavadinimas vėliau prilipo ir vokiečių mėgstamoms Frankfurto dešrelėms – „mažiems šunims“. Dar vėliau terminas transformavosi į mums žinomą hot dog.
„Šiais laikais dešrainis tapo amerikiečių simboliu, tad jų gamybą standartiškai reglamentuoja JAV įstatymai – dešrelės gali būti gaminamos skirtingų dydžių, iš vienos rūšies mėsos ar įvairių mišinių. Tik bandelės „užpildų“ įvairovė vis didėja ir keičiasi – nuo tradicinių kopūstų ir svogūnų, iki aitrių pupelių ir traškios šoninės gabaliukų. Šiam patiekalui ypač svarbus padažas, kuris dažniausiai pilamas karštas, – sako L. Semeževičius. – Dešrainių mėgėjai net turi savo etiketą, kaip dešrainius gaminti ir valgyti: svarbu žinoti, kad ne bandelė, o dešrelė skaninama padažais ir pagardais, tad juos reikėtų dėti vėliausiai – ant dešrelės, o pats dešrainis turėtų būti valgomas rankomis, ne įrankiais ir „įveikiamas“ penkiais kąsniais“.
Maisto ekspertas pateikia keletą receptų, kaip greitai pagaminti skirtingus dešrainius.
Niujorko dešrainis
„Niujorkiečiai suvalgo turbūt daugiausia dešrainių pasaulyje, lyginant su kitų šalių miestais, tačiau gatvėse parduodama jų šio patiekalo variacija – bene paprasčiausia. Jums reikės kepimui ant grotelių skirtų klasikinių dešrelių, dešrainių bandelės, delikatesinių garstyčių ir smulkiai kapotų baltųjų svogūnų. Dešrelę pakepame ant grotelių, orkaitėje arba keptuvėje, įdedame į bandelę, užpilame garstyčių ir užbarstome svogūnų“, – sako L. Semeževičius.
Čikagos dešrainis
Anot maisto meistro, šis dešrainis – priešingybė niujorkietiškam, nes čia viskas spalvota ir visko daug: reikės dešrainio bandelės su aguonomis, geltonųjų garstyčių, kubeliais pjaustytų svogūnų, pomidorų gabaliukų, Chalapos paprikos, kepimui ant grotelių skirtų klasikinių dešrelių su džiovintais pomidorais ir pjaustytų lengvai sūdytų salierų stiebų.
Kanzaso dešrainis
„Paragavę šio dešrainio, pasiruoškite ledinuką, nes virtos pieniškos dešrelės, rauginti kopūstai, svogūnų žiedai ir ant viršaus užtarkuotas olandiškas sūris gaivos jūsų kvapui nesuteiks“, – juokiasi maisto meistras.
Teksaso dešrainis
Kaip ir reikia numanyti, šiame dešrainyje nestigs aštrumo, tad jis puikiai tiks ir meksikietiško maisto gerbėjams: jam pagaminti reikės dešrainių bandelių, virtų pieniškų dešrelių, kurios paskanintos prieskoninėmis žolelėmis, su švelniai juntamu imbiero, kardamono ir muskato riešuto prieskoniu, smulkiai sukapotų Chalapos ir aitriosios paprikų bei tarkuoto sūrio.
