Tai vienas pirmųjų kartų, kai 61-erių legendinė diktorė ir dabar televizijos laidų vedėja dirbanti L. Kybartienė atvirai papasakos tai, ką daugybę metų slėpė po akinančia savo šypsena. Ji daugelį metų kentė vyro alkoholizmą, išgyveno pogimdyvinę depresiją taip stipriai, kad net galvojo apie savižudybę, o pabėgusi iš namų su dviem dukromis, kurį laiką maitinosi vien kruopomis.

Tai nugulė į pirmąją Laimos knygą „Koralų šypsenos“, kurią ji išleido prieš keletą mėnesių. „Noriu padėti tokioms pat moterims, kokia kažkada buvau“, – sakys L. Kybartienė paklausta, kodėl taip atvirai prabilo būtent dabar.

„Subrendau, nebebijau sakyti skaudžių dalykų, nes pamačiau, kiek aplinkui moterų išgyvena tokius pat skaudžius dalykus. Manau, ne aš viena tokia vargšelė, išsiskyrusi, turėjusi vyrą alkoholiką. Aš subrendau, ir nebebijau kalbėti apie tai, kas skausminga, kad pasidalinčiau. Anksčiau man atrodė, kad aš noriu būti teisinga... Buvau tokia, kaip daugelis lietuviai – nelinkusi bėdavotis ir skųstis, o į visus klausimus atsakanti – gerai, man viskas gerai...“, – pasakos L. Kybartienė.

Moteris šį ketvirtadienio vakarą, 20 val., LNK pokalbių laidoje „Valanda su Rūta“ atvirai papasakos apie savo gyvenimą, kurį aprašė pirmoje savo knygoje „Koralų šypsenos“.

Garsi vedėja neslėps, kad ilgus metus kovojo su vyro alkoholizmu, ir buvo akimirkų, kai būdama televizijos veidas, etalonas, turėjo šypsotis iš televizijos ekrano, nors namuose išgyveno siaubą.

Pasakodama apie savo gyvenimą Laima prabils ir apie dar vieną patirtį – klinikinę mirtį sudėtingos operacijos metu prieš keletą dešimtmečių. „Skridau mirties tuneliu. Jis nebuvo baisus, jis buvo nuostabus, žibantis, nusėtas koralais. Norėjau ten likti, tačiau išgirdau, kad ne dabar, kad man dar ne laikas. Buvo smalsu, ar galiu apie tai papasakoti žmonėms, ir išgirdau atsakymą, kad taip...“, – sakys L. Kybartienė.

Tuo metu žurnalistė, knygų „Vienos krūties istorija“, „Lūpdažio pamokslai“ ir kitų autorė Erika Umbrasaitė pasakos apie savotišką pabėgimą į Prancūziją atrasti naujos savęs po įveikto krūties vėžio. „Turėjau viską, išskyrus gyvenimą“, – sakys E.Umbrasaitė.

D. Rutkutė gimė Joniškyje 1922 m. kovo 10 d. Jos tėvas Martynas Rutkus (1891–1927) buvo pedagogas, visuomenės ir kultūros veikėjas, motina – darbininkė. Be Danos, šeimoje dar augo brolis ir dvi seserys.

D. Rutkutė baigė Joniškio „Aušros“ gimnaziją. Neakivaizdžiai studijuodama kurį laiką joje dirbo literatūros mokytoja. 1940 metais įstojo į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, 1941 metais tapo Vilniaus Vaidilos teatro aktore. Lankė dramos teatro studiją. Nuo 1943 metų – Vilniaus miesto teatro aktorė. 1945–1946 metais – Panevėžio dramos teatro aktorė. 1961 metais baigė teatrologijos studijas Maskvos Lunačiarskio teatro meno institute.

Nuo 1949 m. dirbo Lietuvos radijo ir televizijos diktore, vedė įvairias laidas. Aktyvią darbinę veiklą baigė 1986 m. Sukūrė vaidmenų kine: filmuose „Adomas nori būti žmogumi“ (1959 m., rež. Vytautas Žalakevičius), „Ties riba“ (1973 m., rež. Raimondas Vabalas).

D. Rutkutė periodinėje spaudoje paskelbė daugybę teatro spektaklių recenzijų, apybraižų, aktorių kūrybinių portretų. Išleido straipsnių rinkinį „Aktorius teatro veidrodyje“ (1989 m.), prisiminimų knygą „Mano jaunystės teatras“ (1994 m.). Už pastarąją 1995 metais pelnė „Kristoforo“ padėkos prizą.

2017 metais diktorei buvo įteikta LRT „Garbės bitė“.

Pati dar neseniai pajutusi, kas yra gniuždanti visuomenės pasipiktinimo jėga, šiandien TV legenda sako nurimusi: „Man žmonės yra labai atlaidūs. Gyvenime paslydus ne visi smarkiai nuteisia. Po to „nuotykio“ su vairavimu, mane labiausiai palaikė dukra: esu labai dėkinga už jos tvirtą pagalbos ranką. Pati pirmoji paskambino Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorė ir pasakė, kad mane palaiko visi žmonės su regėjimo negalia. Paskui paskambino iš televizijos ir patikino, kad darbą irgi turėsiu. O tarp to ir tarp to atsitiko taip, kad aš smarkiai susirgau: liga, kuria visi gąsdino nuo pirmų darbo dienų tvankioje, apšvietimo lempų nutviekstoje TV studijoje. Bet gydytojai pažadėjo, kad dar pagyvensiu. Dabar vėl grįžau į televiziją, o už vairo daugiau niekada nesėsiu, persiorientavau į autobusus, vaikštau pėsčiomis – daugiau pamatau pasaulio. Viskas yra kitaip, aš jau kita...“

Man žmonės yra labai atlaidūs. Gyvenime paslydus ne visi smarkiai nuteisia. Po to „nuotykio“ su vairavimu, mane labiausiai palaikė dukra: esu labai dėkinga už jos tvirtą pagalbos ranką.

Prisimindama savo nueitą gyvenimo kelią R. Jokubauskaitė neslepia – buvo ir sunkių, ir linksmų dalykų: „Tėvai auklėjo griežtai – dažnai būdavau išvadinama „žiople“ ir „baile“. Pradėjusi dirbti televizijoje iš aplinkinių irgi susilaukdavau „komplimentų“: tai plaukai blogai, tai suknelė, tai spalva ne ta, tai veidas per daug įkritęs – tai gal vatos prisikišk, paskui staiga išsipūtę skruostai – reikia sublogti. Daug smagiau yra būti už kadro, kai nevaržo įpareigojimas atrodyti gerai. Tačiau turiu pripažinti, kad gyvenimas persivertė sulig ta diena, kai pasirodžiau ekrane. Tik išeinu iš žinių studijos ir visi nusilenkia: „laba diena“. Vakar su siena susiliejau, niekas net nepastebėdavo, kad esu, o čia staiga „laba diena“, – kvatojasi ilgametė televizijos žvaigždė.

„Apie svajones negalima kalbėti – juk norai pildosi. Bijau netekčių, bijau skausmo, noriu dirbti, jei ne ekrane, tai už kadro, noriu toliau skaityti akliesiems. Mama paliko kryželiu siuvinėtus paveikslus, įskiepijo meilę žemei; po tėvo liks daugybė raštų, padėkų už jo įnašą į kultūrinį gyvenimą. O po manęs liks įgarsinti filmai, ir, svarbiausia, audioknygos žmonėms su regėjimo negalia“, – svarsto R. Jokubauskaitė.

R. Jokubauskaitės ir dar dviejų tą pačią datą gimusių žmonių gyvenimo istorijas išvysite jau šį vakarą, 19.30 val. dokumentinėje apybraižoje „Gimę tą pačią dieną“ per LRT TELEVIZIJĄ.

Jokia naujiena – televizijos diktorės laikytos grožio simboliu, etalonu, prie ekranų prikaustytoms žiūrovėms diktuodavo aprangos stilių, o vyrai pamesdavo galvas.

Dauguma šiandienos laidų vedėjų, nukeliavusių į anuos laikus, atrodytų mažų mažiausiai keistai, tačiau nespalvotojo ekrano žvaigždės, matyt, šiandien spindėtų ne ką mažiau.

Štai 1970-aisiais televizijoje "įrėminta" diktorė Liuda Juškaitė atrodo lyg nužengusi iš Holivudo, niekas, ko gero, nenustebtų, jei apgaulingai ją pristatytum Prancūzijos kino ikona, be to, ir plika akimi matyti, kad ji turi antrininkę šiandienos pramogų pasaulyje.

"Nerealu! Vos nenukritau nuo kėdės. Bet kokio keistumo jausmas žiūrėti į savo kopiją", – taip praėjusį mėnesį į LRT jubiliejaus proga išplatintą L. Juškaitės nuotrauką feisbuke reagavo renginių vedėja ir buvusi ilgametė TV3 laidos "Mamyčių klubas" vedėja Eglė Skrolytė. Panašumo į LRT legendą priblokšta moteris net juokavo, kad šiuo atveju reikėtų konkurso "Rask nors vieną skirtumą", nes pati jų neaptiko.

Pavydėti yra ko ne tik L.Juškaitei, bet ir E.Skrolytei – išties ne kiekvienam pasiseka taip tiesiai pažvelgti į savo ateitį, juolab matyti, kaip nuostabiai ji atrodo.

„Juk televizija – vienišų žmonių paguoda“, – vis dar guviu balsu ir pavydėtinai taisyklinga tartimi, vasarą bendraudama su LRT.lt, prisipažino legendinė diktorė.

Pirmą kartą prie Lietuvos radijo mikrofono greitai 95 metų jubiliejų švęsianti D. Rutkutė Vilniuje sėdo 1949 m. Prieš tapdama radijo diktore, ji kartu su kitu garsiu diktoriumi Vytautu Kybartu laimėjo konkursą, kuriame dalyvavo daugiau nei 200 žmonių.

Matyt, konkursas jiems abiem buvo sėkmingas dėl to, kad jau ir vienas, ir kitas turėjo aktorinės patirties, buvo dirbę teatrų scenose, turėjo gražaus tembro balsus. Lietuvos radijuje D. Rutkutė dirbo nuo 1949 m. iki 1961 m. Atsiradus televizijai, diktore joje dirbo trylika metų – iki 1974 m.,  o po to dar – iki 1986 m. vėl buvo sugrįžusi radiją.

„Labiausiai nemėgstu prisiminti praeities. Kai būnu viena, stengiuosi vaizduotis tarsi visiškai nieko nebuvo. Praėjo ir neliko. Atsimenu viską. Puikiai atsimenu, bet labiau emocine atmintimi. Ne visada man tos emocijos malonios“, – yra kalbėjusi D. Rutkutė viename savo interviu, nors su žiniasklaidos atstovais ji bendrauja itin retai.

Sužibėjo gelbėdama rašytoją

„Kokia buvo pati pirma darbo diena Lietuvos radijuje dabar jau tiksliai nebeprisimenu. Matyt, niekuo neišsiskyrė, tačiau iki šiol atmintyje aiškiai įsirėžusi diena, kai į studiją dėl neaiškių priežasčių perskaityti savo apybraižos neatvyko rašytojas Šiupšinskas ir redaktorė Sofija Binkienė man liepė tuoj pat vietoj jo sėsti prie mikrofono. Apybraižos tekstą vos spėjau permesti akimis. Perskaičiau, stengdamasi, kaip man atrodė, sudėlioti tinkamus akcentus ir reikiama intonacija“, – LRT.lt pasakojo D. Rutkutė.

Kitą dieną po ryškaus jos, kaip diktorės, debiuto tiesioginiame radijo eteryje kilo triukšmas: „Kas skaitė apybraižą“?

D. Rutkutė rytiniame  darbuotojų susirinkime sėdėjo nuščiuvusi. Laukė paties blogiausio, bet pirmoji tuometinė radijo vadovė,  komunistinės Lietuvos lyderio Antano Sniečkaus žmona Mira Bordonaitė visų akivaizdoje pareiškė: „Štai kaip reikia skaityti literatūros kūrinius tiesioginiame eteryje. Kodėl draugė Rutkutė nedirba diktore?“

Toks buvo D. Rutkutės, kaip diktorės, krikštas. Ji neslėpė, kad ir vėliau M. Bordonaitė kažkodėl ją paglobodavo ir apgindavo nuo nesusipratimų, kurių pasitaikydavo tuometiniame nedideliame Lietuvos radijo kolektyve.

„Greičiausiai kaip moteris moterį atjausdavo“, – spėjo D. Rutkutė ir juokaudama pridūrė: „Taip tapau diktore ir valdžios statytine.“

Dirbdama Lietuvos radijuje, D. Rutkutė susiformavo kaip stipri ir ryški diktorė, kurios balsą iš pirmo žodžio tuo metu atskirdavo kiekvienas klausytojas. Ji pati iki šiol labiausiai džiaugiasi tuo, kad radijuje dirbę kalbininkai jai padėjo atsikratyti gimtosios Palatvės tarmės, dėl kurios ji nemokėjo aiškiai ištarti kai kurių garsų, netaisyklingai kirčiuodavo.

Juokinga ir kvaila

1961 m. D. Rutkutės gyvenime atsirado darbas neseniai susikūrusioje Lietuvos televizijoje.

„Kartais būdavau kviečiama į televiziją paskaityti kokių nors tekstų ir po kurio laiko ta pati M. Bordonaitė pareiškė, kad privalau dirbti televizijos diktore, nors man televizija labai nepatiko. Atrodė kvaila, juokinga, kai tu sėdi studijoje ir matai tik kameras, o tave mato daugybė žiūrovų“, – šyptelėjo D. Rutkutė, prisimindama darbo pradžią televizijoje.

Ji taip pat nevengė prisipažinti, jog su ilgamečiu sovietinio Lietuvos radijo ir televizijos vadovu (1957–1987 m. – LRT.lt) Jonu Januičiu buvo gera bičiulė, nors jo daug kas ir nemėgo, ir privengė.

„Mano galva, gerai, kad jis, užsispyręs žemaitis, taip ilgai vadovavo televizijai ir radijui. Tik jo dėka mūsų televizija daugiausia iš visos SSRS televizijų parengdavo laidų gimtąja lietuvių kalba. Laida rusų kalba buvo transliuojama tik kartą per savaitę“, – prisiminė D. Rutkutė.

Jai iki šiol kelia šypsena tai, kad J. Januitis ją, beveik nemokančią rusų kalbos, versdavo televizijos eteryje skaityti tekstus rusų kalba. Taip jis bandydavo Maskvai parodyti, kad Lietuvoje ne visi surusėję.

Intonacijos galia

Sovietiniais laikais radijo ir televizijos diktoriai privalėdavo skrupulingai perskaityti tik tai, kas jiems būdavo surašyta iš anksto parengtuose tekstuose. Jei bent vienu žodžiu nukrypdavo į šalį, grėsdavo rimtos kalbos su vadovybe. Kartą D. Rutkutei teko aiškintis net dėl tekste savavališkai pataisytos kalbos klaidos.

Tačiau prieš vienas Kūčias diktorė nusprendė pamiršti griežtus darbo televizijos eteryje reikalavimus ir leido sau paimprovizuoti.

„Kiekvieną dieną, baigiantis televizijos programai, diktoriai privalėdavo perskaityti kitos dienos laidų programą. Tą dieną, kai man teko skaityti programos anonsą, buvo Kūčių išvakarės, todėl aš pasakiau: „Rytoj – ypatinga diena“. Skaitydama laidų pavadinimus, padarydavau pauzę, tarsi duodama suprasti, kad Kūčių proga ir programa bus neeilinė“, – kalbėdamasi su LRT.lt, kelerių dešimtmečių prisiminimus sklaidė D. Rutkutė.

O dėl frazės „Rytoj – ypatinga diena“ jai teko aiškintis nuolat televiziją prižiūrintiems vyrukams iš tam tikrų sovietinės Lietuvos institucijų. Ji ilgai buvo kvočiama, ką turėjo galvoje pasakydama „ypatinga diena“?

Turėdama aktorinės patirties, D. Rutkutė labai sumaniai „kostiumuotą“ vyruką suko apie pirštą, apsimesdama, jog visai pamiršo, kad lietuviams Kūčios – iš tikrųjų ypatinga diena.

„Ir tada, ir dar ne vieną kartą įsitikinau, kad žiūrovams daug ką galima pasakyti ir intonacija“, – ilgamete diktorės patirtimi dalijosi D. Rutkutė.

Netiko akiniai

Su Lietuvos televizijos eteriu D. Rutkutė atsisveikino pačiame sovietinio režimo įkarštyje. Ji prisiminė, kad tuo metu, skaitant tekstus, jai jau prireikdavę akinių, o ši jos išvaizdos pasikeitimo detalė labai nepatiko jaunesniems kolegoms.

Tačiau J. Januitis vis delsdavo patenkinti jos prašymą išeiti iš televizijos. Bet diktorė jam atkakliai primindavo susitarimą, kad pasitrauks iš ekrano, kai tik peržengs penkiasdešimtmetį.

„Todėl po vienų atostogų nusprendžiau, kad jau atėjo laikas padaryti seniai svarstytą sprendimą. Parašiau J. Januičiui prašymą atleisti iš televizijos diktorės pareigų ir nesileidau daugiau įkalbinėjama likti. Be to, mane slėgė ir agresyvi tuometinė televizijos atmosfera“, – pasakojo D. Rutkutė.

Išėjusi iš televizijos, ji dar beveik trylika metų dirbo radijuje, vedė įvairias laidas. Bet didžiausią atgaivą ji rasdavo bendraudama ir rašydama apie žinomus teatro ir kino aktorius bei režisierius. Juk, dirbdama diktore, ji sugebėjo baigti teatrologijos studijas garsiajame Maskvos teatro ir kino institute (GITIS) ir Lietuvoje, kaip reta, už savo teatrologines įžvalgas buvo itin vertinama ir teatro žmonių, ir kolegų teatrologų.

Pasimatymai su simpatijomis

Prieš daugiau nei trisdešimt metų palikusi savo darbovietę Lietuvos radijuje, D. Rutkutė iki šiol nė dienos nepraleidžia be radijo ir televizijos.

„LRT laidas žiūriu kasdien. Mane žavi jaunos, dailios, visu ūgiu ekrane pasirodančios diktorės ir žurnalistės – visos pasitempę, gražiomis, stilingomis suknelėmis. Nors Eglė Bučelytė jau seniai dirba eteryje, ji vis dar žiūrisi labai gražiai. Juk ekrane svarbiausia – ne grožis, o laikysena ir žmogiškumas“, – įžvalgomis dalijosi D. Rutkutė.

Ji taip pat prisipažino simpatizuojanti laidos „Panorama“ vedėjui Marijui Žiedui. Jam legendinė diktorė sakė neturinti absoliučiai jokių priekaištų: „Jis – patrauklus, ryškus, visada tobulai perteikia bet kokį tekstą. Kiti vyrukai, pasirodantys televizijos ekrane, man nepatinka. Jie – kažkokie beveidžiai.“

Labiausiai D. Rutkutė domisi LRT KULTŪROS laidomis, tik apgailestauja, jog vietoj kokių nors kultūrinių laidų neretai pamato sporto varžybas.

Užuojautą dėl U.Nasvytytės mirties pareiškė ir šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė, pranešė Prezidentūros Spaudos tarnyba.

U.Nasvytytė gimė 1926 metais Kaune. 1945 metais ji baigė Vilniaus suaugusiųjų vidurinę mokyklą, mokėsi Vilniaus dramos teatro studijoje, baigė Vilniaus konservatoriją ir Vilniaus universitetą.

1950–1956 metais U.Nasvytytė buvo Dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ pranešėja. 1956 metais ji pradėjo dirbti Lietuvos radijo diktore, skaitove, renginių vedėja. 2000–2008 metais U.Nasvytytė vadovavo Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai.

Už nuopelnus Lietuvai U.Nasvytytė apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.