„Mane pasiekė nepaprastai liūdna žinia. Mirė Albertas Rožė. Buvo vienas iš tų kelių žmonių, kurie turėjo lemtingos įtakos mano gyvenimui. Patikėjo tuo išdykusiu ir pernelyg energija trykštančiu paaugliu. Kaip ir ateitimi daugelio kitų berniukų choro „Gintarėlis“ narių, kuriems buvo lemta nemažai pasiekti kiekvienam savo srityje. Pirmiausia matė žmoguje tai, kas gera, o ne tai, kas pilka ar tamsu, – rašė feisbuke prezidentas. – Net ir likimo valia atsidūręs Ukrainoje, Mokytojas Albertas kūrė apie save Lietuvybės ir Muzikos salą, kuriai negalėjo likti abejingi ir ukrainiečiai.Ilsėkitės ramybėje, Maestro. Mums labai trūks Jūsų tolerancijos, dėmesio kiekvienam ir pasišventimo muzikai“.

Pernai už ilgametį chorinio meno atlikėjų ugdymą, chorinio dainavimo tradicijų puoselėjimą ir lietuviškos kultūros sklaidą Ukrainoje A. Rožė buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

R. Hendrikxas yra paklausus solistas kviečiamas koncertuoti su garsiausiais Europos orkestrais, didžiulės sėkmės sulaukė jo „Mozarto“ koncertinis turas po Flandriją ir Nyderlandus su Londono filharmonijos simfoniniu orkestru. R. Hendrikxas klarnetą studijavo Liuvene ir Antverpene, po studijų jis tobulinosi meistriškumo kursuose, kuriuos vedė Thea King ir kitos klarneto legendos. R. Hendrikxas daugelį metų buvo pagrindinis Belgijos nacionalinio simfoninio orkestro klarnetas, tačiau 2017 m. pradėjo solinę karjerą. Vis dėlto R. Hendrikxo soliniai pasirodymai su prestižiniais orkestrais neužgožia jo gilios meilės kamerinei muzikai, kurią atlikėjas aktyviai propaguoja su savo paties įkurtu kolektyvu „Roeland Hendrikx Ensemble“.

Roelandas Hendrikxas. Organizatorių nuotr.

„Šio vakaro koncerte klausytojus nudžiuginsime ne tik puikiai pažįstamais klasikos šedevrais, tokiais kaip uvertiūra iš F. Mendelssohn-Bartholdy „Vasarvidžio nakties sapno“ bei F. Schuberto penktoji simfonija, bet kartu su mano bičiuliu, nuostabiu klarnetistu Roelandu Hendrikxu, pristatysime ir ypatingą premjerą – vieno kūrybiškiausių ir garsiausių šių dienų instrumentinės ir vokalinės muzikos aranžuotojų Andreas N. Tarkmanno sukurtą R. Schumanno koncerto smuikui ir orkestrui aranžuotę klarnetui. Tai bus nuostabi patirtis kiekvienam muzikos gurmanui“, – pasakojo koncerto dirigentas Vilmantas Kaliūnas.

Vilmantas Kaliūnas. Organizatorių nuotr.

2010 m. minint Roberto Schumanno jubiliejinius metus A. N. Tarkmannas nusprendė pasinerti į romantiško kompozitoriaus kūrybą ir išleido dvi aranžuotes, kurios pasiūlė gana ypatingą požiūrį į originalius R. Schumanno kūrinius. R. Schumanno koncerto smuikui aranžavimą A. N. Tarkmannas pradėjo svarstymu ar visai kitoks solinis instrumentas gali tikti kūriniui geriau nei smuikas? Jam kilo mintis, kad solinę partiją, kuriai būdingas melodinis jautrumas ir įsiliejimas į orkestrą, daug lengviau ir ryškiau galima pavaizduoti pučiamuoju, o ne styginiu instrumentu. Natūralu, kad tiksliai perrašyti solinę partiją iš esmės kitokiam instrumentui nata į natą buvo neįmanoma, tačiau stebina, kaip Tarkmannas savo puikia aranžuotojo technika sugebėjo paversti koncertą smuikui įtikinamu klarneto koncertu. Ši nauja versija dabar galėtų užpildyti spragą puikiam romantiškam klarneto koncertui pasauliniame klasikos repertuare.

Kas: Koncertas „Klasikos šedevrai su premjera“.

Kur: Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada: 2024 m. vasario 8 d., ketvirtadienį, 18 val.

Lietuvoje gros pirmą kartą

Tarptautinių konkursų laureato J. de Solauno koncertinė geografija išsiskiria pasirodymais skirtinguose kontinentuose: tai Europa (Prancūzija, Italija, Šveicarija, Vokietija, Lenkija, Čekija, Bulgarija, Nyderlandai, Ukraina), Šiaurės ir Pietų Amerika (JAV, Kanada, Meksika, Čilė) ir Azija (Japonija, Kinija). 20 metų rezidavęs Niujorke, šiuo metu J. de Solaunas gyvena Madride. Be plačios koncertinės ir kūrybinės veiklos, jis dėsto Madrido muzikos menų akademijoje. Lietuvoje pianistas koncertuos pirmą kartą.

Dirigentą A. Soriano ir Klaipėdos kamerinį orkestrą prieš kelerius metus supažindino šio orkestro meno vadovas Mindaugas Bačkus. Pažintį vainikavo modernus ispanų kompozitoriaus Ricardo Llorkos operos-monodramos „Tuščios valandos“ pastatymas Klaipėdos koncertų salėje 2020 m.

Klaipėdos kamerinis orkestras. / V. Draginio nuotr.

Susitiko festivalyje Ispanijoje

Šiemet A. Soriano kvietimu orkestras pirmąkart rezidavo jo vadovaujamame „Alborada Clásica“ festivalyje Ispanijoje. Čia orkestras atliko dvi programas, sutiktas gausiais aplodismentais ir sulaukusias geriausių atsiliepimų tiek apie orkestro profesionalumą, tiek apie skambėjusią muziką.

Vienoje iš minėtų programų įvyko pirmasis Klaipėdos kamerinio orkestro ir pianisto J. de Solauno susitikimas. Tąkart jie kartu interpretavo Wolfgango Amadeuso Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 21. Klaipėdiečius muzikantus pianistas sužavėjo savo meniniu jautrumu ir ypatinga garso kokybe, tad, dar būnant Ispanijoje, kilo idėja šį įstabų menininką pristatyti Klaipėdos publikai.

Pianistas ir kompozitorius

XX sezono atidarymas tapo puikia proga įgyvendinti šį sumanymą. Būsimame koncerte kartu su J. de Solaunu Klaipėdos kamerinis orkestras atliks Ludwigo van Beethoveno Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 (Vinzenzo Lachnerio aranžuotė styginių orkestrui). Įdomu, kad jo solinę partiją premjeros metu 1803 m. Vienoje skambino pats L. van Beethovenas.

J. de Solaunas taip pat yra aktyviai kuriantis kompozitorius, talentingas improvizatorius, grojantis improvizuotus fortepijoninius rečitalius, jis taip pat yra ir poetas. Būsimoje programoje publika išgirs jo naujausio kūrinio „Concertino breve“ fortepijonui ir styginiams pasaulinę premjerą. Kūrinį autorius dedikavo Klaipėdos kameriniam orkestrui.

Pianistas J. de Solaunas. / Organizatorių nuotr.

Programos idėja – dialogas

A. Soriano pasakojo: Su „Josu draugaujame nuo tada, kai jis buvo mažas vaikas, o aš – paauglys. Jis mokėsi pas labai artimą mano tėvų draugą. Nuo to laiko esame itin artimi, ypač meniškai, estetiškai ir sielos atžvilgiu... Mūsų programos idėja yra dialogas. Josu taip pat yra improvizatorius, kaip ir L. van Beethovenas, o jis mano, kad interpretuojantis žmogus, kai groja, yra ir kompozitorius... Todėl L. van Beethovenas labai tinka šiame projekte. Be to, į programą įtraukėme Josu kūrinį „Concertino breve“, kurį jis dedikavo orkestrui ir kuris bus atliktas pirmą kartą. Tai labai paprastas ir mįslingas kūrinys, balansuojantis ties tonalumo, atonalumo ir improvizacijos ribomis. Jis yra daugiau klausimų, nei atsakymų muzika.“

Atskleis muzikos veidus

Įdomu, kad pats A. Soriano, be dirigavimo, taip pat nemažai dėmesio ir laiko skiria muzikos kūrybai. Jis yra Ispanijos kompozitorių sąjungos narys, parašęs fortepijoninių, kamerinių ir orkestrinių kūrinių.

A. Soriano diriguojamas Klaipėdos kamerinis orkestras koncerte dar interpretuos Antoníno Dvořáko Serenadą styginiams E-dur. Penkių dalių serenada atskleis penkis skirtingus muzikos veidus – besikeičiantys jos stiliai lydės klausytojus kelionėje per įvairiausių emocijų išraiškas.

Stato antrą kartą

– Prie operos „Lokys“ pasirodymo scenoje prisidedate antrą kartą: kuo panašūs ir skirtingi kūrybiniai ieškojimai?

– B.Kutavičius operą „Lokys“ parašė 2000 m., tad didžiuojuosi, kad šį kūrinį teko „pačiupinėti“ nuo pat jo užgimimo, t. y. dalyvavau operos kūrimo procese. Kompozitorius kvietėsi pas save į namus, mes apie šią operą daug diskutavome. B.Kutavičius klausė mano nuomonės, kokie solistai labiausiai tinkami jo sukurtiems vaidmenims, tad Grafo partijai aš rekomendavau solistą Vytautą Juozapaitį, Julijos – Ireną Zelenkauskaitę, Profesoriaus – Vladimirą Prudnikovą, Senės – Veroniką Povilionienę.

2000 m. opera „Lokys“ buvo pastatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Aš kaip operos muzikos vadovas ir dirigentas turėjau garbės dirbti kartu su režisieriumi Jonu Jurašu. Darbas buvo labai įdomus, daug diskutavome. Prisimindamas tą laiką, galiu konstatuoti, kad buvau jaunas, drąsus ir kūrybingas statytojas, nes kompozitoriui siūlydavau vieną ar kitą muzikinį-meninį sprendimą. B.Kutavičius į pasiūlymus žiūrėjo palankiai ir juos priimdavo. Puiku, kad muzikos vadovas dalyvauja operos sukūrime nuo pat pradžios. Gal tas geranoriškumas ir lėmė darnų visos komandos darbą apvainikavusį rezultatą – sėkmingą operą „Lokys“. Džiugu, kad ši opera LNOBT nugyveno ilgą ir gražų sceninį gyvenimą, o suomių įrašų kompanija „Ondine“ išleido ir tarptautinei publikai pristatė lietuvišką kompaktinę plokštelę „Bronius Kutavičius. Lokys“.

Džiaugiuosi, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras savo rudens sezono pradžiai pasirinko būtent B.Kutavičiaus operą „Lokys“, kurią pristato su gražia dedikacija – skiria kompozitoriaus 90-mečiui. Pasiūlymas statyti šią operą man buvo malonus ir įdomus, nes pasirinktas režisierius Gintaras Varnas. Kartu su G.Varnu teko kurti jau ne vieną spektaklį. Vienas iš ryškiausių mūsų bendrų darbų – 2003 m. LNOBT pastatyta G.Verdi opera „Rigoletas“. Mačiau ir daugiau G.Varno režisuotų operų, tad galiu konstatuoti, kad šis režisierius jaučia muzikos pulsą, teksto gilumą ir publikai pristato įstabius kūrinius. Manau, kad ir operos „Lokys“ pastatymas Klaipėdoje sulauks publikos pripažinimo.

Statant „Lokį“ Klaipėdoje, man sunkiausia atsikratyti 2000-ųjų premjeros garsų, nes juos puikiai atsimenu. Rinkdamasis solistus šiai premjerai, stengiausi į kūrinį pažiūrėti naujai, atsikratydamas pirminio pastatymo prisiminimų, ir smagu, kad į perklausas susirinko daug išskirtinių balsų solistų. Nauji pastatymo solistai (išskyrus Profesoriaus partijos atlikėją V.Prudnikovą, dainavusį pirmajame „Lokio“ pastatyme) labai įdomiai dirbo, stengėsi, ieškojo savitų vaidmenų spalvų, tad man ir režisieriui beliko pasiūlyti idėją ir vystyti naują spektaklio istoriją.

Ir aš operos muzikoje randu daug naujo. B.Kutavičiaus parašyta muzika tam labai palanki, nes ji sudaro sąlygas kurti vis naujas muzikines interpretacijas.

Beje, sostinėje jaučiamas didelis susidomėjimus šiuo nauju „Lokio“ pastatymu. Mačiusieji spektaklį su dideliu susidomėjimo laukia naujos versijos, o jaunimui jį išvysti tiesiog būtina.

Kelios solistų sudėtys

– Kuo išskirtiniai operos „Lokys“ veikėjai?

– Profesorius V.Prudnikovas, nors jau yra dainavęs Profesoriaus partiją, ją atranda naujai ir ruošia su dideliu užsidegimu ir kūrybiniais ieškojimais. Šią partiją su jaunatvišku užsidegimu rengia ir jaunas, bet publikai gerai žinomas solistas Kšištofas Bondarenka. Jis šiame vaidmenyje publikai pateiks kitus atspalvius nei V.Prudnikovas.

Grafo Šemetos arba jo antrininko partijos patikėtos solistams Andriui Apšegai ir Šarūnui Šapalui. Jiedu su jaunatviška energija ir šio laikmečio potėpiu gludina jiems patikėtus vaidmenis.

Labai skirtingos ir Julijos partijas atliksiančios solistės Gunta Gelgote, Ieva Barbora Juozapaitytė ir Judita Butkytė-Komovienė. Kaip gerai, kad B.Kutavičius sukūrė tokį unikalų Julijos portretą, kuriame lieka tiek galimybių skirtingoms interpretacijoms. Pastebiu, kad šios solistės daug dirbo individualiai, gilinosi į patikėtas partijas ir kiekviena turi savitą požiūrį į herojės išgyvenimus. Kaip paaiškėjo, Julijos partija – jų svajonė.

Gilių dvasinių išgyvenimų draskomos Grafienės vaidmuo nėra didelis, tačiau labai ryškus ir reikšmingas tiek muzikiniu, tiek emociniu požiūriu. Norint jį atlikti, reikia būti ne tik geru dainininku, bet ir aktoriumi. Džiugu, kad šią partiją ruošia Jovita Vaškevičiūtė ir Loreta Ramelienė, kurioms puikiai sekasi.

„Lokys“ sujungs visas priemones, kurios operose naudojamos nuo seniausių iki šių laikų.

Labai džiaugiuosi, kad Daktaro partiją dainuos jaunas solistas Tadas Jakas, neseniai debiutavęs R.Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“. Tai labai perspektyvus solistas. T.Jaką ir jo balsą labai puoselėjame, norime, kad įgautų dar daugiau patirties ir tai taptų jo puikiu startu dar didesniems vaidmenims. Daktaro partiją puikiai dainuoja ir dar daugiau sceninės patirties turintis solistas Aurimas Raulinavičius.

Operoje „Lokys“ dainuos publikos pamilti Klaipėdos muzikinio teatro solistai Aurelija Dovydaitienė, Dalia Kužmarskytė (Vienaakė senė), Mindaugas Rojus (Maršalka), Farshad Abbasadi (Maršalka – grafo antrininkas), Šarūnas Juškevičius, Virginijus Pupšys, Kęstutis Nevulis (Pranciškus, grafo tarnas) ir teatro choras (vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas).

Visas partijas ruošia dvi ar net trys atlikėjų sudėtys, o publikai dėl to tik įdomiau, nes išgirs, pamatys daug skirtingų personažų spalvų. Visi spektakliai bus unikalūs, tad rekomenduoju išvysti kuo daugiau operų „Lokys“ su skirtingomis sudėtimis.

Kaip mistinis trileris

– Kokia operos „Lokys“ muzika?

– B.Kutavičiaus kūryboje daug gamtos ir jos reiškinių garsų vaizdavimo. Žmogaus pojūčiai ir išgyvenimai čia tarsi susitapatina su gamtos virsmais. Operoje išgirsite ir folkloro (pvz., kanklių skambesys) ar saloninės muzikos (pvz., polonezo) motyvų. Nuskamba gamtos ar gyvūnų skleidžiami garsai (pvz., žuvėdrų klyksmas). Fone girdėti bažnytinės muzikos motyvai – tonalūs, gražūs choralai. Ir visi šie elementai jungiasi į operos partitūrą.

B.Kutavičius operoje „Lokys“ panaudojo visas operai būdingas priemones – rečitatyvus, kalbamuosius tekstus, arijas, duetus, šokio elementus; ne tik orkestre, bet ir scenoje gros muzikantai; bus daug muzikinių garsinių efektų, naudojamų teatre. „Lokys“ sujungs visas priemones, kurios operose naudojamos nuo seniausių iki šių laikų.

Opera „Lokys“ daugialypė: bus ausiai malonių ir nesudėtingų klausytis dalių, tačiau pasitaikys ir bjauriai skambančių ar net ausį rėžiančių, šokiruojančių elementų. Ir visa tai susijungs į vientisą ir unikalų operos muzikinį audinį. Dirbdami kartu su teatro orkestru, mes siekiame muzikinių spalvų, kolorito, muzikos tembro įvairovės, ypatingos nuotaikos ir ekspresijos. Norime klausytojus tiesiog įtraukti į Prospero Mérimée novelės „Lokys“ sūkurį.

– Apie ką ši opera pasakoja žiūrovams?

– „Lokys“ – „mistinis trileris“, intriguojantis įtemptu, magijos kupinu siaubo pasakos siužetu. Opera sukurta pagal Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretą, kuriame autorė interpretuoja P.Mérimée novelėje „Lokys“ (1869) atpasakotą kruvinų vestuvių istoriją. Ji nukelia publiką į „laukinį kraštą“ – Žemaitijos gūdumą, kur iš kraujomaišos su lokiu gimęs grafas-vilkolakis pasiperša grafaitei, o po vestuvių nakties žmonės ją randa sudraskytą.

Operos herojams kyla daug vidinių priešpriešų ir klausimų: „Manyje tūno žvėris. Ką su juo daryti? Paleisti? Įsimylėti? Kalbėtis?“ Tai kelia aliuzijų net su šiandiena: vyksta karas, kas gali sutramdyti išsiveržusį žvėrį.

Publikai kalbame apie tai, kad reikia kovoti su mumyse tūnančiu žvėrimi. O jį galėtų nugalėti tikėjimas ir meilė. Tačiau kiekvienam siūlome rasti savus atsakymus.

„Lietuva neteko išskirtinės asmenybės, įkūrusios ypatingu reiškiniu mūsų šalies kultūroje tapusį Lietuvių folkloro teatrą“, – užuojautoje sako kultūros ministras Simonas Kairys.

Jo teigimu, P. Mataitis pripažinimo sulaukė ne tik pačioje Lietuvoje, bet ir už jos ribų, jo maestro veikla aprėpė labai platų lauką: jis ne tik rinko tautosaką, statė spektaklius, režisavo, rašė scenarijus, bet ir skyrė laiko pedagogikai.

„Savo kūrybinėje veikloje Povilas Mataitis meistriškai derino liaudies tradicijas ir šiuolaikinę scenografiją, naujam gyvenimui prikėlė primirštus lietuvių kultūros klodus taip prisidėdamas prie mūsų istorinės atminties išsaugojimo. Nuoširdžiai užjaučiu velionio šeimą ir visą mūsų šalies kultūros bendruomenę“, – tvirtino ministras.

P. Mataitis gimė 1933 metais Joniškio rajone. Pirmoji jo profesija – ekonomistas, tačiau 1963 metais Lietuvos konservatorijoje baigė choro dirigavimo klasę.

P. Mataitis stažavosi tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas – BNS) N. Rimskio‑Korsakovo konservatorijoje, dirbo Vilniaus kultūros ir švietimo technikume, Vilniaus J. Tallat Kelpšos muzikos mokykloje, buvo Respublikinių mokytojų namų mišraus choro vadovas.

1985–1989 metais jis dėstytojavo tuometinėje Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos teatro ir muzikos akademija), 1990–1993 metais – Vilniaus universitete.

P. Mataičiui 1983 metais suteiktas nusipelniusio meno veikėjo vardas, 1988 metais – Lietuvos valstybinė premija, 1998 metais – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medalis, 2010 metais jam skirta Lietuvos kultūros ir meno premija.

„Mirė šiąnakt“, – penktadienį BNS sakė ji.

L. Abarius gimė 1929 metais Zarasų apskrityje, baigęs Antazavės progimnaziją, 1948–1953 metais Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje mokėsi solinio dainavimo ir choro dirigavimo.

Mokydamasis jis dainavo ir skudučiavo Lietuvos valstybiniame dainų ir šokių liaudies ansamblyje, 1953–1958 metais choro dirigavimo studijas tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Studijuodamas vadovavo Pavilnio kultūros namų chorui, buvo Vilniaus medicinos darbuotojų dainų ir šokių ansamblio chormeisteris.

L. Abarius daug metų dėstė Lietuvos muzikos akademijoje, 1988–1995 metais buvo Choro dirigavimo katedros vedėjas.

Nuo 1960 metų jis buvo Lietuvos dainų švenčių vyriausiasis dirigentas, 1963–1981 metais vadovavo Lietuvos radijo ir televizijos mišriam chorui.

L. Abarius yra išleidęs giesmių ir mišių, romansų rinktines, sukūrė dokumentinę apybraižą, yra parašęs mišių, kantatą, poemų.

1967 metais L. Abarius pripažintas LTSR nusipelnusiu meno veikėju, 1995 metais jam skirtas Gedimino 3 laipsnio ordinas, 2016 metais – Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Šalies vadovai reiškia užuojautą

Šalies vadovai penktadienį reiškia užuojautą dėl dirigento ir kompozitoriaus Liongino Abariaus mirties.

Prezidentas Gitanas Nausėda teigė, kad netekome išskirtinio Lietuvos muziko, ryškaus chorinės kultūros kūrėjo, Dainų švenčių tradicijos tęsėjo ir puoselėtojo.

„Lionginas Abarius – viena esminių figūrų, kūrusių Lietuvos chorinės kultūros fenomeną, svariai prisidėjusių prie Lietuvos muzikos kultūros savitumo išsaugojimo net ir okupacijos, ideologinės priespaudos metais. Su meile ir dėkingumu prisimenu tą Dainų šventę, kai ir man teko dainuoti diriguojant maestro L. Abariui. Tai, ką L. Abarius sukūrė, išsaugojo ir įskiepijo, lieka neįkainojamu turtu vis naujoms Lietuvos kartoms“, – sakė šalies vadovas.

Jis perdavė užuojautą L. Abariaus šeimai, artimiesiems, mokiniams, visai muzikų ir kultūros bendruomenei, taip pat visiems, pažinojusiems šią neeilinę ir šviesią asmenybę.

Užuojautą reiškia ir premjerė Ingrida Šimonytė.

„Lietuvos muzikų bendruomenė ir visa šalies kultūra neteko garsaus chorinės muzikos puoselėtojo, kompozitoriaus, kuris daugel metų skleidė ne tik pasaulietinę kūrybą, bet ypač didelį dėmesį skyrė ir religinei muzikai“, – teigė Vyriausybės vadovė.

„Anapilin iškeliavo talentingas pedagogas, išugdęs didelį būrį choro dirigentų, garbingai tęsiančių mokytojo darbus. Dėl Liongino Abariaus mirties reiškiu nuoširdžią užuojautą artimiesiems, visiems, kuriems teko laimė pajusti šios iškilios asmenybės talento jėgą“, – pridūrė ji.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigia, kad kompozitoriaus kūrybą ir pedagoginę veiklą lydėjo meilė.

„Lionginas Abarius ir Lietuvos dainų šventės buvo neišskiriamas legendinis duetas, džiuginęs ištisas choristų ir muzikos mėgėjų kartas. Kitaip ir būti negalėjo, nes, pasak kompozitoriaus, didžiausia jo gyvenimo paslaptis – meilė žmogui ir muzikai, ypač dainai. Ši meilė giliai įsirėžė į jo kūrybą ir pedagoginę veiklą. Dėl L. Abariaus mirties nuoširdžiai užjaučiu šeimą, artimuosius, mokinius ir muzikos bendruomenę“, – užuojautoje sakė V. Čmilytė-Nielsen.

1995 m. L. Abarius buvo apdovanotas Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, o 2016 m. įteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Buvęs Lietuvos dainų švenčių vyriausiasis dirigentas, kompozitorius L. Abarius mirė penktadienį Vilniuje eidamas 93-iuosius metus.

L. Abarių prisimena mokiniai ir kolegos: netekome savotiško chorvedžių tėvo

Mirus choro dirigentui, kompozitoriui Lionginui Abariui, Lietuva neteko savotiško chorvedžių tėvo, doro žmogaus, tikro inteligento, sako jo mokiniai ir kolegos.

„Lietuva neteko ideologo – taip šabloniškai sakant, bet iš tikrųjų neteko savotiško chorvedžių tėvo, kuris buvo lyg geroji dvasia visuose chorvedžių, Dainų švenčių sambūriuose“, – BNS teigė dirigentas Modestas Pitrėnas.

„Ir apskritai, ant jo laikėsi ir religinės muzikos atlikimo tradicijos pamatas, ir profesionaliosios chorinės kultūros siekiai tapti žinomesne“, – pridūrė jis.

Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui vadovaujantis ir Sankt Galeno (Šveicarija) teatro vyriausiasis dirigentas prieš porą dešimtmečių mokėsi L. Abariaus vadovaujamoje klasėje Lietuvos muzikos akademijoje.

„Tie prisiminimai tokie ryškūs, lyg tai būtų vakar, nors ir praėjo nuo to laiko kone 30 metų, kai aš pirmą kartą maestro sutikau, susipažinau ir vėliau teko garbė pas jį studijuoti, mokytis“, – prisiminė muzikas.

Jo teigimu, L. Abarių pažįsta visi, kurie susiję su chorine kultūra.

„Tai yra žmogus, kuris man buvo svarbus ne vien profesine prasme, bet ir kaip asmenybei. Man tai buvo kelrodė žvaigždė, kuri brėžė man labai konkrečius horizontus, kaip aš turėčiau politiškai save traktuoti, kas yra lietuvybė, tautiškumas, religija, koks žmogaus požiūris į kitą žmogų“, – kalbėjo M. Pitrėnas.

„Tie paprasti, atrodo – kaimiški dalykai, jam buvo labai svarbūs, labai artimi“, – pridūrė jis.

Jis taip pat pasakojo L. Abarių prisimenantis dar iš vaikystės, kurią leido tėvų gimtinėje Antazavėje, Zarasų rajone. Iš ten kilęs ir L. Abarius.

„Antazavės bažnyčią puikiai prisimenu, tai buvo tos Baltušio parduotos vasaros, kurias leisdavau ten. Ten kartas nuo karto sutikdavau ir mūsų mylimą L. Abarių, kuris ten kartais atvykdavo pavargonuoti“, – sakė dirigentas.

Jis tvirtino, kad neformalūs santykiai su L. Abariumi jam buvo svarbūs „žmogiškame kelyje“, o kūrybiniame tai – „neįkainojamos patirtys“.

„Tokių žmonių reta“

Berniukų choro „Ąžuoliukas“ vadovas Vytautas Miškinis BNS teigė, kad L. Abarius buvo be proto doras ir mandagus žmogus – tikras inteligentas, kokių reta.

„Lietuva neteko labai gero muzikanto, labai doro žmogaus. Turbūt nebuvo nė vieno žmogaus, kurį jis įžeistų arba kuriam neatsilieptų prašant, arba kuriam jis nerodytų dėmesio, jis visada mielai bendraudavo. Jis buvo toks seno sukirpimo inteligento pavyzdys“, – pasakojo muzikas.

„Jeigu su moterimi pasisveikina, būtinai ranką pabučiuoja, būtinai pasako komplimentą – tokių žmonių reta. Mes sakydavome, kad jis lyg seno sukirpimo inteligentas“, – pridūrė jis.

Jis pasakojo dirbęs kartu su L. Abariumi Lietuvos muzikos akademijoje, palaikęs šiltus santykius.

Dirigentas taip pat pabrėžė Dainų švenčių metu skambėjusios „Lietuva brangi“ interpretaciją.

„Publika laukdavo, kada išeidavo jis į sceną su savo nepakartojamu mostu. Jis turėjo unikalią dirigavimo techniką, kuri priversdavo susimąstyti ir būti dėmesingu“, – pasakojo V. Miškinis.

Jis pabrėžė, kad L. Abariaus rankraščius reikėtų išleisti, kadangi jie vertingi muzikine prasme.

„Tai neįkainojama patirtis“, – tvirtino „Ąžuoliuko“ vadovas“.

Pokalbis su maestro – apie vaikystę menininkų šeimoje, ryšį su broliu – garsiu pianistu Petru Geniušu, dirigento darbo iššūkius bei ypatingą santykį su Kaunu. Per 36-erius darbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre metus jo diriguotus spektaklius sunku suskaičiuoti. Vis dėlto J.Geniušas tiki, kad įdomiausia dar laukia ateityje.

– Sulaukus jubiliejaus, įprasta atsigręžti atgal ir įvertinti, kiek kelio įveikta, kas pasiekta. Kokį pasiekimą ar įvykį dirigento karjeroje įvardytumėte kaip jums svarbiausią? O gal turite siekį, kurio dar neįgyvendinote?

– Kauno valstybiniame muzikiniame teatre karjerą pradėjau 1986-aisiais. Nuo 1992-ųjų taip pat diriguoju Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Per šį laikotarpį dirbau daugybėje spektaklių. Menininkui svarbiausia būti kuo labiau reikalingam ir turėti kuo daugiau darbo. Būtent tada jis jaučiasi laimingiausias. Todėl labai džiaugiuosi, kad nuo studijų metų iki šiandien kasdien dirbu ypač intensyvų darbą, kurį be galo myliu.

Vieno konkretaus pastatymo, kuriuo labiausiai didžiuojuosi, negalėčiau išskirti. Per tiek metų dirigavau netoli 2 800 spektaklių ir turėjau beveik 60 pastatymų, kuriuos stačiau pats ar kartu su kitu dirigentu. Todėl sudėtinga išrinkti vieną spektaklį, kuris būtų pats brangiausias. Atrodo, kad viskas dar laukia ateityje.

Jei kalbėtume apie operas, kurių man teko statyti 28, išskirčiau Umberto Giordano "Andrė Šenjė". Tai – retai statoma ir labai sudėtinga opera, kuri Lietuvoje nebuvo statyta nuo tarpukario. Viena savo mėgstamiausių operų įvardyčiau ir Gaetano Donizetti "Liučija di Lamermur". Ką ir kalbėti apie Giuseppe's Verdi "Traviatą", kuri Lietuvos operos teatro istorijoje, Kauno muzikinio teatro ir mano asmeniniame gyvenime užimą didžiulę vietą. Mano tėvas – dirigentas Rimas Geniušas ilgus metus dirbo Lietuvos operos ir baleto teatre. Per tą laiką jis padirigavo net 450 "Traviatų". Tad ši opera man yra žinoma jau nuo lopšio. Pats iki šios dienos spėjau padiriguoti 175 jos spektaklius. Iš tėčio perėmiau įprotį – jis kruopščiai, su komentarais užsirašydavo visus savo spektaklius. Taip pat elgiuosi ir aš, todėl galiu tiksliai pasakyti, kiek kokių spektaklių esu padirigavęs, kada buvo jų premjera. Šio archyvo niekam nerodau, bet jis svarbus, kad niekas nenugrimztų į užmarštį.

Profesionalas: J.Geniušas – tikras teatro dirigentas, gyvai reaguojantis į tai, kas vyksta scenoje, kuriantis gilų ryšį su orkestru ir solistais. / D. Rimeikos nuotr.

– Pakalbėkime apie jūsų santykį su Kaunu. Jūsų tėvas, operos dirigentas Rimas Geniušas, nuo vaikystės gyveno Kaune ir Valstybės teatre dirbo koncertmeisteriu bei dirigentu. Nors gimėte Vilniuje, pats taip pat jau ne vieną dešimtmetį dirbate ir gyvenate Laikinojoje sostinėje. Esate pasakojęs, kad čia leisdavote ir smagias vaikystės vasaras. Kokią reikšmę jums turi Kaunas ir darbas Muzikiniame teatre?

– Nors gimiau Vilniuje, su Kaunu turiu labai daug sąsajų. Susiklostė tam tikra laiko spiralė, tad pasakojimą reikėtų pradėti dar nuo mano senelių. Senelis iš mamos pusės buvo žymus Lietuvos mokslininkas ir visuomenininkas Zigmas Žemaitis, kuris ilgus metus gyveno Kaune. 1920 m. jis tapo vienu pagrindinių Aukštųjų kursų steigėjų, kurie po poros metų išaugo į Vytauto Didžiojo universitetą. Senelis buvo vienas pirmųjų Lietuvos universiteto profesorių, daugelį metų dirbo Matematikos ir gamtos fakulteto dekanu. Jis aktyviai dalyvavo lietuvių tautos kovoje dėl istorinės sostinės grąžinimo Lietuvai. Tad vėliau persikėlė į Vilnių ir iki gyvenimo pabaigos dirbo Vilniaus universitete, kelerius metus buvo rektoriumi. Todėl jaučiau didžiulį pasididžiavimą, kai pats tapau VDU Muzikos akademijos pedagogu – tokiu būdu tarsi pakartojau senelio kelią.

Pagrindas: „Tik­ra lai­mė aug­ti su to­kiais tė­vais, ku­rie sa­vo pa­vyz­džiu ska­ti­no siek­ti aukš­tu­mų, ne­sus­to­ti“, – ti­ki­na mu­zi­kų šei­mos do­va­ną ga­vęs J.Ge­niu­šas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Menininkui svarbiausia būti kuo labiau reikalingam ir turėti kuo daugiau darbo. Būtent tada jis jaučiasi laimingiausias.

Senelis iš tėčio pusės – Juozas Geniušas, taip pat buvo kaunietis. Šiame mieste jis išvystė pedagoginę veiklą, buvo Mokytojų seminarijos direktorius. Deja, mirė 1947 m., tad man neteko su juo susitikti. Tačiau močiutė Stasė Geniušienė pasiliko Kaune ir iki pat gyvenimo pabaigos gyveno Žaliakalnyje, Zarasų gatvėje. Visos mano vasaros nuo mažumės ir prabėgo puikiame Žaliakalnio sodelyje. Vėliau apsigyvenau Kaune, įsidarbinau teatre, čia sukūriau šeimą. Mano žmona Jolanta taip pat kaunietė, pianistė, pedagogė.

Aptarus senelių istoriją, pereikime prie kitos kartos. Mano tėvas Rimas Geniušas savo karjerą pradėjo būtent tuomečiame Kauno valstybės teatre. Iš pradžių kaip pianistas, koncertmeisteris, o vėliau – ir dirigentas. Tėvo dirigavimo debiutas įvyko 1945 m. Gioaccino Rossini operoje "Sevilijos kirpėjas". 1948 m. Operos ir baleto teatras persikėlė į Vilnių, tad į sostinę išvažiavo ir tėvas su visa trupe. Čia jis dirigavo labai ilgai – net 50 metų. Tad mano kelyje būta labai daug panašumų į tėvo bei senelių gyvenimus. Karjerą, kaip ir tėvas, pradėjau Kaune. O vėliau mane pakvietė dirbti Lietuvos operos ir baleto teatras – buvusi tėvo ilgametė darbovietė. Be to, tėtis daugelį metų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dirbo Operos katedros vedėju, profesoriumi. Šiandien toje pačioje katedroje profesoriauju ir aš. Džiugu, kad mane lydi tokie malonūs ryšiai ir pasikartojimai. Šiandien savo gyvenimą daliju tarp Vilniaus ir Kauno. Kaunas yra mano namai, tačiau visada smagu sugrįžti ir į Vilnių, apsistoti vaikystės name, kuriame tebegyvena mama.

– Augote menininkų šeimoje. Tėvas Rimas Geniušas buvo ne tik meistriškas muzikantas, bet ir be galo siekiantis žinių žmogus – sulaukęs 90-ies jis ėmėsi mokytis senovės graikų kalbos. O mama Irena Žemaitytė-Geniušienė – garsi grafikė. Kokia buvo jūsų vaikystė? Panašu, kad muzikos joje netrūko.

– Išties, mano su broliu Petru vaikystė prabėgo graužiant muzikos mokslus ir grojant fortepijonu. Tačiau tėvai niekada nevertė mūsų to daryti, tai buvo natūralus pasirinkimas. O vaikų darželį mums atstojo senelio Zigmo Žemaičio namai. Jie buvo visai netoli – vos penkios minutės kelio nuo Čiurlionio gatvės, kurioje gyvenome. Pas senelį turėjome daug draugų ir įvairiausių užsiėmimų. Vasaromis vykdavome ir į Kauną pas močiutę Stasę. Kalbant apie tėvą, jis buvo tikras gyvenimo prasmingumo pavyzdys. Jo akiratis buvo kaip reta platus. Tėvas domėjosi įvairiomis sritimis – tiek muzika, tiek filosofija, istorija, mokėsi kalbų. Mama, kuriai dabar 90, iki šiol aktyvi ir šviesaus proto. Ji vaikšto į koncertus ir teatrus, žiūri klasikinės muzikos kanalus per televiziją. Tikra laimė augti su tokiais tėvais, kurie savo pavyzdžiu skatino siekti aukštumų, nesustoti.

Kelias: pianistai Julius ir Jolanta Geniušai stengėsi dukrą auklėti taip, kad ji pati pasirinktų profesiją. Tačiau genai padarė savo darbą – Marija įstojo į Muzikos akademijos fortepijono, vėliau – į dainavimo klasę. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Su šeima iki šiol išlaikėte tvirtus ryšius. Su broliu – žymiu pianistu Petru Geniušu, ir sūnėnu, taip pat pianistu, Luku Geniušu esate turėjęs nemažai muzikinių kolaboracijų. Kokie jūsų ir brolio santykiai buvo vaikystėje? Esate pasakojęs, kad publika jus neretai painioja, jums priskirdama brolio, o jam – jūsų nuopelnus. Galbūt iš tokių situacijų smagiai kartu pasijuokiate?

– Tarp mūsų su broliu yra tik vienų metų ir dviejų mėnesių skirtumas, tad artimai sutarėme jau nuo vaikystės. Lankėme tą pačią mokyklą, paauglystėje žaidėme vienoje krepšinio komandoje. Visada jautėmės tarsi bendraamžiai. Vėliau abu, kaip ir tėvas, pasirinkome muzikantų kelią. Išties, prieš 10–15 metų mus labai dažnai painiodavo. Tad pasitaikydavo įvairių kuriozų. Vieną kartą apsilankiau Nacionalinėje filharmonijoje, kurioje Petras koncertavo su kameriniu orkestru. Pirmajai daliai pasibaigus, vaikščiodamas tarp publikos, sulaukiau nemažai sveikinimų puikiai sugrojus. O kiti palydėjo keistais žvilgsniais – juk neįprasta, kad ką tik ant scenos grojęs atlikėjas ima vaikščioti tarp žiūrovų. Tad nusprendžiau nueiti į užkulisius, pasveikinti brolį ir pertrauką praleisti ten. Keliaujant į užkulisius, netoliese stovinti orkestrantė mane entuziastingai pasveikino su nuostabiu pasirodymu ant scenos (juokiasi).

Su Petru yra tekę nemažai kartu koncertuoti. Šį sezoną pasirodėme Valdovų rūmuose. Kurį laiką drauge muzikuodavome ir Džono Kanderio miuzikle "Kabaretas", kuris buvo įtrauktas į Kauno muzikinio teatro repertuarą. Grojant kartu su broliu, aplanko ypatingas jausmas. Kauno muzikiniame teatre taip pat esame turėję labai gražų šeimų – Katilių ir Geniušų koncertą. Jo metu dirigavau Petrui, jo sūnui Lukui ir savo dukrai Marijai, grojantiems fortepijonu. Šis pasirodymas labai įsirėžė atmintyje. Streso tokiu atveju būna daug. Juk ir apskritai, dirigentas koncerto metu jaudinasi ne tik dėl savęs, bet ir dėl viso orkestro. Todėl koncertuojant su dukra ar broliu aplanko ne tik ypatingas jausmas – jaučiu ir didžiulę atsakomybę.

2 800 – tiek spektaklių dirigavo J.Geniušas.

– Jūsų dukra Marija taip pat yra profesionali muzikantė. Su žmona ją sąmoningai kreipėte šia linkme, o gal dukrai linkėjote kitokio kelio?

– Visada stengėmės dukrą auklėti taip, kad ji savo profesinę sritį pasirinktų pati. Kaip ir mes su broliu, ji taip pat nusprendė sekti tėvų pėdomis. Mokėsi J.Naujalio muzikos gimnazijoje, J.Gruodžio konservatorijoje, įstojo į Muzikos akademiją, fortepijono, vėliau – dainavimo klasę. Be ypatingos mūsų kontrolės dukra įgijo dainininkės specialybę. Baigusi studijas, ji dainuoja Lietuvos operos ir baleto teatro chore. Vis dėlto pačia pirmąja dukros scena tapo Kauno muzikinis teatras. Tad istorija vėl kartojasi – Marija tęsė mano ir savo senelio tradiciją. Šiuo metu ji sukūrusi šeimą, augina dukrelę Elzę, kuriai tuoj bus dveji metukai.

Saitai: kon­cer­tuo­jant su bro­liu P.Ge­niu­šu api­ma ne tik pa­si­di­džia­vi­mo gi­mi­nys­te jaus­mas, bet ir di­džiu­lė at­sa­ko­my­bė. / Kauno valstybinio muzikinio teatro nuotr.

– Dirigentas turi būti autoritetas visam muzikiniam kolektyvui, nes nuo jo dirigavimo didele dalimi priklauso spektaklio ar koncerto sėkmė. Kaip užmegzti tvirtą ryšį su atlikėjais? Ar turite savo sėkmės receptą?

– Nėra taip, kad įgijus dirigento specialybę akademijoje, daugiau mokytis nebereikės. Muzikantas mokosi ir tobulėja visą gyvenimą. Kuo stipriau jis tai daro, tuo daugiau pasiekia. Ši specialybė tikrai nėra tokia, kuri leistų darbovietės duris užverti penktą valandą ir tą pačią akimirką pamiršti apie darbą. Atvirkščiai – visos mano mintys nepertraukiamai yra susijusios su muzika, spektakliais, orkestru. Tačiau man tai teikia didžiulį malonumą. Iš tikrųjų, padirigavimas batuta dirigento darbe užima tik nedidelę dalį. Svarbiausia yra užmegzti dvasinį ryšį su orkestru ir užtikrinti, kad koncertas būtų malonus ne tik žiūrovams, bet ir muzikantams. Tačiau kaip tai padaryti? Deja, receptų nėra. Iš vadovėlių galima išmokti tik dirigavimo technikų, bet puikaus dirigento sėkmės formulės čia nerasime. Todėl mano galva nuolat užimta mintimis, kaip tobulėti ir efektyviai dirbti su muzikos atlikėjais.

– Dirigavimo mokėtės pas garsų dirigentą, profesorių Joną Aleksą. Tikriausiai dviem svarbiausiais jūsų gyvenimo autoritetais ir tapo tėvas bei mokytojas?

– Dirigentas turi dvi puses – profesinę ir žmogiškąją. Tam, kad galėtum diriguoti, turi išmokti tam tikrų technikų, gebėti savaip interpretuoti muziką. Tačiau dirigentui taip pat reikalingos ir žmogiškosios savybės, be kurių jis nesugebės užmegzti ryšio su muzikantais ir sėkmingai diriguoti. Tad profesines žinias perėmiau iš nuostabaus mokytojo, profesoriaus J.Aleksos. Tačiau žmogiškosios savybės atkeliavo iš tėvo, kuris man davė ne vieną neįkainojamą patarimą. Kitaip sakant, dvi būtinas dirigento puses manyje užaugino du svarbiausi mano gyvenimo mokytojai.

Pagerbs publika ir kolegos

Kauno valstybinio muzikinio teatro balandžio 16 d. spektaklis G.Verdi "Traviata" skiriamas teatro dirigento Juliaus Geniušo 60-mečiui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas penktadienį atmetė mirusio dirigento našlės Silvijos Sondeckienės ir sūnaus Pauliaus Sondeckio skundus dėl 300 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam, BNS pranešė teismo atstovas Audris Kutrevičius.

„Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad atsakovas (ar jo darbuotojai) viešindami informaciją apie S. Sondeckį būtų nevykdę jiems priskirtų funkcijų ar jas vykdydami veikę nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai“, – paskelbė teismas.

2018 metų sausį centras paskelbė, kad S. Sondeckis, anot KGB dokumentų, buvo įrašytas į KGB agentų žurnalą, kaip esą užverbuotas 1962 metais, turėjo agento „Saliuto“ slapyvardį ir agentūriniame tinkle buvo iki 1982-ųjų liepos. KGB domino į JAV emigravęs S. Sondeckio tėvas Jackus Sondeckis.

Tų pačių metų gegužę Liustracijos komisija paskelbė, kad S. Sondeckis, pagal turimus duomenis, slapta nebendradarbiavo su KGB struktūromis, nėra objektyviosios pažeidimų pusės – nėra jokios veikos ir rezultatų.

Istorikai pabrėžia, kad agentų registracijos žurnale yra netikslumų, pavyzdžiui, jame yra partizanų, pasirašiusių dokumentus, bet nebendravusių su KGB ir vykdžiusių antisovietinį pasipriešinimą, todėl medžiagą ragina vertinti kartu su kitais istoriniais šaltiniais.

Žurnalas skeltas penkerius metus, per kuriuos buvo paskelbti visi jame nurodyti įrašai apie asmenis.

Teismas savo sprendime pažymėjo, kad Valstybės saugumo departamentui Lietuvos ypatingajam archyvui perdavus jo žinioje turėtus archyvinius KGB dokumentus, tarp jų ir žurnalą, šis dokumentas tapo viešu ir laisvai prieinamu visiems asmenims, besikreipiantiems į Lietuvos ypatingąjį archyvą.

„Centras turėjo įstatyme (5 straipsnio 1 d. j punkte) nustatytą pareigą skelbti buvusios SSRS specialiųjų tarnybų dokumentus. Žurnalas skeltas penkerius metus, per kuriuos buvo paskelbti visi jame nurodyti įrašai apie asmenis“, – rašoma teisėjos Ivetos Pelienės sprendime.

Pasak teismo, kaip matyti iš centro į bylą pateiktų Lietuvos ypatingajame archyve saugomų dokumentų kopijų, apie S. Sondeckį paskelbta informacija atitinka žurnalo turinį. Pateikdamas papildomą informaciją Genocido centras taip pat rėmėsi Ypatingajame archyve saugomais dokumentais ir skelbdamas nurodė šios informacijos šaltinius.

„Taip pat negalima sutikti su pareiškėjų skundo argumentais, jog centras neatsakingai interneto svetainėje pateikė nepatikrintą žurnalo medžiagą apie S. Sondeckį, kadangi aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog centro skelbta informacija atitiko Lietuvos ypatingajame archyve buvusius dokumentus“, – nurodė teismas.

Anot jo, centras nebuvo paviešintos informacijos autoriumi, tačiau turėjo įstatyminę pareigą ją skelbti.

Be to, prie žurnalo ir papildomos informacijos interneto svetainėje buvo pateikti paaiškinimai, kaip turėtų būti suprantama skelbiama informacija.

„Šie centro paaiškinimai vėliau detalizuoti, skelbti atsakymai į kilusius klausimus ir pateikti dar detalesni paaiškinimai, kaip turėtų būti suprantama paskelbta informacija“, – rašoma teismo sprendime.

Teisėja I. Pelienė taip pat atkreipė dėmesį, kad centras 2018 metų gegužės 21 dieną interneto svetainėje paskelbė informaciją apie S. Sondeckio atžvilgiu priimtą Liustracijos komisijos sprendimą, pateikdamas nuorodą į informacijos šaltinį – naujienų agentūrą BNS.

Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas, todėl, pasak teismo, pareiškėjų skundas atmestinas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovu tapus Adui Jakubauskui pernai rugsėjį iš interneto svetainės visa KGB agentūros archyvinių asmens bylų registracijos žurnalo informacija išimta.

LGGRTC sovietų saugumo verbuotų asmenų sąrašą pradėjo skelbti 2012 metų pabaigoje, o baigė 2018 metais. Jame išanalizuoti 1669 asmenų duomenys.

Jaunas, bet jau garbingų apdovanojimų turintis klarnetininkas ir dirigentas Lietuvoje bei užsienyje pristato unikalias programas, rengia premjeras, diriguoja įvairiems orkestrams.

Visai šalia, Vytauto parke, gimęs orkestras „Ąžuolynas“ šiais metais mini veiklos 60-metį, o nuo 1979 metų prie tuo metu vyriškos pūtikų kompanijos prisijungė merginų choreografinė grupė. Per tiek metų jie ne tik nepaseno, bet yra neatskiriama Kauno švenčių dalis.

Renginys nemokamas, jo įrašą bus galima peržiūrėti Kauno miesto muziejaus feisbuko paskyroje. Pokalbį moderuos muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė.

X erdvė – tai 2019 metais Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriuje duris atvėrusi bendros kūrybos erdvė jaunimui, kurioje kas mėnesį vyksta susitikimai su muzikos kūrėjais ir atlikėjais. Nemažo susidomėjimo sulaukusių neformalių pokalbių su muzikos kūrėjais formatas nėra apibrėžtas ar surežisuotas, dėl to kiekvienas susitikimas yra įtraukiantis ir nenuspėjamas.

Du kūriniai – su dedikacijomis

„Nesu kompozitorius ir nepretenduoju į tokį titulą“, – tvirtino V.Čepinskis. Kūryba jam yra pabėgimas nuo kasdienybės ir išsilaisvinimas nuo galvoje skambančių ir ramybės neduodančių melodijų. „Mano muzikoje svarbiausia harmonija ir melodija. Noriu, kad mano muzika perteiktų ramybę, pilnatvę ir gėrį“, – teigė jis.

„Koncerte skambės du V.Čepinskio kūriniai su dedikacijomis, – atskleidė M.Bačkus. – Tai siuita violončelei ir orkestrui „Infinitum“, kurią jis dedikavo man. Aš jau atlikau kūrinio premjerą Šiauliuose, o dabar jis pirmąkart suskambės Klaipėdoje. Antrąjį kūrinį „Improvviso“ Vilhelmas dedikavo Klaipėdos kameriniam orkestrui. Mes jį savo programoje grosime pirmąkart.“

„Mane su šiuo orkestru siejo ir vis tebesieja graži bendrystė. Šis kūrinys parašytas romantiniu stiliumi“, – sakė V.Čepinskis.

Nuo pjesės iki siuitos

V.Čepinskio siuitos „Infinitum“ pavadinimas, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia begalybę. Autoriaus pasakojo: „Siuita violončelei ir orkestrui yra vienas stambesnių mano kūrinių, parašytas 2020-aisiais. Prieš tai buvau parašęs tik pjesę violončelei su orkestru, kuri vadinosi „Somnium“ / „Sapnas“. Tame kūrinyje norėjau perduoti tą saldžią ramybę, kurią žmogus jaučia užmigdamas. Parašiau šią pjesę savo bičiuliui, didžiam menininkui, Klaipėdos kamerinio orkestro vadovui M.Bačkui. Jam kūrinys labai patiko ir jis paprašė parašyti koncertą violončelei, šią pjesę panaudojant kaip lėtąją dalį. Aš parašiau ne koncertą, o keturių dalių programinę siuitą. Pirmoji jos dalis „Infinitum“ /„Begalybė“ – amžinas judėjimas. Antroji dalis „Somnium“ / „Sapnas“ – ramybė, šiluma. Trečioji dalis „De facto“ / „Realybė“ – tai vienintelė dalis, kurioje vyrauja chaosas, neišvengiamybė, mirties grimasa ir jos neišvengiamumas. Ketvirtoji dalis „Sacramento“ / „Priesaika. Susitaikymas“ – žmogaus siela išsilaisvina iš to košmaro ir pradeda atsargiai dairytis aplinkui, kilti į viršų. Apima nuostabus šilumos, ramybės, šviesos jausmas. Viskas, kas baisu, vis tolsta ir tolsta, tu vis kyli ir kyli. Pagaliau atsirandi tame taške, kai ateina laikas priesaikai ir susitaikymui...“

W.A.Mocarto „Jupiterio simfonija“

Koncerte taip pat bus atlikta Wolfgango Amadeuso Mozarto Simfonija Nr. 41, kuri dar vadinama „Jupiterio simfonija“. Simfoniniam orkestrui parašyta kompozicija suskambės atliekama styginių orkestro ir timpanų.

Tai viena iš žinomiausių W.A.Mocarto simfonijų, kuri tapo paskutine jo kūrybos kataloge. Simfonija yra nuotaikinga ir energinga, didesnės apimties, nei kitos tuo metu įprastos simfonijos. Tikriausiai dėl šių priežasčių kūrinys buvo pramintas „Jupiterio simfonija“ (pagal senovės romėnų vyriausią dievą Jupiterį). Kompozitorius Robertas Schumanas ją vadino nepriekaištingu kūriniu.

Koncertas „Infinitum“ vyks šį šeštadienį 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje.