Nebyli žiogų ir žmogaus kova

Geriausiu Atradimų konkursinės programos filmu buvo pripažintas režisieriaus Daniel McCabe filmas „Žiogų respublika“. „Nugalėtoją išrinkome vienbalsiai. Filmas užvaldo visą žiūrovo esybę – ir vizualumu, ir garsais, taip paversdamas mus vabzdžių ir žmonių išlikimo kovos dalimi. Išradingas, jautrus filmas, kuriame tampa akivaizdu, kad ši gamtos ir žmonių kova toli gražu nėra baigta“, – skelbdami nugalėtoją sakė šios programos žiuri nariai.

„Žiogų respublika“ pasakoja apie subtilų karą, bet vis dėlto karą – tarp žmogaus ir „iš mėnulio atskrendančių“ žiogų. Du paraleliniai pasauliai, kuriuose gyvūnai, regis, pirmauja – jie geriau jaučiasi priešiškoje aplinkoje. <...> Niekas nėra paaiškinama, mes stebime ir pamažu esame įtraukiami į ypatingą atmosferą – tampame nežemiškos kovos dalimi“, – kalbėjo Atradimų konkursinės programos žiuri.

„Žiogų respublika“. Organizatorių nuotr. 

Specialaus paminėjimo prizą šioje programoje pelnė režisierės Zaynê Akyol filmas „Rožava“. „Kasdien tampame liudininkais, o kai kurie – ir dalyviais, įvairiose pasaulio šalyse vykstančių karų ir ginkluotų agresijų. Kas lemia, kad žmonės pasirenka agresiją? Kaip gimsta blogis? Ir kaip jį sustabdyti? Šio filmo režisierė į smurtą gilinasi užduodama paprastus, bet svarbius klausimus tiems, kurie sąmoningai pasirinko kelią naikinti bet kuriuos kitus pasaulius, išskyrus savąjį“, – sakė žiuri, įteikdama apdovanojimą filmui, kalbinančiam ISIS karius.

Atradimų konkursinės programos konkurso filmus vertino kultūros mokslų daktarė, kino kritikė Yulia Kovalenko (Ukraina), viena drąsiausių Nyderlandų dokumentinių filmų kūrėjų Coco Schrijber ir plačiai žinomas lietuvių dokumentalistas, režisierius, prodiuseris Arūnas Matelis.

Demokratijai reikia atidos

Geriausio filmo apdovanojimą Poveikio konkursinėje programoje gavo Kacper Lisowski kūrinys „Teisėjai po padu“. „Savo nuostabia kinematografija ir artima prieiga prie veikėjų, filmas tiesa empatijos tiltą tarp žiūrovų ir teisėjų bei pakviečia į jų pasaulį. Tai – tobulas svarbios temos ir kinematografinio pasakojimo derinys. Šis filmas primena, kad demokratijos palaikymui ir klestėjimui reikia nuolatinės atidos“, – skelbdama nugalėtoją kalbėjo žiuri.

„Žurnalisto nužudymas“ . Organizatorių nuotr. 

Specialaus paminėjimo prizas Poveikio konkursinėje programoje atiteko režisieriaus Matt Sarnecki filmui „Žurnalisto nužudymas“. „Filmas tarsi atvėrė „kirminų skardinę“, išryškindamas vieną svarbiausių mūsų laikų iššūkių – demokratijos krizę. Galingas tyrimas, atskleidžiantis tamsiausius valdžios sluoksnius ir primenantis mums, kad visi turime saugoti demokratiją“, – sakė žiuri.

Šios programos kūrinius vertino režisierė, poveikio prodiuserė Sini Hormio (Suomija), daugybę apdovanojimų pelniusi Ukrainos dokumentinių filmų režisierė Alisa Kovalenko ir žurnalistė, laidų vedėja, politikos apžvalgininkė ir LRT tyrimų skyriaus vadovė Indrė Makaraitytė.

Dėmesį kaustanti aplinkosaugos drama

Žaliosios konkursinės programos žiuri geriausio filmo apdovanojimą skyrė filmui „Ąžuolų vienatvė“ (rež. Fabiana Fragale, Kilian Kuhlendahl, Jens Mühlhoff). „Šis filmas iškelia daug svarbių klausimų apie tai, ko reikia norint sustabdyti gamtos niokojimą, ir atveria duris daugybei diskusijų apie aplinkosaugos problemas, su kuriomis susiduria pasaulis. Dramatiškas siužetas, originalūs kameros rakursai ir unikalios filmavimų vietos nuo pat pradžios prikausto žiūrovo dėmesį ir kviečia nagrinėti ekologinio radikalizmo, kapitalizmo, anarchizmo ir valdžios galios temas. Ir tai – tik kelios jų“, – skelbdami šio konkurso nugalėtoją sakė žiuri nariai.

„Ąžuolų vienatvė“. Organizatorių nuotr. 

Šios konkursinės programos žiuri taip pat nusprendė specialaus paminėjimo prizą įteikti režisieriaus Nikolaus Geyrhalter filmui „Svetimkūniai“ – „už įspūdingus kadrus, unikalią perspektyvą ir aiškią bei galingą žinutę apie taršą“.

Prie Žaliosios programos žiuri šiemet prisijungė gamtos fotografas Marius Čepulis, Osle vykstančio dokumentinio kino festivalio „Human“ įkūrėjas, vadovas Ketil Magnussen (Norvegija) ir klimato komunikacijos specialistė, aplinkosaugos žurnalistė Rugilė Matusevičiūtė.

„Teisingosios“ pusės pasirinkimai

Geriausiu „Jauno balso“ konkursinės programos filmu tapo režisierių Lukasz Konopa ir Emil Langballe filmas „Smurto teatras“. Skelbdama nugalėtoją, žiuri kalbėjo apie jauno žmogaus atsakomybę pasirinkti „teisingąją“ pusę karo, tragedijų ir pandemijų akivaizdoje: „<...> Pasirinkdami greitai, pasirenkame smerkti. Kritinis mąstymas pasimeta teisybės paieškose. Filmas „Smurto teatras“ kviečia įvertinti, kas tau yra teisingumas ir kartu kritiškai pažvelgti, kas konstruoja šį suvokimą. Kviečiame šios dokumentikos žiūrovus įžengti į pilkąją zoną, kur žmogiškumo ribos yra kvestionuojamos ir išsilieja konteksto plotmėse. Spektre tarp juodos ir baltos, mes norime atskleisti daugiau spalvų“, – pabrėžė žiuri.

Specialaus paminėjimo prizą „Jauno balso“ žiuri paskyrė režisierių Axel Danielson ir Maximilien Van Aertryck filmui „Ir karalius pasakė: koks fantastiškas prietaisas!“. „Jame atsispindi ne tik judančių vaizdų istorija, bet ir visuomenės prisirišimas prie jų. Kandi satyra žiūrint filmą neleidžia nuobodžiauti ir pašiepia daugeliui mums artimą vizualų pasaulį“, – sakė žiuri.

„Jauno balso“ žiuri sudarė: Lukas Pacevičius, Mija Ničajutė, Kamilė Laurinavičiūtė, Ugnė Pilkionytė ir Aneta Beginskaitė.

Festivalis tęsiasi

Iki pat spalio 29 d. „Nepatogus kinas“ ir toliau žiūrovą kalbins daugybe klausimų: apie mūsų santykius su kūnu, planetos būklę, skirtingus meilės veidus, nusikaltimus žmonijai, savęs paieškas ir kt. Tačiau vien filmais „Nepatogus kinas“ neapsiriboja – Radvilų dailės muziejaus rūsyje jau veikia ir pirmoji Lietuvoje išplėstinės realybės (XR) programa „NK-Interactive“. Žiūrovai čia turi išskirtinę progą patirti ryškiausius ir plačiai įvertintus pastarųjų metų XR kūrinius: virtualios realybės filmus, žaidimus, video instaliacijas.

D. Filmanavičiūtė ir N. Rekašiūtė sutartinai išskiria du festivalio filmus: „Seksas – kamera – galia“ (rež. Nina Menkes) ir „Panų gauja“ (rež. Susanne Regina Meures).

„Šis filmas turi būti įtrauktas į švietimo programą. Ką galiu pažadėti, tai sukuistas galvas – neįtikėtinas filmas apie tai, kaip kino industrija prisidėjo prie to, kad vežtis merginą tik prie ežero ant lengvo pabuvimo tapo visai pateisinama metafora“, – įspūdžiais po filmo „Seksas – kamera – galia“ dalinosi D. Filmanavičiūtė.

„Prisidedu prie raginimų pažiūrėti šį filmą. Apie tai, kaip įsivyravusi vizualinė kalba ir vyro žvilgsnis sudaiktina moterį ir prisideda prie to, kad moterys liktų tylios, pasyvios, išmėsinėtos į gabaliukus kino kompozicijose. „Seksas – kamera – galia“ parodo, kaip nuosekliai Holivude normalizuojama rape culture ir kaip galios disbalansas išsitransliuoja į tikrą gyvenimą“, – antrino N. Rekašiūtė.

Kitą rekomenduojamą filmą „Panų gauja“ N. Rekašiūtė pavadino laikmečio filmu. „Labai daug jausmų sukėlė. Pats filmas man pirmiausia apie tai, kokie nesaugūs jaučiamės gyvendami šiandienos pasaulyje. Kiek daug nerimo, baimės, neužtikrintumo, kokia stipri iliuzija, jog influencerio gyvenimas – svajonių gyvenimas, tačiau iš tiesų, koks jis tuščias, besielis, performatyvus. Ir vis tiek, koks viliojantis! 80 proc. brandų šiandien dirba būtent su influenceriais. Labai rekomenduoju pažiūrėti“, – kvietė N. Rekašiūtė.

D. Filmanavičiūtę šis filmas nustebino netikėtu kampu. „Prieš pradėdama galvojau, kad krūpčiosiu nuo to, ką visi kasdien ir taip matom „Tik Tok“, „Instagram“ ir kitur, tik didesniu mastu. Bet mane taip sukrėtė tos keturiolikmetės tėvo ir motinos elgesys, kad kraupus egzistencinis liūdesys taško iki dabar. Yra, kas vaikus siūti maikių fabrike išsiunčia. O yra, kas vaiko pakankamu nelaiko net 1 mln. followerių surinkus. Tai kur toliau?“ – po filmo retoriškai svarstė D. Filmanavičiūtė.

Aktorės A. Diržiūtės favoritas – šią savaitę specialaus paminėjimo prizą festivalyje pelnęs „Marmuro travelogas“ (rež. Sean Wang). „Puikiai nufilmuota, įdomi, šmaikšti kapitalizmo kritika, aktuali visiems, kurie staiga pamatė, kad itališkas sviestas parduotuvėje pigesnis nei lietuviškas“, – sakė aktorė.

Žiūrovams ji negaili ir daugiau rekomendacijų: „Aalto“ (rež. Virpi Suutari) – filmas apie humanišką architektūrą, jos paieškas ir radybas, visiems, kurie žino Aalto ir kurie nieko apie jį negirdėjo. Tikslus filmas su daug archyvinės medžiagos, daug vaizdų ir pasakojimais tik fone architektūros“, – dalinosi A. Diržiūtė.

„Meškos problema“ (rež. Jack Weisman, Gabriela Osio Vanden) – trumpas, geras, tikslus. Daug nerašysiu, nes galite skirti mažiau nei penkiolika minučių ir pasižiūrėti. Tai už mešką ar už žmogų esate?“ – klausė ji. „O dar „Kalendorinės mergaitės“ (rež. Maria Loohufvud, Love Martinsen) – pažiūrėkit filmo nuotrauką ir suprasit, kodėl žiūrėti. Lengvas ir kviečiantis nebijoti šokti (visomis prasmėmis).“

„Dar pridėčiau, kad „Jaunasis Platonas“ (rež. Neasa Ní Chianáin, Declan McGrath) – būtinas filmas kiekvienam, dideliam ir mažam. Puiki abėcėlė pažinti save ir kitus, įkvėpsianti alternatyviems sprendimams ne tik mokytojus, mokinius, bet ir visus“, – rekomendavo A. Diržiūtė.

„Pažabotas sodas“ (rež. Salomé Jashi)

Turtingam milijonieriui labai gražūs seni medžiai – jis sumokės tiek, kiek reikia, kad jie atsidurtų jo sode. „Šis filmas sėkmingai keliauja per tarptautinius festivalius, o Europos kino akademija jį nominavo šių metų geriausio dokumentinio filmo apdovanojimui. Vizualus, įtraukiantis filmas apie komplikuotą žmogaus ir gamtos santykį. Žiūrint į šį šokiruojantį medžių kolekcionavimo procesą, neapleidžia apmąstymai apie žmonių trumparegiškumą“, – pasakoja G. Andriukaitis.

„Drąsa“ (rež. Aliaksei Paluyan)

„Filmo herojai kovoja prieš diktatūrą savo šalyje – režisierius seka ir fiksuoja Baltarusijos žmones prezidento rinkimų įkarštyje. Laisvojo teatro aktoriai priima sprendimą rizikuoti savo šeima, karjera – viskuo, ir išeina į gatves. Regis, ką naujo dar galime sužinoti apie protestus Baltarusijoje? Tačiau šis filmas pasiūlo gilų ir intymų tikrų žmonių paveikslą – ko jiems prireikė, kad išeitų į gatves, ir kas vyko po to“, – atskleidžia D. Grigaliūnaitė.

„Šviesa, visur“ (rež. Theo Anthony)

„Pats filmo pavadinimas sufleruoja, apie ką bus kalbama – apie panoptikumą, kuriame gyvename, apie policinę santvarką, apie tai, ką reiškia stebėti, ir apskritai, ar stebėjimas reiškia buvimą saugiu? Visi šie dalykai labai intelektualiai suderinami šiame filme. Manau, jis bus labai įdomus tiems, kas domisi šiomis temomis“, – intriguoja N. Kairys.

Filmo „Šviesa, visur“ stop kadras

„Arika“ (rež. Lars Edman, William Johansson Kalén)

„Klimato kaitos, kaip ir taršos, temos įprastai kinui sunkiai aprėpiamos, nes jos retai kada turi vieną kaltininką ar vieną paprastai vizualiai išreiškiamą sprendimą. Tai istorija apie miesto teisinį karą prieš juos tiesiogine to žodžio prasme nuodijantį verslą. Juosta pasiūlo ne tik žalių temų kine kartais taip trūkstamą trilerį primenančią įtampą, bet drauge tampa labai svarbios minties iliustracija – tikrai ne visuomet planetos problemos yra neatsargių vartotojų kaltė, ne rečiau dėl to kaltas nepažabotas verslo godumas“, – sako V. Rožėnas.

„Šnipas Šiaurės Korėjoje“ (rež. Mads Brügger)

„Vienas keisčiausių ir beprotiškiausių dokumentinių filmų, kuriuos yra tekę matyti pastaraisiais metais. Režisierius yra pagarsėjęs provokatorius, tačiau šiame filme jis pranoksta pats save. Tai – neįtikėtina dokumentinė provokacija, kuri prasideda nuo pokšto, po truputį vystosi neįtikėtina linkme ir per 10 metų istorija perauga į tarptautinę prekybą ginklais, narkotikais ir žmonėmis. Jausmas, lyg žiūrėtum geriausių Holivudo režisierių sukurtą vaidybinį trilerį“, – įspūdžiais dalijasi G. Andriukaitis.

„Jos mamos“ (rež. Asia Dér, Sári Haragonics)

„Tai yra intymi, iš labai arti nufilmuota istorija apie dviejų moterų džiaugsmus ir vargus mėginant įsivaikinti Vengrijoje. Jos susiduria su įvairiausiais iššūkiais – nuo biurokratijos, nes šioje šalyje tos pačios lyties porai įsivaikinti yra nelegalu, iki sunkių asmeninių išgyvenimų. Šalyje stiprėjant homofobijai, kiekvienas šių moterų pasirinkimas yra nuolatinėje grėsmėje. Linkiu šį filmą pasižiūrėti ir tiems, kas pritaria tos pačios lyties partnerystei, ir tiems, kas nepritaria“, – kviečia D. Grigaliūnaitė.

„Nakties daugiau nebus“ (rež. Éléonore Weber)

„Šis filmas sumontuotas iš karo sraigtasparnių filmuotos medžiagos karo zonose Afganistane, Sirijoje, Irake. Filmas ypatingai nepatogus, gal net vienas nepatogiausių ir žiauriausių, kuriuos esu matęs pastaruoju metu. Pasirodo, nors kameros kasmet gerėja, karinio sraigtasparnio pilotui vis dar nėra taip jau paprasta suprasti, ar jis mato piemenį, ar Talibano kovotoją“, – pasakoja N. Kairys.

Filmo „Nakties daugiau nebus“ stop kadras

„Pirmieji 54 metai: glaustas karinės okupacijos vadovas“ (rež. Avi Mograbi)

„Naujienos apie Izraelį bei Palestiną dažnai atsimuša tarsi į sieną: žmonės linkę užsimerkti prieš žiaurumą pasakydami, jog „abi pusės kaltos“ arba „tai neišvengiama, nes priešprieša kyla dėl religinių priežasčių“. Režisierius imasi labai detalios ir šaltiniais pagrįstos argumentacijos, kodėl tai visai ne du blogiai, bet sistemingas vienos pusės bandymas okupuoti kitą. Filmas, kurį labai rekomenduoju tiems, kurie norėtų, bet patys jau nebeturi vilties išnarplioti, kas gi vyksta tarp Izraelio ir Palestinos“ – kviečia V. Rožėnas.

„Brangūs ateities vaikai“ (rež. Franz Böhm)

„Nedažnai festivalio atidarymui pasirenkame pradedančio režisieriaus kūrinį, o šis filmas sulaužo taisyklę, nes puikiai atliepia jaunų žmonių pokyčių siekį. Jis nukelia į Čilę, Ugandą ir Honkongą, kur jaunos protestų lyderės kovoja už demokratiją, klimato kaitą, saugesnę ir atviresnę visuomenę. Režisierius sako, kad šiuo filmu jis norėjo sukurti vietą jauniems balsams būti išgirstiems, tad čia girdime autentiškas įkvepiančias mintis apie tai, kokia turi būti ateitis“, – sako G. Andriukaitis.

Filmo „Brangūs ateities vaikai“ stop kadras

„Paskutinis vaizdas“ (rež. Judith Zdesar)

„Filme atskleidžiamos intymios ir jautrios istorijos tų žmonių, kurie apako būdami suaugę. Filmas pasakoja apie tai, ką žmogus įsimena ir įsirašo į atmintį kaip paskutinį matytą vaizdą – jis susijęs su žmogaus patirtimis ir emocijomis. Žiūrint šį jautrų filmą nejučia patys sau užduosime klausimą, koks būtų mūsų paskutinis vaizdas, kurį įsimintumėme?“ – klausia N. Kairys.

„Išgyvenimo instrukcija“ (rež. Yana Ugrekhelidze)

„Kartais efektyviausios dramos kine yra pačios mažiausios. Apie lytį pakeitusio vyro gyvenimą Gruzijoje pasakojanti juosta niekuomet pernelyg nenutolsta nuo Aleksandro ir jo aplinkos. Tačiau žiūrint akivaizdu, kad gal kiek kitais būdais, bet tokią pat istoriją išgyvena daugybė žmonių visame pasaulyje. Noriu tikėti, jog transfobija dažnai stumiama baimės to, kas nesuprantama. Ir kaip vienas kino festivalio programos sudarytojų taip pat noriu tikėti, kad tokie filmai paversdami nesuprantama suprantama turi galią baimę bent iš dalies keisti empatija“ – sako V. Rožėnas.

Spalio 19 d. peržiūras Kaune atidarys itin šviesaus ir viltingo filmo „Būsiu su tavim“ peržiūra, kurią lydės susitikimas su jo kūrėjais – režisieriais Virginija Vareikyte ir Maximilienu Dejoie. Šiame filme dvi charizmatiškos herojės – psichologė ir policininkė, imasi sudėtingos misijos – sumažinti rekordinį savižudybių skaičių savo gimtajame Kupiškyje. Jos nuo durų iki durų lanko vienišiausius bendruomenės narius ir savo empatija iš nelaimės gniaužtų ištraukia ne vieną žmogų.

Spalio 21 d. Kauno žiūrovai turės neeilinę galimybę susitikti su filmo „Šnipas Šiaurės Korėjoje“ (rež. Mads Brügger) herojais – pačiu šnipu Ulrichu ir paslaptinguoju jam talkinusiu ponu Jamesu. Žiūrovai galės iš pirmų lūpų išgirsti, kaip jiems pavyko priartėti prie Š. Korėjos valdžios atstovų ir ne tik atskleisti prekybos ginklais ir narkotikais paslaptis, bet dar ir užfiksuoti jas kameromis. Tai – įtempta istorija, kurią žiūrint sunku patikėti, kad tai gali būti tiesa.

Stop kadras iš filmo „Šnipas Šiaurės Korėjoje“

Spalio 22 d. „Nepatogus kinas“ kauniečius pakvies ne žiūrėti, o klausytis – vyks audiokūrinio „Geimeris: žmogžudystės planas“ perklausa. Čia keturiolikmetis Viktoras pasakoja apie jo geriausio draugo įvykdytą išpuolį mokykloje. Jis detaliai atskleidžia, kaip draugas tai pradėjo planuoti ir niekas jo nesustabdė, nors jis atvirai apie tai rašė videožaidimų entuziastų forumuose. Šis kūrinys po seanso suteiks pretekstą pasikalbėti apie neapykantos kalbą ir tai, kas iš tiesų vyksta socialinių tinklų erdvėje ir kompiuterinių žaidimų bendruomenėse.

Kauno kultūros centre taip bus galima išvysti ir filmą „Kovotojos“ (rež. Paola Calvo, Patrick Jasim), nukelsiantį į Chuareso miestą Meksijoje, kuriame nužudoma itin daug moterų ir kurio imtynių kovotojos („luchadoras“) ringe mėgina vožtelėti mačistinei vietos kultūrai. „Daina pavadinimu neapykanta“ (rež. Anna Hildur Hildibrandsdóttir) primins vieną didžiausių politinių skandalų save nepolitišku laikančio „Eurovizijos“ dainų konkurso istorijoje. O filmo „Sabaja – belaisvės“ (rež. Hogir Hirori) kamera seks dviejų civilių vyrų įsiveržimą į ISIS karo stovyklą, siekiant išlaisvinti sekso vergovėje laikomas moteris.

Stop kadras iš filmo „Kovotojos“

Čia viskas – tikra

Savo filmo herojės vardu pavadintame kino portrete „Anny“ čekų dokumentikos meistrė Helena Třeštíkova fiksuoja iš pažiūros paprasto žmogaus – prostitutės Anni – ypatingą gyvenimą. Jame telpa ir darbas metro stotyje, kur Anni renka pinigus už įėjimą į tualetą, ir pašlijusi dukros bei anūko sveikata, ir šviesūs muzikiniai pasirodymai ant scenos – kartu su kitomis moterimis, priklausančiomis nevyriausybinei organizacijai, vienijančiai sekso darbuotojus.

Režisierė H. Třeštíkova, kurios filmų retrospektyva jau anksčiau buvo pristatyta VDFF, yra sukūrusi per penkiasdešimt filmų žmonių santykių ir socialinėmis temomis. Ji taiko „ilgalaikio stebėjimo“ metodą, t. y. su savo veikėjais praleidžia ilgą laiką – pavyzdžiui, Anni ji filmavo nuo 1996 iki 2012 metų.

Filmo anonsas

Po filmo peržiūros žiūrovų lauks pokalbis su Monika Staugaityte – filologe, edukacinės paskyros „Paleistuvės“ įkūrėja, striptizo šokėja.

„Mano gyvenime vietą randa du iš pirmo žvilgsnio nesuderinami dalykai – filologija ir striptizas, – sako M. Staugaitytė. – Iš noro kalbėti ir rašyti apie intymių paslaugų industriją atsirado „Instagram“ paskyra „Paleistuvės“. Ten pasakoju apie savo patirtis dirbant striptizo šokėja, santykį su kūniškumu, rašau apie pasaulinį seksualinio darbo kontekstą, stengiuosi rasti kitų žmonių, dirbančių industrijoje ir norinčių pasidalyti savo patirtimi.“

Pokalbį su filmo peržiūros viešnia moderuos feministė, Europos lyčių ir moterų istorijos magistrė, viena iš Lietuvos queer archyvo iniciatorių – Viktorija Kolbešnikova.

Šia iniciatyva siekiama pristatyti dokumentinius filmus, pasakojančius apie įvairias bendruomenes ar (sub)kultūras. Ciklą lydinčių pristatymų metu skatinama diskutuoti apie filmų turinį ir socialinę problematiką bei dokumentinio kino reiškinį apskritai.

Bilietus į spalio 1 d. 19 val. vyksiantį seansą galima įsigyti tik internetu. Renginio vietoje bilietais nebus prekiaujama.