Iš pradžių jaunuolis tik stebėjo po šiltus namus skraidantį gyvį, po to susirūpino, ar tikrai į dilgėlinuką panašus drugelis sulauks pavasario?

"Kur jį dėti, gal kokią dėžutę surasti? Kaip išlaikyti per žiemą ir kuo jis minta? O vandenį drugeliai žiemą geria?" – klausimus bėrė gimnazistas Pijus.

Paauglio nuogąstavimus išsklaidė Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys.

"Nieko nereikia daryti. Nelįskite. Žiemoja jie sau ir tiek", – paaiškino V. Jusys.

Panašu, kad drugelis ieškojo vietos, kur peržiemoti ir kurį laiką tūnojo malkinėje. Tačiau ji nešiltinta ir drugelis vis tiek galėjo ten sušalti.

Vytautas Jusys. 

"Gal yra koks rūsys, vėsi patalpa? Bet, kad nebūtų itin didelio šalčio. Svarbu pavasarį, kovo mėnesį, nepamiršti jo išleisti į lauką", – priminė V. Jusys.

Nelįskite drugeliui į akis.

Tačiau, ar verta gaudyti drugelį, kuris namuose įsitaisė ant palangės?

"Galima atsargiai pirštais suimti. Svarbu nesužeisti. Aš irgi turiu drugelių rūsy, neliečiu, gyvena jie ten", – patikino V. Jusys.

V. Jusys – ne tik paukščių, bet ir laumžirgių specialistas. Jis sugebėjo sužymėti daugiau nei trisdešimt tūkstančių laumžirgių, todėl žino, kaip nepažeisti trapių jų sparnų.

"Drugeliai žiemą nesimaitina, juk nektaro gamtoje nėra. Koks čia lemties ženklas galėtų būti – drugelis namuose žiemą? Reiškia tą patį, kaip ir prieš milijoną metų. Kai drugeliai atsirado, horoskopų dar nebuvo", – juokėsi gamtininkas.

Jei dilgėlinukas nesulauktų pavasario, V. Jusys patarė nesisieloti.

"Vieni sulaukia pavasario, kiti ne. Gali ir kokia zylė sulesti. Gamtoje žodžio žiauru nėra. Gamtoje daug ko nereikia gelbėti. O žmonės ypač nori visus gelbėti. Tam ir yra žiema, kad kažkas jos neatlaikytų ir taptų kitų maistu. Tik mes norime viską sužmoginti. Drugeliui reikia ramybės. Nelįskite drugeliui į akis. Nieko jam daugiau nereikia. Ir nėra ko vaikščioti kiekvieną dieną jo pažiūrėti", – pamokymų davė V. Jusys.

Iš tikrųjų pati gamta nelabai ką žino apie šventą Oną. Tai mes savo šventę suradome tada, kai gamta tapo brandi. Nuo senų laikų ši diena buvo siejama su šviežia duona, po šventos Onos, sako, jau prasidėdavo javapjūtė.

Na, ne visada ji galėdavo prasidėti tada. Ir pirmoji rugių grįžtė, nupjauta pjautuvu, turėjo daugiau simbolinę reikšmę. Bet šiaip ar taip, po šios dienos jau žvalgysimės į javus. O jie jau pagelto, išbluko. Gal net per anksti, nes birželį ir pačią liepos pradžią buvo toks karštis... O paskui pasipylė lietus, tik javai buvo ėmę gelsti, tad jis nedaug ką tepakeitė.

Atrodo, kad gamta labai palankiai sutiko ir karščius, ir lietus. Kai kur Lietuvoje iškrito tikrai daug lietaus, vanduo nors trumpam užtvindė laukus ir pievas. Tas vanduo beregint nuslūgo. Tačiau drėgmė iškart sutraukė kirų pulkus, gandrus ir pilkuosius garnius. Net pempių pulkeliai braidė seklumose, tikučiai...

Kol kas pempių ir tikučių, rudagalvių kirų skraidymai labiau primena klajones. Paukščiai dar užimti kitais reikalais – jie peri, rūpinasi namais. Tik pažiūrėk, gandriukai savo lizduose stypso, kai kurie bando mankštinti sparnus. Jiems iki tikro skrydžio dar gal savaitė, gal dvi...

Nors mes taip dažnai kalbame apie gandrus, tačiau šiandien turime priminti, ką daryti, jei per vėtrą išvirto jų lizdas. Taip nutinka dažną vasarą, taip daug kur įvyko ir šiemet.

Gandrų lizdus apžiūrėti, jei reikia – juos patvarkyti ir net perkelti į kitas, saugesnes vietas, mes skatinome žiemos gale, ankstyvą pavasarį. Tie dabar išvirtę lizdai dažniausiai – iš tokių. Žinia, vėtra gali nugriauti ir tvirtą lizdą. Jeigu jis išvirto ir jaunikliai atsidūrė ant žemės, reikia kuo skubiau senojo lizdo vietoje iškelti bet kokį, kad ir visai laikiną pagrindą, pridengti jį velėnom ir šienu.

Jei neliko medžio ar negalite lizdo iškelti ant stulpo, sukalkite trejeto metrų aukščio žiogrių, ant jo iškelkite lizdą. Gandrai tikrai iš karto susiras savo vaikus ir juos maitins. Tai nėra labai sudėtingas darbas, todėl nereikia niekur skambinti, ieškoti atvykstančių pagalbininkų. Nes, jei lauksime, kol kas atvažiuos, gandriukai liks nelesę, o seni gandrai nuo jų nutols...

Žinoma, jei gandriukai susižalojo, reikia skambinti gyvūnų globėjams, pranešti. Bet skambinti galima tik tada, kai gyvūnai sužeisti, kai jiems reikia profesionalios veterinarinės pagalbos ir globos. Beje, Gyvūnų globėjų asociacijos numeris – 8 686 44 828.

Dabar traukime į miškus. Čia ne tik vešlu ir žalia, bet daug mėlynių. Tiesa, kai kur jos šiemet smulkokos. Mėlynės – puikios uogos. Pagaliau – jos iš gamtos, taigi natūralios, sveikos. Jas galima šaldyti, džiovinti, virti uogienes. Galima valgyti šviežias. O kiek visokių patiekalų galima paruošti, kad ir šaltanosių išvirti... O jas rinkti...

Mėlynes rinkti reikia tvarkingai. Ir šiemet, sako, kai kas įsigudrina jas braukti, trinti vadinamosiomis šukomis. Toks būdas net nelaikytinas uogavimu, jis draudžiamas ir už tai griežtai baudžiama. Žinokite patys ir pasakykite kitiems. O pamatę tokius gamtos niokotojus skambinkite telefonu 112, praneškite. Tik labai tiksliai pasakykite vietą, kurioje juos pastebėjote.

Paklausite, ar tikrai šukos tokios pavojingos? Taip, labai. Nubraukti, nudraskyti mėlynių kereliai neves uogų bent porą metų. Kodėl reikia taip niokoti gamtą? Mėlynė labai skani uoga. Tačiau ji gardi ne tik mums, bet ir daugeliui gyvūnų.

Mėlynes lesa strazdai, liepsnelės, devynbalsės, kiti paukščiai giesmininkai, net krankliai ir kėkštai. Dar dažniau jas kapsi tetervinai, jerubės ir kurtiniai, tikrieji miško vištiniai paukščiai. Be to, dažnai jomis savo racioną paįvairina kiaunės, voverės, lapės, net vilkai. O jeigu į mūsų miškus užklys meškos, jos tikri turės kuo smaguriauti.

Nors meškos – mūsų girių senbuvės, dabar jų tik kai kada sulaukiame. Tačiau kitą girių senbuvį – kurtinį – miškuose kartais pabaido uogautojai ar grybautojai. Žinoma, paukščiai nelengvai kyla, paprastai jie stengiasi sprukti žeme, slapstydamiesi už žolių ir krūmelių. O pamatyti kurtinį yra didelė sėkmė. Dabar žinome, kad jų populiacijos yra stabilios, jiems daug dėmesio skiria ir gamtininkai, ir miškininkai. Tačiau vargu ar kada nors kurtinių bus tiek, kad galėtume nesirūpinti jų likimu.

Senuose medžiotojų prisiminimuose rašoma apie tilvikų ir tetervinų, kurtinių jauniklių medžioklę, kuri prasidėdavo nuo liepos vidurio. Šiandien tokia medžioklė atrodo lyg šventvagystė. Tačiau vasarą medžiojama. Medžiojami šernai, stirnų patinai... Beje, dabar pačiame įkarštyje stirnų ruja, šios vestuvės – labai įdomios.

Ar žinote, kad tik ryte gieda kikilis? Ir – prieš lietų. Jam gerai, jis dar nekeliauja. O kas dar gamtoje šiuo metu migruoja? Vasarą net ne šimtus, o tūkstančius kilometrų nuskrenda drugiai. Štai iš mokyklinių vadovėlių žinomas kopūstinis baltukas pas mus atskrenda iš pietų. Mūsų krašte likusios žiemoti šio drugio lėliukės sušąla ir kitąmet vėl laukiame atskrendančių naujų baltukų. Beje, jie atkeliauja ne kasmet. Panašiai keliauja ir gudobelinis baltukas, usninukas, admirolas.

Tačiau geriausi keliautojai – drugiai sfinksai, kurių po liepos karščių galime tikėtis iki 25 rūšių. Kodėl tikėtis? Kai kurios rūšys yra vietinės, nekeliaujančios, todėl jų negausiai galime tikėtis visada. Tokie tikri, „mūsiškiai“ yra akiuotasis, dviejų rūšių kamaniniai, lipikinis ir kiti sfinksai. Tačiau mes tikimės išvysti bent 10–12 rūšių egzotinių sfinksų, iš kurių pats įspūdingiausias yra kaukolėtasis. Šis stambus, ilgais sparnais drugys nugarėlėje turi kaukolę primenantį piešinį.

Kaukolėtojo sfinkso vikšrai minta bulvių lapais. Jei sfinksai iš Šiaurės Afrikos atskrenda labai anksti, birželį, iki rugsėjo spėja užaugti naujos kartos drugiai, kurie išskrenda į Afriką. Kaukolėtieji sfinksai labai reti, juos pamatyti – didelė sėkmė. Retai į Lietuvą atskrenda amūriniai, oleandriniai, pietiniai sfinksai.

Ne viską mes regime ir pastebime. Ypatingu liepos įvykiu tapo varliukų ir rupūžiukų, šią vasarą užaugusių kūdrose ar tvenkiniuose, išlipimas į sausumą. Daugelis jų (išskyrus žaliąsias varles) visą gyvenimą praleis ne vandenyje, jiems tai – tikrojo gyvenimo pradžia. Nors vasara ilgai buvo sausringa ir nemažai kūdrų išdžiūvo kartu su jose buvusiais buožgalviais, jauniklių gausu. Tačiau net ten, kur varliukų stebime daug, neturėtume džiūgauti: nago dydžio gyvūnėliui išgyventi iki brandos, sulaukti 3–4 metų amžiaus, yra nelengva. Paprastai tokia laimė tenka tik keletui iš šimto.

Kur pradingsta kiti?  Nėra žūčių statistikos, tačiau preliminariai galima teigti, kad dalį jų sulesa paukščiai ir suėda žvėrys. Mažutis varliukas yra tinkamas grobis ne tik varnai, bet ir strazdui, medšarkei. Naktį juos gaudo ežiai, mangutai, lapės, kiaunės. Labai daug jų žūsta po mūsų kojomis, po ratais (net ir dviračių), nes mes ne visada atidūs.

Baisūs varliukų naikinimo įrankiai – visokios šienapjovės, žoliapjovės: atrodo, kad Lietuvoje jau nežinoma, kas yra dalgis, o birbianti ir visa naikinanti krūmapjovė (žoliapjovė) yra tobulybės ženklas. Ar mes visada turime kuo paaiškinti šiuos savo poelgius, nors jie nutinka, kaip sakoma, „visai netyčia“?..

Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centras tęsia kasmetę tradiciją ir puošia Kauną. Antradienio popietę iškilmingai pasveikintas Aleksoto kalno papėdėje nutūpęs didžiausias Lietuvos drugelis. Šiemet meninė instaliacija skirta Etnografinių regionų metams.

Drugelis išsiskiria savo spalvomis. Trispalvės fone jo sparnus puošia simboliniai etnografinių spalvų herbai.

Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro savanoriai daugiau nei savaitę sodino kruopščiai atrinktas gėles ir atliko kitus būtinus apželdinimo darbus. Kviečiame pasižiūrėti video reportažą apie „Drugelio“ atsiradimą:

Viename uostamiesčio gyventojos bute jau kelias dienas leidžia ryškiaspalvis drugelis. Gamtininkų teigimu, vabzdys susirengė žiemoti moters namuose, tačiau šiltame būste to padaryti jam greičiausiai nepavyks.

Išgyvena iki metų

Klaipėdietės Laimos namuose jau kurį laiką aksominius sparnus miklina drugys. Moteris tikina nežinanti, iš kur naujas namų gyventojas išdygo, tačiau reginys džiugina akį.

Nors sakoma, jog drugiai gyvena vos vieną parą, o sparčiai vėstantį rudenį šių skraiduolių pamatyti sunku, gamtininkai tikina, jog iš tiesų šie vabzdžiai gali išgyventi iki metų.

"Tai priklauso nuo metų laiko. Yra drugių, kurie gyvena tol, kol padeda kiaušinėlius, mat patys jie nesimaitina. Tačiau tie, kurie patys geba išsimaitinti ir sėkmingai peržiemoja, sulaukia net ir vienerių metų", – paaiškino gamtininkas Stasys Gliaudys.

Nusprendė žiemoti

Pašnekovo teigimu, drugelį į klaipėdietės namus atviliojo galimybė saugiai praleisti žiemą.

Kiti drugeliai, kurie nesuskumba įlįsti į šiltus gyventojų būstus, žiemoja miške, kur juos apkloja krentantys lapai ir sniegas.

Kai pavasarį oro temperatūra pasiekia maždaug 16 laipsnių šilumos, šie gražuoliai bunda iš miego.

"Žiemojančių drugių, kaip ir ežių ar barsukų, gyvybiniai poreikiai sumažėja iki minimumo. Taip jie išgyvena žiemą", – paaiškino S.Gliaudys.

Gali išsaugoti

Klaipėdietės bute drugelis gali ir žūti. Gamta už lango jį vilioja, todėl gyvis blaškysis ir taip išeikvos savo gyvybinę energiją.

Gamtininko teigimu, uostamiesčio gyventoja turėtų drugelį atsargiai išnešti į vėsesnę patalpą, kur temperatūra siektų iki trijų laipsnių aukščiau nulio. Ten vabzdys prisitvirtins prie lubų ar kito jam patogaus paviršiaus ir užmigs iki pavasario.

"Galima pabandyti jam duoti kokio saldaus skystimo, patirpinti medaus. Jeigu drugelis pabandys savo straubliuku jį siurbti, dar pagyvens", – paaiškino pašnekovas.

Gyvenimas – trumpas

Į klaipėdietės namus atklydęs drugelis dažniausiai pasirodo ankstyvą pavasarį.

Šis žiemą bute nusprendęs leisti drugys – jaunas. Pavasarį jis turėtų prabusti vienas pirmųjų. Ant ryškių jo sparnų dėmesį traukiančios dėmės – apsisaugojimo nuo priešų ženklas.

"Paukščiui ar kitam gyvūnui tie apskritimai primena akis. Pamatęs drugelį jis pagalvos, kad tokiam gyvūnui jo akys per didelės ir nuspręs su juo neturėti reikalų. Drugelių gyvenimas – gražus, bet trumpas", – pastebėjo S.Gliaudys.

Drugiai-kiborgai greitai gali padėti atlikti sudėtingiausias gelbėjimo operacijas, skelbia mokslininkai, sugalvoję būdą, kaip kontroliuoti vabzdžių raumenis.

Šiaurės Karolinos universiteto inžinieriai sukūrė metodą, kaip skrydžio metu manipuliuoti drugio raumenimis. Jie tai atliks naudodami elektros signalus, siunčiamus į drugio organizme patalpintą implantą.

„Mes norime išsiaiškinti, ar galime kontroliuoti drugių judesius, paieškos ir gelbėjimo operacijų metu, – sakė daktaras Alper Bozkurt, kuris vadovauja tyrimui, – Idėja būtų prijungti prie drugių jutiklius, kurie suformuotų lankstų tinklą, užprogramuotą ieškoti nelaimės ištiktų žmonių“.

Elektrodai drugiui gali būti implantuoti dar lėliukės stadijoje, kai vikšras yra kokone ir tik ruošiasi virsti sparnuotu suaugusiu vabzdžiu. Prie šio proceso išplėtojimo prisidėjo ir daktaras Amit Lal iš Kornelio universiteto.

Vėliau Bozkurt mokslinių tyrimų komanda sukūrė patikimą metodą, kuris atskleidė, kaip drugys koordinuoja savo judesius skrydžio metu. Mokslininkai prie už drugio skraidymą atsakingų raumenų grupių prijungė elektrodus ir taip stebėjo į jas siunčiamus elektromiografinius signalus.

Tuomet drugys buvo prijungtas prie bevielės platformos, kuri surenka elektromiografinius duomenis vabzdžiui judinant savo sparnus. Dėka elektromagnetų, suteikus drugiui laisvę suktis į kairę ir į dešinę, visa platforma tiesiog levituoja ore.

„Žiūrėdami, kaip drugys, keisdamas skrydžio kryptį, naudoja savo sparnus ir derindami tuos judesius su atitinkamais elektromiografiniais signalais, mes įgavome daug geresnį supratimą apie tai, kaip vabzdžiai manevruoja ore, – aiškina Bozkurt, – Mes tikimės, kad ši informacija padės sukurti technologijas, nuotoliniu būdu kontroliuojančias gyvūnų judesius skrydžio metu. Tai prisidės prie svarbiausio tikslo – sukurti „gyvas skraidykles“, kurios galėtų būti gelbėjimo operacijų jutiklių tinklo dalimi“.

Kitas mokslininkų žingsnis bus sukurti automatizuotą sistemą, kuria naudojantis būtų galima ištirti bei suderinti drugio skrydžio kontroliavimui reikalingus parametrus.

Ši mokslininkų studija skelbiama internetinėje svetainėje – „the Journal of Visualized Experiments“ (JoVE). Jos bendraautoriai: Alexander Verderber, Michael McKnight ir Bozkurt laboratorijos (JAV) studentai.

Aleksoto kalnas traukia akį iš įvairiausių gėlių suformuotu drugeliu. Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro mokytojai ir mokiniai kruopščiai dirbo ne vieną dieną, kol pavyko sukurti šią kompoziciją. Penktadienį Aleksoto apžvalgos aikštelėje įvyko oficiali meninės instaliacijos atidarymo ceremonija.

Iš žiedų sudarytam drugeliui panaudota net apie 6 tūkst. sodinukų. Margaspalvio kūrinio plotis yra apie 50, o aukštis - 30 metrų. Tai iš viso sudaro 6 arus.

„Šiemet vyks Lietuvos dainų šventė, todėl ir mūsų darbas skirtas šiam renginiui. Drugelio sparnuose galite pamatyti smuiko ir boso raktus, ypatingai muzikos simboliai turėtų matytis iš toliau - senamiesčio, važiuojant Aleksoto tiltu", - pasakojo projekto autorius, centro mokytojas Jaunius Kaubrys.

Pasak Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro direktorės Laimos Anužienės, už kompozicijos atsiradimą turime būti dėkingi visai kūrybinei komandai - mokytojams bei moksleiviams.

„Visi norime ir siekiame, kad Kaunas kasmet gražėtų. Kompozicijai skirtos daugiametės gėlės buvo susodintos dar pernai, o rezultatu galime grožėtis šią vasarą. Labai tikiuosi, kad drugelis bus prisijaukintas ir pamiltas tiek kauniečių, tiek miesto svečių", - teigė L. Anužienė.

„Šis tūkstančiais žiedų pražydęs drugelis - tikras Kauno miesto simbolis, pasakojantis apie margaspalvį, žydintį miestą", - sakė miesto vadovas Andrius Kupčinskas.

Dainų šventė Kaune vyks birželio 28 dieną.

Pernai Aleksoto drugelis buvo dedikuotas S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio 80-osioms metinėms.

Europos aplinkosaugos agentūra (EEA) naujausioje savo ataskaitoje skelbia pastarųjų dviejų dešimtmečių rezultatus, kad nuo 1990 iki 2011 metų Europoje perpus sumažėjo pievų drugių. Nykstančias pievų drugelių tendencijas pastebi ir Lietuvos mokslininkai.

Skaičiai verčia skambinti pavojaus varpais

Analizėje rašoma, kad tai lėmė intensyvėjantis žemės ūkio naudojimas ir negebėjimas tinkamai valdyti pievų ekosistemas. Mokslininkams tokie tyrimų duomenys kelia nerimą, nes pievų drugiai atlieka itin svarbų vaidmenį kitų sausumos vabzdžių, kurie sudaro trečdalį visų pasaulio rūšių, gyvenime. Pievų drugiai laikomi puikiu visos bioįvairovės ir bendros ekosistemos sveikatos indikatoriumi.

Tyrime analizuotos 17 pievų drugių rūšių, iš kurių per pastaruosius du dešimtmečius net 8 populiacijos sumažėjo, dvi išliko nepakitusios ir tik viena – paaugo. 6 rūšių populiacijų tendencijos lieka neaiškios. Analizėje tirtos šios drugių rūšys – dirvinis melsvys (Polyommatus icarus) – jo populiacija ženkliai sumažėjo, aušrelė (Anthocharis cardamines)– jo populiacija mokslininkams pasirodė daugmaž stabili nuo 1990 m., Thymelicus acteon – šio drugio populiacija sukėlė tyrinėjams klausimų, nes vienos tendencijos neužfiksuota.

„Dėl dramatiško pievų drugių rūšių sumažėjimo turėtume skambinti pavojaus varpais. Pastebime, kad Europoje mažėja drugių buveinių. Jeigu ir tokiau stebėsime tokias tendencijas, kai kurios drugių rūšys išnyks negrįžtamai“, – susirūpinimo neslėpė EEA direktorius Hansas Bruyninckx.

Tyrėjai konstatuoja, kad pievose drugių mažėja dėl dviejų pagrindinių priežasčių – intensyvėja žemės ūkis ir tuo pačiu daugėja apleistų žemės plotų. Drugių populiacijoms taip pat kenkia ūkiuose naudojami pesticidai. Dirbamos žemės plotai taip pat neretai virsta nenaudojamais laukais, nes ūkinininkai atsisako ūkininkavimo dėl socio–ekonominių priežasčių – ūkio produkcija neatneša laukiamų pajamų, ūkininkai sulaukia vis mažiau paramos iš žemės ūkio fondų ir dėl to ryžtasi atsisakyti sau įprastos veiklos. Pievos užželia krūmynais ir miškais, dėl to pievų drugiai praranda savo buveines.

Lietuvoje nyksta ne tik drugeliai, bet ir pačios pievos

Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto vabzdžių evoliucinės ekologijos grupės vadovas Eduardas Budrys portalui patvirtino, kad drugelių mažėja ir Lietuvoje. Tai lemia keletas priežasčių.

„Dalis žemės ūkio naudmenų plotų verčiama miškais. Pievos yra palaikomos atvirai, laisvai ganomų karvių – kitaip jos natūraliai užauga mišku. Šiuo metu daugumoje Lietuvos rajonų laisvai ganomų karvių beveik išvis nebeliko, Europos Sąjungos (ES) paramą gaunantys ūkininkai karves irgi laiko kompiuterizuotose fermose. Tai reiškia, kad nebelieka pievų“, – aiškino E. Budrys.

Pašnekovas ateities prognozę irgi brėžia gana niūriai: „Kadangi pievų mažėja ir mažėja intensyviai per paskutinius dešimt metų, natūralu, kad neliks drugelių – neliks bet kokių pievų paukščių, vabzdžių, bičių, visų su pievomis susijusių laukinių gyvūnų ir augalų. Jų visų populiacijos Lietuvoje mažėja“.

Vakarų Europoje šis klausimas sprendžiamas bandant atkurti pusiau laukines karves – joms reikėtų labai mažai priežiūros. Tai daroma ir Lietuvoje. Ekologiniais tikslais importuojamos tam tikros karvių, arklių veislės, kad jos palaikytų laukines pievas.

„Ganydamiesi gyvuliai nuėda atželiančius medžius, nes žolės su medžiais konkuruoja tuo, kad nuėstos greičiau atauga. Ten, kur vyksta ganymasis, jis stabdo natūralų miško atsinaujinimą“, – sakė ekologas.

Kita išeitis, norint išlaikyti kuo daugiau natūralių pievų, laikyti stumbrus. Tiesa, problema su šiais gyvūnais yra tokia, kad į juos žiūrima nepatikliai: „Kad pas mus šalta žiema ir negalima kokosų auginti, visi supranta, kad negalima žirnių pasėti ar kukurūzų ten, kur gyvena stumbrai, ūkininkai specialiai pasėja tam, kad gautų kompensaciją. Jeigu pas mus aplinkosaugos politika keistųsi į tokią, kaip yra Švedijoje, kad ūkininkams būtų mokama ne kompensacija už žalą, bet pastovios išmokos už buvimą tų laukinių gyvulių – vilkų ar stumbrų, jie būtų suinteresuoti tokiu ūkiu užsiiminėti, kuriam, pavyzdžiui, stumbrai nekenkia“, – svarstė E. Budrys.

Trūksta drugelių monitoringą galinčių atlikti specialistų

Lietuvos entomologų draugijos narys,„Butterfly Conservation Europe“ atstovas Lietuvoje Giedrius Švitra apgailestauja, kad Lietuvoje drugelių monitoringas buvo atliktas vos kelis metus ir tik keliuose regionuose, todėl vertinti, kokia yra mūsų šalyje gyvenančių drugelių situacija, sudėtinga.

„Daugelyje Europos valstybių toks monitoringas yra valstybinis ir iš dalies finansuojamas valstybinių institucijų, ten daug žmonių įsijungia. Daug metų Olandijoje ir Didžiojoje Britanijoje toks monitoringas vykdomas ir pagal jų duomenis galima kažkokias tendencijas matyti. Pas mus tokią iniciatyvą aš bandžiau inicijuoti tarp saviškių drugelininkų, bet kai tai palaikoma tik iš entuziazmo, reikalauja labai daug darbo ir laiko. Visa iniciatyva praktiškai užgeso ir monitoringas sustojo“, – Lietuvos situaciją drugelių monitoringo srityje komentavo G. Švitra.

Nors išsamių tyrimų, kiek turime drugelių visos Lietuvos mastu, kaip jų skaičius kinta, nėra daryta, net ir be tyrimų akivaizdu, kad pievinės buveinės nyksta ir tai lemia šiose buveinėse visų gyvenančių mikroorganizmų nykimą.

„Pievos užauginėja ten, kur ūkiškai nebenaudojamos, daugiausiai – upelių, upių slėniuose, kur anksčiau buvo ganomi gyvuliai, šienaujama. Dabar tikriausiai ir pati stebite tokius dalykus, kad žmonės nebenaudoja tokių pievų – išvis kaimuose gyvulių daug nebeliko“, – aiškino pašnekovas.

Paklaustas, ar Lietuvoje atlikus visuotinį drugelių monitoringą, šis galėtų kažkaip situaciją iš esmės pakeisti, G. Švitra visų pirma pabrėžė, kad monitoringui atlikti vargu, ar turėtume pakankamai specialistų.

„Pas mus gyvoji gamta nepopuliari. Praktiškai ir iš mokyklų kursų rūšių pažinimas išnykti baigia, ir aukštosiose mokyklose mažai kas studijuoja klasikinę biologiją, ekologiją, specialistų nebėra. Tuos žmones, kurie turi entuziazmo, bet ne specialistai irgi paruošti reikia, jie turėtų būti kažkaip motyvuojami. Jeigu monitoringas atsigautų, galbūt po kažkiek metų galėtume matyti tendencijas“, – svarstė G. Švitra.

Pašnekovas viliasi, kad prie drugelių išsaugojimo galėtų prisidėti ES saugomų teritorijų Natura 2000 tinklas, jeigu tik visi šiam tinklui iškelti uždaviniai būtų įgyvendinti.