Policijos departamento duomenimis, vakare policijai pranešta, jog Žemaičių gatvėje esančiame parke šaudo neblaivus vyras.

Įvykio vietoje sulaikytas 43-ejų vyras, jam nustatytas 1,99 prom. girtumas.

Jis su savimi turėjo nelegaliai laikomų ginklų, 223 įvairaus kalibro šovinius bei durklą.

Vyras uždarytas į areštinę. Pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir neteisėto ginklo laikymo.

Tai – labai retas ginklas. Ir ne dėl to, kad tai - 17-ojo amžiaus artefaktas. Tiesiog šie durklai niekada nebuvo plačiai naudojami. Tai – nepasiteisinusi inovacija, kuri, kaip kadaise manyta, galėjo pakeisti karybą.

Šis dantytas durklas – tai antrasis kario ginklas. Dešinėje rankoje karys būtų laikęs nedidelį kardą ar špagą, o kairėje – tokį durklą. Beje, jį būtų laikęs taip, kad ištiestoje rankoje dantys būtų nukreipti į apačią – daugumoje muziejų tokie durklai eksponuojami apversti. Pagaminti tokį durklą kadaise buvo labai sunku. Tam reikėjo arba neeilinių kalviško virinimo sugebėjimų, kad atskirai suformuotus dantis būtų galima prijungti prie pagrindinių ašmenų, arba kantrybės ir daugybės aštrių dildžių.

Šis ginklas yra gynybinis durklas. Jis skirtas kirčių atrėmimui ir priešo ašmenų pagavimui. Priešininko kardas patekdavo tarp didelių durklo dantų, o kovotojas sukiodamas savo durklą galėjo netgi nuginkluoti priešą. Arba laikyti jį viena ranka, ir tęsti kovą kita.

Dabar tokie ginklai dažnai vadinami „kardų laužytojais“. Teorija teigia, kad staigus judesys gali perlaužti grūdintus ašmenis. Tai, beje, nėra tiesa. Jėga, kurios prireiktų sulaužyti to meto kardą, greičiau išplėštų ginklą iš kovotojo rankos nei iš tikrųjų perlaužtų ašmenis. Patys durklo dantys irgi nėra labai stiprūs.

Kaip matyti vaizdo įraše, tokie durklai galėjo būti ir labai efektyvūs, tačiau neišplito. Priežastis labai paprasta – klaidos kaina buvo per didelė, o paties durklo gamyba buvo per daug sudėtinga ir brangi. Norint sugauti kardą, reikėjo durklą pakreipti tam tikru kampu, kad kardo ašmenys pataikytų tarp tų didelių dantų. Tai nėra taip paprasta. Taigi, dažniau buvo naudojami paprasti durklai, kurie buvo šiek tiek universalesni ir žymiai lengviau gaminami.

Policija nurodo, kad šeštadienį, 18.12 val. Butrimonių miestelyje, name buvo  rasta ir paimta 13 peilių ir durklų bei 14 galimai šaunamųjų ginklų ir jų dalių.

Namo savininkas miręs.

Palyginus jo sudėtį su 11 metalų turinčių meteoritų sudėtimi nustatyta, kad durklo sudėtis yra panaši.

Garsusis durklas, kuris buvo pagamintas 14 a. pr. Kr., rastas drobėje, kuria buvo apvyniota dešinioji faraono mumijos šlaunis. Jo dekoruotą auksinę rankeną puošia kalnų krištolo burbulas, o auksinę makštį – lelijų, plunksnų ir šakalo galvos raižiniai.

Dar vieneri auksiniai ašmenys buvo rasti po drobe, kuria buvo apvyniotas Tutanchamono pilvas.

Bronzos amžiuje reti geležiniai dirbiniai buvo labiau vertinami už auksinius, todėl buvo gausiai dekoruojami. Tai galima paaiškinti tuo, kad egiptiečiams buvo sunku apdirbti šį metalą, kurio lydimosi temperatūra yra labai aukšta.

Archeologai Howardas Carteris (Hovardas Karteris) faraono Tutanchamono kapą surado 1922 metais. Jau seniai buvo manoma, kad durklo geležinės ašmenys buvo pagamintos iš meteorito, tačiau ankstesnių ekspertizių rezultatai buvo prieštaringi.

Šią teoriją pagaliau patvirtino Rentgeno spindulių fluorescencinis (RSF) tyrimas, naudojamas elementinės sudėties cheminei analizei.

Pasak tyrėjų, šis atradimas leido paaiškinti egiptiečių vartoto termino „dangaus geležis“ prasmę.

„Naujo sudėtinio termino atsiradimas leidžia manyti, kad senovės egiptiečiai... dar 13 a. pr. Kr. suvokė, kad šie reti geležies gabalėliai yra nukritę iš dangaus“,– sakė tyrimą atlikę mokslininkai.

Jų tyrimo išvados publikuojamos žurnale „Meteoritics and Planetary Science“.

Baigiantis XIX amžiui daugelyje Europos šalių tarp jūrų karininkų paplito paprotys dėvint paradinę ar išeiginę uniformą nešioti trumpą durklą, prikabintą prie diržo.

Laivo vidurio vyras

Iš kur kilo toks paprotys aiškinama įvairiai. Dar XVI amžiuje trumpais durklais apsiginkluodavo piratai ir su jais kovojantys karinių bei prekybos laivų jūrininkai. Tai buvo patikimiausias ginklas abordažiniame mūšyje. Kaunantis denyje ištraukti trumpą durklą iš makšties trukdavo žymiai greičiau, negu ilgą kardą.

To meto britų jūrininkai oficialiose ataskaitose ir asmeniniuose dienoraščiuose mini, kad, abordažu užėmus priešo laivą, jiems trukdavo erdvės kaunantis špagomis, kardais ar alebardomis, todėl tekdavo griebtis durklo.

Vėlesniais amžiais, kai laivų mūšio baigtį lemdavo ne abordažas, o artilerijos pabūklų salvės, trumpieji durklai palaipsniui tapo iškilmių atributu ir karinio rango ženklu.

Iš pradžių, bent jau britų kariniame laivyne, trumpus durklus nešiojo midshipmanai. Tai – žemiausio rango karo laivo pareigūnai, turėję savo būstą tarp jūreivių kubrikų laivo priekyje ir karininkų kajučių laivagalyje. Iš čia šių pareigūnų kilo ir pavadinimas, kuris išvertus reiškia laivo vidurio vyras.

Pradininkai – lenkai?

Baigiantis burlaivių epochai, keitėsi ir jūros karininkų aprangos mados.

Išnyko perukai, puošnios skrybėlės, ilgaskverniai surdutai, prie šono nešiojamos špagos. Bet karininkai ir dėvėdami modernesnę uniformą stengėsi ją papuošti kokiais nors išskirtiniais aksesuarais: puošniais antpečiais, rankovių antsiuvais, kepurių emblemomis ir trumpais gražiais durklais.

Kai kuriose šalyse jūros karininkų paradinius durklus imta vadinti kortikais.

Gyvuoja dvi šio pavadinimo kilmės versijos. Rusai ją sieja su lenkišku žodžiu „kordzik“. Taip Lenkijoje buvo vadinami trumpi durklai.

Pagal kitą versiją kortiko pavadinimas kilo iš olandiško žodžio „korte“ – „trumpas“. Paprastai dabartinių kortikų ilgis lygus 320 mm.

Išskirtinė teisė

Pirmieji karininkų kortikai, kol jų nereglamentavo karinio statuto reikalavimai, prilygo meno dirbiniams. Priklausomai nuo karininko turtinės padėties kortikų rankenos buvo daugiau ar mažiau puošnesnės, neretai apsagstytos brangakmeniais.

Jūros karininkų kortikai tapdavo šeimos relikvija ir būdavo perduodami iš kartos į kartą.

Kurį laiką gyvavo nuostata, kad tik jūrų karininkams priklauso išskirtinė teisė nešioti kortiką, panašiai kaip japonų samurajams – specialų jų kardą „kataną“. Vėliau kortikus leista nešioti aviatoriams ir kitų kariuomenės rūšių, išskyrus artileristus, pareigūnams.