Viena referendumo iniciatorių, Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) komisijos pirmininkė Dalia Asanavičiūtė tvirtina – agitacinių reklamų ir informacijos apie referendumą matyti vis daugiau. Anot jos, konsultuojantis su komunikacijos ekspertais buvo nutarta, jog intensyviausia kampanija vyks likus maždaug mėnesiui iki paties referendumo.

„Su komunikacijos specialistais darbo grupėje esame kalbėję, kad žinutė per porą mėnesių išsisemia. Dėl to buvo numatyta ir Vyriausybės kanceliarijos, kad likus šiek tiek daugiau nei mėnesiui, po Velykų prasidės aktyvi komunikacinė informacinė kampanija – kad ji neišsisemtų, kad žmonėms neatsibostų. Manau, kad ta strategija yra teisinga ir viliuosi, kad ji pasiteisins“, – Eltai sakė D. Asanavičiūtė.

„Važiavome pro Kauną, jau yra reklaminiai stendai, Vilnius pilnas reklaminių stendų, rodos, trečiadienį pradėjo veikti reklamos per visas didžiąsias televizijas“, – aiškino ji.

Politikė pripažįsta, kad kol kas trūksta aktyvesnio visuomenės įsitraukimo, nors, pastebėjo konservatorė, politikai susitikimuose su rinkėjais siunčia žinutes dėl dalyvavimo referendume. Ji nesibaimina ir to, jog beįsibėgėjanti prezidento rinkimų kampanija gali užgožti daugybinės pilietybės referendumo klausimą.

„Nusiteikusi esu pozityviai. Kitu atveju, net nebūčiau pradėjusi šios iniciatyvos. Matau gyventojų reakcijas ir jos yra daugiau pozityvios. Klausimas tik tai, ar ateis pakankamas kiekis rinkėjų“, – pažymėjo D. Asanavičiūtė.

Opozicija abejoja pasirinkta komunikacijos strategija: situacija nenuteikia optimistiškai

Opozicijos gretose kol kas pozityvo – trūksta. Stebint vykstančias diskusijas politinėje arenoje, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ narys Lukas Savickas pastebi, jog dabar informacijos apie referendumą trūksta labiau nei 2019 m., kai rinkėjai balsavo dėl pilietybės išsaugojimo.

„Drįsčiau lyginti, kad 2019 m. to aktyvumo buvo netgi daugiau. Tai – optimistiškai nenuteikia“, – pripažino Seimo narys.

„Bet akivaizdu, kad informacinis laukas yra labai pasyvus. Tos aktyvios kampanijos labai smarkiai trūksta. Tikrai teko girdėti ir visuomenės lyderių tam tikrą nusivylimą, kaip ta kampanija vyksta“, – aiškino L. Savickas.

Jis abejoja ir pasirinkta strategija intensyviausiai komunikuoti apie referendumą likus vos kelioms savaitėms iki balsavimo.

„Ilgesnis kampanijos laikotarpis būtų davęs nuoseklesnę žinutę, kad referendumas vyksta, kokie yra argumentai ir pan.“ – dėstė parlamentaras.

„Visa tai sutelkti į patį paskutinį mėnesį, kai reiks kovoti su kitomis informacinėmis kampanijomis – tai bus nelengva“, – konstatavo L. Savickas.

L. Kontrimas: nebe pirmas kartas, kai toks svarbus referendumas paleidžiamas sau

Informacijos apie referendumą dėl daugybinės pilietybės pasigenda ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) doktorantas, komunikacijos ekspertas Linas Kontrimas. Jis stebisi, kodėl referendumo iniciatoriai kartoja jau anksčiau darytas klaidas ir neskiria dėmesio tinkamai komunikacinei kampanijai.

Nusiteikusi esu pozityviai. Kitu atveju, net nebūčiau pradėjusi šios iniciatyvos. Matau gyventojų reakcijas ir jos yra daugiau pozityvios. Klausimas tik tai, ar ateis pakankamas kiekis rinkėjų.

„Tai – nebe pirmas kartas, kai toks svarbus referendumas yra paleidžiamas tiesiog šiaip sau. Jis plaukia kaip plaukiasi. Ką turiu galvoje? Susidaro įspūdis, kad didžiausi šio referendumo šalininkai yra patys referendumo idėjos rengėjai. Bet valstybiniu lygiu ta idėja nėra niekaip paremiama. Gal progiškai kažkas lept vienur, lept kitur po sakinį, bet išsamios, turiningos kampanijos nebuvo nei praėjusiais kartais, nei dabar. Tai iš tikrųjų gali sukelti įspūdį, kad šis referendumas daromas tam, kad padėti varnelę prie atliktų darbų, kurių sėkmingos pabaigos net nebuvo planuota“, – Eltai komentavo L. Kontrimas.

„Lygiai taip pat matome, kad fobijos, kurias kelia ar iš kvailumo, ar neišprusimo kai kurie veikėjai, jos niekaip nėra atremiamos“, – pažymėjo jis.

Tuo metu klausiamas, ar gali pasiteisinti pasirinkta komunikacinė strategija – agituoti ir reklamuoti referendumą paskutinį mėnesį iki balsavimo – L. Kontrimas teigė, jog tai vertinti yra sudėtinga.

„Rinkodaroje egzistuoja toks būdas, vadinamasis smūgiavimas, kai maksimaliai visi kanalai ir didžiulės pajėgos yra panaudojamos kažkokiai informacijai skleisti. Kiek žinau, tai sėkmingai padaro verslas. Bet ar valstybė, politikai iš tikrųjų suvaldys šį procesą? Pažiūrėsime, kol kas kalbėti sunku“, – teigė jis.

„Bet prezidento kampanijos fone, kur vyks didesnės batalijos, leisti tokį svarbų referendumo turinį yra tiesiog neprotinga. Matant, kokia yra rinkimų kampanija, mes dabar turime praktiškai tuščią eterį. (...) Dabar smūgiuokite, dabar įsukite tą žinomumo ir žinojimo ratą, kad vėliau, prieš referendumą, bereikėtų tik sudėlioti akcentus. Nuomonės formavimas tokiais klausimais nevyksta žaibiškai – tegul neapsigauna, kad tokiais konstituciniais klausimais žmonių nuomonę galima paveikti per vieną naktį“, – pastebėjo L. Kontrimas.

ELTA primena, kad šių metų gegužės 12 d., Lietuvoje vykstant prezidento rinkimų pirmajam turui, gyventojai balsuos ir referendume dėl daugybinės pilietybės.

Referendumo biuletenyje bus siūloma atsisakyti šiuo metu Konstitucijoje įrašyto sakinio: „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Ši nuostata neleidžia išsaugoti Lietuvos pilietybės įgijus kitos valstybės pilietybę.

Piliečiams apsisprendus, detalias dvigubos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarkas numatytų konstitucinis įstatymas.

Praėjusių metų pabaigoje „Spinter tyrimų“ atlikta apklausa parodė, jog 3 iš 4 šalies gyventojų mano, kad įgijus kitos valstybės pilietybę būtų svarbu išsaugoti Lietuvos pilietybę. Tuo metu dalyvauti referendume planavo daugiau nei pusė – 60 proc. šalies gyventojų.

Tam, kad referendumas būtų laikomas įvykusiu, jame dalyvauti turi daugiau kaip pusė balsavimo teisę turinčių šalies piliečių. Visgi, kad referendumu sprendžiamas klausimas būtų priimtas, už pasisakyti turėtų daugiau kaip pusė visų rinkimų teisę turinčių asmenų.

Klausiami, pritaria ar nepritaria daugybinės pilietybės įteisinimui, visiškai ar greičiau pritariantys sakė 51,7 procento. Iš jų 20,1 proc. pritarė visiškai, 31,6 proc. sakė greičiau pritariantys nei ne.

Visiškai ar iš dalies nepritariantys teigė 33,2 procento. Iš jų 15,9 proc. sakė nepritariantys visiškai, 17,3 proc. – greičiau nepritariantys nei pritariantys.

15,1 proc. respondentų sakė neturintys nuomonės.

Į klausimą, ar eis balsuoti referendume dėl dvigubos pilietybės gegužės 12 dieną, teigiamai atsakė 67,8 proc. respondentų. Neisiantys balsuoti sakė 16 proc. respondentų, dar 16,2 proc. nurodė neturintys nuomonės.

Iš visiškai ar greičiau pritariančiųjų daugybinei pilietybei eiti balsuoti į referendumą planuoja 63,3 proc. respondentų. Tarp visiškai ar greičiau nepritariančiųjų tokių buvo 30,5 procento, tarp neapsisprendusiųjų – 6,2 procento.

Balsuoti neisiantys sakė penktadalis visiškai ar iš dalies pritariančiųjų, 51,3 proc. nepritariančiųjų bei 28,8 proc. neapsisprendusiųjų.

Koją gali pakišti aktyvumas

Kitų metų gegužės 12 dieną per referendumą bus balsuojama dėl tokios Konstitucijos nuostatos: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką.“

Tokiu būdu iš pagrindinio šalies įstatymo būtų išbraukiamas draudimas turėti dvigubą pilietybę.

Kad tai įvyktų, „už“ turi balsuoti daugiau kaip pusė rinkimų teisę turinčių piliečių. Referendumo iniciatyvą rengusios darbo grupės pirmininkė Dalia Asanavičiūtė yra sakiusi, kad tai būtų maždaug per 1,1 mln. Lietuvos piliečių.

„Jeigu žmonės eitų balsuoti labai aktyviai Lietuvoje, mes turėtume kažką panašaus į kokią Maltą, pavyzdžiui, kur 90 proc. žmonių balsuoja, tai tada, be abejo, būtų nemaža tikimybė, kad praeitų – tada rezultatai referendumo realiai atspindėtų visą populiaciją“, – BNS sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Mažvydas Jastramskis.

„O dabar, turint omenyje, kad ne visi toli gražu tie, kurie pritaria, ruošiasi ateiti į referendumą ir dar nemažas trečdalis ruošiasi ateiti tų, kurie nepritaria, tai nedidelė tikimybė (pakeisti Konstituciją – BNS)“, – pridūrė jis.

Man tada atrodo, kad maža tikrai yra tikimybė.

Politologas taip pat atkreipė dėmesį, kad apklausa vykdyta šalies viduje, taigi, į ją neįtraukti užsienyje esantys Lietuvos piliečiai, tačiau jie paprastai rinkimuose balsuoja vangiai.

„Jeigu aktyvumas Lietuvoje yra apie 50 procentų, ir aš netikiu, kad jis bus kažkoks ypatingai didesnis, vadinasi, faktiškai visi šitie žmonės, kurie sutinka, kad jie ateitų ir subalsuotų „už“, o kiti neateitų. Man tada atrodo, kad maža tikrai yra tikimybė“, – kalbėjo jis.

Visuomenės apklausos paprastai rodo didesnį rinkėjų aktyvumą per būsimus balsavimus nei iš tikrųjų.

Palaikyti linkęs jaunimas

Apklausa atskleidžia nuomonių skirtį tarp jaunesnių ir vyresnių gyventojų, tai irgi siunčia blogą signalą daugybinės pilietybės entuziastams.

Visiškai ar greičiau pritariantys daugybinės pilietybės įteisinimui teigė 71,3 proc. respondentų iki 29-erių bei 70,6 proc. 30-39 metų respondentų. Tarp vyresnių gyventojų ši dalis siekė pusę ir mažiau. Mažiausia dalis daugybinę pilietybę palaikančiųjų buvo tarp 70-ies ir vyresnių gyventojų – 34,5 procento.

D. Asanavičiūtė BNS teigė, kad vyresni žmonės galbūt turi daugiau baimių ir nerimo dėl pilietybės.

„Įdomi ta statistika, jog kuo vyresnis žmogus, tuo jam sudėtingiau palaikyti būtent pilietybės išsaugojimo koncepciją ir tai suprantama kodėl – kuo vyresnis, jis dar prisimena sovietų okupacijos metus, ir tikrai tos grėsmės, jos šiek tiek įsivaizduojamos didesnės negu realiai yra. Bet svarbu akcentuoti, kad po sėkmingo pilietybės išsaugojimo referendumo tą pilietybę išsaugoti galėtų tik gimimu ją įgiję“, – pabrėžė parlamentarė.

M. Jastramskis atkreipia dėmesį, kad būtent jaunimas paprastai balsuoja vangiausiai.

„Yra labai aiški koreliacija su amžiumi: kuo žmogus yra jaunesnis, tuo jis labiau remia daugybinę pilietybę. Bet į rinkimus kuo jaunesnis žmogus, tuo mažiau jų ateina. Tai reiškia, kad jeigu neįvyktų revoliucijos Lietuvos rinkiminiame elgesyje, ta proporcija žmonių, kurie yra vyresni, ji būtų didesnė referendume“, – sakė politologas.

Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) pirmininkė Dalia Henke įsitikinusi, kad apklausos rezultatai būtų kitokie, jei žmonių būtų klausiama ne apie daugybinę pilietybę, nes ji sudaro įspūdį, jog kalbama apie antros pilietybės suteikimą. Pasak jos, apklausose reikėtų pabrėžti, kad referendumas suteiks galimybę išsaugoti gimimu įgytą Lietuvos pilietybę.

„Per mažai gal aiškinama, kuo svarbus pilietybės išsaugojimas Lietuvos pilietybės raidai, ateičiai, kuo svarbūs būtent lietuvių kilmės piliečiai, kurie turi giminingą ryšį su mama, su tėveliu ir gimimu įgautą pilietybę“, – BNS sakė pasaulio lietuvių atstovė.

Įdomi ta statistika, jog kuo vyresnis žmogus, tuo jam sudėtingiau palaikyti būtent pilietybės išsaugojimo koncepciją ir tai suprantama kodėl – kuo vyresnis, jis dar prisimena sovietų okupacijos metus, ir tikrai tos grėsmės, jos šiek tiek įsivaizduojamos didesnės negu realiai yra.

Ji taip pat teigė mananti, kad referendumo sėkmė priklausys nuo to, ar pavyks išsklaidyti žmonėms kylančias abejones, nepagrįstas baimes.

D. Asanavičiūtė tvirtino potencialą matanti tarp žmonių, kurie teigė nesantys apsisprendę, ir vylėsi, kad gyventojus motyvuoti padės pavasarį prasidėsianti informacinė kampanija.

Svarbus politikų pavyzdys

Didesnis procentas pritariančiųjų daugybinei pilietybei buvo tarp valdančiosios koalicijos partijų rinkėjų: visiškai ar greičiau pritariantys sakė 64,9 proc. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų rinkėjų, 61,1 proc. Liberalų sąjūdžio bei 78,6 proc. Laisvės partijos rinkėjų. Tarp kitų partijų rinkėjų pritariančiųjų dalis varijavo nuo 25 proc. iki 47,2 procento.

„Žmonių pozicijos kartais keičiasi, kai žmonės, kuriais jie pasitiki, už kuriuos jie balsuoja, kažkaip koreguoja savo pozicijas, – sakė M. Jastramskis. – Jeigu labai stipriai remtų šitą dalyką visos partijos Lietuvoje, visi politikai ir prezidentas, galbūt tada taip – keistųsi kažkiek ir žmonių nuomonės.“

D. Henke teigė matanti šiuo klausimu teigiamą pokytį, nes, palyginti su referendumu 2019 metais, dabar politikų palaikymas yra vieningesnis.

„Valstybės vadovai dabar labiau vieningai kalba, kad reikia išspręsti tą problemą. 2019 metais taip nebuvo: nei prezidentė Dalia Grybauskaitė nepasisakė labai teigiamai dėl būsimo referendumo, nei kiti valstybės vadovai. Dabar nebėra mėtymosi, jau visi valstybės  vadovai susitarę: ir prezidentas Gitanas Nausėda, ir premjerė, ir Seimo pirmininkė, ir frakcijų vadovai – visi pritaria, tai geras, pozityvus tonas“, – kalbėjo PLB pirmininkė.

2019 metais su prezidento rinkimais jau vyko referendumas, kuriuo siekta išplėsti dvigubos pilietybės galimybes, tačiau tuomet neužteko balsų tokiai nuostatai priimti.

Tąkart referendume dalyvavo daugiau nei 53 proc. rinkėjų, tad plebiscitas įvyko, tačiau už Konstitucijos pakeitimą balsavo beveik 957 tūkst. arba daugiau nei 38,46 proc. visų rinkėjų. Kad ji būtų pakeista, reikėjo kiek daugiau nei 1,24 mln. balsų „už“.

Emigravusieji po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metų kovo 11 dieną šiuo metu, išskyrus kai kurias išimtis, dvigubos pilietybės turėti negali.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad tik referendumu pakeitus Konstituciją galima atverti galimybę turėti dvigubą pilietybę Lietuvos piliečiams, kurie po nepriklausomybės atkūrimo įgijo kitų šalių pilietybę.

Tikslūs apklausos rezultatai:

1 klausimas: Ar pritariate, ar nepritariate daugybinės pilietybės įteisinimui?

Atsakymai: visiškai pritariu – 20,1 proc.; greičiau pritariu – 31,6 proc.; greičiau nepritariu – 17,3 proc.; visiškai nepritariu – 15,9 proc.; neturiu nuomonės – 15,1 procento.

2 klausimas: Ar eisite balsuoti 2024 metų gegužės 12 dieną vyksiančiame referendume, kurio metu bus sprendžiama dėl dvigubos pilietybės (kad LR Konstitucijoje nebeliktų draudimo turėti dvigubą pilietybę)?

Atsakymai: eisiu balsuoti – 67,8 proc.; neisiu balsuoti – 16 proc.; neturiu nuomonės – 16,2 procento.

Tyrime 2023 metų lapkričio 22 – gruodžio 2 dienomis apklausti 1000 respondentų. 18 metų ir vyresni gyventojai į klausimus atsakė akivaizdinių interviu ir interviu telefonu metu. Tyrimas vyko 25 miestuose ir virš 40 kaimų, maksimali jo paklaida siekia 3,1 procentą.

Prašymų daugėja

Evelina Turkienė neseniai pradėjo tarnybą Danijos Karalystės gynybos ministerijoje. Šioje šalyje ji gyvena jau trylika metų, bet yra Lietuvos Respublikos pilietė, Danijos pilietybės neturi. Tačiau, pasakoja ji, dėl to darbe neturi jokių apribojimų. Jos pareigos civilinės, vietinių pirkimų skyriuje, bet, norint įsidarbinti, jai reikėjo gauti Lietuvos Vyriausybės leidimą.

Pagal Lietuvos pilietybės įstatymą, jeigu mūsų šalies pilietis tarnauja kitos valstybės tarnyboje (į tai įeina ir karo ar kitokia statutinė tarnyba) neturėdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimo, jis pilietybės netenka. 2007 m. rugsėjį Vyriausybė patvirtino tvarką, kaip nagrinėti mūsų šalies piliečių prašymus leisti tarnauti kitos valstybės tarnyboje.

Kaip „Kauno dieną“ informavo Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Strateginės komunikacijos skyriaus vedėjas Mindaugas Bajarūnas, per pastaruosius penkiolika metų, kai įsigaliojo ši tvarka, Lietuvos Vyriausybė išdavė 30 leidimų tarnauti kitos valstybės tarnyboje. Absoliuti jų dauguma – tarnauti kitos šalies kariuomenėje, leidimo dirbti kitos valstybės institucijose prašė tik keli asmenys. Tarp gavusiųjų šiuos leidimus – trys moterys.

„Nuo 2021 m. besikreipiančiųjų dėl leidimo išdavimo skaičiai pradėjo didėti: 2021 m. išduoti devyni, pernai – septyni, šiais metais – šeši. Ankstesniais metais VRM gaudavo vos vieną du prašymus per metus“, – atkreipia dėmesį VRM atstovas.

Pirmenybė: pasak L. Kasčiūno, prioritetas – kad mūsų piliečiai karinę tarnybą atliktų Lietuvoje. Yra galimybė tai daryti svetur, bet turime ir saugiklį įsivertinti, ar tai jau veikia mūsų gynybinį potencialą. / Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Viskas užtrunka

E. Turkienė pasakoja, kad procedūra gauti leidimą nebuvo sudėtinga, tik reikėjo atrasti asmenį, kuris galėtų suteikti visą informaciją. Kai tokį rado, prie telefono praleido apie valandą, ir tapo aišku, kokius dokumentus reikia išsiųsti. Pagal minėtą 2007 m. Vyriausybės nutarimą prašyme turi būti nurodyta, kokios valstybės ir kokioje tarnyboje prašoma leidimo tarnauti, pateikta informacija, ar toms pareigoms eiti reikalaujama turėti tos valstybės pilietybę ar tik duoti jai priesaiką. Jei reikalaujama turėti tos valstybės pilietybę, reikia pateikti informaciją, ar Lietuvos pilietis ją turi (jeigu taip, kada įgijo) ar tik ketina įgyti.

Kartu su prašymu reikia pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (jeigu prašymas pateikiamas netiesiogiai – notaro patvirtintą kopiją), jei asmuo turi kitos valstybės pilietybę, ir tai patvirtinantį dokumentą, taip pat gyvenimo aprašymą ir funkcijų, kurias turės atlikti, aprašymą.

Kiekvienas atvejis nagrinėjamas atskirai derinant su atsakingomis institucijomis. Gavusi prašymą, VRM išsiunčia paklausimus Policijos departamentui prie VRM, Užsienio reikalų, Krašto apsaugos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoms, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, Valstybės saugumo departamentui, prašydama įvertinti rizikos veiksnius, pavojus ar grėsmes, kurie galėtų kilti, jeigu Lietuvos pilietis būtų priimtas į pareigas kitos valstybės tarnyboje.

Jeigu pareigoms reikalaujama turėti kitos valstybės pilietybę ir kyla pagrįstų abejonių, kad ją įgijęs prašymą pateikęs Lietuvos pilietis pagal Pilietybės įstatymą turėtų netekti Lietuvos pilietybės, išsiunčiamas paklausimas ir Migracijos departamentui. Jei šis pateikia nuomonę, kad Lietuvos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, turėtų netekti Lietuvos pilietybės, prašymo nagrinėjimas nutraukiamas.

Gavusi visų minėtų institucijų vertinimą, VRM parengia Vyriausybei rekomendacinę išvadą, o ši priima nutarimą leisti ar neleisti piliečiui tarnauti kitos valstybės tarnyboje.

„Atsakymo teko laukti apie pusantro mėnesio, tačiau buvau iš anksto informuota, kad reikės luktelti, kol popieriai „suvaikščios“ per visas įstaigas ir institucijas“, – pasakoja Danijos gynybos ministerijoje dirbanti E. Turkienė.

VRM atstovas M. Bajarūnas pripažįsta, kad procesas paprastai trunka apie vieną du mėnesius. Būna atvejų, kai patys asmenys, sužinoję, kokius dokumentus reikės pateikti ir kiek tai truks, persigalvoja. Yra pasitaikę, kad paaiškėdavo, jog būsimam darbui netaikomas reikalavimas duoti priesaiką kitai valstybei ir nereikalaujama įgyti tos valstybės pilietybę, todėl Lietuvos Vyriausybės leidimo tarnauti kitos valstybės tarnyboje asmeniui gauti nereikia.

Pasak M. Bajarūno, gana dažni ir atvejai, kai paaiškėja, kad asmenys dar nėra išsprendę daugybinės pilietybės klausimo, todėl tik kai Migracijos departamentas priima atitinkamą sprendimą, gali būti sprendžiamas ir klausimas dėl leidimo tarnauti kitos valstybės tarnyboje išdavimo.

Kryptis: „Prašymų leisti tarnauti nedraugiškose Lietuvai šalyse nebuvo“, – pabrėžia M. Bajarūnas. / M. Bajarūno asmeninio archyvo nuotr.

Daugiausia – Danijoje

Lietuvos Vyriausybė yra išdavusi leidimų tarnauti kariuomenėje JAV, Belgijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Graikijoje, Izraelyje, Prancūzijos užsieniečių legione, o daugiausia – dvylika – Danijos Karalystės kariuomenėje, po penkis – Jungtinės Karalystės ir Airijos ginkluotosiose pajėgose. Tai, kad daugiausia tarp besikreipusiųjų leidimo tarnauti svetur – iš Danijos, taip pat palyginti nemažai ir iš Airijos, M. Bajarūno manymu, greičiausiai susiję su tuo, kad tarnybai šių šalių kariuomenėse nereikalaujama įgyti šių valstybių pilietybės, užtenka tik pasirašyti sutartį. Tad, Lietuvos piliečiui norint atlikti karinę tarnybą ne savo šalyje, neužtenka Lietuvos Vyriausybės leidimo.

Kaip matyti Vyriausybės nutarimuose dėl leidimų išdavimo tarnauti svetur, kelių juos gavusiųjų pavardės – ne lietuviškos kilmės, tad, tikėtina, kad jie turi dvigubą pilietybę.

„Prašymų leisti tarnauti nedraugiškose Lietuvai šalyse nebuvo“, – pabrėžia M. Bajarūnas.

Pasak jo, beveik visais atvejais prašymai patenkinti, nes pareiškėjai arba nebuvo įtraukti į šauktinių į privalomąją karo tarnybą sąrašus, arba nustatyta tvarka kreipėsi dėl privalomosios pradinės karo tarnybos Lietuvos kariuomenėje atidėjimo, o kai kurie privalomąją karo tarnybą Lietuvoje jau buvo atlikę.

Tarnyba įskaitoma

Svetur gyvenantiems Lietuvos piliečiams aktualus klausimas – ar mūsų Vyriausybės leidimu atlikta karinė tarnyba kitoje šalyje įskaitoma, t. y. ar toks asmuo nebepateks į šauktinių sąrašus Lietuvoje ir jam nereikės tarnauti antrąkart.

Krašto apsaugos ministerija (KAM) paaiškina, kad su Lietuvos Vyriausybės leidimu atlikus tarnybą NATO ar ES valstybėse narėse galima kreiptis į Lietuvos kariuomenės vadą dėl privalomosios tarnybos įskaitymo. Vadinasi, prieš tai gavus leidimą ir po tarnybos atlikimo užsienio valstybėje ir pagrindus tarnybos atlikimo faktą karo prievolininkui privalomoji pradinė karo tarnyba yra įskaitoma. Iš šauktinių sąrašų jo neišbraukia, bet sistemoje pažymi, kad jis yra atlikęs tarnybą ir jo nekviečia antrą kartą atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos Lietuvoje. Toks karo prievolininkas atsiduria aktyviajame rezerve.

Atsakymo teko laukti apie pusantro mėnesio, tačiau buvau iš anksto informuota, kad reikės luktelti, kol popieriai „suvaikščios“.

Tačiau jei kitąmet gegužę referendume būtų pritarta dvigubai pilietybei, ne tik Danija ar Airija, bet ir daugelis kitų valstybių priimtų tarnauti jų pilietybę įgijusius asmenis. Taip pat, jei po rengiamos šauktinių reformos būtų priimtas sprendimas dėl visuotinio šaukimo, tokie atvejai, kai norima tarnauti svetur, taptų kur kas dažnesni.

Beje, tai rūpi ir Lietuvos visuomenei. Vyriausybės kanceliarijos užsakymu „Spinter tyrimų“ šių metų vasarį atliktoje apklausoje net 39 proc. sakė, kad dėl dalyvavimo referendume jiems padėtų apsispręsti, jei būtų aišku, ar dvigubos pilietybės turėtojai išlaikytų pareigą tarnauti Lietuvos kariuomenėje.

Kyla ir klausimas, ar kitoje šalyje atlikę privalomąją karinę tarnybą asmenys būtų mobilizuojami ginti Tėvynę, jei to prireiktų? KAM patvirtino, kad taip, Lietuvos Respublikos piliečiai, atlikę privalomąją pradinę karo tarnybą užsienyje, būtų mobilizuojami ginti Tėvynę, jeigu toks poreikis būtų.

Ar galimybė tarnauti ne savo šalyje galioja ir kitose ES, NATO valstybėse, ar kas ja pasinaudojo atlikdamas karinę tarnybą Lietuvoje, KAM informacijos neturi. Lietuvoje yra atlikusių karinę tarnybą tik mūsų piliečių, kurie ilgą laiką gyveno užsienyje ir atvyko į Lietuvą atlikti jiems pavestos pareigos.

Įstatymas: Lietuvos pilietei E. Turkienei įsidarbinti Danijos Karalystės gynybos ministerijoje reikėjo Lietuvos Vyriausybės leidimo. / E. Turkienės asmeninio archyvo nuotr.

Turime saugiklių

KAM atstovai sako, kad ministerija nemato indikacijų, jog galiojančią tvarką reikėtų keisti ar tobulinti.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno pozicija tokia: „Be jokios abejonės prioritetas – kad mūsų piliečiai tarnybą atliktų Lietuvoje.“ Jis priduria, kad tos kariuomenės, kuriose mūsų piliečiams leidžiama tarnauti, yra NATO valstybių, tad esame bendruose gynybos planuose. Vadinasi, tarnaudamas bet kurios NATO valstybės kariuomenėje, Lietuvos pilietis prisideda prie Aljanso saugumo.

Net jei referendumas dvigubai pilietybei pasakytų „taip“, jis abejoja, kad mūsų bendrapiliečių tarnavimas kitų šalių karinėse pajėgose taptų masinis, juo labiau kad tam reikia gauti Lietuvos Vyriausybės leidimą. „Yra teorinė galimybė, tegu tokia ir būna, bet turime saugiklį įsivertinti, ar tai jau veikia mūsų gynybinį potencialą, ar ne“, – mano L. Kasčiūnas.

Vis dėlto jis prisipažįsta nesantis didelis šalininkas, kad Lietuvos piliečiai gali tarnauti ir kitos šalies kariuomenėje, kad ir su mūsų Vyriausybės leidimu, kaip nėra didelis šalininkas ir dvigubos pilietybės: „Tėvynė yra viena, o ne dvi, tai ir pilietybė viena – labai paprasta.“

Patinka sistema

Nors turi dvi pilietybes, Polina ne visada galėjo atsakyti, labiau ji lietuvė ar žydė. Tiesa, pastaraisiais metais širdis vis dažniau sutinka su įrašu asmens dokumente, kuris liudija žydų tautybę.

„Aš gimiau Izraelyje. Kai man buvo maždaug metukai, kartu su tėvais persikėliau į Kauną. Mokiausi Raudondvario gimnazijoje. Augdama domėjausi žydų kultūra, buvau įsitraukusi į įvairias veiklas. Mano namai Lietuvoje, tačiau vis dėlto save laikau žyde“, – kalbėjo Polina Vainer, prieš dvejus metus palikusi tėvus, draugus, bendramokslius ir grįžusi ten, kur jos šaknys.

Šiandien mergina mokosi internatinėje mokykloje Binyaminoje. Vieta, kur jauni žmonės ruošiami Izraelio kariuomenei, labiau primena nedidelį miestelį nei sukarintą stovyklą. Čia stovi bendrabučiai, yra erdvus kiemas, įvairioms veikloms skirtų erdvių. Pirmieji metai, anot Polinos, buvo kupini iššūkių, teko pratintis gyventi be tėvų ir mokytis ivrito – naujosios hebrajų kalbos. Adaptuotis Polinai padėjo Izraelyje gyvenantys giminaičiai ir geranoriškai nusiteikusi mokyklos bendruomenė.

„Man patinka Izraelio mokymo sistema. Mokiniai čia nebijo mokytojų. Drąsiai klausia, jei ko nesupranta, ir žino, kad visada sulauks atsakymų. Mokytojų ir mokinių santykiai labai gražūs“, – Polina džiaugėsi, kad pagal tėčio išrinktą programą ji mokosi būtent šioje internatinėje mokykloje.

Pažadino sirenos

Spalio pradžioje, po dviejų savaičių atostogų, kurias praleido pas savo pusbrolį Rišon Leziono mieste, Polina traukiniu turėjo grįžti atgal į mokyklą. Žadintuvą nustačiusi 7 valandai, tą rytą mergina pabudo pusvalandžiu anksčiau – ją ir kitus daugiabučio gyventojus iš lovų išvertė oro pavojaus sirenų garsas.

„Sirenų yra buvę ir anksčiau, todėl pagalvojau, kad po pirmosios viskas liausis. Atsiguliau į lovą, bet po kokių 10 minučių vėl pašokau. Tai kartojosi dar kelis kartus“, – į kambarį įėjus pusbrolio žmonai, Polina sužinojo, kad prasidėjo karas. Netrukus mergina gavo pranešimą iš mokyklos vadovybės apie laikinai nutraukiamas pamokas. Mokinių buvo prašoma dėl saugumo likti namuose.

Ne visi spėjo perskaityti šią informaciją. Labiau nuo mokyklos nutolusiuose miestuose gyvenę mokiniai namus paliko gerokai anksčiau už kitus. Kai kuriems jų pasiekti mokymo įstaigos nepavyko.

„Vienas pažįstamas gyvena Aškelone – mieste, kuris dabar praktiškai sulygintas su žeme, nes ten prasidėjo „Hamas“ išpuoliai. Ryte einant gatve, jo akivaizdoje buvo sušaudytas draugas. Jis matė negyvus žmones ir sužeistuosius be galūnių. Nežinau, kaip jis laikosi dabar, bet draugai kalba, kad vaikšto kaip nesavas“, – su siaubu apie tos dienos įvykius pasakojo moksleivė.

Bėgo nuo raketos

Pamokos persikėlė į nuotolį, o Polina užsidarė pusbrolio namuose. Pasigirdus oro pavojaus sirenoms, ji kaskart bėgo į daugiabutyje įrengtą patalpą su sustiprintomis metalinėmis sienomis ir durimis. Pastarosios sumontuotos taip, kad atsivertų iš abiejų pusių: tiems, kurie gelbėja, ir tiems, kurie gelbėjasi.

„Kai atėjo kaimynas įstatyti kažkokį prietaisą, kad duris būtų galima atsidaryti tik iš vidaus, supratau, kad tikrai vyksta karas“, – tokių saugumo priemonių, anot septyniolikmetės, teko imtis norint išvengti akistatos su teroristais, kurie brovėsi į namus ir žudė civilius.

Mudviem kalbantis, į merginos telefoną atkeliavo bent kelios trumposios žinutės, įspėjančios apie gresiantį oro pavojų.

Pasitaikė atvejų, kai ginklus į žmones jie kreipė persirengę Izraelio karių uniformomis. Suprasti, kur savi, o kur apsimetėliai, buvo neįmanoma. Sukaustyta baimės Polina nekišo nosies iš namų. Tik sykį nusprendė nueiti iki netoliese esančios degalinės, nes dėl šabo neveikė visos kitos parduotuvės.

„Grįžtant atgal, likus gal 100 m iki namų, pasigirdo oro pavojaus sirenos. Nežinojau, kur slėptis. Aplink buvo tik daugiabučiai su kodiniais laiptinių užraktais. Radau vieną namą su stogeliu, po juo ir pasislėpiau. Netrukus pasigirdo numuštos raketos garsas, o už kokių 15 m nuo manęs pradėjo kristi jos likučiai, – apimta panikos mergina ėmė verkti, o tada tekina pasileido į namus. – Dingo noras kažkur eiti. Tiesa, kartą buvau nusileidusi iki parduotuvės, kuri yra po mūsų daugiabučiu.“

Praėjus maždaug savaitei, kai prasidėjo karas, moksleivė turėjo galimybę grįžti atgal į mokyklą. Po šalį važinėjo specialusis transportas ir rinko visus norinčius. Tąkart Polina atsisakė, nes jaudinosi dėl savo artimųjų ir norėjo likti su jais.

„Manau, kad šį sekmadienį jau keliausiu atgal, nes mokykloje nebuvau beveik visą mėnesį. Vienintelis prašymas iš vadovybės, kad grįžtume ne traukiniais ar autobusais, nes tai nesaugu“, – pasakojo Polina.

Būsena: gyvenantys Izraelyje jaučiai nuolatinį nerimą. („ZUMA“ nuotr.)

Kankina nemiga

Mudviem kalbantis, į merginos telefoną atkeliavo bent kelios trumposios žinutės, įspėjančios apie gresiantį oro pavojų. Dar po akimirkos pasigirdo kurtinantis sirenų garsas. Mano kūnu perbėgo šiurpuliukai, o Polina numetė telefono ragelį.

„Aš jums perskambinsiu vėliau“, – septyniolikmetė vėl pasiekiama buvo po keliolikos minučių. Tiesa, neramumai nesiliovė. Pauzes tarp moksleivės žodžių užpildė keisti garsai, kurių ir ji pati negalėjo paaiškinti.

„Čia pas mus mažiausiai atakų. Nesuprantu, kas vyksta“, – Polinai renkant žodžius, bandžiau nutuokti, kas dedasi jos ir kitų įvykių centre esančių žmonių širdyse.

Polina neslėpė jaučianti nuolatinį nerimą. Kiti esą negali užmigti, nes bijo, kad nepabus. Kaip į situaciją reagavo Polinos tėvai? Žinodami dukters būdą, jie neprašė grįžti. Bilietą į Lietuvą pasiūlė kaip vieną iš kelių galimų variantų. Draugai buvo atkaklesni, tačiau moksleivė pasirinko likti su saviškiais Izraelyje. Būti drauge ir skausme, ir džiaugsme ji išmoko iš žydų.

„Dėl savų jie padarys viską. Elementarus pavyzdys – šešių vaikų tėvai eina kovoti. Paklausti, kodėl, jie sako, kad geriau žus kovodami, nei kad ateitų teroristai ir išžudytų visus jų vaikus, – dėl to, prasidėjus karui, pasak Polinos, į pirmąsias kovotojų gretas stojo ne 100, o 150 proc. pašauktųjų. – Garbaus amžiaus senukai, paaugliai, net tie, kurie protestavo prieš armiją, susivienijo dėl vieno tikslo. Tai, ką pamačiau, mane supurtė iki širdies gelmių.“

Paklausta, ar pati neplanuoja stoti į kovą su ginklu, septyniolikmetė tikino, kad tai priklauso ne tik nuo jos. Kitą savaitę numatytas pokalbis su moksleiviais, po kurio paaiškės, kiek jų yra tinkami tarnybai. Tada ji lauks paskyrimo.

Suaugo per savaitę

Po mėnesio Polinai sueis aštuoniolika. Tik nuotaikos visai nešventiškos.

„Išties tai nežinau, atrodo, ir laukiu, ir ne. Aštuoniolika – daugiau atsakomybės, o ir pati diena, nežinia, ar bus tokia, kokia turėjo būti, – anot Polinos, net ir neužpūtusi žvakučių ant torto, ji tapo brandesnė. – Šimtai žuvusių žmonių, prievartaujamos moterys, kankinami įkaitai, sugriauti namai ir gyvenimai – negaliu patikėti, kad visa tai vyksta šiuolaikiniame pasaulyje. Turiu nemažai draugų iš Ukrainos. Vis bandau įsivaizduoti, kaip jie dabar jaučiasi. Ukrainoje sugriovė jų namus, tada jie atvyko į Izraelį, o dabar tas pats vyksta ir čia.“

Kaip ir tūkstančiai kitų, tikėjusi greita karo Ukrainoje pabaiga, šiandien Polina bijo spėlioti, kiek laiko Izraelyje tęsis kariniai veiksmai. Žinoma, ji viliasi geriausio, tačiau yra pasiruošusi bet kokiam scenarijui, o jei reikės – ir kovai. To ją esą išmokė žydai.

„Izraelio žmonės daro viską, kad apsaugotų savo artimuosius ir šalį. Priešingai nei palestiniečiai. Jie žudo ir naikina savo šeimas, taip bandydami pakenkti mums. Jiems nerūpi net savi vaikai. Turbūt girdėjote apie raketą, kuri Gazos Ruože krito ant ligoninės. Pradžioje palestiniečiai kaltino žydus, o vėliau paaiškėjo, kad tai jų pačių darbas“, – Polina šventai tiki, kad priešas už visą Izraelio žmonėms padarytą blogį sulauks atpildo.

„Didžiausią klausimą kelia dvigubos pilietybės tema, kuri reikalauja, kad būtų referendumas dėl žmonių, norinčių turėti dvigubą pilietybę. Man atrodo, kad tai vienas svarbiausių dalykų, kurį reikėtų pakeisti Konstitucijoj“, – trečiadienį interviu Žinių radijui sakė V. Mitalas.

Pasak jo, yra žmonių, kurie gyvendami svetur nori išlaikyti ryšį su Lietuva, ir dėl jų reikia kovoti.

„Tikrai yra dėl ko pasistengti ir šitas klausimas kitų metų gegužę, kai Lietuva dėl to balsuos, bus labai svarbus“, – pažymėjo V. Mitalas.

2024 metų gegužės 12 dieną kartu su prezidento rinkimų pirmuoju turu Lietuvoje vyks privalomasis referendumas dėl daugybinės pilietybės įteisinimo, iš pagrindinio šalies įstatymo išbraukiant draudimą turėti dvigubą pilietybę.

Konstitucijos pakeitimas dėl pilietybės laikomas priimtu, jeigu jam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašą.

2019 metais su prezidento rinkimais jau vyko referendumas, kuriuo siekta išplėsti dvigubos pilietybės galimybes, tačiau tuomet neužteko balsų tokiai nuostatai priimti.

Emigravusieji po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metų kovo 11 dieną šiuo metu, išskyrus kai kurias išimtis, dvigubos pilietybės turėti negali.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad tik referendumu pakeitus Konstituciją galima atverti galimybę turėti dvigubą pilietybę po nepriklausomybės atkūrimo kitų šalių pilietybę įgijusiems Lietuvos piliečiams.

Situaciją pakomentavo vidaus reikalų viceministras Arnoldas Abramavičius.

„Nėra taip, kad Lietuva neturi duomenų. Didžioji dalis tų, kurie turi dvigubas pilietybes, turi teises į tokias. Visi Lietuvos piliečiai, kurie buvo ištremti, kurie buvo išvykę iki 1940 m., turi teisę turėti kelias pilietybes. Situacija labai paprasta. Galbūt jūs turite omenyje konkretų asmenį, pabėgusį į Rusijos Federaciją“, – teigė viceministras.

– Taip. Lietuvos institucijos nežinojo, kad jis turi dvigubą pilietybę. Kiek dar gali būti tokių žmonių, kurie turi tokią dvigubą pilietybę, bet niekada neinformavo apie tai?

– Pirmiausiai akcentuočiau pilietybės įstatymo nuostatas. Įstatymas labai aiškiai apibrėžia, kad tokie asmenys turi informuoti Lietuvos institucijas ir atsisakyti kitos pilietybės. Už tai yra net administracinė atsakomybė. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, mes negalime nei paneigti, patvirtinti, kad šis konkretus asmuo turi Rusijos pilietybę. Rusijos institucijos pateikė informaciją, kad jis yra Rusijos pilietis, tačiau gali taip ir nebūti. Situaciją apsunkina, kad nevyksta bendradarbiavimas su Rusijos Federacija. Pasitikrinti informaciją labai sunku.

– Anksčiau jūs galėdavote pasitikrinti, kokie žmonės turi Rusijos pilietybę. Kaip vykdavo tas bendradarbiavimas?

– Bendradarbiavimas vykdavo Migracijos departamento lygyje. Šiai dienai šis kanalas uždarytas, neturime galimybės pasitikslinti.

– Ar gali būti, kad Rusija piktavališkai išdavinėja pilietybes visiems Lietuvos piliečiams, kurie to paprašo ir kurie simpatizuoja tam žiauriam režimui?

– Turime tokį susirūpinimą, kad Rusijos Federacijos tam tikra politika yra pasikeitusi. Jie suteikinėja pilietybę tiems, kas paprašo. Rusija skelbia, kad yra Sovietų Sąjungos įpėdinė. Tad jei asmuo yra kažkada buvęs Sovietų Sąjungos pilietis, Rusija dabar gali suteikinėti tokias pilietybes. Rusijos institucijoms nesvarbu, kad jie suteikia pilietybes antrą arba trečią kartą. Jie traktuoja dvigubus piliečius kaip savo valstybės piliečius.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Kaip manote, kiek kartų asmenų su dviguba pilietybe skaičius gali būti didesnis nei jūs matote savo statistikoje?

– Tai priklausys nuo Rusijos veikimo. Jei jie norės išdavinėti pilietybes bet kam, skaičiai gali didėti. Šiai dienai Migracijos departamentas yra paskaičiavęs apie 10 tūkst. galimų dvigubos pilietybės turėtojų. Didžioji dalis jų turi tokią teisę, nes yra tremtinių palikuonys. Jie neturi prievolės informuoti.

– Ar gali būti, kad statistika meluoja ir jūs nematote realios situacijos?

– Galimai tas skaičius šiek tiek didesnis. Teisė į pilietybę priklauso ir jų vaikams. Jau prabėgo keli dešimtmečiai. Vaikų vaikaičių gali būti daugiau.

Jis teigė, kad Lietuva neturi duomenų, jog vaiką išvežęs asmuo būtų Rusijos pilietis, tačiau taip tvirtina tos šalies pareigūnai. Vyras tikrai turi Lietuvos pilietybę.

„Pagrindinė žinia – kad mūsų pirminis sumanymas ir planas – greituoju būdu, tai yra per sienos įgaliotinius – susigrąžinti mūsų piliečius ar bent jau pilietę nepavyko. Tai nutiko todėl, kad paaiškėjo galimai, noriu pabrėžti – galimai, sunkinančios aplinkybės, tai yra, kaip teigia Rusijos pusė, mažametės tėvas yra ir Rusijos pilietis“, – pirmadienį po tarpinstitucinio pasitarimo dėl vaiko pagrobimo ir išvežimo į Rusiją sakė V. Vitkauskas.

„Tai keičia kardinaliai situaciją ir mūsų galimybes, tai apsunkina patį procesą“, – žurnalistams teigė jis.

Tai keičia kardinaliai situaciją ir mūsų galimybes, tai apsunkina patį procesą.

Per pasitarimą sutarta skelbti vyro paiešką per Interpolą, užmegzti ryšį su Rusijos pareigūnais bus bandoma remiantis anksčiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasirašytais susitarimais su Rusija.

„Kaip mus informavo Rusijos pusė, mergaitė yra globojama, jai suteikiama medicinos ir socialinė pagalba, jos būklė yra gera“, – pirmadienį sakė V. Vitkauskas.

Policijos duomenimis, sekmadienį, 14.16 val., Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas gavo 27 metų moters pranešimą, kad Kretingos rajone, Sausdravų kaime, 37 metų vyras paėmė jų vienų metų dukrą ir sutartu laiku negrąžino.

Atliekant paieškos veiksmus nustatyta, kad vyras su dukra valtimi kirto Lietuvos ir Rusijos valstybinę sieną.

Jis iškart sulaikytas Rusijos teritorijoje.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vado pavaduotojas Antanas Montvydas teigė, kad sekmadienį 13.04 val. Skirvytės upėje pastebėta nei irklų, nei elektros variklio neturėjusi valtis, 13.06 val. pasieniečiai jau buvo vietoje ir konstatavo, kad ji įplaukusi į Rusijos teritoriją, o asmenys yra išlipę į krantą.

„Bandė mūsų sargyba kviesti grįžti į Lietuvos teritoriją, deja, to asmens taip ir nepamatėme“, – pirmadienį per spaudos konferenciją sakė A. Montvydas.

Anot jo, vėliau rastas paliktas užrakintas automobilis, kuriuo, policijos duomenimis, išvežta mergaitė.

V. Vitkausko teigimu, pareigūnai sekmadienį reagavo laiku ir tinkamai.

Pasak VSAT vado pavaduotojo, šiuo metu atliekamas vertinimas, kaip buvo galima anksčiau pastebėti vyrą ir jį sulaikyti dar Skirvytės upėje.

Lietuvos institucijų duomenimis, į Rusiją išgabentos devynių su puse mėnesio mergaitės globėja yra paskirta jos motina. Tai birželį nustatė teismas.

Anot V. Vitkausko, Lietuvos institucijos neturi duomenų, kad tarp tėvų būtų didelių nesutarimų dėl dukters globos, žinoma tik apie skundus dėl vyrui skirto laiko bendrauti su vaiku.

„Buvo skundai, buvo patikros, mūsų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsakingos institucijos vykdė, inspektavo, domėjosi, kažkokių konfliktinių situacijų, kad tai grėstų blogas elgesys su vaiku, tokios informacijos mes neturime“, – teigė NKVC vadovas.

„(vaikui) reikalinga tiesioginė motinos priežiūra, ir apeliuojant į šitą būtinybę, į vaiko globą ir apsaugą, mes tikimės, kad Rusija pusė konstruktyviai reaguos į mūsų prašymą, ir vaikas bus grąžintas kuo skubiau“, – teigė NKVC vadovas.

Jo duomenimis, Lietuvoje atliekami du ikiteisminiai tyrimai – dėl vaiko pagrobimo ir neteisėto sienos kirtimo.

60 metų Sergejus Skvorcovas buvo oficialiai apkaltintas tuo, kad dešimtmetį iki suėmimo pernai lapkritį vykdė neteisėtą žvalgybos veiklą prieš JAV ir Švediją, rodo teismo dokumentai.

S. Skvorcovas įtariamas įsigijęs Vakarų technologijų informacijos ir produktų, kuriuos perdavė Rusijos karinei pramonei.

Jis kaltinamas ryšiais su Rusijos karinės žvalgybos (GRU) padaliniu.

Prokuratūros teigimu, S. Skvorcovas šnipinėjo JAV nuo 2013-ųjų sausio 1 dienos iki sulaikymo, o Švediją – nuo 2014-ųjų liepos 1 dienos.

Prokuratūra kaltina jį rinkus „informaciją ir faktiškai įsigijus įvairių prekių, kurių Rusijos valstybė ir gynybos pajėgos negalėjo įsigyti atviroje rinkoje dėl eksporto taisyklių ir sankcijų“.

Jis kaltinamas, kad „lokalizavo Rusijos valstybės ir ginkluotųjų pajėgų užsakytas prekes, derėjosi dėl jų įsigijimo ir vykdė pirkimą bei toliau organizavo prekių gabenimą, nuslėpdamas tikrąjį galutinį naudotoją“.

Švedijoje kaltinimas neteisėta žvalgybine veikla yra kiek švelnesnis nei kaltinimas šnipinėjimu.

Jei S. Skvorcovas bus pripažintas kaltu, jam gresia iki ketverių metų kalėjimo. Jis neigia kaltinimus.

S. Skvorcovas ir jo žmona buvo sulaikyti ankstų rytą per reidą jų dideliuose namuose Stokholmo priemiestyje Nakoje, dviem sraigtasparniais „Blackhawk“ atvykus elitinei operatyvinei komandai.

Vėliau jo žmona buvo paleista ir nebėra įtariamoji.

Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje sutuoktiniai persikėlė į Švediją ir užėmė svarbias pareigas keliose įmonėse, importuojančiose ir eksportuojančiose pramonės gaminius.

Ir šis referendumas tiesiogine to žodžio prasme yra vertas milijono mūsų tautiečių, kuriems paliktume galimybę išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę, įgijus ir kitos šalies pasą. Tuomet vėl drąsiai, neapgaudinėdami patys savęs, pilnais plaučiais galėsime traukti Marijono Mikutavičiaus „Tris milijonus“. Gal net dar daugiau – bet prieš tai privalome duoti Marijonui progą sukurti naują hitą.

Kad taip įvyktų ir Pilietybės referendumą lydėtų sėkmė, reikia mūsų visų. Tikrai nesame tokio dydžio valstybė, kuri gali leisti sau prabangą atsisakyti žmonių, emigravusių po 1990 metų kovo 11 dieną ir negalinčių turėti dvigubos pilietybės, bet vis dar norinčių išlaikyti savo ryšį su Lietuva. Ypač kai kalbame apie gyvenančius Europos Sąjungos ir NATO valstybėse. Po daugiau nei 30-ies Nepriklausomybės metų negalime gyventi kaip sovietų sistemoje, kuri paso atėmimu bausdavo kiekvieną, nusprendusį palikti sovietų lagerį.

Parodykime, kad esame pilietiškai subrendę ir be verslo pagalbos skalbimo milteliais bei alumi, kaip buvo sprendžiant dėl narystės ES, galėtume neveidmainiaudami dainuoti „Tris milijonus“.

Privalomasis referendumas dėl daugybinės pilietybės įteisinimo vyks 2024 metų gegužės 12 d. Turime beveik metus raginti valdžią ir imtis asmeninių iniciatyvų, kad toks referendumas po kelių nesėkmingų bandymų pagaliau įvyktų. Kodėl raginu iniciatyvos imtis patiems? Jau prieš kelerius metus rašiau apie tokį valdišką valdžios požiūri: visi kalba, kad reikia, bet daryti nieko nedaro, apeliuodami į tai, kad, matot, žmonės nebalsuoja, vadinasi, nenori…Pagrindinė tokio „valdiškumo“ priežastis yra ta, kad valdžioje esančios politinės partijos nėra suinteresuotos referendumo sėkme.

Jas lydi baimė, kad emigrantai negyvendami Lietuvoje dalyvaus politiniame gyvenime. Kitaip tariant, dalyvaus rinkimuose ir rinks valdžią, puikai prisimindami, kam turi būti „dėkingi“ už tai, kad turėjo palikti Lietuvą ir ieškotis darbo kitose šalyse.

Tiesa, politiniai lyderiai nutyli kitą aspektą: emigrantai kuo puikiausiai gyvena mūsų finansinėje ir socialinėje sistemoje, su kuria nesusitvarko pati valdžia – daugiau nei milijardas eurų piniginių perlaidų kasmet pasiekia jų artimuosius Lietuvoje ir tos perlaidos tampa didele parama Lietuvoje likusiems tėvams ar seneliams. O kur dar mūsų emigrantų investicijos perkant butus ar atidarant naujus verslus bei kuriant darbo vietas Lietuvoje? Dauguma jų, jei neatimsime teisės išsaugoti pilietybę, grįš į Lietuvą ir atsiveš Europines pensijas. Tai bus milžiniška pagalba šlubuojančiai „Sodros“ sistemai. Tiesa, būtent šį emigravusiųjų indėlį politikai linkę pamiršti.

Todėl prieš ketverius metus Pilietybės referendumas patyrė fiasko. Jam per mažai dėmesio skyrė tiek nacionalinė valdžia, tiek savivalda. Bet Lietuvai reikia piliečių, o tuštėjantiems miestams reikia gyventojų! Kad savivaldos misija, remiant referendumą gali būti itin sėkminga, jau įrodėme susivienydami ir išbandydami savivaldos galią tiek rengdami žemės reformą, tiek plėsdami savivaldybių skolinimosi limitus. Priimkime ir šį – trečią – iššūkį, kad kitų metų gegužės mėnesį vyksiantį Pilietybės referendumą lydėtų sėkmė. Parodykime, kad esame pilietiškai subrendę ir be verslo pagalbos skalbimo milteliais bei alumi, kaip buvo sprendžiant dėl narystės ES, galėtume neveidmainiaudami dainuoti „Tris milijonus“.