Gegužės 31 d. Pažaislio vienuolyno didžiajame kieme festivalį atidarys prancūziškosios romantikos skambesys. Pirmą kartą į Lietuvą atvyksianti pasaulinio garso dainininkė dama Sarah Connolly atliks vieną savo mėgstamiausių kūrinių – Hectoro Berliozo vokalinį ciklą „Vasaros naktys“. Šis šešių dainų ciklas po sukūrimo kurį laiką buvo primirštas, bet vėliau tapo vienu dažniausiai atliekamų H. Berliozo kūrinių. Pradedamajame festivalio koncerte su žymiąja soliste muzikuosiantis maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras bei Kauno valstybinis choras atliks įstabiai harmoningą kūrinį – Maurice‘o Ravelio siuitą Nr. 2 iš baleto „Dafnis ir Chloja“. Koncertą orkestras pradės dar vienu išskirtiniu kūriniu – koncertine H. Berliozo uvertiūra „Romos karnavalas“, sukurta panaudojant to paties autoriaus operos „Benvenuto Cellini“ muzikinę medžiagą.

Maestro Gintaras Rinkevičius. J. Danielevičiaus nuotr.

Vienu iš geriausių šiandienos pasaulio mecosopranų tituluojama dainininkė dama S. Connolly į Lietuvą atvyksta savo gero bičiulio, Nacionalinės premijos laureato, Pažaislio muzikos festivalio meno vadovo Edgaro Montvido kvietimu. Dainininkė pasaulinę šlovę pelnė baroko muzikos interpretacijomis, atvėrusiomis duris į Milano „Teatro alla Scala“, Niujorko „Metropolitan“, Londono „Royal Opera House“ ar prestižinio Glyndebourne’o operos festivalio scenas.

Sarah Connolly. Ch. Pledger nuotr.

E. Montvidas apie artėjančio festivalio didžiuosius koncertus sako: „Jau tampa tradicija festivalio publikai pristatyti Lietuvoje retai skambančias operas. Pernai didžiulio publikos susidomėjimo sulaukusios Karolio Szymanowskio opera „Karalius Rogeris“ ir Pietro Mascagni‘o „Kaimo garbė“ įkvepia mus ir toliau stebinti klausytojus rečiau girdimų kūrinių programomis. Šių metų festivalyje laukia premjera Lietuvoje – jautriausio prancūzų melodisto Jules‘io Massenet vienaveiksmė opera „Teresė“, o baigiamajame koncerte nuskambės kompozitoriaus Laimučio Vilkončiaus miuziklo „Pasaulio sutvėrimas“ premjera. Taip pat labai džiaugiuosi unikalia galimybe Lietuvos publikai susitikti su išskirtinio tembro dainininke dama Sarah Connolly.“

Edgaras Montvidas. J. Danielevičiaus nuotr.

Pernai pradėtas gražus festivalio bendradarbiavimas su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru tęsis ir sekančią vasarą. Birželio 28 d. Pažaislio vienuolyno didžiajame kieme LNOBT orkestras ir vyrų choras, diriguojami maestro Ričardo Šumilos, suteiks publikai išskirtinę progą pirmą kartą Lietuvoje išgirsti retai skambančią J. Massenet operą „Thérèse“ (liet. „Teresė“). Savo siužetu ir nuostabia muzika intriguojančiame kūrinyje pagrindines partijas dainuos mecosopranas Justina Gringytė ir tenoras Edgaras Montvidas.

Justina Gringytė. Asmeninio archyvo nuotr.

„Teresė“ – viena paskutiniųjų J. Massenet operų (viso kompozitorius jų parašė 25) ir viena iš tų, dėl kurių amžininkai vadino kompozitorių „moters sielos poetu“. Kūrinio centre – moteris, besiblaškanti tarp meilės ir pareigos. Dviejų veiksmų opera, sukurta pagal prancūzų literato ir teatro „Comédie-Française“ direktoriaus Jules‘io Claretie libretą. 2013 m. koncertinė organizacija „Festival de Radio France et Montpellier“ išleido „Teresės“ įrašą.

Jeronimas Milius. Asmeninio archyvo nuotr.

Dvidešimt devintojo festivalio baigiamuoju akordu bus kompozitoriaus L. Vilkončiaus miuziklo „Pasaulio sutvėrimas“ premjera.

Ona Kolobovaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

„Muzikinės dramaturgijos žanras mane domina nuo tų laikų, kai Andrew Lloydas Webberis sukūrė roko operą „Jėzus Kristus – superžvaigždė“. Šis kūrinys man padarė didžiulį įspūdį ir nemažą įtaką“, – sakė kompozitorius.

Egidijus Bavikinas.  Asmeninio archyvo nuotr.

Rugpjūčio 25 d. operos koncertiniam atlikimui susiburs maestro G. Rinkevičiaus diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras ir solistai: Jeronimas Milius (vokalas), Egidijus Bavikinas (tenoras), Ona Kolobovaitė (sopranas), Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas) ir Steponas Zonys (baritonas).

– Edgarai, kaip bėga dvidešimt aštuntoji Pažaislio muzikos festivalio vasara?

– Visų pirma noriu pasidžiaugti, kad nei pandemija, nei dviženklė infliacija ar kitos negandos nesustabdė žmonių noro lankytis koncertuose. Dar vakar bendraudami su kolegomis iš Vilniaus kartu džiaugėmės, kad lietuvių publikai patinka menas, jie tiesiog veržiasi į koncertus. Žvelgiant į praėjusius birželio ir liepos mėnesius, smagu matyti, kad Pažaislio muzikos festivalyje apsilankė gausybė publikos, o jų ištikimybė muzikai, menui plačiąja prasme, pačiam festivaliui išties yra džiuginantis dalykas, liudijantis apie sveiką mūsų tautos genofondą.

Edgaras Montvidas. P. Sindeno nuotr.

– O pačiam ar teko pailsėti?

– Praėjęs sezonas man buvo labai intensyvus, jį vainikavo darbas Vienoje, statant Albano Bergo operą „Lulu“. Vasarą turėjau dalyvauti Brėgenco festivalyje, bet atsisakiau, nes gavau kvietimą rudenį dainuoti Kopenhagos teatre Wolfgango Amadeuso Mozarto operoje „Tito gailestingumas“, kurią jau esu atlikęs Koventgardene. Taip išlošiau daugiau laisvo laiko, kurį galėjau skirti Pažaislio muzikos festivaliui ir savo paties atostogoms. Šį kartą jos nebuvo ilgos, nes teko dainuoti keletą koncertų, pasirodyti Vingio parke, o visą rugpjūtį jau dirbsiu Kopenhagoje. Taip pat rugpjūčio gale atvyksiu į Pažaislio muzikos festivalio uždarymo koncertą. Turiu pastebėti, kad ateina laikas, kai nebesinori plėšytis, o daugiau laiko skirti sau ir daryti bei dainuoti tai, kas patinka. Džiaugiuosi tuo, kad sekantis mano sezonas bus kupinas darbų, bet nebus taip beprotiškai apkrautas kaip praeitas.

– Jeigu turėtum pakankamai laiko poilsiui, kokios būtų tavo atostogos?

– Man patinka keliauti ten, kur dar nesu buvęs. Žinoma, sezono metu tenka nemažai keliauti, bet tai nėra pažintinės ar poilsio kelionės. Mėgstu egzotiškas keliones, naujas patirtis: nuo maisto ragavimo iki dar neregėtų panoramų. Todėl, jeigu turiu pakankamai laiko, kelionėms renkuosi Azijos šalis, kraštus mažai kuo primenančius Europą. Ten pailsiu nuo įprastinės rutinos ir pasisemiu įkvėpimo naujiems darbams. Kita vertus, puikios atostogos man asocijuojasi su vakarojimu prie laužo draugų kompanijoje, kasmet stengiuosi aplankyti savo vasarnamį Prancūzijoje, kur tenka ne tik pailsėti, bet ir padirbėti fiziškai. Manau, svarbiausia atostogų metu yra pakeisti kasdienį darbą ir rutiną, užsiimti ta veikla, kurios pasiilgsti metų bėgyje, kitaip tariant – sukurti tam tikrą kontrastą.

– Taigi, atostogų metu jokio klavyro į rankas neimi?

– Stengiuosi bent jau dešimt dienų ar porą savaičių suteikti poilsį ne tik balsui, bet ir galvai. Po tokio sezono, kaip praėjęs, supranti, kad viskas turi ribas, nuo informacijos pertekliaus galima ir pavargti, reikia naujo perkrovimo, minčių perfiltravimo. Taigi, į atostogas visada žiūriu atsakingai – jos būtinos. Juk metai bėga, leki kaip užvestas automobilis ar be sustojimo besisukanti kompaktinė plokštelė. Privalu stabtelėti, pasidžiaugti gyvenimu, galų gale, tais vaisiais, kuriuos jau dabar galiu raškyti. Nebeturiu poreikio lėkti kaip akis išdegęs, dėl to leidžiu sau atsirinkti norimas veiklas, gebu kažko atsisakyti ir taip išlaikau gyvenimo balansą.

– Atostogos – puikus dalykas, bet jos turi vieną ne itin malonią savybę – kažkada baigiasi. Kas dar laukia Pažaislio muzikos festivalio klausytojų rugpjūčio mėnesį?

– Po kiek ramesnės liepos rugpjūčio mėnesį klausytojų laukia dar dvylika koncertų, kurie skiriasi savo žanrais, stilistika: nuo flamenko spektaklio „Hamletas“ iki Karolio Szymanowskio operos „Karalius Rogeris“ premjeros Lietuvoje. Klausytojų lauks fundamentalaus Algirdo Martinaičio kūrinio „Tikėjimo ir vilties invokacijos“ premjera, festivalio vienmečio Heidelbergo universiteto choro „Camerata Carolina“ pasirodymas, tradiciniai Žolinės atlaidai Pažaislyje, grupės „Kamanių šilelis“ koncertas, fortepijono mago Krzystofo Brojos rečitalis ir daug kitų puikių renginių.

Džiaugiuosi, kad Pažaislio muzikos festivalis nuolatos suteikia progą pasirodyti jauniems atlikėjams.

 

K. Broja savo rečitaliui pasirinko klasikinę programą, kurios kertiniai akmenys – Ludwigo van Beethoveno sonatos, papildytos Frédérico Chopino ir Johanneso Brahmso fortepijoninėmis miniatiūromis. Jis – vienas žymiausių Europos pianistų, turėjęs išskirtinę progą bendradarbiauti su garsiuoju režisieriumi Romanu Polanskiu. Jo bendradarbiavimas su prestižinėmis įrašų kompanijomis taip pat liudija apie pianisto pasirodymų kokybę. Pianistas yra koncertavęs Vilniuje, o dabar su juo progą susitikti turės Kauno publika. Kažkodėl tikiu, kad šis koncertas sulauks ne mažesnio ažiotažo, nei kažkada įvykęs legendinio pianisto Sviatoslavo Richterio pasirodymas.

E. Montvydas. Organizatorių nuotr.

– Festivalio koncertuose neretai išgirstame naujus vardus. Ar tai viena iš festivalio misijų?

– Džiaugiuosi, kad Pažaislio muzikos festivalis nuolatos suteikia progą pasirodyti jauniems atlikėjams. Su didžiule šiluma prisimenu tuos laikus, kai man, dar tebebūnant studentu, festivalis pakvietė debiutui šiame prestižiniame renginyje. Noriu ir toliau tęsti šią tradiciją, suteikiančią tam tikrą platformą jauniems, bet jau nemažai pasiekusiems atlikėjams. Turime gausybę jaunų, talentingų atlikėjų, išsibarsčiusių po svečias šalis, tad festivalio rubrikoje „Nauji vardai“ stengiamės kasmet publikai pristatyti galbūt iki šiol negirdėtus Lietuvos vardo garsintojus. Vienas pagrindinių šių metų akcentų – Gabrielės Kupšytės ir Modesto Sedlevičiaus vokalinės muzikos koncertas su pianistu Justu Čeponiu. Šie dainininkai jau yra pasirodę Lietuvos teatrų scenose, bet norisi juos pristatyti platesnei auditorijai. Turėsime progą įsitikinti atlikėjų meistriškumu ir išradingumu.

Norėčiau akcentuoti jaunų atlikėjų – grupės „Kamanių šilelis“ pasirodymą. Teko girdėti jų koncertus ir stebėti, kaip užsidega jaunimo akys muzikuojant šiam duetui. Ši grupė labai populiari jaunimo tarpe, tad malonu, kad ir tokia muzika randa savo vietą mūsų festivalyje. Tokią koncepciją nusako pats festivalio pavadinimas: muzikos festivalis – jame galima išgirsti įvairiausių stilių, plačiausio spektro, įdomią, kokybišką, išskirtinį veidą turinčią muziką. Vienas tokių pavyzdžių – kamerinės muzikos koncertas „Netikėtas duetas“, kuriame bendram projektui susiburs klarnetininkė Morta Kačionaitė ir gitaristė Alexandra Whittingham iš Jungtinės Karalystės.

Tokią koncepciją nusako pats festivalio pavadinimas: muzikos festivalis – jame galima išgirsti įvairiausių stilių, plačiausio spektro, įdomią, kokybišką, išskirtinį veidą turinčią muziką.

 

– Kalbantis su G. Kupšyte kilo mintis, kad ir tavo kelias į didžiąją sceną buvo kažkuo panašus...

– Tikrai taip, tik aš, prieš išvykdamas į Londoną baigiau magistrantūros studijas Vilniuje, jau buvau įgijęs patirties Lietuvos ir Latvijos operos teatruose. Gabrielė iš Lietuvos išvažiavo ganėtinai anksti ir pagrindinę savo patirtį sukaupė Anglijoje bei Italijoje. Daugelio jaunų atlikėjų kelias yra panašus, nes tik baigus studijas retas kuris gauna pakankamai vaidmenų, balsas, kaip instrumentas, nebūna pilnai susiformavęs, tad tam prireikia laiko. Keleto metų stažuotė po studijų – įprasta praktika. Londone Jette Parker programoje kurioje buvau pirmasis joje dalyvavęs lietuvis, ne tik įgauni daug patirties, bet turi daug šansų būti pastebėtas. Juk karališkosios operos pastatymus stebi daugybė agentų, dirigentų, režisierių, kurie vėliau gali paveikti jauno dainininko karjerą. Su malonumu prisimenu tuos metus, kuomet Londono teatre tekdavo praleisti ištisas dienas ruošiant partijas ir repetuojant. Džiugu, kad ledai buvo pralaužti ir po manęs šioje programoje stažavosi ištisa plejada dabar jau garsių Lietuvos dainininkų. Tai akivaizdžiai parodo aukštą lietuvių vokalo mokyklos lygį.

– Festivalio baigiamasis akcentas – operos „Karalius Rogeris“ premjera Lietuvoje. Kuo intriguoja šis kūrinys?

– Tai – didelis iššūkis visiems atlikėjams: dirigentui Gintarui Rinkevičiui, solistams, dviem chorams ir orkestrui. Ši opera labai ambicinga, pakankamai sudėtinga atlikimo aspektu, bet jos muzika nepaprastai graži ir spalvinga: nuo bizantiškojo choralo iki XX a. ekspresionizmo. Mintį pristatyti šią operą Lietuvos publikai puoselėjau jau keletą metų, tad labai džiaugiuosi, kad šiemet tai įvyks.

– Man asmeniškai labiausiai intriguojantis atrodo tavo paties atliekamas vaidmuo, kurį vertime į lietuvių kalbą vadiname Piemuo. Betgi jį galima būtų interpretuoti ir kita prasme – Ganytojas...

– Žinoma, kad taip, bet yra ir kitas aspektas. Žodis „ganytojas“ daugeliui asocijuojasi su krikščionybe, o šioje operoje yra atvirkščiai. Krikščionybės atstovas čia yra pirmojo amžiaus Sicilijos karalius Rogeris, o Piemuo simbolizuoja laisvą, seksualumu alsuojančią pagonybę. Jis veda žmones sąlyginai atgaline kryptimi – grąžina juos gamtos ir fundamentalių žmogiškųjų savybių pusėn. Kaip minėjau, tai – pirmieji krikščionybės eros metai. Operos pradžioje skamba niūrus bizantiškasis choralas, tarsi nurodantis tolesnę bažnyčios vystymosi kryptį į žmonijai tam tikrus suvaržymus, grandines atnešiančius viduramžius. Pagonybė iliustruojama kylančios saulės, aistrų, nevaržomumo simboliais.

– Operos pabaigoje Rogerio žmona lieka su Piemeniu, tad ar ne jam, kaip nugalėtojui, priklausytų operos pavadinimo herojaus vertas titulas?

– Iš tiesų, Roksaną įkvepia Piemens pasakojimai ir aistra. Per pirmąją Rogerio ir Piemens akistatą, paklaustas, koks yra jo Dievas, Piemuo atsako, kad jo Dievas yra toks pat gražus kaip ir jis. O į klausimą, kur yra jo Dievas, jis atsako, kad jo Dievas – kiekviename virpančiame medžio lapelyje, tekančios saulės spindulėlyje, o jūsų Dievas – įspraustas šaltų ir tamsių katedrų sienose bei rūškanuose paveiksluose. Operos pabaigoje, kuomet Roksana nuseka paskui Piemenį, karalius Rogeris stebi kylančią saulę ir galbūt galima interpretuoti, kad jis taip pat įtiki gamtos jėga, pirmapradžiu žmogišku gaivališkumu. Galima būtų teigti, kad ši opera – Dievo išlaisvinimas iš tamsių sienų ir apgyvendinimas visame tame, kas mus supa. Nors Piemuo išeina kaip nugalėtojas, o karalius Rogeris lieka giliuose apmąstymuose, negalėčiau teigti, kad opera turėtų vadintis Piemens personažo vardu. Mums juk visada įdomiau stebėti ieškančius ir besiblaškančius operų herojus.

– Lietuvoje yra gausybė festivalių ir jų kasmet daugėja. Kuo Pažaislio festivalis tarp jų išsiskiria ir yra konkurencingas?

– Festivalis festivaliui nelygu. Yra festivalių, sutelpančių į du–tris koncertus, o Pažaislio – trunka tris mėnesius. Visam tam festivalių kūrybiniam judėjimui, jų energijai linkiu kuo didžiausios sėkmės, nes kuo daugiau tų šviesulių – tuo geriau. Galbūt naiviai, bet tikiu, kad per kultūrą, meną, mokslą galima rasti daugelį atsakymų apie mūsų prezidento akcentuojamą gerovės valstybę, nes šie minėti aspektai gimdo žmoguje kritinį mąstymą. Festivalių tinklą Lietuvoje galėčiau palyginti su švyturiais ar mobiliojo ryšio signalo antenomis – jie turi aprėpti visą mūsų šalį ir ugdyti žmoguje tam tikrą dvasinę terpę, skatinti dvasinį tobulėjimą. Kiekvienam festivaliui treji–penkeri metai yra ta kritinė riba, parodanti, ar festivalis gyvuos toliau, ar liks vienadieniu idėjos blyksniu. Pažaislio muzikos festivalis skaičiuoja jau trečią dešimtmetį, jis – tarsi medis, giliai įleidęs šaknis į kultūrinį Lietuvos dirvožemį. Jis turi savo tradicijas, savo klausytoją, yra atsinaujinantis, atsigręžiantis į kintančius polinkius, bet nesivaikantis publikos poreikių, o greičiau – turintis stiprų edukacinį poveikį, pristatantis naujas formas, naujus kūrinius, naujus atlikėjus. Mūsų komanda – tarsi vienos rankos pirštai, kurių nėra daug, bet visi tiksliai žino, ko nori ir ką turi padaryti, kad tas kumštis tiksliai vestų festivalio laivą per kultūros vandenų platybes. Aš, kaip meno vadovas, stengiuosi vadovautis savo menine intuicija ir skoniu, o jei tai sutampa su publikos poreikiais – labai džiaugiuosi.

Galbūt naiviai, bet tikiu, kad per kultūrą, meną, mokslą galima rasti daugelį atsakymų apie mūsų prezidento akcentuojamą gerovės valstybę, nes šie minėti aspektai gimdo žmoguje kritinį mąstymą.

 

Esame festivalis, išlaikęs laiko egzaminą ir pripažintas tarptautiniu mastu. Europos festivalių žemėlapyje užimame garbingą poziciją. Apie tai liudija faktas, kad festivalyje mielai sutinka dalyvauti pasaulinio garso atlikėjai. Žinoma, neturime užmigti ant laurų ir privalome nuolatos ieškoti naujų kelių, siekdami išvengti sustabarėjimo ir rutinos. Mano manymu, esminė Pažaislio muzikos festivalio vertybė – gebėjimas kiekvienais metais nustebinti klausytoją. Jis čia tikrai neras atsitiktinių koncertų ar atsitiktinių atlikėjų – čia skamba tik aukštą kokybinę vertę turintys koncertai.

– Ar jau galima praskleisti užuolaidą, slepiančią dvidešimt devintojo Pažaislio muzikos festivalio planus?

– Taip, planų jau turime nemažai. Planuojame vieną kitą stambios formos vokalinės muzikos kūrinių premjerą, klausytojų lauks trys dideli koncertai Pažaislio vienuolyno kiemelyje. Turime numatę unikalų koncertą naujoje erdvėje. Tiesa, detalių dar nenorėčiau išduoti, nes bijau suklaidinti klausytojus. Kai jau bus aiškios aplinkybės ir pasirašytos sutartys – tuomet galėsime atskleisti detalesnę informaciją. Planuojame pasikviesti garsią užsienio alternatyviosios muzikos dainų autorę ir atlikėją, vieną koncertą skirdami kiek kitokiai, bet savitai ir kokybiškai muzikai, atspindinčiai tam tikrą stilių. Galiu pažadėti, kad festivalio programa bus ne mažiau įvairi ir įdomi nei šiemet. Ir žinoma, jau pradėsime ruoštis trisdešimtmečiui, jubiliejiniams festivalio metams.

– Ko palinkėtum Pažaislio muzikos festivalio klausytojams, mylintiems ar siekiantiems pamilti muziką?

– Šių metų festivalio šūkis – kuriame meilę muzikai. Kurdami meilę muzikai mes kuriame meilę vienas kitam, o ta meilė gimsta iš pagarbos vienas kitam. Kaip jau minėjau, muzika, mokslas, menai veikia mūsų gerbūvį, klausydamiesi muzikos mes ne tik patiriame dvasinį malonumą, bet tai mumyse augina tam tikrus bruožus, vėliau pasitarnaujančius kokybiškesniam ir geresniam gyvenimui. Tie bruožai yra kūrybiškumas, kritinis mąstymas, požiūris į svarbius mums dalykus ir priimamus sprendimus: nuo balsavimo rinkimuose iki paprastos buities. Muzikos jėga slypi ne tik malonaus laiko praleidimo procese. Aš tikiu jos neapčiuopiama, bet labai svarbia misija formuojant asmenybes. Koncertas – labai geras būdas išvalyti savo vidų, savo mintis, tai – tarsi apsilankymas pas itin gerą psichoterapeutą.

Operos solistas, Nacionalinės premijos laureatas ir festivalio meno vadovas Edgaras Montvidas drauge su maestro Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru susitelkė ir per šį labai trumpą laiką publikai parengė atnaujintą koncerto programą. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras koncertą pradėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 4-uoju preliudu fortepijonui (V. Giedraičio aranžuotė simfoniniam orkestrui). Antrasis koncerto kūrinys – E. Montvido kartu su orkestru atliktas prancūzų kompozitoriaus Ernesto Chaussono dainų ciklas „Meilės ir jūros poema“ įnešė prancūziškos romantikos gūsį. Koncerto pabaigos akcentu tapo Maurice‘o Ravelio „Bolero“.

Organizatorių nuotr. 

Festivalio publika ilgai laukė pasaulinio garso britų mecosoprano S. Connolly  pasirodymo, tačiau palankiai priėmė ir festivalio organizatorių pasiūlytus programos pokyčius. Skaičius norinčiųjų grąžinti bilietus buvo simbolinis. 

„Noriu nuoširdžiai pasidžiaugti ir padėkoti publikai už ištikimybę. Susiklosčius nepalankioms aplinkybės, situacija tapo išties nemaloni. Daugelis neabejotinai labai laukė damos Sarah Connolly pasirodymo. Festivalio organizatoriams irgi teko nusivilti, kad solistė šiais metais negalėjo atvykti, bet pilnas vienuolyno kiemas tik parodė, kad publika myli šią nuostabią vietą, myli festivalį, myli atlikėjus ir tikrai labai džiugu, kad jūsų tiek daug šį vakarą sulaukėm“,  – padėką publikai išreiškė E. Montvidas.

Organizatorių nuotr. 

Koncertą filmavo LRT televizija. Įrašą galima rasti LRT mediatekoje.

Rugpjūčio 27 d. kauniečių ir miesto svečių laukia trečiasis didysis festivalio koncertas – pirmą kartą šalies scenoje bus atlikta lenkų kompozitoriaus Karolio Szymanowskio opera „Karalius Rogeris“.

Prancūziška romantika

„Apgailestaujame, kad, likus keletui dienų iki planuoto damos S. Connolly koncerto, tenka pranešti žinią apie atlikėją užklupusią ligą. Nuoširdžiai linkime damai Sarah’ai sveikatos ir kuo greičiau įveikti negalavimus. Birželio 21 d., kai turėjo įvykti karališkojo mecosoprano koncertas, publikos lauks E. Montvido rengiamas prancūziškosios romantikos vakaras. Kviečiame nepraleisti labai retai pasitaikančios progos išgirsti vieno garsiausių Lietuvos operos solistų solinį koncertą, į kurį galios bilietai, įsigyti į damos S. Connolly koncertą“, – žinia apie festivalio programos pokyčius dalijosi Pažaislio muzikos festivalio direktorė Giedrė Mikaitienė.

Birželio 21 d. E. Montvidas išlaikys kolegės damos S. Connolly užduotą temą – prancūzų romantika. Kartu su Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru jis atliks Ernesto Chaussono vokalinį ciklą „Meilės ir jūros poema“, skambės garsusis Maurice’o Ravelio „Bolero“ ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Keturių preliudų fortepijonui“ versijos simfoniniam orkestrui premjera.

Pasak E. Montvido, E. Chaussonas išsiskiria poetiškumu, regis, ne tik žodžiuose, bet ir garsų sąskambiuose išnyra menininką įkvėpę vaizdiniai: subtiliosios alyvos, jūros ir dangaus žydrynė, vėjo plaikstomi krentantys lapai ar mėnesiena, oras, pritvinkęs žiedų aromato. Iš tiesų tai simbolistinė kompozicija – garsinėmis ir gamtos vaizdų asociacijomis E. Chaussonas perteikia žmogaus pasaulį, jo jausmus ir išgyvenimus.

Vienas garsiausių Lietuvos operos solistų E. Montvidas koncertuoja daugelyje pagrindinių Europos ir JAV operos teatrų, festivalių ir koncertų salių: Londono „Covent Garden“, Miuncheno „Bayerische Staatsoper“, Berlyno „Komische Oper“, Anglijos, Škotijos nacionaliniuose, Hamburgo, Frankfurto, Amsterdamo, Oslo, Ženevos, Dresdeno, Leipcigo, Liono, Bordo operos teatruose, Santa Fė (JAV), Glaindborno (Anglija) ir Provanso Ekso (Prancūzija) festivaliuose. Lietuvos klausytojų mylimas atlikėjas yra apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, o 2023 m. – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Pažaislio festivalio organizatoriai primena, kad klausytojai, kurie dėl pasikeitusio koncerto solisto norės grąžinti bilietus, galės tai padaryti bilietų įsigijimo vietose.

Karčios patirties žinia

Birželio 22 d. Rietavo kultūros centre skambės monumentali graikų kilmės Kanados kompozitoriaus Christos’o Hatzis’o kantata „Wormwood (Chornobyl)“. Černobylio katastrofos 20-mečiui sukurtą opusą atliks jungtinės puikių muzikantų pajėgos: Kauno valstybinis choras, baritonas Andrius Apšega, populiariosios muzikos atlikėjas Mantas Jankavičius, laikiną prieglobstį Lietuvoje radęs diskantas iš Ukrainos Kirilas Dernovyi, skaitovas Giedrius Prunskus ir Kauno fortepijoninis trio, kuriame groja pianistė Lina Krėpštaitė, smuikininkė Indrė Andruškevičiūtė ir violončelininkė Asta Krištaponienė. Gausiam atlikėjų būriui diriguos Robertas Šervenikas.

Garsinėmis ir gamtos vaizdų asociacijomis E. Chaussonas perteikia žmogaus pasaulį, jo jausmus ir išgyvenimus.

Atominės energetikos grėsmė – nuolatos skambantis klausimas, kurio lydimi gyvename šiais neramiais laikais. Pasaulio ir Lietuvos žiniasklaidoje girdime linksniuojant Astravo, Visagino, Zaporižios ir kitų atominių elektrinių pavadinimus, prisimename prieš 37 metus įvykusią Černobylio katastrofą ir dramatiškus jos padarinius. Aktualumo niekada neprarasiančios kantatos „Wormwood (Chornobyl)“ dedikacija – atminti ir perspėti. Atminti įvykusios nelaimės aukas ir perspėti dėl niekur nedingstančios atominės energetikos grėsmės.

Paklaustas apie savo kūrybines inspiracijas Ch. Hatzis’as sako norįs savąja muzika debesyse atverti mažą plyšelį, pro kurį galėtų prasiskverbti jo skleidžiama šviesa. „Esu greičiau pasekėjas, o ne meistras, tad mano būties ir kūrybos modeliai ir patentai priklauso mano Mokytojui“, – kuklinasi kompozitorius.

Autorius prisimena kantatos „Wormwood (Chornobyl)“ atsiradimo aplinkybes: „Įprastai, prieš gimstant naujam kūriniui, manyje susivienija daugybė jėgų, kurios inspiruoja opuso idėją. Šiuo atveju atspirties tašku tapo prieš 20 metų įvykęs pokalbis su jaunu vienuoliu.“

Tai nutikę Atono kalne, vienuolių bendruomenėje Šiaurės Graikijoje. „Vienuolis užsiminė, kad Černobylio katastrofa buvo išpranašauta paskutinėje Naujojo Testamento knygoje „Apreiškimas Jonui“. Tuo metu šis teiginys man neturėjo konkrečios prasmės, kol, prieš pradėdamas kurti kantatą, paklausiau pažįstamo ukrainiečio, ar žodis „Černobylis“ reiškia ką nors konkretaus. Kai jis atsakė, kad tai reiškia – pelynas („Apreiškimo Jonui“ knygos „mirties žvaigždė“, kuri buvo nublokšta į žemę ir užnuodijo planetos vandenis, sukeldama daugybės žmonių mirtį), iš karto supratau, kad „Apreiškimo Jonui“ knygos ištraukos sudarys didžiąją dalį kūrinio teksto“, – anot autoriaus, keisto pavadinimo sutapimo tarp 2000 metų senumo knygos ir šiuolaikinio katastrofiško įvykio pakako, kad kūrybos procesas įsibėgėtų.

Kantatoje kompozitorius neapsiriboja vien „Apreiškimo Jonui“ tekstais, o papildo juos savais, visuotinį ir apokaliptinį aspektą nukreipiančiais į vidinį ir asmeninį požiūrį.

Ch. Hatzis’as sako kūriniu siekęs tyrinėti kitokias muzikines tradicijas, priešingas toms, kuriose biblinis tekstas buvo interpretuojamas praeityje ir kurios yra už jo paties muzikinio radaro ribų. Įvairios populiariosios muzikos idiomos, naudojamos kantatos muzikoje, užgimė iš noro susidoroti su šiuo čia ir dabar.

„Per daugelį muzikos kūrimo metų įsitikinau, kad dvasinė kelionė, kuri ir yra kompozicija, neturėtų būti racionaliai apgalvojama iš anksto. Ji privalo būti grindžiama dvasiniu pasitikėjimu ir tikėjimu, kad, kompozitoriui tapus dvasiniu kanalu, būtinai įvyks kažkas, kas padarys muziką vertingą kitiems. Kantatai „Wormwood (Chornobyl)“ nušvitimu tapo vaikas, vedantis devynių dalių (devyni – numerologinis Jėzaus Kristaus skaičius) procesiją į šviesią pabaigą paprasčiausios dainos pavidalu“, – apie paskutinę, diskanto atliekamą kūrinio dalį sako kompozitorius.

Kas? Koncertas "PASAULINĘ KLASIKOS ŽVAIGŽDĘ DAMĄ SARAH CONNOLLY KEIČIA EDGARAS MONTVIDAS".

Kur? Pažaislio vienuolyne.

Kada? Birželio 21 d. 20 val.

Kas? Koncertas "C. HATZIS: ČERNOBYLIS-PELYNAS".

Kur? Rietavo kultūros centre.

Kada? birželio 22 d. 18 val.

Tačiau birželio 21 d. Pažaislio vienuolyno didžiajame kieme įvyks operos solisto, Nacionalinės premijos laureato Edgaro Montvido išskirtinis koncertas. Kartu su maestro Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru E. Montvidas atliks prancūzų kompozitoriaus Ernesto Chaussono dainų ciklą „Meilės ir jūros poema“. Tai reta galimybė išgirsti E. Montvido, dažniausiai koncertuojančio ne Lietuvos scenose, koncertą.

„Apgailestaujame, kad likus keletui dienų iki planuoto damos S. Connolly koncerto, tenka pranešti žinią apie atlikėją užklupusią ligą. Nuoširdžiai linkime Sarah sveikatos ir kuo greičiau įveikti ligą. Birželio 21 d., kai turėjo įvykti karališkojo mecosoprano koncertas, publikos lauks E. Montvido rengiamas prancūziškosios romantikos vakaras. Kviečiame nepraleisti labai retai pasitaikančios progos išgirsti vieno garsiausių Lietuvos operos solistų koncertą, į kurį galios bilietai įsigyti į S. Connolly koncertą“, – žinia apie festivalio programos pokyčius dalijosi Pažaislio muzikos festivalio direktorė Giedrė Mikaitienė.

Tenoras Edgaras Montvidas./ Organizatorių nuotr. 

Birželio 21 d. E. Montvidas išlaikys kolegės S. Connolly užduotą temą – prancūzų romantiką, atlikdamas E. Chaussono dainų ciklą „Meilės ir jūros poema“. Pasak E. Montvido, kūrinys išsiskiria savo poetiškumu, regis, ne tik žodžiuose, bet ir garsų sąskambiuose išnyra menininką įkvėpę vaizdiniai – subtiliosios alyvos, jūros ir dangaus žydrynė, vėjo plaikstomi krentantys lapai ar mėnesiena, o oras pritvinkęs žiedų aromato. Iš tiesų tai simbolistinė kompozicija – garsinėmis ir gamtos vaizdų asociacijomis E. Chaussonas perteikia žmogaus pasaulį, jo jausmus ir išgyvenimus.

Gintaras Rinkevičius./ A. Oshepkov nuotr. 

Karališkasis britų mecosopranas S. Connolly tęs bendradarbiavimą su Pažaislio muzikos festivalio organizatoriais, ieškant galimybių koncertą Lietuvos publikai pristatyti festivalyje ateityje.

Primename, kad į E. Montvido koncertą galios į damos S. Connolly koncertą įsigyti bilietai arba juos galima grąžinti jų įsigijimo vietose.

Operos solistas, baritonas Giedrius Prunskus apie šių metų festivalio naujienas bei siekius kalbėjosi su Pažaislio muzikos festivalio meno vadovu, Nacionalinės premijos laureatu Edgaru Montvidu.

– Koks bus šių metų Pažaislio muzikos festivalio sezonas ir kokią meninę koncepciją atspindės jo programa?

– XXVIII Pažaislio muzikos festivalis bus tradiciškai intensyvus, spalvingas, garsus, žodžiu, visoks ir tinkamas visokiam skoniui! Esminė festivalio idėja – užlieti Kauną muzikos garsais. Kas šią vasarą neturės galimybės apsilankyti prie Baltijos jūros, tikrą muzikos jūrą ras čia, Kaune.

Pažaislio muzikos festivalis yra vienas seniausių ir prestižinių festivalių ne tik Lietuvoje, bet, drįsčiau sakyti, visame Baltijos regione. Šią vasarą klausytojai festivalyje ras visko: nuo senosios muzikos iki tango, nuo džiazo iki kamerinės muzikos, nuo muzikos mažoms ausytėms iki gurmaniškų operų premjerų. Galbūt tai nuskambės kiek drąsiai ir ambicingai, tačiau norėčiau, kad Kaunas vasarą taptų lietuviškuoju Zalcburgu. Šiame Austrijos mieste vasaromis jau šimtmetį organizuojamo, visame pasaulyje garsaus klasikinio meno renginio „Zalcburgo festivalio“ lankomumas siekia beveik 100 procentų. Festivalis puikiai žinomas ir kultūrino turizmo mylėtojams bei kasmet sulaukia lankytojų iš daugiau nei 80 pasaulio šalių.

– Kokie pagrindiniai šių metų festivalio programos akcentai, kokios naujos pažintys lauks festivalio klausytojų?

„The Gesualdo Six“./ Organizatorių nuotr. 

– Akcentų yra daug, o aš paminėsiu vos keletą. Šiemet pirmą kartą festivalyje dalyvaus Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestras bei choras, atliksiantis nemarią Pietro Mascagni operą „Kaimo garbė“, pirmą kartą pas mus, taip pat ir Baltijos šalyse, lankysis pasaulinio garso mecosopranas dama Sarah Connolly, pirmą kartą Lietuvoje koncertiniu variantu atliksime Karolio Szymanowskio operą „Karalius Rogeris“. Dar viena naujiena – prieš pradedamąjį ir baigiamąjį koncertus vyks susitikimai su muzikologe Jūrate Katinaite, kuri publikai įdomiai pristatys nuskambėsiančius kūrinius. Ne vieną koncertą įrašys ir transliuos Europos radijas, koncertuos garsus vokalinis ansamblis iš Jungtinės Karalystės „The Gesualdo Six“, pianistas virtuozas Janas Krzysztofas Broja ir kiti.

– Kokias pozicijas festivalis tradiciškai išlaikys bei kokios naujovės atsispindės šiame sezone?

– Esame laimingi, kad turime ištikimus draugus: Lietuvos nacionalinį ir valstybinį simfoninius orkestrus, Kauno valstybinį chorą, ansamblį „Paleasis“, kurie tradiciškai dalyvaus šios vasaros festivalio programose. Ne viena programa bus skirta jaunimui bei vaikams. Šiemet pirmą kartą festivalyje pasveikinsime ansamblį „Vilnius JJAZZ“, o jaunimo mėgstama grupė „Kamanių šilelis“ surengs akustinį koncertą. Tradiciškai suteikiame sceną kylančioms jaunosios kartos žvaigždėms ir kviečiame juos rengti savo rečitalius. Stengiamės, kad festivalyje nuolatos skambėtų lietuvių autorių muzika, šiemet tai – monumentalūs Onutės Narbutaitės bei Algirdo Martinaičio kūriniai.

Algirdas Martinaitis./ A. Martinaičio asmeninio archyvo nuotr. 

– Šiemet, pasitelkiant Kaune įsikūrusią kūrybos agentūrą, buvo atnaujintas festivalio logotipas, sukurtas naujas vizualinis stilius. Kodėl buvo imtasi pokyčių festivalio komunikacijoje?

– Nuolat keistis bei neįkyriai priminti apie save yra būtina. Būtų apmaudu, jei publikos nepasiektų žinia apie puikius koncertus, tad džiaugiamės mūsų bendradarbiavimu su rėmėjais, kurių dėka gera reklama ištransliuoja žinią apie festivalį visai Lietuvai.

– Šių metų festivalis akcentuoja siekį priartinti klasikinę muziką prie kiekvieno širdies ir ausies, būti prieinamu, bendruomeniškumo jausmą muzikoje kuriančiu svarbiu įvykiu Kauno mieste. Kokiomis priemonėmis festivalis stengiasi pažadinti klausytojų meilę klasikinei muzikai?

– Aš manau, kad klausytojo bei muzikos susitikimas turėtų įvykti pusiaukelėje. Noriu pasakyti, kad muzika turi eiti link klausytojo, bet ir klausytojas turėtų eiti ir stengtis atrasti muziką. Tikiu abipuse meile. Nesistengiame bet kokia kaina įtikti publikai, tačiau siūlome jai tikrai kokybišką, prasmingą ir gilią patirtį.

– Šį sezoną festivalio publikos lauks gurmaniška naujiena – rugpjūčio 27 d. baigiamajame festivalio koncerte – pirmą kartą Lietuvoje bus atlikta lenkų kompozitoriaus Karolio Szymanowskio opera „Karalius Rogeris“. Kuo ypatingas šis kūrinys?

– Atlikti šio lenkiškuoju Claude‘u Debussy tituluojamo kompozitoriaus operą Lietuvoje – mano asmeninė užgaida. Šį kūrinį dainavau Jungtinėse Amerikos Valstijose su Bostono simfoniniu orkestru bei „Academia nazionale di Santa Sicilia“ orkestru Romoje, diriguojant Charles‘iui Dutoit bei serui Antonio Pappano. Su šia opera turėjau debiutuoti garsiajame Milano „La Scala“ teatre, deja, pandemija pakišo koją. Tikiuosi šio debiuto sulaukti netolimoje ateityje.

Lietuviškoje premjeroje susitiks tarptautinė solistų komanda, operoje dainuos net du chorai: Kauno valstybinis ir berniukų choras „Ąžuoliukas“, diriguos maestro Gintaras Rinkevičius. Nepaprastai spalvinga operos muzikinė medžiaga, varijuojanti nuo santūraus bizantiškojo choralo iki gaivališko ekspresyvumo nukels mus į pirmojo amžiaus Siciliją ir galingais sąskambiais užbaigs XXVIII Pažaislio muzikos festivalio sezoną.

Penas muzikos gurmanams

Vienu geriausių šiandienos pasaulio mecosopranų tituluojama dainininkė į Lietuvą atvyks Pažaislio muzikos festivalio meno vadovo Edgaro Montvido kvietimu. Su ja lietuvių solistui teko susitikti prieš beveik penkiolika metų – „North Opera“ pastatytoje Vincenzo Bellini operoje „Kapulečiai ir Montekiai“. E. Montvidas tuo metu atliko Tebaldo vaidmenį, o britų scenos žvaigždė – Romeo.

„Mane iškart pakerėjo jos „šokoladinis su brandžiu konjaku“ balsas“, – pirmuosius pažinties įspūdžius prisimena E. Montvidas.

Durhamo grafystėje gimusi muzikė muzikos keliu žengė kaip atlikėja – nuo mažų dienų mokėsi groti pianinu, vaikystėje dainavo bažnyčios chore. Vėliau mokėsi Klarendono koledže, muzikos mokslus derindama su sportu – net tapo koledžo stalo teniso čempione.

Susitikimas su ja yra tikra atgaiva, leidžianti vėl patikėti didžiojo meno galia.

Būsimoji operos žvaigždė savo jėgas dalijo tarp fortepijono ir vokalo studijų ir besimokydama Karališkajame muzikos koledže. Kurį laiką svarsčiusi, ką rinktis: džiazo pianistės, dainininkės ar klasikinio vokalo karjerą – galiausiai, pačios žodžiais, ji suprato: noras dainuoti Maurice’o Ravelio „Shéhérazade“ buvo stipresnis.

Ryški asmenybė ne tik scenoje

Pasaulinę šlovę dainininkė pelnė baroko muzikos interpretacijomis, atvėrusiomis duris į Milano „Teatro alla Scala“, Niujorko „Metropolitan“, Londono „Royal Opera House“, prestižinio Glindeburno operos festivalio scenas. Šiandien ji dažnai pasirodo koncertų salėse, atlikdama solo partijas stambios formos kūriniuose ir rengdama dainų vakarus.

Jos repertuaras labai platus: tai ir Richardas Wagneris, ir įvairių XX a. kompozitorių kūriniai.

Kolegos: damos S. Connolly prtneris operoje „Montekiai ir Kapulečiai“ – Pažaislio muzikos festivalio meno vadovas E. Montvidas. / Organiztorių nuotr.

Damos S. Connelly pasirodymą scenoje puikiai apibūdino Alejandro Martinezas iš „Platea Magazine“. „Elegancija, nuoširdumas – tai, ką  pasiekia tik nedaugelis menininkų. Profesijoje, kurioje nemažai  paviršutiniškumo, sutikti tokią autentišką moterį kaip S. Connolly yra tarsi oazė viduryje dykumos“, – anot kritiko, susitikimas su ja yra tikra atgaiva, leidžianti vėl patikėti didžiojo meno galia.

Vis dėlto, pabrėžia E. Montvidas, dainininkė garsėja ne tik išskirtiniais pasirodymais scenose, – ji yra įdomi ir šilta asmenybė, plačiai regima aktyvistė.

Autoritetinga menininkė garsiai pasisakė „Brexit“ tema, įvardydama šio proceso grėsmes Didžiosios Britanijos jauniesiems atlikėjams. Dama S. Connolly jaudinosi, kad, šaliai išstojus iš ES, jauni menininkai patirs tam tikrą atskirtį, neteks galimybių pristatyti savo talentą Europos ir pasaulio mastu. Šiuo metu solistė intensyviai rūpinasi Anglijos nacionalinės operos, kuriai stipriai sumažintas finansavimas, išsaugojimu.

Už nuopelnus muzikai ji buvo apdovanota Britų imperijos ordinu, jai suteiktas damos titulas. „Nesuklysiu pasakydamas, kad ji išties pelnytai gavo damos titulą, suteiktą pačios Jungtinės Karalystės karalienės Elžbietos II“, – apie S. Connolly indėlio į Britanijos kultūrą įvertinimą kalbėjo E. Montvidas.

Muzikinės vasaros pranašai

Birželio 21-ąją dama S. Connolly kartu su maestro Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliks Hectoro Berliozo vokalinį ciklą „Vasaros naktys“, koncerte skambės garsusis M. Ravelio „Bolero“. Mėgautis spalvingomis orkestruotėmis ir karališko mecosoprano skambesiu festivalis pakvies į prancūziškosios romantikos sala virtusį Pažaislio vienuolyno didįjį kiemą.

„Vasaros naktys“, – vienas mėgstamiausių damos S. Connolly koncertinių opusų ciklų. Šešių dainų ciklas po sukūrimo kurį laiką buvo primirštas, bet vėliau tapo vienu dažniausiai atliekamų H. Berliozo kūrinių.

Apie britės interpretaciją kritikai atsiliepia taip: „Atlikimas buvo labai intymus, o dainininkė užbūrė savo pasakojimu. Interpretacija intensyvi, tačiau stilinga, su gražiai suformuotomis frazėmis, kartais – kupina rimties. Stebina ne tik solistės dėmesys tekstui, bet ir spalvų, suteikiamų žodžiams, pojūtis.“

„Labai džiugu ir simboliška, kad pasitikdami gražiausias metų šventes ir sugrįžtančią saulę, šiemet galime klausytojus pakviesti į išties karališką muzikos vakarą“, – skelbia festivalio organizatoriai.

Damos S. Connolly koncerto anonsu Pažaislio muzikos festivalis pradeda artėjančio sezono programos pristatymą publikai, tad artimiausiu metu paskelbs kitų didžiųjų festivalio koncertų – pradedamojo ir baigiamojo – programas. Gerokai anksčiau nei įprastai atskleisdami juose pasirodysiančių muzikų vardus, festivalio organizatoriai mano leisiantys gerbėjams iš anksto suplanuoti apsilankymus koncertuose.

„Pripažinimas Lietuvoje, savo šalyje, yra pats saldžiausias dalykas“, – BNS antradienį sakė laureatas.

Pasak jo, menininkams apdovanojimai suteikia pasitikėjimo savimi, skatina eiti pirmyn ir patvirtina, kad „tavo kelias yra teisingas, o kūrybai nėra abejingų“.

„Tokiu būdu įgauni savotišką statusą kultūros pasaulyje“, – kalbėjo atlikėjas.

Tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje kuriantis E. Montvidas sako, jog apie apdovanojimą sužinoję kolegos britai kaipmat jį prilygino įšventinimui į riterius – aukščiausiam apdovanojimui Jungtinėje Karalystėje.

Jei Lietuvoje būtų kažkas panašaus, kas Jungtinėje Karalystėje, tai greičiausiai būčiau seras.

„Jei Lietuvoje būtų kažkas panašaus, kas Jungtinėje Karalystėje, tai greičiausiai būčiau seras“, – juokavo operos solistas.

Atlikėjas jau anksčiau kelis kartus buvo nominuotas Nacionalinei kultūros ir meno premijai, tačiau tuomet apdovanojimo nepelnė. Pasak jo, tai kūrėjų neturėtų demotyvuoti, nes tam įtakos turi ir įvairios aplinkybės.

„Tai nereiškia, kad per praėjusius metus padariau mažiau darbų, o šiemet – daugiau, todėl gavau apdovanojimą. Kai sukrenta kažkokios žvaigždės palankios tau būtent tuo metu, tada ir laimi. Šita taisyklė turbūt galioja ne tik gaunant apdovanojimą, bet ir kitose gyvenimo sferose“, – svarstė E. Montvidas.

Jis pabrėžė, kad kiekvienas menininkas turėtų „išmokti labai svarbų žodį – ne“.

„Jam pačiam reikia dažnai mokėti pasakyti ne, bet taip pat reikia mokėti ir priimti, kuomet jam pasakoma yra ne. Tokių pasakymų mano kūrybiniame kelyje buvo ne vienas, todėl sudėti ginklus būtų mažų mažiausiai kvaila“, – sakė tenoras.

Už sėkmingą kūrybinę veiklą garsinant Lietuvos dainavimo mokyklą pasaulio scenose įvertintas E. Montvidas taip pat pabrėžė, kad galvoti vien apie apdovanojimus būtų klaida.

Mes nekuriame dėl apdovanojimų ar medalių.

„Reikia pasidžiaugti, stabtelėti, retrospektyviai pasižiūrėti į savo kūrybą, patapšnoti sau per petį, bet jokiais būdais tai neturi būti pagrindas. Mes nekuriame dėl apdovanojimų ar medalių“, – kalbėjo jis.

Operos solistas buvo vienas pirmųjų, kuris apie taip pat pelnytą įvertinimą pranešė kolegei kino režisierei Giedrei Žickytei. Jis pabrėžė ypač vertinantis kitų kolegų darbą ir besidžiaugiantis jų laimėjimais.

„Labai žaviuosi XIX pabaiga – XX amžiaus pradžia, kuomet buvo salonai, kur rinkdavosi įvairių sričių menininkai, kur dailininkai tapydavo poetus, o poetai rašydavo eiles šokėjai. Tas bendradarbiavimas, vienas kito įkvėpimas yra labai svarbu. Aš tą stengiuosi sukurti savo gyvenime“, – kalbėjo jis.

Londone gyvenantis menininkas yra dainavęs ir atlikęs pagrindinius vaidmenis žymiausiuose Europos operos teatruose, tarp jų: Alfredo – Giuseppe Verdi (Džuzepės Verdžio) operoje „Traviata“, Verterio – tokio paties pavadinimo Jules'io Massenet (Žiulio Masnė) operoje.

Nacionalinės premijos pirmadienį taip pat skirtos rašytojui Kaziui Sajai, poetui Rimvydui Stankevičiui, kompozitorei Žibuoklei Martinaitytei-Rosaschi, Ukrainoje nužudytam kino režisieriui Mantui Kvedaravičiui ir kino režisierei G. Žickytei.

Jomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet skiriama premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – šiemet tai daugiau nei 36 tūkst. eurų.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos kūrėjams bus įteikiamos kitų metų vasario 16 dieną.

XXVII klasikinės muzikos festivalis, vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjęs rengti koncertus po atviru dangumi, šią vasarą publikai pristatė 36 koncertus. Net šeši koncertai surengti Kauno ir jo rajono atvirose erdvėse, kurių viena buvo tikras atradimas – T. Ivanausko Obelynės sodyba, joje klausytojai galėjo mėgautis ne tik koncertu, bet ir edukacijomis bei žaidimais mažiesiems žiūrovams. Didžioji dalis – šešiolika koncertų vyko žinomiausiose miesto ir rajono šventovėse. Festivalio koncertai pasiekė ir kitų Lietuvos miestų ir miestelių publiką – Rietave, Šiauliuose, Birštone, Dubingiuose, Raudondvaryje, Zapyškyje. Festivalis nuosekliai siekia į koncertus pritraukti jaunąją publiką. Du šio sezono koncertai, skirti mažiausiems, buvo pilni jaunųjų geros muzikos gerbėjų. Tęsiant pernai pradėtą tradiciją, vienas iš jaunųjų klausytojų auditorijai skirtų koncertų buvo draugiškas autistiškiems vaikams bei jų šeimoms. Ypatingo publikos dėmesio ir ovacijų sulaukė išradingais garsų ir vaizdų paieškos sprendimais prisotinta Maltos kompozitoriaus Rubeno Zahros šiuolaikinė opera vaikams „Kirana“. Vienas šios operos spektaklis vyko su vertimu į lietuvių gestų kalbą ir tapo bene pirmuoju muzikiniu spektakliu Lietuvoje, prieinamu klausos negalią turintiems žmonėms. Festivalyje vis stipriau įsitvirtina ir pernai gimusi festivalio iniciatyva – nemokami edukaciniai renginiai „Susitikimai muzikoje“, organizuojami įvairiose socialinėse įstaigose.

Šių metų festivalio scenos tapo atviros gausiam ratui jaunųjų muzikantų. Galimybė koncertuoti tarptautiniu mastu pripažintame festivalyje – svarus indėlis į jų tarptautinę karjerą ir žinomumą. Tarp pasaulinio garso atlikėjų, pasirodžiusių festivalyje, šiemet itin ryškūs buvo dirigentės ir dirigentai: ukrainietė Oksana Lyniv, Giedrė Šlekytė, Robertas Šervenikas, Modestas Pitrėnas, Gintaras Rinkevičius, Jonas Janulevičius, Sergejus Krylovas (Italija) ir kt.

Edgarą Montvidą, baigiamajame koncerte atliksiantį Don Chosė vaidmenį iš operos „Karmen“, kalbino operos solistas Giedrius Prunskus. Antrus metus Pažaislio festivalio meno vadovo pareigas einantis E. Montvidas pasidalijo darbo patirtimi, ateities vizija bei trumpa sekančią vasarą vyksiančio XXVIII festivalio naujienų apžvalga.

– Kokie jausmai aplankė išgirdus pasiūlymą tapti Pažaislio muzikos festivalio meno vadovu?

– Iš pradžių kiek išgąsdino pareigų pavadinimas – meno vadovas. Iki tol niekada nebuvau vadovaujančiu asmeniu, buvau atsakingas tik už patį save. O meno vadovas – tai atsakomybė už visą festivalį, teisingą jo veiklos linkmę, žiūrovus. Pažaislio muzikos festivalis – ilgaamžis, turintis suformuotas tradicijas, tad pirmoji mintis išgirdus pasiūlymą buvo nerimastinga – ar sugebėsiu? Idėjų aš turiu, bet to nepakanka. Reikia išlaikyti festivalio stuburą, formuoti programą ne vien pataikaujant publikai, o apžvelgiant visus aspektus, neapleidžiant klausytojų edukacijos, pristatant naujus atlikėjus – susideda galybė veiksnių. Kita vertus, mano bendradarbiavimas su festivaliu taip pat yra ilgaamžis, tad pasiūlymas imtis meno vadovo pareigų pernelyg nenustebino. Jau daugelį metų turėjau galimybę siūlyti programas baigiamiesiems festivalio koncertams, kviesti į juos savo kolegas dainininkus. Žinoma, aš, kaip dainininkas, geriau išmanau vokalinę muziką, tad turiu atidžiai stebėti, kad festivalis netaptų išskirtinai vokalinės muzikos renginiu. Čia turi būti reprezentuojamos ir kitokios muzikos sritys. Tad turėjau apsvarstyti visus šiuos klausimus bei pagalvoti apie tai, kaip pavyks vadovavimą festivaliui suderinti su savo paties karjera. Bet sprendimas atėjo tarsi savaime – supratau, kad galiu skirti nemažai laiko festivalio reikalams netgi repeticijų procese ar vykstant spektaklių maratonams, kai pasitaiko viena kita laisva diena. Taigi, mintys apie festivalį mane nuolatos seka ir lydi. Dabar galiu objektyviau žvelgti į tam tikrus dalykus: skambančią muziką, naujų atlikėjų vardus. Anksčiau į tai kreipdavau mažiau dėmesio, o dabar, važinėdamas po festivalius ar kitus renginius, galiu susipažinti su puikiais, iki šiol negirdėtais atlikėjais ir pakviesti juos pasirodymams Pažaislio muzikos festivalyje.

Edgaras Montvidas. / Organizatorių nuotr.

– Meno vadovo pareigos jus užklupo neramiu laikotarpiu...

– Atėjau į festivalį prasidėjus pandeminiam laikotarpiui. Tai buvo didžiulis išbandymas visiems mums. Kartais manęs klausia, ko išmokau per šį laikotarpį? Nedrįsčiau to pavadinti kokia nors mokykla. Tuo metu buvo sužlugdyta daugybė vilčių, ambicijų, ypač muzikantų tarpe. Tai – tikrai ne gyvenimo universitetas, iš kurio galima pasimokyti.

– Kokį festivalį radote prieš dvejus metus ir kaip jį matote dabar?

– Vertinant dvejų metų retrospektyvą, šios pareigos mane žavi, praturtina mano patirtį, brandina mane kaip muzikantą. Dabar turiu galimybę drąsiai peržengti savosios srities – vokalinės muzikos – ribas, žvelgti į muziką plačiau, atverti sau duris į instrumentinės, džiazo ar pasaulio muzikos sferas. Iš tiesų, faktas, kad tokio garbingo festivalio vadovai patikėjo man šias pareigas, paglostė mano savimeilę. Džiaugiuosi, kad jie manyje įžvelgė tam tikrą potencialą, nors, kita vertus suprantu, kad mano žinomumas Lietuvoje taip pat padeda festivalio įvaizdžiui, sklaidai, talkina pritraukiant klausytojus bei rėmėjus. Visomis išgalėmis stengiuosi rūpintis ne tik festivalio programa, taip pat ieškau partnerių, galinčių prisidėti prie festivalio gyvavimo, jo žinomumo. Be abejo, festivalis yra puikiai žinomas tarp Lietuvos muzikos mylėtojų, bet iš patirties galiu pasakyti, kad apie save reikia kartas nuo karto priminti, nesvarbu, koks populiarus bebūtum.

– Kokią matote festivalio ateities viziją?

– Visada norėjau, kad Pažaislio muzikos festivalis išplauktų į dar platesnius vandenis ir jame koncertuotų kuo daugiau tarptautiniu mastu pripažintų muzikų. Juk gyvename socialinių medijų laikmetyje, tad jeigu į festivalį atvyksta žinomas atlikėjas, jis savo aplinkai paskelbia, kad čia buvo. Taip žinia apie renginį pasklinda plačiai, atsiranda galimybė kultūriniam turizmui, kai nemaža grupė melomanų vyksta į koncertus, kuriuose pasirodo jų mylimi atlikėjai. Tuo įsitikinau asmeniškai, dalyvaudamas prestižiniame Bregenco festivalyje. Pažaislio muzikos festivalis jau yra vertinamas tarptautiniu mastu, bet norisi, kad turistai iš užsienio, keliaudami po Baltijos šalis, atvyktų specialiai į mūsų festivalio koncertus. Kita vertus, pasaulyje žinomų atlikėjų vardai lemia renginių kokybę ir tampa lengviau kalbėtis su kitais atlikėjais, motyvuojant tuo, kad festivalyje jau svečiavosi pasaulinės muzikos žvaigždės. Žinoma, per ilgą Pažaislio muzikos festivalio istoriją tokių atvejų būta ne vienas. Ypač – pirmuoju festivalio gyvavimo dešimtmečiu. Visgi, kiekvienam renginiui kartas nuo karto praverčia naujas, „šviežias kraujas“, platesnės pažiūros, gaivūs vėjai. Tad manoji misija – sukelti lengvutį „skersvėjį“ festivalio užkulisiuose, neapleidžiant iki tol sukurtų tradicijų, generuoti naujas idėjas ir pristatyti jas publikai. Turiu pripažinti, kad bendraudami ir diskutuodami apie festivalio programas su Lina Krėpštaite, kuri yra nepakeičiama festivalio siela, gerų idėjų randame visada.

– Kuo ypatinga XXVII vasaros sezoną baigiančio Pažaislio muzikos festivalio misija?

– Ilgainiui festivalyje kartojosi atlikėjai ar programos, kartais trūko naujoviškumo ar intrigos. O ilgamečiam renginiui intrigos reikia nuolatos, juk festivalių Lietuvoje – aibė. Juokaudamas galiu pasakyti, kad dabar vos ne kiekviena bažnyčia turi savo festivalį. Tad tokiam festivaliui, koks yra Pažaislio muzikos festivalis (galėčiau jį pavadinti visų Lietuvos muzikos festivalių tėvu), būtina turėti, surasti ir auginti savo klausytojus. Nereikia pamiršti, kad festivalio bazė yra Kaune, ne Vilniuje. Teigiamas aspektas yra tai, kad Kaunas yra centrinėje Lietuvos dalyje, bet festivalio klausytojų potencialas vis tiek kiek kitoks nei sostinėje – šio niuanso negalima užmiršti. Reziumuojant, stengiamės pristatyti publikai aukščiausios prabos atlikėjus, kokybišką muziką, naujus kūrinius. Mūsų tikslas – paglostyti publiką, atsižvelgiant į jos pageidavimus ir kartu lavinti klausytojų skonį. Juokaudamas mėgstu pateikti tokį pavyzdį: kūdikiui juk niekas nesiūlo sūrio su mėlynuoju pelėsiu. Iki to reikia užaugti. Lygiai taip turime užauginti klausytoją. Tokiu būdu edukaciniai renginiai tampa itin svarbia festivalio veiklos sritimi, užtikrinančia, kad kokybiška muzika taptų kasdienės kultūros dalimi. Man puikiausias to pavyzdys – Austrija, kur važiuojant per nuošalius kaimus matai plakatus, kviečiančius ne į pigius renginius, o į, pavyzdžiui, Jono Kaufmanno koncertą ar „Šubertiadą“, kuriuose pasirodo aukščiausiojo lygmens atlikėjai. Kaunas turi puikų potencialą, tik, deja, neturi koncertų salės, kas, mano nuomone, yra mūsų miesto katastrofa, didžiulė bėda ir faktas, liūdinantis mane asmeniškai. Bet mes turime Pažaislio vienuolyną ir fantastiška aura spindintį jo kiemelį. Kol galime ten glaustis, tol gyvuosime. Tai – didžiausias mūsų laimėjimas ir išskirtinė erdvė, reprezentuojanti Kauną bei Pažaislio muzikos festivalį.

Organizatorių nuotr.

– Šių metų muzikos šventė Pažaislyje jau baigiasi. Gal žinote, kuo publiką pradžiugins XXVIII Pažaislio muzikos festivalis?

– Turime planų ir beveik suformuotą programą ne tik kitiems metams, bet ir 2024 metų sezonui. Tiesa, kol dar nepasirašytos sutartys, nenorėčiau tų planų detalizuoti. Kitais metais koncertų festivalyje planuojame šiek tiek mažiau, bet visi jie bus išskirtinės kokybės. Deruosi su vienu Lietuvos simfoniniu orkestru, kuris dar nėra grojęs Pažaislio muzikos festivalyje – publikai dovanotume nuostabų koncertinį operos atlikimą. Sulauksime visame pasaulyje žinomo mecosoprano pasirodymo, išgirsime puikų senosios muzikos ansamblį. Kalbamės su vienu iš Didžiosios Britanijos orkestrų, atliksiančių Kaune net dvi programas. Festivalis ir toliau daug dėmesio skirs jauniesiems atlikėjams ir kylančioms muzikos pasaulio žvaigždėms. Bendradarbiausime su tarptautinio Virgilijaus Noreikos vardo dainininkų konkurso organizatoriais, pristatydami konkurso laureatų koncertus su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Žinoma, neapsieisime be kamerinės muzikos ir Lied žanro, kuriam labai linkėčiau atrasti savo publiką ir sukurti klausymosi tradicijas Lietuvoje. Turėtų pasirodyti didžiulis džiazo muzikos orkestras, būrys Lietuvos žvaigždžių, sulauksime grandiozinio Geniušų šeimos projekto. Kitų metų festivalį planuojame užbaigti gurmaniška muzika: pirmą kartą Lietuvoje nuskambės Karolio Szymanowskio opera „Karalius Rogeris“. Tai – labai ambicingas projektas, suvienysiantis tarptautinę atlikėjų komandą nuo Kanados iki Australijos. Taigi, ateinantiems metams jau turime labai gražias gaires, tikiu, kad Pažaislio muzikos festivalio publikai tai išties patiks.