Šia proga jau trečius metus teatre vykstančiame iškilmingame renginyje „Auksinių Teatro Rūtos šakelių“ garbės ženklais ir premijomis pagerbti labiausiai nusipelnę teatro kūrėjai.

„Auksinių Teatro Rūtos šakelių“ garbės ženklo ir premijos mecenatai – įmonių grupė „SDG“ (Saugaus darbo garantas) ir jos vadovai Rūta ir Eduardas Jasai. Šis naujojo teatro tūkstantmečio apdovanojimas išskirtinis tuo, kad teikiamas ne tik scenos žmonėms, bet ir užkulisiuose stebuklus kuriantiems teatro darbuotojams už metų pasiekimus ir viso gyvenimo nuopelnus teatro menui.

Nominantus siūlo patys teatro darbuotojai, o laureatus išrenka speciali komisija, sudaryta iš apdovanojimo steigėjų, teatro ir Lietuvos teatro sąjungos atstovų.

Garbiu auksiniu rūtos šakelės ženkliuku pasipuošė jau 10 iškilių asmenybių. 2021 m. jie įteikti teatro mohikanams – aktorei Reginai Varnaitei, režisieriui Jonui Jurašui, scenografijos ir kostiumų dailininkei Janinai Malinauskaitei, kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui bei ilgamečiam pastatymų dalies vedėjui, šviesios atminties Edvardui Pesliakui.

2022 m. už išskirtinius metų pasiekimus „Auksinėmis Teatro Rūtos šakelėmis“ padabinti: aktorius Dainius Svobonas, generalinio direktoriaus pavaduotoja rinkodarai Agnė Burovienė, vyriausioji siuvėja Janina Necelienė, o už viso gyvenimo nuopelnus apdovanotas ilgametis teatro administratorius Rimantas Štaras bei aktorė Daiva Stubraitė. Praėjusių metų šventę ir apdovanojimus papildė teatre susikūrusio verslo klubo prizas – edukacinė stažuotė jaunajam menininkui Mariui Karoliui Gotbergui.

Šiųmečių apdovanojimų ceremoniją pradėjęs Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas pasidžiaugė dosniais metais, sukurtomis premjeromis, susikūrusiomis teatro žmonių šeimomis, gimusiais vaikais.

Prisiminė išėjusius teatro žmones ir pasidalino likimo ženklais: gimtadienio rytą jis sulaukė viešnios, kuri teatrui padovanojo tarpukario ir karo laikmečio programėles. Būtent pokario sistema neleido kai kuriems kūrėjams sugrįžti į sceną kaip nepatogiems laikmečio asmenims. „Gyvename karo fone, jau esame apsipratę, bet besiruošdami šiai šventei, atsisakėme šventinių papuošimų ir išsiuntėme dovanėles savo bičiuliams į Ivano Franko vardo nacionalinį dramos teatrą Kyjive, kad 600 kūrėjų pajustų taikių švenčių dvasią. Nepavarkime dalintis“, – sakė NKDT generalinis direktorius ir pridūrė: „Ačiū visoms kartoms nuo 1920 metų kūrusioms ir garsinusioms teatrą. 103 metus vykstantis šviesos pasidalinimas yra nenutrūkstamas.“

Pirmieji paskelbti „Metų proveržio“ laureatai: šviesų operatorius Saulius Laucevičius ir aktorius Motiejus Ivanauskas. Apdovanojimus, kuriuos įsteigė „Nacionalinio Kauno dramos teatro verslo klubas“, įteikė klubo atstovai UAB „Celsis“ direktorius Sauliaus Bieliauskas“ ir „Imlitex Holdings“ valdybos pirmininkas Vygandas Blandis

Po to į sceną pakviesti „Auksinių Teatro Rūtos šakelių“ laureatai. Apdovanojimus įteikė mecenatai Rūta ir Eduardas Jasai. Ponia R. Jasienė akcentavo, jog atrodytų nesuderinami verslas ir teatras turi labai daug bendro: teatre randama verslo, o ir versle yra krislelis teatro. Ir visur svarbiausias yra žmogus, nesvarbu, kokias pareigas jis beužimtų. Taip pat R. Jasienė palinkėjo visiems sulaukti savo šlovės akimirkos ir atlaikyti užklupusią šlovę.

Už metų pasiekimus pagerbti: aktorė Agnieszka Ravdo, kūrybinės veiklos organizatorė ir režisieriaus padėjėja Asta Mačiulytė bei vyriausiasis scenos įrengimų operatorius Tomas Kalinauskas.

Aidint ovacijoms „Auksinės Teatro Rūtos šakelės“ už gyvenimo nuopelnus įteiktos bei apšvietimo tarnybos vadovui, šviesų dailininkui Vladimirui Šerstabojevui ir aktoriui Liubomirui Laucevičiui.

Šventę vainikavo pianistų Roko ir Sonatos Zubovų atliekamas M. K. Čiurlionio kūrinių koncertas.

Teatro valdymo klausimus ir viską lemiantį karo šešėlį apžvelgia Ivano Franko teatro generalinis direktorius ir meno vadovas Mychaila Zacharevyčius ir NKDT generalinis direktorius Egidijus Stancikas.

Lūžis ir naujos galimybės

Abu teatrai yra sukaupę didžiulę kūrybinę patirtį ir neseniai minėjo 100-metį, bet abiem teatro vadovams yra svarbus XX a. dešimtas dešimtmetis. 1992 m. M. Zacharevyčius pradėjo eiti šio teatro vadovo pareigas, o E. Stancikas 1990 m. buvo pakviestas į Kauno dramos teatro aktorių trupę.

Lietuvoje – nepriklausomybės pradžia, kismas, režisūrinė laisvė, pirmosios gastrolės už geležinės uždangos: su teatro novatoriaus Jono Jurašo spektakliu „Smėlio klavyrai“ vykstama į Vokietiją, Kanadą. O kas vyksta Ivano Franko teatre? Pasak M. Zacharevyčiaus, parašiusio monografiją apie vadovaujamą teatrą, jų teatras 70 metų buvo engiamas sovietų valdžios, nes skleidė ukrainiečių kultūrą, kalbą ir statė spektaklius pagal ukrainiečių dramaturgiją. Vadovo postą jis užėmė 1992 m. kovą ir su talentingu režisieriumi Serhiju Dančenka formavo repertuarą. Teatras vyko gastrolių į JAV, Vokietiją, dalyvavo festivaliuose Lenkijoje, Graikijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kitose šalyse – ši patirtis paskatino kūrybines paieškas, eksperimentuoti, pasikviesti režisierių iš JAV ir Europos.

Taip pat įvyko itin svarbių pokyčių kultūros politikoje: M. Zacharevyčius, paskirtas pirmuoju Ukrainos kultūros viceministru, daug prisidėjo prie demokratiškesnės teatrų reguliavimo sistemos – laisvės formuoti repertuarą, paskirti už teatrų darbą atsakingus vadovus. Vienas iš vadovybės laimėjimų teatre – radikaliai atnaujintas meninis, vadybos ir trupės kolektyvas, išsaugota vyresnioji karta.

Situacija: pasak M. Zacharevyčiaus, karas suartino ne tik teatro kolektyvą, bet ir meną su visuomene, kuriai menas padeda atlaikyti įtampą. J. Weber nuotr.

Anot E. Stanciko, minėtu laikotarpiu didžiąją dalį Lietuvos meno ir kultūros žmonių aplankė giluminis tikėjimas ir pasitikėjimas, kad atkurta nepriklausomybė suteiks galimybes visiems kuriantiems ir už kultūrą atsakingiems žmonėms ir kad tas stebuklas virs labai konkrečia realybe: statomi nepalankiais laikyti spektakliai, į teatrą sugrįžo sovietiniam režimui neįtikęs režisierius J. Jurašas.

„Teatro valdymo reformos, deja, baigėsi gana nesėkmingai Lietuvos teatro persitvarkymui ir iki šiol savotiškai esame užstrigę: kinas ar kitos kultūros sritys gyvena žymiai modernesnių ir labiau kūrybą garantuojančių įstatymų plotmėje nei teatras. Tačiau, reikia pripažinti, mūsų gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai, nes išties nelyginami dalykai, kokios darbo sąlygos ir kūrybinės galimybės buvo nepriklausomybės pradžioje ir kokias sąlygas dėl valstybės investicijų turime dabar. Aišku, per tą laiką pasikeitė kartos, darbo principai, santykis į darbą ir kūrybą. Džiugu, kad politinės krizės ir įvairios kitos situacijos niekada nebandė apriboti ir cenzūruoti Lietuvoje teatro kūrybos. Mes turime unikalią kūrybinę laisvę ir visas galimybes ją įgyvendinti“, – sako NKDT vadovas.

Kova už laisvę

Prieš keletą metų, pandemijos metu, teatrai minėjo 100-metį. Abiejų teatrų užnugaryje – didžiulė istorija, paženklinta tūkstančių kūrėjų pavardėmis.

2022-aisiais, Europos kultūros sostinės metais, anot E. Stanciko, įsitikinome, kad esame išsiugdę gerų specialistų, o teatro trupė yra itin universali ir pajėgi dirbti su Europos ir pasaulio lygio režisieriais; repertuaras – gausus, įvairus ir dažnai atnaujinamas.

Ivano Franko teatre, anot M. Zacharevyčiaus, pastaraisiais metais vyriausiojo režisieriaus pareigas eina gabus ir talentingas režisierius Dmytro Bogomazovas. Jis į teatrą atnešė meninio stiliaus pokyčių, pastatė nemažai spektaklių pagal Europos ir Ukrainos autorių kūrinius, sulaukusių susidomėjimo ne tik Ukrainoje, bet ir Europoje.

Jaunieji režisieriai Ivanas Uryvskis ir Davidas Petrosianas sukūrė spektaklių, palankiai įvertintų teatro kritikų ir žiūrovų. Teatre dirba talentingi scenografai Petro Bogomazovas ir Tetiana Ovsijčuk.

2022 m. vasario 24 d. karinė Rusijos invazija į Ukrainą sugriovė kiekvieno ukrainiečio gyvenimą, palietė ir teatrą. M. Zacharevyčius teigia, kad pirmąją dieną visi teatro darbuotojai neišėjo į darbą, tik budėtojai ir apsaugos darbuotojai liko teatre. „Atvykau į teatrą ir išbuvau ten mėnesį, aprūpindavau žmones maistu ir suteikdavau jiems gyvenimo sąlygas, nes jie nesikeisdami teatre dirbo 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Taip buvo du mėnesius. Netoli Kyjivo vyko mūšiai. Žinoma, buvo baimės dėl teatro ir žmonių“, – prisimena vadovas.

Kadangi teatro patalpos yra netoli prezidentūros – teritorijoje, kuri buvo uždaryta visuomenei, – spektakliai taip pat buvo atšaukti. Kūrėjus palaikė tuo metu teatre vykusios repeticijos, o spalio 15 d. pavyko parodyti premjerinį D. Bogomazovo režisuotą spektaklį „Arturo Ui pakilimas“ pagal Bertoldo Brechto pjesę, kuris atliepė šalyje vykstančius įvykius. Salę leista užpildyti iki 40 proc. – pagal slėptuvėje esančių vietų skaičių.

Nors buvo sukrėsti, pasak M. Zacharevyčiaus, teatro žmonės vis tiek žaibiškai sureagavo – padovanojo kariuomenei automobilį ir surinko lėšų. „Mūsų teatras yra labai patriotiškas. Karo laikotarpiu kareivinėse surengėme apie 100 specialiai parengtų koncertų, iš jų 23 koncertai vyko Rytuose ir Pietuose – priešakinėse fronto pozicijose. Keturiolika teatro darbuotojų gina Ukrainą su ginklu rankose. Neseniai prie Bachmuto žuvo dekoracijų dirbtuvių vadovas – jaunas, talentingas ir doras žmogus“, – sakė jis.

M. Zacharevyčius atviras: laikas, kai sužinojo, kad prasidėjo karas, kiekvienam buvo baisus ir protu nesuvokiamas.

„Atrodo, tokie modernūs laikai, bet toks brutalus žingsnis. Buvo juntama ir baimė, išgąstis ne tik dėl to, kas vyksta su broliais ir sesėmis Ukrainoje, bet ir dėl to, kas vyks su mumis; kad visa, kas dabar mūsų akyse yra sukurta, viskas, kas funkcionuoja, per akimirką gali tapti griuvėsiais, gaisrų ir sprogdinimų nuolaužų didžiule krūva. Taip pat baimė dėl artimųjų, dėl savęs, dėl gyvybės. Kiekvienas mes išgyvenome sutrikimą ir neviltį, bet kūryba, teatro menas vėl prabilo kiekvienam iš vidaus, kad yra kai kas kilnesnio, prasmingesnio, kad kovojama dėl prigimtinės teisės žmogui būti laisvam, – kalbėjo E. Stancikas. 

Keturiolika teatro darbuotojų gina Ukrainą su ginklu rankose. Neseniai prie Bachmuto žuvo dekoracijų dirbtuvių vadovas – jaunas, talentingas ir doras žmogus.

Tai sutvirtino teatralų vidinę drąsą ir ta baimė nutolo. Karo pradžia buvusi labai prasminga vertybiniu požiūriu.

„Mane jaudina nesibaigianti Lietuvos parama, buvimas kartu su Ukraina. Juk rusai ir karo vykdytojai tik ir laukia, kada laisvasis pasaulis tiesiog nusiims emocinę gerumo kaukę ir nustos remti Ukrainą. Čia meno prasmė yra didžiulė, nes mes, kalbėdami apie vertybes scenoje, atkreipiame dėmesį į tai, kas prasminga šiame pasaulyje, – jautrumas artimui, dalijimasis tuo, kuo gali padėti, kad kitam būtų lengviau išgyventi tą akimirką“, – sakė E. Stancikas.

Jis atkreipė dėmesį į užsimezgusį ryšį su Charkivo nacionaliniu akademiniu operos ir baleto teatru, Lesios Ukrainkos nacionaliniu akademiniu dramos teatru, Ivano Franko nacionaliniu akademiniu dramos teatru.

„Režisieriaus I. Uryvskio ir visos kūrybinės komandos atvykimas ir spektaklio pastatymas karo metu pagal Olhos Kobylianskos romaną „Žemė“ mums visiems yra atsakas į klausimą, iš kur kyla Ukrainos stiprybė. Žemė – ne teritorinis vienetas, tai – vertybinis dalykas, o už savo vertybes sugebama kovoti iki galo. Per kūrėjus, per kūrybą mes turime galimybę įsitikinti tuo Ukrainos tautos nenugalimu ryžtu“, – pernai NKDT pastatytą spektaklį prisiminė pašnekovas.

Taikos meto realybė

Karas tęsiasi, bet Ukrainos visuomenė visais įmanomais būdais stengiasi gyventi įprastą kasdienį ir kultūrinį gyvenimą: veikia muziejai, teatrai, galerijos. Gyvuoja ir teatras. Ivano Franko teatro repertuare yra numatyti du spektakliai per dieną (Didžiojoje ir kamerinėje salėse) – bilietus ne visada lengva įsigyti. Tiesa, dėl žmonių saugumo kartais juos tenka perkelti.

Į klausimą, kas jį džiugina ir kas jam kelia nerimą šiomis dienomis, atsako: „Sunku kalbėti apie tai, kas mane slegia. Mane liūdina kareivių žūtys fronte, civilių gyventojų žūtys visiškai sugriautuose miestuose ir kaimuose, daugiau kaip 500 vaikų žūtys, daugiau kaip 20 tūkst. ukrainiečių vaikų pagrobimas, teatrų, muziejų ir kitų kultūros įstaigų sunaikinimas, sirenos, kurios priverčia nutraukti spektaklius ir žiūrovus verčia bėgti į slėptuves. Ir milijonai ukrainiečių pabėgėlių užsienyje. Noriu nusilenkti ir padėkoti visoms šalims, suteikusioms prieglobstį mūsų žmonėms.“

M. Zacharevyčius atskleidžia ir dar vieną liūdną realiją: neįgaliųjų su vežimėliais patekimą į teatrą. Kaip sako vadovas, dėl karo tokių žmonių daugės, o finansinių galimybių užtikrinti patekimą į teatrą šiuo metu nėra.

Kas džiugina, teikia vilties? „Ukrainiečių meilė savo šaliai ir jų neišmatuojama drąsa kovojant su agresore Rusija, – sako svečias. – Mane džiugina kolegos, kurie eina į repeticijas ir spektaklius, žiūrovai, kurie, nepaisydami pavojaus, visiškai užpildo dvi teatro sales. Džiaugiuosi sėkmingais jaunųjų režisierių spektakliais ir, žinoma, įdomiais aktorių kūrybiniais darbais. Esu tikras, kad mūsų laukia šviesi ateitis, nes mus palaiko beveik visas pasaulis, nes tiesa yra mūsų pusėje. Taip pat prašau leisti padėkoti Lietuvos valstybės vadovams, Lietuvos žmonėms už paramą Ukrainai.“

Išreikšdamas palaikymą kolegai iš Kyjivo, E. Stancikas reziumavo: „Būdami kartu su Ukraina ne tik didžiuojamės ukrainiečių drąsa, ryžtu, bet ir semiamės iš jų įkvėpimo gėrio linkinčiai kūrybai. Kartu iki pergalės!“

Tolesnį pokalbį su M. Zacharevyčiumi nutraukė oro pavojaus sirenos – jis turėjo eiti į slėptuvę, tačiau paskutinis jo sakinys buvo padėka: „Dar kartą dėkoju visiems Lietuvos žmonėms ir tikiuosi tolesnio vaisingo bendradarbiavimo su Nacionaliniu Kauno dramos teatru.“

Kaip praneša teatras, turinys skiriamas tiek realioms, tiek galimoms auditorijoms, bandant jas pritraukti į teatrą. Tiek patyrusį, tiek auginamą teatro žiūrovą turėtų sudominti režisierių Peeterio Jalakaso (Estija), Gintarės Minelgaitės, Artūro Areimos, Aleksandro Špilevojaus, Nauberto Jasinsko, Manto Jančiausko ar Afrikos žemyno menininkų premjeros.

„Keičiasi ne dramos, o mes“

Generalinis teatro direktorius Egidijus Stancikas teigia, kad naująjį sezoną bus kviečiama ieškoti, keistis ir augti kartu.

„Kiekvienas laikmetis suformuoja savo temas, aktualijas, madas, lekiantys įvykiai keičia mūsų supratimą, formuoja nuostatas, požiūrį, poziciją. Tą patį Šekspyrą šiuolaikiniai teatro kūrėjai perskaito vis kitaip, jų žvilgsnį įtakoja asmeninė patirtis, socialiniai reiškiniai, laikmečio suformuotos vertybės. Keičiasi ne tik teatro kūrėjai, keičiasi ir žiūrovai. Taigi, dramos – tos pačios, o mes – vis kiti, nuolat augantys, kintantys, ieškantys“, – sakė E. Stancikas.

D. Stankevičiaus nuotr.

Teatro meno vadovo Edgaro Klivio manymu, naujojo sezono moto kviečia pajungti mąstymą, prieštarauti, klausti, ar tikrai taip yra. „Neišvengiamai pradedi galvoti apie tai, kas išlieka, ir kas keičiasi. Tikėtina, kad  tokius apmąstymus skatins ateinančio sezono repertuaras, nes jis įvairus ir jaudinantis: nuo klasikos iki avangardo, nuo tradicinių iki interaktyvių spektaklių, nuo spektaklių, primenančių intelektualinį iššūkį, iki pastatymų, sužadinančių žiūrovų jausmus. Svarbus repertuaro akcentas – interaktyvumas, dalyvaujamasis, įtraukusis teatras – būtent šiai temai bus skiriamas kitų metų festivalis jaunimui „Nerk į teatrą“. Dar norisi, tikėti, kad  nepaisant to, kad teatras yra lokalus,  pavyks išlikti globaliais ir atvesti pasaulį į lokalią teatro sceną“, – akcentavo Edgaras Klivis.

Taip pat teatras žada laikytis strateginių įsipareigojimų ir turinį siūlyti tiek realioms, tiek galimoms auditorijoms.

„Tai nedėkingas darbas, daug rizikos, bet tikiu, kad pritraukdami įvairias socialines grupes, auditorijas, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių nevaikšto į teatrą, prisidedame prie bendros teatro ekologijos, galbūt jie paskui eina į kitus, mažesnius teatrus“, – svarstė E. Klivis.

Didelio masto W. Shakespeare‘o  „Audra“

Rugsėjo 21 d. Didžiojoje scenoje įvyks estų teatro lyderio Peeterio Jalakaso premjera – W. Shakespearo „Audra“, kuriama kartu su estų kūrybine komanda ir Von Krahl teatru. Režisieriui Kaune talkina dramaturgas Taavi Eelmaa, scenografė ir kostiumų dizainerė Kristel Zimmer, kompozitoriai Gavin Bryars ir Yuri Bryars, vaizdo režisierius ir scenografas Emer Värk.

Pasaulinio garso kompozitorius britas Gavin Bryars kuria specialią muzikinę kompoziciją šiam pastatymui. Prie spektaklio magijos sukūrimo prisideda ir iliuzionistas Nicholas Kin. Ši premjera Peeteriui Jalakasui yra pirmoji Lietuvoje ir tuo pačiu sugrįžimas į tradicinę scenos dėžutę po kelių dešimtmečių.

D. Stankevičiaus nuotr.

Avangardistas Peeteris Jalakasas, pasitelkdamas egzotiškos salos aplinką – gamtos stichijų galias, dvasių ir nimfų personažus – muziką bei iliuzionistų triukus, iš Shakespeare‘o pjesės kuria šiuolaikinį teatrališką reginį, kuriame susijungia gyvas teatras bei modernios technologijos. Jis spektaklyje siūlys pažvelgti į pjesėje pavaizduotus bevardės salos gyventojus kaip į naujos, tobulesnės, geresnės žmonijos užuomazgą ir pamėginti įsivaizduoti ateitį, kurioje mitologinių būtybių, dvasių, nimfų vaidmenis perima dirbtinis intelektas. Pasak meno vadovo Edgaro Klivio, P. Jalakaso premjeros Estijoje yra sutinkamos kaip teatriniai įvykiai, tad neabejotina, kad ir Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje „Audra“ atsiskleis pilnu savo mastu ir netikėta interpretacija. Spektaklyje  vaidina aktoriai: Dainius Svobonas, Agnieszka Ravdo, Martyna Gedvilaitė Ridas Žirgulis Ričardas Vitkaitis, Artūras Sužiedėlis, Henrikas Savickis, Arūnas Stanionis, Gintautas Bejeris, Mantas Bendžius, Deividas Breivė, Motiejus Ivanauskas, Kamilė Lebedytė,  Eugenija Bendoriūtė, Miglė Navasaitytė, Aušra Keliuotytė.

Spektaklis apie senatvę kitaip 

Lapkričio 11, 12, 24 dienomis Rūtos salėje įvyks Aleksandro Špilevojaus spektaklio pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Kai mes būsim jauni“ premjera su labiausiai patyrusia ir daugiausiai teatrą mačiusia vyresniąja teatro aktorių karta, iš kurių režisierius tikisi pasisemti žinių ir išmokti naujų pamokų. Kurį laiką ši premjera buvo pristatinėjama darbiniu pavadinimu „Senukai.lt“ , tačiau dėl tam tikrų aplinkybių keitė savo pavadinimą. Pasak pjesės autorės D. Čepauskaitės, pagrindinė pjesės herojė – senatvė: „Vieni ją ignoruoja, kiti mėgina įveikti mokslo naujovėmis, dar kiti iš jos šaiposi. Niekas jos nelaukia, bet ji ateina. Dažnai užklumpa mus nepasiruošusius, nes mes visą gyvenimą galvojame, kad ji dar labai toli, kad ji lankosi pas kitus, o mus kažkokiu stebuklingu būdu aplenks. Bet ji ateina ir pasilieka, paversdama mus tais, kurie nepelnytai vis dar atsiduria visuomenės paraštėse.“

Komiškame spektaklyje vaidins gerai žinomi teatro vardai: Vilija Grigaitytė, Liubomiras Laucevičius, Jūratė Onaitytė, Inesa Paliulytė, Audronė Paškonytė, Algirdas Pintukas, Liucija Rukšnaitytė, Lili Stepankaitė.

Nesibaigianti multiforma: „Snieguolė“

Naujų formų ir vėjų žada interdisciplininė menininkė Gintarė Minelgaitė, a.k.a. Dr. GoraParasit, gruodžio 1, 2, 3 d. Didžiojoje scenoje pristatysianti premjerą „Snieguolė“ – puikiai žinomos klasikinės Brolių Grimų pasakos adaptaciją. Režisierė įspėja, jog šis pastatymas – ne originali pasakos versija, o  jos interpretacija ir įvairių temų, mitologinių perspektyvų margumynas, atskleidžiantis daug svarbių ir gilių moralinių idėjų apie gėrį, meilę, drąsą, atkaklumą. Jame bus aptariami visuomenėje įsivyravę stereotipai, per lyčių studijų prizmę, atskleidžiami personažų santykiai bei jų dinamika. Spektaklis „Snieguolė“ – tai alegorinis pasakojimas, skatinantis žiūrovus apmąstyti žmogaus veiksmų poveikį aplinkai, tradicinius lyčių vaidmenis, atsikratyti savo baimių bei pradėti veikti.

Artūro Areimos sugrįžimas ir Manto Jančiausko siūloma nauja patirtis

Po devynių metų pertraukos į NKDT kūrybinę aikštelę sugrįžta Artūras Areima savo kūrybinį bei režisūrinį kelią pradėjęs būtent šiame teatre. Šį kartą scenoje išvysime jo režisuotą prancūzų autoriaus Joëlio Pommerat ironiškos pjesės pastatymą „Dviejų Korėjų susijungimas“, kalbantį ne apie politiką, bet apie tarpusavio žmonių santykius, jų konfliktus. Režisierius tikisi sukurti spektaklį, kuriame kiekvienas galėtų atpažinti save ar savo aplinką, pasijuokti bei apsvarstyti, kaip tų nesutarimų išvengti. Pasak meno vadovo, ši labai populiari pjesė leis žiūrovams pamatyti scenoje visą NKDT trupę, skirtingų kartų, temperamentų ir kūrybinio braižo aktorius tikrame jausmų ir santykių kaleidoskope. Spektaklio premjera vyks balandį Didžioje scenoje.

Pavasarį sulauksime ir jaunosios kartos režisieriaus Manto Jančiausko kūrybinio prisistatymo. M. Jančiauskas po festivalio „Nerk į teatrą“ vardu įgyvendins imersinį spektaklį darbiniu pavadinimu „Pelkė“ apie nedaugeliui gerai žinomą temą – šnipinėjimą ir šnipų tinklus, kurie rezgasi visai šalia mūsų. Dar neanalizuotą temą realizuoti padės dramaturgas Rimantas Ribačiauskas. Šis kūrybinis duetas yra apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už patyriminį spektaklį „Glaistas“. Režisieriaus idėja – priversti žiūrovą išeiti iš komforto zonos ir, susikuriant naują identitetą, dalyvauti veiksme. M. Jančiauskas  šiuo spektakliu tikisi suteikti visiškai unikalią patirtį tiek žiūrovams, tiek aktoriams.

D. Stankevičiaus nuotr.

Tarptautinio projekto su Afrikos žemynu vaisiai: spektaklis ir meninė instaliacija   

Šiuo metu teatras vykdo plataus masto bendradarbiavimo projektą „Deconfining“, kuriuo siekiama užmegzti ryšį tarp Europos ir Afrikos, sukuriant tvarų pavyzdinį bendradarbiavimo modelį. Terminas „Deconfining“ apibrėžiamas kaip apribojimų panaikinimas, išsilaisvinimas.  Jo rengėjai  nusprendė  2020-2021 m. pandemijos, apribojimų, karantinų, globalaus masto krizės sukrėtimą paversti nauja kūrybine energija, kuri peržengtų ankstesnio pasaulio ribas, sienas, stereotipus, paskatintų naujas kultūrinio mobilumo ir bendradarbiavimo formas.

Projektas jungia scenos menų ir vizualinių menų organizacijas iš skirtingų Europos šalių bei kūrybines organizacijas iš Afrikos (Senegalo, Ruandos, Ugandos, Malio, Burkina Faso, Zambijos, Burundžio ir Tanzanijos). Lietuvą jame atstovauja Nacionalinis Kauno dramos teatras,  partneriai iš Afrikos – Burkina Faso ir Senegalo menininkai. 2024 m. pavasarį teatro sceną išvys Lietuvos režisieriaus Nauberto Jasinsko bei dramaturgo iš Afrikos Aristide Tarnagda spektaklis darbiniu pavadinimu „Salos“.  Pasak N. Jasinsko, gims originalus naujos sceninės formos kūrinys, kuriame nagrinėjama postpandeminio pasaulio kasdienybė, galimi pokario atvejai, naujos tarpkontinentinės utopijos, ekologinė grėsmė bei atskleidžiamos kitos aktualios temos bei problemos.

Taip pat šis daugiasluoksnis projektas teatre vainikuosis  menininkų Hamedine Kane ir Valerie Osouf, atstovaujančių meno tyrimų platformai „The School of Mutants“ (Senegalas), meno instaliacija. Jos inspiracija – dviejų kino kūrėjų – Jono Meko ir jo amžininko Ousmane Sembène, kūrusio Afrikoje ir Marselyje – asmenybės bei jų kūrybos sąlyčio taškai.  Su tuo, kas žiūrovų laukia pavasarį, susipažinti galime nuo penktadienio, rugpjūčio 25 dienos, prasidėsiančioje Kauno bienalės parodoje centriniame pašte.

Praėję Europos kultūros sostinės metai Kaunui ir visam regionui dovanojo net 3 tūkst. įvairiausių kultūros renginių, kuriuose pasirodė 18 tūks. dalyvių.

Skaičiuojama, kad „Kaunas 2022“ renginius apsilankė apie 2 mln. žmonių. Menininkai atrado naujas erdves ir naujus žiūrovus, žiūrovai savo ruožtu atrado naujas meno rūšis. Tačiau kas toliau, pasibaigus proveržio metams?

E. Stancikas inicijavo diskusiją, kurioje dalyvavo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalyviai, Kultūros ministerijos, Seimo, Kauno miesto ir rajono savivaldybių atstovai. Pagrindinė atviro pokalbio tema – kaip išlaikyti kultūros lygį ir nenuvilti gerąja prasme išlepinto žiūrovo.

„Kauno dienos“ studijoje E. Stancikas pasidalins mintimis po susitikimo ir apibendrins problemas, trukdančias ir ateityje klestėti kultūrai Kauno regione.

Kultūros forumas „Kaunas 2022 patirtys. O kas toliau?“ sukvietė kultūros lauko dalyvius ir su siekiu „kryptingai apžvelgti didžiulio kūrybinio potencialo išnaudojimą ateityje“.

Organizatoriais skaičiuoja, kad Europos kultūros sostinės metais Kauno mieste ir rajone įvyko beveik 3 tūkst. kultūrinių įvykių, sulaukę 2 mln. žiūrovų dėmesio.

Forumą rengusio NKDT, įgyvendinusio šešis KEKS projektus, generalinis direktorius Egidijus Stancikas akcentavo, kad Europos kultūros sostinės laikotarpis padovanojo svaigių išsipildymo akimirkų, tačiau svarbu išsikristalizuoti ir kultūros lauko spragas.

„Kaunas 2022“ įgyvendinimo laikotarpis, perfrazuojant į meilės kalbą, buvo tarsi pažintis vienų su kitais, santykių nugludinimas ir įvykusi santuoka. Dabar prasideda šeimyninis gyvenimas, kai turi susipinti patirtis, norai ir galimybės“, – kalbėjo E. Stancikas.

Egidijus Stancikas/ Regimanto Zakšensko nuotr.

Jis priminė, kad forumui pasirinkta „Rūtos“ salė, esanti virš didžiosios teatro salės. „Rūtos“ salė iškilusi yra ant žmonių, čia dirbusių, kūrusių 102 metus, pačių didžiausių kūrybinių ambicijų“, – įvardijo teatro vadovas, su komanda sukvietęs kūrybininkus iš visos Lietuvos.

Renginys skirtas Lietuvos kultūros lauko dalyviams, ypač Lietuvos kultūros sostinių organizatoriams, šių įstaigų vadovams, mokslo institucijų, savivaldos ir žiniasklaidos atstovams.

Forume pasisakė septyni pranešėjai, atstovavę scenos, vizualiųjų menų sritis, o taip pat ir verslą.

Didžiausias dėmesy skirtas ypatingai didelius projektus vykdžiusių mažųjų organizacijų patirčiai.

Dabar prasideda šeimyninis gyvenimas, kai turi susipinti patirtis, norai ir galimybės.

Tarptautinį festivalį „Kaunas Piano Fest“ organizuoja vos du žmonės, profesionalūs pianistai Monika Lozinskienė ir Robertas Lozinskis, įkūrę VšĮ „Muzikos kodas“.

M. Lozinskienė su vyru per trejus metus  į Lietuvą sukvietė 68 pianistus iš 28 pasaulio šalių, surengė 43 nemokamus koncertus ir 23 edukacines paskaitas, kalbėjo apie drąsą įgyvendinti savi vizijas.

Pranešėja pasakojo, kad didžiausias pastangas meta auditorijos plėtimui, jaunimo pritraukimui. Pastebėjo, kad nemokami renginiai – ne išeitis, nes nemokamų dalykų žmonės ne itin nevertina.

Ji akcentavo, kad verta kažkiek laužyti tradicijas, nes keičiantis laikmečiui, aplinkybėms būtina keistis, prisitaikyti. Išeitys tik dvi: judėti pirmyn arba grįžti atgal. Vietoje stovėti neįmanoma.

Regimanto Zakšensko nuotr.

VšĮ „Meno parko“, atšventusio 25 metų jubiliejų, atstovas Arvydas Žalpys  pasakojo apie jo ir komandos surengtos Marinos Abramovič parodos planavimo ir pasiruošimo jai užkulisius. Kaune verkiant trūksta erdvių patalpų tokiems renginiams, pasaulinėms parodoms, nors jų paklausa, kaip parodė patirtis, – milžiniška. Esamos erdvės – per menkos, o dauguma jų – apleistos.

Kauno rajono muziejaus atstovas Zigmas Kalesinskas temą pasuko į kultūrines jungtis ir slinktis Kauno rajone. VšĮ „Kaunas 2022“ atstovė Klaudija Aleksandravičiūtė apžvelgė kultūros partnerysčių įvairovę, bendradarbiavimą ir ateities scenarijus. Savo patirtimi taip pat dalijosi tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ rengėjų VšĮ „Kultūros platforma atstovė Gintarė Masteikaitė. Nuskambėjo ir verslo atstovų, parėmusių kultūros projektus, patirtys, patarimai.

Forumą užbaigia apvaliojo stalo diskusija, kurioje dalyvaus Kultūros ministerijos, Kauno miesto ir rajono savivaldos atstovai.

Kaip penktadienį pranešė partija, sąrašo lyderis bus dabartinis konservatorių frakcijos seniūnas Paulius Lukševičius, į tarybą taip pat kandidatuos šiuo metu joje dirbantys partijos štabo vadovė Kaune, muzikos festivalio „Iš Arti“ vadovė Andrijana Filinaitė, TS-LKD frakcijos savivaldybės taryboje seniūno pavaduotoja Jurgita Kupčinskienė, energetikos srityje dirbantis Jonas Koryzna, Lietuvos sporto universiteto mokslinių tyrimų plėtros vadovas Vitas Lendraitis.

Tarp sąrašo lyderių taip pat yra TS-LKD vykdomasis sekretorius Martynas Prievelis, Jaunųjų konservatorių lygos pirmininkas Ralfas Romeika, švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Šiugždinienės padėjėjas Seime Antanas Jankūnas bei jos patarėjas Dainoras Lukas, Kauno verslo atstovė, restorano „Nüman“ įkūrėja Gitana Survilienė, buvusi Aleksoto seniūnė Liukrecija Navickienė, ieties metikė ir trenerė Teresė Nekrošaitė ir buvęs „Žalgirio“ krepšininkas Gediminas Budnikas.

Į merus konservatoriai Kaune yra iškėlę Seimo nario Vytauto Juozapaičio kandidatūrą.

Tiesioginiai merų ir savivaldybių tarybų rinkimai vyks kitų metų kovo 5 dieną.

Kaip antradienį pranešė Kultūros ministerija, jis šias pareigas eis dar penkerius metus.

„Nacionalinis Kauno dramos teatras, tęsdamas savo veiklą, liudija, jog ir perspektyvoje išliks scenos menų lyderiu, turinčiu kokybiškai brandžių specialistų, atsakingai užtikrinančių, kad visas teatre organizuojamas darbo procesas tarnauja kūrybos raiškai ir aukštą meninį lygį turinčių spektaklių gimimui, kad kiekvienas teatro darbuotojas žino savo asmeninį indėlį į teatro spektaklių ir įvaizdžio kūrimą bei didžiuojasi savo institucija“, – sakė E. Stancikas.

Kiekvienas teatro darbuotojas žino savo asmeninį indėlį į teatro spektaklių ir įvaizdžio kūrimą.

1986–1990 metais E. Stancikas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo vaidybą ir įgijo dramos aktoriaus specialybę, teatro meno bakalauro laipsnį.

2003 metais baigė magistrantūros studijas Kauno technologijos universitete, Vadybos ir ekonomikos fakultete. Nuo 1990-ųjų – Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius, nuo 2008 metų – Kauno dramos teatro vadovas.

2012-aisiais tapo Nacionalinio Kauno dramos teatro generaliniu direktoriumi. 2016 metais Vytauto Didžiojo universitete apgynė daktaro disertaciją „Suaugusiųjų dramos teatro žiūrovų kultūrinio sąmoningumo saviugda“.

Nuostabusis trejetas

"Esu dėkingas "Aukso pjūvio" galerijos vadovei Lolitai Vyžintienei už pagalbą organizuojant šį koncertą ir galimybę išgirsti iš didžiųjų pasaulio koncertinių scenų į Lietuvą sugrįžtančios prof. R.Lampsatytės bei jos talentingų mokinių pasirodymą", – pradėdamas renginį sakė E.Stancikas.

Nuostabusis trejetas, kaip atlikėjus pavadino E.Stancikas, lotynų, italų, ispanų kalbomis atliko vienos valandos bažnytinės muzikos koncertą, kurio metu skambėjo Johanno Blumhardto, Antonio Vivaldi, Giuseppe Verdi, Oskaro Riedingo, Wolfgango Amadeus Mozarto kūriniai, taip pat "Missa Creola Kyrie", "Gloria" ir "Agnus Dei" dalys.

Pasirodymo metu penkiolikametė atlikėja I.Vasiliauskaitė stebino balso skaidrumu ir profesionalumu, o argentinietis A.Ruizas publikai dovanojo ne tik jausmingai ir jautriai atliekamas arijas. Koncerto pabaigoje, prof. R.Lampsatytei akompanuojant fortepijonu, tenoras atliko keturis kūrinius smuikui.

Įvairiapusiškas talentas

Pirmasis naujojo sezono renginys "Dialogas – žodis ir spalva" įsiminė ne tik dėl aukšto lygio atlikėjų koncerto. Renginio metu pirmą kartą pristatyta ir įteikta Jono Meko stipendija. Už gyvenimo filosofiją, genialumą chaose, meninius pasiekimus ir J.Meko dvasią stipendija įteikta tenorui A.Ruizui.

Siekdami prasmingai įamžinti J.Meko atminimą, ją skyrė J.Meko bičiuliai, tarp kurių – iš Niujorko į Kauną sugrįžęs tapytojas Eugenijus Varkulevičius-Varkalis.

Į stipendiją pretendavo skirtingų meno sričių kūrėjai: kino menininkai, literatai, dailininkai, klasikinės muzikos atlikėjai. A.Ruizas iš visų kandidatų išsiskyrė įvairiapusiškumu – tenoras ne tik dainuoja, bet ir groja keliais muzikos instrumentais, puikiai šoka, fotografuoja, kuria filmus.

Stipendija skirta studijoms Vienoje, Niujorke, todėl esu labai dėkingas lietuvių bendruomenei už tokį jaunųjų menininkų palaikymą.

"A.Ruizas – labai muzikalus, geras žmogus, turintis lyrinę sielą", – pabrėžė prof. R.Lampsatytė ir atskleidė, kad prie visų tenoro talentų dar galima priskirti ir imlumą užsienio kalboms – A.Ruizas kalba angliškai, vokiškai, itališkai, ispaniškai, o taip pat jau moka net šimtą lietuviškų žodžių.

Ryšys su legenda

A.Ruizas Lietuvos publikai pažįstamas – tenoras yra Tarptautinio Lietuvos operos konkurso, šiemet vykusio Mosėdyje (Skuodo r.), nugalėtojas. Šis konkursas – tai bendras Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Skuodo miestelio projektas. Konkurse susitinka jaunieji klasikinės muzikos atlikėjai iš Europos, kuriems dalyvavimas jame atveria platesnes karjeros galimybes.

A.Ruizas yra aptaręs planus su "Vilnius City Opera" Giacomo Puccini operoje "Bohema" 2022-aisiais kurti pagrindinį – poeto Rodolfo – vaidmenį, o 2023-iaisiais G.Verdi operoje "Aida" vaidinti narsųjį karį Radamesą.

Drauge su prof. R.Lampsatyte ir operos dainininke Shlomit Yeshayahu, A.Ruizas yra surengęs koncertą Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.

"Mano pažintis su J.Meku prasidėjo nuo prof. R.Lampsatytės, kuri supažindino su jo darbais. Šią pažintį pratęsiau lankydamasis Kaune ir susitikęs su geru jo bičiuliu tapytoju E.Varkulevičiumi-Varkaliu, kuris man papasakojo daug įdomių istorijų apie J.Meką", – pasakojo A.Ruizas.

Iš Argentinos kilęs muzikas jau septynerius metus gyvena Vokietijoje. "Kaip ir J.Mekas, savo profesinį kelią tęsiu ne gimtojoje šalyje. Kaip ir jam, man taip pat įdomios įvairių menų sritys: muzika, filmai, literatūra. Jaučiu su J.Meku stiprų ryšį, – sakė A.Ruizas. – Stipendija skirta studijoms Vienoje, Niujorke, todėl esu labai dėkingas lietuvių bendruomenei už tokį jaunųjų menininkų palaikymą."

A.Ruizas ne tik gilins profesines žinias, bet ir turės galimybę susitikti su J.Meko artimaisiais bei draugais: sūnumi Sebastijonu Meku, Yoko Ono ir kitais, o taip pat lankys vietas, kurios buvo svarbios genialiajam ir charizmatiškajam J.Mekui.

Tarptautinis – taip vienu žodžiu galima apibūdinti naują Nacionalinio Kauno dramos teatro startą. Tai liudija ilgai brandinti projektai, prie kurių dirbo kūrėjai iš įvairių pasaulio kampelių. Todėl šio sezono metu žiūrovai išgirs net aštuonias kalbas ir mintimis persikels į aštuonias šalis: Vokietiją, Kanadą, Vengriją, Norvegiją, Liuksemburgą, JAV, Sakartvelą ir Latviją.

„Prasideda 102 teatro sezonas, kuriame bus visko daug, o daugiausia – jaudulio ir nerimo. Ar išties visada ir visa komanda bus pasiruošusi pakilti? Ar išoriniai, jau kelis metus mus lydintys trukdžiai nesugadins visų suplanuotų skrydžių, susitikimų ir pasiekimų?“ – teatro vadovas Egidijus Stancikas viliasi palankaus vėjo ir teatralams, ir žiūrovams, kuriems liko įsipareigojimų dar nuo praėjusių metų.

Viena tokių skolų – talentingos Sakartvelo režisierės Nino Maglakelidze spektaklis pagal šiuolaikinio rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesę „Vasarinės vapsvos“. Režisieriaus Agniaus Jankevičiaus darbą, jei niekas nepakiš kojos, teatro gurmanai galės įvertinti kitų metų pradžioje.

Spektaklių-tarptautinių skrydžių naujame sezone numatyta ir daugiau. Vidurvasarį Kaune svečiavosi kūrybinė komanda iš Vengrijos, kuri drauge su lietuviais ruošė Henriko Ibseno pjesę „Peras Giuntas“. Jai patikėta garbė atidaryti naująjį teatro sezoną.

Teatro pasaulis yra vienas ir kalbama jame viena kalba.

Tuo pat metu kartu su vokiečiais vyko parengiamieji „Dantono“ darbai. Jie tęsis dar ir rudenį – spalio pradžioje režisierius Robertas Wilsonas Kaune planuoja surengti aktorių atranką. Spektaklis pasirodys gruodžio mėnesį.

2022-uosius, kai Kaunas iškels Europos kultūros sostinės vėliavą, turėtų pradėti į užsieniečius orientuotas projektas, kurį Kauno teatralai vykdys ir pristatys kartu su Latvijos režisieriumi Valteriu Siliu. Tai – „Frankenšteino kompleksas“.

Pasirinkę skrydį Liuksemburgo link išvys spektaklį „Levinas“. Įsigiję bilietus į Norvegiją – „Babelio bokštą“. Interaktyviame spektaklyje jaunimui, anot kūrėjų, istorija virs epiniu pasakojimu.

„Teatro pasaulis yra vienas ir kalbama jame viena kalba“, – E.Stancikas patikino, kad, nepaisant daugiakalbystės, kurią liudija naujo sezono repertuaro lankstinukas, žiūrovams neliks jokių klaustukų.