Pirmą kartą po pertraukos televizijos žiūrovai E. Daugėlaitę išvys birželio 6 d. vakarą – ji pristatys svarbiausias naujienas „Panoramoje“. Vėliau jos vedamas žinias bus galima matyti kasdieninėse aktualijų laidose – „Laba diena, Lietuva“ ir „Svarbioje valandoje“.

„Nors visi apie vasarą galvoja apie atostogas, būtent šiuo laikotarpiu norėjau sugrįžti į darbus – versdama naują puslapį turiu daug ko išmokti, todėl manau, kad tai geriausias metas vėl susitikti su žiūrovais. Tikiuosi, kad ir šioje pozicijoje rasiu raktą į žiūrovų širdis ir naujienas pristatysiu kaip įmanoma geriau“, – sakė į darbus kartu su vasaros pradžia kimbanti E. Daugėlaitė.

D. Umbraso / LRT nuotr. 

Nuo šiol žinias televizijos eteryje pristatysianti vedėja pripažino, kad pokyčiai atneša ir nemažai jaudulio, kadangi reikia perprasti naujo darbo specifiką bei atnaujinti savo žinias. „Tai naujas etapas ir išbandymas – tikrai negrįžtu ten, kur viską puikiai žinau, todėl laukia ir iššūkis „pasivyti“ kolegas“, – teigė laidų vedėja.

Pastarieji keleri metai televizijos laidų vedėjai buvo pokyčių laikas – laikinai atsisveikinusi su eteriu ir išėjusi į motinystės atostogas, su šeima ji gyveno Taline, tačiau televizijos žiūrovai ją galėdavo pamatyti vedant įvairius projektus ir renginius. Iki tol E. Daugėlaitė rytais sveikindavosi vesdama laidą „Labas rytas, Lietuva“.

D. Umbraso / LRT nuotr. 

Pirmasis eteris su E. Daugėlaitės sugrįžimu – birželio 6 dieną, antradienį, 20.30 val.„Panoramoje“ per LRT televiziją ir portale lrt.lt.

– Šiais metais labdaros akcijų suorganizuota dar daugiau – mūsų paramos reikia ir kovojantiems Ukrainos kariams, ir su karo baisumais susiduriančioms ukrainiečių šeimoms; taip pat ir senoliams, kurie neturi, kas jais pasirūpina. „Maltiečių sriubą“ verdate ir vedate jau ne pirmus metus?

– Ši akcija rengiama jau septynioliktą kartą, o aš joje dalyvauju turbūt  aštuntą. Džiugu matyti, kad nei sunkmetis, nei sparčiai kylančios kainos neatgraso žmonių nuo kilnaus tikslo ir noro padėti vargstantiems senoliams. Džiugu, kad patys maltiečiai seneliais rūpinasi ne tik prieš šventes, bet ir visus metus. Šiuo metu, kiek žinau, jie globoja apie 3 tūkst. senolių visoje Lietuvoje. Patiems silpniausiems vežamas jau paruoštas maistas, kitiems pristatomi maisto produktų lauknešėliai, o valgį padeda pagaminti juos lankantys savanoriai.

Už renginio metu surinktus pinigus pagalba ir toliau pasieks tuos, kam jos labiausiai reikia. Gera žinoti, kad tarp aukotojų vis daugiau atsiranda žmonių, kurie pinigus į maltiečių fondą perveda reguliariai. Dažnai mes nė neįvertiname, kiek daug patys turime ir kiek daug galime duoti kitiems. Lietuviai tikrai neabejingi svetimo skausmui. Kaip ir aš pati. Stengiuosi prisidėti viskuo, kuo tik galiu: tiek pinigine parama, tiek daiktais, tiek geru žodžiu ar dėmesiu. Vienais metais išpildžiau mergaitės Valerijos svajonę, pasikalbėjome, išgėrėme kakavos.

„Anna Zaugarova photography“ nuotr.

– Kadangi laikas prieš šventes ypatingas, tolesniam pokalbiui parinkau jauno kunigo, poeto, save pristatančio Beno Lyrio vardu, mintis. Jis sako, kad iš visų apsisprendimų vertingiausias yra nebijoti. Sutinkate?

– Bijoti? Gal ne tiek baimės, kiek neatsakytų klausimų išvykstant gyventi į Taliną buvo. Žinojau, kad ši viešnagė tik laikina. Gyvendami Estijoje, dažnai lankome savo artimuosius Lietuvoje, o jie aplanko mus. Kartais ryte išskrendame, o vakare sugrįžtame. Po valandos skrydžio nusileidus Vilniaus oro uoste apima jausmas, tarsi pavažiavus autobusu nuo Vilniaus iki Kauno. Ko labiausiai ilgiuosi? Galbūt  lietuviško mentaliteto ir savumo jausmo. Juk kai atostogauji svečioje šalyje, yra viena, o kai ten pagyveni ilgesnį laiką – visai kas kita: dingsta romantika, imi pastebėti tokių dalykų, kurie anksčiau nekrito į akį. Estai labai konkretūs, tylūs ir dalykiški. Į klausimą atsakys, bet nieko daugiau. Mokausi nesistebėti žmonių šaltumu, kai jie žiūri į akis ir nesisveikina, net kai žino, kad esi kaimynas. Retas kuris pasakys: atsiprašau, ar galiu praeiti? Arba pasiūlys pagalbą, net jei mato, kad, pavyzdžiui, labai sunkiai pravažiuoji su vaikišku vežimėliu. Be to, mitas, kad Estijoje visur galėsi susikalbėti anglų kalba. Miesto centre tikrai labai daug žmonių atsakys tau angliškai, o jei pavažiuosi truputį toliau į kai kuriuos rajonus, pirma kalba, kuria į tave kreipsis, bus net ne estų, o rusų.

Kartais einu čia gatve ir taip noriu sutikti kokį pažįstamą, su juo pasilabinti, persimesti keliais lietuviškais žodžiais. Ieškau priežasčių, projektų pasiūlymų, kad būtų galima grįžti į Vilnių nors trumpam padirbėti. Neslėpsiu, gyvendama Taline, tikrai įvertinau, kaip šaunu turėti šeimą tame pačiame mieste, kaip gera dažnai sulaukti svečių.

Kiekvienas prisiimtas projektas, renginys ar TV transliacija man yra didžiulis malonumas – netgi nepavadinčiau to darbu.

– „Būkite švelnūs – jus stebi vaikų širdys ir mokosi tikėti geresniu pasauliu.“ Papasakokite, kaip sekasi būti Jono ir Nojaus mama? Kas šiuo metu berniukus domina, ką su jais veikiate?

– Iš pradžių planavau grįžti į darbą po pusantrų metų. Tačiau mes planuojame, o viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Džiaugiuosi, kad LRT kolegos pasveikino su antruoju laukimu ir pažadėjo rasti geriausią sprendimą, kai tik būsiu pasiruošusi darbuotis. Su vaikais mano dienos slenka labai panašiai, kaip ir kitų mamų. Tarp brolių amžiaus skirtumas labai nedidelis: Jonui – treji su puse, o Nojui – pusantrų.

LRT nuotr. 

Pamažu stebiu, kaip jiedu pradeda žaisti drauge, ieškoti vienas kito, pasiilgti, o ir apsikabinimai tampa daug dažnesni. Mokosi vienas iš kito ne tik krėsti išdaigas ar daryti tai, ko tėvai prašo nedaryti, bet iš tiesų tampa viena neišskiriama komanda. Labai tikiuosi, kad jiems bus smagu augti drauge ir būti geriausiais draugais. Kas šiuo metu juos domina? Na, Jonui labai patinka konstruoti, filmai apie šuniukus Patrulius, Walto Disney’aus animacija ir išvis aktyvus laisvalaikis. Paskui jį viskuo tuo pačiu domisi ir mažasis Nojus. Kartais netgi ne visai pagal savo amžių. Pavyzdžiui, konstruoja statinius ne tik iš didesnių, bet ir iš gerokai smulkesnių detalių.

Žiemą Taline su vaikais labai smagu: daug kalniukų, ledo aikštelių. Centre veikia labai gražus kalėdinis miestelis, kur puošni eglutė yra tik viena iš jo sudedamųjų dalių. Čia galima rasti visko, kas tik susiję su kalėdine dvasia, kvapais ir skoniais. Vyksta vaikų chorų pasirodymai. Lankėmės su vaikais ne kartą ir niekuomet negrįždavome namo be sausainių, karšto kompoto ar nepasisupę atrakcionuose.

Esu labai patenkinta ir sūnų darželiu. Vedame juos į privatų, kurį lanko rusakalbiai estai. Taip nutiko, kad anglakalbiuose vietos rasti nepavyko. Tad tarpusavyje kalbamės lietuviškai, o darželyje ir su aukle – rusų kalba. Darželis nedidutis, primena namų aplinką. Kaip sako darželio įkūrėja ir edukacijos specialistė Jelena, ten leidžiame vaikams tiesiog žaisti, o per žaidimą pažinti viską, ko jiems reikės vėliau, pradėjus lankyti pirmą klasę. Vienintelė bėda, kad sūnūs pabūna ten savaitę, o paskui dvi savaites serga, tad tenka pusę mėnesio sėdėti namuose. Todėl vis pagalvoju apie drauges, kurios turi panašaus amžiaus vaikų, dirba visu etatu ne tik darbe, bet ir namuose, mažiesiems sergant. Kartais taip norisi, kad jie greičiau paaugtų vien dėl to, kad tos ligos pagaliau retėtų...

– „Neteiskite nei savęs, nei kitų – gyvenkite taikoje su savimi, žmonėmis ir pasauliu.“ Ar dažnai save plakate, kad galėtumėte būti geresnė mama, žmona, darbuotoja, kad galėtumėte daugiau suspėti ir daugiau padaryti? O gal mokate gyventi taikoje su savimi?

– Aišku, kad gyventi taikoje su savimi ir kitais yra turbūt kiekvieno žmogaus siekiamybė. Ir didelis menas. Vis dėlto manau, kad ne mažiau svarbu išmokti balansuoti tarp visų tų vaidmenų, kuriuos moteris apsiima vienu ar kitu gyvenimo etapu. Nustoti lygintis su kitais irgi yra menas. Nustoti galvoti, kad gal esu nepakankamai gera, irgi, manau, yra svarbu. Bent jau man tiesiog būtina atsitraukti kad ir kelioms dienoms tam, kad į šeimą grįžčiau geresnė, laimingesnė savo pačios versija. Todėl kiekvienas prisiimtas projektas, renginys ar TV transliacija man yra didžiulis malonumas – netgi nepavadinčiau to darbu. Užtai kai jau grįšiu abiem kojomis į televiziją, žurnalistiką, galbūt tuomet atrodys vėl kitaip (juokiasi). Su nekantrumu laukiu ir šio įdomaus gyvenimo etapo. Turbūt gyventi be jokių projektų, iššūkių būtų taip ramu, kad greitai pasidarytų rūgštu.

D. Umbraso / LRT nuotr. 

– „Gražiausia, ką turime, – širdis, o kaip dažnai galvojame, kad veidas.“ Vaikų, namų, buities nuvargintos mamos dažnai nė nenori žiūrėti į veidrodį. Kur dar XXI a. grožio standartai, kuriuos reikia atitikti...

– Pasakyčiau, kad namuose tikrai retai turiu laiko, kada žiūrėti į veidrodį. Kur kas daugiau ir dažniau pavyksta žiūrėti į vaikus, į jų akis, emocijas; stebėti jų žaidimus. Nesakau, kad nustojau savimi rūpintis. Ne. Čia, Taline, radau visai neblogų masažo, veido priežiūros specialisčių. Pasportuoti pavyksta tik keliskart per savaitę, bet to visai užtenka: juk pats didžiausias sportas – namuose, lekiant paskui berniukus arba žaidžiant su jais.

Kas šiuo metu man yra poilsis? Turbūt laikas, kai pavyksta suderinti visą dienos planą taip, kad jame būtų ir laiko sau, ir buičiai, ir šeimai. Buvau labai laiminga, kai vyras padarė staigmeną – su mano draugėmis suorganizavo kelionę į Berlyną. Nusileidžiu Rygoje, sutinku dvi drauges. Nusileidžiame visos Berlyne – žiūrime, iš Ciuricho atskrido ir ketvirtoji draugė. Viską merginos buvo suorganizavusios tobulai, vis klausiau jų, o gal čia labai išankstinė gimtadienio dovana?! Tai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį be vaikų, tad grįžau išsiilgusi šeimos, kupina energijos, įsikrovusi, kitaip žiūrinti net į motinystę.

– „Įsivaizduokite, kad sunkumai – jūsų gyvenimo spalvos. Kokią spalvą jiems suteiksite, priklauso nuo jūsų kūrybingumo.“ Ar kada pagalvojote apie savo gyvenimo spalvas?

– Sakyčiau, kad sunkumai visada atrodo pačios juodžiausios spalvos, bet juk čia pat galima įmaišyti ir kažko balto? Tuomet, žiūrėk, jau ir prašviesėja viskas. Svarbu neleisti dalykams įgauti tamsių atspalvių. Gyvenimui būtina suteikti spalvų, o jų tikrai nemažai priduoda ir mūsų pačių kūriniai – vaikai. Jie daug paprasčiau žiūri tiek į kintančią aplinką, tiek į, pavyzdžiui, neišauštančias žiemos dienas. Saulei pašvietus džiaugiasi ir sako: „Ooo, šiandien saulė sugrįžo iš atostogų.“ Humoras irgi kartais palengvina iki papilkėjimo įgrisusią rutiną.

– „Darykite tik tai, kam negaila laiko.“ Kuo save pralinksminate, įprasminate, kam negaila laiko?

– Man negaila laiko šeimos namams įrengti ir geriausių dizaino sprendimų paieškoms. Dar – nuolat komunikuoti su žmonėmis, kurie stengiasi, kad grįžtume į gražius ir patogius namus. Negaila laiko skaityti su vaikais. Negaila laiko bendrauti, kad ir vėlai vakare. Niekada negailėjau laiko kulinariniams potyriams, o Taline juk iš tiesų yra nemažai puikių kavinių, restoranų, kuriuos norisi išbandyti. Dar tikrai negaila laiko kartą per savaitę bokso ir padelio treniruotėms, tik būna labai gaila, kad dėl šlubuojančios vaikų sveikatos sunku jas reguliariai lankyti.

Taip norėčiau, kad viskas ir vėl būtų gerai: be pandemijų, be karų, galų gale, be monstrų, kurie gali lengva ranka atimti tūkstančius gyvybių ar sukelti pasaulines katastrofas.

– „Gyvenimas nori išvesti mus iš saugios zonos į nesaugią tam, kad paverstų nenugalimais, bet mes dažnai jam priešinamės, tad liekame tokie patys.“ Išvykote paskui vyrą į Taliną. Atidėjote karjerą ir pasirinkote motinystę. Kuo jus praturtino gyvenimas svetur?

– Iš pradžių idėja gyventi kitoje šalyje, kad ir visai netoli nuo Lietuvos, atrodė gana bauginanti. Kai susitvarkė buitis, pasidarė daug ramiau ir aiškiau. Estai juk gyvena labai panašiai, apsiperka tų pačių prekybos tinklų parduotuvėse, todėl nereikėjo ilgai pratintis ir ragauti nepažįstamų produktų. Čia gyvendama įgavau drąsos bendrauti rusų kalba, kurios anksčiau nesimokiau. Ji praverčia ne tik paslaugų sferoje, bet ir medicinos įstaigose. Kas galėjo pagalvoti, kad net susirašinėti sugebėsiu rusiškai, aišku, nenaudodama kirilicos. Dar išmokau tylėti (šypsosi). Išmokau vertinti kad ir neilgas, bet solo keliones. Jūs nepatikėsite, kiek galima nuveikti per valandos skrydį iš Talino į Vilnių, o paskui atgal.

Ši patirtis man tik dar kartą įrodė, kaip smarkiai myliu savo šalį, savo Vilnių. Ir kiek daug dalykų, gyvendami savo gimtinėje, mes tiesiog neįvertiname arba į kokius nereikšmingus dalykus kartais koncentruojamės kasdienybėje. Ką turiu galvoje? Kad ir tą juokingą bambėjimą dėl Vilniaus eglutės, kai ją dar tik montuojant mano feisbukėnai jau ėmė piktintis.

Šypseną kelia ir žmonių keliami klausimai, kas labiau iš Baltijos šalių remia Ukrainą. Juk svarbiau apskritai yra aukoti, prisidėti. Kažkodėl mes vis žvalgomės už kaimyno tvoros ir vis krūptelime, ar tik kas nors nepadarys daugiau už mus.

– „Nepamirškite, kad tik Dievas yra tobulas. Tapsite laimingi, kai iš kitų ir savęs nereikalausite to, kas būdinga tik Dievui.“ Ar didelė perfekcionistė esate? Ar daug iš savęs ir kitų reikalaujate?

– Tikrai pažįstu už save kur kas didesnių perfekcionistų. Sakau tai gerąja prasme, nes aš jais tikrai žaviuosi. Šita mamystės patirtis leido ne tik sulėtinti tempą, bet ir truputį atleisti reikalavimų vadžias sau. Tikrai daug dažniau būna momentų, kai pasakau pati sau ar vyrui: „Atsiprašau, bet ši diena man buvo per sunki, kad dar ir namai padoriau atrodytų.“ Ir ką? Pasirodo, niekas dėl to nesugriūva (juokiasi).

– „Dievas sukūrė žmones, kad jie vienas kitą mylėtų, ir daiktus, kad jie juos naudotų, – mes šiandien apvertėme Dievo tvarką“ (Dalai Lama). Gal jau susiradote tarp estų draugų? Ar Kalėdoms ruošiatės grįžti į Lietuvą?

– Negaliu nieko daug sakyti apie pačius estus, nes tiesiog jų gerai nepažįstu. Kaip buvau nuraminta čia gyvenančių lietuvių – per greitai noriu leistis į draugystes su estais. Nepažįstamųjų, užsieniečių jie taip greitai prie savęs neprisileidžia. Tad bičiuliautis lengviau sekasi su lietuviais ir rusakalbiais estais.

Ar dovanų pirkimo karštlige serga ir estai? O kaipgi. Ypač savaitgaliais, kai prekybos centrai tampa žmonių traukos centrais. Čia labai anksti miestas pradeda ruoštis Kalėdoms. Vos baigiasi Helovinas, ir estai moliūgus pakeičia kalėdinėmis girliandomis. Man ši tiek Estijoje, tiek ir Lietuvoje jau norma tampanti prekybininkų tradicija vis dar labai nepriimtina. Lapkritį norisi atsikvėpti, o gruodį pradėti galvoti apie žiemos šventes.

E. Blaževič / LRT nuotr. 

Šiemet Kūčias ir Kalėdas sutiksime Klaipėdoje, vaikai vėl sulauks Kalėdų Senelio. Praėjusiais metais Jonui tai buvo visos dienos įspūdis. Sutarėme, kad šįmet dovanėles dovanosime tik vaikams, o patys nusibrėžėme labai nedidelį biudžetą. Daugiau norisi džiaugtis buvimu kartu, nes visi, manau, dar mename tuos karantino metus, kai gražiausias žiemos šventes sutikome atskirai vieni nuo kitų.

– „Neleiskite niekam atimti iš jūsų svajonių – ir patys jų iš savęs neatimkite.“ Dažnai artėjant Naujiesiems duodame sau pažadų kitiems metams. Apie ką šiuo metu sukasi jūsų mintys?

– Apie laimingesnį, saugesnį pasaulį. Niekad negalvojau, kad žadėdama vaikams, tarkim, aplankyti miuziklą Londone, sakinį pradėsiu: „Jei viskas bus gerai, nuvyksime pažiūrėti miuziklo į Londoną.“

Taip norėčiau, kad viskas ir vėl būtų gerai: be pandemijų, be karų, galų gale, be monstrų, kurie gali lengva ranka atimti tūkstančius gyvybių ar sukelti pasaulines katastrofas.

Dar aš labai svajoju apie gražų gyvenimą Vilniuje. Tikiuosi, greitai taip ir bus!

Mažiau empatijos

Gegužės pabaigoje sukaks metai, kai E.Daugėlaitė su vyru teisininku ir dviem sūnumis gyvena Estijos sostinėje. Kaip sako ji pati, laikas bėga labai greitai, bet Taline dar nesijaučia taip, kaip namuose. „Tačiau miestą pavyksta vis geriau pažinti. Juokauju, kad susijungia tam tikri žemėlapiai ir taip pamažu atsiskleidžia visas miesto vaizdinys, ypač vairuojant ar vaikštant. Talinas yra jaukus, gražus ir gana svetingas užsieniečiams“, – sako žinoma televizijos žurnalistė.

Tarp geriausių atradimų ji išskiria gražias promenadas, puikiai išnaudotą prieigą prie jūros įlankos – Taline daug pakrantės pasivaikščiojimo vietų, laivų, E.Daugėlaitei gera prisiminti gyvenimą gimtojoje Klaipėdoje, nors pati aplinka ir smarkiai skiriasi.

Ji neslepia, kad labiausiai gyvenant svetur jai trūksta netikėtų susitikimų su draugais, bičiuliais tiesiog einant gatve. „To jausmo labai pasiilgstu. Pasiilgstu lietuviško atvirumo ir nuoširdumo – Taline žmonės labiau susikoncentravę į save, savo reikalus, mažiau, sakyčiau, empatiški kitam – bent jau tiek, kiek susidūriau. Ir tikrai gana sunku užmegzti bičiuliškus ryšius“, – atvirauja Eglė.

„Man sunkiausia prisitaikyti prie visiškai kitokio mentaliteto, šiek tiek lėtesnio gyvenimo būdo, lėtesnio tempo, nors tikrai nesakau, kad tai yra blogai. Bet tylėjimas, bendruomeniškumo stoka, ne itin didelis noras pažinti atvykėlį mane stebina ir todėl ilgiuosi Vilniaus. Manau, kad neužsibūsime Taline, turbūt į Lietuvą grįšime kitą rudenį“, – priduria ji.

„Estai tikrai yra uždaresni nei lietuviai – mes, sakyčiau, net atlapaširdžiai, palyginti su estais. Lietuviai dažniau pasiūlys pagalbą, pagalvos apie kitą, palaikys duris, kai tu įeini, – nors tikrai ne visi, bet gal estai rečiau paslaugūs, rečiau pakalbina“, – tęsia ji.

Arčiau Skandinavijos

Estija labiau nutolusi nuo kitų Baltijos šalių, daug įtakos Talinui turi Helsinkis. „Daug žmonių dirba Helsinkyje, grįžta tik savaitgaliais arba per atostogas. Labai daug keltų maršrutų, tiesa, gerokai mažiau nei prieš karantiną“, – pasakoja žurnalistė.

„Visais metų laikais – nemažai turistų. Labai gražus ir gana ilgas buvo kalėdinių dekoracijų laikotarpis. Estai nesijaudina, kad, jau sprogstant pumpurams ir iš žemės lendant krokams, kai kur vis dar nenupuoštos eglutės ar lemputės“, – šypsosi ji.

„Čia viskas vyksta be streso ir be didelio patoso. Tikrai jaučiamas šiaurietiškas gyvenimo būdas, jie, manau, žvelgia labiau į kitą Baltijos jūros pusę ir gyvenimą tokiu ritmu, kokiu gyvena suomiai. Gal šiek tiek nustebino tai, kad galvojau, jog Estijos sostinėje daugiau žmonių kalba angliškai, bet tikrai susiduriu su kalbančiais tik estiškai arba tik rusiškai. Man tai buvo šokas. Nors anksčiau neteko mokytis rusų kalbos, bet jau kalbu ir sukuosi iš padėties, kaip moku. Kai ieškojome auklės, anglakalbės nepavyko rasti, estų kalba – nerizikavau, nes palikti vaiką su žmogumi, kuriam tik per „Google“ vertėją galėčiau kažką išversti, būtų neramu, todėl turime rusakalbę auklę, kuri ateina kelis kartus per savaitę“, – dalijasi E.Daugėlaitė.

Jie, manau, žvelgia labiau į kitą Baltijos jūros pusę ir gyvenimą tokiu ritmu, kokiu gyvena suomiai.

Lengvesnė adaptacija

E.Daugėlaitės vienų ir dvejų metų sūnums prisitaikyti prie estiško gyvenimo būdo sekasi puikiai. „Vaikams dažniausiai gerai ten, kur jų šeima, tėvai, namai, žaislai. Mano vyresnėlis nekalba estiškai, kalba šiek tiek ir supranta rusiškai, nes lanko privatų rusakalbį darželį, – tik tokį mums pavyko rasti. Džiaugiamės, nes tai yra labiau namų aplinkos darželis, labai dėmesingos auklėtojos, jų yra trys, – tai itin palengvino adaptacijos procesus. Iš tiesų man visiškai ramu jį palikti toje aplinkoje, nes žinau, kad ten saugu, vaikui įdomu ir labai greitai bus sureaguota į jo poreikius. Sūnus – labai bendraujantis ir drąsus, todėl manau, kad jam pravers rusų ar kitų kalbų žinios“, – dalijasi ji.

E.Daugėlaitė prisipažįsta, kad pati estiškai supranta tik tai, kas parašyta ant kai kurių iškabų, ir maisto produktų pavadinimus. „Žinoma, moku pasisveikinti, atsisveikinti, suprantu, kai parduotuvėje pasiūlo maišelį, bet specialiai kalbos kursų nelankau, nes nėra poreikio, o ir kalba atrodo labai sunki ir tolima mūsų prokalbei“, – pasakoja žurnalistė.

Jos akimis, Taline gyvenimas šeimai toks pat komfortiškas kaip ir Vilniuje, tik gal automobilių spūstys mažiau vargina: „Pats miestas mažesnis ir kompaktiškesnis, viskas vyksta greičiau – daugiau laiko galima praleisti lauke nei vairuojant automobilį, todėl sakyčiau, kad tai yra tikrasis Talino komfortas.“

Ramesnė reakcija

Gyvendama Estijoje žurnalistė ir laidų vedėja stebi ir vietinę televiziją. „Žiūrėjau ryto laidas. Mano akimis, lietuviška televizija modernesnė – studijos modernesnės, transliacijų principai, man atrodo, artimesni Vakarų šalims. Bet tikrai nėra blogai, žiūrėjau ir estų Nepriklausomybės dienos koncertą iš dramos teatro, specialias laidas, kurios buvo labai greitai sukurtos nušviesti įvykiams, prasidėjus karui Ukrainoje“, – pasakoja E.Daugėlaitė.

„Estai gana greitai reaguoja, bet šiaip, sakyčiau, informacijos srautai galbūt ne tokie aktyvūs. Estijoje gal šiek tiek ramiau viskas vyksta. Nematau, kad būtų tiek akcijų, kiek Lietuvoje, pagalbos prašymų ištiesti ranką, įvairių iniciatyvų. Taip, tikrai aktyviai veikia didžiosios paramos organizacijos, mieste matau vis daugiau automobilių su ukrainietiškais numeriais ar su išdalyta parama vaikščiojančių ukrainiečių, bet sakyčiau, kad ši tema mažiau jautri nei Lietuvoje“, – pastebi žurnalistė.

Vis dėlto laidų vedėja sako, kad Estijos televizijos tendencijos yra panašios į lietuviškąsias. „Net „Eurovizijos“ atrankos vyko labai panašiai“, – priduria E.Daugėlaitė.

Ji neslepia, kad pasiilgsta ir darbo televizijoje, ir tiesioginio eterio. „Todėl labai gera, kai kartkartėmis į Lietuvą tenka grįžti ir darbo tikslais. Darbas prablaško. Galbūt net lengviau dirbti, nei diena iš dienos auginti jaunąją kartą“, – sako LRT žurnalistė.

Kaip praneša portalas lrt.lt, porai gimė sūnus. Tėvai berniukui vardo dar neišrinko.

Poros pirmagimis Jonas praėjusių metų liepą atšventė pirmąjį gimtadienį.

Primename, kad E. Daugėlaitė ir D. Kryževičius susituokė 2015-ųjų rugpjūtį.

„Šis koncertas – simbolinė padėka visiems, kas šiuo metu kovoja su koronavirusu pačiose priekinėse eilėse. Tai ir gyvybes gelbstintys medikai kartu su visu medicinos įstaigų personalu, ir visi savanoriai, kurie aukoja savo laiką, lėšas ar kitaip prisideda prie kovos su COVID-19 pandemija. Tai ir kurjeriai, tolimųjų reisų vairuotojai, ir kasininkės, policininkai ir kariai, taip pat ir žurnalistai, ir daug kitų mažiau matomų profesijų atstovai. Norime visiems jiems padėkoti – šiandien jūs esate mūsų didvyriai. Ačiū už jūsų darbą – tik jūsų dėka galime saugiai likti namuose“, –  sako LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė.

Renginio transliacija karantino sąlygomis vyks iš LRT TV studijos – dalis muzikos atlikėjų pasirodymų bus nufilmuota iš anksto, vyks tiesioginiai pasijungimai. Taip pat bus rodomi specialūs siužetai – juose savo darbo kasdienybę fiksuos tie, kurie pasiaukojamai dirba karantino metu.

„Tam, kad žiūrovai pamatytų ir pajaustų, ką šiuo metu išgyvena dirbantieji karantino sąlygomis, rodysime autentiškus vaizdo įrašus, nufilmuotus mobiliaisiais telefonais pačių žmonių, kurie kasdien vyksta į darbą. Tai lyg dienoraščiai tyliųjų mūsų valstybės herojų. Galbūt vėliau jų vardų nebeatsiminsime, tačiau šiandien juos tiesiog privalu parodyti. Norime jų liudijimais įžiebti vilties, optimizmo ir pasiryžimo kovoti šioje baisiausioje XXI amžiaus kovoje. Norime parodyti, kokie svarbūs yra pasitikėjimas vienas kitu, pagalba kitam ir supratimas. Norime skleisti optimistinę žinią, kad susitelkę ir būdami išvien galime nugalėti ir nugalėsime baisiausias negandas“, – sako prodiuseris, renginio režisierius Dominykas Kubilius, vesiantis koncertą kartu su TV laidų vedėja Egle Daugėlaite.

Savo dalyvavimą koncerte jau yra patvirtinę Andrius Mamontovas, „8 kambarys“, Ieva Narkutė, Merūnas, Jurijus Veklenko, Saulius Urbonavičius-Samas (BIX), Aleksandras Ivanauskas-Fara („Rondo“), Alanas Chošnau ir Leonas Somovas, Deivis ir Renata Norvilai, Katažina Zvonkuvienė.

LRT karantino metu taip pat sugrąžino simbolinę iniciatyvą „Keliu vėliavą“ – šalies gyventojai kviečiami savo namų languose, balkonuose ar kiemuose išsikelti Lietuvos vėliavą ir taip pat parodyti mūsų vienybę ir išreikšti palaikymą tiems, kurie kovoja su koronavirusu priešakinėse linijose. Gyventojai kviečiami išsikelti valstybinę trispalvę arba istorinę su Vyčiu vėliavą, neturintieji vėliavos – ją nusipiešti ar sudėlioti iš namuose turimų medžiagų.

Žinojo, kad pasiilgs

Nuo darbo eteryje besiilsinti žurnalistė sako, kad tikrai nesiilsi nuo televizijos žiūrėjimo. "Žinoma, tai mano įprotis ir būtina dienos dalis. Bene dažniausiai tai informacinės laidos. Jei nespėju tiesiogiai, tada atsisuku ir žiūriu pavėlintu režimu. Gyvenu kartu su LRT televizija ir radiju kasdien", – sako ji.

Šiandien įvairaus turinio vartotojai, ypač jaunosios kartos atstovai, perbėga į įvairias internetines erdves ir socialinius tinklus. E.Daugėlaitė-Kryževičienė nesutinka, kad televizijai ar radijui gresia išnykimas. "Aš kaip tik kviesčiau atrasti galimybę klausytis LRT radijo laidų tinklalaidėse (angl. podcast) programėlėse. Lygiai taip pat laidas mes galime matyti ne tik tiesiogiai, bet ir mediatekoje, tad paaiškinimas "neturiu televizoriaus, todėl nežiūriu TV laidų" nuskamba neįtikinamai", – svarsto žinomas televizijos veidas.

"Žinoma, bene greičiausią žmonių reakciją, refleksijas viena ar kita tema, ar įvykio akivaizdoje rasime socialiniuose tinkluose, ir tuo nereikia stebėtis, taip pakito tas informacijos srauto greitis. Bet jei žmogui norisi sužinoti išsamiau, su garsu ir vaizdu, pagaliau išgirsti gyvą komentarą, – čia tikrai verta įsijungti TV ar pasigarsinti radiją", – neabejoja ji.

Nežinomųjų šiuo metu yra tiek daug, kad artimiausias tikslas – tiesiog susilaukti sveiko vaikelio.

Jau vesdama paskutinę "Labas rytas, Lietuva" laidą E.Daugėlaitė-Kryževičienė žinojo, kad pasiilgs darbo eteryje. "Nes tai darbas, kuris džiugina, kuriame jaučiuosi gerai, savose vėžėse. Dinamika, tempas, žmonės, energija, nuolatinė galimybė tobulėti – visa tai uždega naujai dienai ir neleidžia užmigti ant laurų", – neslepia žurnalistė.

Ji išlieka atvira – visada stebėjo ir stebės kolegų darbą, visada tikrina save klausydama kitų. "Tai mano nuolatinio mokymosi šaltinis. Būna, kad žaviuosi vienu ar kitu pokalbiu, parengtais klausimais, arba, priešingai, permąstau, kaip aš būčiau rengusi vieną ar kitą pokalbį, formulavusi klausimus. Man visada patinka, kai gaunu atsiliepimą apie savo darbą, bet puikiai suprantu, kad ne visiems to reikia, tad kritiška esu pirmiausia sau", – atvirauja žiūrovų numylėtinė.

Keliasi su "Labu rytu"

Šiuo metu mažylio atėjimui besiruošianti būsimoji mama Eglė sako, kad naujame gyvenimo etape keitėsi tempas, bet kėlimasis ryte nesikeičia.

"Puikiausiai pabundu net anksčiau, nei reikėdavo keltis vedant "Labo ryto" laidas. Aišku, geriausia šiuo laikotarpiu yra tai, kad galiu bandyti vėl užmigti. Tikrai nėra taip, kad sėdžiu ir laukiu, veiklos tikrai randu labai nemažai. O ir laiko visokiems reikalingiems pirkiniams dar turiu", – galvoje turėdama kūdikio kraitelį, sako E.Daugėlaitė-Kryževičienė.

Vaikelio lyties atskleisti ji nelinkusi, kaip ir nelinkusi dalytis, ar greitai grįš į darbą eteryje ir kitais ateities planais, nes, pasak jos, jie gali labai greitai pasikeisti.

"Garsiai sakyti planus būtų kiek per drąsu. Nežinomųjų šiuo metu yra tiek daug, kad artimiausias tikslas – tiesiog susilaukti sveiko vaikelio. O jau vėliau, manau, viskas dėliosis į stalčiukus, ir man pačiai bus daugiau konkretesnių atsakymų", – paslaptingai atsako E.Daugėlaitė-Kryževičienė.

Išminties pavyzdys

Žurnalistė sako, kad ją ir mamą visada siejo labai artimas ryšys. "Mama man – išminties, elegancijos ir moteriškumo pavyzdys. Puikiai atsimenu, kad kiekvieną Mamos dieną sugalvodavome su sese, kaip pasveikinsime mamą, ta tradicija išlikusi iki šiol. Ir visada stengiamės aplankyti mamą", – šiltų žodžių brangiausiam žmogui negaili ji.

"Mūsų su mama laikas būdavo vasaros – mama pedagogė, atostogauja vasarą, tad mes drauge ir prie jūros, ir į sodą, ir į vasaros koncertus keliaudavome", – prisiminimais į vaikystę grįžta E.Daugėlaitė-Kryževičienė.

Eglė sako, kad su mama ir šiandien jai gera kalbėtis. "Visada smagu susėsti namuose su dideliu puodeliu kavos ar arbatos ir apie viską iš širdies pasišnekėti. Manau, kad šeimoje, net jei vaikai suaugę, labai svarbu kalbėtis, ir tai daryti atvirai. Tik tada, mano nuomone, šeima tampa tvirta it kumštis", – įsitikinusi būsimoji mama.

2018-ųjų vedėja išrinkta Eglė Daugėlaitė, kuriai pernai buvo patikėtos sudėtingos tiesioginės transliacijos: pavasarį ji LRT žiūrovams padėjo stebėti britų karališkąsias vestuves, vasarą vedė 100-mečio Dainų šventę, o rudenį per dvi Popiežiaus Pranciškaus vizito dienas net trylika valandų praleido tiesioginiame eteryje – kruopščiai pasirengusi, neklupdama, išlaikydama tinkamą tempą.

Atsiimdama apdovanojimą E. Daugėlaitė neslėpė ašarų. „Labai gera čia stovėti ir žinoti, kad kolegos taip apie mane kalba. Žinoti, kad nenuvyliau komandos. Per 9 metus, kai esu LRT, supratau, kad gimiau pačiu laiku ir čia atsiradau pačiu laiku. Pačiu laiku gavau ir užduotis, apie kurias net negalvojau. Supratau, kad pasitikėjimas, kuris man suteikiamas, įpareigoja ir kokią jėgą nešame kartu“, – sakė ji.

Metų žurnalistė – Ugnė Galadauskaitė, „Labos dienos“ vedėja, kalbinanti dalyvius ir skaitanti žinias. 

„Negaliu sakyti, kad nesitikėjau, nes scenarijų turėjau kelias dienas. Vienas žurnalistas negali būti labai geras pats iš savęs, labiausiai norėčiau padėkoti naujienų tarnybai“, – sakė U. Galadauskaitė.

Už Ugnę ir Eglę savo balsus atidavė ne tik LRT darbuotojai, bet ir portalo LRT.LT skaitytojai.

Nugalėtojus kitose 9 nominacijose rinko LRT darbuotojai. Metų debiuto „Auksinė bitė“ atiteko LRT Tyrimų skyriui. Prieš pusmetį pradėjusi dirbti komanda jau atliko dešimtis rezonansinių tyrimų visuomenei rūpimais klausimais.

Tyrimų skyriaus žurnalistė Indrė Makaraitytė dėkojo kolegoms už balsus. „Labai ačiū už įvertinimą, tikiuosi, kad čia nesustosime. Tirsime ir toliau, nes tikrai yra, ką“, – sakė ji.

„2018-ieji mums buvo ypatingi: šventėme Valstybės atkūrimo 100-metį ir pristatėme nemažai naujovių, kurias įvertino LRT auditorija. Dėl jų plušome neskaičiuodami darbo valandų ir darėme kiekvienas net daugiau, negu buvo suplanuota. Kai kurie projektai, tokie kaip „100 valandų Lietuvai“, tapo komandinio darbo ugdymo pavyzdžiu. Stiprus Metų debiutas buvo LRT Tyrimų skyrius, jau publikavęs daugiau kaip dvi dešimtis visuomenėje rezonansą sukėlusių tyrimų – tai įvertino ir auditorija, ir LRT komanda. Šiuose projektuose pažinome arba – naujai atradome vieni kitus. Radijas – televiziją, televizija – portalą, portalas – radiją. Tikiu, kad šis bendradarbiavimo potencialas šiemet atvers dar daugiau galimybių – naujiems bendriems projektams. Ačiū kiekvienam iš jūsų ir visiems kartu“, –  kolegoms dėkojo LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė.

Projektas „100 valandų Lietuvai“ laimėjo Metų iššūkio nominacijoje. Vasaros pabaigoje Vilniaus Lukiškių aikštėje vykusi visų 3 LRT medijų jungtinė transliacija truko, kaip sako jos pavadinimas, 100 valandų ir tapo rekordine Lietuvoje.  „LRT komandai tai buvo iššūkis turinio, technologijų, logistikos ir žmogiškųjų resursų prasme, bet kartu tai buvo ir galimybė akis į akį susidurti su savo auditorija ir gyvai pajusti jos reakciją. Radijo klausytojai ir televizijos žiūrovai galėjo pamatyti mūsų virtuvę iš arti“, – sako LRT vyriausiasis prodiuseris Audrius Giržadas.

Metų projektu išrinkta Popiežiaus vizito transliacija, taip pat pareikalavusi išskirtinio LRT komandos profesionalumo, Metų misija – LRT iniciatyva #KeliuVėliavą, dėl kurios trispalvė šiandien plėvesuoja ne tik prie valstybinių institucijų, bet ir atokiausiose vietovėse, privačiose erdvėse.

Metų bitės nominacijos nugalėtoja – vaizdo režisierė Raimonda Katiliūtė, rengianti siužetus svarbiausiems LRT projektams – nuo scenarijaus iki vaizdinio ir garsinio išpildymo.

„Auksinė bitė“ už Metų reitingą atiteko sparčiai populiarėjančiam portalui LRT.LT, kurį pastaraisiais mėnesiais lankė dvigubai daugiau skaitytojų nei prieš metus.

Metų partnerystė – laidų vedėjų Gerūtos Griniūtės ir Dariaus Užkuraičio bendradarbiavimas LRT RADIJO laidoje „Muzikos valanda“.

Didelio dėmesio sulaukė nominacija Metų nematomas, skiriama dirbantiems už kadro, negirdimiems ir nematomiems, be kurių neišsiverstų tie, kurie turi būti girdimi ir matomi. „Auksinė bitė“ šioje nominacijoje atiteko LRT Kilnojamosios televizijos stoties grupei – operatoriams, garso ir vaizdo režisieriams.

Šiemet LRT darbuotojai rinko ir Metų frazę – ja išrinkta „LRT sinergija“.

„Auksinių bičių“ apdovanojimai vyko jau 18 kartą.

Žurnalistei dar tik trisdešimt, ji jau, ko gero, pasiekusi profesionaliausių vedėjų Olimpą. Šiemet Eglei buvo patikėtos svarbiausios Lietuvos ir pasaulio įvykių tiesioginės transliacijos: Karališkosios vestuvės, Lietuvos 100-mečio dainų šventė, Lietuvos balsų skelbimas „Eurovizijos“ finale, Popiežiaus Pranciškaus vizitas. Pastarajam reikėjo didžiulės koncentracijos, bemiegių naktų ir mėnesius trukusio pasirengimo.

E. Daugėlaitė sako gavusi pasiūlymą vesti per televiziją Popiežiaus apsilankymo Lietuvoje transliaciją pirmiausia turėjo atsisakyti vasaros atostogų ir mažiau laiko skirti šeimai. „Niekas kitas už tave nepadarys, nepastovės. Niekam kitam tu pasiruošimo neatiduosi, net ir skambučių visiems pašnekovams. Juk svarbu su savo sričių specialistais iš anksto pasišnekėti – čia jų temos, jų žinios, kurių reikia. Visą savaitę skambinau pašnekovams, derinau, organizavau. Vien tam, kad vėliau ramiai sėdėtum transliacijoje, nors viduje vis tiek pradžioje kirba nežinomybė – kaip nusileis lėktuvas, kaip pasitiks, ar prieis būtent tie numatyti svečiai, turi viską labai stebėti ir pažinti“, – pasakoja LRT laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėja.

Niekas šeimoj neleidžia jaustis kažkuo ypatingai.

Kita vertus, po svarbiausių televizijos transliacijų Eglė buvo įvertinta, pagirta ir pripažinta – šimtai žinučių plūdo iš žiūrovų ir žinomų kolegų: „Man labai svarbu, jog  randa gerą žodį pasakyti seni eterio vilkai. Sakyčiau, po Popiežiaus ir Dainų šventės transliacijų – du tokie dideli 2018 metų renginiai – po kurių labai gera buvo girdėti gražius atsiliepimus. Mes nesidaliname komplimentais tarpusavyje dažnai... O gauti išlaikytą, išjaustą komplimentą, tada jis būna tikras.“

E. Daugėlaitė nuo mažens pripratusi prie aplinkinių dėmesio. Dešimt metų Eglė lankė smuiko pamokas muzikos mokykloje, tapo ne vieno konkurso laureate. Sako, tuomet nuo ankstyvo sužvaigždėjimo ją išgelbėjo tėvai, išmokę esminių pamokų dar paauglystėje. „Niekada negali užmigti ant laurų. Mane tėtis to mokino nuo pat mažų dienų. Aš nuo pat mažų dienų lipau ant scenos. Tai labai kažkaip giliai įsirėžė, ir niekas šeimoj neleidžia jaustis kažkuo ypatingai. Televizija yra tiesiog darbas. Mus visus turi girti už mūsų darbus. Mano darbo matomesnis, tad tarsi natūraliai daugiau gaunu grįžtamojo ryšio“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Stilius“ atvirai kalba žinoma moteris.

Apie savo darbą ji gali kalbėti nesustodama. O štai apie asmeninį gyvenimą Eglė nedaugžodžiauja. Dėl to jos sutuoktinio Dominyko, su kuriuo sukūrė šeimą prieš trejus metus, ir pačios Eglės požiūris sutampa. „Kiek atskleisti apie savo asmeninį gyvenimą, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Vieniems yra svarbu pasakyti,  man atrodo, kad kažkas turi likti tau pačiam.  Ypač, jei taip galvoja ir antra pusė. Į namus neįsileidi žurnalistų, nes to prašo antra pusė. Atskleisti visiems erdvę, kurioje gyveni – čia dar ir energetikos klausimas, juk ne visi gero linki, – svarsto Eglė, nekalbanti ir apie jausmus sutuoktiniui. – Neduok Dieve, jei nepavyks santykiai. Aš visada linkusi sakyti, kuo garsiau rėksi apie savo meilę, tuo trumpiau truks. Aš tuo vadovaujuosi, tad pasilieku, kas šilčiausia, savo namų sienose.“

Apie E. Daugėlaitės pašaukimą, kasdienybes džiaugsmus, tinkamą gyvenimo kryptį, šlovę – „Stiliuje“ su Violeta Baubliene gruodžio 8 d. 19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ ir LRT.LT.

Ji gegužės 19 d. LRT žiūrovams padės stebėti tiesioginę transliaciją iš princo Harry ir Meghan Markle vestuvių.

– Kaip ruošiatės neeilinei karališkųjų vestuvių transliacijai? Veikiausiai jai kurį laiką sekate kiekvieną britų žiniasklaidos šnipštelėjimą apie artėjančią šventę...

– Be abejo, informacijos srautai milžiniški, tad stengiamės drauge su kolegomis kiek įmanoma akyliau sekti naujienas. Žinoma, mums aktualiausios tos, kurias platina Kensingtono rūmai – oficialus karališkos šeimos naujienų sklaidos šaltinis.

– Kas jums padės tiesioginės transliacijos metu? Kieno komentarus bei įžvalgas galės išgirsti LRT TELEVIZIJOS ir portalo LRT.lt žiūrovai?

– Turėsime nemažai svečių, bendrausime su kolegomis ne tik studijoje, bet ir už jos ribų. Taip pat studijoje talkins kolegės žurnalistės Jovita Sukackaitė, Audra Avižiūtė bei Jolanta Paškevičiūtė, kurios žinių bagažas apie Europos karališkąsias šeimas neišsemiamas. Žodžiu, visos įdomybės ir galbūt tai, ko žiūrovai net nesitikės sužinoti, – tik per LRT.

– Kokie faktai apie artėjančią šventę jus labiausiai nustebino ar sudomino?

– Dienos planas yra gludinamas iki smulkmenų – žinoma, tai daroma ir dėl saugumo. Mane gal daugiau stebina tai, kiek panelė M. Markle turėjo arba turės išmokti. Pavyzdžiui, kaip ji turėtų elgtis, jei būtų pagrobta.

Daug dalykų jai teks pamiršti – karališkosios šeimos nariai negali gerbėjams pasirašyti, tai daroma vėlgi dėl saugumo, nors yra buvę atvejų, kai karališkosios šeimos nariai negalėjo atsisakyti pasirašyti, pavyzdžiui, vaikams. Tokiu atveju jie rašo linkėjimą, ir pasirašo, tarkim, princas. Kitas draudimas – jokių asmenukių, jokių asmeninių paskyrų socialiniuose tinkluose ir pan.

Beje, ar žinojote, kad, kol karalienė nenueina miegoti, tol visi turi būti kartu patalpoje?

Žinoma, vienos etiketo ir protokolo taisyklės nunyksta, bet yra tokių amžinų, kaip mojavimas žmonėms.

– Ar naujienos apie karališkąsias šeimas jums visada buvo įdomios?

– Aklai neseku, bet ir neignoruoju. Jungtinės Karalystės monarchai bene žinomiausi ir sekamiausi. Atsimenu gerai, nors man tebuvo devyneri, kaip, žuvus princesei Dianai, visa šeima stebėjome žinias ir ašarojome. Tokie dalykai paliečia.

Įsiminė istorija apie JAV aktorės Grace Kelly ir Monako princo Rainier III sąjungą, kai jai, lygiai kaip ir M. Markle, teko pasirinkti – Holivudas ar meilė ir titulas.

–  Kaip manote, kodėl monarchų gyvenimas kelia tokį smalsumą?

–  Mes neturime savo monarchijos, gal dėl to sunkiau suprasti, kodėl žmonės taip myli ir domisi karališkosios šeimos gyvenimu. Kita vertus, monarchai atlieka svarbų diplomatinį darbą, yra pilietiški ir patriotiški, tarnauja visuomeninėse organizacijose, vyrai tarnauja karinėse pajėgose, taip rodydami pavyzdį kitiems, dažnai karališkosios šeimos nariai prisijungia prie labdaringos veiklos ir organizacijų.

Ši Vindzorų šeima išsiskiria ilgamečiu sosto valdymu (čia jau ilgaamžės karalienės Elizabeth II nuopelnas) ir yra didžiausia bei žinomiausia monarchija pasaulyje.

Na, o kuri nesvajojo vaikystėje būti princese... Ir štai – jau antra modernios princesės istorija.

– Ar jums nesusidaro įspūdis, kad emocijų viešumoje pernelyg nedemonstruojantys monarchai yra kartais mažiau išpuikę, nuoširdesni ir šiltesni nei, pavyzdžiui, raudonųjų kilimų žvaigždės?

– Galbūt atsakymas, kodėl jie atrodo nuoširdesni, tas, kad jie tarnauja žmonėms, o gyventojų Britų Sandraugos šalyse tikrai daug. Tad turi sutikti su taisyklėmis, kurios reikalauja būti atsakingam prieš savo žmones. Pavyzdžiui, Kembridžo hercogienė Kate iškart po gimdymo, sušukuota ir nugrimuota, jau pasirodo visuomenei su naujuoju dinastijos nariu. O visas pasaulis skaičiuoja kiekvieną jos nėštumo trimestrą.

– Vasarą minėsite trečiąsias savo vestuvių metines. Ar pasiruošimas princo Harry ir M. Markle vestuvių transliacijai nesukelia nostalgijos ir nenukelia į savo pačios vestuvių dieną?

– Daug nostalgijos, mielai savas vestuves pakartočiau, tik norėčiau mažiau streso. Kai pagalvoji, tie rūpesčiai iš tiesų malonūs, tik jau tą svarbiąją dieną jaudulio yra gerokai per daug.

O jei teki už princo, dar žinai, kad milijonai žmonių tave stebi... Bet čia, manau, aktorės talentas M. Markle padės susitvarkyti ir su galybe teksto, kurį teks išmokti, ir su ilgu protokolu.

– Gegužės 12 d. Europai skelbėte „Eurovizijos“ balus iš Lietuvos, o po savaitės žiūrovams padėsite stebėti karališkąsias vestuves. Laikote tai savotišku įvertinimu?

– Laikau tai profesiniu iššūkiu ir atsakingai tam ruošiuosi. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesijaudinu ar nesinervinu, bet nuo to dirbti tik įdomiau. Džiaugiuosi, kad dirbsime savoje studijoje – namams prilygstančios studijos sienos tik padeda.

Karališkųjų tuoktuvių ceremonija – tiesiogiai portale LRT.lt ir LRT TELEVIZIJOJE gegužės 19 d. nuo 12 val.

Laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėja prisimena, kad tik besiruošdama praėjusių metų pristatymui suprato, kokia didelė organizacija dirba šio konkurso užkulisiuose: „Dėl visų klausimų kontaktuoji su „Eurovizijos“ organizatoriais, nes viskas privalo būti sustyguota. Net ir mūsų išvaizda – apranga bei makiažas – yra profesionalų apgalvota labai iš anksto, juk reprezentuoji visą savo šalį.“

E. Daugėlaitė pasakoja, kad per generalinę repeticiją daro viską, lyg tai būtų tiesioginis eteris: laukia, kol kitų šalių atstovai pasakys balus, o gavusi ženklą iš pulto, pradeda savo mažiau nei minutę trunkantį pasirodymą: „Kai pusės minutės eteriui turi ruoštis kelias dienas, supranti, kad neši didelę atsakomybę.“

Tiesa, niekas neparašo scenarijaus tekstui, kurį sako šalių atstovai, tad jie patys turi pasiruošti. „Nemėgstu mokytis mintinai ar skaityti iš suflerio, tad ir tiesioginiame eteryje kalbu iš anksto neparuoštą tekstą, nes skamba natūraliau. Taip dariau praėjusiais metais, taip darysiu ir per šią „Euroviziją“, – kalba televizijos laidų vedėja.

Anot jos, pirmas kartas prieš milijoninę žiūrovų auditoriją sukėlė daug jaudulio, nes nesinorėjo „pavesti“ Lietuvos, bet viskas pavyko puikiai, dėl to antras kartas jau nebekelia tiek baimės.

„Antras kartas bus drąsesnis, nes žinau, kaip viskas vyksta. Tokia galimybė pasitaiko tik kelis kartus per visą karjerą. Kodėl gi ją praleidus? Kolegos sako, kad galiu tai daryti, tad šią atsakomybę ir garbę džiugiai priimu. Tiesa, prieš pat konkursą vesiu laidą „Valanda iki „Eurovizijos“, tai spėsiu ir apšilti.“

Pasak E. Daugėlaitės, „Eurovizijos“ konkursas visada tampa puikia proga susitikti su draugais, pavakarieniauti ir kartu žiūrėti pasirodymus: „Įprastai žiūrime su grupe draugų, tačiau šį kartą finalą stebėsiu darbe, o apie pusfinalius, manau, dar pagalvosiu.“