– Poezijos ir muzikos improvizacijų vakare „Jausmų džiazas“ neabejotinai skambės eilėraščiai apie meilę, ilgesį, apie įvairiausius jausmus. Kaip atsirinkote eilėraščius, kokie poetai yra jūsų favoritai, kodėl?

– Eilėraščiai senai gyvena manyje. Jie yra patys įvairiausi, juos renkuosi širdimi. Kai kuriuos daug kartų skaitau, būna, jie skaudžiai ir jautriai manyje surezonuoja, o yra jų ir stiprių, net ironiškų arba išdykusių, žaismingų… Man patinka, kad jie visi skirtingi, o dar labiau patinka, kad žmogus, išgirdęs eilėraštį, išgirsta save... Mano repertuare S. Nėries, J. Degutytės, V. Mačernio, A. Puškino, Č. Bukovskio, P. Širvio, A. Miškinio, M. Budraičio, D. Saukaitytės, D. Kajoko eilėraščiai, kurių dauguma apie meilę, ilgesį, skausmą, džiaugsmą – apie mus, apie gyvenimą.

– Kas jums yra poezija, ką ji gali duoti žmonėms, kurie dabar vis lekia, skuba, dažnai neturi laiko nė knygai, o neretai ir savo artimui?

 – Poezija tarsi malda – išlaisvina, atpalaiduoja, sušildo ir pripildo mus šviesos, kurią kiekvienas turime, bet dažnai neleidžiame jai suspindėti. Kiekviena gyva būtybė žemėje trokšta mylėti ir būti mylima.

Kiekvienas esame iš meilės ir dėl meilės, todėl ši jėga – pati stipriausia žemėje! Žemė nustotų suktis ir pasaulis nebūtų gyvas, jei nebūtų meilės. Poezija mus iš buitinio lygio pakelia ten, kur nėra materijos, kur išnyksta ribos, kur prakalba siela... Meilė – suteikia sparnus ir dovanoja beribį džiaugsmą! Juk kūną mes dažnai palepiname: jį prausiame, maitiname, šildome, rūpinamės, o sielai ir jausmams ne tik pritrūkstame laiko, bet dažnas net ir nepagalvoja, kad vidumi taip pat reikia rūpintis! Juk nėra kūno be sielos ir visa yra viena.

– Jūs sakote: nebijok mylėti. Ir išties, daugelis mūsų trokštame ir tuo pat metu bijome meilės, nes ji gali dovanoti ir laimę, ir skausmą, o saugodami save nuo skausmo, mes dažnai „apsisaugojame“ ir nuo meilės. Vis dėlto, ką pasakytumėte meile nusivylusiam žmogui?

– Kad ateitų į poezijos ir muzikos improvizacijų vakarą – ten gyja sielos žaizdos! „Jausmų džiaze“ žmogus patiria savotišką terapiją. Juk klausantis pačių gražiausių eilėraščių, dainų, muzikos, atsiveria siela, tada sutinkame savo jau išgyventus, patirtus įvairiausius jausmus, užplūsta emocijų banga… Imi ir staiga supranti, jog net neišsipildžiusi, sudužusi, atstumta meilė savo gyliu yra graži bei prasminga.

Ji žmogų augina galbūt kitai meilei, jeigu tik jis neima bijoti ir neužsidaro visų durų ir langų. Kuo ilgiau žmogus gyvena žemėje, tuo daugiau įvairiausių išbandymų patiria. Visi mes be išimties ir riboti, ir žaizdoti. Turbūt retas žmogus, kuris nėra nė karto išduotas, įskaudintas, nuliūdintas, kuris nėra suabejojęs meile, nusivylęs ja... Po skausmo žmogus užsisklendžia, nebėra atviras, jis nebepasitiki, nes nebenori dar sykį nusivilti, todėl bijo iš naujo įsileist jausmus, bijo vėl patikėti meile.

Tačiau juk yra tokie dėsniai: po nakties išaušta rytas, po audros – būna giedra, po skausmo – ateina džiaugsmas, turime tik išlaukti ir niekada nenustoti tikėti! Laikas – jis viską gydo, viską sudėlioja į savo vietas. Tad kviečiu ateiti, pasiklausyti, išgirsti, pajausti, pasijuokti, gal paverkti. Taip būna.

– Norėtųsi sužinoti ir apie pianisto Antano Cirtauto vaidmenį, kuris turbūt sustiprina, giliau panardina į jausmų okeanus.

 – A. Cirtautas groja nuostabiai! Jo muzika – svaigina… Visada svarbu visuma, tad Antanui skambinant pianinu, degant gausybei žvakių, patys gražiausi eilėraščiai atgyja, dainos suskamba taip, kad ašaros griaužia gerklę, į kiekvieną žmogų įsilieja visa paletė jausmų.

Juk, jausmai, ne kas kita, padeda mums jausti gyvenimą, todėl būtent jie yra didžiausia mūsų dovana ir turtas. Jausmus reikia mokėti žadinti, pažinti ir branginti. Taip, „Jausmų džiaze“ mes kartu su Antanu ir tais, kurie tą akimirką šalia, neriame į jausmų okeanus.

– Egle, ar pati laukiate „Jausmų džiazo“?

– Be abejonės. Visada labai laukiu „Jausmų džiazo“, laukiu susitikimo su žiūrovais ir su savimi pačia – tikra, atvira, nuoširdžia, gilia, ramia, aistringa, kaskart kitokia… Myliu šį savo projektą, savo kūdikį, kuris gyvuoja jau septynerius metus. Programą vis atnaujiname, papildome naujais eilėraščiais, dainomis. Man taip džiugu, jaučiu begalinį dėkingumą, nes žiūrovai „Jausmų džiazo“ irgi laukia.

Kai kurie jame jau yra buvę daugybę kartų. Tikiu – jiems jautru ir gera, o dar manau, kad dažnas išgirsta ir savo istoriją, tada susimąsto: „Juk tai apie mane!“ O ir aš pati esu panardinta tų išjaustų eilėraščių, dainų ir muzikos gylyje. Tas gylis toks bauginančiai tikras, kad ne tik man, tikiu, kiekvienam klausančiam norisi tame jausmų vandenyne skęsti. Kviečiu! Ateikite, kartu nerkime į jausmų džiazą – potvynius ir atoslūgius, kurie audrina ir ramina, šiaušia ir glosto…

Poezijos ir muzikos improvizacijų vakaras JAUSMŲ DŽIAZAS – rugpjūčio 26 d. Kaune, „Teatro klube“, Vilniaus g. 22. Gražiausios lietuvių ir užsienio poetų eilės, jausmingos dainos – aktorė E. Jackaitė. Svaiginančios muzikinės improvizacijos – pianistas A. Cirtautas. Durys atidaromos 18 val. Bilieto kaina 22 Eur. Tel. 8 655 22 229.

Dovanų – dešra ir agurkai

Šiemet "Padėkos kaukei" geriausiu metų aktoriumi nominuotas Klaipėdos dramos teatro atstovas Vaidas Jočys profesinio pripažinimo ženklu laiko tai, kai nepažįstami žmonės su juo sveikinasi gatvėje.

"Permetu galvoje savo fotografijų kartoteką ir suprantu, kad to žmogaus nepažįstu. Labiau nei aplodismentai džiugina, kai žiūrovai ką nors pasako apie vaidmenį. Socialiniai tinklai tokiems dalykams itin patogūs. Būna dieviškų atsiliepimų, bet būna ir žiaurių. Aš to nesureikšminu. Nesame Holivudo žvaigždės, todėl nepažįstamų žmonių dėmesys ar net kalbinimas nevargina", – tikino aktorius.

Klaipėdietis džiaugiasi ir linksmomis žiūrovų meilės patirtimis teatre.

Kartą po spektaklio vyresnio amžiaus moteris įteikė jam maišelį, kuriame aktorius rado netikėtą dovaną – rinkę rūkytos dešros ir stiklainį raugintų agurkų. Humoro nestokojantis V.Jočys atviravo sureagavęs natūraliai, jį net pradžiugino tokia praktiška dovana.

"Man žavu, kai žmonės išeina iš standartų ir savo jausmus parodo nebūtinai tradiciškai – gėlėmis", – tikino aktorius.

Populiarumas: klaipėdiečių mylimas aktorius V.Jočys yra sulaukęs ir keistų žiūrovų dovanų.

Dama įsisiurbė į lūpas

Aktorius Donatas Švirėnas prisiminė neįprastą žiūrovės emociją po spektaklio "Oskaras ir ponia Rožė", rodyto prieš dešimtmetį.

Tada ant scenos užlipo garbaus amžiaus moteris, Donatui tinkanti būti močiute, ir įteikė gėlių. Padėkodamas aktorius priglaudė jai prie veido skruostą.

"Staiga moteris sukliko: "Ne, ne, bučiuok mane į lūpas!" Neliko kitos išeities, kaip bučiuoti, bet ji taip į mane įsisiurbė, kad, mano nuostabai, išėjo labai karštas bučinys. Nemanau, kad čia kažkas baisaus ar šlykštaus, tiesiog labai netikėta ir juokinga", – vieną labiausiai įsiminusių kontaktų su gerbėja prisiminė aktorius.

Kitas atvejis, pribloškęs D.Švirėną, įvyko po spektaklio "Kalėdos Kupjelų namuose". Kai aktoriai išėjo nusilenkti, prie Donato priėjo jaunas, elegantiškai apsirengęs vyras ir būtent jam įteikė milžinišką, gal 40 raudonų rožių puokštę.

"Iki šiol svarstau, ar jos tikrai buvo skirtos man. Gal jis tiesiog supainiojo, gal jos buvo skirtos pagrindinio vaidmens atlikėjui V.Jočiui. Puokštėje nebuvo jokio raštelio, – prisiminė aktorius.

Apžiūrų centre – replika

"Vis galvoju, negi moterys šiais laikais tokios drovios? Kodėl jos man neparašo? Juokauju. Visi mes norime, kad žiūrovai mus mylėtų ir atpažintų, to aktoriams tikrai reikia, – atviravo aktorius Jonas Baranauskas. – Maišelio su nėriniuotomis kelnaitėmis nesu gavęs, bet dėmesio sulaukiu. Kartą "Hofe" mačiau, kaip jaunos mergaitės rodė į mane pirštu, kikeno ir vis krykštavo: "Jonas! Jonas". Teko ir netikėtų komplimentų sulaukti. Jau buvo pandemija, dėvėjome kaukes. Stovėjau parduotuvėje prie kasos, o priešais stovintis žmogus vis atsisuka ir vis žiūri per petį. Bandžiau prisiminti, ar aš jį pažįstu. Po kelių minučių jis kreipėsi į mane, "Gražiai Ryseką vaidinote "Mūsų klasėje", man labai patiko." Panašiai atsitiko techninių apžiūrų centre. Aštuntą valandą ryto atvairavau mašiną, stoviu lauke, laukiu, kol baigsis patikra. Darbuotojas tikrina kitą automobilį ir staiga kreipiasi į mane: "Nu, ką Romka?" Sutrikau, bandžiau paklausti, gal apsipažino. Tada jis jau tiesiai išpyškino: "Nu, Romas. "Varovai". Atvarei mašiną į garažą, Romai?" Kai tokioje vietoje ir dar vyras pradeda sakyti, kad buvo teatre, man labai smagu."

Maišelio su nėriniuotomis kelnaitėmis nesu gavęs, bet dėmesio sulaukiu.

Apipila ne tik gėlėmis

Aktorė Regina Arbačiauskaitė iki šiol nepažįstamų žmonių neretai pavadinama Barbora, Janina ar Marce – visa tai yra ryškiausių jos suvaidintų personažų vardai. Gatvėje besišypsantys nepažįstami žmonės kartais sveikinasi ar net kalbina.

"Neseniai Aklųjų kombinate skaitėme pjesę, po jos viena moteris pasakė, kad labiausiai jai patikęs ir įdomiausias mano suvaidintas vaidmuo – direktoriaus pavaduotoja filme "Sistema", kurį su komanda kūrėme čia, Klaipėdoje. Mane tai maloniai nustebino, supratau, kad moteris domisi, daug spektaklių ir filmų yra mačiusi. Tai tikrai buvo kitoks, neįprastas mano vaidmuo", – tikino R.Arbačiauskaitė.

Meilės laiškų, R.Arbačiauskaitė prisipažino negavusi, galbūt tuo galėtų pasigirti jos kolegos vyrai.

Užtat Eglė Jackaitė atviravo, kad ją žiūrovai tiesiog lepina gėlėmis, jų gauna glėbius.

"Labai geras jausmas – tai žiūrovų meilės išraiška. Esu radusi gėlių ir už mašinos valytuvo – ant priekinio mašinos stiklo, kartais ten randu atvirutę, raštelių su gražiausiais žodžiais. Gaunu įvairių siurprizų – kartą vokelyje radau triženklę pinigų sumą, žinoma, ten buvo dar ir atvirutė su ypatingais man parašytais žodžiais, – neslėpė aktorė. – Esu gavusi knygų, šokolado, saldainių, arbatos, kavos, stilingą juodą, viduje auksu padengtą puodelį. Nustembu, kai dovanas dovanoja visai nepažįstami žmonės. Labai daug ypač gražių žinučių po spektaklių gaunu ir per socialinius tinklus. Jas saugau – man tai brangu", – prisipažino E.Jackaitė.

J.Baranauskas prisiminė ir jo šeimos narių iškrėstus pokštus.

Pripažinimas: J.Baranauskas (kairėje) prieš ketverius metus tarptautinę Teatro dieną buvo apdovanotas bendrovės įmonės "Bega" vadovo Aloyzo Kuzmarskio. Vytauto Petriko nuotr.

"Kartą man nutiko tokia istorija Kaune, kur vaidinau spektaklyje "Dekameronas". Tądien buvo mano gimtadienis, spektaklio pažiūrėti atėjo mano teta. Ji įteikė ne tik gėlių, bet ir maišelį, o jame buvo dar ir vokelis su pinigais. Kolegos užkulisiuose nežinojo, kad ji – mano giminaitė,  ir bandė pajuokauti, kad prisikviečiau ponių. Paerzinau juos, kad ne tik dovanų, bet ir pinigų gavau. Tada įžvelgiau šmaikštuolių akyse pavydo gaidelę, esą mane damos taip myli, kad net eurų dovanoja. Tą istoriją papasakojau savo tėvams. Mano tėtis – didelis pokštininkas. Kitą kartą po spektaklio tėvas užlipo ant scenos, paspaudė man ranką ir demonstratyviai kyštelėjo 10 eurų kupiūrą... Tai čia tokie šeimos pajuokavimai", – krizeno aktorius.

Kaip nueiti į parduotuvę?

E.Jackaitė daugiausia žiūrovų reakcijos sulaukia su Ramūnu Šimukausku vaidinamo Dario Fo spektaklio "Santuoka be įsipareigojimų" metu. Žiūrovai nepaprastai įsijaučia, moterys pradeda šaukti: "Taip jam ir reikia!", ploja. Vyrai savaip palaiko R.Šimukausko personažą.

"Toks jausmas, kad tai – ne spektaklis, o veiksmas vyksta iš tikrųjų. Po spektaklio daugelis prieina – reiškia savo emocijas, sako, kad visas pasakojimas – apie jį ar ją", – apie žiūrovų reakcijas pasakojo E.Jackaitė.

Meilė: E.Jackaitė po premjerų mėgaujasi ne tik gėlių gausa, bet ir kitokiomis dovanomis. Asmeninio archyvo nuotr.

V.Jočys taip pat pripažino ne kartą buvęs šokiruotas žiūrovų betarpiškumo.

Kartą sykiu su Vytautu Anužiu jis vaidino "Vakarienę su idiotu". Veikėjų dialogas vyko prie pat rampos. Staiga pirmoje eilėje suskambo kažkokios žiūrovės telefonas.

Užuot jį išjungusi, aktorių ir daugelio žiūrovų nuostabai moteris atsiliepė ir garsiai į ragelį ėmė aiškinti, kaip pasiekti kažkokią parduotuvę.

"Mes su V.Anužiu nutilome, kaip ir pusė salės, atidžiai klausėmės pokalbio. Ji nė kiek nesutriko ir aiškino visą maršrutą. Kai moteriškė baigė, paklausėme, ar jau viskas, o gal dar su kuo reikia pakalbėti, ir tik po to tęsėme dialogą. Visa ši situacija virto smagia komedija ir net papuošė spektaklį, – prisiminė V.Jočys. – Kitas netikėtas atvejis buvo per Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį "Mūsų klasė". Vaidinant sceną, kur žydą užmėto akmenimis, staiga salėje atsistojo gal keturi vyresnio amžiaus žiūrovai, žemaitiškai ištarė: "Eikime kuo greičiau, nes ir mus užmuš". Ir išėjo iš salės."

Neišbudino net lėktuvėlis

"Kitą dieną po spektaklio "Girti", parduotuvėje kažkokia nepažįstama, įkaušusi moteris mane truktelėjo už peties, prakalbo, kad vakar buvo teatre, ir ėmė tikinti, esą jaučiasi lygiai taip, kaip mes vaidinome girtus – ir Dievą jaučia, ir apskritai jos pajautos lygiai tokios pat", – netikėtą pokalbį su žiūrove prisiminė D.Švirėnas.

Kalbėdamas apie labiausiai suerzinusį žiūrovų elgesį aktorius prisiminė atsitikimą Kuršėnų kultūros centre, kai pirmojoje eilėje sėdintis vyras viso spektaklio metu miegojo.

Aktorius jam atkeršijo visiškai legaliu būdu. Kai pagal režisieriaus sumanymą veikėjai turėjo leisti į salę popierinius lėktuvėlius, Donatas nusitaikė tiesiai į miegantįjį ir pataikė jam į veidą. Vyras atsibudo, bet neilgam, netrukus jis vėl ramiai paniro į sapną.

"Man, kaip ir visiems aktoriams, baisiausias dalykas, kai žiūrovai spektaklio metu pakyla ir išeina. Tada miršta kelios smegenų ląstelės, staiga pražyla keli plaukai, bet turi toliau vaidinti. Taip jau yra, kai spektaklis pasiseka, visus laurus susirenka režisierius, jei vaidinimas nesulaukia sėkmės, kalti paprastai būna aktoriai", – konstatavo V.Jočys.

Skuba ar reiškia pagarbą?

Klaipėdos publika turi savybių, kurios kartais yra sunkiai paaiškinamos. Kai aktorė R.Arbačiauskaitė persikėlė iš Vilniaus į Klaipėdą, ją labiausiai stebino uostamiesčio publikos pomėgis į salę atbėgti paskutinę minutę, vos ne tada, kai prasideda spektaklis.

Dar vienas ne tik aktoriams, bet ir daugeliui nesuprantamas dalykas – žiūrovų elgesys po kiekvieno spektaklio.

Anksčiau buvo gyvas įsitikinimas – jei žiūrovai atsistojo, vadinasi, suvaidinta labai gerai. Dabar atrodo, kad tai tiesiog tokia tradicija, nes stojamasi po visų spektaklių, kad ir kokio lygio jie būtų.

"Galbūt žmonės po spektaklio stojasi iš inercijos, galbūt ne taip dažnai lankosi teatre, o ir pasirinkimo nėra labai daug. Tikrų teatro mėgėjų procentas mieste – nedidelis. Jau net neprisimenu, nuo kada prasidėjo mada po kiekvieno spektaklio stotis. Galbūt atsistojus greičiau judama link rūbinės", – svarstė R.Arbačiauskaitė.

Apie darbą

Man svarbu save realizuoti. Daryti tai, ką sugebu, kas neša džiaugsmą. Jei galėčiau nebūti aktore – ja ir nebūčiau. Man mano profesija – ypatinga. Turiu galimybę scenoje vis iš naujo kurti save. Taip juk viską traukiu iš savęs – iš gilumų gilumos, iš patirčių, iš gyvenimo. Vis iš naujo su savimi susipažįstu, nustembu net, kokia galiu būti. Scenoje išgyvenu pačius įvairiausius jausmus, esu vis kitokia, man patinka ta laisvė, kuria kvėpuoju.

Nominacijos: į Metų klaipėdietės titulo finalininkių sąrašą išrinkta Klaipėdos dramos teatro aktorė E.Jackaitė buvo nominuota "Auksiniam scenos kryžiui", "Padėkos kaukei". Vytauto Petriko nuotr.

Apie šeimą

Tai – svarbiausia. Tai – didžiausia dovana. Palaimintos moterys – mamos. Aš – viena jų ir man mano vaikai – ypatingi. Myliu juos iki begalybės. Turiu ir tėtį, brolius, seseris, pusseseres, pusbrolius, mamą. Su mama viskas sudėtinga visą gyvenimą, bet juk ji yra ir nors tik iš tolo, tikiu, kad mane myli. Visi turime savo likimą.

Apie pomėgius

Laisvalaikis – pasivaikščiojimai prie jūros, knygos, filmai. Man patinka važinėtis miške dviračiu, patinka plaukioti jūroje, ežere ar baseine. Nuostabų, nerealų jausmą esu patyrusi Maldyvuose, kai vandenyno viduryje plaukiojau su rykliais. Adrenalino ir nenusakomo džiaugsmo – suvokimo, kad visa yra viena, buvo tą akimirką taip gausiai.

Savanorystė "Pagalbos moterims linijoje" – dar viena sritis, kur galiu išklausyti, padėti, kuo pajėgiu, o tai irgi glūdi manyje. Esu pilna meilės, tad ir galiu, ir noriu dalytis. Negailiu gero žodžio, šypsenos, o ir savo laiko. Tai – svarbu. Pats didžiausias įsakymas – mylėti vieniems kitus, be to, svarbu išmokti gyvenimo pamokas.

Apie Klaipėdą

Savanorystė „Pagalbos moterims linijoje“ – dar viena sritis, kur galiu išklausyti, padėti, kuo pajėgiu, o tai irgi glūdi manyje.

Tėtis pasakojo man mano gimimo istoriją, tad nors pase pažymėta gimimo vieta Telšiai, iš tiesų gimiau Klaipėdoje. Kino teatre mamai prasidėjo sąrėmiai ir filmo savo tėvams aš neleidau užbaigti žiūrėti, veržiausi į pasaulį ir pirmą oro gurkšnį įkvėpiau Klaipėdos gimdymo namuose. Uostamiestyje prabėgo mano jaunystės studijų metai, čia patyriau meilę, čia gimė abu mano sūnūs, čia – mano mylimas teatras, brangūs draugai, kolegos, mylimi mano žmonės, čia – mylimas mano miestas.

Gyvenimo kredo

Neslėpti jausmų, tikėti, svajoti, mokėti džiaugtis ir mylėti.

Apie "Metų klaipėdietę"

Nuoširdžiai pasakysiu, stipriai nustebau, tikrai nesitikėjau, kad ir aš galiu būti pristatyta "Metų klaipėdietei". Galvojau, gal čia pokštas. Mano gyvenimas įvairus, spalvingas – nesu be dėmelės – esu moteris, patyrusi ir šilto, ir šalto, gal geriau sakyti ir šalto, ir karšto, bet tik – ne drungno. Kaip tame J.Degutytės eilėraštyje: "Aš nenoriu drungno vandens, / aš nenoriu laimės mažos, / aš nenoriu mažyčio skausmo. / Juos abu mano siela nešios – / Bekraščius. Kaip šilas – gausmą."

Esu dėkinga, kad žmonės mane pasiūlė, kad buvau atrinkta į 6-tuką. Tai – įvertinimas, tai – meilės išraiška, tad žinoma, tai yra labai malonu. Dar daugiau džiaugsmo suteikia, kad taip gausiai mane žmonės palaiko, dėl jų balsavimo įveikiau du etapus ir esu finale. Šypsausi. Tebūnie tai lyg žaidimas, nes kovos kelia įtampą ir stresą, tad su niekuo nekovoju, bet tai, kad rūpiu, kad tiek daug žmonių apie mane pagalvoja, mane palaiko – tikrai geras jausmas, jaučiuosi mylima ir visiems tariu labai ačiū.

Aktorė Eglė Jackaitė: pasiilgome nenuotolinio gyvenimo

Aktorės Eglės Jackaitės sūnus Elijas Malinauskas rugsėjį bus šeštokas. Jis užtikrintai seka mamos pėdomis ir su nekantrumu laukia kino filmo "Drugelio širdis" premjeros, kuriame sukūrė pagrindinį Juozapo vaidmenį. Naująjį režisierės Inesos Kurklietytės darbą įkvėpė Modestos Jurgaitytės knyga "Ypatingas", o ilgametražiame filme, be kitų garsių Lietuvos aktorių, nusifilmavo ir Elijo mama – Eglė Jackaitė. Ji vaidina Juozapo mamą.

"Nuostabus jausmas – mano sūnus Elijas šiais metais didžiajame ekrane jau antrą kartą. Šiuo metu kino teatruose rodomas Walto Disney filmas "Lukas", kuriame Elijas įgarsino pagrindinį filmo herojų Luką", – džiaugiasi garsi mama.

Ji nebijo, kad vyrukas išpuiks. Jos žodžiais tariant, Elijas – ne pagal amžių brandi, išmintinga, stipri asmenybė. Gal toks yra todėl, kad turi vyresnįjį brolį Jokūbą (26 metų), kuris Elijui – didelis autoritetas. Tarp brolių – itin stiprus ryšys, jie puikiai sutaria ir vienas kitą palaiko.

Mano intuicija ir visa moteriška, motiniška patirtis sako, kad mokykla ir mokytojai turi, visų pirma, pamatyti vaiką ir padėti jam atsiskleisti.

Nors gyvenime Elijas yra ekstravertas ir lyderis, filme jam teko  intraverto Juozapo vaidmuo. Tai istorija apie ypatingą berniuką, apie draugystę, supratimą, meilę...

"Ji yra apie kiekvieną iš mūsų – suaugusįjį ar vaiką, – aiškina aktorė. – Mes galime nugalėti savo baimes, jei tik su mumis yra žmonės, mokantys mylėti, išgirsti, suprasti, atleisti ir priimti kitokį. Tai pasakojimas apie jausmus, apie patiriamas patyčias, kai esi kitoks nei visi", – intriguoja ji ir kviečia nepražiopsoti premjeros.

Kaip Elijas nusiteikęs pradėti mokslų metus? Anot E.Jackaitės, noriai ir pozityviai. Kadangi tikro mokymosi penktoje klasėje buvo labai mažai, o mokslai baigti namuose, apie normalias pamokas juodu dažnai pasikalba. Kaip ir apie tai, kad išaugęs iš pradinuko ir tapęs Klaipėdos Simono Dacho progimnazijos penktoku, Elijas beveik neturėjo galimybės susipažinti su savo naujais klasės draugais.

Šventiškai: E.Jackaitė su jaunėliu sūnumi Eliju praėjusių metų Rugsėjo 1-ąją. Eglės Jackaitės asmeninio archyvo nuotr.

Nors anksčiau, baigiantis vasarai, sūnus nerodydavo didelio noro grįžti į mokyklą, šįkart Elijas daug apie ją kalba. Prisipažįsta labai pasiilgęs tikrų pamokų ir klasės draugų. "Ne tik vaikai, bet ir mes, suaugusieji, po tų begalinių karantinų pasiilgome tikro, o ne nuotolinio gyvenimo!" – įsijautusi kalba Eglė Jackaitė, Rugsėjo 1-ąją vadinanti ypatinga dar ir dėl to, kad pati jau daug metų dirba dėstytoja. Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje ji moko studentus scenos kalbos, vaidybos ir režisūros pagrindų.

Anot pašnekovės, anksčiau, kai dar žmonės normaliai gyveno, vaikai rugsėjo pradžios dažniausiai nelaukdavo. "O dabar viskas apsivertė. Supratome, kad esame vieni dėl kitų. Kad norime ir kitus pamatyti, ir save parodyti, ir pabūti bendrystėje. Tad šįmet tiek aš, tiek ir Elijas Rugsėjo 1-osios be galo laukiame!" – entuziastingai kalba ji.

Sakoma, kad nuo 2000-ųjų į pasaulį žengia nauja karta, kuriai reikalingas ir naujas auklėjimas. Tad ko garsi aktorė tikisi iš šiuolaikinės mokyklos ir jos mokytojų?

"Mano intuicija ir visa moteriška, motiniška patirtis sako, kad mokykla ir mokytojai turi, visų pirma, pamatyti vaiką ir padėti jam atsiskleisti. Juk, pripažinkime, ne visi iš jų bus matematikai, fizikai ar rašytojai. Pedegogo darbas turėtų būti pažinti ir parodyti vaikui, kur yra jo stiprioji pusė. Suprantu, kad klasėje mokinių daug, bet… Šiandien aš noriu labai padėkoti savo mokytojams, nes jie manimi patikėjo. Literatūros, fizinės kultūros srityse jie mane drąsino, siūlė stoti į aktorinį. Tėvų žodis dažnai, deja, nebūna toks autoritetingas kaip mokytojų. Todėl pirmiausia aš esu už tą žmogiškąjį ryšį tarp mokinio ir pedagogo, o tik paskui už žinių suteikimą", – sako E.Jackaitė.

Artėjančios šventės proga aktorė linki mokytojams žmogiškumo, empatijos, meilės jausmo, kantrybės ir kviečia juos pamatyti, pajausti, suprasti savo mokinius. "Mokytojo darbas – išmokyti mokinį būti žmogumi ir parodyti jam pavyzdį", – sako aktorė ir dėstytoja.

Solistė Akvilė Garbenčiūtė-Bučienė: nebepatiriame įtampos

Neseniai dešimtąjį gimtadienį atšventusi Akvilės Garbenčiūtės-Bučienės dukra Liepa nuo rudens pradės lankyti Lapių pagrindinės mokyklos ketvirtąją klasę. Kadangi mergaitė labai komunikabili, draugų jau pasiilgo ir mokslo metų pradžios laukia su nekantrumu. Garsi mama juokiasi, kad vasarą dažnai girdėdavusi iš dukters klausimą: "Ką man veikti?!" Ji tikisi, kad, prasidėjus mokslo metams, tokių klausimų mergaitei daugiau nekils.

Visuomet pirkdavom tik vieną baltą didžiagalvę rožę, kuri kvepėdavo pakalnutėmis. Mąstydavau, ar mokytoja supras, su kokia meile mes ją rinkome.

Kita mokyklos pasiilgimo priežastis – noras pasipuošti naujais drabužėliais, susidėti į kuprinę visus naujus mokyklinius reikmenis, parodyti juos draugams. "Pati prisimenu tuos laikus, kai nauji flomasteriai, pieštukai, penalas ar mamos siūta suknelė sukeldavo tiek daug gerų emocijų. Nuoširdžiai laukdavau, kada galėsiu viskuo pasidžiaugti su klasės draugais", – neria į mokyklinių prisiminimų sūkurį solinių vaidmenų atlikėja.

Liepa jau tokio amžiaus, kai svyruoja tarp lėlių ir paneliškų dalykų, tad mamai įspėti dukros skonį darosi sunku. "Turbūt šiuolaikiniams dešimtmečiams madas diktuoja "TikTok". Kiek žinau, dabar jo topas – avokadai. Tad didžioji Liepos svajonė – kuprinė su avokadais. Ačiū Dievui, kad ne kokie mėsainiai, – vis sveikesnis pasirinkimas", – juokiasi aktorė, prisimenanti, kaip vaikystėje Liepa alpo dėl filmuko "Ledo šalis" herojų.

Iki šiol neturėjusi mokyklinės uniformos, Liepa per daug jos nepasigenda. "Negaliu dėl to kaltinti savo vaiko, nes ir pati mėgstu išsiskirti. Pilkumas ir vienodumas mane varo į neviltį. Nuo pat mažens siūdavau dukrai įdomesnius drabužėlius ir džiaugdavausi originaliu, o ne tuo vienodu, visų mažų mergyčių nucackintu, kičiniu stiliumi", – atvirauja megzti ir siūti mokanti mama.

Vis dėlto ji sutinka, kad vienodos uniformos duoda ir naudos. Juk tą pačią klasę lanko vaikai iš skirtingos socialinės aplinkos, tad uniforma juos visus sulygina. Akvilė svarsto, kaip būtų puiku, jei mokykla tik parinktų vienodas medžiagas, o uniformų modeliukais galėtų pasirūpinti patys tėvai. "Tuomet išvengtume tų senamadiškų sarafanų, kurie, mano akimis žiūrint, nelabai patrauklūs", – svajoja šablonų nemėgstanti mama.

Rugsėjo 1-osios išvakarėse mama su dukra turi gražią tradiciją: drauge eina rinkti gėlių mokytojai. Niekada nedovanoja didžiulių puokščių, bet perka vieną didelį gražų žiedą. Dažniausiai tai hortenzija.

"Ši tradicija atėjusi iš mano vaikystės laikų. Mokiausi Plungėje. Rugsėjo pirmosios išvakarėse su mama važiuodavom pas tokią moterį, kuri augino rožes šiltnamiuose. Visuomet pirkdavom tik vieną baltą didžiagalvę rožę, kuri kvepėdavo pakalnutėmis. Mąstydavau, ar mokytoja supras, su kokia meile mes ją rinkome", – pasakoja Akvilė, kuriai kiekviena Mokslo ir žinių diena – dviguba šventė. A.Garbenčiūtės-Bučienės mama – lietuvių kalbos mokytoja, net 46-erius metus dirbusi mokykloje. Tad su Rugsėjo 1-ąja Akvilė sveikina ne tik savo dukrą, bet ir mamą.

Žavios: dvi puoštis mėgstančios princesės – mama Akvilė ir jos dukrelė Liepa – svajoja, kad uniformos modelį būtų galima pasirinkti pačioms. Eglės Knygauskaitės-Liakienės nuotr.

Dėl galimo nuotolinio mokymo ji nenuogąstauja. Įtampa, stresas, nesuvokimas, kas, kaip ir kodėl, – viskas likę užmarštyje. "Aišku, – sutinka Akvilė, – visuomet vaikams smagiau gyvas kontaktas. Bet nuostabios mokytojos dėka nei dukra, nei mes, tėvai, jau nebepatiriame įtampos. Mūsų mokytoja Jūratė Silenkovienė nelaiko savo mokinių be reikalo prie kompiuterio, o puikiai viską išaiškinusi liepia atsijungti ir dirbti savarankiškai", – džiaugiasi Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė.

Jai labai patiko ir mokytojos taikytas mišrus mokymo modelis, kai vieni mokiniai pamokose dalyvavo iš namų, o kiti sėdėjo klasėje. Tėvams nebuvo jokio spaudimo: tik geranoriškas dialogas.

Anot Akvilės, kai mokinys mato užtikrintą, nesutrikusią savo mokytoją, ir pats persiima ta ramybe. Todėl, pasitikdamos rugsėjį, Akvilė su Liepa drąsiai sako: "Kad ir kaip vyktų mokslai – mes viskam pasiruošusios!"

Lengvaatletė Austra Skujytė: atlikau namų darbus

Septynkovininkė Austra Skujytė su vyru Valdu Grigaliūnu šį rugsėjį į pirmą klasę išleidžia vienturtį sūnų Jokūbą. Garsi moteris pasirinko netoli nuo namų esančią Kauno "Varpelio" pradinę mokyklą. Ar ilgai ieškojo, kam patikėti sūnaus išsilavinimą ir auklėjimą? "Na, prisipažinsiu, dariau namų darbus. Bet tikrai negalėčiau sakyti, kad parašiau visą mokslinį darbą apie visas Kauno pradines mokyklas", – kvatojasi linksmų plaučių sportininkė.

Ji stengėsi pabendrauti su žmonėmis, kurių vaikai lanko tą mokyklą, naršė po internetą, feisbuką. Atlikusi išsamius tyrimus, Austra išsirinko vieną mokytoją, apie kurią susirinko daugiausia gerų atsiliepimų. Pati jai paskambino ir paklausė, ar būtų galima Jokūbui patekti į jos klasę. Gavusi teigiamą atsakymą, labai nudžiugo. Pagal gyvenamąją vietą šeimai priklausytų lankyti Kauno Kazio Griniaus progimnaziją. "Bet mes neseniai įsikraustėme į naujus namus, nuo kurių minėta mokykla toli", – aiškina būsimo pirmoko mama.

Anot Austros, sūnus nekantriai laukia mokslo metų pradžios. Neseniai abu lankėsi uniformų parduotuvėje, įsigijo tamsiai mėlyną uniforminį megztuką. Mėlynas kelnes žadėjo atiduoti Austros giminaičiai, turintys panašaus amžiaus vaikų. "Mokytoja sakė, kad turi atitikti tik mokyklinės aprangos spalva, tad kol kas nebūtina pirkti visą komplektą iš specializuotos parduotuvės", – džiaugėsi tvarų ir ekologišką gyvenimo būdą praktikuojanti A.Skujytė.

Pyrago? Nežinau, gal nekepsime. Matote, pas mus rugpjūtis – gimtadienių mėnuo.

188,5 cm ūgio sportininkė sako tiksliai nežinanti, koks dabar yra jos sūnaus Jokūbo ūgis. Galinti pasakyti tik tiek, kad septynmetis auga kaip ant mielių. "Kol kas dar daug drabužių Jokūbui atiduoda pusbroliai, bet jei tokiais tempais sūnus augs ir toliau, drabužius kitais metais turėsime atiduoti jau mes", – juokiasi aukštaūgė mama.

Pernai Jokūbas keliavo į parengiamą darželio grupę rugsėjo viduryje, nes šeima atostogavo Latvijoje. Šiemet mama žada sūnų į mokyklą atvesti laiku. Pasveikinti anūko ypatinga Mokslo ir žinių dienos proga iš Biržų nori atvykti ir Austros tėvai.

"Pasidžiaugsime visi namuose, ir tiek. Pyrago? Nežinau, gal nekepsime. Matote, pas mus rugpjūtis – gimtadienių mėnuo. Todėl apie tortus po tokio saldumynų maratono nesinori ir pagalvoti", – aiškina Austra, rugpjūčio 8-ąją švenčianti sūnaus Jokūbo gimtadienį, rugpjūčio 12-ąją – savąjį, o rugpjūčio 23-iąją – vyro Valdo.

Kauno sporto mokyklos "Startas" trenerė turi kelias sportininkų grupes, kuriose treniruojasi lengvaatlečiai nuo septynerių iki 20 metų. Vaikus ji tvirtina treniruojanti daugiakovės principu: žiūri, kuris kokiai rungčiai yra gabesnis.

Paklausta, ar naujojo amžiaus vaikai yra kitokie, ar su jais dirbant reikia taikyti kitokią pedagogiką, Austra pritariamai linksi galvą. "Tiems vaikams turi įrodyti ir maksimaliai išaiškinti, kodėl reikia daryti taip, o ne kitaip. Jei nebus aiškios motyvacijos – jie nepasijudins iš vietos", – aiškina ji.

Trenerė pastebi, kad šiuolaikiniams vaikams dažnai stinga motyvacijos: jei tėvai liepia, į treniruotes eina, tačiau jei neranda tinkamo motyvo, nerodo jokio džiaugsmo. Pati Austra augo dar sovietiniais laikais, kai tėvų ir mokytojų žodyne egzistavo žodis "reikia". Dabartinė karta vis dažniau vartoja kitą žodį – "kodėl?" Jie nori žinoti, kodėl turėtų įgyvendinti tėvų ar trenerių sugalvotą planą, kodėl turėtų bėgti, šokti į tolį ar aukštį.

Viltis: Austra su Valdu tikisi, kad pirmokėliui Jokūbui neteks mokytis per nuotolį. Austros Skujytės asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi A.Skujytė rinko sūnui mokyklą ir mokytoją pati, jos prioritetų sąraše – bendražmogiškųjų vertybių ir žinių visuma. To ji tikisi ir linki savo pirmokėliui. Mokytoja ir vaiko šeima, anot jos, turi virsti vienu fabriku, kuris dirbtų išvien.

Paklausta, kas jai svarbiau – žinios ar mokytojo mokiniams diegiamos moralinės-etinės vertybės, Austra sako, kad pastarosios. "Sutikite, kad šiais laikais jaunas žmogus jau žino, kur susirasti trokštamos informacijos. Laikai keičiasi, ir jei nebūtų visagalio interneto, kažin ar mes patys galėtume taip gerai prisiminti, ko išmokome mokykloje?" – retoriškai klausia ji.

Austra nenorėtų, kad jos sūnus kimštų į galvą viską, ko jam gyvenime reikės ir nereikės. Dar sportininkei būtų labai nesmagu, jei tektų įsigyti papildomą kompiuterį ir jau nuo pirmos klasės Jokūbui mokytis nuotoliniu būdu.

"Liūdesys būtų. Šiuo metu nežinau, ko tikėtis. Užimu stebėtojos vaidmenį. Griežtai ribojame laiką, kurį Jokūbas gali sėdėti prie kompiuterio. O jei prie jo vyktų pamokos?!" – net pagalvoti bijo pašnekovė ir sako, kad jos vaikas labai mėgsta konstruoti.

Ar jau žino, kokią gėlę Rugsėjo 1-ąją Jokūbas neš pirmajai mokytojai? "Tiktai kardelį! Man ta šventė asocijuojasi su šiomis gėlėmis. Kai tik pamatau juos, išsyk grįžta ir mano pačios prisiminimai", – atvirauja Biržuose vidurinę mokyklą lankiusi Austra.

Tik gerbėjai ją ne visuomet atpažįsta – 47-erių moteris atrodo tiesiog pribloškiančiai, o lieknų kūno linijų jai galėtų pavydėti net paauglės.

Eglės gerbėjai socialiniuose tinkluose turi kur paganyti akis. Fotografijos iš neseniai vykusios kelionės į Maldyvus, kuriose – egzotiškos vietos, gardus maistas ir visuomet plati Eglės šypsena. Žinomo verslininko dukra nemažai metų visuomenės akyse išties atrodė it gimusi su marškinėliais, tačiau artimiau Eglę pažįstantys taip negalvoja. O ir šiandien ji pataria kitiems neapsigauti stebint žinomų žmonių gyvenimus, nes viskas kartais yra ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

„Galiu sąskaitoje turėti paskutinius kelis šimtus eurų ir nežinoti, kada turėsiu darbą – tokių situacijų jau yra buvę. Bet kažkas nutinka. Pavyzdžiui, labai artimi mano bičiuliai padovanojo dovaną, tiesiog pasakė – rinkitės, kur norite keliauti. Ta prasme, rimtai? Sakau, gal į Maldyvus. Žinojau, kokiu metu vyksime, kiek komentarų bus – maro metu, kaip drįsta. Aš gavau dovaną ir moku ją priimti. Galėčiau sakyti ne, ne, nereikia, kodėl, aš neverta. Bet pasakiau ačiū, tikrai, kaip fainai, – jau šį pirmadienį, 21:00 val. Delfi TV laidoje „Kasdienybės herojai“ pasakos pasakos Eglė. – Aš labai džiaugiuosi, kad žmonės mane myli. Ir man labai patinka nebesiteisinti ir nebesiaiškinti. Dieve mano, galvokite, kas ką norite.“

Du sūnus turinti Eglė su abiejų vaikų tėčiais skyrėsi gana skausmingai. Ji žino, ką reiškia vienišos mamos dalia, nes daugelį metų berniukus augino viena pati. Tačiau moteris patikina niekada nenusivylusi meile ir niekada neuždariusi jausmams durų.

„Pažiūrėkite į mane. Negi jums atrodo, kad aš liūdna, susiraukus ir stokojanti meilės?“, - juokdamasi valiūkiškai klausia Eglė.

Prisipažinsiu, kad, įvedusi aktorės Eglės Jackaitės vardą į "Google" paieškos sistemą, esu užverčiama straipsnių apie ją antraštėmis. Toks jausmas, lyg visi klausimai iki manęs jau būtų užduoti, o nauji – dar nesugalvoti. Tad tenka griebtis garsių žmonių išminties. Gal ji ras kelią į aktorės pasąmonę ir iškrapštys į dienos šviesą net pačiai Eglei netikėtų minčių?

– O jei pradėtume nuo jūsų mėgstamo brazilų rašytojo Paulo Coelho, kuris kažkada yra pasakęs: "Jei išdrįsi tarti "sudie", gyvenimas apdovanos tave nauju "sveikas"...

– Oi, kaip myliu šį autorių, kiek daug jo citatų žinau! Aš tikiu, kad kažkieno pabaiga visuomet yra nauja pradžia. Tik ne visada man pavyksta tas duris iki galo užverti. Kartais, rodos, atsisveikini, o sieloje to atsisveikinimo nėra. Nesu kategoriškas žmogus: mano žodyne jau nebėra žodžių "amžinai", "niekada".

Tarkim, visai atsitiktinai mano gyvenime atsirado savanorystė Pagalbos moterims linijoje. Kaip aš sakau, kad per gyvenimą mes esame vedami, tik turime pastebėti ženklus. Savanoriauju neseniai – tik antrus metus, per savaitę po kelis kartus, ne mažiau kaip po tris valandas per dieną. Bet turiu nuostabią draugę iš Kauno, kuri savanoriauja jau aštuntus metus. Su ja dažnai pasikalbame apie tai, kad neatsitiktinai sulaukiame vieno ar kito skambučio: juk kartais jis padeda rasti atsakymą ir į tau pačiam rūpimą klausimą. Daug dabar žmonėse baimių, neužtikrintumo, nerimo, liūdesio, išdavysčių, suicidinių minčių. Ir ypač skaudi tema – vienatvė...

Tokia jau esu: galiu džiaugtis VIP-u, bet galiu būti laiminga ir mažytėje palapinėje su megztuku vietoj pagalvės. Tose nežinomose, sunkesnėse situacijose ir atrandi savo stiprybę.

Pradėjusi savanoriauti ėmiau labiau vertinti savo pačios gyvenimą. Dėkoti Dievui, kad ir kas nutiktų, sakyti: ačiū Tau, kad tik tiek... Pagalbos moterims linijoje patarimų nedalijame. Tik empatiškai išklausome, nes daug žmonių tiesiog neturi su kuo atvirai išsikalbėti. Jie pasakoja neįtikėtinus dalykus, o būna, kad kalba paprastai. Tik apie tai, kas skauda, kas jautru, ir su kiekvienu skambinančiu tu kalbiesi jo kalba. Visi mes norime būt išgirsti, suprasti, svarbūs. Atsisveikindami tie žmonės dėkoja, net laimina tave. Didžiulis gėris ir dovana pirmiausia man pačiai yra šita savanorystė.

– Ilgokai užsitęsusioje koronaviruso realybėje ne vienas menininkas save išbando ir kitame amplua. Ar jums nekilo minčių keisti profesiją?

– Oi ta korona korona... Bet juk niekas nevyksta atsitiktinai: ne tam pasaulis buvo šitaip baisiai supurtytas, kad paskui ir vėl grįžtų į senas vėžes. Čia juk nekilo mažytė audra, kurioje keli laiveliai truputį sušlapo, ne... Įvyko daug esminių pokyčių ne tik pasaulyje, bet ir kiekvieno mąstančio žmogaus gyvenime.

Taip pat – ir mano. Prieš virusą gyvenimas tiesiog skriejo, sukosi, gyvenome visi bėgdami. Šiuo sudėtingu laikotarpiu sustojome: nebėra lėkimo, visi esame lygūs, visi vienodai bijome susirgti. Ilgimės artimųjų, su kuriais negalime susitikti, ilgimės apsikabinimų, darbų, spektaklių, renginių, netgi laisvai pasėdėti kavinukėje – ramiai, be baimės, be privalomų kaukių. Dabar, man rodos, visi labiau ėmėme vertinti gyvenimą ir tai, kad esame sveiki. Išmokome džiaugtis mažais dalykais.

Atradimai: pradėjusi savanoriauti Pagalbos moterims linijoje E.Jackaitė ėmė labiau vertinti savo pačios gyvenimą. Jono Baranausko nuotr.

Kai staiga teatre nebeliko spektaklių, repeticijų, ne juokais susimąsčiau, kokio čia amato galbūt reikės griebtis. Bet, uždarius duris, atsiveria langas. Jau aštuntus metus Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje savo studentams dėstau scenos kalbą, vaidybą, režisūros pagrindus. Iš pradžių buvo šokas pagalvojus, kaip tuos dalykus, kurie reikalauja praktikos (etiudus, pratimus), mes darysim per "zumus". Bet išmokome prisitaikyti ir gyventi toliau. Nes kai kalba pasisuka apie tai – daryti ar išvis nedaryti, renkiesi mažiau skausmingą variantą.

Kadangi tų paskaitų nėra labai daug, ėmiau mąstyti – o ką dar sugebėčiau daryti? Ir netikėtai atėjo sprendimas. Turiu nemažai sekėjų savo feisbuko, instagramo puslapiuose. O kodėl, pamaniau, negalėčiau kurti "storių" ir kažko juose reklamuoti?! Gėda? Man – ne. Derinuosi prie situacijos, ieškau, kaip sau padėti, o atsiradus galimybei bandau ja pasinaudoti. Teko sužinoti, ir kas tie "storiai", ir kiek jų per dieną reikia įkelti (juokiasi).

Purtytis visada paprasčiau. Esą aš menininkas ir nenukrisiu iki tokio lygio. Kartais man atrodo, kad taip elgiasi ne tikrieji menininkai, bet tie, kurie tiesiog negauna pasiūlymų. Ir dėl serialų lygiai tas pats. Tik džiaugtis reikia, kad tave kviečia filmuotis, kad esi reikalingas, kad tave visapusiškai įvertina. Aktorių paklausa juk tokia didžiulė. Bet jeigu režisieriui, prodiuseriui, filmavimo grupei reikia būtent tavęs, tai dėkoji ir dirbi tą darbą maksimaliai gerai. Nėra blogų darbų. Yra tik blogai juos dirbantys.

– Iš tiesų mes labai mėgstame kritikuoti vieni kitus...

– Aš dažnai sakau, kad neapsiavęs kito žmogaus batų, nenuėjęs jo kelio, nedrįsk nieko blogo apie jį kalbėti. Būkim atsargūs vertindami ir kritikuodami. Pavyzdžiui, einu vakar namo iš tėčio, jau tamsu. Ir matau žmogų, gulintį ant šaligatvio. Kojos vos ne gatvėje. Iš inercijos praeinu, bet už kelių metrų apsisuku ir sugrįžtu. Kiekvieno pasirinkimas yra praeiti arba sureaguoti į esamą situaciją.

Prie to gulinčio vyro stovi moteris, jau iškvietusi jam greitąją. Taip – jis išgėręs, taip – benamis... Bet ką?! Negi dėl to turime palikti jį gulintį ir leisti jam numirti? O kodėl jis tapo tuo benamiu? Kas įvyko? Tąkart, žvelgdama į jį, aš pamačiau savo mamą, turinčią priklausomybę nuo alkoholio. O jei vietoj jo būtų buvusi mano mama ir niekas nebūtų priėjęs?

Nė vienas nesame apdraustas nuo nelaimių. Gyvenimas nenuspėjamas. Pasakoju jums tai visai ne todėl, kad norėčiau pasigirti, jog nebuvau abejinga. Aš irgi tik žmogus. Ir galiu būti visokia. Turiu be galo daug spalvų ir atspalvių. Taip pat suprantu, kad klaidų nėra – tik pamokos. Mes nuolat mokomės iš naujo – kasdien, kas akimirką.

– Kita citata galbūt primins mokyklos suolą, Ernesto Hemingway "Senį ir jūrą". Kažkuriame iš savo nuostabių kūrinių rašytojas sakė: "Darbas – svarbiausias gyvenime. Iš visų nemalonumų, iš visų bėdų galima išsivaduoti tik darbu."

– Kokia teisinga mintis! Esu nemažai visokių šviesuolių knygų ta tema perskaičiusi, ir jie sako tą patį. Iš dykaduoniavimo mes pridarome nesąmonių. Prisiminkime, kaip seniau žmogus visą dieną dirbdavo sunkų fizinį darbą. O dabar mes tokie išlepę – gal palindėsiu feisbuke, gal pavalgysiu, gal pažiūrėsiu televizorių, šiaip pasitrinsiu – o paskui iš kažin kur depresija ateina... Arba kodėl žmonės sportuoja? Užtai kad dėl didelio fizinio krūvio jie nebegalvoja apie pašalinius dalykus – nebėra jėgų, nebesinori savęs gailėtis, esi pavargęs ir nori miego. Visos pagundos, tikiu, yra tik dėl laisvo laiko. Kai žmonės turi jo per daug, tiesiog nebežino, ką su juo veikti.

Gyvename gyvenimą. Visokį ir visaip. Šis laikas daug kam nelengvas, mums, aktoriams, – irgi. Teatrai uždaryti. Repeticijos, spektakliai nevyksta. Bet tu turi du pasirinkimus: veikti arba skųstis. Aš užuot  bambėjusi ar virkavusi, neseniai pirmąsyk sumaniau išbandyti per feisbuką gyvą transliaciją ir priešais telefono kamerą surengti "Jausmų džiazą". Dovana visiems mano gerbėjams – poezijos ir muzikos vakaras. O kodėl ne? Taip!

Bet man tai buvo iššūkis: gyvo vaizdo įrašo dar niekada nebuvau dariusi. Su jauduliu skaičiau gražiausias pasaulio poetų eiles, dainavau dainas, šokau, dalijausi su žmonėmis įvairiausiomis mintimis. Viskas vyko gyvai – čia ir dabar. Tai stebėjo nemažai žmonių. O kokios gražios, kupinos meilės buvo žmonių reakcijos! Jie džiaugėsi, rašė man gražiausius žodžius, dėkojo, dalijosi – įrašą peržiūrėjo daugiau nei 16 tūkst. žmonių! Manyje buvo tiek dėkingumo, o laimės širdis prisipildė iki begalybės. Ir tik vienas komentatorius rašė: "Žinau ją, naglavota, teko susidurti..." Nesiginu. Aš tikrai esu visokia: galiu būti ir naglavota (juokiasi). Juk esu žmogus...

Nereikia įrodinėti, ar aš gera, ar bloga, – esu tokia, kokia esu. Dievas mato. O tas purvas manęs gali ir nepasiekti. Bet rankos to, kuris tą purvą ant manęs drebia, tikrai liks purvinos.

Jono Baranausko nuotr.

– Apie tai ir mano kita citata. Šįkart iš žymiausio graikų filosofo Sokrato išminties skrynios. O jis sako: "Jei tau asilas spyrė, neatsakyk jam tuo pačiu."

– Blogį nugali gėris, tamsą – šviesa. Susipurvinti paprasta, tik ar verta? Jei žmogus tave apdirbo – argi verta eiti jo keliu ir apdirbti jį? Gal geriau būti aukščiau viso to? Nereikia įrodinėti, ar aš gera, ar bloga, – esu tokia, kokia esu. Dievas mato. O tas purvas manęs gali ir nepasiekti. Bet rankos to, kuris tą purvą ant manęs drebia, tikrai liks purvinos.

Žinoma, niekas nevyksta šiaip sau. Iš sužeistumo viskas. Jei žmogus neišmylėtas, piktas, pavydus, smerkiantis – kokiomis kitomis spalvomis jis gali dalytis? Kitaip jis nė nemoka. Tikiu, tą pyktį gali nugalėti tik meilė. Jei į pyktį atsakysiu su meile – toji pykčio ugnis ims gesti. Su švelnumu, su šypsena, su atlaidumu reikia eiti į žmones. Bet vėlgi… Visaip būna. Net ir Šv.Rašte parašyta: "Nebarstykite perlų kiaulėms." Tad ir aš neleidžiu užlipti sau ant galvos, peržengti ribą, o jei dar tai mano artimi, mylimi žmonės...

– Minėjote, kad skaitote Šv.Raštą. Tad kitam klausimui pasirinkau Arthuro Schopenhauerio, vieno svarbiausių XIX a. filosofų, citatą: "Po mirties būsi tas, kas buvai prieš gimimą."

– Oho, kokia mintis! Taip, aš kiekvieną dieną skaitau Bibliją ir priklausau nemažai mūsų žmonių grupei "Dievo žodis – metus trunkantis įvykis". Tai miesto misijų komanda ir feisbuko grupė. Gilinamės į Šv.Raštą, tikėjimo dalykus, keliame klausimus, dalijamės mintimis. Aš labai pasitikiu Dievu ir tuo, kas su manimi Jo valia vyksta.

Neseniai sapnavau tokį sapną, kad mes su tėčiu, įsodinti į karuselę, leidžiamės į kažkokius tolius, erdves, galaktikas. Visiška nežinomybė! Negalėjau akių sapne atmerkti, nes atrodė, jei tai padarysiu, plyš širdis. Bet tą akimirką buvo didžiulis pasitikėjimas – jokios baimės. Atsidaviau, nes žinojau, kad esu su Dievu. Prabudus jausmas buvo neapsakomas. Na, žinoma: juk kvaila bijoti to, kas nuo mūsų nepriklauso. Jei jau kas atsitiks – tik atsiduok Dievo valiai.

O kokia aš atgimsiu, dar apie tai negalvoju, bet tvirtai tikiu, kad niekas nesibaigia… Kad visi susitiksime… Kad būsim laisvi nuo visokių čia, Žemėje, vykstančių buitinių dalykų, laisvi nuo liūdesio, nerimo, rūpesčių... Kad bus beribė meilė, kuri tiesiog nebepaliks vietos kitkam.

– Kol dar esame Žemėje, pakalbėkime ir apie žemiškus dalykus. Pavyzdžiui, keliones. Neseniai grįžote iš Maldyvų, tad turbūt įspūdžiai dar nenuslūgo – ypač plaukiojimas tarp ryklių, apie kurį būtinai prašysiu papasakoti. Bet prieš tai dar viena P.Coelho citata: "Pasiklysti yra geriausias būdas aptikti ką nors įdomaus."

– Oi, kaip sutinku su šiuo išmintingu brazilų autoriumi! Tiesa, kad tuose pasiklydimuose atrandi save. Daug pasaulio esu apkeliavusi, daug šalių aplankiusi. Jei reikia išmokti prisiderinti prie esamų sąlygų, situacijų, įvykių, – išmoksiu! Nes kasdien nepaliauju mokytis. Tokia jau esu: galiu džiaugtis VIP-u, bet galiu būti laiminga ir mažytėje palapinėje su megztuku vietoj pagalvės. Tose nežinomose, sunkesnėse situacijose ir atrandi savo stiprybę.

Bet juk nereikia žvalgytis kažkur toli. Pamenu, per vienas šv.Mišias choras gieda, o mergaitė pirmoje eilėje alpsta… Ir aš juntu, kaip bėgu prie jos strimgalviais, kad spėčiau pagauti. Vėliau, įtampai atslūgus, net susigraudinau – dėkojau Dievui už dovaną, kad galiu reaguoti, nebūti abejinga… Juk jei nukentėjusiojo vietoje įsivaizduoji save – kitaip atrodo. Todėl žinau: kad ir kas nutiktų, nebūkime abejingi. Ir ta žaibiška reakcija į tą mergaitę – ne mano nuopelnas. Aš tikiu, kad nieko šioje Žemėje nepadarysiu, jei Dievas nepanorės. Mes tik atėjome į šitą Žemę pamokų išmokti – visi susiję, visi – riboti ir žaizdoti.

– Tikrai. Kartais, gailėdami savęs, mes labai daug skundžiamės, kai galėtume tiesiog nusijuokti – į situaciją pažiūrėti su humoru, kaip tai darė aštriaplunksnis prancūzų rašytojas Nicolas de Chamfort'as, gyvenęs XVIII a. ir kūręs šmaikščias epigramas bei aforizmus. Štai vienas iš jų: "Labiausiai iššvaistyta diena ta, kurioje nebuvo juoko."

– Kai pagalvoju, kiek daug visame pasaulyje aš turiu draugų, žmonių, kurie taip mane myli, – dėkoju Dievui ir šypsausi. Dabartinė kelionė į Maldyvus man taip pat buvo gerų, mylimų žmonių dovana. Atrodo, toks sudėtingas laikas, kokios dar man kelionės? Pajamos susitraukė, darbai stovi – o štai ima ir atsitinka nuostabiausi dalykai!

Beje, neseniai telefonu kalbėjausi su mylima drauge, kuri gyvena Anglijoje, o ji taip nuoširdžiai kažkurią akimirką prapliupo juoktis, kvatotis. Ir tame juoke aš išgirdau laimę – taip dėl jos džiaugiausi! Aš pati turbūt taip juokiausi tik besilaukdama savo jaunėlio Elijo. Tokios palaimingos būsenos mokėjau taip iš gilumos, taip nuoširdžiai, skambiai ir žavingai kvatotis. Tiesa, kai susitinkame visi trys – aš, Elijas ir mano vyresnysis sūnus Jokūbas – ir žiūrime juokingus filmukus, irgi kvatojamės. Jie man visokių įdomybių parodo!

Beje, mano vyresnėlis Jokūbas studijuoja režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jau paskutiniame kurse. Su jaunėliu Eliju praėjusią vasarą abu kartu filmavomės kino filme "Drugelio širdis".

Ar galite įsivaizduoti, kiek laimės buvo – pirmą kartą filmavausi su sūnumi, o Elijui dar teko pagrindinis vaidmuo! Su nekantrumu laukiame rudens, kai šis filmas pasirodys kino ekranuose.

– Ir pabaigoje pabūsiu piktąja žurnaliste ir pavydžiai įgelsiu (nes aš dar nė sykio nebuvau Maldyvuose ir neplaukiojau su rykliais): tai ar norėjosi kvatotis, kai tie rykliukai su savo smailomis nosytėmis baksnojo jums į šonus?

– Mąsčiau tada taip: jeigu nė vieno jie iki šiol nesuėdė, tai ir manęs turbūt nesuės (kvatojasi). Priėmiau tai kaip naują patirtį, kaip dovaną. Dar neišsiaiškinau, kas su manimi ne taip ir kodėl aš neturiu to baimės jausmo?.. Adrenalinas veža.

Pamenu, iš laivo vyrai labai daug metė į vandenyną žuvų, matyt, kvietė visus ryklius į vieną krūvą. Lipau į vandenį visiškai pro pat juos ir ant jų – tokių didelių didelių ryklių... Mus po vieną iš viršaus filmavo, fotografavo dronai.

Tik paskui, kai išvydau save nufilmuotą ir pamačiau save iš šalies, supratau – mano veide nebuvo nė lašelio baimės: tik ramybė, pasitikėjimas, atsidavimas ir palaima. Buvau atsipalaidavusi ir švelniai šypsojausi. Iš manęs tryško begalinis dėkingumas. Atrodė, kad viskas yra vienis. Kaip nuostabu, kad mes galime būti vieni kitiems draugiški. Kad galime susikalbėti net ir nemokėdami vieni kitų kalbos. Ir tie rykliai nejuto iš manęs pavojaus, gal todėl ir nekrimstelėjo?..

Jame mintimis apie S. Šemerio gyvenimo kelią ir kūrybos palikimą dalijasi Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Nijolė Kepenienė, filologas, poetas Danielius Milašauskas, istorikas Dainius Elertas, poeto eilėraščius skaito aktorė Eglė Jackaitė.

S. Šemerys (Saliamonas Šmerauskas) žinomas kaip poetas avangardistas, „Keturių vėjų“ sąjūdžio dalyvis, mokytojas, be to, aistringas buriuotojas – vienas šios sporto šakos pradininkų Lietuvoje. Stiprus ryšys poetą siejo su Klaipėda. Čia dirbo mokytoju, suaugusiųjų gimnazijos direktoriumi. Pedagoginiam darbui jis paskyrė 28 metus, iš jų 23 – Klaipėdoje. Kantriai, su meile ugdė jaunuosius buriuotojus.

Ypatingą vietą poeto gyvenime užėmė platieji vandenys. 1935 m. S. Šemerys pirmą kartą išplaukė su savo jachta į Baltijos jūrą. Vėliau daug plaukiojo po Kuršių marias, aplankė didesnius Baltijos uostus, dalyvavo tarptautinėse regatose. 1946 m. veikė atkuriant Lietuvos jachtklubą, buvo miesto kvalifikacinės komisijos narys, Lietuvos buriavimo sporto federacijos garbės narys, teisėjavo vietinėse ir respublikinėse buriavimo varžybose.

S. Šemerys / Bernardo Aleknavičiaus nuotr.

Per 83 gyvenimo metus buvo visko. Kaip pats poetas rašė, jam teko išgyventi 21 valdžią, penkis karus, iš jų du – pasaulinius. Gyvenimas negailėjo ir naujų kultūros vėjų, ir maišto, ir dramatiškų istorijos lūžių. Sulaukė sėkmės, bet ir negailestingos kritikos, nesupratimo. Ne veltui renginys pavadintas „Gyvenimo vėtrose“ – jų S. Šemerio gyvenime iš tiesų būta nemažai.

„Gyvenimas – visoks. Juoda – balta. Šilta – šalta... Nestabilus pasaulis... Viskas, kas aplink mus vyksta, juk yra neteisingo gyvenimo pasekmė. Nesusikalbėjimai, pyktis, nuoskaudos, kaltinimai, smerkimas, teisimas, abejingumas... Ir ... Globalinis atšilimas, COVID-19“, – feisbuke rašė žinoma aktorė.

Juk kvaila bijoti to, kas nuo mūsų nepriklauso. Bijokim, kiek patys galime blogo padaryti sau ar kitam.

„Juk ką pasėjome – tą ir pjauname. Tas pavojingas virusas beveik metai gyvuoja ir palietė daugelį iš mūsų – vienus silpniau, kitus stipriau, kai kuriuos – negrįžtamai... Praėjusį ketvirtadienį nuo šios klastingos ligos mirė mano teta – tėčio sesuo Danutė ir po keleto valandų, toje pačioje Šiaulių ligoninėje, koronos skyriuje ir mano dėdė – mamos brolis Rinaldas, kurį vakar išlydėjome į paskutinę kelionę. Dievas davė – Dievas pasiėmė. Išėję Anapilin, ilsėkitės ramybėje. Jūs liekate gyvi mūsų širdyse ir atsiminimuose“, – apie skaudžią netektį rašė E. Jackaitė.

Pasak moters, mūsų likimai priklauso nuo mūsų pačių. „Kiekvienas turime savo likimą. Kol esame šioje gyvenimo kelionėje – kaskart turime galimybę būti geresniais ir mylėti visą aplink! Pasitikėkim, tikėkim, mylėkim ir nieko nebijokim! Juk kvaila bijoti to, kas nuo mūsų nepriklauso. Bijokim, kiek patys galime blogo padaryti sau ar kitam. Kokia laimė, kad dažnai turime pasirinkimą kokiais būti ir kaip elgtis. Ačiū Dievui! Didelis džiaugsmas ir dėkingumas užlieja, nes žinau – kiekviena diena yra dovana!“ – dėkingumo neslėpė aktorė.

Liko už borto

"Tie, kurie mane išties artimai pažįsta, nenustebo, nes žino, kokia aš galiu būti", – sako pašnekovė.

Tuo metu Zochos vaidmuo visai neseniai rampos šviesą išvydusiame Oskaro Koršunovo pastatyme aktorei suteikė galimybę atsiskleisti daugeliui netikėtu amplua.

"Daug kas manęs klausia, kaip aš sukūriau tą savo Zochą, o aš atsakau, kad iki šiol tiesiog neturėjau progos scenoje parodyti save taip įvairiapusiai. Nes dažniausiai vaidmenys turi vienokią ar kitokią liniją. Apskritai man tai turbūt sudėtingiausias, dramatiškiausias ir brangiausias vaidmuo per mano 24 metų teatrinį gyvenimą, – svarstė pašnekovė. – Dar niekada neteko kurti vaidmens nuo mergaitės iki brandžios moters. Tai labai plati amplitudė. Ir kaip aktorei nepaprastai didelė dovana, nes aš galiu būti įvairi. Keistis, tapti vis kitokia."

Suprantu, kad lįsti į apatinius įdomiau, nes tada ir skaitomumas ar žiūrimumas didesnis. Bet būtų keista, kad tiek kartų gavusi per galvą, daryčiau tą patį.

Vitališka, begaliniai mylinti gyvenimą, išmintinga ir netgi kritiškiausiose situacijose randanti išeitį – tokiomis akimis savo heroję regi Eglė.

"Man patinka jos požiūris. Aš pamilau šį personažą. Galbūt ir todėl, kad tarp mūsų įžvelgiu tam tikrų paralelių – kovoti už save, nenuleisti rankų. Jei man neduoda vaidmenų, aš pati sau juos susirandu", – šypteli pašnekovė.

Eglė atvirai kalba apie skaudžią pastarojo meto profesinę patirtį.

"Po atnaujinto teatro atidarymo mes beveik nebeturime darbo – pirmiausia kalbu apie moteris. Ir tai sakau atsakingai. Pradėkime nuo to, kad "Karalienėje Luizėje" pagrindinis vaidmuo teko ne mūsų teatro aktorei. Gink Dieve, neturiu nieko prieš nuostabią aktorę Ingą Jankauskaitę, bet to pirmojo pasirodymo laukėme devynerius metus. Kiek aktorių mirė, kiek išėjo į kitus teatrus. O tie, kurie liko, liko už borto. Nes stovi kampe, neištari nė žodžio, tavo vaidmuo – panešti kėdę", – ironizavo pašnekovė.

"Kaip aktorius gali gyventi be scenos? Žinoma, kad norime ir užsidirbti, ir būti įvertinti, bet svarbiausia – trokštame save realizuoti. Juo labiau mano amžiuje, kai esi jau brandus, turi ką pasakyti žiūrovui, bet sykiu ir kupinas jėgų, gražiausiame savo teatriniame amžiuje, kai tavo laikas skleistis", – sako aktorė.

Šeima: brangiausi Eglės vyrai – Elijas ir Jokūbas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Antonija subrandino Zochą

Tačiau, kaip tikina pašnekovė, į šią situaciją ji žvelgia filosofiškai.

"Gyvenimas yra toks. Ir visiškai nenoriu, jog tai nuskambėtų taip, tarsi aš skundžiuosi. Man nieko nėra blogiau, kad manęs gailėtųsi", – teigia Eglė.

Tad penktus metus kolegijos studentams scenos kalbą, vaidybą bei režisūros pagrindus dėstanti aktorė surado būdų, kaip save papildomai realizuoti ir scenoje.

Antai su džiazo virtuozu Vytautu Labučiu prieš bemaž ketverius metus Eglė pristatė poezijos ir muzikos vakarą "Jausmų džiazas".

"Maniau, tai bus vienkartinė, mano 20-mečio scenoje progai skirta programa. Tačiau mus ėmė kviestis į įvairius miestus – šiandien jau apvažinėjome turbūt visą Lietuvą. Pati dėlioju repertuarą, programa nuolat keičiasi. Sulaukiame labai daug gražių atsiliepimų, tad man šis projektas suteikia begalinio džiaugsmo. Ir duoda sceną, nes aš be jos kaip aktorė tiesiog degraduočiau", – pripažino pašnekovė.

Dar vienas sėkmingas Eglės darbas – Arvydo Lebeliūno režisuotame spektaklyje "Santuoka be įsipareigojimų", kuriame ji vaidina drauge su kolega Ramūnu Šimukausku.

"Spektaklis gyvuoja apie devynerius metus, ir mes jį suvaidinome jau kokius 150 kartų. Tokio darbo Klaipėdos dramos teatre, kai esi scenoje nuo–iki, nebuvau turėjusi. Būtent per šį Antonijos vaidmenį aš išlaisvėjau – jei nebūčiau jo turėjusi, mano Zocha niekada nebūtų buvusi tokia, kokia yra šiandien", – neabejoja aktorė.

Tikėjimas: optimizmu ir gyvenimo džiaugsmu trykštanti E.Jackaitė prisipažįsta, jog "sustyguoti" gyvenimą jai padeda malda ir dvasinės praktikos. (Viktorijos Vaišvilaitės nuotr.)

Netelpanti į standartus

Simboliška, jog būtent už vaidmenį kitame O.Koršunovo pastatyme – spektaklyje "Pašaliniams draudžiama" – prieš trejetą metų Eglė už antraplanį vaidmenį buvo nominuota "Auksiniam scenos kryžiui".

Galbūt jau šįkart Zochos vaidmuo bus lemtingas? Kaip sako pati Eglė, apie tai ji nesvarstanti, nes tai tiesiog ne jos valioje.

"Tuo metu, kai buvau nominuota "Auksiniam scenos kryžiui", man daug kas sakė, jog mano vaidmuo buvo toks geras, kad net komisija negalėjo užsimerkti. Juk tik ne Jackaitė, nes aš nesu tipinė aktorė – pagal standartus tikra menininkė negali važinėti gera mašina, negali būti tokia veikli. Pas mus menininkas turi būti nevalgęs, nepritekliuje", – prakalbusi apie vis dar gajus stereotipus šypteli pašnekovė.

Eglė neneigia, jog materialinis gyvenimas jai – anaiptol ne paskutinėje vietoje.

"Jei sakyčiau kitaip, tikrai meluočiau. Galiu skraidyti padebesiais, bet kartu labai tvirtai stoviu ant žemės. Ir tai net ne mano pasirinkimas, tai atėjo iš vaikystės. Vis dėlto vaikui augti be mamos – didelis išbandymas, ir tas nesaugumo jausmas lydi visą gyvenimą. Tad man svarbi mano buitis, man svarbu, kad nieko netrūktų nei man, nei mano vaikams, – sako dviejų sūnų mama. – Žinoma, ne viskas matuojama pinigais, ir mano pačios veikla labai įvairialypė. Yra ir neatlygintinų dalykų, kai pati galiu pasakyti: ačiū, kad turėjau galimybę būti su jumis."

Negaliu sakyti, kad dabar jau esu tokia ar anokia. Esu visokia. Nes jei būtume angelai – visi seniai skraidytume danguje.

Purvui užsiaugino odą

Kaip pripažįsta Eglė, būtų taip pat kvaila teigti, jog tam tikros finansinės naudos neteikia būtent jos žinomumas – kuo labiau esi žinomas, tuo labiau esi geidžiamas įvairiuose renginiuose ir tuo aukštesni tavo honorarai.

Vis dėlto profesinėje veikloje tai aktorei neretai kiša koja.

"Na taip, esu spalvinga. Bet kažko prisigalvoti gali tik tie žmonės, kurie manęs asmeniškai nepažįsta. Režisieriai, būna, nori ne pažįstamo, ne televizinio veido, ne populiaraus žmogaus. Džiaugiuosi, kad O.Koršunovas to nesutapatina, jis žino mano aktorines galimybes, žino, kaip galiu suvaidinti", – kalbėjo jau ketvirtame šio režisieriaus spektaklyje vaidmenį sukūrusi klaipėdietė.

Eglė neneigia viešumoje pasirodžius informacijai apie save kartais paskaitanti internautų komentarus.

"Tačiau dėl negatyvių pasisakymų neišgyvenu, nes tik piktas ir nelaimingas žmogus gali turėti laiko ir noro taip rašyti apie jam nepažįstamą žmogų. Man labai patinka posakis – mesdamas purvą į kitą prisimink, kad tas purvas gali jo nepasiekti, o tavo rankos liks purvinos. Kas mane išties sužeidžia – tai žmonių meilė, gerumas, tam atsparumo neturiu. O piktiems dalykams esu užsigrūdinusi. Jei mane puola, nesiginu, palieku visus su tuo pačiu purvu – vadinkite, kaip norite, aš žinau, kokia ir kas aš esu", – dėsto klaipėdietė.

Kita vertus, teigia pašnekovė, šiandien ji nebėra toji E. Jackaitė, kuri į kairę ir dešinę dalija interviu bei atvirauja apie asmeninį gyvenimą.

"Esu nuoširdi ir atvira, tačiau jau išmokau pamoką, kad reikia labai pamatuoti, su kuo ir ką kalbi. Nebedalinu visiems iš eilės interviu, nebeinu į visas iš eilės televizijos laidas ir neįsileidžiu žurnalistų į savo namus. Ir kai man užduoda labai asmenišką klausimą, išmokau pasakyti – kitas klausimas. Suprantu, kad lįsti į apatinius įdomiau, nes tada ir skaitomumas ar žiūrimumas didesnis. Bet būtų keista, kad tiek kartų gavusi per galvą, daryčiau tą patį", – šypteli moteris.

Sėkmė: bendras darbas su kolega R. Šimukausku – nuotaikingas spektaklis "Santuoka be įsipareigojimų" gyvuoja jau devynerius metus. ("Sivakoff Photography" nuotr.)

Nesijaučia nelaistoma gėle

Kaip sako pati Eglė, šiandien patys svarbiausi vyrai jos gyvenime – du sūnūs: šiuo metu režisūros studijas Vilniuje kremtantis 24-erių Jokūbas bei jaunėlis 10-metis Elijas.

"Todėl niekada nesakau, kad mano santykiai nesusiklostė. Dar ir kaip susiklostė! Nes abu vaikai – iš nuostabios didelės meilės, o ne iš bėdos. O kad nesusiklostė standartinis šeimos modelis, čia jau kiti niuansai. Ir ar nuo to blogiau, ar geriau, kas gali pasakyti? – retoriškai klausia pašnekovė. – Kažkur skaičiau, kad tik labai stipri moteris gali sau leisti gyventi viena. Nes nemanau, kad kažkam kiltų abejonių, jog nesulaukiu dėmesio. Tačiau natūralu, kad yra ir tam tikra kartelė, ir supratimas, ko nenori, kas netenkina, ir kad turi galimybę leisti sau pagalvoti, kaip tau geriau, dėl ko šiandien ir nėra tų šeiminių saitų. Bet tai nereiškia, kad esu viena, kad neišgyvenu jausmų. Nes turbūt nuvysčiau kaip ta nelaistoma gėlė. Būčiau labai nelaiminga. O aš nesu nelaiminga."

Šiandien mano gyvenime – daugiau brandos, ramybės ir pilnatvės, prisipažįsta Eglė.

Vertė: Zochos vaidmenį spektaklyje "Mūsų klasė" aktorė vadina didžiule likimo dovana. ("Axe Photography" nuotr.)

"Žinoma, aš kiekvieną dieną – kelyje. Ir kiekviena diena – išbandymas. Negaliu sakyti, kad dabar jau esu tokia ar anokia. Esu visokia. Nes jei būtume angelai – visi seniai skraidytume danguje. Tačiau aš labai sau padedu. Turbūt jau aštuonerius metus visai nevartoju alkoholio. Atsisakiau mėsos. Ir esu maldoje. Turėjau daug dvasinių kelionių – Izraelis, Lurdas, man gera pagyventi ir Lietuvos vienuolynuose, dalyvauti tylos rekolekcijose. Va, visai neseniai sugrįžau iš dvasinių pratybų. Ne vienus metus bičiulės esame su vienuole Liucija. Branginu ir vertinu tai. Net Naujuosius metus kartu esame su ja pasitikusios. Tai mano prioritetai ir vertybės, o ne šventė dėl šventės. Žinoma, jei yra darbo ir žinau, kad iš to uždirbsiu, tai ir darau, nes taip reikia dėl geresnio mano vaikų gyvenimo. Bet jei esu laisva, pasidovanoju sau dovaną – tokį dvasinį SPA. Nes jis man labai reikalingas", – atvirauja pašnekovė.

Ateinantį šeštadienį Klaipėdos kultūros centre „Žvejų Rūmai“ vyks ketvirtoji Atsinaujinimo diena, paprastai sutraukianti daugiau kaip tūkstantį dalyvių iš visos Klaipėdos apskrities.

Atsinaujinimo diena – šventė, skirta visiems, ieškantiems atsakymų į svarbius gyvenimo klausimus. Visiems, kurie pavargo ieškoti vieni ir nori būti sustiprinti. Šis renginys – stiprios ir atviros bendruomenės šventė, susitikimų, pokalbių, atradimų diena.

Šis renginys – stiprios ir atviros bendruomenės šventė, susitikimų, pokalbių, atradimų diena.

Šiais metais renginyje, pavadintame „Kur gyveni?”, pranešimus skaitys biblistas, Šventojo Rašto studijas baigęs Romos Biblikumo institute, kunigas Algirdas Akelaitis, daugeliui pažįstamas iš įvairių diskusijų, straipsnių, nagrinėjančių Šventojo Rašto ar maldų vertimo problematiką.

Kitą pranešimą skaitys pirmojo katalikiško vaikų darželio Lietuvoje įkūrėja ir jo vadovė sesuo Viktorija Voidogaitė CC. Sesuo lydi ir ugdo jaunus mokytojus, pasirinkusius atkurti ir tęsti krikščioniškąją pedagogiką Lietuvoje. Jau 15 metų sesė Viktorija eina greta jaunų žmonių, padeda jiems įveikti tikėjimo kelyje pasitaikančias baimes, iššūkius ir netikrumą.

Antrus metus Klaipėdos atsinaujinimo dienos renginį ves aktorė Eglė Jackaitė.

Renginio kulminacija – Šv. Mišios, kurioms vadovaus Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas.

Atsinaujinimo dienos metu giedos jungtinis Klaipėdos, Gargždų, Kretingos šlovintojų choras ir jo vadovė meno vadybininkė, pianistė, vargonininkė Audronė Juozauskaitė.

Šventės dalyvius kareiviška koše vaišins Karinės Jūrų pajėgos, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalionas bei Klaipėdos skautai.

Klaipėdos Atsinaujinimo diena vyks spalio 19 d., šeštadienį, Klaipėdos savivaldybės kultūros centre - „Žvejų rūmai“ .